Pateikti įrašai su gavimas žyme.


Sukkot šventė

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманGimstame su egoistiniu noru mėgautis, tačiau netikėtai jame prabunda tam tikras naujas noras (siekti dvasingumo).
Ir galime pasitelkę aplinką ir knygas išauginti šį naują norą, kad jis nusitemptų mus paskui save į savo pasaulį.
O senasis noras sumažės, išnyks, arba priešingai, išaugs, tačiau pakilsime virš jo nore duoti.
Taip mumyse vyksta dviejų norų kova: tarp rūpesčio savimi (šio pasaulio noras) ir davimo noro, priklausančio aukštesniajam pasauliui, Kūrėjui.
O mums noro mėgautis šiame pasaulyje atžvilgiu reikia padidinti norą dvasingumui, davimo norą. Čia visas mūsų darbas ir valios laisvė.
Pasirinkimas, kas svarbiau – ką noriu laikyti svarbesnį: norą, nukreiptą į viršų, iš kurio dabar turiu tik mažą tašką, ar norą, nukreiptą žemyn, į šį pasaulį.
Sukkot šventė ir visi darbai, susiję su šia švente (specialios pastogės „sukka“ statymas), kaip tik ir parodo mums, kaip galime padidinti šį mažą norą dvasingumui, kuris vadinasi „atliekomis“, mat jį suvokiame kaip visiškai nereikalingą: kažkoks davimas, meilė artimui, draugai, vienybė… Šių gerų žodžių niekas nesuvokia rimtai.
Pakelti šių „atliekų“ svarbą virš savojo „Aš“ ir šio pasaulio, iškelti davimą aukščiau gavimo – tai simbolizuoja „sukka“, laikinas statinys.
Net jeigu nuolatos jauti tobulybę išeik į laikiną pastogę, keisk save.

Iš 2010 m. rugsėjo 21 d. iš straipsnio pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško
Kabalistinės šventės

Komentarų nėra

Kabalos mokslas: begalinio malonumo patentas

Dvasinis darbas, Kabala

Kabalos mokslas įteikia žmogui begalinio malonumo patentą. Juk kūrinijos priežastis – suteikti kūriniams nesibaigiantį malonumą, kaip pasakyta: „Kūrėjas sukūrė pasaulį, kad jo kūriniai mėgautųsi.“ Tačiau pirmiausiai reikia atlikti darbą, o po to mėgautis.
Iš tiesų, kai tik žmogus susipažįsta su šiuo mokslu, jis iš karto turi suprasti, kad tai ne tik mokslas, bet ir priemonė gauti malonumą.
Tai skamba egoistiškai. Tačiau žmogus, savo egoizmo padedamas, gali prisikasti iki aukso grynuolių, kurie yra jo viduje: jo siela, o joje – Kūrėjas ir, galų gale, amžinas malonumas, amžinas gyvenimas, egzistavimas be jokių rėmų.
Tačiau tai yra įmanoma, tik jei žmogus turi tikrai gero, sveiko egoizmo ir visada siekia šio tikslo, nė už ką jo nemeta.
Iš pradžių žmogus nesupranta, koks egoizmas slepiasi jame ir ką reiškia su juo dirbti, kas yra Aukštesnioji šviesa ir kaip reikia ją pritraukti sau, kad ji padalintų jį į egoistą ir altruistą, į davimą ir gavimą. Tai nėra lengva.
Viskas priklauso nuo žmogaus atkaklumo. Jei jo noras tikrai rimtas, tai žmogus pasieks tikslą.

Iš 2016 m. rugpjūčio 28 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsime priversti tapti altruistais

Begalinis malonumas vietoj „juodojo penktadienio“

Amžinas malonumas

Komentarų nėra

Tikslus atvirkštinio veiksmo apskaičiavimas

Dvasinis darbas

Tyrinėdami gamtą, nagrinėjame daugelį reiškinių, esančių priešais mus ir mumyse. Norėdami atrasti bendrą vardiklį, matome, kad kiekvienas pavidalas, bet kuri dalis rūpinasi savo egzistavimu.
Be to, kuo aukštesnis jų išsivystymo lygis, tuo labiau rūpinasi. Taip iš negyvosios gamtos atsirado augalinė, iš augalinės – gyvūninė, o iš gyvūninės gamtos – žmogus.
Iš kabalos mokslo suprantame, kad tai įvykdavo ne savaime, bet per rešimot – „vystymosi genus“, kurie paeiliui vienas po kito realizuojasi pradžioje užduoto modelio rėmuose.
Visa tai egzistuoja siekiant savo gerovės. Programa, įdiegta į visus gamtos elementus, iškelia jiems vieną užduotį: ką reikia padaryti, kad man būtų gerai? Ar tai bus blogio suvokimas, ar prasmingas judėjimas gerovės link, jėga, greitis, ryšys, jausmas, protas – atsižvelgdamas į savo potencialą, kiekvienas pavidalas siekia gėrio ir tolsta nuo blogio. Tokia mūsų prigimtis.
Negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyje ši gamta sudaro „vienpusio eismo gatvę“ – pažadina tiesiogiai veikti savo gerovei. Kita vertus, žmogaus pakopoje yra dar vienas svarbus veiksmas. Žmogus geba jausti artimą, todėl pasiruošęs kažką jam duoti, numatydamas, kad iš to gaus naudos ir malonumo. Mes išmokome įvairiausių artimo išnaudojimo būdų, kurių nėra žemesnėse pakopose.
Negyvajame (N), augaliniame (A) ir gyvūniniame (G) lygmenyse yra tiktai gavimas. Žmogus jau moka duoti artimui, idant gautų sau naudos. Be to, atsigręžimas į artimą galiausiai atneš jam daug daugiau naudos nei įprastas gavimas arba jis tiesiog nesugeba gauti kažką tiesiogiai. Bet, vienaip ar kitaip, abiem atvejais jis veikia dėl savęs.
Iš esmės tiesioginis gavimas – primityvus metodas žmogui. Augantis vaikas auklėjamas: mokome jį veikti kartu su pasauliu, ir dažniausiai kalba eina apie artimo išnaudojimą, siekimą išvengti jo daromos žalos ir, galiausiai, gauti naudos sau.
Toks yra žmogaus auklėjimas. Gerai jei taip yra: jau geriau atsižvelgti į artimą. Juk dažniausiai mums knieti tiesiog paimti, užvaldyti, pavogti be atodairos.
Toks mūsų pasaulis, todėl mes suvokiame tik tai, ką gauname sau. Mūsų noras ribotas, jis galiausiai priveda mus prie tuštumos ir nevilties.
Bet yra ir priešinga galimybė – davimas: iš manęs – aukštyn artimui, o lygiai taip nuo manęs – žemyn į save, o paskui aukštyn artimui. Pirmuoju atveju atiduodu dėl davimo (Bina, chafec chesed), o antruoju – gaunu dėl davimo (meilės pakopa). Tai, kas vadinama tiksliu atvirkštinio veiksmo apskaičiavimu ir egzistuoja tik Žmoguje.
Vadinasi, turime dvi galimybes: gauti pasitelkdami davimą ir duoti pasitelkdami gavimą.

Iš 2011 m. kovo 23 d. pamokos tema „Bendro auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką gi tu išsirinksi?

Stebint gyvenimą iš dešimto aukšto

Kaip išaugti iš nulio

Komentarų nėra