Pateikti įrašai su gėda žyme.


Kasdienė ir dvasinė gėda

Dvasinis darbas

Klausimas: Kuo skiriasi dvasinė gėda nuo gėdos, kurią jaučiame kasdieniame gyvenime?
Atsakymas: Kasdienė gėda – tai egoistinė gėda, kylanti iš mano noro apginti savo išdidumą. Dvasinė gėda kyla, kai jau sumažinu norą, kai nesirūpinu savimi, nesigėdiju savo prigimtinių savybių. Aš išgyvenu visiškai dėl kitko.
Man būtinas gėdos jausmas! Pats jo ieškau savo dvasiniame vystymesi, nes jis suteikia man didžiulių jėgų. Jei dabar tave dėl ko nors sugėdyčiau, įsivaizduok, kaip įsikarščiuotum, kokią tai suteiktų tau jėgą, judrumą! Tu jau nebesėdėtum taip ramiai apsnūdęs kaip dabar, o pradėtum muistytis, kol užgesintum šią gėdą. Tu dar savaitę nerimautum dėl to, kol pagaliau nusiramintum.
Esi pasiruošęs viskam, kad tik pašalintum savo gėdos priežastį, ir nenurimsi, kol viskas negrįš į savo vietas. Jeigu kuris nors žmogus tapo tavo išgyventos gėdos kaltininku, padarysi viską, kad atkeršytum jam. Žmonės būna daugiau ar mažiau ūmūs, bet kiekvienas patiria panašius jausmus.
Klausimas tas, ar galėsiu pasiekti tokią būseną, kai įprastinė gėda manęs neveiks, o gėdysiuos tik to, ar mano indėlis į visuomenę pakankamas, ar dalyvauju joje, ar įdedu, ką privaląs ir šiek tiek daugiau? Tik to gėdysiuosi.
Tarsi prikaišiotume kam nors: „Ar tau ne gėda?“,  t. y. rodytume jam, kad jis nekreipia dėmesio į aplinkinius. Štai nuo šio taško pradedu taisytis.
Tada mano asmeninės savybės apskritai neturi reikšmės, juk tai − žemiškas charakteris. Ar matėte, kad gyvūnai ko nors gėdytųsi? Ar esate sutikę katiną, kuris nuraustų, užtiktas vogčiomis belakantis grietinę?
Gyvūnui nereikia gėdytis. Bet žmogui mumyse, kurį pradedame ugdyti, gėda. Gėdos jausmas priklauso būtent žmogui: jis išgyvena dėl to, ar duoda kitiems, ar atneša gėrį visiems, ar realizuoja savo paskirtį bendroje sistemoje.

Iš 2013 m. kovo 18 d. pamokos apie „Toros dovanojimą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagunda didelė, bet…

Gėda netapti žmogumi

Garbingas pagalbos prašymas

Komentarų nėra

Prieš ką man gėda?

Dvasinis darbas

Baal Sulamas, „Tremtis ir išvadavimas“: Visuotinai priimtų idealų pagrindas – šlovė žmonių akyse. Kita vertus, dvasinis idealas pagrįstas šlove Kūrėjo akyse.
Šio kriterijaus mes turime nepaleisti iš akių: kam noriu patikti? Ir atvirkščiai: prieš ką bijau apsijuokti? Prieš visuomenę, aplinkinius, man artimus ar tolimus žmones? Ar aš paisau tik Kūrėjo, nors gali pasirodyti, kad tai prieštarauja viskam, kas vyksta su manimi šio pasaulio plotmėje. Paprastai būtent taip mums viską ir parengia: vieną kito sąskaita.
Pavyzdžiui, man užtrauks gėdą šiame pasaulyje ir tokiu būdu priartins prie Kūrėjo. Arba aš būsiu linkęs atsisakyti suartėjimo su Kūrėju – kad tik nepatirčiau gėdos šiame pasaulyje. Tokiu atveju žmogus visada tikrina save: kiek jis gali iškęsti.
Tai labai skausmingas taškas, esminis momentas. Juk gėda – tai vienas iš mūsų prigimties pagrindų. Todėl nepakanka tik susilaikyti arba pasiteisinti ne savo valia paveldėtu išskirtinumu. Ne. Kai man atsiskleidžia visa gėda, turiu sutikti – kad šitaip nusileisdamas gaučiau mažytę davimo Kūrėjui kruopelytę, apie kurią Jis net nesužinos…

Iš 2012 m. gruodžio 3 d. pamokos pagal straipsnį Tremtis ir išvadavimas”

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagunda didelė, bet…

Gėda netapti žmogumi

Garbingas pagalbos prašymas

Komentarų nėra

Pragaro ugnis

Dvasinis darbas, Knyga „Zohar“

Knyga „Zohar“, skyrius „Truma“, 443 p.: Bausmių teismas pragare skirtas nuosprendžiui nusidėjėliams paskelbti. Tačiau pragaras – tai ugnis, deganti dieną ir naktį.
Ir panašiai kaip nusidėjėliai kaitinami blogojo prado ugnies sulaužyti Toros žodžius su visa kaitra, sukelta juose blogojo prado, taip juos sudegina pragaro ugnis.

Pragaras – tai egoizmo kaip blogio atskleidimo pakopos, kai žmogus jaučiasi gaunąs ir gėdos ugnis degina jį. Ši ugnis ir verčia mus taisytis. Be to, patirdamas šią Pragaro būseną, žmogus turi viską, išskyrus davimo savybę, ir dėl to kenčia. Aš turiu visas gėrybes, užpildymą savo egoizmui – bet  nenoriu jų. Noriu duoti, nes taip esu artimas Kūrėjui. Aš nenoriu būti gaunantis! Tai ir yra pragaras.

Iš 2011 m. liepos 8 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagunda didelė, bet…

Kas yra pragaras?

Rojus ir pragaras – žmoguje

Komentarų nėra

Pagunda didelė, bet…

Dvasinis darbas

„Žmogus – vienintelis gyvūnas, kuris raudonuoja. Arba turėtų raudonuoti.“ Markas Tvenas
Klausimas: Gėda dvasiniame kelyje – tai tam tikras požiūris į nusidėjimą?
Atsakymas: Gėda – nuostabi savybė. Gėda skiria žmogų nuo gyvūno. Kitų skirtumų nėra. Tik gėda išryškina skirtumą, t. y. iškelia mane virš gyvūninio lygmens.
Pasakyta, kad visi panašūs į gyvūnus. Skirtumas atsiranda tik tada, kai pradedu gėdytis. Tai ženklas, kad manyje ima rastis Žmogus.
Mūsų pasaulyje visi vagys, bet dauguma bijo vogti. Šią baimę mes ir vadiname gėda. Mums baisu, kad kas nors pamatys, kad mus sugaus, paliudys, primuš, pasodins į kalėjimą ir t. t. Trumpai tariant, nuo vagysčių mus sulaiko baimė. Keletą kartų gavęs pylos katinas taip pat žiūri į grietinę iš pagarbaus atstumo. Jis jau suprato, kad nieko čia nepadarysi.
Yra ir kita gėda – be priežasties, be pasekmių sau. Daryk, ko širdis geidžia, visas pasaulis tavo paslaugoms, kaip sapne, kai vaikštai tuščiomis gatvėmis ir prieš tave visos durys atviros. Parduotuvės, automobiliai – viskas tau, viskas leidžiama. Mėgaukis. Bet tu nenori.
Kodėl? Nenoriu to, nes noriu užaugti, naudoti gėdos jėgą pagal paskirtį.
Tokia gėda kyla dėl Duodančiojo jautimo. Nejaučiant Duodančio neįmanoma pasiekti davimo. Todėl be kabalos mokslo, be Kūrėjo atskleidimo metodikos, tu negali atlikti nė vieno davimo veiksmo, negali ištaisyti nė vieno iš 613 savo sielos norų. Be Šviesos, kuri suteiks tau šią savybę, pats nieko nepadarysi. Ir tai jau ne fizinė, o dvasinė gėda.
Kita vertus, nepatyrusiems gėdos gyvūnams taip pat galima sukelti bausmės baimę. Tad kuo mes su savąja „gėda“, skiriamės nuo jų? Iš tiesų mūsų pasaulyje mes nesigėdijame – mes baiminamės.

Iš 2011 m. birželio 23 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėda netapti žmogumi

Kaip tapti kūriniu

Komentarų nėra

Gėda netapti žmogumi

Dvasinis darbas

Klausimas: Kaip nenusivilti kaskart suradus savo bjaurų egoizmą? Kaip su tuo nesusitaikyti galvojant, kad tam nebus pabaigos?
Atsakymas: Žmogus privalo pajausti tokias būsenas. Kiekvienoje pakopoje iš naujo patiriame visas būsenas ir būtinai turi ateiti visiško nusivylimo akimirka. Tačiau tai skirta tik tam, kad apibrėžtume visas būsenas ir praeitume jas. Kiekviena būsena kuria kitą, po jos einančią būseną.
Žmogus privalo nusivilti savo jėgomis! Taip pat turi netekti vilties, kad gaus pagalbą iš aukščiau. Visa tai būtina pereiti – kiekvienoje pakopoje žmogus iš naujo pergyvena visą gyvenimą, t. y. patiria visas būsenas.
Svarbiausia − iš anksto maksimaliai susiorganizuoti visas priemones darbui, mokslui, dalyvavimui platinime ir grupės gyvenime. Jei žmogus gerai nustatys šį mechanizmą, kad šis dirbtų kaip užvestas laikrodis, tai nenukris. Reikia sukurti sau rėmus, kurie mane kiek tik įmanoma palaikys.
Lai man būna gėda juos sulaužyti! Pati stipriausia priemonė – gėda: namuose, prieš žmoną, vaikus. Kaip taip gali būti, kad nenuėjau į pamoką, nedalyvavau kažkokiame renginyje? Tegu paprasčiausia garbė neleis taip pasielgti.
Juk krisdami nusileidžiame iki gyvūninio lygmens, iki mūsų „asilo“ (chamor/asilas, chomer/medžiaga, noras). Ir turime pasiruošti tokią apsaugą, kad būtų gėda netgi žemiausioje pakopoje, kur atrodytų jau niekas negėdina ir nejaudina. Bet reikia, kad net ir ten gėdyčiausi.
Pati jautriausia vieta žmogui – gėda prieš savo vaikus. Jis žino, kad tėvai jam atleis ir priims jį tokiu, koks jis yra. Net ir žmona. Tačiau prieš vaikus labiausiai gėda – juk tai kita mūsų pakopa.
Todėl būtina paruošti sau tokias sąlygas, kad neleisčiau sau palikti šio kelio − kad ir kas nutiktų. Kad jau neįstengčiau rasti pateisinimo nė vienai egoizmo pretenzijai, kad ir kiek ieškočiau…

Iš 2011 m. gegužės 5 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šis darbas žmogui!

Finišo tiesioji

„Jeigu būtume žinoję, iš kokių šiukšlių“

Komentarų nėra