Pateikti įrašai su gamtos dėsniai žyme.


Žemė. Paskutiniai gyvenimo metai

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Amerikos ir britų mokslininkai pateikė Nacionalinės mokslų akademijos Jungtinėse Amerikos Valstijose oficialų pranešimą, kad gyventi Žemėje taps neįmanoma nuo 2200 iki 2400 m., nepriklausomai nuo numatomo gyventojų skaičiaus sumažėjimo iki 2100 m.
Ekspertai atkreipia dėmesį į klimato kaitos pavojų, neišvengiamą dėl didėjančio energijos suvartojimo, kuris tęsis net ir sumažinus šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą. Be to, yra ir kitų pasaulinių grėsmių. Stephenas Hawkingas neseniai pasisiūlė rasti naujus namus žmonijai kosminėje erdvėje.
Atsakymas. Problema ta, kad tokie projektai yra nerealūs. Žmonės yra neatskiriamai susiję su šia planeta nematoma virkštele. Mes – viena visuma, susipynę su ja daugybe gijų, ir negalime be jos funkcionuoti.
Na, tarkime, persikraustysime į Marsą, – o kas toliau? Mes jį lygiai taip pat užteršime ir išsiurbsime iš jo visus išteklius, kaip ir Žemėje. Be to, susidursime su asmeninėmis ir socialinėmis problemomis, nes pakeitę gyvenimo vietą, nepakeisime savo prigimties. Ką gi daryti? Taip ir keliausime iš planetos į planetą, bėgdami patys nuo savęs? Tai – nepadės.
Mes sėjame aplink save mirtį, nes tokia mūsų prigimtis. „Mirtis“ – tai mūsų egoizmas, kuris nori viską praryti. Jis mėgaujasi tuo, kad viską aplink naikina. Mūsų neatlaikys nė viena planeta. Juk mes nemokame susieti savęs su visaapimančia gamta ir jos pagrindiniais dėsniais.
Mes kreipiame dėmesį tik į tai, kas mums naudinga ir patogu. Pats šis požiūris naikina Žemę, nes nuodija mūsų bendrą planetos sistemą.
Neigiamas egoizmo krūvis – štai kas išbalansuoja noosferą. Didėjantis disbalansas visuomenėje, tarp žmonių, išderina pusiausvyrą visame kame. Kas mūsų laukia? Blogiausiu atveju, po didelių kančių, įskaitant ir branduolinę žiemą bei kitus antiutopinius „malonumus“, – galų gale suvoksime, kad mums būtina atsikratyti egoizmo.
Tada žmonės galiausiai pakils virš savo egoistinės prigimties ir ištaisys šią Žemę, liausis ją teršti ir naikinti kitais būdais. Juk Žemė turi labai galingą regeneracinį potencialą. Ji gali atsistatyti, kai tik žmogus jai nebekenks ir paisys gamtos dėsnių, kurie lemia sąveiką, harmoniją, homeostazę.
Kitaip sakant, pakilę virš egoizmo, mes tarsi atsidursime kitoje planetoje, kuri užsigydo savo žaizdas ir yra mums geranoriška. Tada mums nereikės niekur skristi. Mes pamatysime, kad atsisakę savimeilės klestime. Ir lieka tik vienas klausimas: kodėl mums nepadarius to tiesiog dabar?
#223433

Iš 2018 m. sausio 1 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Netikiu Stivenu Hokingu“

Žemė gali būti rojus

Kūrėjas kol kas laukia…

Komentarų nėra

Gyvenimo ilgumo istorija, I d.

Auklėjimas, vaikai, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kiek žmogui svarbu žinoti pasaulio ir savo tautos istoriją?
Atsakymas. Žmogus, žinantis savo istoriją, jaučia, kad jis turi šaknis, stuburą, jėgą ir savo vietą pasaulyje. Jis gimė ne atsitiktinai, o kaip tęsinys daugelio kartų, kurios egzistavo iki jo ir sukūrė jam gyvenimą. Jis iš protėvių gavo kalbą, kultūrą, išsilavinimą, artimus ir tolimus giminaičius, net priešus.
Jis jaučia, kad paveldėjo šį pasaulį iš ankstesnės kartos ir yra šiame pasaulyje, nes supranta ir jaučia nesibaigiantį kartų kaitos procesą. Jam tai nėra istorija, o jo gyvenimas.
Žmogus gyvena šioje planetoje jau ne vieną milijoną metų, ir visa tai – jo gyvenimas. Iš kartos į kartą jis gyvena ir miršta, bet miršta tik jo išorinė dalis, o vidinė visą laiką atsinaujina ir gyvena toliau, vystosi.
Mes matome daugybę kūnų, kurie gyvena ir miršta, bet į tai turime žvelgti kitaip: kaip į visumą fizinių kūnų, kurie atsinaujina, tarsi gulasi miegoti ir nubunda.
Tada istorija tampa mūsų gyvenimu. Neverta žvelgti į istoriją kaip į kažką, kas buvo iki mūsų gimimo ar bus po mūsų mirties, – reikia pakilti aukščiau viso to. Aš noriu žvelgti ne į žmogų, o į tautą ar visas tautas.
Toks turi būti žvilgsnis į istoriją: niekas nemiršta, neišnyksta ir negimsta, o tiesiog vyksta labai ilgas procesas, prasidėjęs prieš milijonus metų, ir kas žino, kada jis baigsis.
Toks požiūris suteikia žmogui savo šaknų, pagrindo pojūtį. Jis nesijaučia vienišas, atkirstas nuo tikrovės, o priešingai, egzistuoja joje, vystydamasis kartu su ja. Jis yra tas pats žmogus, gyvenęs akmens amžiuje, o paskui variniame, bronziniame, geležiniame, kol šiandien priėjo iki plastikinio amžiaus. Visą istoriją aš apimu vienu žvilgsniu.
Žmogus negali egzistuoti be šaknų. Tačiau negalima užsidaryti vien praeityje, reikia visą laiką ieškoti saugesnės ir teisingesnės, tikros ateities, vis artėjant prie didesnio gamtos dėsnių suvokimo.
#221064

Iš 2018 m. sausio 7 d. 943-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio istorija pagal kabalą, I dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, II dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, III dalis

Komentarų nėra

Mano mintys Twitter (2017 04 06)

Twitter

Pasaulio neapibrėžtumas ir politikų nesėkmės rodo, kad vadovai nežino, kaip valdyti. Jiems būtina išmanyti Gamtos Dėsnius ir jų laikytis.
Rasti prieš 4,28 mlrd. m. atsiradusių mikrobų pėdsakai – jau po  200 mln. m. susiformavus žemės plutai.
Adomas vis dėlto sukurtas iš molio! Įrodyta, kad gyvybė žemiškomis sąlygomis gali atsirasti iš molio, sitezuojant molio mineralus iš metabolitų.
Asado veiksmai Sirijoje – Obamos politikų pasekmė. Todėl Trumpo veiksmai būtini ir jo asmeniškai kritikuoti kol kas nėra už ką.

Komentarų nėra