Klausimas: Kas kabalos moksle yra „tikėjimas“ ir kas yra „žinojimas“?
Atsakymas: Tikėjimu kabaloje vadinama davimo savybė, galimybė pakilti virš savo egoizmo, kai priešindamasis ego, kuris reikalauja iš manęs: „Gauk, paimk!“, galiu pakilti virš noro gauti, pagriebti, t. y. nedirbti su savo egoistiniais norais pripildyti save įvairių malonumų.
Kitaip tariant, atsisakau savo norų. Norai lieka, bet aš juos anuliuoju, pakylu virš jų. Toks veiksmas vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“.
O žinojimu vadinami mano egoistiniai norai, nes juose aš gaunu, jaučiu save , savo didybę, pasitikėjimą, skonius.
Klausimas: Vadinasi, tai mano natūralūs norai, jausmai, emocijos?
Atsakymas: Taip. Ir visi jie vadinami „skoniais“ arba „žinojimu“. Tai mūsų baziniai norai: maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia ir žinojimas. Beje, žinojimas – tai patys didžiausi egoistiniai norai.
O po jų eina tikėjimas, kai pakildamas virš visų šių norų, dirbu su jais ne tam, kad juos pripildyčiau, bet kad pakilčiau virš jų.
Klausimas: Kodėl išminčiai tai pavadino „tikėjimu“?
Atsakymas: Todėl, kad tai davimo savybė, Binos savybė, lyginant su Malchut, gavimo savybe.
Klausimas: Tai savybė, kurios nejaučiu savo natūraliuose noruose ir todėl privalau tikėti?
Atsakymas: Ne. Tai savybė, kurią įgaunu palaipsniui, veikiant Aukštesniajai jėgai, Šviesai. Tai neturi nieko bendro su tikėjimu mūsų pasaulyje, kai prisijungiu prie ko nors ar kažko užmerktomis akimis, priimu tikėdamas viskuo, ką man sako.
Čia aš pats sau nustatau, kuo noriu tikėti, ką noriu vertinti, lyginant su tuo, ką vertina mano egoizmas. Šis tikėjimas pakelia mane virš mano egoizmo. Ir pagal tai, virš kokio egoistinio lygmens galiu pakilti, esu tikėjime.
#262957

Iš 2019 m. balandžio 1 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Klausimas. Palyginime apie karalių ir jo sūnų karalius padovanojo sūnui skydą ir kardą. Tačiau sūnus dovanas ne itin brangino, ir kažkas jas pavogė. Tuomet jis nusprendė pats pasigaminti skydą ir kardą, bet su jais nepavyko įveikti priešų.
Kas kabalos požiūriu yra kardas ir skydas?
Atsakymas. Esame valdomi egoistinio noro gauti, mėgautis, prisipildyti. Tai nėra nei gerai, nei blogai, juk tokia mūsų esmė, prigimtis. Bet kyla klausimas: kaipgi turime elgtis?
Būdami apriboti tokios prigimties, visą laiką jaučiame nepasitenkinimą savimi, savo gyvenimu – tokiu trumpu ir kupinu pralaimėjimų. Mes nuolat keliame aukštus reikalavimus, bet jie lieka neįgyvendinti.
Ką gi daryti? Gal sumažinti poreikius iki gyvūnų, kurie tenkinasi tuo, ką turi, būsenos? Jie net namų nestato, nebent išsirausia kokį urvą. Jiems nereikia drabužių, nebent pasikeisti odą ar kailį.
Jei jie ir sukuria šeimas, tai tik poravimosi ar jauniklių auginimo laikotarpiu, o vėliau išsiskiria. Taigi gyvūnai jaučiasi kur kas patogiau. Jų reikalavimai gamtai, sau, gyvenamajai aplinkai daug mažesni nei mūsų.
O žmogus, deja arba laimei, turi tokį egoizmą, tokius didelius reikalavimus aplinkai ir sau, kad jam nuolat kyla problemos. Jo asmeniniai ir socialiniai poreikiai labai dideli. Viena vertus, tai pakelia jį virš gyvūnijos, o kita vertus – nubloškia žemiau jos.
Kaip mums pasiekti tokią būseną, kad skirtingai nei gyvūnai galėtume visiškai realizuoti savo savybes? Turiu norų ir protą, t. y. širdį ir mintis. Taip pat turiu įgimtų įgūdžių, savybių, polinkių. Kaip galėčiau optimaliai realizuoti visus prigimtinius gabumus? Tai didelė problema. Be to, juk nežinau, ką reiškia optimaliai.
Štai čia mums ir siūlomas „skydas“ bei „kardas“. Jei noriu pasiekti aukščiausią savo vystymosi lygį, koks jis turėtų būti? Jis jokiu būdu negali būti apribotas mano gyvūninės prigimties. Turiu pasiekti tokią būseną, kad kūnas nebūtų kliūtis – tai pirmoji sąlyga.
Antroji sąlyga – pakilti virš savo kūno ir būti aukščiau jo, aukščiau jo poreikių. Kitaip sakant, man neturi trukdyti maisto, sekso, šeimos, šlovės, žinių, įvairių aukštų, bet egoistinių malonumų poreikiai.
Dėl to man reikia skydo ir kardo. Skydas – gintis nuo visko, kas man trukdo veržtis pirmyn. O kardas – tam, kad įveiktų kliūtis, kaip džiunglėse praskintų kelią į siekiamą tikslą.
O jei gaunu skydą su kardu ir jais naudojuosi taip, kaip prisakė mano tėvas (aukštesnioji dvasinė pakopa), tada galiu teisingai dirbti, priklausomai nuo mano pagarbos skydui ir kardui bei Kūrėjui, iš Kurio juos gavau.
Skydas ir kardas – tai dvi linijos, dešinioji ir kairioji, davimo ir gavimo savybės, su kuriomis skinuosi kelią ir einu pirmyn. Jei mano požiūris į juos nepagarbus, jie dingsta: tarsi kažkas iš manęs juos būtų pavogęs. Iš tiesų tai mano egoizmas juos pasiima ir su jais ima veikti prieš mane.
Iš esmės mūsų darbas toks ir yra. Su skydu – davimo savybe (Chasadim šviesa) ginuosi. O su kardu (Chochma šviesa) einu pirmyn ir nugaliu savo priešus. Tai dešinioji ir kairioji linijos, kurioms padedant ir teisingai sąveikaujant, einu viduriniąja linija ir pasiekiu tikslą.
Klausimas. Ką reiškia: skydas ir kardas sujungti?
Atsakymas. Būtina teisingai sujungti skydą ir kardą, davimo ir gavimo savybes. Davimo savybės manyje nėra, tai Kūrėjo savybė. Bet jei su gavimo savybe elgiuosi teisingai, ją perkeičiu, tai paverčiu ją davimo savybe. Todėl skydas ir kardas susieti tarpusavyje, neįmanoma dirbti tik su vienu iš jų.
#247472

Iš 2019 m. balandžio 14 d. pamokos

Klausimas. Tai, ką mes, žmonės, šiandien gauname, visa tai – nekontroliuojami procesai? Manyje yra noras gauti, kuris ateina iš išorės, aš net nežinau, iš kur man kyla mintys ir norai. T. y. aš neturiu jokios pasirinkimo laisvės?
Atsakymas. Natūralu.
Komentaras. O vėliau mes turime įgyti jėgą, kuri neleidžia gauti, kontroliuoja mano norus. Ji vadinasi „ekranas“.
Atsakymas. Gebėjimą kontroliuoti save suteikia ypatingas veiksmas, kai galiu atsiriboti nuo Kūrėjo, nutraukti tiesioginį ryšį su Juo, nutraukti Jo nurodymus, kuriuos aš instinktyviai vykdžiau. Aš manau, kad dabar to negaliu padaryti. Aš darau tokį veiksmą, kuris vadinasi „apribojimas“ (cimcum), juo tarsi atkertu save nuo Kūrėjo.
Ir tik tiek, kiek galiu susilieti su Jo veiksmais, juos vykdyti, vadovaudamasis noru būti panašus į Jį, – tik tiek aš galiu gauti. T. y., kaip Jis duoda, aš taip gaunu, ir nieko negaliu padaryti, aš vis tiek esu gaunantis, tačiau mano gavimas įgauna visai kitą formą, kai aš nusprendžiu, kad man to reikia tam, kad tapčiau panašus į Kūrėją.
Jei Kūrėjas duoda, skleidžia iš Savęs, tai aš duodu jam tuo, kad aš po apribojimo atveriu save tam tikru būdu ir gaunu iš Jo malonumą aiškiai suprasdamas, kad tai darau būtent norėdamas suteikti malonumą Jam. T. y. iš esmės – prieš savo valią.
Klausimas. Vadinasi, aš slepiu Kūrėjo šviesą, t. y. malonumą nuo savo noro gauti.
Šviesa pastovi, kaip saulė, ji visada veikia, duoda. Ir jei aš turiu ekraną, galimybę, kontroliuoti šviesos srautą, tai aš ją slepiu nuo savo noro gauti. Tai ir yra sąmoningas Kūrėjo atskleidimas?
Atsakymas. Taip, o vėliau, kai aš save atveriu, tai jau vadinama sąmoningu šviesos gavimu arba ypatingu ryšiu su Kūrėju.
#248163

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsitraukti į kūrimo programą

Kelias į galutinę būseną

Atskleisti Kūrėją ne dėl savęs

Klausimas. Tarkime, aš gaunu ir net nejaučiu iš ko, manęs tai nedomina. Kaip gyvūnas, kuriam kažką duodi ir kuriam nerūpi, kas tu.
Tačiau šviesa taip vysto malchut, kad staiga paskutinėje stadijoje ji pradeda suprasti, kas jai duoda, ir nori tapti tokia, kaip Kūrėjas?
Atsakymas. Taip. Priešingai savo pirminiam norui. Norėdama tai padaryti, ji turi atsisakyti prieš tai atliktų veiksmų. Todėl ji iš viso nustoja gauti ir tokiu būdu kažkiek prilygsta Aukštesniajai jėgai, kuri neturi noro gauti. Tada prasideda jos vystymasis, padiktuotas visai kitų impulsų. Malchut nusprendžia tapti savarankiška, kitaip – jos nėra.
Jei ji tiesiog gauna ar nustoja gauti, kaip vyksta keturiose tiesioginės šviesos stadijose, tai ji veikia visiškai laikydamasi tiesioginės šviesos nurodymų. Todėl tai ir vadinasi „keturios tiesioginės šviesos stadijos“.
Kada gi ji gali tapti savarankiška? Tik jei priešinasi šviesai. Kaip priešinasi? Ji sutinka su visais veiksmais tik tada, kai pati leidžia šviesai save paveikti. Tiek, kiek ji gali apsisaugoti nuo šviesos įtakos ir pasielgti taip, kad pirmiausia užkirstų kelią jos veikimui ir tik po to leistų jai veikti, tai parodo malchut savarankiškumą, jos supratimą apie Kūrėją, pritarimą Jo veiksmams.
Tai yra, aš riboju savo nesavarankiškumą, nustoju būti gyvūnu ir tampu žmogumi. „Žmogus“ hebrajų kalba „Adomas“, nuo žodžio „panašus“ į Kūrėją. Tiek, kiek aš galiu atsiriboti nuo nesąmoningo gyvūninio gavimo ir padaryti save sąmoningu gavėju, vadinuosi Žmogumi.
Tai jau absoliuti kontrolė, supratimas to, ką aš darau, Kūrėjo savybių pasireiškimas manyje.
#248137

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Klausimas. Ką reiškia pažinti daiktų esmę per raides?
Atsakymas. Pirma, tam reikia analizuoti kiekvieną raidę, iš kokių elementų ji sudaryta.
Jeigu nesigilinant į detales, tai kiekviena raidė atstovauja tam tikram deriniui šviesos Chohma ir šviesos Chasadim, gavimo ir davimo, jų varijavimo ir abipusio sutapimo tarpusavyje.
Kitaip sakant, kiek aš galiu atiduoti dėl to, kad kažką gaučiau? Arba atvirkščiai, kaip aš galiu gauti, ir kiek man už tai reikia atiduoti? Tai skirtingi dalykai, nors atrodo vienodi. Priklauso nuo to, kas yra priekyje.
Antra, raidės negali bet kaip stovėti šalia viena kitos. Yra raidžių, kurios negali būti šalia, jos išsidėsto pagal tam tikrą seką.
Raidės vaizduoja šviesą. Pagal dvasinės sistemos sandarą yra penkios sfiros: keter, chochma, bina, zeir anpin ir malchut. Iki binos vidurio nėra raidžių, yra tiktai abstrakti aukštesnioji šviesa.
O pradedant nuo binos vidurio ir toliau aukštesnioji šviesa jau įeina į kelim (indus), į norus. Todėl binos apatinėje dalyje yra devynios raidės, zeir anpine – devynios, keturios – malchute. Iš viso 22 raidės.
Jų negali būti daugiau ar mažiau, nes toks kiekis sfirų nuo binos iki malchut, t. y. kiekviena sfira atitinka tam tikrą raidę. Be to, skirtinguose lygiuose sfiros gali būti žymimos skirtingomis raidėmis.
Dar yra penkios papildomos raidės (manzepah), kurios dedamos žodžio gale ir iki galo užbaigia visą vystymąsi iš viršaus į apačią.
Pagal gematriją (skaitinę raidės reikšmę) pirmos devynios raidės nuo alef iki tet – tai vienetai, nuo jud iki cadik – dešimtys, o paskutinės keturios raidės kuf, reiš, šin, tav – šimtai.
#244839

Iš 2019 m. sausio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ivritas – raktas į suvokimą

Ivritas – Aukštesniųjų pasaulių melodija

Raidės – dvasinio indo atspindys

Kas iš tikrųjų siekia pradėti dirbti dėl Kūrėjo, kad susilietų su Juo savybių panašumu, įeitų į Kūrėjo rūmus, tas ne iš karto gauna tokią galimybę. Tikrina jį, – galbūt jis turi kitų norų be noro susilieti su Kūrėju. O kaip tikrina žmogų, ar jis turi tik vieną norą? Sukuria jam kliūtis tuo, kad duoda pašalinių minčių ir atsiunčia jam pašalinių žmonių, kad sutrukdytų, kad mestų jis savo kelią ir eitų gyvenime kaip visi. (Baal Sulamas, „Šamati“, 70 straipsnis)
Baal Sulamas rašo, kad gamtoje viskas suvokiama per susidūrimą. Gyvenimas – tai kova, tik ne su kuo nors kitu, o su pačiu savimi. Jeigu žmogus teisingai tai supranta, tada viskas einasi normaliai.
Viskas priklauso nuo to, kaip susikoncentruoti į tai, suprasti, kad pasaulyje viešpatauja dvi jėgos: gavimo ir davimo. Gavimo jėga – tai mūsų didžiulis egoizmas. O davimo jėgos mumyse nėra. Mes turime palaipsniui vystyti ją. Tai nėra paprasta.
Dėl to mums reikia kažkaip sąveikauti grupėje, stengiantis suartėti tarpusavyje. Mes to nenorime. Būtent tame taške, kai aš jaučiu, kad nenoriu, bet per jėgą stumiu save suartėti su draugu, aš turiu kreiptis į Kūrėją ir prašyti Jo duoti man galimybę to panorėti. Jeigu aš nepasitraukiu iš kovos, o pagaunu save ir pasilieku tame, aš galiu įgauti pusiausvyrą vidurinėje linijoje.
Klausimas. Kas yra pašalinės mintys?
Atsakymas. Tai bet kokios mintys, kurios nukreiptos ne į susiliejimą su Kūrėju, ne į panašumą su Juo, ne į davimo savybę.
#241815

Iš 2018 m. gruodžio 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išvysti Kūrėją geru ir kuriančiu gėrį

Tarpininkas atskleidžiant Kūrėją

Rasti pusiausvyros tašką

Pirmasis dvasinio darbo etapas – įsisąmoninti darbą dešimtuke. Svarbiausia, kad kiekvienas palaikytų savo dešimtuką, ir neleistų niekam prarasti grupės, Kūrėjo, kelio didumo, mūsų ypatingo likimo kaip didžiulės dovanos svarbos.
Ir tai tikrinama per nuopuolį, kai nejaučiame pripildymo, tačiau esame pasirengę likti „duoti, kad duotum“ (Chafėc chėsėd) būsenos.
Kitaip tariant, visko netekau, „paskutinių marškinių“, tačiau nejaučiu jokio trūkumo. Nėra – tai nėra, yra – tai yra, stengiuosi laikytis tokios „dietos“, kai džiaugiuosi tuo, ką gaunu ir nereikalauju daugiau. Kaip pasakyta: „Chasidas – tas, kuris patenkintas tuo, ką turi.“ Džiaugsmas – tai Chasadim Šviesos, mažos būsenos ženklas.
Jei man niekas nešviečia ir negaunu jokio pripildymo, tai man irgi gerai. Suvokiu tai, kaip iš aukščiau duotą galimybę patikrinti dėl ko tai darau. Ar esu Chasadim, mažos būsenos? Jei esu nepatenkintas ir reikalauju pripildymo, keikiu tamsą, vadinasi, nepasiekiau mažos būsenos.
Iš tikrųjų nesu tamsoje, juk Šviesa užpildo visą pasaulių sistemą. Aukštesnioji Šviesa – tai gailestingumas, Chasadim, ir tik aš jos nejaučiu. Todėl visas darbas prasideda pasiekus būseną Chafėc chėsėd. Tai jau tikėjimas, kas kad nevisiškas, kur bus Chochma švytėjimas, o kol kas tik Chasadim.
Ir tikrinama ji tuo metu, kai Šviesa išeina, ir jaučiame tamsą savo gaunančiuose noruose. Ar galime sutikti su tuo, kad daugiau mums nieko nereikia – tik likti kelyje, prilipti prie draugų ir Kūrėjo nepaisant tamsos?
Kitaip tariant, dirbame „naktį“, išrenkame teisingą kryptį, kad „padarytume sau Ravą ir nusipirktume draugą“, kasdien būtume pamokose. Toks santykis į visas būsenas, per kurias mus veda Kūrėjas, bus teisingas savo darbo patikrinimas.

* * *
Pirmiausia pasiekiame mažą būseną Chafėc chėsėd, davimas dėl davimo, Chasadim. O paskui šios Chasadim Šviesos viduje gauname Chochma švytėjimą, kad perduotume ją kitiems. Norint duoti kitiems, mums reikia išjudinti savo pačių ACHAP.
Kitiems perduodame Chasadim, taisydami juose duodančiuosius norus, tačiau tam mums būtina išnaudoti savo gaunančius norus. Mūsų ACHAP viduje atsiskleidžia Chochma Šviesa, o iš jo žemesniosios pakopos GE viduje perduodame Šviesą Chasadim. Tai reiškia, kad „kraujas virsta pienu“.

* * *
Visas savo jėgas turiu perduoti dešimtukui, kad atvesčiau draugus į vienybę. Iš jų imu jų norus, Kūrėjo didumą, tikslo didumą, kaip pasakyta: „Tegu žmogus padės artimui.“ Niekas negali padėti pats sau. Kiekvienas pavieniui gali pasiekti Chafėc chėsėd būsenos, davimą dėl davimo tik viename taške ir ne daugiau.
O toliau jis turi vystyti save dešimtuko atžvilgiu, atvesdamas juos į būseną, kai draugai neturi jokių trūkumų. Mes susiję tarpusavyje tik dėl tarpusavio davimo. Nieko nenoriu sau, tačiau turiu duoti kitam, ir todėl atveriu savo gaunančiuosius norus dėl davimo ir leidžiu draugui duoti man.
Pavyzdžiui, kai atvažiuodavau pas mamą jos aplankyti, visuomet sakydavau, kad esu alkanas, kad ji galėtų mane pavaišinti ir gauti malonumą. Man tai ne gavimas, juk žinojau, kad ji nori mane pavaišinti labiau nei aš noriu valgyti, ir turiu jai suteikti tokią galimybę.
Taip ir tarp draugų, juk kitaip mes neišvystysime vienas kito. Pasakyta: „Eikite ir užsidirbkite vienas iš kito.“ Niekas negali uždirbti pats už savęs.
#240080

Iš 2019 m. sausio 24 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį „Pasidaryk sau Ravą ir nusipirk sau draugą“

Visas dvasinis darbas vyksta tikėjimu aukščiau žinojimo. Tikėjimu tai vadinama dėl to, kad jo nepateisina mano dabartinės, materialios juslės, tame nore, su kuriuo gimiau.
Tačiau iš viršaus gaunu tokį švytėjimą, kuris išlaiko mane vadinamosios „tikėjimo“ būsenos ir leidžia dirbti nepaisant to, kad nejaučiu aukštesnės pakopos.
Aš ir pats nenoriu jos jausti, nenoriu dirbti dėl savo malonių pojūčių, tapdamas jų vergu, bet siekiu pakilti virš jų, aukščiau savo prigimties. Ir todėl prašau duoti man tikėjimo jėgą.
Nepaisant to, kad nematau, negirdžiu, nesuprantu, kaip veikia davimo jėga, tačiau noriu veikti pagal jos dėsnius, kad ji įsivilktų į mane.
Šio pasaulio žmonės yra visur vedami gavimo jėgos, nukreipiami savo noro mėgautis ir nesąmoningai paklūsta jam kaip lėlės, užmautos ant lėlininko rankos. O aš noriu apsirengti kitą Jo ranką, kuri vadinasi tikėjimu, kad ji imtų mane valdyti, apimtų visą mano protą ir širdį.
Tačiau taip darydamas nepalieku savo ankstesniosios prigimties. Noriu jausti ją ir palyginti, kaip viena prigimtis skiriasi nuo kitos, kad dirbčiau tikėjimu aukščiau žinojimo. Turėsiu protą ir tikėjimą, jis bus aukščiau proto, kitaip tariant, davimo jėga valdys gavimo jėgą. Žinosiu ir suprasiu, kaip veikia davimas ir imsiu pats jį nukreipti. Kontroliuosi jį.
Tikėjimu tai vadinama todėl, kad nereikalauju žinoti, kaip veikia davimo jėga, tenoriu, kad ji pranoktų gavimo jėgą.
Todėl visas dvasinis darbas prasideda nuo to, kad įgyju tikėjimo jėgą, davimo jėgą virš gavimo jėgos, kuri vadinasi žinojimu. Tuo pat metu lieku protingu žmogumi, neskraidau padebesiuose tarsi eičiau vien tikėjimu ir būčiau pasirengęs bet ką atiduoti. Niekam nesu pasirengęs, visiškai realiai žiūriu į daiktus. Tikėjimas aukščiau žinojimo remiasi realia jėga, dar galingesne nei gavimo jėga.
Dirbu su pilnai įjungęs jausmus ir protą, su savo aplinka, su visu pasauliu, tačiau pagal naują metodą, keisdamas darbo stilių. Taip prasideda dvasinis darbas.
#235385

Iš 2018 m. spalio 22 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukščiau žinojimo – bilietas į naują pasaulį

Davimo mokslas

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Klausimas. Kas yra amžinas gyvenimas?
Atsakymas. Amžinas gyvenimas – tai būsena, kai to, ko nori, dabar turi, ir tuo pat metu priešais tave atsiveria kitos, tobulesnės būsenos.
Mūsų pasaulyje nesuprantame, ką reiškia tobulybė, jeigu ji keičiasi, mat tobulybė turi būti nuolatinė. O dvasiniame pasaulyje tobulybė visąlaik keičiasi, nes ji grįsta ne davimu, o gavimu. Būtent čia slypi nesibaigiantis, nepraeinantis judėjimas tobulybės link.
#233394

Iš 2018 m. birželio 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Įgyti amžiną gyvenimą

Harmoningo gyvenimo priemonė

Tobulybė

Dvasinis pasaulis priešingas mūsų pasauliui. Viskas, kas mūsų pasaulyje teigiama, ten neigiama, ir atvirkščiai. Šį priešingumą reikia išauginti savyje ir tuomet jis taps lygus mūsų pasauliui kaip dvi linijos: kairė ir dešinė.
Kairioji linija – tai mūsų pasaulis, egoizmas, kuris vis labiau augs ir vystysis, o mums bus aišku, kaip jį tinkamai išnaudoti dėl altruistinio pasaulio. Juk altruistiniame pasaulyje vystomasi tik remiantis mūsų egoizmu, iš šio pasaulio.
Puoselėdami savyje aukštesniojo pasaulio savybę, drauge vystome savyje mūsų pasaulį tiek, kad imame geriau suprasti jo prigimtį, pagrindą, jo būtinumą, ir todėl egzistuojame dviejuose pasauliuose. Niekur neišeiname iš šio pasaulio, nenuplaukiame į jokias išgalvotas būsenas – priešingai, labai tvirtai stovime ant žemės ir galva „siekiame dangaus“, tačiau būtina vienu metu būti dviejuose pasauliuose. Kaip pasakyta: „Vienas priešais kitą sukūrė Kūrėjas.“
Egzistuojame tarp dviejų savybių: davimo ir gavimo. Be to, gavimo savybė mumyse prigimtinė, o davimo savybę kuriame patys aukščiau gavimo.
Gryna davimo savybė – tai Kūrėjas. Mes tarsi iš gavimo sukuriame davimą, keičiame jį pasitelkę ketinimą. Tačiau noras lieka egoistiniu noru, o ketinimas keičia jo kryptį, jo esmę.
#232989

Iš 2018 m. birželio 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aš“ – tarp dviejų magnetų

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Dviejų jėgų pasaulis