Pateikti įrašai su globalizacija žyme.


Mano mintys Twitter (2017 10 06) I d.

Twitter

Jeigu sujungsime visas keturias egoizmo formas (Sukkot šventės 4 simbolius) ir nukreipsime juos į vienybę – pašalinsime egoizmą, kuris mus skiria.
Vaikas žaidžia, kad vystytųsi, augtų. Dvasiškai vystantis šio žaidimo analogas – nuolatinis ėjimas į tiesą iš priešingybių.
Vienybė – Gamtos valdymo sistemos atskleidimas, tai būdas suprasti ir realizuoti bendrą norą, t. y. būdas valdyti gyvenimą.
Visas pasaulis – Kūrėjo „teatras“, kuriame „repetuoju“ tinkamą santykį su Kūrėju. Teisingas žaidimas virsta dvasinio pasaulio atskleidimu.
Krizė auga ir greitai pasireikš visur. Galima jos išvengti, visus išsiaiškinimus atlikus prote dar iki jiems realizuojantis materialiame pasaulyje.
Tora – ne knyga lentynoje, o ypatingas metodas, kaip naudoti Gamtos bendrąją jėgą. Tinkamas darbas su ja visą pasaulio blogį paverčia gėriu.

Komentarų nėra

Vienybė – vertingiausia valiuta

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip pereisime nuo pinigų prie naujos valiutos – žmonių susijungimas, jei jie kol kas vis labiau tolsta vienas nuo kito, ir kiekvienas užsidaro savo kiaute?
Atsakymas. Kitaip ir neįmanoma atskleisti, kaip gerai būti kartu, kol kiekvienas neužsidaro savo kiaute ir neišsiaiškina, kad jame nieko nėra. Būtina suvokti blogį, viso gyvenimo tuštumą, suprasti, kad individualizmas – tai mirtis.
Viskas išėjo priešingai nei tikėjomės: atrodė, kad liberalizmas ir demokratija susiję su vienybe, gerais santykiais tarp žmonių, o galiausiai pasiekėme, kad niekam nerūpi kiti, tik tegul palieka ramybėje ir netrukdo. Ar tai ir vadinama demokratija?
Pažiūrėkite, kur atsidūrėme. Esmė ta, kad žmogaus egoizmas nėra subalansuotas, ir todėl, prie ko beprisiliečiame, viskas virsta prakeiksmu. Matome, kad iš mūsų prigimties nieko gero negali išeiti.
Rodėsi, kas gali būti geriau už liberalizmą? Kokį pažangų liberalizmą mums piešė jo įkūrėjai prieš 100-150 metų, kokį nuostabų pasaulį mums žadėjo: „Demokratija – tai žmonių valdžia, kai visa visuomenė išrenka, kaip valdyti šalį geriausiu būdu.“ O galiausiai išėjo, kad mažytis elitas valdo visus kitus, atsidūrusius apačioje, skurde.
Todėl dabartinis žmogaus bandymas pasislėpti nuo šios visuomenės ir nebūti su niekuo susijusiam yra būtinas etapas prieš apsisprendimą, kad vienintelis mūsų išsigelbėjimas – vienybė.

Iš 2017 m. sausio 22 d. pamokos pagal brošiūrą „Krizė ir jos sprendimas“ (2006 m. forumas Arose)

Daugiau šia tema skaitykite:

Neoliberalizmas nueina nuo istorinės scenos

Tik vienas dėsnis

Nelaukime, kol lazda atvys į laimę

Komentarų nėra

Mano mintys Twitter (2017 09 05)

Twitter
каббалист Михаэль Лайтман ТвиттерDabartinė ugdymo krizė ištiko, nes pirmąsyk istorijoje jaunajai kartai reikia, kad ugdytų jų asmenybę.
Kataklizmai? Problema ne atkurti eko sistemą, o sukurti VIENINGĄ sistemą, kur visa – viena gamta, o ne žmogus ir gamta!
Kabalos principas: dalis ir visuma lygūs. Kadangi gamtos sistema integrali, mano niekingas veiksmas sudrebina visą sistemą (kyla krizės).
Visų išmokų ir pensijų pakeitimas  BBP (besąliginėmis bazinėmis pajamomis)  yra teisingos visuomenės pagrindas. Visi kiti veiksmai kaip priedas BBP.
Ugdymas – tai asmeninis pavyzdys. Vaikai perima viską. O vienintelis suaugusiųjų užsiėmimas su jais – sukurti bendravimo ratą (dešimtuką).
Ugdymo klaida: ankstesnė kartos tėvai moko šios kartos vaiką, kuriam reikia mokytojo iš ateinančios kartos (kabalisto).
Komentarų nėra

Kur išėjimas iš tamsaus miško

Krizė, globalizacija, Platinimas

Klausimas. Kaip žmogus, nepaisydamas visiškos tamsos, vis dėlto gali artėti prie tikslo?
Atsakymas. Žmonija jaučiasi pasiklydusi tamsiame miške ir mano, pati rasianti išėjimą iš jo. Miškas milžiniškas, beribis, besidriekiantis tūkstančius kilometrų į visas puses.
Argi galėsime patys iš jo išeiti? Niekada! Leisies į kairę, leisies į dešinę, mėginsi rasti kryptį pagal žvaigždes, bet nežinai, kokia kryptimi gali būti atsarginis išėjimas, kur rasti žmones, kurie tau padės. Nieko nežinai.
Tačiau mūsų pasaulis – tai ne gūdus miškas, kuriuo klaidžiojame, palikti likimo valiai. Egzistuoja sistema, atsiradusi dar iki žmogaus sukūrimo, kuri valdo mus ir viską kontroliuoja. Žmogus nieko nedaro be komandos iš viršaus. Turime tik galimybę susitapatinti su šiuo procesu, su programa ir taip paspartinti savo vystymąsi.
Kuo labiau solidarizuosimės su šiuo procesu, suprasdami ir jausdami jį, arba net nejausdami priimame tikėjimu aukščiau žinojimo ir norime jame dalyvauti, tuo smarkiau jį pagreitinsime. Suvokiame, jog ši programa duota iš viršaus ir mums verta joje dalyvauti.
Visais savo veiksmais tiktai prisidedame prie šios sistemos, kuri mus valdo. Ir net jeigu nieko nesiimtume be pačių įprasčiausių, sąlygiškai pasyvių veiksmų: truputį mokintumės ir stengtumės platinti šias žinias, jau eitume pirmyn. Netgi taip spartiname procesą.
Ir paprastas, kabalos nestudijuojantis žmogus irgi eina pirmyn. Matome, kaip greitai mūsų laikais keičiasi pasaulis ir keisis vis greičiau. Nuo ryto iki vakaro pasaulis pasikeis neatpažįstamai. Ir šie pokyčiai vyks kasdien, jų greitis smarkiai išaugs.
Mums tereikia laikytis kabalistų patarimų, ir viskas. Žmonija atsidūrė tamsiame miške ir nežino, kur eiti. Bet įsivaizduokite, jog staiga surandame žemėlapį, paslėptą medžio drevėje. Aišku, kad kitos išeities nėra – tik pasitelkti šį žemėlapį.
Tokia tad mūsų pasaulio būsena, žmonės pamažu pastebi, kad užėjo į tamsą. Ir todėl jie neturi kitos išeities, tik imti šį žemėlapį, juk kitaip jis prapuls. Ir tada kabalistai perduos šį žemėlapį pasauliui ir išmokys jį, kaip išeiti.
Bet kuriuo atveju, išeisime iš šio miško – klausimas tiktai tas, kiek paskubinsime laiką. Spartindami laiką, anuliuojame kančias! Tarp kančių kelio ir šviesos kelio yra milžiniškas skirtumas.

Iš 2016 m. balandžio 20 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis ant naujos eros vystymosi slenksčio

Žaidimas pagal gerumo taisykles

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Komentarų nėra

Metas dirbti mažiau

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Komentaras. Naftos kainos pasaulyje krito, todėl daugelis valstybių imasi priemonių, kad sutaupytų visur, kur tik įmanoma. Pavyzdžiui, Venesueloje, siekiant taupyti elektros energiją, valstybės tarnautojams trumpinama darbo diena. Dabar jie dirbs nuo 7.30 iki 13 valandos.
Atsakymas. Šiandien visi materialūs dalykai vis labiau pinga ir tampa prieinami visiems. Todėl bado negali būti. Atvirkščiai, atsiras visuotinė gausa, kuri bus niekam nereikalinga. Žmonės apsiribos normaliu, paprastu vartojimu.
Ir, žinoma, pasaulyje bus milžiniškas nedarbas, kuriam likviduoti prireiks ypatingų dotacijų: visi piliečiai gaus stabilius darbo užmokesčius ar pašalpas, neįpareigojančias dirbti. Žmonės gaus pinigus už tai, kad nedirba. Tai pirma.
Antra, reikia padaryti taip, kad tam tikras auklėjimas ir švietimas jiems būtų privalomi, kad jie neleistų laiko tuščiai.
Juk jeigu šiandien nereikia eiti į darbą ir esu aprūpintas visam gyvenimui, išeina, kad nereikia mokytis nei mokykloje, nei universitete, nereikia įgyti specialybės ir apskritai ką nors veikti. Vadinasi, sėdėsiu namie, žiūrėsiu televizorių, maigysiu kompiuterį ar išmanųjį telefoną, ir viskas. Todėl būtinas priverstinis auklėjimas ir švietimas.
Aš tikiuosi, kad dalis atsilaisvinusių žmonių persikvalifikuos į dėstytojus, auklėtojus, dalis taps mokiniais ir tokiu būdu ugdys save iki reikiamo dvasinio lygmens.
Auklėjimas bus nukreiptas į tai, kad iš kiekvieno būtų išugdytas Žmogus tikrąja žodžio prasme: ne dvikojis gyvūnas, kuris naudojasi primityviais instinktais, šiuolaikiniais ginklais ir narkotikais, o žmogus, suprantantis savo paskirtį ir jai realizuoti priverstas susivienyti su tokiais pat kaip jis.
Labai tikiuosi, valstybės supras, kad tik tai yra jų išsigelbėjimas, kitaip jos pačios save prarys.
Klausimas. Tai ir bus valstybės prievarta – priversti žmogų užsiimti saviugda?
Atsakymas. Valstybė – tai prievartos organas. Ji turi daryti spaudimą gyventojams, kad išugdytų iš jų piliečius! O kitaip mes matome, kas išeina. Europa šiandien tampa neigiamu pavyzdžiu visam pasauliui, nors dar prieš 30–40 metų ji buvo teigiamas pavyzdys.
Viskas dėl to, kad europiečiams suteikta galimybė gauti nemokamas pašalpas ir nieko neveikti. Visi mato, prie ko tai priveda. Taigi pavyzdys yra.
Todėl būtina įvesti prievartinį, visuotinį valstybinį auklėjimą, ir tai taps pačiu svarbiausiu valstybės organu.

Iš 2016 m. vasario 29 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsimos kartos ekonomika

Protingo vartojimo valstybė

Augimo ekonomikos galas

Komentarų nėra

Europa patiria sudėtingiausią laikotarpį

Krizė, globalizacija

Pranešimas (Le Monde). Europa išgyvena sudėtingiausią savo istorijos laikotarpį, tačiau paskutiniuoju metu stebimas nuovargis. Keleto mėnesių migrantų krizė paskatino dar didesnes Europos transformacijas nei euro krizė.
Europą sukrėtė naujasis Rytų ir Vakarų dalijimas, moralus ES pralaimėjimas dėl jos esminių vertybių, judėjimo be sienų erdvė Europoje nebegali funkcionuoti, jei tuo neužsiims viršnacionalinė valdžia. Iš tikrųjų tėra viena išeitis: Šengeno zonos mirtis.
Komentaras. Yra dar viena išeitis ir ji apskritai vienintelė – tai tikroji integracija. Tačiau toks požiūris į gyvenimą, pasaulį, prasmę reikalauja pokyčių. Ar ES yra žmonių, pasirengusių tai išgirsti?
Ar jie visiškai prispausti buržuazinio elito, kuris nesugeba jausti nieko kito, išskyrus materialią naudą, netgi gresiant savo ir pasaulio sunaikinimui. Ir ji gali visus sau pajungti? Išskyrus nedidelę kabalistų grupę…

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities pasaulio žemėlapis – be sienų

2015-ieji – blogio įsisąmoninimo metai

Pabėgėliai: kas laukia Europos? V d.

Pranešimas (Le Monde). Europa išgyvena sudėtingiausią savo istorijos laikotarpį, tačiau paskutiniuoju metu stebimas nuovargis. Keleto mėnesių migrantų krizė paskatino dar didesnes Europos transformacijas nei euro krizė.

Europą sukrėtė naujasis Rytų ir Vakarų dalijimas, moralus ES pralaimėjimas dėl jos esminių vertybių, judėjimo be sienų erdvė Europoje nebegali funkcionuoti, jei tuo neužsiims viršnacionalinė valdžia. Iš tikrųjų tėra viena išeitis: Šengeno zonos mirtis.

Komentaras. Yra dar viena išeitis ir ji apskritai vienintelė – tai tikroji integracija[A1] . Tačiau toks požiūris į gyvenimą, pasaulį, prasmę reikalauja pokyčių. Ar ES yra žmonių, pasirengusių tai išgirsti?

Ar jie visiškai prispausti buržuazinio elito, kuris nesugeba jausti nieko kito, išskyrus materialią naudą, netgi gresiant savo ir pasaulio sunaikinimui. Ir ji gali visus sau pajungti? Išskyrus nedidelę kabalistų grupę…


[A1]Reikia linko

Idek linka I postas “ kas yra integracija”

Komentarų nėra

Jeigu visų džiaugsmas – bendras

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Sveikata

Visuomenės poveikio žmogui fenomenas ypatingas: jeigu susiduriu su problema, kurią turi ir visa visuomenė, tai ji tarsi pasiskirsto, sumažėja, ir aš nesijaučiu kovojantis vienas prieš vieną. Jeigu susergu reta sunkia liga, tai labai kankinuosi, o jei per epidemiją serga visi aplinkui, nėra taip baisu.
Bėda akimirksniu dalinasi visiems, aš – vienas iš visų – gaunu jos dalelę. Todėl man baimės tenka viena milijoninė dalis. Taip vyksta nepriklausomai nuo mano noro, nes priklausau sistemai. Todėl mano sąlyginė bendros bėdos dalis – tik viena milijonoji.
Tai nereiškia, kad man neatsitiks bėda – atsitiks. Bet grėsmės baimę dalinasi visi žmonės: ir kuo labiau esu susijęs su kitais, tuo mažiau kankinuosi dėl nemalonumų.
O džiaugsmas bendruomenėje – priešingai nei bėda – nesumažėja, nes jį jaučiu drauge su visais. Nelaimę jaučiu savyje, o džiaugsmą – išorėje, tarp visų. Juk geroji jėga, sukūrusi visą pasaulį, veikia visus ir yra nedaloma. Jeigu ateina džiaugsmas, tai visi džiaugiasi iš visos širdies.
Netgi atvirkščiai, bendras džiaugsmas sustiprina asmeninį džiaugsmą. Sakykime, atėjo žinia apie pergalę kare. Šis džiaugsmas nepasidalija į milijoną dalių, kad man tektų viena milijonoji, – priešingai, aš jaučiu milijoną kartų didesnį džiaugsmą! Juk išeinu į gatvę, matau, kaip visi džiaugiasi, ir prisipildau laime, būtų visai kitaip, jei tūnočiau vienas namuose.
Vienybės jėga turi unikalų, stebuklingą gebėjimą padalinti bėdą visiems, o džiaugsmą ir laimę – padauginti visiems. Tai kyla iš kūrimo šaltinio, iš to, kad mes atėjome iš Didžiojo sprogimo taško, iš vienos jėgos.
Todėl šiandien atskleidžiame, kad visa gamta yra bendra sistema. Kuo artimesni tampame šiai jėgai, kuo labiau atitinkame bendrą gamtos sistemą, tuo daugiau laimime: ne vieną milijonąją dalį, o vieną, padaugintą iš milijono!
Jeigu integraliojo auklėjimo padedami išmoktume tai teisingai panaudoti, tai pasiektume laimės viršūnę.

Iš 2013 m. spalio 17 d. 242-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimingo gyvenimo patentas

Gamtos kantrybei yra ribos

Kur rasti laiko laimei?

Komentarų nėra

Raktas į vienybę

Dvasinis darbas, Grupė, Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

1-oji kongreso Sankt Peterburge pamoka
Pasakyta, kad mes esame Kūrėjo šešėlis, šios jėgos – atidavimo ir meilės savybės – atspindys. T. y. iš tų norų, tų trūkumų, kurie atsiskleidžia mumyse, galime spėti iš mūsų egoistinių savybių išryškėjimo, kaip jas apgręžti, pakeisti, paversti priešingomis.
Natūralu, mes negalime tai padaryti patys, bet mūsų ketinimai, mūsų pastangos iššaukia supančią Šviesą, ir ji veda mus į priekį. Šiuo atveju kiekvienas iš mūsų yra iš vienos pusės mokytojas, o iš kitos pusės – mokinys savo draugų atžvilgiu. Prisiminkime mokytoją Josi, kuris sakė, kad negali palikti savo mokinių todėl, kad be jų jis – niekas. Juk viskas, ką jis atskleisdavo, – jis atskleisdavo todėl, kad dirbdavo kartu su jais. Ir taip kiekvienas.
Todėl mes sąveikaujame tokiu būdu: iš vienos pusės rodome kitiems, kaip reikia dirbti, įkvėpti, siekti davimo ir meilės, t. y. kiekvienas kito atžvilgiu – mokytojas. O iš kitos pusės, kiekvienas kito atžvilgiu – mokinys, todėl, kad laiko save žemiau visų ir tokiu būdu gali gauti iš visų įkvėpimą, ketinimą, pojūtį. Gyvendami tokioje sąveikoje, mes tuo pačiu tampame lygūs, prieiname lygios linijos.
Juk gamtoje apskritai nėra lygybės: visi mes visiškai skirtingi ir skiriamės skirtingais savybių rinkiniais. Nėra nė vieno žmogaus, panašaus į ką nors iš daugybės milijardų žmonių. O kai mes, nekreipdami dėmesio į savo prigimtinius polinkius ir savybes, pradedame tokiu būdu veikti: vieną kartą palenkdami save prieš visus, kitą kartą, atvirkščiai, demonstruodami visiems kaip reikia dirbti tarpusavyje, tada ir tampame vienas kitam lygiais. Tame ir slypi raktas į vienybę, judėjimas jos link.
Taip sukuriame tą sąlygą, kurioje pasireiškia Kūrėjas – didi vieninga gamtos jėga, suliejanti visą gamtą į viena. Ši globali, integrali jėga pradėjo skleistis iš Didžiojo sprogimo taško ir pačiame žemiausiame pasaulio sluoksnyje sukūrė mūsų materiją, kurią visi mes privalome grąžinti į vienybę. Ir tai – žmogaus misija.
Apskritai, žmogus skiriasi nuo negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos tik tuo, kad sugeba įvertinti tą vienybės gamtoje trūkumą, kuris dabar pradeda ryškėti ir yra mūsų visuotinės globalios krizės šaltinis.
Krizė – reiškia ne sudužimą, o naujo gimimą. Tai jos savybė, ir tokia yra jos tikroji prasmė.

Iš 2013 m. liepos 12 d. pirmosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Paprastas atskleidimo dėsnis

Pasaulis ant perpuvusio plausto

Komentarų nėra

Pažanga, stumianti atgal

Egoizmo vystymasis, Krizės sprendimas

Šiomis dienomis Kūrėjas specialiai teikia visam pasauliui „pakibimo ore“ pojūtį: žmogus nežino, ko tikėtis, kas bus. Staiga pakyla potvynis Europoje, taifūnas Amerikoje, o kur dar gaisrai, masinės žudynės! Visą pasaulį drebina arabiškasis pavasaris, turkiškasis pavasaris, neramumai Sirijoje, Libane, Egipte. Ir visa tai vyksta dabar, kai su esamomis technologijomis ir galimybėmis galėtume išspręsti bet kokias materialias problemas ir paversti žemę rojaus sodu!
Visi tai žino: politikai, mokslininkai, sociologai. Pasiekėme tokį vystymosi lygmenį, kai galime lengvai aprūpinti visus žemės gyventojus viskuo, kas būtina: maistu, apranga. Visi rūpesčiai įveikiami, išskyrus žmogaus – jis vienintelis, kurį reikia ištaisyti.
Juk dabar galime apsirūpinti visomis materialiomis gėrybėmis, išspręsti visas problemas, tačiau pusė žmonijos miršta badu, o kita pusė serga depresija ir netenka noro gyventi, kaip, sakykim, Europoje, kur netrūksta maisto, bet apstu kitų problemų.
Mus gali išgelbėti vienintelis dalykas –  žmogaus prigimties pakeitimas. Visi turime tai suprasti ir išsikelti kaip svarbiausią tikslą. Nėra kitos išeities: niekur nieko nepasieksime, kol nepasirūpinsime savo prigimties pakeitimu. Tai turi būti aišku kiekvienam, o pirmiausiai – mums, studijuojantiems kabalą.
Galime liautis taisyti padėtį kitais būdais: sėkmė apsirūpinant maistu, drabužiais, sunkiosios ir lengvosios pramonės, aukštųjų technologijų pasiekimai nepagerins mūsų padėties. Technologijomis galime kurti tiesiog stebuklus, tačiau nepajėgiame jų panaudoti žmonijos labui.
Mes galėsime sukurti vaistus nuo bet kokių ligų. Jau dabar yra daug kartų už šiuo metu naudojamus geresnių vaistų nuo vėžio, inkstų ir širdies ligų, bet jų neapsimoka gaminti, todėl jie nepatenka į rinką. Žymiai naudingiau gaminti kuo daugiau brangios, sudėtingos aparatūros, kad reikėtų kuo daugiau medikų – tam išplėtota pramonė. Sveikatos apsaugos sistema – tiesiog fabrikas.
Todėl nieko negalėsime sutvarkyti, kol neištaisysime žmogaus prigimties. Reikia nukreipti tam visas jėgas, tada pasiseks. Kitaip nieko neišeis.
Man neseniai sulūžo beveik naujas spausdintuvas – tespėjau juo išsispausdinti daugiausiai 50 lapų. Daiktus tyčia gamina taip, kad jie tuoj pat sugestų, ir mes būtume priversti pirkti naujų. Mūsų prigimtis verčia veikti išvirkščiai: lyg ir vystosi technologijos, techninė pažanga, o susumavus – visomis kryptimis riedame atgal. Visa tam, kad suvoktume savo blogį.
Todėl nesistebėkime, kad mes ir mūsų vaikai neturime saugumo, geros, malonios aplinkos. Galiausiai, sulauksime, laiko, kai nebus įmanoma nuspėti, kas įvyks po akimirkos, tiesiog pavirsime iš baimės drebančiais kiškučiais: iš ryto galvosime, kaip išgyventi iki vakaro, o naktį – kaip sulaukti ryto.
Gaila, bet neįmanoma be baimės. Juk jei esu egoistas, mane veikia tik baimė. Egzistuoja tūkstančiai baimės rūšių: gera ar bloga, šio pasaulio ar būsimo, baimė nepasiekti Kūrėjo, nemokėti Jo pagauti ar nemokėti Jam duoti. Bet kuriuo atveju, baimė –  pats veiksmingiausias stimulas. Baimė nepasiekti, ko norime, t. y. noro išvestinė. Aš noriu pasiekti kokį nors tikslą ir bijau, kad nepavyks, t. y. išeina baimė dėl baimės – tai jau tikrai varantis motyvas, vadinamasis „virpulys“.

Iš 2013 m. birželio 11 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Uraganas “Sandy”: kam ir kodėl?

Išjausti visas pasaulio baimes

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Komentarų nėra

Evoliucija ir kabalos poreikis

Krizė, globalizacija

Nuomonė (A. Repinas, filosofijos mokslų kandidatas): Globalizacijos fenomenas apima:
1.Globalizaciją ekonomikoje. Tai pasaulinės ūkio sistemos, grindžiamos pasauline rinka, formavimas.
2. Vieningą informacinę erdvę. Tai vieningo pasaulinio informacinio tinklo kūrimas.
3. Vieningą socialinę istorinę erdvę. Tai pasaulinio sociumo, apimančio įvairius socialinius subjektus, kurie vystosi priklausomai nuo bendrų istorinių sąlygų, formavimas.
4. Politinių struktūrų globalizaciją. Tai vieningos valdžios ir teisės sistemos formavimas, valstybinių sienų nykimas.
5. Vertybių globalizaciją. Tai pasaulinio lygio kultūrinio identiteto, grįsto universaliomis bendražmogiškomis vertybėmis, formavimas.
Natūrali biosferos ir sociumo evoliucija XX amžiuje leido žmonijai pasiekti naują kokybę, kuri reikalauja optimizuoti santykius pasaulinio sociumo viduje bei santykius tarp visuomenės ir gamtos.
Pagal Vernadskį, toks optimumas − tai harmoningi santykiai noosferos viduje. Tokia darna galima tik tada, jei planetos civilizacija vieninga.
Susijungimas ir globalizacija − tai tikslus, natūraliai besivystantis, visus pasaulio gyventojus paliečiantis procesas.
Susikūrus pasaulinei rinkai atsirado galimybė racionaliai, visų žmonių labui panaudoti resursus. Globalizaciją ir susivienijimą lydi vis akivaizdesnis iššūkis nacionaliniam valstybiniam suverenitetui.
Šio proceso prieštaringumas ir skausmingumas neatsiejamas nuo etninių konfliktų, karų, sukilimų stiprėjimu, bet apskritai skatina kurti vieningus santykius tarp šalių ir tautų. Taip pat būtina sukurti pasaulinę informacinę erdvę. Tai būtina sąlygą tolesnei globalizacijos ir susivienijimo plėtotei.
Komentaras: Man skaudu skaityti mokslininkų nuomones: jie visiškai teisūs, jų mintys kilnios, širdys tyros, tačiau kaip galima įsivaizduoti, jog žmogus nevalingą, prigimtinį, instinktyvų, egoistinį santykį kitų atžvilgiu (kai siekiama viską aplink išnaudoti dėl savo gerovės) pakeis į davimo ir meilės veiksmus tik dėl artimo naudos, o save matys kaip priemonę šiems veiksmams atlikti.
Juk tokias savybes mumyse sukūrė pati gamta ir ne mūsų jėgoms save pakeisti. Kaipgi pažadinti galinčias mus pakeisti gamtos jėgas, jei tokios egzistuoja?
Tai ir yra kabalos studijų objektas ir metodika.

Daugiau šia tema skaitykite:

Migruojantis kolapsas

Egoistinė globalizacija – neišgydo nei visuomenės, nei žmonių

Pamąstymai krizės tema

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai