Klausimas: Po poros dienų atvažiuosiu į kongresą ir sutiksiu ten žmonių, kurių niekada nemačiau, kalbančių kitomis kalbomis, kitų kultūrų atstovų. Ką aš turiu jiems duoti ir ką turiu iš jų gauti, kad nepaleisčiau į dvasinį pasaulį vedančio siūliuko?
Atsakymas: Reikia vienas kitą palaikyti – perteikti supratimą, kad jei mes įkvėpsime vienas kitą, tai pasieksime tikslą. Nereikia pasikliauti Kūrėju, kažkokiu „geru Dievu“. Matome, kad visas pasaulis Jo šaukiasi – ir kam tai padėjo? Gali kreiptis tik į grupę. O kai kreipsiesi į ją ir panorėsi atskleisti tarp jūsų esančią meilę ir sąjungą – tai ir reikš, kad atskleidei Kūrėją. „Šventovė“ – tai bendras kli, bendra grupės, tautos arba viso pasaulio siela – tai mūsų sąjunga. Nėra Kūrėjo be kūrinių. Jis vadinamas Kūrėju (Borė) todėl, kad tu Jį atskleidi („ateik ir pamatysi“ – „bo-rė“) bendrame integraliame, sujungtame kli (nore). Su tokiu ketinimu aš ateinu į grupę ar atvažiuoju į kongresą ir noriu visiems pasakyti: „Vyrai, mes norime atskleisti Kūrėją? Tai kur gi galime Jį pamatyti? Kur mūsų sąjunga?! Kaip kiekvienas iš mūsų įkvepia kitus ir kaip jį įkvepia mūsų jungimasis tarpusavyje – Kūrėjas, dvasingumas? Ar gali kiekvienas gauti tokios jėgos iš mūsų bendros sąjungos, kad sustiprėtų ir vėl jungtųsi į jį dar stipriau!?“ Tai ir reikš, kad turime ryšį su Kūrėju. Kūrėjas – tai mūsų bendra, vienijanti jėga!
Tarkime, mūsų yra 10, ir kiekvienas turime po 100 kg jėgos. Manote, kad mūsų bendrą jėgą sudarys 100 x 10, t. y. 1 000 kilogramų? Ne, dėl to, kad mes visi susivienijome ir atsisakėme savo ego, norėdami suartėti ir susijungti, vietoje tūkstančio kilogramų gavome milijoną! Juk dirbome prieš egoizmą, prieš neapykantą kitiems ir pasiekėme meilę visiems, – turėjo kažkaip pasireikšti šios pastangos? Mes ne šiaip sau sudėjome šiuos kilogramus ir susumavome. Juk kiek reikėjo stengtis, norint šito pasiekti.
Tarkime, renkame pinigus kokiai nors bendrai platinimo akcijai. Aš ne šiaip sau metu pinigus į bendrą katilą – aš dirbu prieš savo ego, įvairius išskaičiavimus. Jeigu aš tiesiog išleisčiau šiuos pinigus, tai net nepastebėčiau. Bet aš negaliu prisiversti sumokėti grupei, bendram reikalui… Tik ne tai! Aš pasiruošęs juos sudeginti, iššvaistyti taip, kad ryt neatsiminsiu kam, bet žinosiu, kad vis gi padariau kažką savo malonumui. O kai duodu pinigų grupei – tai kainuoja man 100 kartų daugiau, tarytum duočiau ne 500, o 50 000! Tiek reikia pastangų. Todėl, jeigu sąjunga sudaryta abipusio atidavimo, Kūrėjo atskleidimo tikslu, tai joje atskleidžiu milžiniškas jėgas. Tai ne šiaip „susimesti“ į bendrą kasą – šioje kasoje be mūsų indėlio yra dar vienas, papildomas, vienijantis komponentas. Yra dar vienas toks „bonusas“, sąskaitos „priedas“, kurio galia milijardus kartų didesnė už pačią indėlių sumą. Tai ta jėga, kurią kiekvienas gauna iš grupės – juk ją gauna visi, ir ji nemažėja! Mes ir renkamės į kongresus bei kitus susitikimus, norėdami išgauti šį bendrą, vienijantį komponentą. Kiekvienas jį gauna sau – savo ištaisymui.

Iš 2011 m. sausio 25 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidinė grupė

Įtrauktas į dvasinį sūkurį

Kongresas priartina mus prie Kūrėjo

Iš antros pamokos Maskvoje

Klausimas: Kas yra grupė?
Atsakymas: Grupė – tai kiekvieno mūsų noras atrasti save vienybėje su kitais ir su Kūrėju. Pasakyta: „Israel, Tora ir Kūrėjas yra viena“. Grupė – tai siekiantieji kartu susijungti, idant šiame susijungime atskleistų juos pripildančią Jėgą.
„Aš“ – tai mano dvasinis judėjimas pirmyn, tik šis judėjimas, visa kita ne. Manasis „Aš“ gali būti egoistiškas, priešiškai nusiteikęs: „nenoriu vienytis“, arba atvirkščiai: „noriu vienytis“. Tik į tai kreipiu dėmesį.
Grupė – tai tokie patys visų kitų, kurie nori būti kartu, nors galbūt yra nusiteikę priešiškai, judėjimai. Ir štai mes kartu bandome pasiekti, kad savo troškimo viduje pagal panašumo dėsnį atskleistume Kūrėją.
Mes niekados Jo neatskleisime, tik tą savybę, kurią sukursime tarpusavyje. Šis mūsų „prietaisas“ ir išaiškins, kas vyksta „už mūsų“. Mes kuriame imtuvą, detektorių, kuris ras Kūrėją – pajus Jį tokiu laipsniu, tokiu jautrumu, kokį pasiekėme tarpusavyje.

Iš 2011 m. sausio 16 d.  pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar“. Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Sielų susijungimas = panašumas į Šviesą

Grupė – tai mano šešėlis

Mes egzistuojame tarpusavyje susijusių sielų sistemoje. Šių sielų būsena yra ištaisyta, ji nuo pat pradžių sukurta Kūrėjo.
Pasakyta: „Veiksmo pabaiga – pirminiame sumanyme“. Kūrėjas Savo mintimi atlieka viską. Jis sumanė – ir viskas įvyko.
Mes savo darbu turime pasiekti tą pačią būseną. Kam? Idant toje pačioje būsenoje galėtume atskirti visas savybių gradacijas, visas sudedamąsias dalis, kad pasijustume valdančiaisiais, jį jaučiančiais ir suvokiančiais.
Todėl esame tos pačios būsenos, tik visiškai be sąmonės. Ką turime daryti? Prašyti suvokimo. Noriu pamatyti, sužinoti, pajausti, kur esu!
Kokia būsena mano jaučiamame pasaulyje yra panaši į tą dvasinę, Kūrėjo sukurtą būseną? Ryšys tarp mūsų, pasiryžusių jos siekti.
Dabar sugadintas mūsų tarpusavio ryšys suteikia pojūtį, kurį vadinu „šiuo pasauliu“. Jaučiu jį tokį, nes jaučiu tik save, esu visiškai į save paniręs .
Jeigu mano jutimo organai ims veikti priešingai – iš vidaus į išorę, aš pajausiu tikrąją realybę, kurioje esu.
Šis pojūčio „iš vidaus į išorę“ pakeitimas vyksta palaipsniui, 125 pakopomis, nes mes dirbame, dedame pastangas, prašome, kad tai įvyktų.
Kur įgyvendinu visą šį procesą, kad nepaskęsčiau iliuzijose, nesipainiočiau ir neklysčiau? Turiu praktiškai tai realizuoti grupėje, savo dabartinės būsenos pakopoje.
Būtent to prašau. Viskas labai juntama ir paprasta: yra grupė, kurioje visi siekia užmegzti tarpusavio ryšį. To prašome skaitydami knygą „Zohar“.
Kodėl? Todėl, kad skaitydami šią Knygą sužadiname mūsų tikrąjį ryšį veikiami viešpataujančios tarp mūsų jėgos, kuri vadinama „Kūrėju“.
Tada mūsų lūkesčiai gali realizuotis, net jeigu jie netikri, dirbtiniai. Apie tai sakoma „Padarysim ir išgirsim“.
Toks požiūris į mūsų būseną, mokymąsi ir tai, kas turi įvykti, vadinamas ketinimu, o mūsų darbas – vidiniu žmogaus darbu, Kūrėjo darbu.
Šios sistemos naudojimas pasitelkiant knygas ir jėgą, kuri viešpatauja mumyse, vadinamas kabalos mokslu.
Visi tai yra Kūrėjo atskleidimo kūriniui etapai. Ką reiškia „Kūrėjo atskleidimas“? Davimo jėgos atskleidimas mumyse.
Todėl Kūrėjas (Bo-re) vadinamas „Ateik (bo) – Pamatyk (re)“. Juk pagaliau dirbame Kūrėjo darbą, ir čia slypi visas kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nupieškite Aukštesnįjį pasaulį

Dėl visko kalti purvini akiniai

Kur ieškoti Kūrėjo?

Klausimas: Kaip galime siekti davimo, jei nejaučiame dvasinio pasaulio, nesuvokiame aiškaus tikslo, nematome jokių dvasinių objektų ir formų? Kaip aš galiu orientuotis, eiti pirmyn ir neapsirikti?
Atsakymas: Visa tai tiesa, jei kalbėsime apie išorinius dalykus. Tačiau dvasinis pasaulis vadinamas vidiniu pasauliu ir reikalauja vidinės pažangos, nes vyksta tik dėl mūsų vidinių pokyčių.
Pasirinkdamas aplinką, kuri mane veiks, aš kaskart renkuosi, kokie bus mano būsimi norai, pokyčiai. Nuolatinis savęs tikrinimas, judu pirmyn ar ne, remiasi tuo, kas mane skatina judėti.
Ar pajutau egoistinį pripildymą, pasitenkinimą tuo, kad kažką padariau, išgirdau pritarimą, pajutau pasididžiavimą savimi, daugiau supratau, aiškiau pajutau – ar judu pirmyn, nepaisydamas tuštumos visuose egoistiniuose noruose, ir pasiryžęs judėti stumiamas kitos jėgos, o ne pripildydamas šiuos norus.
Kas tai per jėga – nežinau! Tai davimo ir meilės jėga, kurią reikalauju man suteikti. Šios jėgos neįmanoma gauti iš grupės – grupė gali tik įteigti, kaip tai svarbu. O pati jėga turi ateiti iš Kūrėjo.
Ir kai staiga savyje pradedu jausti visą vidinę laboratoriją – man nebereikia jokių išorinių įvaizdžių.
Pradedu matyti, kaip visos savybės skirstosi ir ryškėja manyje. O tai, kas vyksta išorėje, man visiškai nesvarbu.
Dvasinį tikslą aš taip pat matau savyje – pastangose dirbti tik meilės ir atidavimo degalais! Aš noriu, kad mano norus pripildytų atspindėta Šviesa, o ne tiesioginis pripildymas, – davimas, o ne prisotinimas Šviesa.
Išeina, jog pašalinu visas dvejones: kur gi tas išorinis tikslas ir kaip aš galiu jį pasiekti?!
Juk dabar jaučiu, kad jis manyje, patikrinu ir įvertinu jį pagal tai, kuo pripildomas mano dvasinis indas, iš ko jis gauna gyvybinę energiją, ko laukia – sotaus pripildymo ar tik degalų darbui?
Tuomet nebejaučiu, kad dvasiniame kelyje man trūksta išorinių nuorodų ar aš blogai matau – visa tai yra manyje.
Kai žmogus savo dėmesį palaipsniui perkelia nuo išorinių parametrų į vidinius – tai ir yra tas perėjimas, kuriuo galima pasitikrinti, kiek priartėjai prie machsomo – ribos, skiriančios mūsų ir dvasinį pasaulius (lygmenis).
Juk žmogus ima valdyti save (manipuliuoti savimi) iš išorės, Kūrėjo padedamas, per grupę taip, kad gali dirbti ne tam, kad augtų pagal savo egoistinius kriterijus, – o aukščiau pažinimo.
Jis ima naudotis energija, kurios anksčiau neturėjo. Jo kūnas, mašina, ima dirbti savaime, lyg „amžinasis variklis“ – tai reiškia, kad jis jau pradėjo gauti davimo energiją, kuri tarnauja kaip degalai.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Neparsiduokite už grašius…“

„Pro tamsos siluetą jau matosi išsigelbėjimas…“

„Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas“

Klausimas: Kas dvasiniame pasaulyje mums yra „aukštesnioji pakopa“?
Atsakymas: To mes nežinome. Esame aukštesniosios pakopos gimdoje lyg vienintelis taškas, sėklos lašas, mūsų dvasinis rešimo (įrašas, genas). Be šio rešimo daugiau nieko neturime!
Juk mūsų žemiškasis kūnas, protas, jausmai neturi nieko bendro su dvasiniu pasauliu ir ten jų nematyti.
Dvasiniame pasaulyje yra tik aukštesniosios pakopos gimda (Begalybės pasaulio Malchut) ir mes – joje. Kiekvienas iš mūsų – tai rešimo (0/1, šoreš avijut / alef itlabšut) arba taškas širdyje. Dabar mūsų užduotis – pasistengti prisitvirtinti prie gimdos sienelės!
Viskas prasideda nuo tris dienas trunkančios sėklos absorbcijos. Pati pirmoji embriono (mūsų) problema – prilipti prie gimdos sienelės, kitaip tariant, užmegzti pirmąjį kontaktą su aukštesniąja pakopa, o norint prie jos prilipti, reikia anuliuoti save jos atžvilgiu.
Tačiau kur ta aukštesnioji pakopa, kur ta gimdos sienelė, kas tai yra? Aukštesnioji pakopa – tai kabalistinė grupė, mano aplinka! Tokiu pavidalu aukštesnioji pakopa prisistato man kaip Kūrėjas.
Taigi, yra aplinka ir esu aš, prilipęs prie jos. Nepaisydamas visų kliūčių priimu visą grupės noro jėgą ir anuliuodamas save jų atžvilgiu, esu pasiruošęs iš jų priimti viską į save.
Kai prilimpu prie grupės, avijutas, noro stiprumas, ima augti, sukeldamas manyje nemalonius pojūčius: nusivylimą, egoizmo augimą, sunkumą. Tačiau aš turiu tik skverbtis giliau į vidų lyg siurbėlė, įsiliedamas į grupę, „į gimdos sienelę“.
Tada tarp mūsų atsiras pirmasis kontaktas ne per tašką, o per vamzdelį, kuriuo į mane ims tekėti kraujas – ryšys kol kas negyvajame lygmenyje (dam/kraujas – iš žodžio domem/negyvasis), tačiau aš jau gausiu dvasinį maistą iš aukštesniosios pakopos.
Visa tai vyksta per mano ryšį su grupe. Aš neturiu kitos sienelės, per kurią galėčiau patekti į dvasinį pasaulį!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip išaugti dvasiškai?“

„Kaip pakilti ant aukštesnės pakopos“

„Iki dvasinio pasaulio tik vienas žingsnis“

Supanti Šviesa žmogų veikia tiek, kiek jis pats to trokšta. Šį dvasingumo troškimą jis gauna iš kabalistinės grupės.
Tai jo lygmens aplinka, iš kurios jis sugeria viską tarsi sėkla, pasėta žemėje. Pati sėkla – negyva. Ji atgyja tik pasėta žemėje.  Be šios terpės sėkla tėra informacinis genas. Tačiau, kai sėkla dėl aplinkos atgyja, ją pradeda veikti saulė bei visos kitos gamtos jėgos.
Sėkla privalo būti susijusi su aplinka, kad bendra aukštesnioji jėga imtų veikti ją.
Taip ir žmogus! Kas nesistengia būti tinkamoje aplinkoje tarsi grūdas, pasėtas derlingoje dirvoje, tas negali tikėtis poslinkių dvasingume. Tai turėtų žinoti kiekvienas.
Tiek, kiek žmogus gali priimti iš aplinkos, tiek jis gauna saulės ir deguonies, kurie pradeda iš jo auginti „medį“.
Ir tada šią jėgą jame pajus net tie, kurie tokių dalykų nepajėgūs matyti savo materialiomis akimis.
Kadangi mes visi kartu esame vieningoje sistemoje, jie pajus, kad mumyse glūdi tikras ir realiai apčiuopiamas dvasinis užtaisas – Šviesa indo viduje.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nuo taško iki Begalybės pasaulio Malchut“

„Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys“

„Kad Šviesa iš mūsų nepranyktų…“

Klausimas: Kas tai per žaidimas – pajusti draugus kaip pačius svarbiausius žmones?
Atsakymas: Tai ne žaidimas, tai paslėpties įveikimas. Egoizmas slepia mane nuo kitų, o kitus nuo manęs, ir neleidžia pamatyti viso Begalybės pasaulio.
Ir šiuo metu esu Begalybės pasaulyje, tačiau prieš save matau pakankamai liūdną vaizdą…
Taip mano egoizmas piešia žmones: vienas negražus, kitas kvailas, trečias tingus, ketvirtas melagis. Tačiau iš tikrųjų viskas ne taip – šis vaizdas tik mano viduje, mano egoizme.
Jei mano akiratyje būtų mano vaikai, kuriuos myliu, kokius juos matyčiau? Jie atrodytų tobuli, juk visus „nusidėjimus pridengtų meilė“. Mylėčiau juos su visais jų trūkumais.
Dėl visko kaltas mano ego, nes nematau nieko, išskyrus jį! Galinėje smegenų dalyje turiu ekraną. Pasaulį matau akimis, tačiau vaizdas pereina per egoizmo prizmę ir projektuojasi šiame smegenų ekrane.
Viskas priklauso tik nuo mano požiūrio, nuo to, kaip nusiteikiu.
Taigi, man reikia taip nusiteikti grupės atžvilgiu, kad pamatyčiau visus bičiulius kaip didžius, galutinai ištaisytus mano kartos žmones.
Ar tai žaidimas? Ne, tai tik išsivadavimas iš egoistinės apgaulės! Šis veiksmas – racionalus. Aplink mane – Begalybės pasaulis, jame esu jau dabar.
Pašalink šią uždangą (klipą), kuri iškreipia Begalybės pasaulį iki tokios apgailėtinos, priešingos tobulybei būklės – ir pradėsi jausti begalybę!
Iš pradžių pamėgink pajusti tai tarsi žaisdamas. Pabandyk įsivaizduoti, kad esame ištaisyti, didūs ir susivieniję.
Tuo pritrauksim prie savęs labai stiprią supančią Šviesą, kuri ištaisys mūsų prigimtį. Vietoje egoizmo įgysim davimo savybę.
Tai labai paprastas principas. Jis visai realus, jokios mistikos čia nėra.
Bandome savo jėgomis pamatyti save ištaisytus ir taip įgauname vidinę jėgą, slypinčią šioje ištaisytoje sistemoje.
Savo noru sužadiname jos poveikį. Tai praktiniai išsitaisymo veiksmai.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pasaulis kreivame mano sielos veidrodyje“

„Nupieškite Aukštesnįjį pasaulį“

„Ką mums suteikia meilė artimui?“

Sunkumą sukelia tai, kad žmogus visada siekia pažinti ir negali suprasti, jog suvokimas ateina tik pakilus aukščiau žinojimo – į dvasinį tikėjimo aukščiau žinojimo indą. Tik ten atsivers tikrasis žinojimas.
Netgi dabar studijuodami Rabašo straipsnius apie grupę ir stengdamiesi pagal šiuos principus sukurti mūsų bendruomenę internete, norime, kad žmonės kuo daugiau jais užsiimtų.
Kaip jie tuos straipsnius supras – ne taip ir svarbu. Svarbiausia, kad per dieną žmogus dar kartą su jais padirbėtų.
Tegul jis susipainios, nieko nesupras, visa tai keiks ir sykiu viso to norės – svarbiausia, kad visą laiką būtų tame.
Taip jis pritrauks grąžinančią į šaltinį Šviesą, kuri pakeis jo norus, ir tada žmogus supras!
Tačiau supratimas nėra tikslas! Tikslas – atlikti teisingus veiksmus, kurie priartins mus prie davimo.
Mokomės ne tam, kad įgytume žinių, mokomės, kaip pasikeisti! Kitaip tai būtų labai lengva, kaip kad ir norisi mūsų egoizmui: prigriebti sau dar ir Aukštesnįjį dvasinį pasaulį.
Tačiau visa Tora (kabala) duota tik tam, kad ištaisytų mūsų egoistinį pradą: ji veikia priešinga kryptimi, prieš jį.
Ne tu pats įsiropšti į dvasinį pasaulį, o taisanti dvasinė jėga įeina į tave. Ir šios taisančios jėgos tu turi norėti ir laukti. Ji vadinasi tavo „Mesiju“.
Žinoma, su šiais straipsniais apie grupę reikia dirbti: sudaryti planą, glaustai sukonspektuoti, apibrėžti pagrindines sąvokas, dėsnius ir principus, kuriais remdamiesi sukursime savo įstatus.
Tačiau svarbiausia – pats užsiėmimas, o jau rezultatą nulems šis darbas, ne supratimas.
Viskas priklausys nuo to, kaip stipriai panorėsime, kad tai įvyktų. Tai ir yra malda (MAN).
Todėl dirbti su straipsniais būtina, tačiau ne tam, kad gautum žinių, o tam, kad juos realizuotum.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ateiti ir pamatyti“ naują realybę“

„Pasaulis kreivame mano sielos veidrodyje“

„Pakilti ir eiti toliau“

Nėra Šviesos be indo, nėra pripildymo be noro. Šviesa yra visiškoje ramybėje, ji pripildo ir supa visą kūriniją. Viskas priklauso tik nuo mūsų noro, nuo mūsų suvokimo indų.
Jeigu mūsų noras sieks būtent to užpildymo, tai mes jį ir pajausime. O jeigu noras nevisiškai atitinka pripildymo dažnį ar savybę, t. y., noro ir pripildymo savybės nepanašios, tai mes nejaučiame pripildymo, kaip kad daugeliu atveju mūsų pasaulyje.
Mes turime savo norą pateikti Šviesai, kad ji jį pripildytų. O noras turi atitikti Šviesą, t. y., turi būti duodantis. Iš kur mums gauti jėgų davimui? Kabalistai sako, kad ši davimo jėga yra kiekviename žmoguje, tačiau ji labai silpna, ir pačiame žmoguje tokia ir liks.
Ji gali išaugti tik tada, kai žmogus susijungia su kitais. Jeigu jis trokšta pasiekti davimo savybę ir yra pasiruošęs viską daryti dėl to, kad gautų iš grupės, iš draugų jų norą duoti, tai iš jų gaus daug tokių norų – tiek, kiek nusižemins pats, ir išaukštins draugus savo akyse. Tokiu būdu jis galės iš jų gauti didesnį davimo norą – ir kiekybiškai, ir kokybiškai.
Jeigu jis turės davimo norą, tai Šviesa, skaitant knygą „Zohar“, galės jį paveikti, ims jame tvarkyti tą norą ir jį užpildys.
Todėl pasirengimas skaityti knygą „Zohar“ turi vykti grupėje, tarpusavyje susijungiant, kad susiformuotų stiprus noras. Tada mums pasiseks.
Mes galime pagreitinti laiką, sutrumpinti jį, nepasinerti į ilgalaikes fizines kančias, o paversti jas meilės kančiomis: kentėti dėl to, kad neturime davimo savybės, noro duoti, nors privalome jį pasiekti. Mes galime veikti draugų atžvilgiu grupėje ir taip įgyti šį norą.
Taigi, viskas yra mūsų rankose. Galime iš tikrųjų sutrumpinti laiką iki nulio. Kūrėjas sukūrė tik tašką „kažkas iš nieko“. Visa kita Jis davė mums, kad išaugintume savo norą nuo taško širdyje iki Begalybės pasaulio Malchut. Tai įmanoma tik susijungiant tarpusavyje.
Todėl turime tik vieną galimybę pasiekti norą Šviesai – stengtis būti kartu mūsų mažuose noruose duoti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mes visi atsakingi vienas už kitą“

„Šviesa išteka per tarpus tarp mūsų“

„Nuo ko priklauso mano ateitis“

Klausimas: Ką reiškia „tėvų nuopelnas“?
Atsakymas: Bendroje sielų sistemoje yra tokia dalis, kurios jau išsitaisė – ji vadinama protėviais.
Šios dalies būsena yra ištaisyta, užpildyta Šviesa. Šios sielos buvo itin šviesios ir todėl galėjo visiškai ištaisyti savo dalis visoje bendroje Adam Rišon sistemoje. Bet kaip mums dabar išsitaisyti?
Mes galime išsitaisyti prisijungdami prie jų. Jeigu bandau tai atlikti – vadinuosi teisuoliu. Juk noriu pasiekti tokią būseną kaip ir jie bei pateisinti Kūrėją ir kūrinį.
Ir tada mane ima veikti „tėvų nuopelnas“ (o kitaip jis neveikia), ir aš iš jų gaunu grąžinančią į šaltinį Šviesą.
Tam man reikalinga kabalistine grupe vadinama sistema, kad jos viduje galėčiau realizuoti šių kabalistų (tėvų) man duotus patarimus.
Jie man sako, ką turiu su savimi daryti, kad šioje bendroje sistemoje įeičiau į jų ištaisytą dalį.
Tai reiškia „pasinaudoti tėvų nuopelnu“. Jie davė man kabalą (Torą), papasakojo, kaip išsitaisyti, kaip pasinaudoti tuo ištaisymu, kurį jie jau atliko bendroje sistemoje.
Man jau nebereikia kankinti savo kūno, pakanka per jų ištaisytą sistemą pritraukti sau supančią Šviesą.
Vienintelis mano pasirinkimas – įsijungti į grupę, kurios per ją galiu nukreipti save į ištaisytą sistemą, vadinamą „tėvais“.
Sudaužytoje Adam Rišon sistemoje „tėvai“ atliko ištaisymus, kurių dėka visi visais laikais ir visose situacijose per teisingą aplinką gali prilygti „tėvams“ ir tokiu būdu įsijungti į juos ir gauti iš ten gražinančią į šaltinį Šviesą – naudotis jų suvoktos Šviesos jėga.
Savo kabalistinėje grupėje norime prilygti tai ištaisytai sielų grupei, kuri vadinasi „tėvais“.
Todėl kiekvienas turi paklausti: „Kada mano veiksmai prilygsta tėvų veiksmams?“ Ir tai duos mums pavyzdį, kaip su savo grupe įsijungti į jų grupę. Tai vienintelis mūsų pasirinkimas, tėvų nuopelnų paveldėjimas.
Jeigu mūsų grupė įeis į „tėvais“ vadinamos ištaisytos Adam Rišon dalies vidų, prilygs jiems savybėmis ir susijungs, tai pasinaudosime jų „nuopelnu“ ir grįšime į ten esančią ištaisytą būseną.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Amžina sąjunga“

„Pateisinti Kūrėją“