Pateikti įrašai su Gamta, Kūrėjas žyme.


Kabala ir pasaulinės religijos

Kabala ir religija

Klausimas: Jūs sakote, kad kabala neturi nieko bendro su religija. Tada kodėl krikščionys, musulmonai ir kitų tikėjimų atstovai neturi knygų apie kabalą? Juk visi šie tikėjimai išaugo iš žydų religijos.
Atsakymas: Baal Sulamas rašo, kad visi žmonės gali pasilikti su savomis religijomis, netgi tada, kai pasieks galutinį dvasinį išsitaisymą, susiliejimą su Kūrėju. Tai ženklas, kad išoriniai veiksmai nesusiję su dvasingumu, nors jiems ir norima tai priskirti. Kabala prasidėjo nuo Abraomo, prieš 4000 metų Babilone. Šiandien mums žinoma judėjų religija atsirado po žydų tautos nuopuolio iš dvasinio lygmens prieš 2000 metų. Tada kabala buvo paslėpta (parašius knygą Zohar). O tai, kas liko, – ankstesnio dvasinio gyvenimo būdo žemiškas atspaudas egoizme – ir suformavo judėjų religiją, kokia ji yra ir šiandien. Vėliau iš jos kilo krikščionių ir musulmonų religijos.
Judėjų religija skirstoma į ortodoksinį, konservatyvųjį ir reformuotą judaizmą. Tačiau jie skiriasi tik platesnėmis ar siauresnėmis mechaniško priesakų vykdymo ribomis ir todėl supranta vieni kitus, yra toje pačioje egoizmo pusėje bei jį saugo, t.y. veikimo tikslas yra žmogus, o ketinimas – „dėl savęs“. Tuo tarpu kabala, kviesdama realizuoti ketinimą „dėl atidavimo“ (dėl artimo, dėl Kūrėjo – t.y. „ne dėl savęs“), o ne veiksmus (vidinę dalį, bet ne išorinę – žr. „Įvadas į knygą Zohar“ p. 61), yra priešingoje pusėje nei visos religijos. Todėl visos religijos supranta viena kitą, o kabalą laiko visiškai nepriimtina. Dar daug smūgių patirs žmonija, kol jai atsiskleis Kūrėjo sumanymas – artėti prie Jo keičiant KETINIMĄ.
Šiandien grįžtama prie kabalos naudojimo – žmogaus išsitaisymui. Pradėję save taisyti mes turime ją įtraukti į savo gyvenimą. Religijos vieta – likti kultūros dalimi. Nes kabala atskleidžia žmogui Kūrėją ir Aukštesnįjį pasaulį, nepalikdama vietos fantazijoms apie juos. Ir iš religijos lieka tik apeigos bei tradicijos. Religijos kovoja su kabala dėl to, kad kabala aiškindama kiekvienam žmogui, kaip jis gali atskleisti Kūrėją, pašalina religijos būtinumą. Atvesdama žmogų į asmeninį kontaktą su Kūrėju, kabala atima iš religinių veikėjų galimybę valdyti žmones. Tačiau kabalistai pasisako už religijos, kaip tautos tradicijos ir kultūros, gyvenimo rėmų ir būdo, išsaugojimą ir už tokio gyvenimo papildymą Kūrėjo atskleidimu, nes tai yra žmogaus sukūrimo tikslas ir jo kelias į tobulumą.

Knygos „Zohar“ pratarmė

Knygos „Zohar“ baigiamasis žodis

„Knyga Zohar“ RU, EN

„Įvadas į knygą Zohar“ RU, EN

2 komentarai

Ką mes duodame savo vaikams?

Auklėjimas, vaikai

Klausimas: Jeigu visa, kas mums nutinka gyvenime, duota Kūrėjo, tuomet kokią vietą užima mūsų vaikų auklėjimas. Ir apskritai studijuojant kabalą keičiasi visos mano nuostatos – galva sukasi. Ko aš mokau savo vaiką? Pasaka, kurią skaitau jam prieš naktį, apskritai melaginga. Ką daryti?
Atsakymas: Viskas ateina iš Kūrėjo, iš viršaus į apačią, tokiu būdu ir tempu, koks skiriamas taip pat iš viršaus, t.y. bendro gamtos dėsnio. Visa, kas vyksta, nukreipta į egoizmo vystymosi procesą, kad egoizmą mes suvoktume kaip blogį ir panorėtume jį ištaisyti. Pasiekti tapatumą su Kūrėju, visiška atidavimo ir meilės savybe. Iš viso to, ką mes darome šiame pasaulyje, tik pastangos įgyti naują duodančią prigimtį yra laisvos, nes jos – prieš mūsų (egoistinę) prigimtį. Visos kitos mūsų mintys, norai, veiksmai gamtos nuleidžiami iš viršaus. T.y. mes galime laisva savo valia sukelti ypatingą poveikį iš aukščiau, tokį, kuris mums leistų pakilti į davimo, Kūrėjo lygį. Jei mes neartėjame prie jo patys, sąmoningai, laisva valia, jis mus tempia prievarta, bet jau per kančias, per suvokimą, kad mūsų prigimtis, egoizmas, yra blogis, nuo kurio mes norom nenorom priversti bėgti. Ir taip kiekvieną akimirką: kančių keliu nuo Jo arba Šviesos keliu – mūsų prašymais Jo link.

Komentarų nėra

Nėštumas, arba kaip gimsta genialūs vaikai

Auklėjimas, vaikai

Klausimas (Jenemange): Išklausiau jūsų pokalbį su medicinos mokslų daktaru, prof. Grigorijumi Brechmanu apie nėštumą ir gimdymus – ir supratau: dabar visi panikuoja dėl vaikų agresijos ir prievartos, net ir vaikų savižudybių skaičius palaipsniui auga. Bet iš jūsų ir dr. Brechmano pokalbio aiškėja, kad dėl viso to kaltos pačios būsimos mamytės, nėštumo metu besikamuojančios su mintimis, ar užsimezgusią jų įsčiose būtybę „bausti abortu, ar pasigailėti“, ir taip būsimam vaikui transliuojančios neįveikiamą baimę dėl savo gyvybės. Ką daryti su „neištaisytų“ tėvų mintimis? Juk kuo toliau, tuo blogesnės ir egoistiškesnės jų mintys ir tuo piktavališkesnė bei agresyvesnė karta, kurią jie ruošiasi gimdyti. Ir atvirkščiai: jei iš tiesų savo mintimis galima įtakoti būsimos asmenybės formavimą, tai kokios mintys būsimą vaiką gali padaryti genijumi? Ar nėščios moters vyras savo ruožtu gali paveikti jos mintis?
Atsakymas: Visai nesvarbu, koks yra kūrinio būvis – lašas, embrionas, naujagimis, vaikas, suaugęs, dar ne ar jau suvokiantis aukščiausiąją savo egzistenciją – visuomet jį, kaip rešimo, vis tiek veikia tik viena jėga – Kūrėjas. Išskyrus juos abu, visoje kūrinijoje nieko daugiau nėra! Rešimo vystosi veikiant Šviesai, ima jausti, kad iš kažko gauna, atsiranda to kažko pojūtis kaip naujagimiui. Visas vystymasis – ne kiekybinis, bet kokybinis – santykyje su Aukščiausiuoju (Šviesa, Kūrėju), požiūryje į Jį.
Todėl, jeigu tėvai gilinasi į kabalą, ryšį su Kūrėju, tai jie jau informaciniame lygmenyje ruošia savo palikuonis dvasiniam vystymuisi. Tai įgauna vis didesnę svarbą vystantis palikuonims, pradedant įsčiomis, išore, ikimokykliniu amžiumi bei toliau ir baigiant jų brandos metais. Siela neturi amžiaus ir bet kokia jai daroma įtaka, nepaisant to, koks išorinis jos kūno apvalkalas, yra teigiama.

Komentarų nėra