Kongresas Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“. Pamoka Nr. 1
Kabalos mokslas kalba apie žmonijos grįžimą prie pirminio šaltinio, prie kūrinijos išeities taško.
Studijuojame, kad visa kūrinija yra viena vienintelė sistema, kuri patyrė sudužimą į dalis, ir jos nutolo viena nuo kitos.
O dabar, taip pat kaip anksčiau iš Didžiojo sprogimo taško materija pradėjo skaidytis, o po to vėl jungtis tarpusavy sąveikaudama, taip ir mes turime pradėti ruoštis vėl susijungti.
Į tai mus stums įvairios jėgos, kurios šiandieną jau pasireiškia visuomenėje, – krizė visose mūsų veiklos srityse. Mes turime susijungti pagal tą šabloną, pagal kurį buvome sujungti iki sudužimo.
Tokioje būsenoje save jausime kaip vieną vientisą masę, vieną vieningą jėgą. Galėsime valdyti save, gyvenimą, likimą, jausti save aukščiau mūsų pasaulio, mūsų ribotumo.
Pirmoji būsena, laukianti mūsų šiame kelyje, vadinama „užgimimu“. Šis pirmasis mūsų susijungimo taškas duoda mums užgimimo jausmą.
Ką reiškia susijungimas? Egzistuoja sąlyčio taškas, vadinamas kiekvieno vidiniu tašku širdyje, tai yra pats giliausias noras, iš kurio kaip iš Didžiojo sprogimo taško išeina visa Visata. Taip ir mumyse yra noro taškas, iš kurio išėjo ir išsivystė visi likę mūsų norai ir savybės.
O mes turime pasistengti susijungti šiais taškais. Tam nėra reikalinga visa žmonija. Užtenka, jeigu darysime tai tarpusavyje rate, mažoje grupėje, nuo penkių iki dešimties žmonių.
Jeigu to sieksime, tai pajausime, kaip pradedame plėsti savo suvokimą, savo pojūtį prote ir širdyje. Be to, šie pasiekimai bus aukščiau mūsų pasaulio, ten galėsime rasti ryšį tarp mūsų, kuris vadinasi „Kūrėjas“.
Prie jo turime pasijungti ir iš jo žiūrėti į mūsų pasaulį, į mūsų likimą: kokiu būdu galima jį keisti, kaip kiekvienam ir visiems kartu valdyti savo likimą mūsų bendru judėjimu.

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso „Iš chaoso į harmoniją“ pamokos Nr. 1

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Gyvenimo programa, I dalis

Gyvenimo programa, II dalis

„Didžiąją kiekvienos visuomenės dalį visuomet sudaro atsiliekantieji, o versliųjų dalis nesiekia net trisdešimties nuošimčių.“ (Baal Sulamas, „Paskutinioji karta“)
Tai nulemia tai, kokia yra visuomenė. Pavyzdžiui, išsivysčiusioje europiečių visuomenėje gal ir surinksime 20% verslių žmonių, o azijiečių bei afrikiečių visuomenėje jų bus mažiau.
Tai nepriklauso nuo protinio vystymosi, bet daugiau nuo žmonių prigimties. Atvyksti į Lotynų Ameriką – šaudymas į orą, karnavalai, futbolas. Viskas?! Jokiu būdu nemenkinu tų žmonių, tai tiesiog lotynų amerikiečių charakteris.
Jei vyksti į Vokietiją, Prancūziją, Olandiją, stebiesi, kaip gerai organizuota jų produkcijos gamyba, ir kaip veržliai jie tai atlieka.
Bet visa tai laikini skirtumai, tiesiog neradome, kaip tinkamai papildyti vieni kitus. Galiausiai žmonija supras, kaip galima darniai papildyti vieni kitus ir nėra nė vieno žmogaus su blogu charakteriu ar negeru vidiniu psichologiniu nusistatymu. Jei kiekvienas atsidurs savo vietoje gausime visiškai harmoningą sistemą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie kokią visuomenę rašė Baal Sulamas?

Ateities žmogus

Skirtingų lygybė

Klausimas. Kaip turi pasikeisti bendruomenė? Kokia bendruomenė galiausiai turi susiformuoti, pravedus integralųjį auklėjimą?
Atsakymas. Integraliojo auklėjimo tikslas ne pakeisti visuomenę, bet auklėti žmogų. Ji turi mokyti žmogų egzistuoti šiame pasaulyje – ne Mėnulyje ar kosmose, o paprastoje Žemėje, ir ne lūšnoje džiunglėse, o tarp žmonių šiuolaikiniame mieste, išsivysčiusioje valstybėje.
Juk būtent labiausiai išsivysčiusios šalys dabar turi problemų. Kuo labiau išsivysčiusi šalis, tuo sudėtingesnės problemos, nors jos turi daugiau galimybių jas paslėpti ir prislopinti. Tačiau visi bandymai kovoti su problemomis nepriveda prie sprendimo, o tiktai gilina ligą, kol ji prasiverš.
Jau patyrėme, prie ko priveda dešinioji arba kairioji linija. Dešinioji gali privesti prie fašistinio režimo, tačiau kairioji – prie nacizmo. Juk kraštutiniai pasireiškimai – pasvirimas į vieną ar kitą pusę.
Iš esmės, kairieji ir dešinieji skiriasi tik keliais žodžiais, tačiau ir vieni, ir kiti vienodi savo primygtinumu ir fanatizmu. Ir vieni, ir kiti pasiruošę užmušti priešininkus, nesutinkančius su jų nuomone, nes tai lemia žmogaus egoizmas.
Integralusis auklėjimas turėtų atnešti naują tekėjimą: viduriniąją liniją – ne kairiąją ir ne dešiniąją. To reikia mokyti, juk žmonija negali to pati atskleisti, nes viduriniosios linijos gamtoje nėra. Tokiu būdu duodama žmonėms egzistuoti su plačiu visokių polinkių spektru: iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę, kas ir yra vidurinioji linija.
Vidurinioji linija leidžia pakilti žmogui aukščiau gamtos į susijungimą, kuomet visi nusikaltimai padengiami meile. Tokios galimybės gamtoje nėra ir nėra žmogaus prigimtyje, ir be specialaus mokymo žmogus niekada prie to neprieis.
Toks mokymas negali būti parengtas nė viename universitete ar akademijoje, nė vieno paties protingiausio profesoriaus, o tiktai kabalistų, kurie studijuoja ir naudoja viduriniąją liniją, kurdami gerus santykius virš viso blogio.
Tiktai tokia subalansuota forma, negriaunančia nei gėrio, nei blogio, nei kairės linijos, nei dešinės, o atsiskleidžiančia, kaip padengimas virš visų skirtumų ir pakilimas virš jų, gali egzistuoti žmonių visuomenė, taip pat šeima ir paprasčiausiai draugystė tarp dviejų žmonių. Tik taip gali įvykti susijungimas.
Ši metodika turi ateiti iš kabalos, pati gamta negali mums atskleisti šio metodo, nes žmogaus lygmuo (laiptelis) neegzistuoja gamtoje. Atsižvelgiant į fiziologinį kūną, mes priskiriami gyvūniniam lygmeniui, o pagal savo suvokimą – žmogiškajam. Tačiau žmogiškojo lygmens gamtoje nėra – yra tiktai negyvasis, augalinis ir gyvūninis.
Žmogiškasis lygmuo reiškia, kad mes matome, galvojame, suprantame, jaučiame žmogų savyje – tokio dalyko nėra gamtoje. Mes išėjome iš beždžionių ir dar netapome žmonėmis – ,,žmogiškuoju lygmeniu“. Kol kad dar neatsirado nauja kokybė, vadinama ,,Žmogus“. Jeigu mes vietoje lazdos išmokome naudotis įvairiomis mašinomis, tai dar nereiškia, kad tapome žmonėmis – visa tai taip pat gyvūninis lygmuo, tik dar painesnis.
Tai vis dar ta pati beždžionė, išsivysčiusi tiek, kad gavo atominę bombą į rankas, o ne žmogiškąjį lygį, kurį privalome pasiekti. Gamta tęsia evoliucijos programą ir stumia mus toliau vystytis. Tačiau mes tam nepasiruošę, juk jis prieštarauja visam prieš tai buvusiam vystymuisi.
Visada pereinant nuo vienos pakopos prie kitos reikia anuliuoti buvusią pakopą: sumažinti, pakilti virš jos ir įgyti priešingą savybę.
Dėl to pakilimas į žmogiškąją pakopą įmanomas tik su sąlyga, kad mes sumažiname ir išnaudojame buvusią pakopą atvirkštine forma – dėl davimo, kad visas mūsų egoizmas tarnautų tik tam, kad taptume jam priešingi.
Dėl to reikalingas mokymasis, einantis iš žmogiškosios pakopos, auklėjimo, esančio žmogiškajame lygmenyje – tai gali tik kabalistai. Dėl to kabalos mokslas atsikleidžia mūsų dienomis ir gali išgelbėti visą žmoniją.
Ateities visuomenės forma aprašyta Baal Sulamo straipsnyje ,,Paskutinioji karta“. Tačiau tik kabalistai gali išmokyti žmoniją tokių santykių – čia ir yra jų misija. Dėl to mūsų laiku atsiskleidžia kabalos mokslas ir egzistuoja „Bnei Baruch“ organizacija. Turime teisę egzistuoti tik tuo atveju, jeigu pasiruošime šios misijos įgyvendinimui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimo iš krizės planas, I dalis

Neoliberalizmas nueina nuo istorijos scenos

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Kada nors žmonija suvoks savo egoizmą ir panūs jo atsikratyti. Suvokimą sužadins smūgiai, šiais laikais besipilantys iš visų pusių.
Greitai žmonija supras, kodėl ją užgriūva tiek problemų, kodėl kaskart prieina krizę, suirutę, neviltį ir atsimuša į sieną.
Krizė visur: ir vyriausybėse, ir šeimose. Kažką sukuriame ir matome, kad tai mums kenksminga. Pastarąjį šimtmetį žmonija iškrėtė tiek kvailysčių, kiek nebuvo per visą jos istoriją: du pasauliniai karai, revoliucijos.
O šiuolaikinis pasaulis atsidūrė tokiame chaose, kad iš viso nebeaišku, ką daryti. Vietoj žmonių ima dirbti mašinos, taip išeina, kad žmonės iš viso nebereikalingi.
Greitai nebebus nei pinigų, nei darbo. Žmonėms nereikės dirbti, visiškai pasikeis gyvenimo stilius. Dėl to ateis blogio suvokimas, ir žmogui teks suprasti, kad gyvenimas turi tekėti visai kitoje plotmėje – vieningų žmonių tarpusavio santykiuose.
Tokia žmogaus paskirtis, jam reikia išsivystyti iki tokios būsenos. Technologijas vystys keletas ypatingų išradėjų, dirbsiančių su aukštosiomis technologijomis, o visiems kitiems – paprastiems žmonėms – šiame pasaulyje nebus ką veikti.
Jie ims mąstyti, dėl ko gimė. Kadaise visas gyvenimas sukosi aplink darbą: žmogus dirbo tam, kad valgytų, ir valgė tam, kad dirbtų. Bet dabar galima valgyti ir nedirbant, tai dėl ko tada gyventi?
Šis klausimas kyla visiems: dėl ko gyvename? Kokia šio gyvenimo prasmė? Atsakymo nėra, lyg ir nėra dėl ko gyventi. Taip suvoksime blogį.
Klausimas. Kaip į šį procesą įsitrauks tolimiausios sistemos?
Atsakymas. Nėra artimų ir tolimų sistemų – yra tik viena sistema, kurioje mes visi tarpusavyje susiję tūkstančiais ryšių taip, kad neįmanoma pasakyti, kur pradžia, o kur galas. Tai integrali, uždara, apvali tarsi kamuolys sistema.
Todėl kiekvienas procesas vyksta visoje sistemoje. Bet kurioje vietoje galima aptikti sistemos galvą, kūną ir pabaigą. Tai lyg skysti drebučiai: kiekvienas yra visur ir kiekviename elemente yra visuma, tik minimaliu kiekiu.
Todėl neįmanoma nustatyti, kur šios sistemos galva, o kur uodega. Bet kurioje vietoje atradę galvą, ten pat rasite ir uodegą. Taip yra dvasiniame pasaulyje.
Tarpusavyje susijungdami integraliais ryšiais, pradėsime atskleisti Aukštesniąją gamtos jėgą, Kūrėją. Mes patys turime tapti integralūs, kad galėtume atskleisti Kūrėją. Kūrėjas yra visur, bet negalime Jo pajusti, atskleisti ar prisišlieti, prisijungti prie Jo.
Tam turime išsitaisyti, tai padaryti įmanoma tik grupėje, dešimtuke. Kai tik įvyks pirmasis dešimtuko susijungimas, iš karto atskleisime Kūrėją. Juk pagal savybių panašumo dėsnį mes jau turėsime integralų indą Jam atskleisti.

Iš 2017 m. sausio 19 d. pamokos pagal brošiūrą „Krizė ir jos sprendimas“ (2006 m. forumas Arose)

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimo iš krizės planas, I dalis

2016 metų rezultatai: ekonomika

Senojo pasaulio atgimimo link

Jeigu sujungsime visas keturias egoizmo formas (Sukkot šventės 4 simbolius) ir nukreipsime juos į vienybę – pašalinsime egoizmą, kuris mus skiria.
Vaikas žaidžia, kad vystytųsi, augtų. Dvasiškai vystantis šio žaidimo analogas – nuolatinis ėjimas į tiesą iš priešingybių.
Vienybė – Gamtos valdymo sistemos atskleidimas, tai būdas suprasti ir realizuoti bendrą norą, t. y. būdas valdyti gyvenimą.
Visas pasaulis – Kūrėjo „teatras“, kuriame „repetuoju“ tinkamą santykį su Kūrėju. Teisingas žaidimas virsta dvasinio pasaulio atskleidimu.
Krizė auga ir greitai pasireikš visur. Galima jos išvengti, visus išsiaiškinimus atlikus prote dar iki jiems realizuojantis materialiame pasaulyje.
Tora – ne knyga lentynoje, o ypatingas metodas, kaip naudoti Gamtos bendrąją jėgą. Tinkamas darbas su ja visą pasaulio blogį paverčia gėriu.

Klausimas. Kaip pereisime nuo pinigų prie naujos valiutos – žmonių susijungimas, jei jie kol kas vis labiau tolsta vienas nuo kito, ir kiekvienas užsidaro savo kiaute?
Atsakymas. Kitaip ir neįmanoma atskleisti, kaip gerai būti kartu, kol kiekvienas neužsidaro savo kiaute ir neišsiaiškina, kad jame nieko nėra. Būtina suvokti blogį, viso gyvenimo tuštumą, suprasti, kad individualizmas – tai mirtis.
Viskas išėjo priešingai nei tikėjomės: atrodė, kad liberalizmas ir demokratija susiję su vienybe, gerais santykiais tarp žmonių, o galiausiai pasiekėme, kad niekam nerūpi kiti, tik tegul palieka ramybėje ir netrukdo. Ar tai ir vadinama demokratija?
Pažiūrėkite, kur atsidūrėme. Esmė ta, kad žmogaus egoizmas nėra subalansuotas, ir todėl, prie ko beprisiliečiame, viskas virsta prakeiksmu. Matome, kad iš mūsų prigimties nieko gero negali išeiti.
Rodėsi, kas gali būti geriau už liberalizmą? Kokį pažangų liberalizmą mums piešė jo įkūrėjai prieš 100-150 metų, kokį nuostabų pasaulį mums žadėjo: „Demokratija – tai žmonių valdžia, kai visa visuomenė išrenka, kaip valdyti šalį geriausiu būdu.“ O galiausiai išėjo, kad mažytis elitas valdo visus kitus, atsidūrusius apačioje, skurde.
Todėl dabartinis žmogaus bandymas pasislėpti nuo šios visuomenės ir nebūti su niekuo susijusiam yra būtinas etapas prieš apsisprendimą, kad vienintelis mūsų išsigelbėjimas – vienybė.

Iš 2017 m. sausio 22 d. pamokos pagal brošiūrą „Krizė ir jos sprendimas“ (2006 m. forumas Arose)

Daugiau šia tema skaitykite:

Neoliberalizmas nueina nuo istorinės scenos

Tik vienas dėsnis

Nelaukime, kol lazda atvys į laimę

Klausimas. Kaip žmogus, nepaisydamas visiškos tamsos, vis dėlto gali artėti prie tikslo?
Atsakymas. Žmonija jaučiasi pasiklydusi tamsiame miške ir mano, pati rasianti išėjimą iš jo. Miškas milžiniškas, beribis, besidriekiantis tūkstančius kilometrų į visas puses.
Argi galėsime patys iš jo išeiti? Niekada! Leisies į kairę, leisies į dešinę, mėginsi rasti kryptį pagal žvaigždes, bet nežinai, kokia kryptimi gali būti atsarginis išėjimas, kur rasti žmones, kurie tau padės. Nieko nežinai.
Tačiau mūsų pasaulis – tai ne gūdus miškas, kuriuo klaidžiojame, palikti likimo valiai. Egzistuoja sistema, atsiradusi dar iki žmogaus sukūrimo, kuri valdo mus ir viską kontroliuoja. Žmogus nieko nedaro be komandos iš viršaus. Turime tik galimybę susitapatinti su šiuo procesu, su programa ir taip paspartinti savo vystymąsi.
Kuo labiau solidarizuosimės su šiuo procesu, suprasdami ir jausdami jį, arba net nejausdami priimame tikėjimu aukščiau žinojimo ir norime jame dalyvauti, tuo smarkiau jį pagreitinsime. Suvokiame, jog ši programa duota iš viršaus ir mums verta joje dalyvauti.
Visais savo veiksmais tiktai prisidedame prie šios sistemos, kuri mus valdo. Ir net jeigu nieko nesiimtume be pačių įprasčiausių, sąlygiškai pasyvių veiksmų: truputį mokintumės ir stengtumės platinti šias žinias, jau eitume pirmyn. Netgi taip spartiname procesą.
Ir paprastas, kabalos nestudijuojantis žmogus irgi eina pirmyn. Matome, kaip greitai mūsų laikais keičiasi pasaulis ir keisis vis greičiau. Nuo ryto iki vakaro pasaulis pasikeis neatpažįstamai. Ir šie pokyčiai vyks kasdien, jų greitis smarkiai išaugs.
Mums tereikia laikytis kabalistų patarimų, ir viskas. Žmonija atsidūrė tamsiame miške ir nežino, kur eiti. Bet įsivaizduokite, jog staiga surandame žemėlapį, paslėptą medžio drevėje. Aišku, kad kitos išeities nėra – tik pasitelkti šį žemėlapį.
Tokia tad mūsų pasaulio būsena, žmonės pamažu pastebi, kad užėjo į tamsą. Ir todėl jie neturi kitos išeities, tik imti šį žemėlapį, juk kitaip jis prapuls. Ir tada kabalistai perduos šį žemėlapį pasauliui ir išmokys jį, kaip išeiti.
Bet kuriuo atveju, išeisime iš šio miško – klausimas tiktai tas, kiek paskubinsime laiką. Spartindami laiką, anuliuojame kančias! Tarp kančių kelio ir šviesos kelio yra milžiniškas skirtumas.

Iš 2016 m. balandžio 20 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis ant naujos eros vystymosi slenksčio

Žaidimas pagal gerumo taisykles

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Komentaras. Naftos kainos pasaulyje krito, todėl daugelis valstybių imasi priemonių, kad sutaupytų visur, kur tik įmanoma. Pavyzdžiui, Venesueloje, siekiant taupyti elektros energiją, valstybės tarnautojams trumpinama darbo diena. Dabar jie dirbs nuo 7.30 iki 13 valandos.
Atsakymas. Šiandien visi materialūs dalykai vis labiau pinga ir tampa prieinami visiems. Todėl bado negali būti. Atvirkščiai, atsiras visuotinė gausa, kuri bus niekam nereikalinga. Žmonės apsiribos normaliu, paprastu vartojimu.
Ir, žinoma, pasaulyje bus milžiniškas nedarbas, kuriam likviduoti prireiks ypatingų dotacijų: visi piliečiai gaus stabilius darbo užmokesčius ar pašalpas, neįpareigojančias dirbti. Žmonės gaus pinigus už tai, kad nedirba. Tai pirma.
Antra, reikia padaryti taip, kad tam tikras auklėjimas ir švietimas jiems būtų privalomi, kad jie neleistų laiko tuščiai.
Juk jeigu šiandien nereikia eiti į darbą ir esu aprūpintas visam gyvenimui, išeina, kad nereikia mokytis nei mokykloje, nei universitete, nereikia įgyti specialybės ir apskritai ką nors veikti. Vadinasi, sėdėsiu namie, žiūrėsiu televizorių, maigysiu kompiuterį ar išmanųjį telefoną, ir viskas. Todėl būtinas priverstinis auklėjimas ir švietimas.
Aš tikiuosi, kad dalis atsilaisvinusių žmonių persikvalifikuos į dėstytojus, auklėtojus, dalis taps mokiniais ir tokiu būdu ugdys save iki reikiamo dvasinio lygmens.
Auklėjimas bus nukreiptas į tai, kad iš kiekvieno būtų išugdytas Žmogus tikrąja žodžio prasme: ne dvikojis gyvūnas, kuris naudojasi primityviais instinktais, šiuolaikiniais ginklais ir narkotikais, o žmogus, suprantantis savo paskirtį ir jai realizuoti priverstas susivienyti su tokiais pat kaip jis.
Labai tikiuosi, valstybės supras, kad tik tai yra jų išsigelbėjimas, kitaip jos pačios save prarys.
Klausimas. Tai ir bus valstybės prievarta – priversti žmogų užsiimti saviugda?
Atsakymas. Valstybė – tai prievartos organas. Ji turi daryti spaudimą gyventojams, kad išugdytų iš jų piliečius! O kitaip mes matome, kas išeina. Europa šiandien tampa neigiamu pavyzdžiu visam pasauliui, nors dar prieš 30–40 metų ji buvo teigiamas pavyzdys.
Viskas dėl to, kad europiečiams suteikta galimybė gauti nemokamas pašalpas ir nieko neveikti. Visi mato, prie ko tai priveda. Taigi pavyzdys yra.
Todėl būtina įvesti prievartinį, visuotinį valstybinį auklėjimą, ir tai taps pačiu svarbiausiu valstybės organu.

Iš 2016 m. vasario 29 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsimos kartos ekonomika

Protingo vartojimo valstybė

Augimo ekonomikos galas

Pranešimas (Le Monde). Europa išgyvena sudėtingiausią savo istorijos laikotarpį, tačiau paskutiniuoju metu stebimas nuovargis. Keleto mėnesių migrantų krizė paskatino dar didesnes Europos transformacijas nei euro krizė.
Europą sukrėtė naujasis Rytų ir Vakarų dalijimas, moralus ES pralaimėjimas dėl jos esminių vertybių, judėjimo be sienų erdvė Europoje nebegali funkcionuoti, jei tuo neužsiims viršnacionalinė valdžia. Iš tikrųjų tėra viena išeitis: Šengeno zonos mirtis.
Komentaras. Yra dar viena išeitis ir ji apskritai vienintelė – tai tikroji integracija. Tačiau toks požiūris į gyvenimą, pasaulį, prasmę reikalauja pokyčių. Ar ES yra žmonių, pasirengusių tai išgirsti?
Ar jie visiškai prispausti buržuazinio elito, kuris nesugeba jausti nieko kito, išskyrus materialią naudą, netgi gresiant savo ir pasaulio sunaikinimui. Ir ji gali visus sau pajungti? Išskyrus nedidelę kabalistų grupę…

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities pasaulio žemėlapis – be sienų

2015-ieji – blogio įsisąmoninimo metai

Pabėgėliai: kas laukia Europos? V d.