Komentaras: 1991 m. buvo atliktas eksperimentas: nuspręsta dvejiems metams uždaryti žmones (mokslininkus) po kupolu, padalytu į sektorius su gėlu vandeniu, augalais ir gyvūnais. Visiems – augalams, gyvūnams ir žmonėms buvo sukurta ekologiška aplinka.
Eksperimento tikslas – patikrinti, ar ši ekosistema gali harmoningai vystytis. Buvo planuojama deguonį gauti iš augalų. Vanduo turėjo būti tiekiamas natūralios cirkuliacijos būdu, maistas – iš augalų ir gyvūnų.
Ką parodė eksperimentas? Kai mokslininkai įsikūrė kupole, labai greitai prasidėjo problemos. Po kelių savaičių viena iš dalyvių, genėdama augalus, įsipjovė pirštą. Ją evakavo, atliko operaciją ir grąžino. Susidarė dvi mokslininkų grupės, kurios priešinosi viena kitai atliekant eksperimentus.
Fotosintezė nevyko taip, kaip planuota. Mikroorganizmai pradėjo intensyviai daugintis, jie naudojo daug deguonies ir naikino pasėlius. Daugybė augalų rūšių žuvo. Priviso daug tarakonų, nors jų ten apskritai nebuvo atvežta, ir neaišku, iš kur jų atsirado. Dėl vėjo trūkumo medžiai tapo labai trapūs ir pradėjo greitai lūžti.
Mokslininkai šiaip ne taip ištvėrė dvejus metus ir pripažino, kad eksperimentas nepavyko.
Eksperimentas atskleidė, kad visos ekosistemos yra itin trapios ir labai priklausomos nuo išorės įtakos. Labai sunku atkurti veikiančią Žemės ekosistemą.
Atsakymas: Žinoma! Gal jie mano, kad paskui padarys tą patį Marse? Koks nusivylimas jų ten laukia!
Klausimas: Atrodytų, kad žmogus kaip į Nojaus arką pasiėmė visko po truputį – vienokių ar kitokių augalų, gyvūnų. Jis sukūrė ekosistemą taip, kad vyktų natūralios medžiagų apykaitos ciklas kaip gamtoje, bet jam nepasisekė. Kodėl?
Atsakymas: Jis norėjo tai padaryti dirbtinai! Kam kopijuoti gamtą, jeigu joje esame? Jei nukopijuosiu ją savo sugedusiomis smegenimis, savanaudiškomis savybėmis – kas iš to išeis?
Komentaras: Šiandien kalbame apie tai, kad dabar Žemėje vyksta didžiulės anomalijos. Daugėja anglies dioksido, dega miškai ir pan.
Atsakymas: Tai pabaigos pradžia.
Komentaras: Žmogus bando dirbtinai atkurti gamtą.
Atsakymas: Jums nepavyks įrengti bunkerio! Niekam nepavyko: nei Hitleriui, nei Stalinui, nei kam nors kitam. Nė vienas žmogus negali pabėgti nuo savo likimo. Įsigykite vasarnamį, vilą vandenyno saloje ar kitur – ją užlies ar dar kas nors įvyks, ir nieko neišeis!
Pastaba: Lyg ir viskas atrodo tobula, viskas parinkta, subalansuota…
Atsakymas: Jei nesilaikoma pagrindinio gamtos dėsnio, žmonijai gresia pražūtis. Galite sukurti rojaus sodą kokioje nors saloje – tai, ką norėjo padaryti mokslininkai – ir pamatysite, kad viskas labai greitai suirs.
Komentaras: Atrodytų, kad ekosistema yra harmoninga, pati atsikuria.
Atsakymas: Išskyrus žmogų! Nes tai – vienintelis kenkėjas gamtoje. Pašalinus jį, visa gamta tiesiog klestės.
Klausimas: O ką tokio žmogus įneša? Net jei jis ateina su gerais ketinimais, iš karto kas nors ima griūti.
Atsakymas: Jis neturi ir negali turėti jokių gerų ketinimų, nes yra grynas egoistas. Jis gali kurti tik kenkdamas kitiems. Būtent kenkdamas! O visi gyvūnai, ėsdami vienas kitą, niekam nekenkia. Priešingai, jie naikina pačius silpniausius, sergančius. Bet žmogus – ne. Jo ketinimas kitoks.
Gyvūnai sunaikina tai, kas žalinga visiems. Ir todėl, kai vilkas sugauna kokią nors avį ar ožką, nesvarbu ką, jis sunaikina blogiausią, iš kurio gali gimti ir vystytis kas nors beverčio. Visa gamta – negyvoji, augalai, gyvūnai – yra tobulai sukurta. O žmogus – vien blogis.

#266047

Iš 2020 m. vasario 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas: Socialinių ryšių poreikis žmogui įgimtas. Jo smegenys reaguoja į socialinę izoliaciją kaip į fizinį skausmą. Izoliuoti žmonės dažniau miršta nuo įvairių ligų.
Geri socialiniai ryšiai teikia daugiau pasitenkinimo nei pinigai. Eksperimentai parodė, kad darbuotojų tarpusavio pasitikėjimas prilygsta malonumui, atitinkančiam 30% atlyginimo priedą. Taigi, bendradarbiavimas duoda didesnį rezultatą nei konkurencija.
Atsiranda paradoksas: suprantame socialinio ryšio svarbą, tačiau nesirūpiname jo vystymusi asmens ir valstybės lygiu. Nė vienoje šalyje nėra nacionalinės žmonių suartėjimo, jausmingų socialinių ryšių užmezgimo programos, nėra tyrimų, kokią įtaką jie daro mūsų fiziologijai. Dėl ko?
Atsakymas: Dėl egoizmo. Galbūt to norėtume, bet kartu mumyse yra vadinamoji „blogoji prigimtis“ – egoizmas, neleidžiantis mums gerai elgtis su kitais. Priešingai, jis verčia mus priešintis kitiems, nuolat kovoti. Mūsų prigimtis turi savybių, kurių negalime tiesiog apeiti, nepaisant to, kad geri santykiai visuomenėje gali duoti didžiulį pelną, dividendus ir suteikti nepalyginamai aukštesnį išsivystymo ir saugumo lygį. Įsivaizduokite, jei elgtumės vienas su kitu, kaip su savo šeimos nariais, ir nebešvaistytume jėgų ginklavimosi varžyboms, – gyventume kaip rojuje!
Klausimas: O gal viso to nereikia, juk tai prieštarauja prigimčiai? Gal gyvenkime pagal egoistinius dėsnius, džiunglių įstatymus?
Atsakymas: Mes jau gyvename pagal egoistinius dėsnius. Negalime gyventi pagal džiunglių įstatymus, nes nužudysime vienas kitą, todėl yra tam tikri reglamentai, kur ir kaip galime leisti naudoti jėgą, tokie kaip baudžiamieji kodeksai ir įvairūs kitokie rėmai, kuriuose stengiamės sugyventi. Bet apskritai žmonija yra nelaiminga. Akivaizdu, kad negalime išsisukti nuo tarpusavio ryšio. Jis būtinas, ir gamta vis labiau verčia jį tapti visuotiniu, integraliu, abipusiu. Kita vertus, egoizmas neleidžia mums to padaryti.
Klausimas: Bet jūs visada sakote, kad reikia gyventi pagal gamtos dėsnius, o gamtoje viskas pagrįsta natūraliu egoizmu, ten ryja vienas kitą. Tai ir mes, žmonės, turėtume taip elgtis, jei jau esame gamtos dalis?
Atsakymas: Ne. Tai, kas vyksta gamtoje, yra žmonių visuomenės atspindys, kur visi vienas kitą ryja. Esmė ta, kad aukštesnis gamtos lygis veikia žemesnius. Todėl egoizmu pagrįsta žmonių visuomenė taip veikia žemesnius lygius, kad vilkas negali gyventi šalia avių, ir mažas berniukas negali su jais būti. Viskas priklauso tik nuo žmonių visuomenės santykių – jei mes pasikeisime, keisis absoliučiai visa gamta.
#267828

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus – dvasinė būtybė ar gyvūnas?

Žmogaus neatitikimas gamtos integralumui

Žmogus – aukščiausia gamtos pakopa

Norint suvaldyti koronavirusą daugelyje pasaulio šalių taikomos ypatingos priemonės, įvesti griežti reikalavimai. Koronavirusas – globali katastrofa, liečianti visus, tad privalome skaitytis vieni su kitais, tai ir yra abipusis laidavimas.
Mūsų tarpusavio laidavimas dabar toks, kad nesiartintume vieni prie kitų ir taip rūpintumės kitu žmogumi. Jei išties rūpinsimės vieni kitais, suprasdami, kad savo elgesiu prisidedame prie bendros gerovės, tai labai greitai sustabdysime epidemiją.
* * *
Visų dėmesį prikaustantis koronavirusas iš tikrųjų tėra vaikų žaislas palyginus su tomis katastrofomis, kurios laukia ateityje. Pavyzdžiui, laipsniškas Žemės magnetinių polių poslinkis kelia grėsmę, jog jie greitai susikeis, dėl ko sugrįš ledynų periodas.
Kodėl taip jaudinamės dėl kažkokio viruso, kuris praktiškai yra niekas palyginus su kitais įvykiais? Esmė ta, kad koronavirusas suduoda kiekvienam asmeniškai. O jeigu judės ledynai ar okeanas pakils keletą metrų, nejausiu poveikio asmeniškai matuodamas savo temperatūrą ir pulsą.
Viskas priklauso nuo žmogaus pojūčių. Jei atskris skėrių spiečiai ir laukuose sunaikins visą derlių, ir atėję į parduotuvę nepamatysime jokių produktų tik tuos pačius skėrius: džiovinti skėriai, sūdyti skėriai ir t. t., štai tuomet ir susirūpinsime.
O kol kas dėmesio centre koronavirusas. Jis rodo žmonijai mūsų silpnumą ir tarpusavio ryšį, kuris dabar atsiskleidžia negatyvia forma, nes per jį perduodame ligą vieni kitiems. Bet jis taip pat rodo, kad jei panorėsime veikti išvien, apgalvotai ir sąmoningai, tai galėsime apsisaugoti nuo viruso.
Epidemija išvalo mus ir nuo visokių šiukšlių: liovėmės skraidyti pirmyn atgal ir užsiiminėti bergždžiais reikalais. Jeigu epidemija tęsis dar metus, tai mūsų gyvenimas nurims, imsimės tik būtinų veiksmų.
Niekas nelakstys po parduotuves ir nepirks drabužių. Visi gyvens ramiai, kad tik būtų sveiki. Virusas užrakina mus ir mes tampame gerais vaikais. Išeitų, kad tai ne virusas, o pagalba iš aukščiau.
Epidemija daro įtaką politikai, slopina visas aistras, juk kam ten varžytis, jei visi esame nelaimės broliai. Ką veržtis valdyti? Žmones, kurie gyvena su pačiais būtiniausiais dalykais?
O paskui ateis nauji smūgiai: skėrių, uodų spiečiai, pelės. Dėl jų gausos neįstengsime su jais kovoti. Ir mūsų gyvenimas pamažu taps kitoks: šitaip mokysimės, kaip gyventi kitaip. Juk šiandien žmonių visuomenė labiau primena finansų burbulą: kas antra kompanija – investicinis fondas.
Pagal gamtos dėsnius nė vienas negyvosios gamtos, augalijos ar gyvūnijos kūrinys nevartoja daugiau nei būtina egzistavimui. Matome, kaip plėšrūnai, pvz., leopardas ar vilkas ėda grobį, bet tai jie daro tam, kad išgyventų, ir neiima nieko nereikalingo.
Ir žmogus turi gyventi vartodamas tik tai, kas būtina, o visa kita skirta visuomenės labui, bet būtent tai, kas iš tikro visuomenės labui, o ne painioti visuomenę visokiomis kvailystėmis.
Žmonių visuomenė turi įgyti tokią materialaus gyvenimo formą, kuri atitiktų gyvūninį lygmenį. Gyvūninis kūnas turi egzistuoti kaip visi gyvūnai, kitaip tariant, vartoti tam, kad išgyventų. O daugiau iš gamtos nereikia imti, visa kita reikia nukreipti į dvasinius veiksmus, į darbą dėl Kūrėjo.
Mes gaminame produktus, 90% kurių niekam nereikalingi. Viskas suorganizuota grandimis, kur kiekviena dalis atlieka savo dalį ir perduoda kitiems, o pats paskutinis grandinės dalyje viską išmeta tam, kad būtų galima viską pradėti iš naujo.
Tokia forma sutvarkytas visas šiuolaikinis pasaulis, antraip negalėsime užsidirbti. Užsidirbame iš to, kad išspaudžiame visus gamtos resursus iš žemės. Toliau taip nepagyvensi, mes griauname ekologiją.
Kas akimirką mus nukreipiantis egoizmas atvedė prie tokio gyvenimo, kai jau neįmanoma kentėti. Patys sau kasame duobę. Mirties angelas tiesia nuodų lašą ant aštraus kardo, o tu paklusniai jį nuryji ir miršti.
Kokia išeitis? Išstudijuoti tai, ką sako kabalos mokslas, ištaisyti savo mintis ir tomis mintimis taisyti pasaulį. Kai bus daug žmonių su teisingomis mintimis tuomet bus galima jas perkelti į materialius veiksmus. Bet jau pačios mūsų mintys veikia!
Duoti visuomenei – tai pirmiausia studijuoti, ką reiškia tikrasis davimas, kaip turėtų egzistuoti visuomenė, kad atitiktų gamtos dėsnius. Viskas paaiškėja mintyse.
Žmogus pats savo pastangomis ir per savęs apribojimą turi pasiekti tokią būseną, kai jo kūno egzistavimas prilygs gyvūno, t. y., kai jis nevartos daugiau nei būtina pragyvenimui. O visą kitą energiją ir protą skirs mūsų tarpusavio vienybei.
* * *
Koronaviruso epidemija ir visos kitos problemos – tai pusiausvyros mūsų gyvenime nebuvimas. Jei materialiame pasaulyje gyventume kaip gyvūnai, kurie nevartoja daugiau nei būtina jų gyvūniniam kūnui, o visas dvasios pastangas skirtume Kūrėjui pasiekti, tai gyvenimas būtų nuostabus.
Tačiau mes viską iškraipome, siekdami savo egoizme valdyti visą pasaulį, ištuštiname visą žemės rutulį ir norime iš jo išspausti visus gamtinius resursus. O paskui išsibalansavusi gamta rodo mums visas šias problemas: per biologinę formą, šiuo atveju koronavirusą, ar per ugnikalnių išsiveržimus, žemės drebėjimus, cunamius. Visi šie kataklizmai kyla dėl mūsų sugriautos pusiausvyros gamtoje.
Turime apriboti save, kad išnaudotume gamtą tik tiek, kiek būtina, kaip to moko kabalos mokslas. O visas kitas žmogaus turimas galingas jėgas, laiką, didžiulį protą ir norą taikytume tik visuomenei taisyti, kad paverstume ją instrumentu Kūrėjui atskleisti.
Šiuo metu žmonių visuomenė veikia priešingai ir taip sukelia įvairiausias problemas; koronavirusas tėra pradžia.
Mesijo epocha, kurioje jau esame, turi atnešti mums daugybę naujų atskleidimų. Tikėsimės, kad dėl mūsų pastangų jie bus geri, tačiau, kol kas, deja, tenka abejoti…
Pasistenkime greičiau išmokti ir perduoti visai žmonijai, kokia visų virusų priežastis – juos sukelia tai, kad žmonių visuomenė neatitinka bendro, pusiausvyroje esančio gamtos dėsnio. Tai paprasta fizika, gamtos dėsnis, o ne tikėjimas.
#261320

Iš 2020 m. kovo 5 d. pamokos pagal straipsnį „Taika“

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta mus baudžia koronavirusu?

Skiepai nuo koronaviruso

Kada pasibaigs koronavirusas?

Komentaras. Amerikos ir britų mokslininkai pateikė Nacionalinės mokslų akademijos Jungtinėse Amerikos Valstijose oficialų pranešimą, kad gyventi Žemėje taps neįmanoma nuo 2200 iki 2400 m., nepriklausomai nuo numatomo gyventojų skaičiaus sumažėjimo iki 2100 m.
Ekspertai atkreipia dėmesį į klimato kaitos pavojų, neišvengiamą dėl didėjančio energijos suvartojimo, kuris tęsis net ir sumažinus šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą. Be to, yra ir kitų pasaulinių grėsmių. Stephenas Hawkingas neseniai pasisiūlė rasti naujus namus žmonijai kosminėje erdvėje.
Atsakymas. Problema ta, kad tokie projektai yra nerealūs. Žmonės yra neatskiriamai susiję su šia planeta nematoma virkštele. Mes – viena visuma, susipynę su ja daugybe gijų, ir negalime be jos funkcionuoti.
Na, tarkime, persikraustysime į Marsą, – o kas toliau? Mes jį lygiai taip pat užteršime ir išsiurbsime iš jo visus išteklius, kaip ir Žemėje. Be to, susidursime su asmeninėmis ir socialinėmis problemomis, nes pakeitę gyvenimo vietą, nepakeisime savo prigimties. Ką gi daryti? Taip ir keliausime iš planetos į planetą, bėgdami patys nuo savęs? Tai – nepadės.
Mes sėjame aplink save mirtį, nes tokia mūsų prigimtis. „Mirtis“ – tai mūsų egoizmas, kuris nori viską praryti. Jis mėgaujasi tuo, kad viską aplink naikina. Mūsų neatlaikys nė viena planeta. Juk mes nemokame susieti savęs su visaapimančia gamta ir jos pagrindiniais dėsniais.
Mes kreipiame dėmesį tik į tai, kas mums naudinga ir patogu. Pats šis požiūris naikina Žemę, nes nuodija mūsų bendrą planetos sistemą.
Neigiamas egoizmo krūvis – štai kas išbalansuoja noosferą. Didėjantis disbalansas visuomenėje, tarp žmonių, išderina pusiausvyrą visame kame. Kas mūsų laukia? Blogiausiu atveju, po didelių kančių, įskaitant ir branduolinę žiemą bei kitus antiutopinius „malonumus“, – galų gale suvoksime, kad mums būtina atsikratyti egoizmo.
Tada žmonės galiausiai pakils virš savo egoistinės prigimties ir ištaisys šią Žemę, liausis ją teršti ir naikinti kitais būdais. Juk Žemė turi labai galingą regeneracinį potencialą. Ji gali atsistatyti, kai tik žmogus jai nebekenks ir paisys gamtos dėsnių, kurie lemia sąveiką, harmoniją, homeostazę.
Kitaip sakant, pakilę virš egoizmo, mes tarsi atsidursime kitoje planetoje, kuri užsigydo savo žaizdas ir yra mums geranoriška. Tada mums nereikės niekur skristi. Mes pamatysime, kad atsisakę savimeilės klestime. Ir lieka tik vienas klausimas: kodėl mums nepadarius to tiesiog dabar?
#223433

Iš 2018 m. sausio 1 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Netikiu Stivenu Hokingu“

Žemė gali būti rojus

Kūrėjas kol kas laukia…

Klausimas. Kiek žmogui svarbu žinoti pasaulio ir savo tautos istoriją?
Atsakymas. Žmogus, žinantis savo istoriją, jaučia, kad jis turi šaknis, stuburą, jėgą ir savo vietą pasaulyje. Jis gimė ne atsitiktinai, o kaip tęsinys daugelio kartų, kurios egzistavo iki jo ir sukūrė jam gyvenimą. Jis iš protėvių gavo kalbą, kultūrą, išsilavinimą, artimus ir tolimus giminaičius, net priešus.
Jis jaučia, kad paveldėjo šį pasaulį iš ankstesnės kartos ir yra šiame pasaulyje, nes supranta ir jaučia nesibaigiantį kartų kaitos procesą. Jam tai nėra istorija, o jo gyvenimas.
Žmogus gyvena šioje planetoje jau ne vieną milijoną metų, ir visa tai – jo gyvenimas. Iš kartos į kartą jis gyvena ir miršta, bet miršta tik jo išorinė dalis, o vidinė visą laiką atsinaujina ir gyvena toliau, vystosi.
Mes matome daugybę kūnų, kurie gyvena ir miršta, bet į tai turime žvelgti kitaip: kaip į visumą fizinių kūnų, kurie atsinaujina, tarsi gulasi miegoti ir nubunda.
Tada istorija tampa mūsų gyvenimu. Neverta žvelgti į istoriją kaip į kažką, kas buvo iki mūsų gimimo ar bus po mūsų mirties, – reikia pakilti aukščiau viso to. Aš noriu žvelgti ne į žmogų, o į tautą ar visas tautas.
Toks turi būti žvilgsnis į istoriją: niekas nemiršta, neišnyksta ir negimsta, o tiesiog vyksta labai ilgas procesas, prasidėjęs prieš milijonus metų, ir kas žino, kada jis baigsis.
Toks požiūris suteikia žmogui savo šaknų, pagrindo pojūtį. Jis nesijaučia vienišas, atkirstas nuo tikrovės, o priešingai, egzistuoja joje, vystydamasis kartu su ja. Jis yra tas pats žmogus, gyvenęs akmens amžiuje, o paskui variniame, bronziniame, geležiniame, kol šiandien priėjo iki plastikinio amžiaus. Visą istoriją aš apimu vienu žvilgsniu.
Žmogus negali egzistuoti be šaknų. Tačiau negalima užsidaryti vien praeityje, reikia visą laiką ieškoti saugesnės ir teisingesnės, tikros ateities, vis artėjant prie didesnio gamtos dėsnių suvokimo.
#221064

Iš 2018 m. sausio 7 d. 943-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio istorija pagal kabalą, I dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, II dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, III dalis

Pasaulio neapibrėžtumas ir politikų nesėkmės rodo, kad vadovai nežino, kaip valdyti. Jiems būtina išmanyti Gamtos Dėsnius ir jų laikytis.
Rasti prieš 4,28 mlrd. m. atsiradusių mikrobų pėdsakai – jau po  200 mln. m. susiformavus žemės plutai.
Adomas vis dėlto sukurtas iš molio! Įrodyta, kad gyvybė žemiškomis sąlygomis gali atsirasti iš molio, sitezuojant molio mineralus iš metabolitų.
Asado veiksmai Sirijoje – Obamos politikų pasekmė. Todėl Trumpo veiksmai būtini ir jo asmeniškai kritikuoti kol kas nėra už ką.