Pateikti įrašai su Grupė žyme.


Kūrėjo didybė

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманVisas žmogaus darbas – kelti Kūrėjo didybę, užpildyti juo visą pasaulį iki pat horizonto, visą pasaulėdarą. Visuomet vyksta kova tarp Kūrėjo didybės ir kūrinio didybės: aukštesniojo pasaulio ir šio pasaulio, jautimo nore mėgautis ir jautimo nore duoti.
Tarp šių dviejų taškų teka visas mūsų gyvenimas, vyksta visa kova. Dėl to kuriame kabalistinę grupę, kuri padės kiekvienam ir visiems kartu sustiprinti Kūrėjo didybę. Tik tuo reikia rūpintis kas akimirką: nuo tada, kai atsimerki, iki tada, kai guliesi, ir net per miegus. Ši mintis – kaip kelti Kūrėjo svarbą – visuomet turi būti pasąmonėje.
Viskas tikrinama tuo, kiek pridedamo Kūrėjo svarbos: pagal šį principą žmogus renkasi savo užsiėmimus, mintis, veiksmus, ketinimus. Kūrėjo didybė leidžia mums davimo veiksmus suvokti kaip gavimą, gauti energijos, motyvacijos duoti, jausti įkvėpimą duodant Kūrėjui.
Kūrėjo didybė nuolatos turi augti, būtent ja matuojamos dvasinės žmogaus pakopos.

Iš 2018 m. gegužės 13 d. rytinės pamokos tema „Kūrėjo didybė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip žvelgti į grupę?

Atskleisti Kūrėjo didybę

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Komentarų nėra

Kabalisto laimė

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra laimė kabalistui?
Atsakymas. Laimė kabalistui – galimybė užpildyti kitus ir per juos Kūrėją. Tačiau duoti Kūrėjui ir gauti iš Jo, pats negaliu, tik per buferį – grupę, o dar geriau – per visą žmoniją.
Klausimas. Kas kabalistui suteikia didžiausią džiaugsmą?
Atsakymas. Būtent toks veiksmas, kai jis gali duoti per grupę Kūrėjui ir joje atskleisti Kūrėją, pamatyti, kaip viena įeina į kita, kaip grupė tampa buferiu tarp jo ir Kūrėjo, ir jie visi kartu, trise, susitinka šioje grupėje, šioje masėje.

Iš 2017 m. gruodžio 31 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimės ir tikėjimo tolerancijos ministrai

Begalinės laimės formulė

Laimingo gyvenimo patentas

Komentarų nėra

„Grupė“ – šventa sąvoka

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманAteidamas studijuoti kabalą, žmogus galvoja, kad ji susijusi su mistinėmis aukštesnėmis jėgomis, angelais, dvasiomis, kitu pasauliu kažkur danguje, kurį jis pažins ir pajaus.
Ir vietoj to jam netikėtai tenka studijuoti straipsnius apie grupę. Iš pradžių tai atrodo itin keista, tarsi jis atėjo studijuoti mokslą apie visuomenę, valstybę.
Egzistuojame fiziniuose kūnuose, kiekvienas savo mažame pasaulyje, todėl mums sunku suprasti, kad be įprasto egoistinio pasaulio, egzistuoja visiškai kitoks tikrovės suvokimas per mums svetimus, priešingus jutimo organus.
Ir nors perėjimas iš prigimtinio tikrovės suvokimo į aukštesniojo pasaulio suvokimą nėra lengvas darbas, reikalaujantis didžiulių pastangų, tačiau galų gale visi turi įgyti tikrąjį, „atvirą“ realybės suvokimą, kuris neapsiriboja žmogaus juslėmis.
„Knyga Zohar“ apibūdina dabartinę egoistinę būseną kaip miegančią, kai akys nukreiptos vidun. Juk domimės ir matome tik tai, kas vyksta mūsų viduje, mažame nore mėgautis, tarsi kūdikis, kuriam rūpi tik jo kūnas.
Kabalos metodika leidžia mums pereiti prie platesnio realybės suvokimo, jau ne kūdikio, o suaugusiųjų žmonių, sąveikaujančių su milžinišku aplinkiniu pasauliu. Toks perėjimas įgyvendinamas per aplinką, grupę.
Mūsų pasaulyje vaikas auga dvidešimt metų, apsuptas tėvų, giminių, tų pačių vaikų, draugų ir draugių, kol išeina į didįjį pasaulį su viskuo, ką šis turįs: išsilavinimą, kultūrą, pramonę.
Be žmonių aplinkos vaikas paprasčiausiai išaugtų kaip gyvūnas. Tačiau, kadangi jis nori imti iš aplinkos, aplinka patenka į jį ir sukuria jo pasaulį. Kad atvertume naująjį pasaulį, reikia naujos aplinkos, dirbdami su ja ir sugerdami ją į save, per ką pajausime begalinį aukštesnįjį pasaulį.
Viskas priklauso nuo aplinkos ir jos svarbos jautimo, kaip su ja susisiejame kaip į vieną žmogų su viena širdimi taip, kad mūsų tarpusavio ryšys su aplinka tampa ištisu pasauliu, kur atskleisime visą pasaulių sistemą. Tai jau ne tėvas ir motina, bet aplinka su ypatingomis savybėmis, įstatymais, tradicijomis, suvokimu, vertybėmis – viskas visiškai nauja.
Žmogus turi sukurti tokią aplinką, o šio kūrimo proceso metu aplinka sukurs žmogų, užtikrindama jo dvasinį tobulėjimą. Todėl aplinka – svarbiausia, nuo jos priklauso gera žmogaus ateitis. Iš aplinkos žmogus gauna naujus jutimo organus aukštesniajam pasauliui suvokti. Megzdamas ryšius su aplinka, žmogus taip kuria savo aukštesnįjį pasaulį.
Todėl „aplinka“ – šventa sąvoka kabalistams. Mano mokytojas Rabašas buvo ypatingas kabalistas, nes suformulavo teisingą ir tikslią aplinkos kūrimo metodiką ir jos ryšį su žmogumi, tai ir yra kabalos metodikos pagrindas. Tinkamame ryšyje su aplinka žmogus kuria dvasinį indą iš dešimties sfirų, kuriame atskleidžia savo sielos šviesą, t.y. aukštesnįjį pasaulį, aukštesniąją jėgą, Kūrėją.
Todėl kabalos mokslas, skirtas tinkamai aplinkai sukurti, yra toks reikalingas dabar, kai žmonija patiria globalinę krizę, ypač – visuomeninę, kai sugniuždytas žmogus atsiduria sugriuvusioje visuomenėje.
Ir žmogus, ir visuomenė jaučia, kad pasiekė akligatvį ir nežino, kaip vystytis toliau. Tik kabalos metodika gali padėti žmonėms sukurti tinkamą visuomenę ir išeiti iš krizės.

Iš 2018 m. vasario 13 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Sprendimas – žmogaus prigimties pasikeitime

Dvasinės tikrovės filmas

Išsitaisymas prasideda visuomenėje

Komentarų nėra

Abraomo atradimas

Izraelis ir pasaulio tautos, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKūrėjas – tai davimo ir meilės savybė. Jis tobulas. Ir tik toks Jis mums pasireiškia. Tam, kad atsiskleistų savo kūriniams ir padarytų juos panašius į save, Jis sukūrė juos priešingus sau, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogį“. Tačiau sukūręs mus kaip blogas būtybes, kasdien tampančias vis egoistiškesnėmis, kartu Jis suteikė mums išsitaisymo instrumentą. Tik bėda, kad visa tai vyksta palaipsniui, pagal gamtos dėsnius.
Gamta vystosi pagal negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos ir žmogaus organizmo dėsnius. Pasak kabalos mokslo, žmogus nuo gyvūnų skiriasi ne tuo, kad vaikšto ant dviejų kojų ir aukštai pakelta galva (juk strutis taip pat vaikšto ant dviejų kojų). Ir net ne tuo, kad mąsto. Jis siekia gyvenimo tikslo, tai jį ir skiria nuo gyvūnų.
Tai aiškus siekis sužinoti gyvenimo tikslą, klausimas apie jo prasmę. „Dėl ko ir kam aš gyvenu? Koks mano sukūrimo ir egzistavimo tikslas?“ – klausimai, labai jaudinantys kai kuriuos žmones. Tačiau šie neranda atsakymo.
Pirmasis, prieš 5777 metų pabandęs atsakyti į šį klausimą, buvo žmogus vardu Adomas. Jis savo mintimis, jausmais, vidiniu siekiu, giliais samprotavimais įsiskverbė į Visatos paslaptis ir tai aprašė nedidelėje knygelėje „Slaptasis angelas“, kuri pasiekė mūsų laikus.
Dėl šio atskleidimo ir darbo su savimi jis pirmasis pradėjo teisingai naudoti gamtos jėgas savo vystymuisi ir pasivadino Adomu. „Adomas“ kilo iš žodžio „panašus“ į Kūrėją.
Daugelis vėlesnių kartų žmonių naudojosi Adomo metodika. Po 20 mokinių kartų ji pasiekė Abraomą, gyvenusį Senovės Babilone ir iš pradžių skleidusį ne visai teisingą požiūrį į gamtą: jis manė, kad dvasinis pasaulis – tai daugybė dievukų, kuriuos reikia garbinti.
Tačiau vėliau aptiko, kad ta daugybė priešingų gamtos jėgų, veikiančių savarankiškai ir netgi esančių tarp savęs teigiamuose ir neigiamuose santykiuose kaip senovės Graikijos dievai, iš tikrųjų kyla iš vieno bendro proto ir jėgos.
Šį protą reikia tyrinėti, atskleisti, prie jo priartėti, tada žmogus sužinos ir supras gyvenimo prasmę. Kitaip, mąstė Abraomas, visi amžiai, praėję nuo Adomo iki jo, nepaliko pėdsakų ir nedavė naudos.
Iš esmės, mes tyrinėjame įvairias tikrovėje egzistuojančias jėgas. Bet jos neturi bendro pagrindo, šaltinio, todėl jį būtinai reikia atskleisti. Tai ir padarė Abraomas.
Jis atrado bendrąją gamtos jėgą, esančią virš kitų atskirų jėgų, kurias tais laikais garbino visi žmonės ir jis taip pat, prieš atskleisdamas bendrąją jėgą. Tyrinėdamas šią jėgą, nustatė, kad ji absoliučiai gera ir bendra. Tai Abraomas ėmė aiškinti babiloniečiams.
Mums atrodo, kad tarp daugdievystės ir viendievystės ypatingo skirtumo nėra. Tačiau vienos jėgos garbinimas reiškia ne viendievystę, o supanašėjimą su ja. Reikalas tas, kad kai žmogus, vykdydamas savo paskirtį, siekia tapti į ją panašus, jis kartu keičia save, savo elgesį, požiūrį į pasaulį, sureguliuoja visuomeninius santykius.
Keisdamasis jis keičia pasaulį, visuomenę, šeimą, Jis viską kuria pagal vieną bendrą šabloną, pavyzdį, gaunamą iš viršaus, atskleidęs, išaiškinęs, įsisavinęs, ištyręs Aukštesniąją jėgą.
Tai iš esmės ir atliko Abraomas. Jis pabandė viską išaiškinti savo mokiniams, ir tie pasekė jo keliu. Taip susibūrė žmonių grupė, vadinama „Izraelio tauta“, nuo žodžio „Isra-El“ („Isra“ – tiesiai, „El“ – Kūrėjas) – tiesiai į Kūrėją. Kitaip sakant, tai grupė, siekianti tyrinėti gerą bendrąją jėgą – Kūrėją.

Iš 2017 m. birželio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pradininkų tauta

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų laikų

Komentarų nėra

Davimo mokslas

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманMaterialiame pasaulyje pripratome dirbti su savo įprastiniu protu. Mokytojas aiškina, o aš tikrinu, kas pasakyta, suprantu protu ir sutinku širdimi. Tačiau kabalos mokomasi kitaip: mokomasi to, ko dabar neįmanoma suprasti ir suvokti. Juk mūsų proto struktūra neatitinka tos pakopos, apie kurią dabar kalbama.
Ant aukštesnės pakopos veikia dėsniai, kurie prieštarauja mano principams ir logikai, viskam, ką suprantu ir jaučiu. Tačiau privalau priimti juos kaip dėsnius, priklausančius aukštesniajai pakopai.
O pats tuo metu esu ant žemesnės pakopos. Ir turiu pasistengti grupėje, pasitelkęs mokymąsi ir į šaltinį grąžinančią Šviesą, prarasti savo dabartinius jausmus, protą bei įgyti naują protą, naujus jausmus, modifikavęs manyje veikiančią programą, kad kilstelčiau ją į kitą lygmenį.
Į ankstesniąją programą negalėjau įvesti duomenų, kuriuos dabar mokausi. Ji jiems nebuvo tinkama – nesupratau ir nejaučiau jų, tai nebuvo manyje. Dabar keičiu programą, ir tuomet mokomoji medžiaga tampa man aiški ir suprantama. Tai dvasinis mokymasis.
Mums iš aukščiau reikia gauti Šviesos porciją, kuri pakels mus į aukštesniąją pakopą – į tikėjimo aukščiau žinojimo pakopą, į naują protą (vietoj senojo). Naujasis žinojimas vadinamas „tikėjimu“, nes tikėjimas – tai davimas. Kitaip tariant, pakylu į didesnio davimo pakopą ir tuomet imu suprasti ir jausti tai, ką mokausi.
Mums tereikia stipriau tarpusavyje susivienyti ir daugiau į Šaltinį grąžinančios Šviesos, kuri suteiks mums aukštesniosios pakopos žinias, kitaip tariant, tikėjimą aukščiau žinojimo.

Iš 2018 m. sausio 11 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Stebuklinga Šviesos jėga

Magnetiniame davimo lauke

Kaip įgyti Aukščiausiąjį protą

Komentarų nėra

Kaip žvelgti į grupę?

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Grupė

Grupė – tai keletą funkcijų atliekantis adapteris tarp manęs ir Kūrėjo. Viena vertus, jaučiu joje tai, ką Kūrėjas nori man pasakyti. Kita vertus, per ją galiu kreiptis į Kūrėją ir pasakyti Jam, ko noriu.
Galiu žvelgti į draugus kaip į žmones arba kaip į Kūrėjo atstovus. Su Kūrėju kalbu per grupę – ne žodžiais, o per maldą, per savo santykį su jais, juk jie – tai mano ryšys su Juo. Todėl „nuo meilės kūriniams ateinama prie meilės Kūrėjui.“
Jei noriu mylėti Kūrėją, turiu tai daryti per aplinką, juk tik ten apsivelka aukštesnioji šviesa. Todėl grupę (dešimtuką) turiu suvokti kaip savo dvasinio kelio pradžią ir pabaigą, kaip vietą, į kurią ateisiu išsitaisymo pabaigoje, ten visiškai susijungiu su draugais ir to tobulo ryšio viduje atskleisiu Kūrėją.
Štai kodėl viskas prasideda nuo Pažinimo medžio nusidėjimo, Adam Rišon sielos sudužimo. Nuo čia jau gali prasidėti taisymasis, pasaulio (olam) pradžia, paslėptis (alama) ir atskleidimas.

Iš 2018 m. vasario 18 d. rytinės pamokos pagal straipsnį „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Kaip tinkamai suformuluoti maldą?

Komentarų nėra

Seminaras: nekritikuoti ir nesiginčyti

Dvasinis darbas, Seminaras, Vienijimosi metodika

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Baal Sulamas rašė, kad kritika – minčių srityje garantuoją sėkmę ir raidą. Kodėl per seminarus, priešingai, draudžiama kritikuoti, ginčytis, leistis į asmeninius dialogus?
Atsakymas. Baal Sulamas sakė tai apie visiškai skirtingus dalykus. Jis rašė, kad kritinis požiūris visuomenėje, visuose visuomeniniuose santykiuose ir sferose yra būtinas norint vystytis. Ir tai natūralu. Suprantama, tai visiškai racionalus požiūris.
Tačiau grupėje turime pakilti virš asmeninių santykių aiškinimosi, nemalonumų ir tarpusavyje jaučiamo atstūmimo. Tad ten negali būti jokios kritikos. Tik tarpusavyje vienytis, kol paaiškės, kad myli visus.
Juk savo vaikus myli, kad ir kokie jie būtų. Net jeigu tavo vaikas chuliganas, bet kai šitai sako kaimynas, imi jį ginti, nors supranti, kad kaimynas teisus. Taip ir čia.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas gimsta ginčuose?

Seminaras: savo reakcijų analizė

Apie ką kalbame seminare?

Komentarų nėra

Seminaras: nekalbėti apie savo jausmus

Dvasinis darbas, Vienijimosi metodika

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kodėl per seminarą negaliu kalbėti apie savo jausmus? Ar turiu juos slėpti?
Atsakymas. Neturi jų slėpti, tiesiog tavo egoistiniai jausmai niekam neįdomūs, per juos negalėsi mūsų ištaisyti, mūsų pakelti.
Jei kalbėsi kapotomis frazėmis iš knygos, vargu, ar įkvėpsi draugus, nes visiems aišku, kad jas perskaitei. Iš širdies kalbėti irgi nelabai reikia, nes mes, egoistai, jausime tai, ką jauti širdyje, ir tau galime pakenkti.
Paprastai kabalistai kalba apie bendrą kilimą, apie Kūrėjo didybę savo žodžiais. Tačiau, iš principo, geriausia kalbėti apie grupę: kokia tai ypatinga sistema, per kurią galime susilieti su Kūrėju ir visą pasaulį atvesti į naują, būtiną būseną.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie ką kalbame seminare?

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Kas gimsta ginčuose?

Komentarų nėra

Kodėl kabalos nesimokoma po vieną?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kodėl kabalos nesimokome po vieną?
Atsakymas. Todėl kad kabaloje kalbama apie globalų visos visatos įrenginį, kurį sudaro daugybė pasaulių. Net mokslininkai pastaruoju metu pradėjo rašyti, kad mūsų visata sudaryta iš daugybės visatų. Bet mes jaučiame tik kažką vieną, kažkokį kampą, pjūvį, ir matome kaip holografinį vaizdą tik mažą fragmentą, o kad pamatytume visą paveikslą mums reikalingas integralus matymas, kuris gaudytų absoliučiai viską visais dažniais.
Iš tikrųjų materijos nėra, mes gyvename jėgų lauke. Sakoma, jei mes paimtume atomo branduolį ir įsivaizduotume jį kaip teniso kamuoliuką, tai pamatytume, kad elektronas nutolęs nuo jo futbolo aikštės atstumu. Kitaip tariant, aplink mus visiška tuštuma ir patys mes esame sudaryti iš tuštumos.
Bet įdomiausia yra tai, kad nors egzistuoja didžiuliai atstumai ir viduje atomo, ir visuose mūsų įrenginio negyvosios, augalinės, gyvūninės materijos lygiuose, ir žmogaus sąmonės lygyje, – mes turime tarpusavio ryšį. Problema ta, kad mes nejaučiame šio ryšio svarbos.
Kabalos mokslas sako apie tai, kad visą visatą gaubia bendras apvalkalas, kurį galima vadinti „apskritu apvalkalu“. Šio rato viduje yra penki koncentriniai pasauliai, kurių tamsiausiame centriniame taške esame mes. Mūsų uždavinys pamatyti, pajausti šiuos pasaulius ir visa, kas juose vyksta.
Per 14 milijardų metų gamta vystėsi nuo negyvosios stadijos žmogaus link, nuosekliai keičiantis augaliniam, o tada gyvūniniam lygmeniui. O dabar esame paskutiniame mūsų vystymosi etape, kurio tikslas – pasiekti visos visatos, visų pasaulių supratimą, suvokimą, pojūtį, atskleisti juos. Dėl to turime tapti panašūs į juos. Būdami šiame mažame visatos kamuolėlyje, turime susivienyti tarpusavyje.
Žmonija turi tapti vieninga. Imkime visus kaip sumą arba kaip integralą, bet visi aštuoni milijardai planetos gyventojų turi būti kaip viena vieninga visuma, viena sistema. Nuo šio gamtos dėsnio mes niekur nepabėgsime.
Bet kaip prie jo prieiti, juk jis varo mus į kampą, sukuria įvairiausių problemų?
Sakoma, kad jei iš aštuonių milijardų padarytume nedidelį sisteminį įrenginį, sujungtume dešimtį žmonių, kurie, rinkdamiesi į ratą, pozicionuoja save kaip vieną visumą, tai ši vieninga visuma pradės jausti kitą, daug gilesnį pasaulio lygmenį. Taip jie pakils į naują pakopą, savyje atskleisdami, suvokdami, pajausdami valdančią jėgą, veikdami visą sistemą.
Pakilę jie gaus didesnį egoizmą, sakykime, dešimt kartų, ir vėl turės tapti kaip vienas, paskui vėl pakils į kitą pakopą ir vėl turės tapti kaip vienas, nes ir čia juose vyks dešimteriopas sustiprinimas. Taip jie kils, nuolatos vis labiau suvokdami visatą, visą pasaulį.
Jei mes tokiu būdu studijuosime kabalą, tai suteiks mums galimybę suvokti ir pajausti visus pasaulius, tapti amžinais, tobulais. Tai priklauso tik nuo mūsų suvokimo ir nuo nieko kito. Pasiekti tokią būseną, kad pajaustume visą visatą kaip save, – tai žmogaus uždavinys materialiajame pasaulyje. Tada žmogus tampa amžinas kaip visi dvasiniai pasauliai ir jaučia save, jaučia būseną, kurioje viską valdo tobulumas.
Išeidamas iš savęs, žmogus nustoja jautęs poreikius ir neišsipildžiusius norus, kuriuos jautė kaip kančias, neužpildytas savo būties tuštumas. Jis praranda ryšį su mūsų pasaulio apribojimais, išeina už jų ribų, pradeda jausti, kad egzistuoja visuose pasauliuose, tarsi išsklidęs po juos, jaučiasi absoliučiai vientisas, tobulas, amžinas. Tai mes turime pasiekti.
Šią metodiką prieš 5777 metus atskleidė Adomas, ir nuo to laiko kabalistai, ja naudodamiesi, pasiekdavo išėjimą į Aukštesnįjį pasaulį. Tikėkimės, kad mums pasiseks ir mes atliksime tą patį.
Būtent dėl to kabalos negalima mokytis atskirai. Pavyzdžiui, susirenka kartu dešimt draugų, kurių kiekvienas yra normalus žmogus, kitaip tariant, sveikas egoistas, norintis visko tik sau, ir susitaria, kad nori vietoj mūsų pasaulio pajausti Aukštesnįjį pasaulį.
„Mes norime pritraukti gerąją energiją, išeiti iš mūsų pasaulio apribojimų. Nejausti artėjančios mirties, o pamatyti tikrąją visatą: amžiną ir tobulą. Kaip tai padaryti?“ – Pagal metodiką, kuri tęsiasi dar nuo Adomo, kuri sako: „Tu gali tai padaryti!“
Bet dėl to turi pakilti aukščiau savo egoizmo, kuris kuria tau materialios sistemos paveikslą, stengtis ir nukreipti savo siekį į centrą – ten, kur dingsta tavo „aš“ ir egzistuoja „mes“.
Savo pastangomis, padedant Aukštesniajai šviesai, atitrūksti nuo savojo (aš) ir sieki bendro ryšio (mes).


Klausimas. Ar tam vykstant išlieka mano individualumas?
Atsakymas. Dar didesnis nei visų kitų. Užtat dingsta poreikis rūpintis savimi, jaudintis dėl savo vietos, viso, kas materialu. Kai tik išeini iš savęs ir įsijungi į kitus, pradedi jausti „mes“.
Tai suteikia tau suvokimą apie visą visatą , juk tu išeini iš savo ribotumo. Dabar tu gyveni už laiko ribų, nes egzistuodamas materijos pasaulyje matavai viską tik pagal pulsą; už erdvės ribų, juk anksčiau matavai ją tik pagal save; ir už materijos ribų, kur visą laiką norėjai užpildyti save. Dabar tu negalvoji apie tai, o skrendi, kaip paukštis danguje.
Bet to neįmanoma atlikti pačiam, tai vyksta tik padedant vadinamajai Supančiajai šviesai (O“M) – Aukštesniajai šviesai, kuri egzistuoja aplink mus.
Jei mes siekiame centro, tai pagal pastangas (P) pritraukiame Supančiąją šviesą , ir Ji veikia kartu su mumis.
Tada mes įsijungiame į bendrą sistemą ir sukuriame vieną bendrą centrinį tašką, į kurį pritraukėme Šviesą. Sujungdama mus, Šviesa sukuria mūsų viduje davimo savybę, kuri padeda mums išeiti iš savęs. Mes jaučiame išorėje erdvę ir viską, kas joje yra. Tai ir yra Aukštesniojo pasaulio atskleidimas, kuris vyksta dešimtuke.
Jei nėra dešimties žmonių, galima to siekti ir mažesnėje grupėje, bet, ne didesnėje nei 10. Mes neturime galimybių prote ir jausmuose surinkti daugiau nei dešimtuką. Taip mes sukurti.

Iš 2016 m. spalio 30 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Integralus pasaulis rentgeno spinduliuose

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Komentarų nėra

Ar galima judėti pirmyn be grupės?

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis

Klausimas. Nuo ko pradėti sielos, dvasinį gyvenimą?
Atsakymas. Nuo virtualaus ar akivaizdinio mokymosi mūsų kabalos kursuose. O paskui, mokymosi procese, jūs pajausite, kad jums reikalinga grupė.
Klausimas. Kodėl Jūs taip įsitikinęs, kad be grupės negalima judėti pirmyn? Aš sutikau nemažai žmonių, kurie teigia, kad visai sėkmingai praktikuoja kabalą be grupės. Net Baal Sulamas nerašė apie tai, juk jis niekada neturėjo grupės.
Atsakymas. Apie grupės būtinumą parašyta tūkstančiai straipsnių, anaiptol ne šiuolaikinių kabalistų. Jie rašė apie grupę daugelio amžių eigoje, be to, labai aiškiai. Jūs tiesiog nesate susipažinęs su pirminiais šaltiniais, išradinėjate kažką savo ir manote, kad tai yra kabala.
Klausimas. Rabašas turėjo vieną mokytoją – savo tėvą Baal Sulamą. Kuris kelias pas Kūrėją trumpesnis: grupėje, kur optimaliausias skaičius dešimt žmonių, ar vienam su išmintingu mokytoju?
Atsakymas. Baal Sulamas turėjo mokinių grupę, į kurią įėjo Rabašas. O paskui ir Rabašas organizavo grupę, kurioje mokiausi aš ir kiti mokiniai.
Po kurio laiko mokydamasis pas Rabašą paklausiau, ko man reikia tolimesniam vystymuisi, ir jis atsakė: „Tau niekas nepadės, reikia surinkti grupę“.
Reikalas tas, kad jo grupę sudarė keletas senolių, su kuriais jis mokėsi dar pas Baal Sulamą. Ši grupė buvo ne man. Todėl aš pradėjau rinkti jaunus vaikinus ir skaičiau jiems paskaitas. Taip buvo sukurta nauja grupė.
Neįmanoma studijuoti kabalą be grupės. Be jos jūs nieko nesuprasite ir tikrai nieko neatskleisite!

Iš 2016 m. spalio 30 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl kabalą mokomės kartu?

Žiūronai kelyje į tikslą

Imtuvas užribio bangų diapazone

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai