Pateikti įrašai su Grupė žyme.


Amžinas variklis

Dvasinis darbas, Grupė

каббалист Михаэль ЛайтманGrupė suteikia žmogui jėgų dirbti dėl dvasinio tikslo svarbos užuot dirbus su savo prigimtiniu egoistiniu kuru. Tai tarsi hibridinis automobilis, kuris vietoj benzino gali naudoti elektrą.
Taip ir aš, vietoj „benzino“ su visu jo egoistiniu naudingumo koeficientu, imu naudoti „elektrą“, kitaip tariant, imu dirbti pagal visiškai kitą metodiką.
Sukuosi ne tam, kad gaučiau prizą egoistiniuose noruose, o todėl, kad grupė sukioja mane dėl dvasinio tikslo. Turiu apriboti įprastinio egoistinio variklio, noro mėgautis, naudojimą, mat šis noras užsipildo materialiomis vertybėmis, ir pasistengti persijungti į kitą variklį, vadinamą „tikėjimu“, kad mėgaučiausi davimu.
Pereiti prie naujo variklio reiškia iš vieno pasaulio pereiti į kitą. Įprastinis variklis dirba fiziniame kūne, materialiais priesakais. O elektrinis variklis dirba dvasiniame kūne.
Dvasinis kūnas aprašomas tais pačiais, iš šio pasaulio paimtais žodžiais: jame yra „akys“, „ausys“, „burna“ ir t. t. Bet kalbama ne apie kūną, o apie norą, dirbantį davimui. Dvasinis kūnas – tai noras, kuris dirba dėl davimo arba tikėjimu aukščiau žinojimo.
Tai sukelia didžiulę painiavą, juk kiekvienas tai, kas parašyta, supranta pagal savo lygį. Vieni supranta tai, kaip materialaus kūno ar noro veiksmus, kiti kaip sielos veiksmus, t. y. kaip tikėjimo, aukščiau žinojimo, davimo veiksmus.

Iš 2018 m. rugpjūčio 31 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Traukinys važiuoja į kūrinio tikslą su visais sustojimais

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Amžinasis variklis, varomas davimo energija

Komentarų nėra

Priimu Kūrėjo žaidimą

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKol žmogus nėra pasiruošęs gauti Šviesą, kad ją atiduotų, o ne dėl savo malonumo, Aukštesnioji šviesa slepiasi. Kitaip žmogus išnaudotų Kūrėją egoistiškai ir savo savybių neatitikimą Kūrėjo savybėms dar labiau padidintų.
Todėl Kūrėjas slepiasi. Jei žmogus, nepaisydamas šios paslėpties, visomis priemonėmis stengiasi užmegzti ryšį su Kūrėju, tai paslėptis virsta juos siejančiais ekranais.
Kūrėjas slepiasi drauguose. Reikia tikėti, kad už kiekvieno draugo stovi Kūrėjas. Ir jei žmogus elgiasi su draugais taip, tarsi bendrautų su Kūrėju, priimdamas Jo žaidimą, tai labai greitai apdoroja šią paslėptį ir ją atskleidžia.
Jis palaipsniui išsiaiškina, kad nėra draugų, o yra tik Kūrėjo pasireiškimas įvairiausiomis formomis, įvairiuose vaidmenyse, tarsi teatre. Taip jis galiausiai nustoja matyti materialias formas: draugus, grupę, didžiulį pasaulį, ir viskas virsta Šchinos atskleidimu, ypatingais Šviesos įsikūnijimais.
O paskui jis atsiskiria ir nuo šių įsikūnijimų, jie palaipsniui praranda svarbą, ir jis skiria dėmesį ne jiems, o Tam, kuris juose slepiasi. Kada gi jis pasiekia ketinimą duoti Kūrėjui, visi įsikūnijimo apvalkalai nukrenta, ir lieka tik žmogus ir Kūrėjas vienybėje, susijungę vienas su kitu.

Iš 2018 m. sausio 11 d. pamokos pagal temą „Kuriame Kūrėją dešimtuke“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis aplinkui – tai aš per didinamąjį stiklą

Beieškant teisingo dialogo su Kūrėju

Grupė – tai mano šešėlis

Komentarų nėra

Grupė = 10 + žmonija

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Grupė

каббалист Михаэль ЛайтманGrupė yra tarp žmogaus ir aukštesniosios jėgos. Žmogus neturi jokių galimybių dirbti su aukštesniąja jėga, ką nors gauti ar duoti jai, aplenkdamas grupę. Ir net jei jam atrodo, kad prieš dešimt metų buvo vienas, vis tiek priklausė grupei, tik tai buvo paslėpta nuo jo.
Ir dabar sėdi „atsitiktinėje“ grupėje atsiskleidžiančia skirtingos galimybės, kaip užmegzti ryšį su Kūrėju.


Grupė yra visada, būtent ji ir vadinama „žmogumi“, „Adomu“. Grupė – tai visa sistema: ir dešimtukas, ir visa žmonija. Todėl, jei žmogus nori kreiptis į Kūrėją pats, apeidamas grupę, jis klysta. Iš tokio kreipimosi nieko rimto nebus, taip elgiasi pradedantieji. Jei žmogus tikrai nori užmegzti ryšį su Kūrėju, turi įsijungti į grupę ir joje atskleisti Kūrėją.
Niekada nieko negalėsime pajausti virš grupės, juk Kūrėjas yra joje. Grupė – nuolatinė struktūra, tik paslėpta, Kūrėjas irgi pastovus elementas, tačiau paslėptas. Grupė neva turi fizinį įsikūnijimą, tarsi matome draugus.
Tačiau tą akimirką, kai mums atsiskleis tikroji grupė, t.y., dvasinė sritis, dvasinė kokybė, jos viduje atsiskleis ir aukštesnioji jėga, Kūrėjas. Vienas negali būti be kito.

Iš 2018 m. birželio 29 d. pamokos „Iš bejėgiškumo iki šauksmo Kūrėjui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip žvelgti į grupę?

Kūrėjas pasiekiamas tarp mūsų

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Komentarų nėra

Valios laisvę suteikianti paslėptis

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Sakote, kad jėgų galiu gauti iš grupės. Grupė – tai dvasinių jėgų perdavėjas iš Kūrėjo ar šaltinis?
Atsakymas. Viskas drauge. Esmė ta, kad grupė mano atžvilgiu – Kūrėjo pasireiškimas. Todėl, kiek stengiuosi susilieti su grupe, tiek stengiuosi susilieti su Kūrėju, duodamas grupei duodu Kūrėjui. Tačiau to nematau ir nežinau.
Jeigu grupės vietoje būtų Kūrėjas, privalėčiau kaip vergas visąlaik jam duoti, automatiškai atlikčiau angelo vaidmenį. O taip turiu valios laisvę – nematau Kūrėjo, Jis slepiasi už šio pasaulio.
Todėl „pasaulis“ (olam) kyla iš žodžio „paslėptis“ (alama). Išeitų, kad paslėptis – didis gėris, kuris suteikia mums valios laisvę. Ir tik tiek, kiek galiu būti laisvas siekdamas Kūrėjo, atsiskleidžia ta didžiulė jėga, kuri viską valdo: praeitį, dabartį ir ateitį.
Klausimas. Tarkim, pažįstu itin gerbiamą, turtingą, žinomą visame pasaulyje žmogų. Nenorėdamas jo išnaudoti dėl savęs, visąlaik nuo visų ir nuo savęs slepiu savo pažintį su juo. Ar galima taip įsivaizduoti santykius su Kūrėju?
Atsakymas. Neišnaudoju pažinties su Kūrėju dėl savęs, nors Jis visiškai man atsiskleidžia. Pasakyta: „Visame Jo name tu jo ištikimas draugas.“ Jis tavimi pasitiki, o tu turi sukurti savyje ekraną, kad galėtum apriboti (cimcum) savo norus, ir nieko nepriimti iš Kūrėjo, dirbti tik dėl davmo.
Klausimas. Kitaip tariant, jis nuolatos stengiasi man atsiskleisti, o aš nuolatos pats Jį slepiu?
Atsakymas. Jis atsiskleidžia tik po to, kai išmoksi Jį slėpti.

Iš 2017 m. gruodžio 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Kodėl Kūrėjas slepiasi?

Kūrėjo atskleidimas – mūsų pasaulyje

Komentarų nėra

Kūrėjas pasiekiamas tarp mūsų

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką reiškia, jog man reikia draugo, kad pasiekčiau Kūrėją? Jis man reikalingas kaip tarpininkas, kaip laidininkas, kaip instrumentas?
Atsakymas. Kūrėjas atsiskleidžia tik ryšyje tarp žmonių, be to, šis ryšys turi būti pilnas. Gerai, kai šalia yra draugų, su kuriais galima susijungti, bet vis dėlto mums reikalinga grupė iš dešimties žmonių, ir jų tarpusavio ryšyje galima suvokti Kūrėją.
Vėliau pastebėsite, kad ir dešimties mažai. Aplink mūsų grupę dar turi būti išoriniai ratai, kuriuos irgi pritraukiate sau, nes platesnis Kūrėjo jautimas galimas pritraukiant kitas sielas, kol kiekvienas iš jūsų per savo dešimtuką ištaisys absoliučiai visas sielas pasaulyje.

Iš 2017 m. gruodžio 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti Kūrėją

Kur rasti Kūrėją?

Sistema, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas

Komentarų nėra

Kūrėjo didybė

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманVisas žmogaus darbas – kelti Kūrėjo didybę, užpildyti juo visą pasaulį iki pat horizonto, visą pasaulėdarą. Visuomet vyksta kova tarp Kūrėjo didybės ir kūrinio didybės: aukštesniojo pasaulio ir šio pasaulio, jautimo nore mėgautis ir jautimo nore duoti.
Tarp šių dviejų taškų teka visas mūsų gyvenimas, vyksta visa kova. Dėl to kuriame kabalistinę grupę, kuri padės kiekvienam ir visiems kartu sustiprinti Kūrėjo didybę. Tik tuo reikia rūpintis kas akimirką: nuo tada, kai atsimerki, iki tada, kai guliesi, ir net per miegus. Ši mintis – kaip kelti Kūrėjo svarbą – visuomet turi būti pasąmonėje.
Viskas tikrinama tuo, kiek pridedamo Kūrėjo svarbos: pagal šį principą žmogus renkasi savo užsiėmimus, mintis, veiksmus, ketinimus. Kūrėjo didybė leidžia mums davimo veiksmus suvokti kaip gavimą, gauti energijos, motyvacijos duoti, jausti įkvėpimą duodant Kūrėjui.
Kūrėjo didybė nuolatos turi augti, būtent ja matuojamos dvasinės žmogaus pakopos.

Iš 2018 m. gegužės 13 d. rytinės pamokos tema „Kūrėjo didybė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip žvelgti į grupę?

Atskleisti Kūrėjo didybę

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Komentarų nėra

Kabalisto laimė

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra laimė kabalistui?
Atsakymas. Laimė kabalistui – galimybė užpildyti kitus ir per juos Kūrėją. Tačiau duoti Kūrėjui ir gauti iš Jo, pats negaliu, tik per buferį – grupę, o dar geriau – per visą žmoniją.
Klausimas. Kas kabalistui suteikia didžiausią džiaugsmą?
Atsakymas. Būtent toks veiksmas, kai jis gali duoti per grupę Kūrėjui ir joje atskleisti Kūrėją, pamatyti, kaip viena įeina į kita, kaip grupė tampa buferiu tarp jo ir Kūrėjo, ir jie visi kartu, trise, susitinka šioje grupėje, šioje masėje.

Iš 2017 m. gruodžio 31 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimės ir tikėjimo tolerancijos ministrai

Begalinės laimės formulė

Laimingo gyvenimo patentas

Komentarų nėra

„Grupė“ – šventa sąvoka

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманAteidamas studijuoti kabalą, žmogus galvoja, kad ji susijusi su mistinėmis aukštesnėmis jėgomis, angelais, dvasiomis, kitu pasauliu kažkur danguje, kurį jis pažins ir pajaus.
Ir vietoj to jam netikėtai tenka studijuoti straipsnius apie grupę. Iš pradžių tai atrodo itin keista, tarsi jis atėjo studijuoti mokslą apie visuomenę, valstybę.
Egzistuojame fiziniuose kūnuose, kiekvienas savo mažame pasaulyje, todėl mums sunku suprasti, kad be įprasto egoistinio pasaulio, egzistuoja visiškai kitoks tikrovės suvokimas per mums svetimus, priešingus jutimo organus.
Ir nors perėjimas iš prigimtinio tikrovės suvokimo į aukštesniojo pasaulio suvokimą nėra lengvas darbas, reikalaujantis didžiulių pastangų, tačiau galų gale visi turi įgyti tikrąjį, „atvirą“ realybės suvokimą, kuris neapsiriboja žmogaus juslėmis.
„Knyga Zohar“ apibūdina dabartinę egoistinę būseną kaip miegančią, kai akys nukreiptos vidun. Juk domimės ir matome tik tai, kas vyksta mūsų viduje, mažame nore mėgautis, tarsi kūdikis, kuriam rūpi tik jo kūnas.
Kabalos metodika leidžia mums pereiti prie platesnio realybės suvokimo, jau ne kūdikio, o suaugusiųjų žmonių, sąveikaujančių su milžinišku aplinkiniu pasauliu. Toks perėjimas įgyvendinamas per aplinką, grupę.
Mūsų pasaulyje vaikas auga dvidešimt metų, apsuptas tėvų, giminių, tų pačių vaikų, draugų ir draugių, kol išeina į didįjį pasaulį su viskuo, ką šis turįs: išsilavinimą, kultūrą, pramonę.
Be žmonių aplinkos vaikas paprasčiausiai išaugtų kaip gyvūnas. Tačiau, kadangi jis nori imti iš aplinkos, aplinka patenka į jį ir sukuria jo pasaulį. Kad atvertume naująjį pasaulį, reikia naujos aplinkos, dirbdami su ja ir sugerdami ją į save, per ką pajausime begalinį aukštesnįjį pasaulį.
Viskas priklauso nuo aplinkos ir jos svarbos jautimo, kaip su ja susisiejame kaip į vieną žmogų su viena širdimi taip, kad mūsų tarpusavio ryšys su aplinka tampa ištisu pasauliu, kur atskleisime visą pasaulių sistemą. Tai jau ne tėvas ir motina, bet aplinka su ypatingomis savybėmis, įstatymais, tradicijomis, suvokimu, vertybėmis – viskas visiškai nauja.
Žmogus turi sukurti tokią aplinką, o šio kūrimo proceso metu aplinka sukurs žmogų, užtikrindama jo dvasinį tobulėjimą. Todėl aplinka – svarbiausia, nuo jos priklauso gera žmogaus ateitis. Iš aplinkos žmogus gauna naujus jutimo organus aukštesniajam pasauliui suvokti. Megzdamas ryšius su aplinka, žmogus taip kuria savo aukštesnįjį pasaulį.
Todėl „aplinka“ – šventa sąvoka kabalistams. Mano mokytojas Rabašas buvo ypatingas kabalistas, nes suformulavo teisingą ir tikslią aplinkos kūrimo metodiką ir jos ryšį su žmogumi, tai ir yra kabalos metodikos pagrindas. Tinkamame ryšyje su aplinka žmogus kuria dvasinį indą iš dešimties sfirų, kuriame atskleidžia savo sielos šviesą, t.y. aukštesnįjį pasaulį, aukštesniąją jėgą, Kūrėją.
Todėl kabalos mokslas, skirtas tinkamai aplinkai sukurti, yra toks reikalingas dabar, kai žmonija patiria globalinę krizę, ypač – visuomeninę, kai sugniuždytas žmogus atsiduria sugriuvusioje visuomenėje.
Ir žmogus, ir visuomenė jaučia, kad pasiekė akligatvį ir nežino, kaip vystytis toliau. Tik kabalos metodika gali padėti žmonėms sukurti tinkamą visuomenę ir išeiti iš krizės.

Iš 2018 m. vasario 13 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Sprendimas – žmogaus prigimties pasikeitime

Dvasinės tikrovės filmas

Išsitaisymas prasideda visuomenėje

Komentarų nėra

Abraomo atradimas

Izraelis ir pasaulio tautos, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKūrėjas – tai davimo ir meilės savybė. Jis tobulas. Ir tik toks Jis mums pasireiškia. Tam, kad atsiskleistų savo kūriniams ir padarytų juos panašius į save, Jis sukūrė juos priešingus sau, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogį“. Tačiau sukūręs mus kaip blogas būtybes, kasdien tampančias vis egoistiškesnėmis, kartu Jis suteikė mums išsitaisymo instrumentą. Tik bėda, kad visa tai vyksta palaipsniui, pagal gamtos dėsnius.
Gamta vystosi pagal negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos ir žmogaus organizmo dėsnius. Pasak kabalos mokslo, žmogus nuo gyvūnų skiriasi ne tuo, kad vaikšto ant dviejų kojų ir aukštai pakelta galva (juk strutis taip pat vaikšto ant dviejų kojų). Ir net ne tuo, kad mąsto. Jis siekia gyvenimo tikslo, tai jį ir skiria nuo gyvūnų.
Tai aiškus siekis sužinoti gyvenimo tikslą, klausimas apie jo prasmę. „Dėl ko ir kam aš gyvenu? Koks mano sukūrimo ir egzistavimo tikslas?“ – klausimai, labai jaudinantys kai kuriuos žmones. Tačiau šie neranda atsakymo.
Pirmasis, prieš 5777 metų pabandęs atsakyti į šį klausimą, buvo žmogus vardu Adomas. Jis savo mintimis, jausmais, vidiniu siekiu, giliais samprotavimais įsiskverbė į Visatos paslaptis ir tai aprašė nedidelėje knygelėje „Slaptasis angelas“, kuri pasiekė mūsų laikus.
Dėl šio atskleidimo ir darbo su savimi jis pirmasis pradėjo teisingai naudoti gamtos jėgas savo vystymuisi ir pasivadino Adomu. „Adomas“ kilo iš žodžio „panašus“ į Kūrėją.
Daugelis vėlesnių kartų žmonių naudojosi Adomo metodika. Po 20 mokinių kartų ji pasiekė Abraomą, gyvenusį Senovės Babilone ir iš pradžių skleidusį ne visai teisingą požiūrį į gamtą: jis manė, kad dvasinis pasaulis – tai daugybė dievukų, kuriuos reikia garbinti.
Tačiau vėliau aptiko, kad ta daugybė priešingų gamtos jėgų, veikiančių savarankiškai ir netgi esančių tarp savęs teigiamuose ir neigiamuose santykiuose kaip senovės Graikijos dievai, iš tikrųjų kyla iš vieno bendro proto ir jėgos.
Šį protą reikia tyrinėti, atskleisti, prie jo priartėti, tada žmogus sužinos ir supras gyvenimo prasmę. Kitaip, mąstė Abraomas, visi amžiai, praėję nuo Adomo iki jo, nepaliko pėdsakų ir nedavė naudos.
Iš esmės, mes tyrinėjame įvairias tikrovėje egzistuojančias jėgas. Bet jos neturi bendro pagrindo, šaltinio, todėl jį būtinai reikia atskleisti. Tai ir padarė Abraomas.
Jis atrado bendrąją gamtos jėgą, esančią virš kitų atskirų jėgų, kurias tais laikais garbino visi žmonės ir jis taip pat, prieš atskleisdamas bendrąją jėgą. Tyrinėdamas šią jėgą, nustatė, kad ji absoliučiai gera ir bendra. Tai Abraomas ėmė aiškinti babiloniečiams.
Mums atrodo, kad tarp daugdievystės ir viendievystės ypatingo skirtumo nėra. Tačiau vienos jėgos garbinimas reiškia ne viendievystę, o supanašėjimą su ja. Reikalas tas, kad kai žmogus, vykdydamas savo paskirtį, siekia tapti į ją panašus, jis kartu keičia save, savo elgesį, požiūrį į pasaulį, sureguliuoja visuomeninius santykius.
Keisdamasis jis keičia pasaulį, visuomenę, šeimą, Jis viską kuria pagal vieną bendrą šabloną, pavyzdį, gaunamą iš viršaus, atskleidęs, išaiškinęs, įsisavinęs, ištyręs Aukštesniąją jėgą.
Tai iš esmės ir atliko Abraomas. Jis pabandė viską išaiškinti savo mokiniams, ir tie pasekė jo keliu. Taip susibūrė žmonių grupė, vadinama „Izraelio tauta“, nuo žodžio „Isra-El“ („Isra“ – tiesiai, „El“ – Kūrėjas) – tiesiai į Kūrėją. Kitaip sakant, tai grupė, siekianti tyrinėti gerą bendrąją jėgą – Kūrėją.

Iš 2017 m. birželio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pradininkų tauta

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų laikų

Komentarų nėra

Davimo mokslas

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманMaterialiame pasaulyje pripratome dirbti su savo įprastiniu protu. Mokytojas aiškina, o aš tikrinu, kas pasakyta, suprantu protu ir sutinku širdimi. Tačiau kabalos mokomasi kitaip: mokomasi to, ko dabar neįmanoma suprasti ir suvokti. Juk mūsų proto struktūra neatitinka tos pakopos, apie kurią dabar kalbama.
Ant aukštesnės pakopos veikia dėsniai, kurie prieštarauja mano principams ir logikai, viskam, ką suprantu ir jaučiu. Tačiau privalau priimti juos kaip dėsnius, priklausančius aukštesniajai pakopai.
O pats tuo metu esu ant žemesnės pakopos. Ir turiu pasistengti grupėje, pasitelkęs mokymąsi ir į šaltinį grąžinančią Šviesą, prarasti savo dabartinius jausmus, protą bei įgyti naują protą, naujus jausmus, modifikavęs manyje veikiančią programą, kad kilstelčiau ją į kitą lygmenį.
Į ankstesniąją programą negalėjau įvesti duomenų, kuriuos dabar mokausi. Ji jiems nebuvo tinkama – nesupratau ir nejaučiau jų, tai nebuvo manyje. Dabar keičiu programą, ir tuomet mokomoji medžiaga tampa man aiški ir suprantama. Tai dvasinis mokymasis.
Mums iš aukščiau reikia gauti Šviesos porciją, kuri pakels mus į aukštesniąją pakopą – į tikėjimo aukščiau žinojimo pakopą, į naują protą (vietoj senojo). Naujasis žinojimas vadinamas „tikėjimu“, nes tikėjimas – tai davimas. Kitaip tariant, pakylu į didesnio davimo pakopą ir tuomet imu suprasti ir jausti tai, ką mokausi.
Mums tereikia stipriau tarpusavyje susivienyti ir daugiau į Šaltinį grąžinančios Šviesos, kuri suteiks mums aukštesniosios pakopos žinias, kitaip tariant, tikėjimą aukščiau žinojimo.

Iš 2018 m. sausio 11 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Stebuklinga Šviesos jėga

Magnetiniame davimo lauke

Kaip įgyti Aukščiausiąjį protą

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai