Globalus tarpusavio laidavimas – tai dėsnis, galiojantis visiems, į vieną sistemą sujungtiems elementams. Ir šis dėsnis įpareigoja kiekvieną žinoti, kaip jis turi elgtis sistemoje, kad atvestų ją į pusiausvyrą, į tobulą abipusį ryšį tarp visų dalių.
Žinoma, neįstengiame net įsisąmoninti šio dėsnio, o juolab jo laikytis. Negaliu prisiimti tokio įsipareigojimo, juk jeigu neatliksiu savo funkcijos integralioje sistemoje, tai ji visa išeis iš pusiausvyros ir kaltas būsiu aš.
Visi pajaus, kad pažeidžiau sistemos tobulumą. Išeitų, kad kiekvienas elementas lygiavertis visai sistemai bendrai, o tai gąsdinanti atsakomybė. Kiekvienas žmogus atsako už visą pasaulį. Todėl sakoma: „Geriau sėdėk ir nieko nedaryk“.
Štai taip dabar žmonių paprašė būti karantine ir neišeiti į gatvę, niekur nevažinėti, neskraidyti, su niekuo nekontaktuoti. O ką gi daryti?
Nuodugniai susipažinti su tuo, kad esame integralioje, globalioje sistemoje, kurioje veikia laidavimo dėsnis, kitaip tariant, tarpusavio priklausomybės dėsnis, ir kaip mums šią priklausomybę iš priverstinės paversti norima. Norime būti susiję ne todėl, kad mus įpareigojo gamta, o todėl, kad patys atskleidėme, kaip gera palaikyti ryšį!
Tai tiesiog gyvenimas rojuje – susijungti kartu į vieną tobulą vienybę ir pajausti gamtos tobulumą. Ir tada pajausime visas gamtos dalis, pradedant nuo tolimų žvaigždžių iki tokių gyvenimo formų, kurios mums dabar nežinomos. Žmogus galės tapti didingu tobulybės kūrėju.
Pirmasis išėjimo iš krizės etapas – karantinas, kitaip tariant, „sėdėk ir nieko nedaryk“ – tik mokykis. Žmonijos problema ta, kad ji ima veikti dar iki tol, kol supranta, ką daranti. Kol esame karantine, turime laiko pagalvoti: kokiame pasaulyje egzistuojame, kas mes tokie ir kas yra gamtos sistema, kurioje gyvename, o dar – kaip priklausome nuo gamtos sistemos, o ji nuo mūsų.
Kaip per savo santykius vieni su kitais veikiame bendrą gamtos sistemą: negyvąją materiją, augalus, gyvūnus bei žmones, ir kaip gamta reaguoja į mūsų veiksmus? Taip pradėsime mokytis to, kaip pastatyti nuostabius namus visiems – ne tik patogius, bet amžinus, tobulus, esančius aukščiau šio biologinio gyvenimo ir mirties, aukštesnėje pakopoje.
Taisydami tarpusavio ryšį, pakylame į begalinę sistemą, kurioje nėra laiko apribojimų. Pradedame gyventi pasaulyje, kuriame nėra mirties ir jokių apribojimų, tik beribis suvokimas ir egzistavimas. Dabar gavome galimybę ateiti prie tokio gyvenimo.
Visų pirma reikia išstudijuoti bendrą gamtos sistemą ir mūsų vaidmenį joje, ir kaip mums tarpusavyje organizuotis, kad užmegztume ryšį su šia bendra gamtos sistema. Juk kiekvienas iš mūsų – egoistas, priešingas gamtai. Ir kaip man prisiderinti prie gamtos sistemos, kuri visa integrali ir egzistuoja pagal laidavimo, vienybės, meilės, abipusio papildymo dėsnį, jei esu sukurtas priešingai?
Štai čia mums į pagalbą ateina kabalos mokslas, kuris moko, kaip mums, egoistams, sukurti tarpusavio ryšį, panašų į integralią gamtos sistemą. Tai vadinama „dešimtuku“, kur dešimt žmonių vienijasi, kad kartu sukurtų gamtos sistemą atitinkantį ryšį.
Žmogaus egoizmas visuomet mėgino visą pasaulį pajungti savo poreikiams. Bet šis laikas baigėsi. Epidemija sukėlė perversmą sąmonės pasaulyje, ėmėme suprasti, kad negalime naudoti visko tik savo naudai, kad turime ieškoti, kaip tapti naudingiems visai sistemai.
Dešimt žmonių – tai tarsi maža laboratorija, kur stengiamės sukurti antivirusą tuo, kad sutinkame nustatyti tarp mūsų tuos dėsnius, kurie veikia tobuloje, integralioje, globalioje sistemoje, kitaip tariant, abipusį davimą. Kiekvienas anuliuoja save ir iškelia kitus aukščiau savęs, kurdamas tokius santykius, kurie aukščiau kiekvieno asmeninio egoizmo. Tai ir bus vakcina nuo viruso.
Taip atsiras naujos grupės, kol visa žmonija gaus antivirusinę vakciną ir visi vėl elgsis pagal sveikos gamtos dėsnius. Tai bus naujas žmogus, juk jis suvoks devynių draugų norus kaip savo asmeninius ir rūpinsis jais labiau, nei pačiu savimi.
Priklausomai nuo to jis gaus palaikymą iš integralaus gamtos dėsnio, jis virs integralia gamtos dalimi. Globalaus laidavimo dėsnis įpareigoja žmogų būti susijusiam su visa sistema aukščiau jo egoizmo.
Gamta sukūrė žmogų didžiausiu egoistu iš visų kūrinių. Bet globali gamta per šią krizę nori mums parodyti, jog ji jau ilgai laukia, kad padarytų mus savo neatsiejamomis dalimis. Gamta tarsi sako mums: „Dabar esu pasirengusi įjungti jus į savo vidų kaip integralius elementus“.
Ir tai nepaisant to, kad kiekvienas iš mūsų sukurtas kaip antiintegralus, norintis vien valdyti ir išnaudoti kitus. Gamta sukūrė mus priešingais sau, kad sulygintume neigiamas ir teigiamas būsenas bei įvertintume „šviesos pranašumą iš tamsos “. Ir tuomet galėsime pajausti ir įsisąmoninti integralią, tobulą būseną, panorėsime ją pasiekti. Kitaip, nesuprastume, kur esą.
Gamta nuo pat pradžių įdiegė mumyse egoistinę programą, kuri dabar nustojo veikti. Mes turime suprasti, kad egoistinė programa nesuderinama su globaliu, susijusiu pasauliu.
Krizė stumia mus, kad sutiktume susijungti su kitais ir laikytumės integralaus gamtos dėsnio. Turime įdiegti savyje naują, patobulintą globalaus laidavimo programą – vienintelę gamtoje egzistuojančią programą.
Ši programa veikia visur, išskyrus žmogų, tačiau mes negalime suvokti to savo neištaisytu, egoistiniu protu. Teisiame pasaulį pagal savo trūkumus, todėl matome jį neištaisytą. Bet vos tik imsime taisyti save ir panorėsime tapti integralia gamtos dalimi, pamatysime visiškai kitokį pasaulį ir suprasime, kad jis visada buvo toks, tiesiog to nepastebėjome.
Globalaus laidavimo dėsnis teigia, kad mes visi priklausome vienai sistemai ir privalome jaustis kaip vieno mechanizmo dantratukai, kur kiekvienas priklauso nuo visų. Taip suteiksime sau amžiną, tobulą, nuostabų gyvenimą. Daugiau nieko nereikalaujama ir krizė, sukurta koronaviruso epidemijos, priartina mus prie to. Palinkėkime mums visiems sėkmės ieškant teisingo sprendimo.
#261746

Daugiau šia tema skaitykite:

Antikūnai prieš egoizmą

Geriausi vaistai nuo koronaviruso

Kada pasibaigs koronavirusas?

Koronavirusas – netinkamo žmonių tarpusavio ryšio pasekmė. Gamtoje viskas harmoningai susieta: ir elementariųjų dalelių, tai yra negyvosios medžiagos, ir augalų, ir gyvūnų lygmenyje.
Šiuose lygmenyse kiekvienas naudojasi kitais tik tiek, kiek būtina, kiek reikalauja jo natūralus instinktas. Vilkas gaudo ir ėda avis ne todėl, kad nori joms pakenkti. Jam tiesiog reikia ėsti, kad išgyventų. Bet pasisotinęs vilkas nelies kitų avių, jis neturės jokio noro jų žudyti.
Žmogus, atsidūręs vilko vietoje, užmuš visas avis, mėsą nugabens į parduotuvę, o gavęs pinigų suras, kaip juos išleisti, kad patirtų malonumą.
Žmogaus egoizmas nežino ribų. Jo noras mėgautis neapsiriboja gyvūniškais malonumais: maistu, seksu, šeima. Jis stengiasi išnaudoti kitus savo naudai, užkariauti visą pasaulį, įgyti pinigų, pagarbą, valdžią ir iškilti virš visų. Ir šis siekis griauna mūsų gyvenimus, paversdamas mus priešais.
Turtas, šlovė ir žinios – egoistiniai prisipildymai, reikalaujantys iš žmogaus būti aukščiau kitų. Ir todėl jis imasi visokių gudrybių, kad užsidirbtų kitų sąskaita. Tai lemia konkurenciją.
Mes nekonkuruojame tarpusavyje dėl maisto, sekso, šeimos, o tiesiog mėgaujamės tuo, kaip ir bet kurie gyvūnai. Tačiau žmogaus lygmuo pasižymi tuo, kad jam reikia pinigų, garbės, žinių. Šio egoistinio noro neįmanoma patenkinti, jis reikalauja vis daugiau ir daugiau.
Bet gamta, kuri yra integrali, globali sistema, su tuo nesutinka, kaip ir medis nesutinka būti sulaužytas. Gamta priešinasi ir gamina antikūnus, kurie neleidžia žmogui įsibrauti į gamtos sistemų vidų ir jas sunaikinti.
Gamta – tai integralus dėsnis, jungiantis visus elementus ir neleidžiantis nė vienam dominuoti, o tik palaikyti abipusį ryšį su kitomis dalimis. Todėl, kai tik užsikasame savo egoizme, iškart pajaučiame kitų žmonių, visuomenės ar kurių nors gamtos dalių pasipriešinimą.
Tolesnis progresas įmanomas tik tuo atveju, jei žmogus laikysis integralaus gamtos dėsnio, nepamiršdamas, kad visi esame tos pačios sferos viduje, susieti vieno tinklo.
Visata ir Žemės rutulys su negyvąja gamta, augalais, gyvūnais bei žmonėmis sudaro vieną mechanizmą ir priklauso vienas nuo kito. Ir visoje šioje sistemoje veikia vienintelis dėsnis, reikalaujantis papildyti vienas kitą.
Žmogaus egoizmas – vienintelis komponentas, nekenčiantis visų ir siekiantis visus panaudoti savo naudai. Negana to, kad mes, žmonės, norime išnaudoti gamtą, bet dar ir kovojame tarpusavyje.
Egoizmas atvedė mus prie visuotinės taikos, kai siekėme vis daugiau užsidirbti vieni iš kitų. Bet mes nesiekėme teisingo tarpusavio ryšio, kuris papildytų visas gamtos dalis. Atvirkščiai, skverbdamasis į gamtą žmogus bandė ją pavergti, dėl savo užgaidos sunaikindamas ištisas rūšis, negalvodamas apie ateities kartas ir net apie savo rytojų.
Pasakyta: „Eikite ir užsidirbkite vieni iš kitų“. Vadinasi, kiekvienas gamina kažką skirtingo: vienas augina agurkus, o kitas kepa duoną, ir taip papildome vienas kitą. Bet pamažu šis teigiamas reiškinys tampa neigiamu, nes kiekvienas egoistas nori tapti monopolistu ir nugalėti visus kitus.
Vienas atidarė kepyklą, po to kitas, trečias, ir imame tarpusavyje konkuruoti, negalvodami apie ateitį į duoną dėti cheminių priedų, alinti žemę. Svarbiausia, pasirodyti prieš kitus, užsidirbti pinigų, įgyti garbės, valdžios. Esame pasirengę veikti net patys sau nuostolingai, kaip JAV ir Rusija, kurios ginkluotei išleidžia milžiniškas pinigų sumas, tačiau negali sustabdyti savo konfrontacijos.
Žmonės tampa vis didesni egoistai, norintys vis labiau pavergti ir išnaudoti vienas kitą. Iki tokio laipsnio, kad staiga reakcija ateina iš biologinės pakopos viruso pavidalu. Atrodytų, kaip žmogaus lygmuo susijęs su primityviu virusu? Bet faktas yra tas, kad visi lygmenys tarpusavyje susieti: negyva materija, augalai, gyvūnai ir žmonės yra sujungti į vieną sistemą.
Todėl ginčas kyla tarp žmonių, o kaip atsakas į jį nutinka žemės drebėjimas. Visa gamta prasidėjo nuo vienos mažos dalelės, kuri ėmė vis glaudžiau jungtis su kitomis dalelėmis. Taip atsirado atomai, o tada molekulės, kurios tapo gyvos, ėmė perdavinėti viena kitai energiją ir informaciją, kol radosi sudėtingesni organizmai.
Visatoje nėra nė mažiausios dalelės, kuri šiuo lauku nebūtų sujungta su visa Visata, su kiekvienu jos elementu visuose lygmenyse: negyvajame, augalų, gyvūnų, žmogaus. O pagrindinis ryšys yra žmogaus pakopoje, minties, tai yra santykių, lygymenyje, ir jis viską nulemia bei kontroliuoja.
Minties greitis yra begalinis, jo neriboja šviesos greitis, todėl viskas išaiškėja mintyse. O tas, kuris nesupranta, kad visos gamtos dalys sujungtos į vieną sistemą, yra tarsi vaikas, kuris sako, kad puodelis pats nukrito ir sudužo.
Taigi pagrindinė išvada, kuri peršasi žvelgiant į pasaulinę koronaviruso epidemiją, tokia: žmonių santykiai, mus siejantis tinklas – svarbiausias ir aukščiausias šio pasaulio reiškinys, lemiantis visą mūsų gyvenimą. Jeigu tai subalansuosime – atkursime harmoniją visuose kituose lygmenyse ir gyvensime tarsi rojaus sode.
#261638

Iš 2020 m. kovo 10 d. 1211-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą