Pateikti įrašai su Gamta žyme.


Vulkano išsiveržimas dvasiniu požiūriu

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kokios veiklos turi imtis žmogus, kad gamta nekoreguotų mūsų žiauriais metodais?
Atsakymas: Tegu žmogus koreguoja save. Koreguoti – reiškia judėti prie abipusės pagalbos, tarpusavio supratimo.
Žmogus žmogui – draugas, pagalbininkas, užjaučiantis asmuo. Svarbiausia – geras ryšys tarp žmonių! O savo neigiamais santykiais išaukiame gamtoje nuolatinius išsiveržimus.
Klausimas: Visuose šaltiniuose rašoma tik apie dvasines žmogaus būsenas. Ką reiškia „vulkano išsiveržimas“ dvasiniu požiūriu?
Atsakymas: Tai veržlus judėjimas į pusiausvyrą, kai kyla didžiulis spaudimas. Tai pasireiškia ir išorėje.
Tačiau galime visą gamtą paversti nuostabia, be jokių ekologinių ir kitokių problemų, su kuriomis susiduriame.
Viskas priklauso tik nuo mūsų tarpusavio santykių. Todėl tikiuosi, kad žmonija, vis dėlto dar pakentės šiek tiek, tačiau paskui ims klausyti, ką sako kabala.

#290603

Iš 2021 m. lapkričio 24 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Komentarų nėra

Nauja pasaulinės dramos vija: „Omikronas“

Koronavirusas

каббалист Михаэль ЛайтманŠiame žmonijos raidos etape gamta iš mūsų laukia vienybės, kad bent jau egoistinių paskatų vedini įsisąmonintume, esą vienoje planetoje (kuri kažkur sparčiai juda didžiuliame kosmose) stipriai priklausomi vieni nuo kitų. Niekas mums nepadės, patys turime organizuoti savo gyvenimą šioje Žemėje.
Tai mūsų namas, mažas kaimas. Ir jeigu nesutvarkysime šio gyvenimo, kad visi Žemės gyventojai galėtų gyventi ramiai, gerame pasaulyje, rūpindamiesi mūsų planeta, tai nepajėgsime joje išgyventi.
Tai problema, nes gamtos programa neleis mums bandyti dar kartą, kad pradėtume viską iš naujo ir ištaisytume savo klaidas. Privalome visąlaik eiti pirmyn pagal gamtos programą, o gamta priklausomai nuo mūsų raidos iš mūsų reikalaus vis griežčiau laikytis vienybės dėsnių, daugialypiškesnio ir kokybiškesnio ryšio.
Ir mums teks atitkti šiuos reikalavimus. Kol kas ne itin nutolstame nuo formos, būtinos mūsų raidos lygmeniui, ir gamta atleidžia mums mūsų klaidas. Bet jeigu stipriai ją sugriauname, gauname gamtos smūgius: sausras, ugnikalnių išsiveržimus ir t. t. Jei mūsų susiklaidymas pranoksta visas ribas, tai gamta reaguoja globalia pandemija.
Ir, žinoma, šis paskutinis virusas „omikron“ tėra dar viena grandis ilgoje grandinėje. Už jo rikiuojasi ištisa tokių negatyvių poveikių žmogui ir žmonių visuomenei armija, kad negalėsime išgyventi. Gamta muš mus, kol Žemėje liks nedidelis žmonių būrelis, kurie supras, kad nėra išeities, ir sukurs tarpusavyje tinkamus santykius.
Kiekviena nauja epidemijos banga priimama kaip nemalonus siurprizas. Mums jau atrodė, kad virusas beveik įveiktas, ir staiga jis smūgiuoja dar stipriau. Bet kodėl visi galvojo, kad virusas išnyks? Juk jis atėjo su tam tikru tikslu, kad sukrėstų mus ir padėtų suprasti, kad mums trūksta vienybės.
Ir jeigu dirbame prie abipusės, draugiškos vienybės, galime tuo ištaisyti situaciją. Tik tai yra tikrasis vaistas. O jeigu čia nieko neatlikome, tai kaip visada nutinka su užleista liga – ji pasireiškia sunkesnėmis būsenomis. Jei ligonis negauna tinkamo vaisto, liga progresuoja, ir ji pati nesibaigia.
Liga tampa chroniška, o mums atrodo, kad ji pasibaigė. Tačiau ne, tai tik šuolis į dar rimtesnį susirgimo lygmenį.
Vėl prasideda ta pati istorija: karantinas, apribojimai, baimės, nauji skiepai. Juk per du epidemijos metus nieko neišmokome ir nesupratome, kas svarbiausia: su kokiu tikslu mums atėjo koronavirusas ir ką turime jam pastatyti priešpriešiais (be medicininio gydymo ir viso kito).
Virusas reikalavo iš mūsų, kad suartėtume, susivienytume. Jis atėjo kviesdamas jungtis į vieną sistemą. Juk virusas smogė visiems, ir privalėjome padėti artimui ir taip būtume panaikinę epidemiją. Virusas kvietė visus rūpintis visais. Bet argi tai atlikome?
Visiems uždėjome kaukes, atitolome saugiu atstumu, – tai irgi gerai. Nors fizinis atitolimas ir prieštarauja vienybei, bet tai irgi prieštarauja mūsų egoizmui. Jeigu kiekvienas turi negatyvų norą kito žmogaus atžvilgiu, tai kuo toliau, kuo labiau izoliuoti esame vieni nuo kitų, tuo geriau. Tai nuramina situaciją, ką patvirtina testai.
Bet visgi tai nėra sprendimas. Gamta verčia mus rasti tikrą sprendimą. Bet mes jo neieškojome, o tik paslėpėme savo egoizmą po kauke.

#290490

Iš 2021 m. lapkričio 28 d. pokalbio su žurnalistais

Daugiau šia tema skaitykite:

Paklausykite, ką jums sakau aš, Gamta!

Gamta kreipiasi į mus per koronavirusą

Koronavirusas perkuria mūsų gyvenimą

Komentarų nėra

Kas priklauso nuo žmogaus?

Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Ar nuo žmogaus priklauso, su kuo jis gyvenime susitiks, su kuo susituoks ar išsiskirs, ar jį lydės sėkmė?
Atsakymas: Nuo žmogaus priklauso tik viena – greičiau įsisąmoninti savo būseną kaip blogį, išsirinkti kitą būseną kaip gerą ir greitai sukaupti įmanomų jėgų, ir eiti pirmyn.
Viską tinkamai suderinti, kad žengtų pirmą žingsnį pagal motinos gamtos norą ir eitų su ja įsistvėręs už rankos – tik čia mūsų valios laisvė.
Nieko kito žmogus negali pakeisti. O kuo remdamasis jis galėtų priimti sprendimą? Jis juk neturi jokių duomenų. Iš kur žinome, kokia kita mūsų būsena: kas geriau, kas blogiau tikslo atžvilgiu?
Iš ko renkuosi? Kur priešais mane dvi konkrečios aplinkybės ir valios laisvė tarp jų? Kur? To žmogus niekad neturi.
Informacijos nebuvimą, aplinkybių nesupratimą suvokiame kaip laisvę: „Aš laisvas!“ Po minutėlės kas nors nukris ant galvos, ko tu rėki?!
Žmogus visąlaik yra tokioje iliuzijoje. Tačiau dabar pamažu išeiname iš jos ir imame suprasti, kad gamta uždara, globali. Juk visi paskutiniai mokslo atradimai tik apie tai ir kalba.

#290559

Iš 2010 m. sausio 1 d. TV laidos „Iš arti. Ugnies sala“

Daugiau šia tema skaitykite:

Aplinka nulemia likimą

Viskas priklauso nuo žmogaus noro

Ar gali žmogus laisvai rinktis?

Komentarų nėra

Dėsniai, kuriuos mums teks atskleisti

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Per pastaruosius kelis šimtmečius atskleidėme daugiau nei du šimtus fizikos dėsnių. Be jų, yra dar visuomeninių, kuriuos sukūrėme patys: etika, valstybiniai ir net religiniai įstatymai, tradicijos.
Ar galima teigti, kad krizių ir kančių priežastis – šie dirbtinai sugalvoti įstatymai?
Atsakymas: Taip, absoliučiai sutinku.
Klausimas: Ką reiškia sekti gamtos dėsniais?
Atsakymas: Deja, sekame ne gamtos dėsniais, o savo egoizmu, kuris nukreipia prieš gamtą ir daro viską, kad ją sunaikintume.
Klausimas: Vadinasi, dar teks atskleisti visuomeninius dėsnius?
Atsakymas: Žinoma. Tai integralios visuomenės dėsniai, visuomenės, kurioje esame esame viena visuma kaip ir visa gamta.
Neatskiriame savęs nuo gamtos, neskirstome jos į negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogaus. Laikome ją vieninga, globalia sistema, kuri egzistuoja ir vystosi savyje absoliučiai sujungdama visas dalis. Ir svarbiausia, kad pagrindinis šios gamtos dėsnis – meilė.
Mylėti – reiškia atsižvelgti į visus ir visa, gerai elgtis su viskuo, suprantant, kad visa, kas nulemia kitą mano būseną, bus gera kitiems.
Žvelgiu į gamtą kaip į integralią sistemą ir rūpinuosi tik tuo, kad ji būtų geriausios būsenos.

#268730

Iš 2020 m. gegužės 7 d. TV laidos „Epocha po koronaviruso 

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytis integralaus vystymosi iš gamtos

Laisvė sekti gamtos dėsniais

Viską nulemia dvasinio pasaulio dėsniai

Komentarų nėra

Tyrimo objektas – žmogus

Dvasinis darbas, Kabala, Kabala ir kiti mokslai

каббалист Михаэль ЛайтманŠiuolaikinių mokslų problema ta, kad pasiekėme slenkstį, kai savo jutimo organuose galime jausti, papildyti, ko nors imtis. Todėl visi mokslininkai kalba, kad mokslas pasiekė savo galą.
Kabala sako, kad savo penkiomis juslėmis praktiškai pasiekėme maksimalias ribas, už jų jau negalime nieko matyti. Mums nereikia išrasti naujų prietaisų, kurie vos šiek tiek išplečia mūsų organų suvokimo ribas, o plėsti reikia pačius jutimo organus.
Mokslas negali to atlikti, nes užsiima tik tuo, ką mechaniškai gali pridėti žmogui. Mums reikia keisti patį žmogų, šiek tiek išvystyti jį iš vidaus. Tuo ir užsiima kabala.
Todėl prieiname prie išvados, kad kaip mokslų pakaitalas ir jų pratęsimas ateis kabala ir duos atsakymą, kaip išplėsti mūsų suvokimo ribas ir pasiekti būseną, kai galėsime vystyti žmogų, ir iš žmogaus suvokti vis didesnes gamtos gelmes.
Kabalos tyrimo objektas – pats žmogus. Jis gali išmanuoti savo pokyčius savo instrumentuose, kurie yra jame, o ne jo išorėje.

#289467

Iš pokalbio apie mokslą

Daugiau šia tema skaitykite:

Moksliniai tyrimai kabaloje

Grupė – Kūrėjo tyrimo laboratorija

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Komentarų nėra

Žvelgti gilyn į gamtą

Kabala ir kiti mokslai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Dauguma mokslininkų, su kuriais susitikote, karštai palaiko kabalą. Ar jie galės padėti platinti kabalos mokslą, jos suvokimą, priėmimą?
Atsakymas: Iš dalies. Esmė ta, kad norint platinti kabalą mums nereikia mokslininkų. Mums reikia žmonių, kurie siekia atskleisti pasaulį naujuose jutimo organuose, kai nenaudojami jokie prietaisai.
Mokslininkai čia konservatyvūs, jie negali kitaip dirbti. Jie atidavė visą gyvenimą, kad pasitelkę visokius greitintuvus, mikroskopus, teleskopus ir t. t. tirtų gamtą.
O kabala sako, kad galime ir turime tirti gamtą per pokyčius savyje: „Padaryk iš savęs mikroskopą, teleskopą. Imk žvelgti į gamtos gelmes, keisdamas savo savybes, ir tuomet galėsi to pasiekti“.

#289570

Iš pokalbio apie mokslą

Daugiau šia tema skaitykite:

Jokios mistikos!

Ką tyrinėja kabalos mokslas?

Tirti patį save

Komentarų nėra

Gyvenimo optimizacija

Ateities visuomenė, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманŽmogus visuomet nori gauti maksimalią naudą minimaliai įdėjęs. Gamta taip veikia visur. Tai jos bendras dėsnis. Jei turime reikalų su noru gauti, su noru duoti, su vystymosi ir t. t. dėsniais, tai visuomet matome, kad gamta siekia optimizacijos.
Kabala atskleidžia mums universalesnį gamtos dėsnį, atkreipdama dėmesį į jos integralumą. Iš principo, egoizmas lieka, tik jis ima paisyti viso, kas aplink. Ir tuomet priverstinai galvojame apie kitus, apie tinkamą sąveiką su jais, nes priešingu atveju tai grįžta bumerangu man.
Todėl egoizmas norom nenorom tampa altruistinis, skaitosi su kitais, nes kitaip neįstengsiu egzistuoti.
Tokia abipusės veiklos forma, kai imame matyti mūsų integralumą, drauge darbuotis prie vieno bendro tikslo, kaip optimizuoti mūsų gyvenimą visuose jo lygiuose, atveda mus prie vienybės, abipusį įsijungimą, kai turiu suprasti kitą kaip save, o save kaip kito dalį.
Taip virstame viena bendra visuma tarpusavyje, su negyvąją gamta, augalija, gyvūnija.
Galiausiai pasiekiame būseną, kai keičiasi mūsų mąstymas. Viską matome ne egoistine, linijine egoistine forma, o plačiau, integraliau, kai visą pasaulį laikome savu.

#288924

Iš pokalbio apie valdymo mokslą

Komentarų nėra

Kodėl nepavyksta sugraudinti Kūrėjo

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKuo aukščiau kylame į kūrimo tikslą, tuo didesnis ir agresyvesnis tampa mus atsiskleidžiantis egoizmas. Kaip pasakyta: „Kuo aukščiau žmogus, tuo didesnis jo egoizmas“. Ir mes taisome tą egoistinį norą ir taip kylame.
Pakilti galima tik ropščiantis į kalną iš sudužusių norų, likusių mums po nusidėjimo prie Pažinimo medžio, t. y. sudužus Adam Rišon sistemai. Kūrėjas tikslingai sudaužė tą sistemą, kad duotų mums medžiagos darbui ir taisymuisi.
O jeigu kritimas nesibaigia ir tik stiprėja, vadinasi, nepakankamai jį ištaisiau. Reikia dar labiau įsijungti į dešimtuką ir kartu su kritimu, pasistengti bendromis jėgomis iš jo pakilti.
2021-09-30_lesson_bs-shamati-010-brach-dodi_n1_p1_pic05
Taip einame pirmyn: krentame o paskui kylame į tą pačią aukštumą, paskui dar giliau krentame, ir dar aukščiau kylame – kol prieisime patį didžiausią kritimą ir iš jo pakilsime maksimaliai aukštai, į gaulutinai ištaisytą būseną.
Todėl mums reikia vis stipriau laikytis grupės, kad įstengtume kilti dvasiniais laiptais ir kuo mažiau sugaištume nukritę.
Jeigu padariau viską, bet taip ir neįstengiau išeiti iš kritimo būsenos, vadinas, Kūrėjas rodo man, kad čia trūksta maldos.
Yra dvi sąlygos norint pakilti:
1. Ryšys su grupe
2. Pagalba iš aukščiau.
Ir norint sulaukti pagalbos iš aukščiau, reikia iš kritimo būsenos pakelti maldą aukštyn, MAN, ir gauti iš aukščiau pagalbą, MAD. Ir tuomet turėsiu jėgų pakilti.
Visa tai reikia realizuoti grupėje. O jei žmogus nėra grupėje ir negali pakelti MAN drauge su draugais, tuomet jis nesulauks pagalbos iš aukščiau, MAD, ir nepajės pakilti. Ir tuomet jis tiesiog išeis iš šios trajektorijos ir grįš į ankstesniąją būseną. Be ryšio su grupe jis nepakils į aukštesnę pakopą.
Ir todėl jis lieka savo egoizme ir viską sveria jame, keikia mokytoją, grupę ir Kūrėją. Jis galėtų atlikti teisingą skaičiavimą, jog suprastų, kodėl su juo tai vyksta, ir kad reikia dirbti su savo egoizmu kasdien.
Kad pakiltum reikia specialaus lifto: ryšio su grupe ir kreipimosi į Kūrėją. Įeinu į liftą, t. y. įeinu į grupę, kreipiuosi į Kūrėją, ir Jis kelia net tik mane, bet mus visus kartu.
Kabala aiškina mums gamtos dėsnius. Jų nepakeisi – sutinkame su jais ar ne. Nori eiti pirmyn – išstudijuok juos ir jų laikykis. O jei netiriame gamtos dėsnių, kad jų laikytumėmės, tai niekas nepadės. Kūrėjas jų nepakeis. Mums nepavyks išmelsti Jo gailestingumo ir išprašyti pakeisti gamtos dėsnius. To niekada nebuvo ir nebus. Juk Kūrėjas – Jis pats gamta.

#287989

Iš 2021 m. rugsėjo 30 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 10

Daugiau šia tema skaitykite:

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Lygus pakilimų ir nuopuolių kelias

Dvasinio pakilimo šaltinis

Komentarų nėra

Gamta suteikia mums galimybę pakilti

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманŽmogus dvasiniame kelyje praeina didelius kritimus. Ir jeigu jis nejaučia ryšio su grupe, tai gali palikti šį kelią. Jis reiškia dideles pretenzijas mokytojui, draugams, visam pasauliui ir Kūrėjui, manydamas, kad yra vienintelis teisus. O iš tiesų tai egoizmas užklumpa žmogų.
Jis galėtų gauti jėgų, kad tai įveiktų, tačiau nenori, juk jaučiasi protingesnis, stipresnis už kitus. Išdidumas taip išmeta žmogų, kad jis atsiduria palaidotas po savo egoizmo sluoksniu ir miršta dvasiniu atžvilgiu.
Taip nutinka su daugeliu, ir galiausiai jie išeina. Galbūt jie patys neįsisąmonina, kas su jais nutiko, arba priešingai, mano esą teisūs, galvodami, kad jiems pagaliau atsivėrė akys. Jie gailisi, kad įėjo į visuomenę, užsiimančią nerealiais dalykais.
O visų religijų ir tikėjimų pasekėjai dieviena mokytoją ir patį kelią. Juk ten nėra kairės linijos, neleistina kritika, kiekviename žingsnyje neauga egoizmas. Kabaloje einama dviem kojomis, dviem linijomis, kaip pasakyta: „Ir būsite kaip dievai, pažinę gėrį ir blogį“.
Todėl tik kabaloje būna taip taip, kad mokinys nesutinka su mokytoju ar netgi nekenčia jo, neigia Kūrėją. Juk mus moko kilti aukštyn, kur supanašėsime su aukštesniąja jėga, kuria mums reikia pasiekti ir suprasti. Tai ne kiekvieno jėgoms.
Būna taip, kad žmogų koks nors vėjas atpučia į kabalistinę grupę, o jis visiškai nepasiruošęs tokiam darbui. Jį kol kas domina tik mistika, bet ne kabalos mokslas, kad jį išmokytų atlikti kokius nors materialius veiksmus ir melstis, ir tuo apsiribojama.
Pas mus galima sutikti tokių „atsitiktinių“ žmonių, juk studijos atviros visiems. Todėl kartais, po kiek laiko žmogus pastebi, kad tai jam netinka: jis netinka mums, o mes netinkame jam.
Ir toks žmogus išeina. Beje, tai nepriklauso nuo intelekto, žmogus gali būti itin protingas. Čia viskas priklauso nuo širdies pasirengimo, sielos brandos. Jei žmogus pasirengęs eiti prieš savo egoizmą ir pakilti virš dviejų gamtos jėgų (gavimo ir davimo), kad susijungtų drauge su gėriu ir blogiu viename šaltinyje, Kūrėjuje, tuomet jis galės eiti pirmyn studijuodamas kabalą.
Bet jeigu žmogus to nesugeba, jeigu jam trūksta kantrybės, trūksta proto ir širdies, kad susietų gėrį ir blogį su viena jėga, tai jis išeina ir ima keikti mokytoją ir kabalą.
Juk tai ne paprastas kelias, jis reikalauja visiško savęs anuliavimo, ir kaip egoistas gali jį mylėti, su juo sutikti? Dėl šios priežasties kabalistai iki visai neseniai slėpė šią metodiką, nes ji netiko plačioms masėms. Tik nūnai imta plačiai skleisti kabalos žinias, tačiau daugelis pradeda ir meta. O likę – tie žmonės, kurie pasirengę išklausyti tiesą ir, svarbiausia, realizuoti ją savimi.
Jeigu žmogus išeina, linkime jam sėkmės įprastiniame gyvenime, o patys einame toliau. Ir diena iš dienos mūsų pasaulis rodo mums, kad nėra ko jame ieškoti. Ką laimi žmogus metęs dvasinį kelią? Vargu, ar materialiame gyvenime jo laukia turtas, šlovė, valdžia, ypatingas pasitenkinimas. Tiesiog jis nenori dėti pastangų ten, kur jam rodo gamta, t. y. kabalos mokslas.
Gamta norėjo atskleisti jam galimybes iš tikrųjų suformuoti tinkamą požiūrį į gamtą, kad žmogus galėtų paėmęs dvi gamtos jėgas, pliusą ir minusą, suderinti jas vidurio linijoje pagal kabalos metodą.
Jis turėjo šiuos taisymus atlikti savyje, iš naujo nustatyti save iš vidaus pagal visą gamtą trijose linijose (dešinė, vidurio, kairė), kitaip tariant, gavimo jėga, davimo jėga ir jų tinkamas sujungimas. Ir tuomet jis matytų, suprastų, jaustų visą pasaulėdarą aukščiau laiko ir erdvės, virš visų vienmačio egoistinio suvokimo apribojimų.
Vien altruistinis suvokimas irgi ribotas, juk niekaip neišmatuojamas: viskas atvira, viskas davime. Čia būtina suderinti dvi linijas. Tik su jomis abiem žmogus tvirtai stovi kelyje, per vidurį tarp dviejų linijų ir gali duoti, išmatuoti savo davimo dydį. Taip jis kyla pakopomis, vis labiau suvokdamas Kūrėją.

#287981

Iš 2021 m. rugsėjo 30 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 10

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Nėra kritimo

Juodai baltas pasaulis

Komentarų nėra

Žmogui gerai, kai gerai visam pasauliui

Ateities visuomenė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Žmogus supranta gėrį pagal tai, kas būtų gera jam. O kaip suprasti gėrį remiantis bendruoju pasaulėdaros dėsniu?
Atsakymas: Žmogui gali būti gerai tik tada, kai gerai visai pasaulių sistemai, nes tai yra vienas vientisas organizmas. Apie tai kalba net kosmologai ir žmonės, užsiimantys supančia mus globalia gamta.
Akademikas V. Vernadskis būtent taip priėjo prie savo noosferos teorijos. Tyrę visatą žymūs filosofai, fizikai (įskaitant A. Einšteiną) rašo, kad visa visata – tai didžiulė, uždara, daugiasluoksnė, sudėtinė, beribė mintis, kurioje visos dalys integraliai tarpusavyje susiję ir palaiko kita kitą.
Kitaip tariant, didžiulis tobulas organizmas, įimantis į save absoliučiai viską. O mes jame esame kaip vėžinys auglys, nes galvojame apie save. Tai ir yra vėžio savybė. Kai kūno dalis ima galvoti apie save ir praryja viską į save, tuomet atsiranda ši liga.

#284345

Iš 2009 m. lapkričio 11 d. TV laidos „Plačiu planu. Visaapimantis dėsnis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mylėti reiškia užpildyti kitą

Gėrio etalonas

Visi nori, kad jiems būtų gerai

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai