Pateikti įrašai su Grupė žyme.


Skaitydami Zohar, keičiame likimą

Knyga „Zohar“

Klausimas iš feisbuko: ar skaitant knygą Zohar hebrajų kalba galima pakeisti savo likimą?
Atsakymas. Galima ir neskaitant knygos Zohar. Žinoma, ši knyga turi didžiulę Šviesą, jeigu žmogus žino, kaip ją pritraukti tinkamai studijuojant.
Studijuoti reikia grupėje , kuri tam tikru būdu kreipia save į Šviesą, slypinčią knygoje Zohar, kitaip jos neįmanoma gauti. Ši Šviesa veikia mus, kelia, keičia mūsų likimą .

Iš 2017 m. sausio 23 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsklaidyti mitai apie kabalos mokslą

Zohar atskleidžia aukštesnįjį pasaulį

Nupieškite Aukštesnįjį pasaulį!

Komentarų nėra

Nauja žmonijos savybė

Dvasinis darbas

Klausimas. Kaip paprastas žmogus gali tapti panašus į Kūrėją kasdieniniame gyvenime?
Atsakymas. Pagal savo savybes. Visos savybės, kurios šią akimirką yra žmoguje, absoliučiai priešingos Aukštesniajai jėgai. Mums reikia, viso labo, tik jas konvertuoti.
Viską, kas dabar yra manyje, turiu palaipsniui mokydamasis, transformuoti į priešingą pusę, kaip veidrodyje. Čia nieko nėra sudėtingo.
Vadinasi, man net nereikia kapstytis savyje ir nieko nereikia mokytis! Juk aš su Kūrėju nesu pažįstamas ir nežinau ne tik Jo savybių, net ir savų. Todėl man reikia ateiti į grupę su savo bendraminčiais – pageidautina 10 žmonių – ir pagal sistemą, kurią mums aiškina kabala, pradėti artėti prie Jo.
Suartėjimas, kuris vyksta nepaisant kiekvienam jaučiamo atstūmimo, nepasitikėjimo, antipatijos, performuos mus ir padarys panašius į Kūrėją.
Be to, mums nereikia patiems savęs keisti. Šis suartėjimas automatiškai performuos mus. Mums tik reikia po truputį surasti bendrą kalbą. Neįsivaizduojate, kaip paprastai tai veikia! Artėjimas palaipsniui keis mus iki visiško panašumo į Kūrėją.
Klausimas. Iš kur man žinoti, kokios Kūrėjo savybės?
Atsakymas. Tai jūs suvoksite tarpusavio ryšyje.
Komentaras. Žmonijai yra žinomas grupinis darbas, pavyzdžiui, anoniminių alkoholikų, narkomanų ir t.t., kurie tokiu būdu išeina iš kritinių situacijų.
Atsakymas. Daugelyje situacijų grupė – tai teigiamas elementas, įrankis, vaistas nuo daugelio sudėtingų būsenų.
Bet čia kalbama apie ypatingą grupės savybę, kai ji susirenka pagal kabalistų nurodymą, kurie aiškina, kaip tapti panašiems į Aukštesniąją jėgą. Ir tada pavyksta.
Klausimas. Ar turi žmogus nuo pat pradžių turėti troškimą būti panašus į Kūrėją?
Atsakymas. Taip, noras būtent dabar, dar gyvenant šiame gyvenime, atskleisti Aukštesniąją jėgą, Aukštesnįjį pasaulį, amžinybę, tobulumą, savo kitą būseną.
Klausimas. O jei jis tokio noro neturi?
Atsakymas. Tokį norą turi visi, tik jis paslėptas, uždarytas po egoizmo sluoksniu.
Žmogus jį ignoruoja, nenori apie jį galvoti: „Kam man sukti galvą, kas įvyks kažkada, kur ir kaip? Man reikia šiandien ir dabar.“ Jis įsigudrina taip save mulkinti iki gyvenimo pabaigos, kol numiršta! Ir viskas! Gyvenimas praėjo!
Nuostabi galimybė kažką padaryti su savimi dingsta! Likus akimirkai iki mirties žmogus jaučia kartėlį dėl to, kaip pragyveno gyvenimą.
Dirbant grupėje iš dešimties žmonių pagal kabalos metodiką nuvalomas  egoistinis sluoksnis, kaip archeologiniuose kasinėjimuose. Šiame dešimtuke atsiskleidžia savybė, kuri vadinama Kūrėju.
Tas ryšys tarp mūsų, kuris vadinosi mūsų grupe, mūsų pasauliu, mūsų bendru egoizmu, persiformuoja į priešingą, gerą altruistinį ryšį, abipusę meilę. Ir ši nauja savybė vadinama Kūrėju.
Šis skrydis, kuris veda mus į kitą vystymosi lygį, kai nejaučiame savęs kūne, imame tikėti, matyti ir aiškiai suvokti kitos sistemos egzistavimą. Visa žmonija turi ją suvokti, juk dėl to mes egzistuojame visus amžius šioje Žemėje. Sėkmės mums visiems!

Iš 2016 m. sausio 25d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Ieškotojų karta

Beieškant teisingo dialogo su Kūrėju

Komentarų nėra

Imtuvas užribio bangų diapazone

Dvasinis darbas, Grupė, Kabala ir kiti mokslai

Klausimas. Ar gali kabalos metodika tapti prieinama visiems, jei dauguma papildomo jutimų organo vystymą laiko mistika?
Atsakymas. Žmonės įprato viską, kas yra už šio gyvenimo ribų, priskirti mistikai, antgamtinėms jėgoms. Šiuo atveju yra ne taip. Kabalos mokslas yra labai paprastas, ši metodika atsirado dar Abraomo laikais.
Mokiniai susirenka aplink mokytoją, o šis sudaro iš jų grupę. Grupėje mokiniai ima dirbti tarsi laboratorijoje, sukurdami sąlygas, kuriose galima atskleisti Aukštesniąją jėgą. Tarpusavio ryšyje atskleidę šią Aukštesniąją jėgą, pradeda ją tyrinėti, vystytis ir vystyti ją pačią.
Kitaip sakant, jie veikia dviem kryptimis. Turėdami norą gauti, atskleidžia norą duoti. Taip jie gali veikti šią davimo jėgą, ją pritraukti, auginti, tyrinėti, kaip ji juos veikia. Jie pradeda betarpišką, praktinį darbą su Aukštesniąja jėga, su Kūrėju, kaip su bet kuria kita mums žinoma gamtos jėga.
Klausimas tik toks, kaip greičiau įrengti tokią laboratoriją, kurioje atskleisime Aukštesniąją jėgą, ištirsime, išstudijuosime ir galėsime dirbti su ja kaip partneriai. Mes veiksime ją, o ji – mus, visą grupę. Juk vienas žmogus negali iš savęs sukurti davimo savybės.
Tik grupėje, tarkime – dešimties žmonių tarpusavio ryšyje, galime sukurti davimo jėgą, kuri prilygs paslėptai Aukštesniajai jėgai. Tuomet ši Aukštesnioji jėga atsiskleis mums pagal savybių panašumo dėsnį.
Taip gaudome bangą radijo imtuve, nustatydami jį pagal tą bangą. Tada pagal savybių panašumo dėsnį vidine banga pagauname išorinę. Tokiu pačiu principu Aukštesniąją jėgą atskleidžiame grupėje, pagal galimybes sukurdami tarp savęs truputį davimo savybės.
Ir staiga, tarsi gaudydami išorinę radijo bangą, šioje mūsų sukurtoje davimo savybėje pajuntame kažkokį pokalbį, pašalinį, aukštesnį, poveikį. Vadinasi, mes Jį aptikome! Taip ieškome Kūrėjo.
Tai labai realus pojūtis. Jei taip organizuosime savo grupę, būtinai atskleisime Kūrėją – čia nėra jokios mistikos. Čia veikia tokie patys dėsniai kaip ir fizikoje.
Rabašas straipsnyje „Iš Tavo veiksmų pažinome Tave“ rašo: „Visa žemė pripildyta Kūrėjo didybės, ir nėra vietos be Jo.“ Aukštesnioji jėga pripildo visus kūrinius, visus savo sukurtus norus mėgautis ir valdo juos. „Bet Jos nejaučiame tik todėl, kad neturime tinkamų jutimo organų.
Taip ir radijo imtuvas – pats nekalba, o pagauna balsus, skambančius pasaulyje. Bet kol imtuvas nebuvo išrastas, šių balsų negirdėjome, nors jie jau egzistavo.
Pagal šį pavyzdį galima suprasti, kad nėra vietos be Kūrėjo, ir mums reikia tik tinkamo prietaiso. O imtuvas, aptinkantis Aukštesniąją jėgą, pagrįstas susiliejimu su Ja ir savybių panašumu, tai yra noru duoti.
Kai tik turėsime tokį imtuvą, tuoj pat pajusime, kad nėra vietos, kur nebūtų Kūrėjo, o visa žemė pilna Jo šlovės.“
Grupėje esame tarsi mokslininkai laboratorijoje, kuriems tarpusavyje reikia tik sugeneruoti davimo jėgą, kad pavirstų imtuvu. Tada imtuve atskleisime dvasinę jėgą, Kūrėją.
Ji atsiskleidžia tik ryšyje tarp mūsų. O visas išankstinis pasiruošimas, mūsų vystymasis iš negyvosios, augalinės, gyvūninės iki žmogiškosios pakopos buvo reikalingas tam, kad mumyse susiformuotų noras rasti šią bangą.
Todėl turime ieškoti, kaip, remiantis kabalistų patarimais, tinkamai susivienyti. Ir visa tai labai toli nuo mistikos. Tik visiškas neišmanėlis gali kabalą sieti su mistika, juk pagal apibrėžimą kabala – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniams būtent šiame pasaulyje.

Iš 2014 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Kūrėjo detektorius

Aukštesniosios šviesos jungiklis

Komentarų nėra

Siekiant meilės

Dvasinis darbas, Grupė, Susivienijio praktika

Klausimas: Be priežasties neapkenčiu draugo. Kaip iš to išeiti?
Atsakymas: Nepagrįsta neapykanta – tai dvasinė kategorija, kuri pasireiškia žmogui be jokios priežasties, tiesiog dėl to, kad jame dega egoizmas.
Tokie klausimai sprendžiami tik kartu diskutuojant su kitais draugais. Išsitaisymas vyksta būtent tada, kai tarp mūsų kyla stiprus atstūmimas.
Nepagrįsta neapykanta – tai labai tikslus sudužusių norų pasireiškimas. Pasakyta, kad atstūmimas buvo antrosios šventyklos sugriuvimo priežastis, kai vietoj susijungimo, solidarumo, abipusės pagalbos ir meilės tarp žmonių įsiplieskė didžiulė neapykanta. Ji ir lėmė bendro dvasinio kli (indo) sudužimą.
Kai kyla tokios situacijos, reikia greitai susirinkti kartu ir pabandyti apsvarstyti jas seminaro forma. Iš pradžių – nekonkrečiai, neliečiant nieko asmeniškai, susikoncentruoti į reikalingą šio klausimo sprendimą, kuris susijęs su visais, nes nepagrįsta neapykanta kyla kiekvienam iš mūsų. Ji kyla visą laiką dėl neaiškių priežasčių, tiksliau, be priežasties: na, negaliu jo pakęsti, negaliu su juo susitarti, mes nesuprantame vienas kito, kažkas mane nuo jo atstumia. Reikia išsiaiškinti, ar yra kokia nors to priežastis, ir, susirinkus kartu su penkiais, dešimčia draugų, apsvarstyti šį klausimą. Svarstyme galiu nesakyti, kad jaučiu kam nors antipatiją, bet turiu aiškintis, kodėl žiūriu į žmogų būtent taip.

Iš 2014 m. kovo 28 d. pamokos rusų kalba „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Šviesa iš grupės centro

Mokykla išrinktiesiems

Komentarų nėra

Gyvenimo tikslas – visa ko šerdis

Dvasinis darbas

Klausimas. Supančioje aplinkoje propaguojami tikslai vilioja mane labiau už tikslą, kurį man iškelia kabalistas ir stengiasi perteikti grupė. Ką daryti su šiuo prieštaravimu?
Atsakymas. Aš turiu tikslą, dėl kurio gyvenu. Jeigu ne jis, tai tiesiog „gyvūniškai“ egzistuočiau, instinktyviai vengdamas mirties ir pripuolamai tenkindamasis tuo, kas pakliuvo.
Betgi ne, mano gyvenime yra tikslas, ir, padedant grupei, aš viską organizuoju taip, kad nuo jo nenukrypčiau. Visi kiti mano veiksmai turi atitikti kryptį gyvenimo tikslo link.
O šis tikslas – Kūrėjo atskleidimas arba susiliejimas su Juo. Jis pasiekiamas laikantis principo „Pamilk savo artimą kaip patį save“, jungiantis grupėje. Ir tik tai man turi rūpėti.
Iš esmės mes kalbame apie vienas kitame esančių dvasinių parcufų struktūrą. Visa ko šerdis – gyvenimo tikslas. Kad jį pasiekčiau, man reikia grupės. Kad stiprinčiau grupę, man reikia platinimo. Vadinasi, man reikalingas visas šis pasaulis, arba „pasaulio tautos“.
Bet svarbiausias man yra būtent tikslas, o visa kita – jam pasiekti būtini elementai. Jeigu ne tikslas, aš jais nesinaudočiau. Aš darau ir naudoju tik tai, kas padeda siekti tikslo.
Ir grupė turi atitikti tą pačią užduotį. Todėl ir pasakyta, kad reikia visada rinktis geresnę aplinką – aš keičiu grupę kas kartą iš jos imdamas tai, ko man reikia tikslui pasiekti.
Procesas dinamiškas: platinimas taip pat nuolat transformuojasi pagal tai, kaip turime stiprinti grupę, kad jos centre rastume bendrą jėgą ir atskleistume Kūrėją. Kad Jį atskleisčiau grupės centre, – pasitelkdamas jos laidavimo jėgą ir teisingą platinimą, – man reikia išeiti į platųjį pasaulį, perimti žmonių norus, jų įsipareigojimus, baimes ir rūpesčius, pajusti spaudimą, kuris privers mane veikti. Taip manyje subręs tikrasis reikalavimas, ir štai tada atskleisiu Kūrėją.
Visi šie elementai yra reikalingi kelyje, išskyrus išorinį pasaulį kaip tokį – jame mes tik platiname. Kūrėjas grupės centre – grupė, palaikanti laidavimą, – aš grupėje – platinimas. Tokia yra teisinga, mums žinoma schema: žemesnysis, aukštesnysis ir aukštesnis virš aukštesniojo. Arba vidinis, vidurinis ir išorinis.

Iš 2013 m. spalio 1 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Vienas priesakas“

Komentarų nėra

Dvipusis ryšio kanalas

Dvasinis darbas

Turime pasiekti tokią būseną, kad mus žmonijos gerovė jaudintų tarsi savo vaikų gerovė. Visa tai pasieksime dėl augančio egoizmo. Klausimas tik tas, ką su tuo toliau darysime, kai pakilsime pas Aukščiausiąjį, į grupės centrą, o per grupės centrą prasiskverbsime grupės vidun, kur slypi Kūrėjo Aukštesnioji jėga. Ar prašysime Jo pripildymo, ar suteiksime Jam galimybę atsiskleisti pasaulyje, kad jame įsivyrautų davimo ir meilės savybė?
Visa tai priklauso nuo mūsų. Mes užpildome troškimus publikos, prašančios, ko kiekvienam reikia: pinigų, garbės, žinių, pramisti, šeimos gerovės, prijungdami prie jų savo požiūrį. Juk mes norime, kad šie norai priartėtų prie Kūrėjo, atsiskleistų žmonėse ir suteiktų malonumą Kūrėjui. Šiuos žemiškus rūpesčius dėl maisto, pinigų, šlovės mes pakeliame į dvasinį lygmenį, kad jų viduje atsiskleistų Šviesa, Kūrėjas. Tai lems tokį atsakymą į visus prašymus, kad jie patys panorės tapti duodančiaisiais ir tuo suteiks Kūrėjui džiaugsmą.
Kūrėjo džiaugsmas turi būti bet kurio mūsų veiksmo pradinis ir galutinis taškas: jo priežastis ir tikslas. Mes atliekame tarpininko, perdavimo kanalo, vaidmenį.
Veikiame dviem kryptimis: į publikos pusę ir į Kūrėjo pusę, ir dėl žemiškųjų, ir dėl dvasinių norų. Patys esame viduryje: iš dalies ten, iš dalies čia. Mes jaudinamės dėl žmonių kančių ir nuolatos jaučiame nepasitenkinimą Kūrėju. Tokiu būdu Kūrėjas provokuoja mus, visą laiką siunčia mums kliūtis, juk pradedame jaudintis kartu su žmonėmis dėl to, kaip jie kenčia, kaip jiems blogai, kokie jie vargšai: nėra nei būsto, nei maisto, nei gerovės, baisūs konfliktai, nusivylimas ir ligos.
Atsiduriame situacijoje, kai esame priversti apkaltinti, o ne išteisinti Kūrėją. Todėl mums atsiranda galimybė pateisinti Jį, darbuotis ties tuo, kad „tikėjimo aukščiau žinojimo“ akimis pamatytume Jį kaip gerą ir nešantį gerovę nusidėjėliams ir teisuoliams!

Iš pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų

Daugiau šia tema skaitykite:

Visos pasaulio bėdos

Traukinys važiuoja į kūrinio tikslą su visais sustojimais

“Išėjimas į žmones” – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Komentarų nėra

Būrys nepastebėjo, kad prarado kareivį

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kartais kritimas atima visas jėgas ir žmogus bando išsisukti nuo darbo grupėje. Kaip greičiau pereiti  tokias būsenas?
Atsakymas: Neleistina bėgti iš grupės. Tas, kuris neateina kritimo metu, kenkia visai grupei. Kiti privalo atnešti jį  tiesiog ant neštuvų. Draugai turi labai jautriai reaguoti į tai, kas vyksta. Jei jie nekreipia dėmesio į tai, kad draugai krenta ir neateina į užsiėmimus, tai reiškia rimtumo ir bendros atakos pojūčio trūkumą.
Jei kiekvieną dieną jausimės kaip fronte, tai suprasime, kad nelaimėsime  praradę netgi vieną draugą. Vienas, kritęs kovoje, jau padaro mūsų armiją netobulą ir suskaldo mūsų gretas. Bet mes nejaučiame jokios atsakomybės ir tie patys kritę draugai nesupranta, kokią žalą padaro kitiems. Tai reiškia, kad nedirbame dėl savo susijungimo, o tai labai stabdo mūsų tobulėjimą.
Mes atliekame daugybę veiksmų, bet visi jie turi būti nukreipti į tai, kad jaustume mūsų vienybę, kuri yra visų mūsų pastangų ir apdovanojimų centre. Kūrėjo atskleidimo ir galutinio išsitaisymo epicentras – visa tai sukoncentruota mūsų vienybės taške.
Jei žiūrėsime tik į šį centrinį grupės susijungimo tašką – tik ten išryškinsime tarpusavio neapykantą, atstūmimą, nutolimą, o paskui – ryšį, vienybę ir Kūrėjo atskleidimą. Tai tas pats taškas, kurio visą laiką turime siekti ir žiūrėti tik į jį. Bet vietoj to kiekvienas žiūri į savo kišenę.

Iš 2013 m. rugsėjo 13 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati

Daugiau šia tema skaitykite:

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Komentarų nėra

Laipsniškas vystymasis

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Sankt Peterburgo kongresas. 3 pamoka.
Kabalistai, pažinę vidinę pasaulio struktūrą, aprašo pasaulio konstrukciją kaip daugiaplanę, sudarytą iš daugybės pasaulių. Apie tai šiandien jau ima kalbėti ir fizikai, psichologai.
„Daugiaplanis“ pasaulis sudarytas iš koncentrinių apskritimų, kuriuos mes studijuojame, būdami mūsų pasaulėlyje, esančiame centriniame jų taške.
Didysis kabalistas Ari rašo, kad po to, kai viskas susitraukė, nusidriekė Šviesos spindulys ir sutvėrė visus pasaulius iki paties paskutinio mūsų pasaulio, esančio žiojėjančios tuštumos centre. Tik mažas Šviesos kanalas iš Begalybės pasaulio (pažymėtas ∞) prasiskverbia į mūsų pasaulį.


Mes pradedame vystytis iš centrinio jo taško, iš kurio pagal astronomiją dėl sprogimo jėgos atsirado visa materija. Pagal kabalos mokslą materija atsirado dar iki sprogimo dėl (Šviesos) susitraukimų.
Mūsų pasaulis visiškai priešingas viskam, kas yra ne jame. Todėl jaučiame tik jį, tik tai, kas patenka į mūsų penkis jutimo organus, ir per juos gauname pasaulio vaizdą. Štai, ką mes turime.
Visa pasaulio sandara sutverta nuosekliu (Šviesos) susitraukimu iš viršaus žemyn. Tai reiškia, kad visos apskritiminės sritys palaipsniui traukėsi, kol besitraukianti sritis, veikiama Šviesos, susiskaidė į daugybę dalelių. Todėl materijos (noro gauti) viduje reiškiasi Šviesos savybės, turinčios atvirkštinę formą.
Šviesos savybė – duoti, mylėti, jungti, turtinti, kurti – apskritai, daryti viską, kas naudinga, gera, amžina. Tačiau, kai Šviesa įėjo ir suskaldė materiją, padalijo šią į daugybę dalelių, ji pati šioje vietoje sukūrė priešingas sau savybes – gavimo, egoizmo, prievartos, neapykantos, atstūmimo – visas, kurios mums sukelia neigiamų emocijų, nors jomis ir naudojamės, nes jos tapo mūsų prigimtimi. Tokie ir esame.
Viskas, kas mus skiria (vadinamasis „faraonas“) – tai negatyvios Šviesos savybės, priešingos jai. Jų padedami galime studijuoti Šviesą, visą laiką traktuodami ją priešingai, ir matyti, kas vyksta.
Todėl mūsų darbas atliekamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“, t. y. davimo savybę iškeliant aukščiau už gavimo – siekiant ryšio, susijungimo, meilės, pakilimo aukščiau savęs, savo prigimties. Šitaip galima eiti pirmyn.
Tačiau mes patys tegalime daryti mažas pastangas, be to, stengtis gali tik tie žmonės, kurie turi tašką širdyje – davimo savybės užuomazgą.
Iš esmės, šią kibirkštį turi visi, tik ji pasireiškia palaipsniui – iš pradžių jautresniems, o po to -grubesniems žmonėms. Be to, kuo grubesnis žmogus, tuo didesnis jo dvasinis potencialas. Nors jam ir sunkiau išsitaisyti, bet ir jo dvasinio aukščio atskleidimo galia bus atitinkamai didesnė. Todėl tie, kurie taisysis po mūsų, prie mūsų pasiekimų pridės milžinišką kiekį šviesos.
Tarkime, mes pasiekiame tik Nefeš lygmenį, o kai jis pereina toliau – Ruach, Nešama, Chaja, Jechida lygmenis. Juk kiekviena karta pasiekia tam tikrą kartelę, o ją pakeičianti karta pasiekia dar aukštesnę. Mes vystomės lygiai taip pat.
Mūsų vystymasis laipsniškas. Tie, kuriems pabunda taškas širdyje, ima ieškoti gyvenimo prasmės. Jų netenkina jokie tikėjimai – juos domina pažinimas, tiksliau – realus prisipildymas žiniomis, pajutimu, galimybe „valdyti“ visą pasaulį, atskleisti jį iki galo, pajusti savyje, ir realiai, aiškiai, sąmoningai pajusti save jame. Šito link juos varo taškas širdyje.
Tačiau tam nepakanka vien taško širdyje, reikalinga ir kitų bendro suskaldyto noro dalelių pagalba, arba bent jau tam tikros jų dalies. Taip susirenka grupė.
Be to, grupę taip pat ne patys surenkame. Ji formuojasi tarytum atsitiktinai. Reikalas tas, kad mus supa Aukštesnioji šviesa, kuri užpildo sukurtą tuštumą (ją vadiname tuštuma, nes aiškiai nejaučiame Šviesos), ir ji veikia mus tokiu stiprumu, kokiu siekiame jos savybės.

Iš 2013 m. liepos 12 d. 3-iosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Dvasinės linijos pradžios taškas

Komentarų nėra

Nesiimk ne savo darbo!

Dvasinis darbas, Grupė

Visą mūsų kelią sudaro pasiruošimai: bet kurios pakopos, kiekvieno naujo žingsnio sėkmę lemia pasiruošimas. Kodėl gi toks svarbus pasiruošimas, o ne pats veiksmas? Esmė ta, kad veiksmą atlieka grąžinanti į šaltinį Šviesa, bet pasiruošimas tam, kad Šviesa šį veiksmą atliktų, pavestas žmogui.
Remiantis šiuo principu, kiekviena pakopa dalijama į dvi dalis. Pirmoji – tai žmogaus pasiruošimas, savęs anuliavimas. Žmogus turi visiškai sutikti su Šviesos veikimu: tai išreiškiama noru, malda, vadinamuoju „MA“N kėlimu“. Jei noras, malda, t. y. pasiruošimas yra teisingas kiekybiškai ir kokybiškai, jei atitinka tą pasikeitimą, kurį žmogus turi praeiti, tai Šviesa gauna galimybę veikti. Šviesa ateina ir atlieka žmoguje tokius pakeitimus, po kurių jau gali jame įsiviešpatauti.
Kai vienas toks veiksmas baigiasi, žmogui vėl suteikiama galimybė atlikti pirmąją darbo dalį, t. y. tą, kuri įpareigoja jį: paklusti, anuliuoti save, prisiimti aukštesniojo valdžią, panorėti, kad Kūrėjas atliktų su juo kitą veiksmą. O kai jis baigia šį pasiruošimą, t.y. įgyja pakankamą, teisingą ir vientisą norą, kad Šviesa atliktų savo darbą, Šviesa jį atlieka, taip žmogus pakyla dar viena pakopa.
Taip, žingsnis po žingsnio, juda į priekį. Viskas priklauso nuo žmogaus pasiruošimo, nes Aukštesnioji Šviesa visada pasiruošusi veikti. Šviesa yra visiškoje ramybėje, ir vienintelis Jos tikslas – padėti žmogui susilieti su Kūrėju.
Todėl reikia rūpintis, kaip įmanoma greičiau ir efektyviau atlikti nuo mūsų priklausantį pasiruošimą, o ne galvoti, kaip išsitaisyti. Taisymas – tai Šviesos darbas, o mes net nežinome, ką Ji turi padaryti. Mūsų užduotis – tik išsiaiškinti viską, kas susiję su mumis, t. y. su mūsų noro paruošimu.
Šis pasiruošimas taip pat dalijamas į kelias dalis: nusižeminimas, savęs anuliavimas, Šviesos, grąžinančios į Šaltinį didybės suvokimas; būsimosios būsenos, į kurią atveda mus Šviesa, įsisamoninimas. Visa tai galime suvokti aplinkoje, darydami pratimus joje, stengdamiesi susijungti ir panaudoti tam visas turimas priemones.
O visos mums suteiktos priemonės susijusios būtent su pasiruošimu, t. y. tuo darbu, kuris pavestas mums. Jei atrodo, kad esame bejėgiškoje, beviltiškoje situacijoje, vadinasi, imamės ištaisymo darbo, kuris priklauso ne mums, o Šviesai. Jis iš tikrųjų mums per sunkus.
Tačiau jei susikoncentruosime būtent ties tuo, ką turime atlikti kiekvienoje pakopoje, t. y. paruošti reikalavimą, prašymą, kad Šviesa veiktų, tam turime visas būtinas priemones.

Iš 2013 m. birželio 24 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Kanalų išvalymas supančiai Šviesai

Sankt Peterburgo kongresas: šuolis prasideda nuo įsibėgėjimo

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Komentarų nėra

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Dvasinis darbas, Grupė

Sankt Peterburgo kongresas. Pirmoji pamoka
Keisdami save mes keičiame pasaulį. Pasikeičia absoliučiai viskas, kas egzistuoja: tai, kas vakar atrodė ydinga, atrodys tobula, kas atrodė egoistiška, bus jaučiama kaip altruistiška, neapykanta pavirs meile, o išsiskyrimas, abipusis nutolimas – taps susivienijimu, susiliejimu. Visa tai priklauso vien nuo žmogaus savybių.
Tie laipsniško pasikeitimo laiptai – pakopų, sfirų, pasaulių, parcufų, laiptai – iš tikrųjų yra mūsų vidinių pasikeitimų skalė. Vien į vidinius pasikeitimus būtina sutelkti dėmesį, būtina nusiteikti keistis.
Patys mes jokiu būdu negalėsime to padaryti. Žmogus negali pats savęs ištraukti iš egoistinės būsenos, tai įvyks tik jeigu mes padėsime vieni kitiems, jeigu kursime ypatingą aplinką, kuri kaip inkubatoriuje ims mus greitai, teigiamai ugdyti.
Tam mes ir susiburiame. Tam mes ir vienijamės. Tam mes dalyvaujame draugų susirinkimuose. Apskritai viskas – tik tam, kad pamėgintume pridėti pakankamai pastangų pritraukiant bendrą jėgą, kuri yra visose virš mūsų pakopos esančiose pakopose.
Mes esame po pirmąja pakopa – šių laiptų nulinėje pakopoje, ir pritraukiame kitos pakopos jėgą, jos poveikį mums tiek, kiek jos siekiame.
Siekiame ne pašokdami aukštyn, o vienydamiesi. Stengdamiesi susivienyti, išryškinti vienybę, abipusį įsitraukimą, susiliejimą, tarpusavio pagalbą, meilę, paramą, ketindami visu tuo sukelti supančios Šviesos, kitos pasaulio pakopos poveikį mums, mes atliekame vienintelį teisingą veiksmą, kuris gali nulemti sėkmę.
Pamažu mūsų veiksmai sukelia Šviesos švytėjimą. Nors mes to ir nepastebime, šis švytėjimas jau daro mums įtaką. Veikiame kaip vaikas, kuris nežino, kaip auga, tiesiog žaidžia žiūrėdamas į suaugusiuosius ir automatiškai, kaip beždžionėlė, kartoja jų veiksmus. Nepaisant to, kad jis nesupranta, nežino, prie ko tai prives, gamta instinktyviai skatina jį taip elgtis.
O mes veikiame sąmoningai, nepaisydami savo egoizmo. Būtent dėl to mes pritraukiame supančią Šviesą, keičiančią mūsų savybes. Juk mes norime jas pakeisti, o ne tiesiog augti tokie, kokie užprogramuoti prigimties, tarsi maži, egoistiškai besivystantys vaikai. Juos irgi veikia Šviesa, nes visi pokyčiai vyksta tik jai padedant. Bet mes norime vystytis kitaip ir todėl, įveikdami savo egoizmą, pritraukiame jau ne šiaip ugdančią Šviesą, kuri augina mažus vaikus. Mūsų veiksmai – sąmoningi, abipusiai nukreipti į vienijimąsi. Mes norime, kiek tik galima norėti turint neištaisytų, atvirkštinių savybių, kad šis susivienijimas bent kažkiek įvyktų.
Mes natūraliai, nesąmoningai arba netgi ir sąmoningai siekiame egoistinių tikslų. Mes norime suprasti, pajausti, pamatyti, atskleisti – kitaip tariant, mums tai yra tam tikras egoistinis įsigijimas. Mums esant nulinėje pakopoje į tai neatsižvelgiama, nes viskas duota gamtos, mes kitaip negalime. Vis dėlto jeigu virš viso to, padėdami vieni kitiems, kartu siekiame vidinių pasikeitimų, tai to pakanka. Todėl pagalba, kurią gauname iš aukščiau, vadinama „supančia“ Šviesa, t. y. nematomai mus veikiančia Šviesa.
Ji pamažu mus valo, suartina, atskleidžia mumyse tam tikras naujas savybes. Beje, būtent tas naujas savybes, kurios iškyla jau dėl mūsų suartėjimo ir mokymosi poveikio, turime taisyti. Visa, ką jaučiame nuopuolio metu: atsižadėjimą, nutolimą, priešiškumą, įvairiausias problemas, ypač grupėje, netgi ir kasdieniame gyvenime, – tai būtent tos neigiamos savybės, į kurias turime nukreipti dėmesį, ir, priešindamiesi joms, toliau stengtis suartėti. Kitaip tariant, mumyse iškylantys neigiami norai, ketinimai, atstūmimai vienų nuo kitų, nuo grupės, nuo mokytojo – visa tai teisinga, visa tai būtina. Būtent tai vadinama „bloguoju pradu“.
Juk visa, su kuo gimėme, – tai ne blogasis pradas, o tiesiog įprastinis žemiškas egoizmas, nieko jame nėra. Blogasis pradas – tai būtent tie atstūmimai, kurie kyla mumyse veikiant siekiui žengti pirmyn, būtent juos mums ir reikia taisyti.
Todėl labai gaila tų draugų, kurie buvo su mumis, siekė tobulėti, buvo labai užsidegę, rimti, bet galiausiai, vos pradėję jausti stiprų neigiamą grupės, mokytojo, mokymosi poveikį, nesugebėjo įtikinti savęs ir toliau atkakliai laikytis pasirinktos krypties. Ir grupė nesugebėjo jų paveikti, padėti suprasti, kad visi jiems kylantys neigiami pojūčiai ir yra tie tikrieji, patys geriausi norai, virš kurių reikia pakilti, su kuriais reikia kovoti, – ir su niekuo kitu.
Pavydas, pyktis (kiekvienas turime pilną neigiamų savybių rinkinį) – visa tai ne tas. O štai šitie nauji, prieš grupę nukreipti norai – patys reikalingiausi. Būtent juos reikia surinkti, būtent su jais dirbti. Taigi reikia atkreipti į tai dėmesį.
Toks darbas – labai reikalingas ir veiksmingas aiškinimasis. Juo labiau reikalingas, kai pradėsime dar glaudžiau suartėti ir ypač kai Šviesos savybės pamažu ims reikštis mumyse, mes jausime ir tarpusavio suartėjimą, ir nutolimą, vėl suartėjimą ir vėl nutolimą – atsiras kvėpavimas, širdies ritmas, plaučių ritmas, judėjimas į vidų ir į išorę.
Baal Sulamas aprašo tai trečioje knygos „Išminties vaisiai“ dalyje kaip sušilimą ir atšalimą, arba susitraukimą ir išsiplėtimą. Štai šis susitraukimas ir išsiplėtimas jau yra dvasinio gyvenimo išvakarės.
Vaisiuje, esančiame motinos įsčiose, dar visiškai nėra jokio vidinio gyvenimo – gyvenimas pasireiškia jame, bet tik kaip kažkokioje kūno dalyje. O vėliau jame ima formuotis įvairūs organai, kurie veikia skirtingai: ima plakti širdis, dalis organų pradeda prisiimti būsimąjį vidinį darbą.
Žinoma, tikrasis gyvenimas atsiranda esant gimdymo impulsui, kaip sakoma, pereinant „machsomą“ – barjerą iš vieno pasaulio į kitą (kai išeina vaisius), bet laipsniškas vidinis  užgimimas jau yra: embrionas girdi, jaučia, kaip jį veikia supanti aplinka. Jame pasireiškia kažkokie nesąmoningi, dar jo nesuvokiami poveikiai, reakcijos ir t. t.
Panašiai ir mumyse jau pradeda jaustis tokie impulsai: suartėjimas ir nutolimas, suartėjimas ir nutolimas, bet dar labai nežymiai. O dvasinėse pakopose, kai pradėsime aiškiai jausti Šviesos poveikį, tai bus tikri, labai rimti postūmiai.
Dėl šios priežasties mes turime remti vieni kitus. Kai vieni išeina, kiti turi paremti juos, abipusiai įsitraukdami vieni į kitus; kai viename atsiranda ertmė, noras, atstūmimas (įvairiausi minusai), kiti tučtuojau šią ertmę kompensuoja pliusais, ir atvirkščiai. Tada iš šių abipusių papildymų, būtent dėl vidinio dvasinio metabolizmo, gimsta gyvenimas.
Turime turėti tai omenyje. Pagrindinis dalykas – sukibti visiems kartu, suprantant, kad turime remti vieni kitus. Ir jeigu, nepaisant šios paramos, staiga patirsime kažkokį nutolimą, tai turime pajusti: „O kurgi ši parama manyje? O kurgi aš drauguose?“ Toks abipusis svyravimas yra to gyvenimo, kurį studijuojame, pradžia.
Ir tuomet Šviesa jau ims reikštis mumyse aiškiau, ne kaip supanti, o kaip pripildanti. Siekdami pripildyti kitą ir suprasdami, kad neturime, kuo jį pripildyti, mes pradėsime jausti, jog būtent Šviesa ir sukeldavo visokiausius mūsų veiksmus, mintis, atstūmimus. O dabar mes jau patys, savarankiškai pritraukiame ją, kad ji darytų mums poveikį.
Šviesa nematomai veikia už mūsų, sukeldama mumyse įvairiausių minčių, norų. Tai, kad gyvename, egzistuojame – visa tai ji automatiškai sukelia mumyse, bet mes nesuvokiame jos veiksmų, nejaučiame jų.
Mūsų užduotis – pareikalauti jos dalyvavimo ten, kur nieko negalime padaryti. Jausime įvairiausias tuštumas, o turime stengtis pajusti, surasti, ko dar aš galiu pripildyti kitus. Tada galiu reikalauti Šviesos, juk jeigu neturiu, ko pripildyti draugų, reikalauju Šviesos.
Aš turiu pajausti, kad noriu tai padaryti. Jeigu aš visas nukreiptas įsitraukti į kitus, Šviesa gali būti mano partnere. Tokiu atveju aš jau pradėsiu akivaizdžiai jausti jos veiksmus manyje, būtent tam jos šaukiuosi. Tai vadinama „nuo meilės draugams prie meilės Kūrėjui“. Tai yra aš primygtinai reikalauju, kad Šviesa išvien su manimi tame dalyvautų.
Taigi mano darbas – pildyti draugų tuštumas tol, kol visos juose susidarančios tuštumos bus užpildytos manimi. Ir taip – kiekvienu iš mūsų. Tada šis abipusis visų su visais susijungimas ir sukurs tą sistemą, kuri vadinama Begalybės pasauliu, ir pakels mus į kitą lygmenį.
Tai bus pirmas lygmuo. Jis yra artimas realizacijai. Antrame lygmenyje jau galėsime dirbti aiškiau, realiai jausdami, kur yra tos kitų tuštumos.
Aš jausiu jas kaip atstūmimus, kaip jautė didieji knygos „Zohar“ kūrėjai. Jie aprašydavo, kaip nekęsdavo kits kito, kokias tuštumas kits kitame atrasdavo, kaip jausdavo blogąjį pradą, atstumiantį juos vieną nuo kito, ir kaip dėl to, taisydami abipusį atstūmimą, atskleisdavo Zohar – aukštesnįjį į juos nusileidžiantį švytėjimą. Taip jie tarpusavyje atverdavo davimo ir meilės savybę, nes tai ir yra tas pagrindas, tas indas, kuriame gali atsiskleisti Šviesa.
Mes neturime to pamiršti. Kas akimirką tai, ką jaučiame ir apie ką galvojame, Šviesa iš anksto formuoja mumyse, o mes turime iš to surasti, kaip siekti jos vientisumo atskleidimo ir sukelti savyje visišką jos pojūtį, t. y. abipusio davimo vieni kitiems savybę.

Iš 2013 m. liepos 12 d. 1-osios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinės linijos pradžios taškas

Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Efektyvaus darbo sąlygos

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai