Pateikti įrašai su globalizacija žyme.


Jeigu visų džiaugsmas – bendras

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Sveikata

Visuomenės poveikio žmogui fenomenas ypatingas: jeigu susiduriu su problema, kurią turi ir visa visuomenė, tai ji tarsi pasiskirsto, sumažėja, ir aš nesijaučiu kovojantis vienas prieš vieną. Jeigu susergu reta sunkia liga, tai labai kankinuosi, o jei per epidemiją serga visi aplinkui, nėra taip baisu.
Bėda akimirksniu dalinasi visiems, aš – vienas iš visų – gaunu jos dalelę. Todėl man baimės tenka viena milijoninė dalis. Taip vyksta nepriklausomai nuo mano noro, nes priklausau sistemai. Todėl mano sąlyginė bendros bėdos dalis – tik viena milijonoji.
Tai nereiškia, kad man neatsitiks bėda – atsitiks. Bet grėsmės baimę dalinasi visi žmonės: ir kuo labiau esu susijęs su kitais, tuo mažiau kankinuosi dėl nemalonumų.
O džiaugsmas bendruomenėje – priešingai nei bėda – nesumažėja, nes jį jaučiu drauge su visais. Nelaimę jaučiu savyje, o džiaugsmą – išorėje, tarp visų. Juk geroji jėga, sukūrusi visą pasaulį, veikia visus ir yra nedaloma. Jeigu ateina džiaugsmas, tai visi džiaugiasi iš visos širdies.
Netgi atvirkščiai, bendras džiaugsmas sustiprina asmeninį džiaugsmą. Sakykime, atėjo žinia apie pergalę kare. Šis džiaugsmas nepasidalija į milijoną dalių, kad man tektų viena milijonoji, – priešingai, aš jaučiu milijoną kartų didesnį džiaugsmą! Juk išeinu į gatvę, matau, kaip visi džiaugiasi, ir prisipildau laime, būtų visai kitaip, jei tūnočiau vienas namuose.
Vienybės jėga turi unikalų, stebuklingą gebėjimą padalinti bėdą visiems, o džiaugsmą ir laimę – padauginti visiems. Tai kyla iš kūrimo šaltinio, iš to, kad mes atėjome iš Didžiojo sprogimo taško, iš vienos jėgos.
Todėl šiandien atskleidžiame, kad visa gamta yra bendra sistema. Kuo artimesni tampame šiai jėgai, kuo labiau atitinkame bendrą gamtos sistemą, tuo daugiau laimime: ne vieną milijonąją dalį, o vieną, padaugintą iš milijono!
Jeigu integraliojo auklėjimo padedami išmoktume tai teisingai panaudoti, tai pasiektume laimės viršūnę.

Iš 2013 m. spalio 17 d. 242-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimingo gyvenimo patentas

Gamtos kantrybei yra ribos

Kur rasti laiko laimei?

Komentarų nėra

Raktas į vienybę

Dvasinis darbas, Grupė, Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

1-oji kongreso Sankt Peterburge pamoka
Pasakyta, kad mes esame Kūrėjo šešėlis, šios jėgos – atidavimo ir meilės savybės – atspindys. T. y. iš tų norų, tų trūkumų, kurie atsiskleidžia mumyse, galime spėti iš mūsų egoistinių savybių išryškėjimo, kaip jas apgręžti, pakeisti, paversti priešingomis.
Natūralu, mes negalime tai padaryti patys, bet mūsų ketinimai, mūsų pastangos iššaukia supančią Šviesą, ir ji veda mus į priekį. Šiuo atveju kiekvienas iš mūsų yra iš vienos pusės mokytojas, o iš kitos pusės – mokinys savo draugų atžvilgiu. Prisiminkime mokytoją Josi, kuris sakė, kad negali palikti savo mokinių todėl, kad be jų jis – niekas. Juk viskas, ką jis atskleisdavo, – jis atskleisdavo todėl, kad dirbdavo kartu su jais. Ir taip kiekvienas.
Todėl mes sąveikaujame tokiu būdu: iš vienos pusės rodome kitiems, kaip reikia dirbti, įkvėpti, siekti davimo ir meilės, t. y. kiekvienas kito atžvilgiu – mokytojas. O iš kitos pusės, kiekvienas kito atžvilgiu – mokinys, todėl, kad laiko save žemiau visų ir tokiu būdu gali gauti iš visų įkvėpimą, ketinimą, pojūtį. Gyvendami tokioje sąveikoje, mes tuo pačiu tampame lygūs, prieiname lygios linijos.
Juk gamtoje apskritai nėra lygybės: visi mes visiškai skirtingi ir skiriamės skirtingais savybių rinkiniais. Nėra nė vieno žmogaus, panašaus į ką nors iš daugybės milijardų žmonių. O kai mes, nekreipdami dėmesio į savo prigimtinius polinkius ir savybes, pradedame tokiu būdu veikti: vieną kartą palenkdami save prieš visus, kitą kartą, atvirkščiai, demonstruodami visiems kaip reikia dirbti tarpusavyje, tada ir tampame vienas kitam lygiais. Tame ir slypi raktas į vienybę, judėjimas jos link.
Taip sukuriame tą sąlygą, kurioje pasireiškia Kūrėjas – didi vieninga gamtos jėga, suliejanti visą gamtą į viena. Ši globali, integrali jėga pradėjo skleistis iš Didžiojo sprogimo taško ir pačiame žemiausiame pasaulio sluoksnyje sukūrė mūsų materiją, kurią visi mes privalome grąžinti į vienybę. Ir tai – žmogaus misija.
Apskritai, žmogus skiriasi nuo negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos tik tuo, kad sugeba įvertinti tą vienybės gamtoje trūkumą, kuris dabar pradeda ryškėti ir yra mūsų visuotinės globalios krizės šaltinis.
Krizė – reiškia ne sudužimą, o naujo gimimą. Tai jos savybė, ir tokia yra jos tikroji prasmė.

Iš 2013 m. liepos 12 d. pirmosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Paprastas atskleidimo dėsnis

Pasaulis ant perpuvusio plausto

Komentarų nėra

Pažanga, stumianti atgal

Egoizmo vystymasis, Krizės sprendimas

Šiomis dienomis Kūrėjas specialiai teikia visam pasauliui „pakibimo ore“ pojūtį: žmogus nežino, ko tikėtis, kas bus. Staiga pakyla potvynis Europoje, taifūnas Amerikoje, o kur dar gaisrai, masinės žudynės! Visą pasaulį drebina arabiškasis pavasaris, turkiškasis pavasaris, neramumai Sirijoje, Libane, Egipte. Ir visa tai vyksta dabar, kai su esamomis technologijomis ir galimybėmis galėtume išspręsti bet kokias materialias problemas ir paversti žemę rojaus sodu!
Visi tai žino: politikai, mokslininkai, sociologai. Pasiekėme tokį vystymosi lygmenį, kai galime lengvai aprūpinti visus žemės gyventojus viskuo, kas būtina: maistu, apranga. Visi rūpesčiai įveikiami, išskyrus žmogaus – jis vienintelis, kurį reikia ištaisyti.
Juk dabar galime apsirūpinti visomis materialiomis gėrybėmis, išspręsti visas problemas, tačiau pusė žmonijos miršta badu, o kita pusė serga depresija ir netenka noro gyventi, kaip, sakykim, Europoje, kur netrūksta maisto, bet apstu kitų problemų.
Mus gali išgelbėti vienintelis dalykas –  žmogaus prigimties pakeitimas. Visi turime tai suprasti ir išsikelti kaip svarbiausią tikslą. Nėra kitos išeities: niekur nieko nepasieksime, kol nepasirūpinsime savo prigimties pakeitimu. Tai turi būti aišku kiekvienam, o pirmiausiai – mums, studijuojantiems kabalą.
Galime liautis taisyti padėtį kitais būdais: sėkmė apsirūpinant maistu, drabužiais, sunkiosios ir lengvosios pramonės, aukštųjų technologijų pasiekimai nepagerins mūsų padėties. Technologijomis galime kurti tiesiog stebuklus, tačiau nepajėgiame jų panaudoti žmonijos labui.
Mes galėsime sukurti vaistus nuo bet kokių ligų. Jau dabar yra daug kartų už šiuo metu naudojamus geresnių vaistų nuo vėžio, inkstų ir širdies ligų, bet jų neapsimoka gaminti, todėl jie nepatenka į rinką. Žymiai naudingiau gaminti kuo daugiau brangios, sudėtingos aparatūros, kad reikėtų kuo daugiau medikų – tam išplėtota pramonė. Sveikatos apsaugos sistema – tiesiog fabrikas.
Todėl nieko negalėsime sutvarkyti, kol neištaisysime žmogaus prigimties. Reikia nukreipti tam visas jėgas, tada pasiseks. Kitaip nieko neišeis.
Man neseniai sulūžo beveik naujas spausdintuvas – tespėjau juo išsispausdinti daugiausiai 50 lapų. Daiktus tyčia gamina taip, kad jie tuoj pat sugestų, ir mes būtume priversti pirkti naujų. Mūsų prigimtis verčia veikti išvirkščiai: lyg ir vystosi technologijos, techninė pažanga, o susumavus – visomis kryptimis riedame atgal. Visa tam, kad suvoktume savo blogį.
Todėl nesistebėkime, kad mes ir mūsų vaikai neturime saugumo, geros, malonios aplinkos. Galiausiai, sulauksime, laiko, kai nebus įmanoma nuspėti, kas įvyks po akimirkos, tiesiog pavirsime iš baimės drebančiais kiškučiais: iš ryto galvosime, kaip išgyventi iki vakaro, o naktį – kaip sulaukti ryto.
Gaila, bet neįmanoma be baimės. Juk jei esu egoistas, mane veikia tik baimė. Egzistuoja tūkstančiai baimės rūšių: gera ar bloga, šio pasaulio ar būsimo, baimė nepasiekti Kūrėjo, nemokėti Jo pagauti ar nemokėti Jam duoti. Bet kuriuo atveju, baimė –  pats veiksmingiausias stimulas. Baimė nepasiekti, ko norime, t. y. noro išvestinė. Aš noriu pasiekti kokį nors tikslą ir bijau, kad nepavyks, t. y. išeina baimė dėl baimės – tai jau tikrai varantis motyvas, vadinamasis „virpulys“.

Iš 2013 m. birželio 11 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Uraganas „Sandy”: kam ir kodėl?

Išjausti visas pasaulio baimes

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Komentarų nėra

Evoliucija ir kabalos poreikis

Krizė, globalizacija

Nuomonė (A. Repinas, filosofijos mokslų kandidatas): Globalizacijos fenomenas apima:
1.Globalizaciją ekonomikoje. Tai pasaulinės ūkio sistemos, grindžiamos pasauline rinka, formavimas.
2. Vieningą informacinę erdvę. Tai vieningo pasaulinio informacinio tinklo kūrimas.
3. Vieningą socialinę istorinę erdvę. Tai pasaulinio sociumo, apimančio įvairius socialinius subjektus, kurie vystosi priklausomai nuo bendrų istorinių sąlygų, formavimas.
4. Politinių struktūrų globalizaciją. Tai vieningos valdžios ir teisės sistemos formavimas, valstybinių sienų nykimas.
5. Vertybių globalizaciją. Tai pasaulinio lygio kultūrinio identiteto, grįsto universaliomis bendražmogiškomis vertybėmis, formavimas.
Natūrali biosferos ir sociumo evoliucija XX amžiuje leido žmonijai pasiekti naują kokybę, kuri reikalauja optimizuoti santykius pasaulinio sociumo viduje bei santykius tarp visuomenės ir gamtos.
Pagal Vernadskį, toks optimumas − tai harmoningi santykiai noosferos viduje. Tokia darna galima tik tada, jei planetos civilizacija vieninga.
Susijungimas ir globalizacija − tai tikslus, natūraliai besivystantis, visus pasaulio gyventojus paliečiantis procesas.
Susikūrus pasaulinei rinkai atsirado galimybė racionaliai, visų žmonių labui panaudoti resursus. Globalizaciją ir susivienijimą lydi vis akivaizdesnis iššūkis nacionaliniam valstybiniam suverenitetui.
Šio proceso prieštaringumas ir skausmingumas neatsiejamas nuo etninių konfliktų, karų, sukilimų stiprėjimu, bet apskritai skatina kurti vieningus santykius tarp šalių ir tautų. Taip pat būtina sukurti pasaulinę informacinę erdvę. Tai būtina sąlygą tolesnei globalizacijos ir susivienijimo plėtotei.
Komentaras: Man skaudu skaityti mokslininkų nuomones: jie visiškai teisūs, jų mintys kilnios, širdys tyros, tačiau kaip galima įsivaizduoti, jog žmogus nevalingą, prigimtinį, instinktyvų, egoistinį santykį kitų atžvilgiu (kai siekiama viską aplink išnaudoti dėl savo gerovės) pakeis į davimo ir meilės veiksmus tik dėl artimo naudos, o save matys kaip priemonę šiems veiksmams atlikti.
Juk tokias savybes mumyse sukūrė pati gamta ir ne mūsų jėgoms save pakeisti. Kaipgi pažadinti galinčias mus pakeisti gamtos jėgas, jei tokios egzistuoja?
Tai ir yra kabalos studijų objektas ir metodika.

Daugiau šia tema skaitykite:

Migruojantis kolapsas

Egoistinė globalizacija – neišgydo nei visuomenės, nei žmonių

Pamąstymai krizės tema

Komentarų nėra

Globalizacijos žlugimas

Krizė, globalizacija

Krisas Chedžesas knygoje „Globalizacijos žlugimas“: Krizė pranašauja globalizacijos žlugimą. Mes privalome rinktis paprastumą, apsaugoti ekosistemą, atnaujinti socialistinius judėjimus, garantuoti lygybę ir apriboti korporacijų elito valdžią.
Kapitalistinės korporacijos neturi tvarkyti mūsų visuomeninio ir politinio gyvenimo. Korporacinės valstybės tikslas yra perkelti valdžią ir turtą į mažumos rankas, palaipsniui pašalinant visas valstybines institucijas.
Chedžesas kaltina žiniasklaidą ir garsenybes, kad jie reklamuoja egocentrišką gyvenimo būdą. Jis tai vadina „savęs garbinimu“ („cult of the self“). Mus išmokė gėrėtis beprasmiu egzistavimu. Kol nepasipriešinsime korporacinei valstybei, pasaulis judės visuotinės katastrofos link.
Komentaras: Autorius kviečia grįžti atgal, nes nesugeba matyti, kad gamta turi savo dėsnius, todėl judėjimo atgal nėra, atgal – tai mirtis. Būtina suprasti mūsų vystymosi principus ir išaiškinti, ką šiame judėjime galime pakeisti, – ten ir nukreipti visas mūsų jėgas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Migruojantis kolapsas

Suprasti, kaip kuriama permainų ideologija

Naujam projektui reikia naujos sąmonės

Komentarų nėra

Egoistų sąjunga – blogis visam pasauliui

Krizė, globalizacija

Nuomonė (S. Steiplsas, Kanados Rideau instituto prezidentas): „Ekonominė nelygybė didėja, kartu daugėja naujų konfliktų. Globalios ekonominės integracijos šalininkai tvirtina, kad globalizacija skatina pasaulio ir trečiųjų pasaulio šalių ekonominį vystymąsi. Jie teigia, kad „potvynis kelia visas valtis“, korporacijų pelnas skatina bendrą gerovės augimą. Tačiau egzistuoja rimti įrodymai, teigiantys priešingai.
Globalizacija gali pasaulyje sukelti karus dėl resursų. Žmogaus teisių, socialinio teisingumo, ekologinių standartų, demokratijos srityje vyksta nuosmukis.
Komentaras: Globalizacija – tai ne vystymosi šuolis, o mūsų pasaulio vienybės, visiškos tarpusavio priklausomybės atspindys. Tačiau plėšikų (egoistinių šalių) sąjunga – blogis mums patiems ir visam pasauliui. Todėl krizė tęsiasi. Globalizacija įrodo, kad tėra vienas teisingas sprendimas – keisti žmogaus prigimtį ugdant mumyse integralumą. Tik tai nulems teigiamus pasaulinės ekonomikos ir bendros visuomeninės tvarkos pokyčius.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išlikimo sąlyga

Globalizacijos dėsnis – veikia

Egoistinė globalizacija – neišgydo nei visuomenės, nei žmonių

Komentarų nėra

Globalizacija

Krizė, globalizacija

Globalizacija ir socialinė sinergetika
Nuomonė (profesorius V. Papustinas): Šiuo metu populiari frazė „Pasaulis įžengė į globalios krizės, kilusios dėl civilizacijos vystymosi, epochą…“ Šiandien nei kultūra, nei mokslas negali pasiūlyti priimtino supančio pasaulio aiškinimo. Mūsų akyse griūva nuo vaikystės įprastas žmogaus ir pasaulio kontaktas…
Socialinės savitvarkos teorijos išvados teigia, kad globalizacija yra natūrali, dėsninga, ją reikia pripažinti, priimti ir pasveikinti „organizuoto pasirengimo skydu“.

Tvarkos ir globalizacijos problemos
Nuomonė (profesorius, filosofijos mokslų daktaras V. Budanovas): Pasaulio globalizaciją, prasidėjusią ant naujojo tūkstantmečio slenksčio, sukėlė akivaizdus suvokimas, kad žmonių civilizacijos, pačios Homo Sapiens rūšies, išgyvenimo resursai yra baigtiniai. Ir, skirtingai nuo praėjusių laikų elementaraus rinkų ir teritorijų perskirstymo, šis globalizacijos procesas susietas su planetos organizmo vientisumu, ekologiniu ir etiniu imperatyvu, nebeleidžiančiu stiprioms valstybėms veikti patikrintais kolonijiniais metodais.
Žmonių visuomenė, atsiliepdama į globalų civilizacinį iššūkį, privalo įgyti savitvarkos strategiją, naujus būsimo vystymosi tvarkos parametrus.

Globalizacija kaip realus vystymosi scenarijus
Nuomonė (profesorius, medicinos mokslų daktaras V. Romanovas): „Romos klubo“ istorija – įtikinamas įrodymas, kad  žmonijos būtis katastrofiška ir jos rekonstrukcijos būdų, leidžiančių nutraukti globalią krizę, paieška – bergždžia.
Per 30 šios autoritetingos organizacijos veiklos metų jiems nepavyko patarti visuomenei, kokių priemonių ji turi imtis, kad „protingai tvarkytų savo reikalus“ ir „pasiektų globaliąją pusiausvyrą“.
„Nuolatinio vystymosi“ koncepcija kol kas realizuojasi tik įvairiose deklaracijose. Tolimesnis šios problemos  nagrinėjimas ekonomiškai išsivysčiusių šalių vyriausybių bandymus drauge spręsti globalias problemas atvedė prie  aklavietės.

Komentarų nėra

Platinimas: lengvai ir be paliovos

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Platinimas

Žmonės pasaulyje nė nenujaučia, kad jie vieni kitų nekenčia. Jie mano, kad viskas gerai: „Aš niekam blogo nedarau, moku mokesčius, nežudau, nevagiu, esu mandagus su visais, gyvenu pagal visuomenės dėsnius – tai ko iš manęs norima?“
Mes nesuprantame, kad mūsų visuomenės dėsniai yra nukreipti prieš gamtą, prieš bendrą gamtos dėsnį, yra priešingi, griaunantys.
Mes turime pasikeisti, turime atskleisti žmonėms visame pasaulyje tikrąją sąvokų „globalumas“ ir „integralumas“ reikšmę. Reikia apie tai papasakoti kiek galima paprasčiau, pasitelkiant animaciją, filmus, istoriją, dainas ir t. t., kad žmonės sužinotų, ką reiškia gamta kaip vieninga sistema.
Ir pagal tai vartodami psichologijos terminus turime palaipsniui atskleisti, kiek mūsų tarpusavio santykiai priešingi gamtai. Juk paprastas žmogus šito nejaučia. Jis mano, kad taip ir turėtų būti. Iš tikrųjų: žmogžudžius nužudo, vagis sodina į kalėjimą, o iš mūsų ko tu nori?
Visi kaip vienas sako: „Mes nekalti!“ Kiekvienas it kokia „neužmirštuolė“. Klausaisi radiją, žiūri televizorių: kiekvienas teisus, kiekvienas kenčia labiau už kitus. „Išrinkite mane! – sako politikas. – Aš taip jus myliu, padarysiu jums tiek gero!“ Tiesa, paskui jis pagaunamas vagiant ar dar kažką darant…
Štai ir išeina, kad nejaučiame blogio. Blogis įsisąmoninamas lyginant jį su gėriu. O šiuo metu „gėris“ žmonijai – tai prigimtinė sistema. Kol nepasieksime pusiausvyros su gamta, mūsų kelias veda į pražūtį.
Juk diena iš dienos ši sistema pasireiškia kaip integralesnė, globalesnė, vieningesnė, ir reikalauja iš mūsų tapti globaliais, integraliais, vieningais, susijungusiais. O mes nesikeičiame taip, kaip reikia.
Dėl skirtingumo dviejų sistemų priešingumas sukelia mums kančias, problemas ir krizes. Jos priešais mus. Pranašai rašė apie tokius išbandymus, kurių tiesiog neįmanoma ištverti.
Tačiau kalbėti apie tai reikia švelniai, su meile, kaip su savo vaikais. Mes stengiamės paaiškinti žmonėms, kas mūsų laukia, ir kaip ištaisyti situaciją, – aiškiname švelniai, tačiau be paliovos. Tai ir yra mūsų požiūris į pasaulį.
Juk egoizmo vystymasis pasibaigė. Kaip pasekmė plinta depresija, narkomanija, savižudybės ir kitos problemos. Pasiekėme finišo liniją ir visi jau supranta, kad geriau nebus, – kad tik blogiau nebūtų. Tačiau prieš mūsų akis – ilgas nusileidimas be jokios pagerėjimo vilties. Tai ir yra ženklas, kad susidūrėme su integralia sistema.
Dabar atėjo laikas platinti kabalos mokslo. Štai kodėl Baal Sulamas rašė, kad jis laimingas, kad gimė šioje kartoje ir tuo metu, kai jau galima atskleisti šį mokslą ir ištaisyti mūsų nukrypimą nuo gamtos, kuri pagal gematriją reiškia „Dievas“.

Iš 2011 m. balandžio 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamtos smūgio amortizatorius

Pasitikti pasaulį su ugdymo metodika

Aukštesniojo pasaulio atstovai

Komentarų nėra

Apie virtualius kongresus ir tikrąjį ryšį

Kongresai, įvykiai

Klausimas: Prieš prasidedant Maskvos kongresui pasakėte, kad laikas priprasti prie virtualių kongresų ir pradėti jausti dar didesnį ryšį sėdint prie kompiuterio ekrano. Ką tai reiškia?
Atsakymas: Kongresas – tai spurtas. Bet ir be tokių proveržių kiekvieną dieną privalome palaikyti tarp mūsų nepaliaujamai stiprėjantį ryšį. Kongresai padeda mums sukurti impulsus susivienyti, o per laikotarpį tarp kongresų būtinas pastovus, kiekvieną dieną stiprėjantis ryšys.
Kitos išeities nėra. Privalome atskleisti „apskritą“, globalų, integralų pasaulį. Tai nėra tik žodžiai. Negalima nutraukti ryšio po trijų dienų kongreso – ryšys turi tapti pasaulinio kli dienotvarkės pagrindu. Štai ko iš mūsų reikalauja.
Todėl turime vystyti tokius tarpusavio santykius, kurie leistų palaikyti ryšį net virtualiai, nematant ir negirdint vienas kito. Tam ir atsirado internetas, kad padėtų visam pasauliui „susilydyti“ vientisu ryšiu, pereiti nuo materialaus, virtualaus susivienijimo į dvasinį. Privalome išnaudoti šią priemonę (internetą).
Todėl manau, kad kiti mūsų kongresai bus nedideli, susirinks 1000 – 2000 draugų iš esamo regiono. O visi kiti dalyvaus kongrese virtualiai ir tai jiems visiškai nesutrukdys. Priešingai, visi bus vienos bendros būsenos, ir „virtualūs“ dalyviai, vienydamiesi su draugais, esančiais kongreso vietoje, nepajaus jokio silpnumo.
Tai leis mums organizuoti daug kongresų per metus, be to, kasdien galėsime palaikyti nepertraukiamą tarpusavio ryšį. Užtenka leisti daug pinigų dviems dideliems kongresams per metus, po kurių vėl krentame į įprastą būseną. Noriu perkelti akcentą iš fizinio dalyvavimo kongrese į vidinį, o iš jo – į kasdieninį vidinį tarpusavio ryšį. Tai labai svarbu.
Kitaip negalėsime sukurti tarp mūsų vietos Kūrėjo atskleidimui.

Iš 2011 m. balandžio 18 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Sieloms nėra atstumų

Ateitis priklauso virtualiai grupei

Komentarų nėra

Įsilieti į permainų procesą

Krizė, globalizacija

Klausimas: Vystymosi tempai įgauna vis didesnį pagreitį. Kaip mums pažadinti savyje norą įgyvendinti permainas neatsiliekant nuo šio tempo?
Atsakymas: Mes patys nieko negalime pakeisti, galime tik paruošti save permainoms. Dvasiškai ir materialiai.
Reikia dirbti dėl mūsų susivienijimo – tai vienintelis dalykas, padėsiantis pasiruošti dideliems ir greitiems pasikeitimams taip,  kad mums jie atrodytų geri ir pageidaujami.
Reikia suprasti – pasaulis vis labiau juda globalumo ir visiško susijungimo link. Jeigu vertindami įvykius aptarinėsim tai, jaudinsimės, ruošim save, jeigu norėsim tai priimti, mumyse susiformuos teisingas pagrindas permainoms ir mes patirsime mažiau bėdų. O idealiu atveju jos atrodys kaip dovana.
Na, o jeigu pasirenkam kitą kryptį, jeigu užsiimame protekcionizmu, jeigu kiekvienas bando atsiriboti nuo kitų, tuomet būsimos permainos taps nelaimėmis.
Juk mes siekiame izoliacijos, mes nerūpime vienas kitam arba griebiamės smurtinių prievartos metodų. Egoizmas karaliauja, o pasaulis tuo metu vis tiek jungiasi nenutrūkstamais ryšias. Iš aukščiau nustatomas vis artimesnis ryšys tarp visų dalių, o mes apačioje bandome juos „išardyti“.
Galų gale tai prives prie sprogimo – ne prie nedidelių riaušių, o prie pasaulinių karų.

Iš 2011 m. kovo 9 d. pamokos tema „Laikas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Karų arba geranoriško bendradarbiavimo kelias

Nelaukiant kritinės ribos

Mūsų laukia tobulas gyvenimas!

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »