Pateikti įrašai su gavimas žyme.


Ar galėjo Knygą „Zohar“ parašyti dešimt moterų?

Moters dvasingumas, Vyras ir moteris, Zohar

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Hipotetiškai, ar galėjo Knygą „Zohar“ parašyti dešimt moterų?
Atsakymas. Hipotetiškai, taip. Tačiau mes taip sukurti, kad siekis susivienyti yra vyrų rankose, o palaikymo jėga ir vyrų susivienijimas – moterų.
Todėl mūsų pasaulis iš esmės yra padalintas į skirtingas savybes: vyriškas ir moteriškas, davimą ir gavimą. Kabalos moksle tai labai rimtai nagrinėjama, tai tarpusavio bendravimo kertinis akmuo.
Iš esmės, kaip du vyrai vienijasi? Vienas antrojo atžvilgiu yra tarsi moteris, kitas pirmojo atžvilgiu yra tarsi vyras. Turima omenyje ne fiziologija ar psichologija, ne mūsų pasaulio veiksmai, o būtent dvasinės savybės. Bet kuri dvasinė savybė, kurią atskleidžiame savyje, susideda iš vyriškosios ir moteriškosios dalių.
Mūsų pasaulyje, kol nesame Aukštesniojo pasaulio lygmenyje, vyrai, žinoma, iškeliami į priekį. Jie laikomi pagrindiniais ir svarbiausiais kabalistinėse grupėse.
O moterys susiburia aplink vyrus ir per juos pradeda jausti dvasines savybes, nes vyrai prasiveržia į dvasinį pasaulį, kaip ir mūsų pasaulyje, – visur ir visada jie yra atradėjai, statytojai, naikintojai, o moterys eina iš paskos.
Tačiau, kai vyrų proveržį seka moterų „batalionai“, ten jau gimsta dvasinės savybės ir ugdomos naujos sielos. Ten ima veikti moteriškosios dalies savybės, kurios yra ne papildančios, o išties rimtos, pirmaujančios ir veikiančios dvasinėse pakopose.
Klausimas. Vadinasi, esminis reikalavimas kyla iš moterų?
Atsakymas. Taip, Toroje ne kartą kartojama, kad reikia klausytis savo žmonos, moters. Tora parašyta labai įdomiai: nepaisant to, kad joje kalbama tarsi apie vyrus, tačiau visada atsiranda kažkokia moteris, kuri slaptai jiems vadovauja, kaip žmona šeimoje.
Vyras laikomas šeimos galva, tačiau kur aš tik nebuvau pasaulyje ir ko tik neklausdavau: ir indėnų Pietų Amerikoje, ir ko tik nori, įskaitant europiečius ir afrikiečius, moteris visur – gyvenimo, pasaulio pagrindas. Tas pats ir kabalos moksle.
Tačiau proveržį vykdo vyriškoji jėga, už kurios stovi, palaiko, pastumia, nukreipia ir net nurodo – moteriškoji.

Iš 2017 m. birželio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis: vyrai ir moterys

Moteriška jėga – kūrinijos jėga

Vyras ir moteris – tokie skirtingi pasauliai, I dalis

Komentarų nėra

Mokslas apie dvasinio pasaulio dėsnius

Kabala ir kiti mokslai, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Teigiate, kad kabala nekalba apie šį pasaulį. Ką gi tada reiškia, kad ji realizuojama visuomenėje?
Atsakymas. Kabala nekalba apie mūsų pasaulį, netiria jo dėsnių, o tiesiog pasakoja apie juos, kaip apie duotybę. Ji tiria – kaip pakilti į kitą dėsnių lygmenį, kur dėsniai, grindžiami davimo savybe.
Mūsų pasaulio dėsniai remiasi gavimu, o dvasinio – davimu. Tai du priešingi pasauliai. Todėl negalime būdami mūsų pasaulyje, turėdami materialias jusles jausti aukštesniojo pasaulio, aukštesnės erdvės, juk ji jaučiama davimo savybe.
Kol kas šios savybės neturime. Jos atsiradimas vadinamas „siela“. Kitaip tariant, šiame pasaulyje gyvename kūne, o dvasiniame – sieloje.
Tačiau iš principo yra dvi valdymo sistemos: arba dėl savęs – mūsų pasaulyje, arba dėl davimo – aukštesniajame pasaulyje. Todėl, kai suvoki dvasinį pasaulį, dingsta laiko pojūtis, mat išeini „iš savęs“, užmezgi išorinius santykius.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tyrinėja kabalos mokslas?

Kabalos suvokimo etapai

Kur yra dvasinis pasaulis?

Komentarų nėra

Sukkot šventė

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманGimstame su egoistiniu noru mėgautis, tačiau netikėtai jame prabunda tam tikras naujas noras (siekti dvasingumo).
Ir galime pasitelkę aplinką ir knygas išauginti šį naują norą, kad jis nusitemptų mus paskui save į savo pasaulį.
O senasis noras sumažės, išnyks, arba priešingai, išaugs, tačiau pakilsime virš jo nore duoti.
Taip mumyse vyksta dviejų norų kova: tarp rūpesčio savimi (šio pasaulio noras) ir davimo noro, priklausančio aukštesniajam pasauliui, Kūrėjui.
O mums noro mėgautis šiame pasaulyje atžvilgiu reikia padidinti norą dvasingumui, davimo norą. Čia visas mūsų darbas ir valios laisvė.
Pasirinkimas, kas svarbiau – ką noriu laikyti svarbesnį: norą, nukreiptą į viršų, iš kurio dabar turiu tik mažą tašką, ar norą, nukreiptą žemyn, į šį pasaulį.
Sukkot šventė ir visi darbai, susiję su šia švente (specialios pastogės „sukka“ statymas), kaip tik ir parodo mums, kaip galime padidinti šį mažą norą dvasingumui, kuris vadinasi „atliekomis“, mat jį suvokiame kaip visiškai nereikalingą: kažkoks davimas, meilė artimui, draugai, vienybė… Šių gerų žodžių niekas nesuvokia rimtai.
Pakelti šių „atliekų“ svarbą virš savojo „Aš“ ir šio pasaulio, iškelti davimą aukščiau gavimo – tai simbolizuoja „sukka“, laikinas statinys.
Net jeigu nuolatos jauti tobulybę išeik į laikiną pastogę, keisk save.

Iš 2010 m. rugsėjo 21 d. iš straipsnio pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško
Kabalistinės šventės

Komentarų nėra

Kabalos mokslas: begalinio malonumo patentas

Dvasinis darbas, Kabala

Kabalos mokslas įteikia žmogui begalinio malonumo patentą. Juk kūrinijos priežastis – suteikti kūriniams nesibaigiantį malonumą, kaip pasakyta: „Kūrėjas sukūrė pasaulį, kad jo kūriniai mėgautųsi.“ Tačiau pirmiausiai reikia atlikti darbą, o po to mėgautis.
Iš tiesų, kai tik žmogus susipažįsta su šiuo mokslu, jis iš karto turi suprasti, kad tai ne tik mokslas, bet ir priemonė gauti malonumą.
Tai skamba egoistiškai. Tačiau žmogus, savo egoizmo padedamas, gali prisikasti iki aukso grynuolių, kurie yra jo viduje: jo siela, o joje – Kūrėjas ir, galų gale, amžinas malonumas, amžinas gyvenimas, egzistavimas be jokių rėmų.
Tačiau tai yra įmanoma, tik jei žmogus turi tikrai gero, sveiko egoizmo ir visada siekia šio tikslo, nė už ką jo nemeta.
Iš pradžių žmogus nesupranta, koks egoizmas slepiasi jame ir ką reiškia su juo dirbti, kas yra Aukštesnioji šviesa ir kaip reikia ją pritraukti sau, kad ji padalintų jį į egoistą ir altruistą, į davimą ir gavimą. Tai nėra lengva.
Viskas priklauso nuo žmogaus atkaklumo. Jei jo noras tikrai rimtas, tai žmogus pasieks tikslą.

Iš 2016 m. rugpjūčio 28 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsime priversti tapti altruistais

Begalinis malonumas vietoj „juodojo penktadienio“

Amžinas malonumas

Komentarų nėra

Tikslus atvirkštinio veiksmo apskaičiavimas

Dvasinis darbas

Tyrinėdami gamtą, nagrinėjame daugelį reiškinių, esančių priešais mus ir mumyse. Norėdami atrasti bendrą vardiklį, matome, kad kiekvienas pavidalas, bet kuri dalis rūpinasi savo egzistavimu.
Be to, kuo aukštesnis jų išsivystymo lygis, tuo labiau rūpinasi. Taip iš negyvosios gamtos atsirado augalinė, iš augalinės – gyvūninė, o iš gyvūninės gamtos – žmogus.
Iš kabalos mokslo suprantame, kad tai įvykdavo ne savaime, bet per rešimot – „vystymosi genus“, kurie paeiliui vienas po kito realizuojasi pradžioje užduoto modelio rėmuose.
Visa tai egzistuoja siekiant savo gerovės. Programa, įdiegta į visus gamtos elementus, iškelia jiems vieną užduotį: ką reikia padaryti, kad man būtų gerai? Ar tai bus blogio suvokimas, ar prasmingas judėjimas gerovės link, jėga, greitis, ryšys, jausmas, protas – atsižvelgdamas į savo potencialą, kiekvienas pavidalas siekia gėrio ir tolsta nuo blogio. Tokia mūsų prigimtis.
Negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyje ši gamta sudaro „vienpusio eismo gatvę“ – pažadina tiesiogiai veikti savo gerovei. Kita vertus, žmogaus pakopoje yra dar vienas svarbus veiksmas. Žmogus geba jausti artimą, todėl pasiruošęs kažką jam duoti, numatydamas, kad iš to gaus naudos ir malonumo. Mes išmokome įvairiausių artimo išnaudojimo būdų, kurių nėra žemesnėse pakopose.
Negyvajame (N), augaliniame (A) ir gyvūniniame (G) lygmenyse yra tiktai gavimas. Žmogus jau moka duoti artimui, idant gautų sau naudos. Be to, atsigręžimas į artimą galiausiai atneš jam daug daugiau naudos nei įprastas gavimas arba jis tiesiog nesugeba gauti kažką tiesiogiai. Bet, vienaip ar kitaip, abiem atvejais jis veikia dėl savęs.
Iš esmės tiesioginis gavimas – primityvus metodas žmogui. Augantis vaikas auklėjamas: mokome jį veikti kartu su pasauliu, ir dažniausiai kalba eina apie artimo išnaudojimą, siekimą išvengti jo daromos žalos ir, galiausiai, gauti naudos sau.
Toks yra žmogaus auklėjimas. Gerai jei taip yra: jau geriau atsižvelgti į artimą. Juk dažniausiai mums knieti tiesiog paimti, užvaldyti, pavogti be atodairos.
Toks mūsų pasaulis, todėl mes suvokiame tik tai, ką gauname sau. Mūsų noras ribotas, jis galiausiai priveda mus prie tuštumos ir nevilties.
Bet yra ir priešinga galimybė – davimas: iš manęs – aukštyn artimui, o lygiai taip nuo manęs – žemyn į save, o paskui aukštyn artimui. Pirmuoju atveju atiduodu dėl davimo (Bina, chafec chesed), o antruoju – gaunu dėl davimo (meilės pakopa). Tai, kas vadinama tiksliu atvirkštinio veiksmo apskaičiavimu ir egzistuoja tik Žmoguje.
Vadinasi, turime dvi galimybes: gauti pasitelkdami davimą ir duoti pasitelkdami gavimą.

Iš 2011 m. kovo 23 d. pamokos tema „Bendro auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką gi tu išsirinksi?

Stebint gyvenimą iš dešimto aukšto

Kaip išaugti iš nulio

Komentarų nėra