Pateikti įrašai su Grupė žyme.


Nesiimk ne savo darbo!

Dvasinis darbas, Grupė

Visą mūsų kelią sudaro pasiruošimai: bet kurios pakopos, kiekvieno naujo žingsnio sėkmę lemia pasiruošimas. Kodėl gi toks svarbus pasiruošimas, o ne pats veiksmas? Esmė ta, kad veiksmą atlieka grąžinanti į šaltinį Šviesa, bet pasiruošimas tam, kad Šviesa šį veiksmą atliktų, pavestas žmogui.
Remiantis šiuo principu, kiekviena pakopa dalijama į dvi dalis. Pirmoji – tai žmogaus pasiruošimas, savęs anuliavimas. Žmogus turi visiškai sutikti su Šviesos veikimu: tai išreiškiama noru, malda, vadinamuoju „MA“N kėlimu“. Jei noras, malda, t. y. pasiruošimas yra teisingas kiekybiškai ir kokybiškai, jei atitinka tą pasikeitimą, kurį žmogus turi praeiti, tai Šviesa gauna galimybę veikti. Šviesa ateina ir atlieka žmoguje tokius pakeitimus, po kurių jau gali jame įsiviešpatauti.
Kai vienas toks veiksmas baigiasi, žmogui vėl suteikiama galimybė atlikti pirmąją darbo dalį, t. y. tą, kuri įpareigoja jį: paklusti, anuliuoti save, prisiimti aukštesniojo valdžią, panorėti, kad Kūrėjas atliktų su juo kitą veiksmą. O kai jis baigia šį pasiruošimą, t.y. įgyja pakankamą, teisingą ir vientisą norą, kad Šviesa atliktų savo darbą, Šviesa jį atlieka, taip žmogus pakyla dar viena pakopa.
Taip, žingsnis po žingsnio, juda į priekį. Viskas priklauso nuo žmogaus pasiruošimo, nes Aukštesnioji Šviesa visada pasiruošusi veikti. Šviesa yra visiškoje ramybėje, ir vienintelis Jos tikslas – padėti žmogui susilieti su Kūrėju.
Todėl reikia rūpintis, kaip įmanoma greičiau ir efektyviau atlikti nuo mūsų priklausantį pasiruošimą, o ne galvoti, kaip išsitaisyti. Taisymas – tai Šviesos darbas, o mes net nežinome, ką Ji turi padaryti. Mūsų užduotis – tik išsiaiškinti viską, kas susiję su mumis, t. y. su mūsų noro paruošimu.
Šis pasiruošimas taip pat dalijamas į kelias dalis: nusižeminimas, savęs anuliavimas, Šviesos, grąžinančios į Šaltinį didybės suvokimas; būsimosios būsenos, į kurią atveda mus Šviesa, įsisamoninimas. Visa tai galime suvokti aplinkoje, darydami pratimus joje, stengdamiesi susijungti ir panaudoti tam visas turimas priemones.
O visos mums suteiktos priemonės susijusios būtent su pasiruošimu, t. y. tuo darbu, kuris pavestas mums. Jei atrodo, kad esame bejėgiškoje, beviltiškoje situacijoje, vadinasi, imamės ištaisymo darbo, kuris priklauso ne mums, o Šviesai. Jis iš tikrųjų mums per sunkus.
Tačiau jei susikoncentruosime būtent ties tuo, ką turime atlikti kiekvienoje pakopoje, t. y. paruošti reikalavimą, prašymą, kad Šviesa veiktų, tam turime visas būtinas priemones.

Iš 2013 m. birželio 24 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Kanalų išvalymas supančiai Šviesai

Sankt Peterburgo kongresas: šuolis prasideda nuo įsibėgėjimo

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Komentarų nėra

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Dvasinis darbas, Grupė

Sankt Peterburgo kongresas. Pirmoji pamoka
Keisdami save mes keičiame pasaulį. Pasikeičia absoliučiai viskas, kas egzistuoja: tai, kas vakar atrodė ydinga, atrodys tobula, kas atrodė egoistiška, bus jaučiama kaip altruistiška, neapykanta pavirs meile, o išsiskyrimas, abipusis nutolimas – taps susivienijimu, susiliejimu. Visa tai priklauso vien nuo žmogaus savybių.
Tie laipsniško pasikeitimo laiptai – pakopų, sfirų, pasaulių, parcufų, laiptai – iš tikrųjų yra mūsų vidinių pasikeitimų skalė. Vien į vidinius pasikeitimus būtina sutelkti dėmesį, būtina nusiteikti keistis.
Patys mes jokiu būdu negalėsime to padaryti. Žmogus negali pats savęs ištraukti iš egoistinės būsenos, tai įvyks tik jeigu mes padėsime vieni kitiems, jeigu kursime ypatingą aplinką, kuri kaip inkubatoriuje ims mus greitai, teigiamai ugdyti.
Tam mes ir susiburiame. Tam mes ir vienijamės. Tam mes dalyvaujame draugų susirinkimuose. Apskritai viskas – tik tam, kad pamėgintume pridėti pakankamai pastangų pritraukiant bendrą jėgą, kuri yra visose virš mūsų pakopos esančiose pakopose.
Mes esame po pirmąja pakopa – šių laiptų nulinėje pakopoje, ir pritraukiame kitos pakopos jėgą, jos poveikį mums tiek, kiek jos siekiame.
Siekiame ne pašokdami aukštyn, o vienydamiesi. Stengdamiesi susivienyti, išryškinti vienybę, abipusį įsitraukimą, susiliejimą, tarpusavio pagalbą, meilę, paramą, ketindami visu tuo sukelti supančios Šviesos, kitos pasaulio pakopos poveikį mums, mes atliekame vienintelį teisingą veiksmą, kuris gali nulemti sėkmę.
Pamažu mūsų veiksmai sukelia Šviesos švytėjimą. Nors mes to ir nepastebime, šis švytėjimas jau daro mums įtaką. Veikiame kaip vaikas, kuris nežino, kaip auga, tiesiog žaidžia žiūrėdamas į suaugusiuosius ir automatiškai, kaip beždžionėlė, kartoja jų veiksmus. Nepaisant to, kad jis nesupranta, nežino, prie ko tai prives, gamta instinktyviai skatina jį taip elgtis.
O mes veikiame sąmoningai, nepaisydami savo egoizmo. Būtent dėl to mes pritraukiame supančią Šviesą, keičiančią mūsų savybes. Juk mes norime jas pakeisti, o ne tiesiog augti tokie, kokie užprogramuoti prigimties, tarsi maži, egoistiškai besivystantys vaikai. Juos irgi veikia Šviesa, nes visi pokyčiai vyksta tik jai padedant. Bet mes norime vystytis kitaip ir todėl, įveikdami savo egoizmą, pritraukiame jau ne šiaip ugdančią Šviesą, kuri augina mažus vaikus. Mūsų veiksmai – sąmoningi, abipusiai nukreipti į vienijimąsi. Mes norime, kiek tik galima norėti turint neištaisytų, atvirkštinių savybių, kad šis susivienijimas bent kažkiek įvyktų.
Mes natūraliai, nesąmoningai arba netgi ir sąmoningai siekiame egoistinių tikslų. Mes norime suprasti, pajausti, pamatyti, atskleisti – kitaip tariant, mums tai yra tam tikras egoistinis įsigijimas. Mums esant nulinėje pakopoje į tai neatsižvelgiama, nes viskas duota gamtos, mes kitaip negalime. Vis dėlto jeigu virš viso to, padėdami vieni kitiems, kartu siekiame vidinių pasikeitimų, tai to pakanka. Todėl pagalba, kurią gauname iš aukščiau, vadinama „supančia“ Šviesa, t. y. nematomai mus veikiančia Šviesa.
Ji pamažu mus valo, suartina, atskleidžia mumyse tam tikras naujas savybes. Beje, būtent tas naujas savybes, kurios iškyla jau dėl mūsų suartėjimo ir mokymosi poveikio, turime taisyti. Visa, ką jaučiame nuopuolio metu: atsižadėjimą, nutolimą, priešiškumą, įvairiausias problemas, ypač grupėje, netgi ir kasdieniame gyvenime, – tai būtent tos neigiamos savybės, į kurias turime nukreipti dėmesį, ir, priešindamiesi joms, toliau stengtis suartėti. Kitaip tariant, mumyse iškylantys neigiami norai, ketinimai, atstūmimai vienų nuo kitų, nuo grupės, nuo mokytojo – visa tai teisinga, visa tai būtina. Būtent tai vadinama „bloguoju pradu“.
Juk visa, su kuo gimėme, – tai ne blogasis pradas, o tiesiog įprastinis žemiškas egoizmas, nieko jame nėra. Blogasis pradas – tai būtent tie atstūmimai, kurie kyla mumyse veikiant siekiui žengti pirmyn, būtent juos mums ir reikia taisyti.
Todėl labai gaila tų draugų, kurie buvo su mumis, siekė tobulėti, buvo labai užsidegę, rimti, bet galiausiai, vos pradėję jausti stiprų neigiamą grupės, mokytojo, mokymosi poveikį, nesugebėjo įtikinti savęs ir toliau atkakliai laikytis pasirinktos krypties. Ir grupė nesugebėjo jų paveikti, padėti suprasti, kad visi jiems kylantys neigiami pojūčiai ir yra tie tikrieji, patys geriausi norai, virš kurių reikia pakilti, su kuriais reikia kovoti, – ir su niekuo kitu.
Pavydas, pyktis (kiekvienas turime pilną neigiamų savybių rinkinį) – visa tai ne tas. O štai šitie nauji, prieš grupę nukreipti norai – patys reikalingiausi. Būtent juos reikia surinkti, būtent su jais dirbti. Taigi reikia atkreipti į tai dėmesį.
Toks darbas – labai reikalingas ir veiksmingas aiškinimasis. Juo labiau reikalingas, kai pradėsime dar glaudžiau suartėti ir ypač kai Šviesos savybės pamažu ims reikštis mumyse, mes jausime ir tarpusavio suartėjimą, ir nutolimą, vėl suartėjimą ir vėl nutolimą – atsiras kvėpavimas, širdies ritmas, plaučių ritmas, judėjimas į vidų ir į išorę.
Baal Sulamas aprašo tai trečioje knygos „Išminties vaisiai“ dalyje kaip sušilimą ir atšalimą, arba susitraukimą ir išsiplėtimą. Štai šis susitraukimas ir išsiplėtimas jau yra dvasinio gyvenimo išvakarės.
Vaisiuje, esančiame motinos įsčiose, dar visiškai nėra jokio vidinio gyvenimo – gyvenimas pasireiškia jame, bet tik kaip kažkokioje kūno dalyje. O vėliau jame ima formuotis įvairūs organai, kurie veikia skirtingai: ima plakti širdis, dalis organų pradeda prisiimti būsimąjį vidinį darbą.
Žinoma, tikrasis gyvenimas atsiranda esant gimdymo impulsui, kaip sakoma, pereinant „machsomą“ – barjerą iš vieno pasaulio į kitą (kai išeina vaisius), bet laipsniškas vidinis  užgimimas jau yra: embrionas girdi, jaučia, kaip jį veikia supanti aplinka. Jame pasireiškia kažkokie nesąmoningi, dar jo nesuvokiami poveikiai, reakcijos ir t. t.
Panašiai ir mumyse jau pradeda jaustis tokie impulsai: suartėjimas ir nutolimas, suartėjimas ir nutolimas, bet dar labai nežymiai. O dvasinėse pakopose, kai pradėsime aiškiai jausti Šviesos poveikį, tai bus tikri, labai rimti postūmiai.
Dėl šios priežasties mes turime remti vieni kitus. Kai vieni išeina, kiti turi paremti juos, abipusiai įsitraukdami vieni į kitus; kai viename atsiranda ertmė, noras, atstūmimas (įvairiausi minusai), kiti tučtuojau šią ertmę kompensuoja pliusais, ir atvirkščiai. Tada iš šių abipusių papildymų, būtent dėl vidinio dvasinio metabolizmo, gimsta gyvenimas.
Turime turėti tai omenyje. Pagrindinis dalykas – sukibti visiems kartu, suprantant, kad turime remti vieni kitus. Ir jeigu, nepaisant šios paramos, staiga patirsime kažkokį nutolimą, tai turime pajusti: „O kurgi ši parama manyje? O kurgi aš drauguose?“ Toks abipusis svyravimas yra to gyvenimo, kurį studijuojame, pradžia.
Ir tuomet Šviesa jau ims reikštis mumyse aiškiau, ne kaip supanti, o kaip pripildanti. Siekdami pripildyti kitą ir suprasdami, kad neturime, kuo jį pripildyti, mes pradėsime jausti, jog būtent Šviesa ir sukeldavo visokiausius mūsų veiksmus, mintis, atstūmimus. O dabar mes jau patys, savarankiškai pritraukiame ją, kad ji darytų mums poveikį.
Šviesa nematomai veikia už mūsų, sukeldama mumyse įvairiausių minčių, norų. Tai, kad gyvename, egzistuojame – visa tai ji automatiškai sukelia mumyse, bet mes nesuvokiame jos veiksmų, nejaučiame jų.
Mūsų užduotis – pareikalauti jos dalyvavimo ten, kur nieko negalime padaryti. Jausime įvairiausias tuštumas, o turime stengtis pajusti, surasti, ko dar aš galiu pripildyti kitus. Tada galiu reikalauti Šviesos, juk jeigu neturiu, ko pripildyti draugų, reikalauju Šviesos.
Aš turiu pajausti, kad noriu tai padaryti. Jeigu aš visas nukreiptas įsitraukti į kitus, Šviesa gali būti mano partnere. Tokiu atveju aš jau pradėsiu akivaizdžiai jausti jos veiksmus manyje, būtent tam jos šaukiuosi. Tai vadinama „nuo meilės draugams prie meilės Kūrėjui“. Tai yra aš primygtinai reikalauju, kad Šviesa išvien su manimi tame dalyvautų.
Taigi mano darbas – pildyti draugų tuštumas tol, kol visos juose susidarančios tuštumos bus užpildytos manimi. Ir taip – kiekvienu iš mūsų. Tada šis abipusis visų su visais susijungimas ir sukurs tą sistemą, kuri vadinama Begalybės pasauliu, ir pakels mus į kitą lygmenį.
Tai bus pirmas lygmuo. Jis yra artimas realizacijai. Antrame lygmenyje jau galėsime dirbti aiškiau, realiai jausdami, kur yra tos kitų tuštumos.
Aš jausiu jas kaip atstūmimus, kaip jautė didieji knygos „Zohar“ kūrėjai. Jie aprašydavo, kaip nekęsdavo kits kito, kokias tuštumas kits kitame atrasdavo, kaip jausdavo blogąjį pradą, atstumiantį juos vieną nuo kito, ir kaip dėl to, taisydami abipusį atstūmimą, atskleisdavo Zohar – aukštesnįjį į juos nusileidžiantį švytėjimą. Taip jie tarpusavyje atverdavo davimo ir meilės savybę, nes tai ir yra tas pagrindas, tas indas, kuriame gali atsiskleisti Šviesa.
Mes neturime to pamiršti. Kas akimirką tai, ką jaučiame ir apie ką galvojame, Šviesa iš anksto formuoja mumyse, o mes turime iš to surasti, kaip siekti jos vientisumo atskleidimo ir sukelti savyje visišką jos pojūtį, t. y. abipusio davimo vieni kitiems savybę.

Iš 2013 m. liepos 12 d. 1-osios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinės linijos pradžios taškas

Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Efektyvaus darbo sąlygos

Komentarų nėra

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas. Kas pasitarnaus kaip kompasas, kuris leis man susivokti, kur esu aš, o kur ne aš – kur yra svetimas sluoksnis, dengiantis mane kaip stora žievė, kurią reikia nuvalyti?
Atsakymas. Toks kompasas – tai grupė. Kai jūs tai svarstote kartu, atskleidžiate tikrąją formą, kurią turėjo kiekvienas: tasai berniukas ar toji mergaitė. Įsimylėjęs paauglys simbolizuoja dvasinį poreikį užmegzti ryšį su artimu. Tik šį artimą jis kol kas suvokia gyvūninėje pakopoje, kaip domėjimąsi priešinga lytimi.
O kai tu nugremši nuo savęs visą dirbtinę žievę ir visą ją perkelsi į kairę pusę, į kairiąją ranką, o dešinėje pusėje tau liks tavo atskleistas noras, tai su šiais dviem instrumentais tu tapsi ekspertu, kuris pradeda tikrinti, aiškintis. Tu jau gali į viską žvelgti rimtai, suprasdamas, ko nori pasiekti. Tu ieškai tikro, abipusio ryšio, kad užpildytum save, tą tuštumą, kuri tavyje atsivėrė.
Ir tai ne ta pati tuštuma, kuri buvo anksčiau, menkame gyvūniniame lygmenyje – dabar tai žmogiškosios pakopos vakuumas. Tu jį supranti ir jauti. Nuvalydamas nuo savęs žievę apnuogini ir išsiaiškini tą vidinę tuštumą, ir tada suvoki, ko iš tikrųjų ieškojai.  Tai ima tau aiškėti. Tu negrįžti atgal prie mažo berniuko ar mergaitės, o tampi suaugusiu vyru ar moterimi, kurie supranta, ko jiems reikia.
Jūs ieškote tikrojo abipusio vidinio ryšio, santykių, abipusiškumo, noro pripildyti vienas kitą, kai kiekvienas galvoja apie kitą ir yra jo tuštumų viduje. Jis nori pažinti šią vidinę tuštumą ir ją užpildyti. Jis žino, ką reikia daryti, kaip kapstytis jos viduje ir užpildyti. O antrasis atveria jam savo širdį, jie dirba kartu.
Jūs suprantate, ką darote, ir kartu žaidžiate su šiomis dviem linijomis. Visas blogis, kurį jūs kiekvienas nuo savęs nuvalėte, tampa jūsų bendru blogiu. Ir gėris taip pat tampa bendras. Taip jūs virstate vienu žmogumi, turinčiu ir gerų, ir blogų savybių. Vyras ir moteris susijungia į vieną sistemą.

Iš 2013 m. birželio 20 d. 198-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Už ką aš vertinu draugą?

Komentarų nėra

Raktas į vienybę

Dvasinis darbas, Grupė, Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

1-oji kongreso Sankt Peterburge pamoka
Pasakyta, kad mes esame Kūrėjo šešėlis, šios jėgos – atidavimo ir meilės savybės – atspindys. T. y. iš tų norų, tų trūkumų, kurie atsiskleidžia mumyse, galime spėti iš mūsų egoistinių savybių išryškėjimo, kaip jas apgręžti, pakeisti, paversti priešingomis.
Natūralu, mes negalime tai padaryti patys, bet mūsų ketinimai, mūsų pastangos iššaukia supančią Šviesą, ir ji veda mus į priekį. Šiuo atveju kiekvienas iš mūsų yra iš vienos pusės mokytojas, o iš kitos pusės – mokinys savo draugų atžvilgiu. Prisiminkime mokytoją Josi, kuris sakė, kad negali palikti savo mokinių todėl, kad be jų jis – niekas. Juk viskas, ką jis atskleisdavo, – jis atskleisdavo todėl, kad dirbdavo kartu su jais. Ir taip kiekvienas.
Todėl mes sąveikaujame tokiu būdu: iš vienos pusės rodome kitiems, kaip reikia dirbti, įkvėpti, siekti davimo ir meilės, t. y. kiekvienas kito atžvilgiu – mokytojas. O iš kitos pusės, kiekvienas kito atžvilgiu – mokinys, todėl, kad laiko save žemiau visų ir tokiu būdu gali gauti iš visų įkvėpimą, ketinimą, pojūtį. Gyvendami tokioje sąveikoje, mes tuo pačiu tampame lygūs, prieiname lygios linijos.
Juk gamtoje apskritai nėra lygybės: visi mes visiškai skirtingi ir skiriamės skirtingais savybių rinkiniais. Nėra nė vieno žmogaus, panašaus į ką nors iš daugybės milijardų žmonių. O kai mes, nekreipdami dėmesio į savo prigimtinius polinkius ir savybes, pradedame tokiu būdu veikti: vieną kartą palenkdami save prieš visus, kitą kartą, atvirkščiai, demonstruodami visiems kaip reikia dirbti tarpusavyje, tada ir tampame vienas kitam lygiais. Tame ir slypi raktas į vienybę, judėjimas jos link.
Taip sukuriame tą sąlygą, kurioje pasireiškia Kūrėjas – didi vieninga gamtos jėga, suliejanti visą gamtą į viena. Ši globali, integrali jėga pradėjo skleistis iš Didžiojo sprogimo taško ir pačiame žemiausiame pasaulio sluoksnyje sukūrė mūsų materiją, kurią visi mes privalome grąžinti į vienybę. Ir tai – žmogaus misija.
Apskritai, žmogus skiriasi nuo negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos tik tuo, kad sugeba įvertinti tą vienybės gamtoje trūkumą, kuris dabar pradeda ryškėti ir yra mūsų visuotinės globalios krizės šaltinis.
Krizė – reiškia ne sudužimą, o naujo gimimą. Tai jos savybė, ir tokia yra jos tikroji prasmė.

Iš 2013 m. liepos 12 d. pirmosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Paprastas atskleidimo dėsnis

Pasaulis ant perpuvusio plausto

Komentarų nėra

Kanalų išvalymas supančiai Šviesai

Dvasinis darbas, Kabala, Kongresai, įvykiai

Išsitaisymams yra skirtas tam tikras laikas: „6000 metų“, tačiau tik tuo atveju, jei tiesiog seksime kalendorių. Per 6000 metų privalome užbaigti išsitaisymą, bet rengdamiesi galime užbaigti kur kas anksčiau. Ir tuomet tai bus vadinama Šviesos ir „pagreičio“ (achišena) keliu, kuriuo eisime užuot vystęsi natūralia eiga, kančių keliu.
Taigi, jeigu norime pasiekti naujų būsenų, pritraukiame į šaltinį grąžinančią Šviesą. Reikia patikrinti, kokiais materialiais veiksmais mes iš tikrųjų pritrauksime Šviesą, kuri tinkamai mus parengs. Kol kas veiksmai yra materialūs, nes atliekame juos egoistiškai. Vis dėlto, nors mūsų ketinimas yra egoistinis, mes galime pritraukti taisančią Šviesą, todėl ji vadinama supančia Šviesa.
Jeigu mūsų pasirengimas teisingas, mus veikia Šviesa žadindama tiek, kiek mes stengiamės. Tam kiekvienas turi vaidinti prieš draugus, rodyti, koks svarbus jam yra tikslas, kaip jis yra užsidegęs, kaip siekia tikslo. Netgi nepatirdamas smarkaus entuziazmo jis privalo vaizduoti išorėje šimtąkart didesnį įkvėpimą, nei jaučia viduje.
O tas, kuris taip nesielgia, nusižengia ir pražudo save. Jis bus išmestas lauk ir supanti Šviesa jo neveiks. Supanti Šviesa daro poveikį priklausomai nuo bendro tarp žmonių esamo ryšio. Žmogus, kuris nežadina kitų kiek galėdamas, pagal iš aukščiau jam suteiktas sąlygas, nutolina nuo savęs supančią Šviesą.
Supanti Šviesa nuolat juda, automatiškai įvertindama, kiek aš panaudoju man suteiktas priemones. Pagal tai priartinu arba nutolinu Šviesą. Jeigu aš atsiveriu kitiems ir stengiuosi juos pažadinti, tai tampu kanalu, per kurį supanti Šviesa gali daryti įtaką kitiems.
Mes pradedame nuo įprastų mechaninių veiksmų, kurie niekaip nesusiję su dvasingumu. Vis dėlto dėl jų supanti Šviesa ima stipriau šviesti per mane ir tokiu būdu aš pabundu pats bei pažadinu kitus. Šitaip tai veikia. Mes rengiamės, stengiamės susivienyti, o to susivienijimo viduje patiriame ir galingesnį švytėjimą, ir didesnį atskleidimą.
Viskas priklauso nuo mūsų indų pasirengimo, ir pradėti reikia nuo grynai materialių, su dvasingumu nesusijusių veiksmų, kuriuos geba atlikti bet kas, netgi naujokas. Netgi jei jis nelabai supranta, kas vyksta, ir jam sunku sutelkti ketinimą, – nesvarbu, juk čia paisoma nuo jo pastangų priklausančios „lyginamosios jėgos“.
Vaikai itin daug bruzda ir triūsia, todėl greitai auga! O vėliau žmogų užvaldo tingumas, įvairūs egoistiniai išskaičiavimai, jis liaujasi lakstęs, verčiau pailsi – tad ir nustoja vystytis. Pasiekę tokią būseną, kai jau reikia nebe fizinio, o vidinio, dvasinio tobulėjimo, mes sulėtiname savo pasikeitimų greitį, kol visiškai liaujamės vystytis, taip pasmerkdami save mirčiai.

Iš 2013 m. birželio 26 d. pokalbio apie pasiruošimą kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Sankt Peterburgo kongresas: šuolis prasideda nuo įsibėgėjimo

Perėjimas iš atakos į kasdieninį karą

Bendra jėga atskleisime dvasingumą!

Komentarų nėra

Loterija be pralaimėjimo! Pagrindinis prizas kiekvienam!

Grupė, Kongresai, įvykiai

Klausimas: Po poros dienų atvažiuosiu į kongresą ir sutiksiu ten žmonių, kurių niekada nemačiau, kalbančių kitomis kalbomis, kitų kultūrų atstovų. Ką aš turiu jiems duoti ir ką turiu iš jų gauti, kad nepaleisčiau į dvasinį pasaulį vedančio siūliuko?
Atsakymas: Reikia vienas kitą palaikyti – perteikti supratimą, kad jei mes įkvėpsime vienas kitą, tai pasieksime tikslą. Nereikia pasikliauti Kūrėju, kažkokiu „geru Dievu“. Matome, kad visas pasaulis Jo šaukiasi – ir kam tai padėjo? Gali kreiptis tik į grupę. O kai kreipsiesi į ją ir panorėsi atskleisti tarp jūsų esančią meilę ir sąjungą – tai ir reikš, kad atskleidei Kūrėją. „Šventovė“ – tai bendras kli, bendra grupės, tautos arba viso pasaulio siela – tai mūsų sąjunga. Nėra Kūrėjo be kūrinių. Jis vadinamas Kūrėju (Borė) todėl, kad tu Jį atskleidi („ateik ir pamatysi“ – „bo-rė“) bendrame integraliame, sujungtame kli (nore). Su tokiu ketinimu aš ateinu į grupę ar atvažiuoju į kongresą ir noriu visiems pasakyti: „Vyrai, mes norime atskleisti Kūrėją? Tai kur gi galime Jį pamatyti? Kur mūsų sąjunga?! Kaip kiekvienas iš mūsų įkvepia kitus ir kaip jį įkvepia mūsų jungimasis tarpusavyje – Kūrėjas, dvasingumas? Ar gali kiekvienas gauti tokios jėgos iš mūsų bendros sąjungos, kad sustiprėtų ir vėl jungtųsi į jį dar stipriau!?“ Tai ir reikš, kad turime ryšį su Kūrėju. Kūrėjas – tai mūsų bendra, vienijanti jėga!
Tarkime, mūsų yra 10, ir kiekvienas turime po 100 kg jėgos. Manote, kad mūsų bendrą jėgą sudarys 100 x 10, t. y. 1 000 kilogramų? Ne, dėl to, kad mes visi susivienijome ir atsisakėme savo ego, norėdami suartėti ir susijungti, vietoje tūkstančio kilogramų gavome milijoną! Juk dirbome prieš egoizmą, prieš neapykantą kitiems ir pasiekėme meilę visiems, – turėjo kažkaip pasireikšti šios pastangos? Mes ne šiaip sau sudėjome šiuos kilogramus ir susumavome. Juk kiek reikėjo stengtis, norint šito pasiekti.
Tarkime, renkame pinigus kokiai nors bendrai platinimo akcijai. Aš ne šiaip sau metu pinigus į bendrą katilą – aš dirbu prieš savo ego, įvairius išskaičiavimus. Jeigu aš tiesiog išleisčiau šiuos pinigus, tai net nepastebėčiau. Bet aš negaliu prisiversti sumokėti grupei, bendram reikalui… Tik ne tai! Aš pasiruošęs juos sudeginti, iššvaistyti taip, kad ryt neatsiminsiu kam, bet žinosiu, kad vis gi padariau kažką savo malonumui. O kai duodu pinigų grupei – tai kainuoja man 100 kartų daugiau, tarytum duočiau ne 500, o 50 000! Tiek reikia pastangų. Todėl, jeigu sąjunga sudaryta abipusio atidavimo, Kūrėjo atskleidimo tikslu, tai joje atskleidžiu milžiniškas jėgas. Tai ne šiaip „susimesti“ į bendrą kasą – šioje kasoje be mūsų indėlio yra dar vienas, papildomas, vienijantis komponentas. Yra dar vienas toks „bonusas“, sąskaitos „priedas“, kurio galia milijardus kartų didesnė už pačią indėlių sumą. Tai ta jėga, kurią kiekvienas gauna iš grupės – juk ją gauna visi, ir ji nemažėja! Mes ir renkamės į kongresus bei kitus susitikimus, norėdami išgauti šį bendrą, vienijantį komponentą. Kiekvienas jį gauna sau – savo ištaisymui.

Iš 2011 m. sausio 25 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidinė grupė

Įtrauktas į dvasinį sūkurį

Kongresas priartina mus prie Kūrėjo

Komentarų nėra

Kūrėjo detektorius

Grupė

Iš antros pamokos Maskvoje

Klausimas: Kas yra grupė?
Atsakymas: Grupė – tai kiekvieno mūsų noras atrasti save vienybėje su kitais ir su Kūrėju. Pasakyta: „Israel, Tora ir Kūrėjas yra viena“. Grupė – tai siekiantieji kartu susijungti, idant šiame susijungime atskleistų juos pripildančią Jėgą.
„Aš“ – tai mano dvasinis judėjimas pirmyn, tik šis judėjimas, visa kita ne. Manasis „Aš“ gali būti egoistiškas, priešiškai nusiteikęs: „nenoriu vienytis“, arba atvirkščiai: „noriu vienytis“. Tik į tai kreipiu dėmesį.
Grupė – tai tokie patys visų kitų, kurie nori būti kartu, nors galbūt yra nusiteikę priešiškai, judėjimai. Ir štai mes kartu bandome pasiekti, kad savo troškimo viduje pagal panašumo dėsnį atskleistume Kūrėją.
Mes niekados Jo neatskleisime, tik tą savybę, kurią sukursime tarpusavyje. Šis mūsų „prietaisas“ ir išaiškins, kas vyksta „už mūsų“. Mes kuriame imtuvą, detektorių, kuris ras Kūrėją – pajus Jį tokiu laipsniu, tokiu jautrumu, kokį pasiekėme tarpusavyje.

Iš 2011 m. sausio 16 d.  pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar“. Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Sielų susijungimas = panašumas į Šviesą

Grupė – tai mano šešėlis

Komentarų nėra

Būsimas pasaulis – kitą akimirką

Dvasinis darbas, Knyga „Zohar“

Mes egzistuojame tarpusavyje susijusių sielų sistemoje. Šių sielų būsena yra ištaisyta, ji nuo pat pradžių sukurta Kūrėjo.
Pasakyta: „Veiksmo pabaiga – pirminiame sumanyme“. Kūrėjas Savo mintimi atlieka viską. Jis sumanė – ir viskas įvyko.
Mes savo darbu turime pasiekti tą pačią būseną. Kam? Idant toje pačioje būsenoje galėtume atskirti visas savybių gradacijas, visas sudedamąsias dalis, kad pasijustume valdančiaisiais, jį jaučiančiais ir suvokiančiais.
Todėl esame tos pačios būsenos, tik visiškai be sąmonės. Ką turime daryti? Prašyti suvokimo. Noriu pamatyti, sužinoti, pajausti, kur esu!
Kokia būsena mano jaučiamame pasaulyje yra panaši į tą dvasinę, Kūrėjo sukurtą būseną? Ryšys tarp mūsų, pasiryžusių jos siekti.
Dabar sugadintas mūsų tarpusavio ryšys suteikia pojūtį, kurį vadinu „šiuo pasauliu“. Jaučiu jį tokį, nes jaučiu tik save, esu visiškai į save paniręs .
Jeigu mano jutimo organai ims veikti priešingai – iš vidaus į išorę, aš pajausiu tikrąją realybę, kurioje esu.
Šis pojūčio „iš vidaus į išorę“ pakeitimas vyksta palaipsniui, 125 pakopomis, nes mes dirbame, dedame pastangas, prašome, kad tai įvyktų.
Kur įgyvendinu visą šį procesą, kad nepaskęsčiau iliuzijose, nesipainiočiau ir neklysčiau? Turiu praktiškai tai realizuoti grupėje, savo dabartinės būsenos pakopoje.
Būtent to prašau. Viskas labai juntama ir paprasta: yra grupė, kurioje visi siekia užmegzti tarpusavio ryšį. To prašome skaitydami knygą „Zohar“.
Kodėl? Todėl, kad skaitydami šią Knygą sužadiname mūsų tikrąjį ryšį veikiami viešpataujančios tarp mūsų jėgos, kuri vadinama „Kūrėju“.
Tada mūsų lūkesčiai gali realizuotis, net jeigu jie netikri, dirbtiniai. Apie tai sakoma „Padarysim ir išgirsim“.
Toks požiūris į mūsų būseną, mokymąsi ir tai, kas turi įvykti, vadinamas ketinimu, o mūsų darbas – vidiniu žmogaus darbu, Kūrėjo darbu.
Šios sistemos naudojimas pasitelkiant knygas ir jėgą, kuri viešpatauja mumyse, vadinamas kabalos mokslu.
Visi tai yra Kūrėjo atskleidimo kūriniui etapai. Ką reiškia „Kūrėjo atskleidimas“? Davimo jėgos atskleidimas mumyse.
Todėl Kūrėjas (Bo-re) vadinamas „Ateik (bo) – Pamatyk (re)“. Juk pagaliau dirbame Kūrėjo darbą, ir čia slypi visas kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nupieškite Aukštesnįjį pasaulį

Dėl visko kalti purvini akiniai

Kur ieškoti Kūrėjo?

Komentarų nėra

Amžinasis variklis, varomas davimo energija

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kaip galime siekti davimo, jei nejaučiame dvasinio pasaulio, nesuvokiame aiškaus tikslo, nematome jokių dvasinių objektų ir formų? Kaip aš galiu orientuotis, eiti pirmyn ir neapsirikti?
Atsakymas: Visa tai tiesa, jei kalbėsime apie išorinius dalykus. Tačiau dvasinis pasaulis vadinamas vidiniu pasauliu ir reikalauja vidinės pažangos, nes vyksta tik dėl mūsų vidinių pokyčių.
Pasirinkdamas aplinką, kuri mane veiks, aš kaskart renkuosi, kokie bus mano būsimi norai, pokyčiai. Nuolatinis savęs tikrinimas, judu pirmyn ar ne, remiasi tuo, kas mane skatina judėti.
Ar pajutau egoistinį pripildymą, pasitenkinimą tuo, kad kažką padariau, išgirdau pritarimą, pajutau pasididžiavimą savimi, daugiau supratau, aiškiau pajutau – ar judu pirmyn, nepaisydamas tuštumos visuose egoistiniuose noruose, ir pasiryžęs judėti stumiamas kitos jėgos, o ne pripildydamas šiuos norus.
Kas tai per jėga – nežinau! Tai davimo ir meilės jėga, kurią reikalauju man suteikti. Šios jėgos neįmanoma gauti iš grupės – grupė gali tik įteigti, kaip tai svarbu. O pati jėga turi ateiti iš Kūrėjo.
Ir kai staiga savyje pradedu jausti visą vidinę laboratoriją – man nebereikia jokių išorinių įvaizdžių.
Pradedu matyti, kaip visos savybės skirstosi ir ryškėja manyje. O tai, kas vyksta išorėje, man visiškai nesvarbu.
Dvasinį tikslą aš taip pat matau savyje – pastangose dirbti tik meilės ir atidavimo degalais! Aš noriu, kad mano norus pripildytų atspindėta Šviesa, o ne tiesioginis pripildymas, – davimas, o ne prisotinimas Šviesa.
Išeina, jog pašalinu visas dvejones: kur gi tas išorinis tikslas ir kaip aš galiu jį pasiekti?!
Juk dabar jaučiu, kad jis manyje, patikrinu ir įvertinu jį pagal tai, kuo pripildomas mano dvasinis indas, iš ko jis gauna gyvybinę energiją, ko laukia – sotaus pripildymo ar tik degalų darbui?
Tuomet nebejaučiu, kad dvasiniame kelyje man trūksta išorinių nuorodų ar aš blogai matau – visa tai yra manyje.
Kai žmogus savo dėmesį palaipsniui perkelia nuo išorinių parametrų į vidinius – tai ir yra tas perėjimas, kuriuo galima pasitikrinti, kiek priartėjai prie machsomo – ribos, skiriančios mūsų ir dvasinį pasaulius (lygmenis).
Juk žmogus ima valdyti save (manipuliuoti savimi) iš išorės, Kūrėjo padedamas, per grupę taip, kad gali dirbti ne tam, kad augtų pagal savo egoistinius kriterijus, – o aukščiau pažinimo.
Jis ima naudotis energija, kurios anksčiau neturėjo. Jo kūnas, mašina, ima dirbti savaime, lyg „amžinasis variklis“ – tai reiškia, kad jis jau pradėjo gauti davimo energiją, kuri tarnauja kaip degalai.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Neparsiduokite už grašius…“

„Pro tamsos siluetą jau matosi išsigelbėjimas…“

„Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas“

Komentarų nėra

Embriono užduotis – prilipti prie aukštesniosios pakopos

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kas dvasiniame pasaulyje mums yra „aukštesnioji pakopa“?
Atsakymas: To mes nežinome. Esame aukštesniosios pakopos gimdoje lyg vienintelis taškas, sėklos lašas, mūsų dvasinis rešimo (įrašas, genas). Be šio rešimo daugiau nieko neturime!
Juk mūsų žemiškasis kūnas, protas, jausmai neturi nieko bendro su dvasiniu pasauliu ir ten jų nematyti.
Dvasiniame pasaulyje yra tik aukštesniosios pakopos gimda (Begalybės pasaulio Malchut) ir mes – joje. Kiekvienas iš mūsų – tai rešimo (0/1, šoreš avijut / alef itlabšut) arba taškas širdyje. Dabar mūsų užduotis – pasistengti prisitvirtinti prie gimdos sienelės!
Viskas prasideda nuo tris dienas trunkančios sėklos absorbcijos. Pati pirmoji embriono (mūsų) problema – prilipti prie gimdos sienelės, kitaip tariant, užmegzti pirmąjį kontaktą su aukštesniąja pakopa, o norint prie jos prilipti, reikia anuliuoti save jos atžvilgiu.
Tačiau kur ta aukštesnioji pakopa, kur ta gimdos sienelė, kas tai yra? Aukštesnioji pakopa – tai kabalistinė grupė, mano aplinka! Tokiu pavidalu aukštesnioji pakopa prisistato man kaip Kūrėjas.
Taigi, yra aplinka ir esu aš, prilipęs prie jos. Nepaisydamas visų kliūčių priimu visą grupės noro jėgą ir anuliuodamas save jų atžvilgiu, esu pasiruošęs iš jų priimti viską į save.
Kai prilimpu prie grupės, avijutas, noro stiprumas, ima augti, sukeldamas manyje nemalonius pojūčius: nusivylimą, egoizmo augimą, sunkumą. Tačiau aš turiu tik skverbtis giliau į vidų lyg siurbėlė, įsiliedamas į grupę, „į gimdos sienelę“.
Tada tarp mūsų atsiras pirmasis kontaktas ne per tašką, o per vamzdelį, kuriuo į mane ims tekėti kraujas – ryšys kol kas negyvajame lygmenyje (dam/kraujas – iš žodžio domem/negyvasis), tačiau aš jau gausiu dvasinį maistą iš aukštesniosios pakopos.
Visa tai vyksta per mano ryšį su grupe. Aš neturiu kitos sienelės, per kurią galėčiau patekti į dvasinį pasaulį!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip išaugti dvasiškai?“

„Kaip pakilti ant aukštesnės pakopos“

„Iki dvasinio pasaulio tik vienas žingsnis“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »