Jei žmogus tiesiog intuityviai siekia Kūrėjo ir jam atrodo, kad jis jaučia aukštesniąją jėgą, tai šitai kol kas tėra fantazijos ir saviapgaulė. To nepakanka norint gimti dvasiškai.
Norėdamas tapti dvasiniu embrionu, turiu nors kaip nors atsiskirti nuo savo egoizmo. O tai įmanoma tik jungiantis su draugais. Mano ryšio su draugais taške formuojasi ta vieta, kur anuliuojamas mano egoizmas ir kur paskui ims augti dvasinis embrionas.
Kalbama ne apie fantazijas, o apie realius gamtoje egzistuojančius norus, kuriuos mums reikia ištaisyti, kad paskui pajaustume juose aukštesniąją jėgą. Kitaip ta jėga mums neatsiskleis.

#278978

Iš 2021 m. vasario 27 d. Tarptautinio kabalos kongreso pamokos Nr.5  „Gimti dešimtuke“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pradėti nuo nulio

Gimti kiekvieną dieną iš naujo

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Klausimas. Ar galima žmoguje pažadinti tašką širdyje ir jį išvystyti? Išeitų, kad nėra prasmės gyventi šio gyvenimo, jeigu nėra tolimesnio vystymosi.
Atsakymas. Taip ir pasakyta Toroje: „Kas laimingesnis – gimęs ar ne gimęs? Negimęs“. Juk jeigu apibendrintume mūsų gyvenimą, tai čia nieko nevyksta – tik bėgama nuo kančių prie kokios nors įsivaizduojamos laimės, kuri visąlaik tolsta, kol nemiršti. Kokia viso to prasmė?
Todėl išminčiai sakė, kad laimingesnis tas, kuris negimė. Bet jeigu gimei, tai pasistenk pasiekti tiesą.
Klausimas. Kodėl šis paveikslas paslėptas nuo žmogaus?
Atsakymas. Tada žmonės baigtų gyvenimą savižudybe. Nėra didesnio pralaimėjimo varianto nei mūsų gyvenimas.
Tačiau vis dėlto, žmogui nereikia išbraukti savęs, atitolinti, pribaigti savęs. Tam yra daugybė kliūčių, kad nukreiptų žmogų į teisingas vėžes.
#254768

Iš 2019 m. sausio 8 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pakelti tašką širdyje?

Kokia gyvenimo prasmė ir kam gyventi

Amžinojo gyvenimo paslaptis

Yra trys sudedamosios dalys suvokiant tikrovę: Kūrėjas, draugai ir aš pats. Kūrėjas apsivelka į draugus ir aš noriu save priskirti jiems, tuomet tai vadinama „Israel, Tora ir Kūrėjas – viena visuma“.
Viskas priklauso tik nuo to, ką vadinsime iliuzija, o ką tikrove. Vaikas klauso mano sekamos pasakos ir suvokia ją kaip tikriausią tikrovę, įsivaizduodamas, kaip raudonkepuraitė eina mišku ir sutinka vilką. Jis gali verkti ir džiaugtis, jis tuo gyvena. O man tai tiesiog pramanas, pasaka. Viskas priklauso nuo to lygmens, kuriame suvokiame tai, kas vyksta.
Esame iliuziniame, įsivaizduojamame pasaulyje. Akivaizdu, kad visi mūsų pojūčiai – tai mūsų penkių juslių, kurių nepavadinsi objektyviomis, reakcijos. Gavę kitus jutimo organus, išvystume kitokią tikrovę ir joje gyventume. Visa tai sąlygiškumai, mūsų tarpusavio susitarimas. Šiame pasaulyje nėra nieko tikro, nes nėra rodiklio, kurio atžvilgiu būtų galima įvertinti.
Mums reikia nuteikti vieni kitus, kad teisingiau suvoktume pasaulį, gyvenantį pagal meilės artimui dėsnį, visąlaik tobulintumės. Tuomet pamažu galėsime į jį įeiti.
Šiame darbe yra parengiamasis laikotarpis, kai žmogus neįsisavina, kaip pereiti nuo pakopos prie pakopos. O po to jau reikia dirbti sąmoningai. Galvoju, kad jau įmanoma tai atlikti, kad pabaigtume Šavuot šventę, žengdami realų pusę žingsnio pirmyn.
Tarp mūsų egzistuoja ryšių tinklas, kurio nejaučiame. Tačiau reikia į jį susitelkti pasitelkus principą „pamilk artimą kaip save“. Tai ir yra naujos tikrovės, naujo mąstymo, naujo noro, naujų santykių dėsnis.
Kabalistai iš karto gyvena dviejuose pasauliuose, dviejose būsenose. Dabar pats sprendžiu, kad kartu su draugais įeinu į tokia santykių sistemą. Be šito nieko nėra, tik per šią sistemą dabar žiūriu į pasaulį, į tikrovę, imu įsikurti naujame pasaulyje pasitelkęs naujus jutimo organus, vadinamus „dešimt sfirų“.
Šis pasaulis – iliuzija, kurioje gimstame ir neva gyvename kaip sapne. Greitai mums atsiskleis, kad visas praėjęs gyvenimas buvo kupinas fantazijos sapnas. Kaskart kai nuo egoistinio suvokimo pereiname prie davimo, priešais mus atsikleidžia nauja tikrovė, tokie didžiuliai matavimai, kad mums atrodo, jog negali būti nieko didesnio.
Davime atsiskleidžia tokios kosminės erdvės, apie kurias nė nepasvajojome. Įsijungiu į draugus ir per tą įsijungimą įeinu į naują tikrovę, tarsi į magišką sapną.
* * *
Nevalia atsigręžinėti į praeitį – tai įstatymas. Atsiveria nauja realybė, kuri grindžiama draugų tarpusavio įsijungimu, ir daugiau nieko nėra. Tik jos reikia siekti. Pasaulis atsiskleidžia per vienybę – tai nauji jutimo organai, nauja tikrovė, kurios atžvilgiu reikia anuliuoti save ir tuomet į ją įeisi.
Kiekvienas iš mūsų gimė ir buvo auklėjamas su egoistiniu pasaulio suvokimu. Taip mus nustatė it prietaisą su daugybe ratukų-reguliatorių. O dabar aš pats dėl gauto vidinio pažadinimo noriu nustatyti save kitokiam tikrovės suvokimui, ką įmanoma atlikti tik per savo pastangas, grupę, mokytoją, Kūrėją.
#247540

Iš 2019 m. birželio 9 d. rytinės pamokos ruošiantis Šavuot šventei

Klausimas. Kokia sistemos dalis nusprendžia, kiek kartų turiu mirti ir gimti? Ar studijuodamas kabalą galiu tai paveikti?
Atsakymas. Galite. Rabašas parašė straipsnį, kuris taip ir vadinasi „Kaip daugiau nepersikūnyti“. Tai priklauso nuo žmogaus. Susitarkime, kad grįžti į šį pasaulį daugiau nebenorime. Pabaigsime šį įsikūnijimą, šiame žemiškame gyvenime pabaigsime viską, ką mums reikia atlikti, ir atsisveikinsime su šiuo pasauliu.
Juk nėra nieko blogiau už jį. Tai pats žemiausias pasaulis – būsena, kurios atžvilgiu bet kuri dvasinė būsena aukštesnė, sąžiningesnė, geresnė.
Klausimas. Ką reiškia „pabaigti su šiuo pasauliu“?
Atsakymas. Tai reiškia būti savo savybėmis panašiam į kitą pakopą.
#235849

Iš 2018 m. birželio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinojo gyvenimo paslaptis

Sielos reinkarnacija

Persikūnijimai – dvasinių būsenų kaita