Pateikti įrašai su gėris žyme.


Ar laisvai renkamės tarp gėrio ir blogio?

Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Žmogus iš pradžių geras ar blogas? Juk priklausomai nuo to, kuriamos visos valdymo, valstybinės sistemos. Ką apie tai sako kabala?
Atsakymas. Žmogus – tai tokia būtybė, kuri, kad užsipildytų pati, gali atnešti žalos kam tik nori, net patiems artimiausiems žmonėms. Tokia jo prigimtis.
Klausimas. Vadinasi čia yra laisvė? Jis gali naudoti savo prigimtį, o gali ir nenaudoti. Juk matome, kad ne visi žmonės pikti.
Atsakymas. Tai jau kitas klausimas: „Ar galiu pakilti virš savo prigimties?“
Klausimas. Būti geram – tai laisvas pasirinkimas? Renkuosi būti geru žmogumi?
Atsakymas. Žmogus nieko nesirenka. Šie klausimai itin riboti, tai tas pats, kas paklausti įkalintojo: „Tu laisvėje ar kalėjime?“ Jei jis gimė kalėjime ir niekad iš jo nekėlė kojos, pasakys, kad tai ir yra gyvenimas. Jis net nežino, kas yra laisvė ir kas yra kalėjimas.
Klausimas. Kitaip tariant, kabala prasideda nuo to, kai staiga žmogus ima klausti: „Aš ne laisvas? Aš kalėjime?“ Tuomet jis leidžiasi ieškoti gyvenimo prasmės. O iki tol nereikia žmogaus liesti?
Atsakymas. Žmogaus visai nereikia liesti. Į kabalą ateina tie žmonės, kurie to nori. O kieno nedomina – tegu neina. Mes su jais neturime nieko bendra.

Iš 2017 m. liepos 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėris ir blogis

Kam skirta kabala?

Gėris kabalos požiūriu

Komentarų nėra

Dievas blogas arba geras?

Kūrėjas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš „Facebook“. Kūrėjas tam ir yra Kūrėjas, kad kurtų blogį. Jei reikia Dievą suvokti per nelaimes, mirtį ir kančias, tai ar Jis yra Dievas? Ar Jį žmonės garbina? Ar Jame yra meilės ir gėrio šaltinis?
Atsakymas. Kūrėjas jokiu būdu nekuria blogio. Atsiskleisdamas mums palaipsniui, Jis rodo, kokie mes esame Jam priešingi. Ir tai mes suvokiame kaip skausmą, blogį, kančias. Bet jei teisingai vystomės, teisingai tuo vadovaujamės, auklėdamiesi, leisdami mums daryti poveikį, tada suvokiame Jo laipsnišką atsiskleidimą, kaip skatinimą Jį suvokti, o ne kaip blogį, einantį iš Jo.
Atskleisdamas Save, Kūrėjas išryškina mumyse mūsų priešingą prigimtį ir taip pastūmėja mus išsitaisymo, panašumo į Jį link. Ir kai mūsų prigimtis tampa panaši į Kūrėjo, mes atskleidžiame absoliutų gėrį, malonumą, pripildymą.
Klausimas. Kitaip tariant, blogis tarsi išeina iš Jo, iš tikrųjų – blogis manyje. Ir Kūrėjas taip veikia nuolatos?
Atsakymas. Kūrėjo poveikis nekintamas, jis pasireiškia mums mažiausiomis dozėmis. Žmogui bloga nuo to, bet kartu jam suteikiama galimybė palaipsniui tapti panašiam į Kūrėją.
Ir kai žmogus tampa panašus į Kūrėją mažiausiu dydžiu, kuriuo Jis priartėjo, jis atskleidžia Kūrėją kaip gėrį, kuris vienintelis jam daro poveikį.
Kai žmogus atlieka šį darbą su savimi, truputį atskleidžia Kūrėją, truputį priartėja prie Jo, Kūrėjas dar daugiau atsiskleidžia. Ir vėl žmogus jaučia neigiamą pojūtį nuo savo priešingų savybių ir Kūrėjo, vėl turi save ištaisyti, kad atskleistų savybių panašumą, atskleistų Kūrėją.
Klausimas. Ką visų pirma turi atlikti žmogus, kuris iš tikrųjų jaučia, kad iš Kūrėjo tarsi išeina blogis?
Atsakymas. Jis turi dalyvauti normalioje darbinėje grupėje. Ten jam viską paaiškins, palaikys, nukreips. Svarbiausia – surasti grupę. O individualūs patarimai nieko neduos, nes žmogus gauna tam tikrą Kūrėjo poveikį ir, visų pirma, šį poveikį reikia spręsti kolektyve.
Klausimas. Kitaip tariant, manote, kad tai Kūrėjo veiksmas, pastūmėjantis žmogų susitikti su kitais?
Atsakymas. Būtinai. Taip yra parašyta ir taip žmogus turi veikti, nori ar nenori. Jis gali nesuprasti to, bet tik tokiu būdu tai yra įgyvendinama.

Iš 2017 m. rugpiūčio 10 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl Kūrėjas sukūrė blogį?

Mes patys susikuriame kančias

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Komentarų nėra

Ko iš mūsų reikalauja Kūrėjas

Dvasinis darbas

Klausimas. Daugelis šaltinių teigia, kad kuriame savo likimą mintimis: jei vyrauja pozityvios mintys, kuriame pozityvius įvykius, ir priešingai. Ar tai tiesa?
Atsakymas. Tam tikra prasme taip. Pozityvus mąstymas yra gėris, skirtas kitiems, o ne šiaip linksmybės, juokas, šypsenos. Mes kalbame apie gėrio kūrimą.
Tačiau pozityvas nėra tai, ko iš mūsų reikalauja Kūrėjas. Kūrėjas reikalauja tapti panašiais į Jį, tačiau, kaip matome, Jis turi labai įdomią nuomonę apie gėrį: mes patys nejaučiame, kad Jis geras, nors yra vadinamas Absoliučiu Gėriu. Todėl turime sužinoti, ką reiškia „dvasinis gėris“. Kabaloje ši sąvoka šiek tiek skiriasi nuo įprastinės.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Už visko yra Kūrėjas

Pasaulis kilimo tako gale

Karma ar sąmoningas judėjimas?

Komentarų nėra

Nešti gėrį pasauliui

Dvasinis darbas

Klausimas. Kaip atleisti sau, kai žinai, jog pasielgei siaubingai, negražiai, niekšiškai?
Atsakymas. Taip neteisinga galvoti. Nieko patys jūs nepadarėte. Visą tai per jus atliko Kūrėjas: „nėra nieko kito tik Jis “.
Todėl nereikia niekuo kaltinti savęs ir kitų žmonių šalimais. Jie irgi nieko neatliko. Viską už jus daro Kūrėjas !
Jis į pasaulį neša paslėptą gėrį, kuris mūsų pasaulyje atsiskleidžia kaip blogis. Ir jei tinkamai elgsitės, Jo vardu, imsite nešti žmonijai atskleistą gėrį ir pasaulis taps geras.

Iš 2016 m. vasario 14 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Viską paversti gėriu

Taisydamas save – taisai pasaulį

Dėkoti už kančias labiau nei už gėrį?

Komentarų nėra

Nesigraužk, kaip pagautas vagis

Dvasinis darbas

Klausimas: Kaip išmokti neapkęsti savo blogio dar labiau nei dabar?
Atsakymas: Mes niekada neįstengsime nekęsti savo blogio ar pamilti gėrį. Tokį požiūrį mumyse gali sukurti tik grąžinanti į Šaltinį Šviesa – būtent taip ji ir veikia.
Mums tereikia neapkęsti blogio, o visa kita sukursime virš šios neapykantos. Ir jeigu tai bus tikra, gauta iš Šviesos neapykanta blogiui, tai teisingai į ją žiūrėsiu ir čia pat pasitelkęs ją sukursiu savo požiūrį į Šviesą, į gėrį.
Aš nesėdėsiu ir nesigraušiu, kodėl esu toks blogas. To visai nereikia, juk tokiu atveju tiesiog esu savo ego viduje. Tai neteisingas požiūris, kaip naudoti atskleistą blogį – lyg vagis, besigraužiantis dėl to, kad pavogė – juk dabar jį pagavo ir jis kenčia.
Teisingo vystymosi (mokantis, dirbant grupėje, platinant) požymis – jeigu į atskleistą blogį žiūriu su džiaugsmu, nes tai suteikia man galimybę eiti pirmyn. Pasakojama, kad kabalistas Akiva juokėsi matydamas, kaip griūna Šventykla, nes tai laikė artėjančio galutinio ištaisymo ženklu.
Juk tereikia atskleisti blogį − nieko daugiau. Jeigu blogis atsiskleidžia dėl teisingo paruošimo ir yra teisingai naudojamas, tai mes nedelsdami pasiekiame gėrį.
Visas gėris kuriamas atskleidžiant blogį. Todėl, jeigu žmogus atskleidžia blogį ne kaip pagautas vagis, kuriam nepavyko pavogti savo egoizmui, o draugų ir Kūrėjo atžvilgiu, tai atskleidęs šį blogį iš karto pajaučia priešpriešą – Tą, kuris atskleidė šį blogį, pajaučia grąžinančią į šaltinį Šviesą. Ir jis tuoj pat prilimpa prie Šviesos ir ant šio atskleisto blogio kaip ant pagrindo kuria priesaką, kitaip tariant, nuo padarinio pereina prie priežasties.

Iš 2011 m. rugpjūčio 10 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Visas pasaulis – po vienu skėčiu

Nebijok blogio atsiskleidimo

Komentarų nėra

Visas pasaulis – po vienu skėčiu

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

Būdamas šio pasaulio žmogumi, esu sutvertas taip, kad visą laiką automatiškai galvočiau apie save: ką naudingo sau nuveikti ir kaip tai padaryti. Tokį mane sukūrė Kūrėjas, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogio pradą“. Vis labiau atskleisdamas blogį savyje, pats suvokiu, kad galvoju tik apie save – ir nusprendžiu, kad tai yra blogai. Tai – ypatinga būsena.
Dabar noriu paversti jį gėriu, nes nekenčiu egoizmo. Gėris yra toks visko pajautimas ir mąstymas apie viską tarsi viskas priklausytų man. Tai toks elgesys su visais tarsi jie būtų neatskiriama mano paties dalis.
Jei nutrintume šį „tarsi“, vėl likčiau vienas „Aš“, tik dar egoistiškesnis! Tarkime, netikėtai suvokiu, kad visi žmonės aplink mane – mano maži vaikai, ir šitą vaikelį, šitą vaizdą aš be galo, visa širdimi myliu.
Ir ką gi tokiu būdu pasiekiau? Iš tikrųjų, dabar vertinu visus kaip save patį, bet egoistiškai! Juk aš juos laikau savais, lyg būčiau aš pats – tarsi mano mažas vaikelis.
Todėl aš sakau: „Ne! Neapykanta lieka, lieka susvetimėjimas !“ ir „Visus nusikaltimus padengs meilė“. Priešingu atveju nebus pasipriešinimo – „ekrano“, nugalėjimo. Ką tau teks nugalėti? Aš nesigalynėju su savo mažu sūneliu, esu pasiruošęs jam viską atiduoti. Juk tam mane įpareigoja natūrali, įgimta meilė.
Kai kalbame apie norą, kad visas pasaulis būtų tarsi mes patys, nesuprantame, kokios čia priešingybės susijungia, ir koks susikuria požiūris. Aš nešalinu atskirties, bet kuriu visą meilę viršum jos.
Dėl to dabar pasaulyje susidaro ypatingos sąlygos. Aplinkui vyksta kažkokia kova, ginčai, susidūrimai, atsiskleidžia skirtumai – visas pasaulis pasimetęs, negali tarpusavyje sutarti. Ir negalės sutarti – šie barniai įsiliepsnos vis stipriau. Kol suprasime, kad visi nusidėjimai turi atsiskleisti, o mes turime susijungti aukščiau jų.
Nesibaimink, kad jie atsiskleidžia – priešingai! Kai jie išryškėja ir parodo tavo silpnumą – būtent tada supranti, kad tau reikia pagalbos. Suvoki, kad pats esi bejėgis ką nors padaryti – ir tau būtinai reikalinga grąžinanti į šaltinį Šviesa.
Todėl pastaruoju metu matome, kiek daug susiduria priešingybių, jėgų, tikslų, ir kad vieni kitų nesupranta. Tačiau viršum viso to privalome sukurti vieną didelį skėtį – tarpusavio laidavimą.
O visi šie skirtumai bei vidiniai nesutarimai liks. Tai stebuklas, kurio nesuvokiame! Tačiau stebuklas yra tai, kad jie lieka kartu su skėčiu, sukurtu iš meilės ir laidavimo, kuris pakyla virš jų.
Mes mylime vienas kitą, nepaisydami priešingų skirtumų. Tokie skirtingi esame todėl, kad iš aukščiau taip atsiskleidė Malchut. Aš nenoriu keisti kito žmogaus, tik noriu jam paaiškinti, kad mums verta tarpusavyje susijungti geruoju, todėl siūlau: „Imkime ir susijunkime drauge aukščiau visko, išsaugodami kiekvienas savo pozicijas“.
Juk iš aukščiau, iš Kūrėjo, gavome tokias priešingas savybes, ir iš prigimties esame tokie skirtingi tam, kad būtent dėl mūsų skirtumų galėtume ryškiau atskleisti kūrinijos harmoniją. Neįmanoma sugroti klasikinio kūrinio vienu muzikos instrumentu – reikalingi įvairūs sąskambiai: minoriniai, mažoriniai, visi įmanomi instrumentai, ir visi jie turi groti kartu – tai pagimdo harmoniją bei kūrybą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 10 d. pamokos pagal „Kabalos mokslo įvadą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Kol Aukštesnysis neatsuko mums nugaros

Ar yra kas nors pasaulyje gerai?

Į blogį – pro mikroskopą

Komentarų nėra

Ar yra kas nors pasaulyje gerai?

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Pasaulinis kongresas Maskvoje, septintoji pamoka

Klausimas: Aš matau pasaulyje ne tik blogį, bet ir gėrį. Blogį turiu surasti savyje ir ištaisyti. O ką daryti su gėriu?
Atsakymas: Nieko gero, iš tikrųjų, išoriniame pasaulyje nėra. Tai mano egoizmo piešinys. Jeigu aš teisingai siekiu tikslo, tai pradedu matyti gerą šaknį visur, kas mane supa, nes pradedu čia matyti Šviesos, Kūrėjo pasireiškimą. Tai atsiskleidžia tik tiek, kiek veržiuosi pro šį pasaulį tikslo link.
Nemanau, kad turėtume kreipti ypatingą dėmesį į šį pasaulį, jį analizuoti. Pradėk pro jį siekti tikslo ir jis pagal visa tai pasitemps, pakeis savo formą.
Tu atskleisi, kad gėrio nėra, jeigu neprijungsi prie jo teisingo ketinimo. Tiesiog taip nieko gero nėra. Yra tik vienas didžiulis, neištaisytas noras, kuris virsta geru su ketinimu duoti, su ketinimu dirbti kitų naudai.

Iš 2011 m. birželio 12 d. septintosios Maskvos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės paveikslas: didiname kontrastą

Sudužę akiniai

Veiksmas ir ketinimas

Komentarų nėra

Mokytis matyti gėrį

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kabala moko, kad Kūrėjas geras ir kuria tik gėrį, bet kaip tai suderinti su gyvenimu, kuris pilnas visokių problemų ir skausmo?
Atsakymas: Kūrėjas geras ir kuria gėrį, bet iki šito dar reikia prieiti savybėmis supanašėjus su Juo. Bet jeigu aš blogas, nepaklusnus vaikas, ir nenoriu klausyti to, ką man sako mama, tai ji iš pradžių rėkia, o po to baudžia mane. O aš sakau, jog mama pikta, kaip paprastai galvoja nubaustas vaikas.
Jos rėkimai ir smūgiai buvo tikslingi, juk ji norėjo, kad elgčiausi gerai. Ir kaip man pamatyti, jog visa tai, kas su manimi vyksta, yra grįsta geru santykiu mano atžvilgiu, net jeigu aš tarsi vaikas suprantu jį kaip blogą?
Kaip man suprasti, jog būtent ten, kur jaučiuosi blogai, man reikia atitaisyti save bei savo požiūrį į gamtą, žmoniją, grupę – ištaisyti savo ego, kad pajausčiau, jog tai buvo gėris.
Tas, kuris stengiasi tai padaryti kaip galėdamas greičiau ir yra pasiruošęs lokalizuoti savyje šią reikalaujančią taisymo vietą, pradeda matyti, jog pasaulis iš tikro padarytas gerai ir Kūrėjas yra geras.
Toje pačioje vietoje, kurioje dabar matome šį pasaulį, pradedame jausti atsiskleidžiančias gamtos jėgas, kurios viską persmelkia kiaurai ir jungia visas kūrinijos dalis: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogų.
Staiga pamatome, jog tai ne šis pasaulis, o dvasinis! Mes pradedame atskleisti jame vis daugiau jėgų – amžinų jėgų, kurių valdomi gyvename.
Ir tada šis pasaulis tarytum išnyksta – jis tampa visiškai skaidrus. Juk jis ir dabar „virtualus“ ir visas yra mano smegenyse, ir tik man atrodo, tarytum jį matyčiau išorėje. Šitaip taisome savo suvokimą.
Išeina, kad visos problemos ir nemalonumai – tai tavo gedimo indikacija, tiesiai nurodanti į sugadintą vietą ir sakanti: „Štai čia ištaisyk! Ir štai dar čia!“ Ir jei greitai tai atliksi, neabejotinai ištaisysi netobulumą.
O jeigu nežinai, į ką kreiptis, tai visados orientuokis į grupę. Jeigu užmezgi ryšį su jais ir esi pasiruošęs jiems duoti tai, ko reikia, kad jūs susijungtumėte, ir esi pasirengęs priimti jų įtaką, − tai niekada neapsiriksi.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. pirmosios kongeso NOI! pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės paveikslas: didiname kontrastą

Kaip mes meilę paverčiame į neapykantą

Sudužę akiniai

Komentarų nėra

Tikrovės paveikslas: didiname kontrastą

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Gamta – tai absoliutus gėris ir dėl to viską reikia vertinti pagal galutinę būseną, į kurią ji mus veda. Apskritai „gamta“ ir „Kūrėjas“ yra vienas ir tas pats.
Kodėl gi ji taip sukūrė, kad vystydamiesi turime patirti šitiek nemalonių, problemiškų, bjaurių būsenų kelyje į gerą finalą?
Atsakymas paprastas: gėris kaip toks neegzistuoja. Mes atskleidžiame jį tik lygindami su blogiu. Nėra gėrio be blogio, ir todėl turime vėl iš naujo išryškinti trūkumus ir ieškoti, kaip juos atitaisyti. Tik tokiu būdu įgyjame jausmo gilumą. Kontrastas tarp gėrio ir blogio dovanoja mums supratimą ir praeidami virtinę būsenų sukaupiame patirtį, kaip iš blogio pereiti į gėrį.
Šitaip pamažu eidami pirmyn, surenkame savyje visą blogį, o virš jo – visą gėrį, ir tuomet įsisąmoniname skirtumą tarp jų, bedugnę tarp begalybės su minuso ženklu ir begalybės su pliuso ženklu. Visa tai sutelpa, absorbuojasi mumyse ir tampa mūsų indu, talpa.
Gėris ir blogis, pliusas ir minusas negali mums egzistuoti atskirai. Nėra Kūrėjo be kūrinio. Mes kalbame apie Šviesą tik indo atžvilgiu, kuri jau yra jo viduje. Mes netiriame Kūrėjo be kūrinio, kurį Jis sukūrė.
Negalime pasakyti, ar buvo kažkas anksčiau, nes čia išnyksta pati laiko sąvoka, pats suvokimo pagrindas. Nėra kam ir apie ką kalbėti. Viskas suvokiama tik kūrinyje ir nors jis antrinis Šviesos atžvilgiu, bet tik kalbant apie priežastis ir pasekmes.
Ari rašo: „Iki kūrimo pradžios paprasta Aukščiausioji Šviesa užpildė visą realybę“. Kitaip tariant, Šviesa jau užpildo tikrovę, egzistuoja joje ir leidžiasi suvokiama, pajaučiama. Suvokęs šią realybę kabalistas pasakoja mums apie ją. Mes niekada negalime kalbėti apie tai, ko patys nesuvokėme savo induose.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pamokos pagal temą „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudužę akiniai

Ir kančios pavirs malonumais…

Beveik gerai – tai blogai

Komentarų nėra

Sudužę akiniai

Dvasinis darbas, Kabala

Pasaulyje blogis neegzistuoja – yra tik mūsų negebėjimas pajausti gėrio. Ir tai ne kažkoks prisitaikėliškas požiūris kaip religijoje, ne „njū-eidžas“, ne slopinanti ego rytų meditacija.
Kabaloje žmogus juda pirmyn tarsi dviem bėgiais: „gėrio“ ir „blogio“ keliai lygiagretūs ir yra priešingi vienas kitam, tarytum pliusas ir minusas. Ir visa tai skirta tam, kad išsiaiškintum savo būseną, kad viduryje sujungtum „gėrį“ ir „blogį“ ir nuo šio taško pradėtum kilti „vidurine linija“.
Kairiojoje linijoje yra noras mėgautis, o dešiniojoje – Šviesos jėga, ir mes galime sujungti norą ir Šviesą per vidurį ir jau toliau teisingai jomis naudotis. Taip vystome savyje davimo savybę – naująjį „jutimo organą“, kuriuo pajausime visą mus supantį gėrį.
Vadinasi, tiktai tas, kas pasitelkia kabalos metodiką, „trijų linijų“ metodiką, gali sakyti, jog pasaulyje nėra blogio. Juk jis neužmerkia akių, nesislepia nuo pasaulyje pasireiškiančio blogio, o žiūri į visą šį atsiskleidžiantį blogį kaip į būtinus simptomus, nurodančius mūsų išsitaisymo trūkumą.
Blogis egzistuoja tik mūsų realybės suvokime, kaip pasakyta: „Kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį“. Ir todėl puikiai suprantame, jog atsiskleidžiantis blogis yra mumyse. O jeigu ištaisysime savo požiūrį bei suvokimą, savo sugadintas savybes, piešiančias mums melagingą vaizdą, tai išvysime tikrąjį pasaulį Šviesos akimis…
Taip taisau savo tikrovės suvokimą. Ir tada pasaulis, kurį jaučiau esantį mano išorėje ir viduje, jungiasi į vieną nedalomą realybę, ir ji visa tampa mano.
Bet tik tas, kuris moka dirbti su trimis linijomis (jomis grįsta ištaisymo metodika, kurią žmogui duoda kabala), gali judėti tikrosios realybės atskleidimo link, gali atskleisti bei išnaudoti visus norus ir jungti juos į vieną, vientisą paveikslą, kuriame draugėn susilieja vidinė bei išorinė harmonija
Visų kartų žmones jaudino šis gėrio ir blogio klausimas. Juo grindžiamos visos mitologijos, filosofijos, požiūris į gyvenimą, žmonių visuomenę, gamtą, save patį ir šeimą. Žmonės tikėjo, jog egzistuoja geri ir blogi angelai, geras Kūrėjas ir blogas velnias, kitaip tariant, visa gamta dalijasi į dvi dalis, kur tarpusavyje kovoja gėrio ir blogio jėgos, mirties angelas ir Kūrėjas.
Ir tuo išsiskiria kabalos mokslas, teigiantis, jog realybėje nėra nieko, išskyrus Kūrėją, kuris visiškai nekeičia savo pozicijos mūsų atžvilgiu. Yra tik viena pasaulyje veikianti jėga. Bet savyje jaučiame „pagalbą prieš Jį“ – savo egoistinį norą, padedantį mums pažinti mus supantį pasaulį, kol imsime tapatintis su juo ir su juo susiliesime.
Tik tam, kad parodytų mums, kur dar reikia pasistengti, idant susilietume, atsiskleidžia blogis. Blogio nėra! Tėra signalas, nurodantis man, kur dar reikia pridėti šiek tiek jausmo ir proto norint pasiekti vienybę, susivienijimą, susiliejimą su Kūrėju.

Iš 2011 m. kovo 3 d., pamokos tema − „Nėra pasaulyje blogio, viskas yra būtina ir atlieka savo vaidmenį”

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Vadovas po knygą „Zohar“. Geras ir mylintis

Gėris ir blogis

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai