Nuomonė (A. Repinas, filosofijos mokslų kandidatas): Globalizacijos fenomenas apima:
1.Globalizaciją ekonomikoje. Tai pasaulinės ūkio sistemos, grindžiamos pasauline rinka, formavimas.
2. Vieningą informacinę erdvę. Tai vieningo pasaulinio informacinio tinklo kūrimas.
3. Vieningą socialinę istorinę erdvę. Tai pasaulinio sociumo, apimančio įvairius socialinius subjektus, kurie vystosi priklausomai nuo bendrų istorinių sąlygų, formavimas.
4. Politinių struktūrų globalizaciją. Tai vieningos valdžios ir teisės sistemos formavimas, valstybinių sienų nykimas.
5. Vertybių globalizaciją. Tai pasaulinio lygio kultūrinio identiteto, grįsto universaliomis bendražmogiškomis vertybėmis, formavimas.
Natūrali biosferos ir sociumo evoliucija XX amžiuje leido žmonijai pasiekti naują kokybę, kuri reikalauja optimizuoti santykius pasaulinio sociumo viduje bei santykius tarp visuomenės ir gamtos.
Pagal Vernadskį, toks optimumas − tai harmoningi santykiai noosferos viduje. Tokia darna galima tik tada, jei planetos civilizacija vieninga.
Susijungimas ir globalizacija − tai tikslus, natūraliai besivystantis, visus pasaulio gyventojus paliečiantis procesas.
Susikūrus pasaulinei rinkai atsirado galimybė racionaliai, visų žmonių labui panaudoti resursus. Globalizaciją ir susivienijimą lydi vis akivaizdesnis iššūkis nacionaliniam valstybiniam suverenitetui.
Šio proceso prieštaringumas ir skausmingumas neatsiejamas nuo etninių konfliktų, karų, sukilimų stiprėjimu, bet apskritai skatina kurti vieningus santykius tarp šalių ir tautų. Taip pat būtina sukurti pasaulinę informacinę erdvę. Tai būtina sąlygą tolesnei globalizacijos ir susivienijimo plėtotei.
Komentaras: Man skaudu skaityti mokslininkų nuomones: jie visiškai teisūs, jų mintys kilnios, širdys tyros, tačiau kaip galima įsivaizduoti, jog žmogus nevalingą, prigimtinį, instinktyvų, egoistinį santykį kitų atžvilgiu (kai siekiama viską aplink išnaudoti dėl savo gerovės) pakeis į davimo ir meilės veiksmus tik dėl artimo naudos, o save matys kaip priemonę šiems veiksmams atlikti.
Juk tokias savybes mumyse sukūrė pati gamta ir ne mūsų jėgoms save pakeisti. Kaipgi pažadinti galinčias mus pakeisti gamtos jėgas, jei tokios egzistuoja?
Tai ir yra kabalos studijų objektas ir metodika.

Daugiau šia tema skaitykite:

Migruojantis kolapsas

Egoistinė globalizacija – neišgydo nei visuomenės, nei žmonių

Pamąstymai krizės tema

Krisas Chedžesas knygoje „Globalizacijos žlugimas“: Krizė pranašauja globalizacijos žlugimą. Mes privalome rinktis paprastumą, apsaugoti ekosistemą, atnaujinti socialistinius judėjimus, garantuoti lygybę ir apriboti korporacijų elito valdžią.
Kapitalistinės korporacijos neturi tvarkyti mūsų visuomeninio ir politinio gyvenimo. Korporacinės valstybės tikslas yra perkelti valdžią ir turtą į mažumos rankas, palaipsniui pašalinant visas valstybines institucijas.
Chedžesas kaltina žiniasklaidą ir garsenybes, kad jie reklamuoja egocentrišką gyvenimo būdą. Jis tai vadina „savęs garbinimu“ („cult of the self“). Mus išmokė gėrėtis beprasmiu egzistavimu. Kol nepasipriešinsime korporacinei valstybei, pasaulis judės visuotinės katastrofos link.
Komentaras: Autorius kviečia grįžti atgal, nes nesugeba matyti, kad gamta turi savo dėsnius, todėl judėjimo atgal nėra, atgal – tai mirtis. Būtina suprasti mūsų vystymosi principus ir išaiškinti, ką šiame judėjime galime pakeisti, – ten ir nukreipti visas mūsų jėgas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Migruojantis kolapsas

Suprasti, kaip kuriama permainų ideologija

Naujam projektui reikia naujos sąmonės

Nuomonė (S. Steiplsas, Kanados Rideau instituto prezidentas): „Ekonominė nelygybė didėja, kartu daugėja naujų konfliktų. Globalios ekonominės integracijos šalininkai tvirtina, kad globalizacija skatina pasaulio ir trečiųjų pasaulio šalių ekonominį vystymąsi. Jie teigia, kad „potvynis kelia visas valtis“, korporacijų pelnas skatina bendrą gerovės augimą. Tačiau egzistuoja rimti įrodymai, teigiantys priešingai.
Globalizacija gali pasaulyje sukelti karus dėl resursų. Žmogaus teisių, socialinio teisingumo, ekologinių standartų, demokratijos srityje vyksta nuosmukis.
Komentaras: Globalizacija – tai ne vystymosi šuolis, o mūsų pasaulio vienybės, visiškos tarpusavio priklausomybės atspindys. Tačiau plėšikų (egoistinių šalių) sąjunga – blogis mums patiems ir visam pasauliui. Todėl krizė tęsiasi. Globalizacija įrodo, kad tėra vienas teisingas sprendimas – keisti žmogaus prigimtį ugdant mumyse integralumą. Tik tai nulems teigiamus pasaulinės ekonomikos ir bendros visuomeninės tvarkos pokyčius.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išlikimo sąlyga

Globalizacijos dėsnis – veikia

Egoistinė globalizacija – neišgydo nei visuomenės, nei žmonių

Globalizacija ir socialinė sinergetika
Nuomonė (profesorius V. Papustinas): Šiuo metu populiari frazė „Pasaulis įžengė į globalios krizės, kilusios dėl civilizacijos vystymosi, epochą…“ Šiandien nei kultūra, nei mokslas negali pasiūlyti priimtino supančio pasaulio aiškinimo. Mūsų akyse griūva nuo vaikystės įprastas žmogaus ir pasaulio kontaktas…
Socialinės savitvarkos teorijos išvados teigia, kad globalizacija yra natūrali, dėsninga, ją reikia pripažinti, priimti ir pasveikinti „organizuoto pasirengimo skydu“.

Tvarkos ir globalizacijos problemos
Nuomonė (profesorius, filosofijos mokslų daktaras V. Budanovas): Pasaulio globalizaciją, prasidėjusią ant naujojo tūkstantmečio slenksčio, sukėlė akivaizdus suvokimas, kad žmonių civilizacijos, pačios Homo Sapiens rūšies, išgyvenimo resursai yra baigtiniai. Ir, skirtingai nuo praėjusių laikų elementaraus rinkų ir teritorijų perskirstymo, šis globalizacijos procesas susietas su planetos organizmo vientisumu, ekologiniu ir etiniu imperatyvu, nebeleidžiančiu stiprioms valstybėms veikti patikrintais kolonijiniais metodais.
Žmonių visuomenė, atsiliepdama į globalų civilizacinį iššūkį, privalo įgyti savitvarkos strategiją, naujus būsimo vystymosi tvarkos parametrus.

Globalizacija kaip realus vystymosi scenarijus
Nuomonė (profesorius, medicinos mokslų daktaras V. Romanovas): „Romos klubo“ istorija – įtikinamas įrodymas, kad  žmonijos būtis katastrofiška ir jos rekonstrukcijos būdų, leidžiančių nutraukti globalią krizę, paieška – bergždžia.
Per 30 šios autoritetingos organizacijos veiklos metų jiems nepavyko patarti visuomenei, kokių priemonių ji turi imtis, kad „protingai tvarkytų savo reikalus“ ir „pasiektų globaliąją pusiausvyrą“.
„Nuolatinio vystymosi“ koncepcija kol kas realizuojasi tik įvairiose deklaracijose. Tolimesnis šios problemos  nagrinėjimas ekonomiškai išsivysčiusių šalių vyriausybių bandymus drauge spręsti globalias problemas atvedė prie  aklavietės.

Žmonės pasaulyje nė nenujaučia, kad jie vieni kitų nekenčia. Jie mano, kad viskas gerai: „Aš niekam blogo nedarau, moku mokesčius, nežudau, nevagiu, esu mandagus su visais, gyvenu pagal visuomenės dėsnius – tai ko iš manęs norima?“
Mes nesuprantame, kad mūsų visuomenės dėsniai yra nukreipti prieš gamtą, prieš bendrą gamtos dėsnį, yra priešingi, griaunantys.
Mes turime pasikeisti, turime atskleisti žmonėms visame pasaulyje tikrąją sąvokų „globalumas“ ir „integralumas“ reikšmę. Reikia apie tai papasakoti kiek galima paprasčiau, pasitelkiant animaciją, filmus, istoriją, dainas ir t. t., kad žmonės sužinotų, ką reiškia gamta kaip vieninga sistema.
Ir pagal tai vartodami psichologijos terminus turime palaipsniui atskleisti, kiek mūsų tarpusavio santykiai priešingi gamtai. Juk paprastas žmogus šito nejaučia. Jis mano, kad taip ir turėtų būti. Iš tikrųjų: žmogžudžius nužudo, vagis sodina į kalėjimą, o iš mūsų ko tu nori?
Visi kaip vienas sako: „Mes nekalti!“ Kiekvienas it kokia „neužmirštuolė“. Klausaisi radiją, žiūri televizorių: kiekvienas teisus, kiekvienas kenčia labiau už kitus. „Išrinkite mane! – sako politikas. – Aš taip jus myliu, padarysiu jums tiek gero!“ Tiesa, paskui jis pagaunamas vagiant ar dar kažką darant…
Štai ir išeina, kad nejaučiame blogio. Blogis įsisąmoninamas lyginant jį su gėriu. O šiuo metu „gėris“ žmonijai – tai prigimtinė sistema. Kol nepasieksime pusiausvyros su gamta, mūsų kelias veda į pražūtį.
Juk diena iš dienos ši sistema pasireiškia kaip integralesnė, globalesnė, vieningesnė, ir reikalauja iš mūsų tapti globaliais, integraliais, vieningais, susijungusiais. O mes nesikeičiame taip, kaip reikia.
Dėl skirtingumo dviejų sistemų priešingumas sukelia mums kančias, problemas ir krizes. Jos priešais mus. Pranašai rašė apie tokius išbandymus, kurių tiesiog neįmanoma ištverti.
Tačiau kalbėti apie tai reikia švelniai, su meile, kaip su savo vaikais. Mes stengiamės paaiškinti žmonėms, kas mūsų laukia, ir kaip ištaisyti situaciją, – aiškiname švelniai, tačiau be paliovos. Tai ir yra mūsų požiūris į pasaulį.
Juk egoizmo vystymasis pasibaigė. Kaip pasekmė plinta depresija, narkomanija, savižudybės ir kitos problemos. Pasiekėme finišo liniją ir visi jau supranta, kad geriau nebus, – kad tik blogiau nebūtų. Tačiau prieš mūsų akis – ilgas nusileidimas be jokios pagerėjimo vilties. Tai ir yra ženklas, kad susidūrėme su integralia sistema.
Dabar atėjo laikas platinti kabalos mokslo. Štai kodėl Baal Sulamas rašė, kad jis laimingas, kad gimė šioje kartoje ir tuo metu, kai jau galima atskleisti šį mokslą ir ištaisyti mūsų nukrypimą nuo gamtos, kuri pagal gematriją reiškia „Dievas“.

Iš 2011 m. balandžio 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamtos smūgio amortizatorius

Pasitikti pasaulį su ugdymo metodika

Aukštesniojo pasaulio atstovai

Klausimas: Prieš prasidedant Maskvos kongresui pasakėte, kad laikas priprasti prie virtualių kongresų ir pradėti jausti dar didesnį ryšį sėdint prie kompiuterio ekrano. Ką tai reiškia?
Atsakymas: Kongresas – tai spurtas. Bet ir be tokių proveržių kiekvieną dieną privalome palaikyti tarp mūsų nepaliaujamai stiprėjantį ryšį. Kongresai padeda mums sukurti impulsus susivienyti, o per laikotarpį tarp kongresų būtinas pastovus, kiekvieną dieną stiprėjantis ryšys.
Kitos išeities nėra. Privalome atskleisti „apskritą“, globalų, integralų pasaulį. Tai nėra tik žodžiai. Negalima nutraukti ryšio po trijų dienų kongreso – ryšys turi tapti pasaulinio kli dienotvarkės pagrindu. Štai ko iš mūsų reikalauja.
Todėl turime vystyti tokius tarpusavio santykius, kurie leistų palaikyti ryšį net virtualiai, nematant ir negirdint vienas kito. Tam ir atsirado internetas, kad padėtų visam pasauliui „susilydyti“ vientisu ryšiu, pereiti nuo materialaus, virtualaus susivienijimo į dvasinį. Privalome išnaudoti šią priemonę (internetą).
Todėl manau, kad kiti mūsų kongresai bus nedideli, susirinks 1000 – 2000 draugų iš esamo regiono. O visi kiti dalyvaus kongrese virtualiai ir tai jiems visiškai nesutrukdys. Priešingai, visi bus vienos bendros būsenos, ir „virtualūs“ dalyviai, vienydamiesi su draugais, esančiais kongreso vietoje, nepajaus jokio silpnumo.
Tai leis mums organizuoti daug kongresų per metus, be to, kasdien galėsime palaikyti nepertraukiamą tarpusavio ryšį. Užtenka leisti daug pinigų dviems dideliems kongresams per metus, po kurių vėl krentame į įprastą būseną. Noriu perkelti akcentą iš fizinio dalyvavimo kongrese į vidinį, o iš jo – į kasdieninį vidinį tarpusavio ryšį. Tai labai svarbu.
Kitaip negalėsime sukurti tarp mūsų vietos Kūrėjo atskleidimui.

Iš 2011 m. balandžio 18 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Sieloms nėra atstumų

Ateitis priklauso virtualiai grupei

Klausimas: Vystymosi tempai įgauna vis didesnį pagreitį. Kaip mums pažadinti savyje norą įgyvendinti permainas neatsiliekant nuo šio tempo?
Atsakymas: Mes patys nieko negalime pakeisti, galime tik paruošti save permainoms. Dvasiškai ir materialiai.
Reikia dirbti dėl mūsų susivienijimo – tai vienintelis dalykas, padėsiantis pasiruošti dideliems ir greitiems pasikeitimams taip,  kad mums jie atrodytų geri ir pageidaujami.
Reikia suprasti – pasaulis vis labiau juda globalumo ir visiško susijungimo link. Jeigu vertindami įvykius aptarinėsim tai, jaudinsimės, ruošim save, jeigu norėsim tai priimti, mumyse susiformuos teisingas pagrindas permainoms ir mes patirsime mažiau bėdų. O idealiu atveju jos atrodys kaip dovana.
Na, o jeigu pasirenkam kitą kryptį, jeigu užsiimame protekcionizmu, jeigu kiekvienas bando atsiriboti nuo kitų, tuomet būsimos permainos taps nelaimėmis.
Juk mes siekiame izoliacijos, mes nerūpime vienas kitam arba griebiamės smurtinių prievartos metodų. Egoizmas karaliauja, o pasaulis tuo metu vis tiek jungiasi nenutrūkstamais ryšias. Iš aukščiau nustatomas vis artimesnis ryšys tarp visų dalių, o mes apačioje bandome juos „išardyti“.
Galų gale tai prives prie sprogimo – ne prie nedidelių riaušių, o prie pasaulinių karų.

Iš 2011 m. kovo 9 d. pamokos tema „Laikas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Karų arba geranoriško bendradarbiavimo kelias

Nelaukiant kritinės ribos

Mūsų laukia tobulas gyvenimas!

Baal Sulamas, „Taika pasaulyje“: nereikia stebėtis, kad aš neskiriu taikos vienoje visuomenėje ir taikos visame pasaulyje. Juk mes jau pasiekėme tokį lygmenį, kada visas pasaulis laikomas viena visuomene.
Kitaip tariant, kiekvienas žmogus pasaulyje aprūpina savo egzistavimą visos žmonijos sąskaita,  todėl turi tarnauti jai ir rūpintis viso pasaulio gerove.
Mes to dar pakankamai nejaučiame – paprasčiausiai todėl, kad egoizmas slepia nuo mūsų tikrąjį vaizdą. Nepaisant to, mes įžengėme į naują erą, netgi jei ir nepajutome šio perėjimo į totalią priklausomybę nuo viso pasaulio.
Dar vakar žinojome, kas yra „namų ūkis“, nes savo šalyse turėjome visko, kas būtina, o šiandien jau nebepavyks, atsiplėšus nuo pasaulio, pasigaminti nei maisto, nei drabužių.
Staiga paaiškės, kad pas mus nėra reikalingų maisto komponentų, staklių ir t.t. Susiklostė iš principo nauja situacija: dabar pasaulyje nėra nė vienos, netgi mažiausios detalės, kurią su švaria sąžine galėtume priskirti vien savo sąskaitai, nepripažindami kitų nuopelnų.
Šiandien nebeįmanoma nebūti susijusiam su visais. O tai reiškia, kad mes turime sukurti atitinkamą tarpusavio santykių sistemą – juk individo ir pasaulio gerovė priklauso viena nuo kitos.
Per egoizmo prizmę mums atrodo, kad mes neskausmingai galėtume atsikratyti puse žmonijos. Techniškai tai įmanoma, todėl keletas milijardų žmonių gali atrodyti tik nereikalinga našta. Tačiau reikia prisiminti, kad mes nematome viso vaizdo. Čia kaip šeimoje, kur senukai jau aprūpino jaunąją kartą ir daugiau negali dirbti, o jaunimas auga, kad priimtų tai, kas jam paruošta.
Tas pats vyksta visame pasauliu. Tegul žmogus nieko neveikia ir tiktai renka išmaldą, tegul jis gyvena tik iš dovanų kur nors Afrikoje ar Indijoje – vis tiek jis yra dalis bendros sistemos, ir mes dar suvoksime, kiek kiekvienas toje sistemoje svarbus. Netgi mūsų požiūriu nenaudingos detalės yra svarbios ir būtinos visumai.
Žmogaus kūne taip pat yra daugybė organų ir sistemų, kurių funkcijų mes iki galo dar neįminėme. Bet palaipsniui mes atrandame, kad nė vienos smulkmenos negalima nurašyti kaip nereikalingos.

Iš 2011 m. vasario mėn. 4 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Perėjimas į globalų pasaulį

Sujungti vienu tinklu

Naujos globalaus pasaulio taisyklės

Pasaulinis kongresas „WE!“ Naujajame Džersyje, 1 pamoka

Mūsų akivaizdoje pasaulis labai sparčiai juda į priekį ir keičiasi. Tai rodo visi pastarojo laikotarpio ženklai, įvykiai Japonijoje, Šiaurės Afrikoje ir apskritai arabų šalyse. Mes dar nežinome, kaip tai paveiks mus visus, bet neabejotinai paveiks.
Žmonės, priimantys sprendimus, politikai, sociologai jau jaučia, kad pasaulis tapo visiškai „apvalus“ ir labai susijęs. Abipusis poveikis toks didelis, kad šalys dabar neatsiejamos viena nuo kitos. Niekas daugiau negalės daryti to, kas jam šaus į galvą, kaip anksčiau. Šiandien viskas priklauso nuo visų, todėl visiems teks rūpintis visais. Įvykiai, vykstantys bet kuriame pasaulio taške, svarbūs kiekvienam. Pasaulis pradeda svarstyti ir priimti šį faktą, ko dar nebuvo prieš 10-15 metų.
Iš to aiškėja Baal Sulamo žodžiai, parašyti straipsnyje „Kabalos mokslas ir jo esmė“: „Džiaugiuosi, kad gimiau šioje kartoje, kada jau galima atskleisti kabalos mokslą.“ Tūkstančius metų ji buvo paslėpta, ir būtent šioje kartoje, šią epochą ją galima atskleisti.
Kodėl? Kadangi mūsų laikais pasaulis jaučia visuotinį visų savo dalių, dar nesujungtų į vieną bendrą kūną, tarpusavio ryšį. Tai kol kas atskiros dalys, kurios jaučia save kaip vis labiau atsietas, prideramai nesusijungusias tarp savęs, harmoningai nesąveikaujančias, – ir čia juntamos krizės.
Jei toks procesas vyktų mūsų kūne, tai prilygtų ligai arba net mirčiai, priklausomai nuo to, kaip aštriai pasireikštų organų atskirtis. Ir priešingai, kūno sveikata priklauso nuo visos jo sistemos bendro darbo harmonijos ir darnos. Tas pats galioja bet kuriam mechanizmui, bet kuriai mašinai, žmonijai ir visatai.
Ir štai dabar matome „automobilį“, ruoštą per tūkstančius savo vystymosi metų. Jo dalys susiformavo ir augo atskirai, susidurdavo, kovodavo viena su kita, – ir staiga pasiekė naują lygį, kur egzistuoti gali tik visoms susivienijus.
Dėl to ir džiaugiasi Baal Sulamas. Juk kabala – tai dalių suvienijimo į bendrą sistemą, idant jos visos susivienytų bendroje harmonijoje, mokslas.
„Ko ten bijoti? – mes mąstome. – Kaip nors susijungsime.“ Tačiau viršutiniuose valdžios sluoksniuose žmonės mato, kad taip nėra. Mes tiesiog nežinome, kaip tai padaryti.
Didieji septynetai, didieji dvidešimtukai susirenka konferencijose ir negali priimti jokio bendro sprendimo. Jie iš tikrųjų nori susitarti – juk jiems reikia valdyti, viešpatauti, o priemonės tam išnaudotos. Pasaulis tapo nenuspėjamas, politinės ir ekonominės programos neįgyvendinamos. Mes tik bandome gesinti problemų ugnį, tačiau jos vis tiek užsiliepsnoja, virsdamos viena daugialype krize.
Šiandien jau niekam nėra paslaptis, kad žmogus konfliktuoja su savimi. Aštrėja šeimos ir auklėjimo krizė, plinta depresija, pagimdydama daugelį medicininių ir socialinių problemų, ekonominė krizė nenori baigtis ir užplūsta vėl ir vėl. Visa tai – tik dalis pasaulinių problemų, kurių nė vienos negalime išspręsti.
O prieš keletą mėnesių atskleistas naujas reiškinys: įvykiai prasideda vienoje šalyje ir persimeta į kitas, plinta kaip virusas, ir niekaip negalime to sustabdyti. Atrodo, dar vakar diktatorius tvirtai laikė valdžią, o šiandien jau tapo bejėgis.
Ši banga gali nusiristi per visą pasaulį, kas žino, kokie režimai po jos išliks?
Nenuspėjamas pasaulis – labai pavojingas dalykas. Jeigu norime suprasti, kaip padaryti tvarką globaliame pasaulyje, kurio visos dalys integraliai tarpusavyje susijusios, turime pakilti į aukštesnę nei pats pasaulis pakopą.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 1-osios pamokos kongrese „WE“ Naujajame Džersyje

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilk auščiau problemos, kad ją išspręstum

To dar nebuvo

Stichinių nelaimių pamokos

Klausimas: Maždaug prieš dvejus metus pasaulis atsidūrė ekonominėje krizėje. Šiandien esame politinėje krizėje. Panašu, kad gyvename pagal bendrą tvarkaraštį, bendras tendencijas ir netgi bendras mintis. Kaip susidaro šis visuotinis sinchroniškumas?
Atsakymas: Mes visi tarpusavyje esame sujungti į bendrą sistemą. Ir tai ne mūsų svaičiojimai, ne internetas ir ne mobilieji. Mes esame jėgų tinkle, išmėtyti po jį kaip kamuoliukai. Šis tinklas sieja mus vieną su kitu. Norime to ar ne, visos mūsų mintys, norai ir veiksmai sąveikauja tarpusavyje ir veikia vienas kitą. Kaip pasekmė vieni ar kiti reiškiniai pasireiškia tose ar kitose vietose pagal tinkle įdiegtą programą. Kas mes tokie? Pagamintieji, sukurtieji. Todėl apie pasaulį nereikia spręsti pagal išorinį vaizdą – tarsi mes kažką darome patys. Telefoninis ryšys – ne mūsų tarpusavio ryšio priežastis, o jo požymis. Jis liudija: dabar mes pasiruošę, kad jėgų tinklas veiktų mus dar stipriau. Pasaulinis voratinklis taip pat rodo naują mūsų egoistinio noro, sukeliančio vis stipresnį bendro tinklo atgarsį, etapą. Vienaip arba kitaip, tinklas mus suaktyvina, o ne mes jį kuriam. Neapgaudinėkime savęs, kad mes sukūrėme internetą ir dabar jis mus jungia. Sukurti galima bet ką, tik tai nepridės nė lašo vienybės. Kalbame apie projekciją, apie požymį vidinio visuotino ir šimtu procentų  integralaus tarpusavio ryšio, kurio dalis pasireiškė aiškiai, tarkim, kokiais 5 procentais. Šie ryšiai visame pasaulyje neabejotinai tik tvirtės. Pasaulis taps nepertraukiamas, klampus, pamatysime tokių dalykų, kokių dar niekada nebuvo.

Iš 2011 m. kovo 9 d. pamokos tema „Laikas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pabusti naujame matavime

Jau niekam nepavyks pasislėpti savo šiltame pasaulėlyje

Žinoti – reiškia duoti