Mūsų vienintelė užduotis – pereiti nuo realybės suvokimo egoistiniais jutimo organais į realybės suvokimą altruistiniais jutimo organais.
Tai ir yra visas skirtumas tarp šio pasaulio ir Aukštesniojo pasaulio pajutimo, tarp mūsų dabartinio realybės suvokimo, gyvenimo mele, atitolus nuo Kūrėjo, nesupratimo, kur esame, ir suvokimo, pajutimo, žinojimo, kur egzistuojame, Kur ir su Kuo esame.
Suvokimo pasikeitimas įvyksta žmogaus pastangomis. Tačiau pirmiausiai turi kilti noras pakeisti suvokimą, juk tai atsitiks tik tuomet, jei mes to panorėsime.
Todėl turime stengtis įsivaizduoti Aukštesniąją realybę, kurti savyje jos pavidalą (apie ką pasakoja kabalos knygos) ir grupėje realizuoti tokius tarpusavio santykius.
Tada besimokydami, skaitydami apie šią Aukštesniąją realybę, mes reikalausime, kad ateitų jėga iš Aukščiau, atvertų mūsų jutimo organus, šiuos jutimo šliuzus, ir mes suvoktume, kur iš tikrųjų esame, o ne liktume šiame melagingame, įsivaizduojamame, išgalvotame paveiksle, kurį šiandien mums pateikia sudrumsti jutimo organai.
Todėl vienintelė mūsų užduotis – teisingai suprasti tai, kas vadinama tikrąja realybe.
Kiekvienas mūsų visomis jėgomis, kiek tai įmanoma, turi stengtis įsivaizduoti, nupiešti, suformuoti sau Aukštesnįjį pavidalą, kuriame mus visus jungia mūsų norai, kartu ir su Kūrėju, tarp mūsų nėra jokių skirtumų, o mūsų viduje ir tarp mūsų karaliauja Kūrėjas – davimo ir abipusės meilės savybė.
Nėra nieko, išskyrus šią būseną, nėra jokių įsivaizduojamų paveikslų ir mes prašome šios realybės, kad ji mus paveiktų ir įsikūnytų į mus. Tai turi būti mūsų pastangų rezultatas.
Būtent to žmogus turi nuolat siekti, skaitydamas knygą „Zohar“ bei kitas kabalistines knygas. Šios knygos pasakoja apie tikrąją realybę. Antraip mes galėtume skaityti knygas, parašytas kitu stiliumi, arba išvis nebūtų jokios prasmės jas skaityti.
Todėl, skaitydami šiose knygose apie Aukštesniąją realybę, turime stengtis ją pasiekti. Kaip rašo Baal Sulamas „Įvade į Mokymą apie dešimt sfirot“, 155 p.: „Stipriu noru ir siekiu suprasti studijuojamą medžiagą pritraukia Šviesas, supančias jų sielas“, iš tos pačios vienintelės egzistuojančios būsenos – ir taip save ištaiso.

Iš 2010-06-03 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Klausimas: Kaip rasti savyje jėgų paprašyti Kūrėjo pagalbos, kai priveikia blogis ir visur matai tamsą?
Atsakymas: Net jeigu žmogus ras savyje jėgų įveikti nuopuolį – tai bus egoistinis veiksmas. Jis nepadės išsitaisyti.
Įveikti nuopuolį ir eiti pirmyn galima tik gavus jėgų iš grupės.
Juk kritai todėl, kad Kūrėjas tau davė papildomą norą, stipresnį ryšį su kitomis sielomis.
Didesnis noras pridedamas ne taškui širdyje, o atskleidus neteisingą ryšį su kitomis sielomis – taip išryškėja dar vienas žingsnis, tačiau jis yra negeras, o tu turi jį ištaisyti.
Ištaisyti galima tik jeigu panorėsi iš grupės gauti įkvėpimą ir įsisąmoninsi gėrį, kurį teikia susijungimas, ir paprašysi jėgos susivienyti. Tai ir bus ištaisymas, kurio reikia.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kai ateina nusivylimas…“

„Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys“

„Kaip gauti jėgų, kurių neturiu?“

Klausimas: Mane stebina, kokie svarbūs pasikeitimai vyksta šiuo metu – atsiranda daugybė naujų grupių tarytum grybų po lietaus.
Kaip mums savo vidiniu darbu pavyko pasiekti tokio rezultato?
Atsakymas: Tai priklauso ne tik nuo mūsų. Jūs matote, kiek naujų, rimtų žmonių prisijungia – tai reiškia, jog iš tikro atėjo laikas ir Kūrėjas priartina žmones prie kabalos!
Po visų šių vystymosi spirale vijų jie pagaliau priėjo iki dvasinio geno (taško širdyje) ir juos pradėjo veikti supanti Šviesa.
Mums reikia tik padėti jiems organizuoti savo aplinką, grupę, visą šią pagalbinę sistemą.
Ir kai mes visi kartu pradėsime reikalauti ištaisymo Šviesos, – pasiruošimo periodui nereikės 3-5 metų, apie kuriuos rašo Baal Sulamas. Ištaisymas vyks labai greitai ir lengvai.
Įsivaizduokite skirtumą – kai žmogus turi pabusti iš nesąmoningos būsenos ir kol kas visos jo sistemos miega ir nefunkcionuoja, arba kai kūne jau pabudo daugybė įvairių dalių ir belieka tik užbaigti šį procesą.
Tai jau nebe vienas kūno organas, norintis pabusti negyvame kūne, – o daugybė atgijusių dalių.
Suprantama, kad šiuo atveju yra žymiai daugiau galimybių greitai atgauti sąmonę ir pakilti.
Esu įsitikinęs, kad artimiausiu metu pamatysime milžiniškus pasikeitimus visame pasaulyje. Juk pasaulis yra labai pavojingos būsenos – krizė dar nesibaigė.
O kokia baisi katastrofa vyksta su Meksikos įlankoje besiliejančia nafta. Mes dar nesuprantame, kokias pasekmės tai gali sukelti.
Šio fontano neįmanoma užkišti – ar įsivaizduojate, kas gali įvykti? Šiuo metu iš žemės gelmių liejasi naftos jūra, katastrofiškai viską teršdama. Tai turės įtakos ne tik Floridai ir Amerikai, bet ir visam pasauliui.
Jau galvojama branduoliniu sprogimu užkirsti naftai kelią. Bet bijoma, kad nuo to jis gali atsiverti daugelyje kitų vietų. Į pasaulį mes išleidome blogio jėgas…
Todėl tikiuosi, kad su visų mūsų kabalistinių grupių, besikuriančių visame pasaulyje, ir su atskirų prie mūsų prisijungiančių žmonių pagalba mes galėsime pažadinti gėrio jėgas, priešingas atsiskleidusiam blogiui.
Mes turime veikti, taisyti save, – ir tada, žinoma, sulauksime sėkmės. Juk gavome Toros, ištaisymo Šviesos, jėgą – toliau viskas priklauso nuo mūsų.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Davimo genas“

„Amžinas laimėjimas“

„Gyvenimas ant ugnikalnio“

Mes dar atskleisime, kad mums reikalingi visi Žemėje gyvenantys žmonės – kiekvienas iš 7 milijardų.
Aplinka žmogų veikia kaip jėgų stiprintuvas, nes kiekvieno žmogaus jėga atskirai labai maža.
Kuo daugiau visuomenėje tokių žmonių, kurių įtakai atsiduodu, tuo didesnę jėgą įgysiu.
Tai lems pakopos, kurioje galėsiu prilygti Kūrėjui, aukštį ir mano susiliejimo su Juo laipsnį.
Pats vienas šito pasiekti negalėčiau. Kabalistinė grupė – tai ta vieta, kurioje prilimpu prie Kūrėjo, ir ji lemia kokiame lygmenyje prilygsiu Jam.
Grupė man tampa tais namais, kuriuose susitinka Kūrėjas ir kūrinys. Ir kai su Juo susitinkame, tai manęs jau nebėra – esame „Mes“ visi, kurie man virto manuoju „Aš“.
„Negali kalinys pats išsilaisvinti iš kalėjimo“ – bet tai gali padaryti draugai,  įkvėpdami jam dvasingumo svarbą ir duodami jam savo jėgą.
Ir kiekvienas turi galvoti apie tai, kaip gali padėti draugui kiekvieną jo būseną susieti su tikslu ir suprasti tikslo būtinybę, džiaugtis jame atsiveriančiais „nusidėjėliais“.
Nesvarbu kokias būsenas patiriame – pakilimus ar nuopuolius, svarbiausia, kad judame tikslo link.
Ir tada suprantame, kad privalome jas praeiti kaip ligonis gydymą – toks gydymas gali būti nemalonus žmogui, bet jis jau nujaučia išgysiąs.
Todėl reikia kelti nuotaiką vieni kitiems – ir ne šiap sau lengvabūdiškai linksmintis, o įkvėpti vieni kitiems gyvenimo dvasią – dvasinį gyvenimą, kuriuo žmogus džiaugiasi.
Nuotaika tokia svarbi yra todėl, kad ji suteikia jėgų gyventi. Nei materialus gyvenimas, nei turtai, nei valdžia nesuteiks pakilios nuotaikos.
Ir tik vieni kitiems galime padėti, jeigu kažkas neteko tikėjimo jėgos,  jėgos gyventi, t. y., kai aplinka, vienintelė vedanti mus pirmyn priemonė, žmogaus nebepalaiko.
Ir tik kitas žmogus gali įteigti mums davimo svarbą, tikrumo ir gyvenimo pilnatvės pojūtį.
Ir čia kiekvienas turi padėti draugui, rodydamas pavyzdį, kaip dega tikslu, kurį tuoj tuoj pasieksime.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip gauti jėgų, kurių neturiu?“

„Paprasta dvasinio gyvenimo formulė“

„Kiekvieną akimirką rinktis aplinką“

Jei nematai, kad tavo draugai itin siekia dvasingumo, jei aplinka nedaro tau įspūdžio, jei negauni įkvėpimo duoti, vadinasi tu pats prie to neprisidedi. Pradėk save investuoti į draugus ir pamatysi, kaip jie savo ruožtu paveiks tave.
Tai labai paprasta formulė! Aš įsijungiu į grupę ir drauge su visais pasiekiu tokią būseną, kai pradedame įtakoti vieni kitius.
Šis mūsų ratas tampa dvasiniu indu (kli), kuriame susijungia visi mūsų norai dvasingumui, visi taškai širdyse, o virš jų yra antiegoistinis ekranas, mūsų abipusis davimas.
Dabar, kai visi veikiame vieni kitus, turime pasitikrinti, ar tai darome dėl to, kad duotume Kūrėjui? Jeigu taip, tai turime ekraną ir atspindėtą Šviesą. Tada pagal savybių panašumą mums iš karto atsiveria Aukštesnioji jėga.
Aš->grupė->siela – štai ir visa formulė!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip veikia ištaisymo mechanizmas“

„Nėra nieko vientisiau už sudaužytą širdį“

„Vidinis kabalisto darbas (2)“

Visas blogis mums paruoštas dar sielos dužimo viršuje metu. Todėl kaip galima sakyti, jog kūrinys nusideda, jeigu jis yra Kūrėjo kūrinys, Jo veiksmų rezultatas?
Kad ir ką žmogus darytų, tai visada bus Kūrėjo pasekmė. Visada galima nurodyti šaltinį, iš kurio viskas kyla.
Net ir Jis pats pripažįsta, kad sukūrė Blogį ir tiktai Blogį – „Aš sukūriau Blogį“ (Barati jecer ha ra!)
Vienintelė valios laisvė, leidžianti mums rinktis tarp gėrio ir blogio ir pareikalauti Kūrėjo ištaisyti blogį mumyse, realizuojama per aplinką.
Kreipdamasis į grupę žmogus pamatys, jog turi savyje „tuščią erdvę“, nepriklausančią nei Kūrėjui, nei kūriniui, – „klipat noga“. Ten nėra nei gėrio, nei blogio, tu ją formuoji savo laisva valia.
Dirbdamas su grupe pamatysi, jog yra kažkas, ką Kūrėjas tau paliko, kad priimtum sprendimus. Tai ypatingas, tavo nepriklausomybės taškas.
Tu vadinsies žmogumi, jeigu iš šio „balto“, laisvo taško imsi formuoti Kūrėjo pavidalą, apsispręsi, jog nori tapti tokiu kaip Jis.
Tačiau tau dar teks atskleisti šį tašką. Kol kas tavyje atsiveria dužimo rešimo (prisiminimai).
Šis taškas jau yra ekrano užuomazga, o jį tu turi suformuoti iš rešimo. Šis taškas atsiveria mums dirbant su grupe.
Savo vidinėmis pastangomis valome įvairiausių žievių (klipot) ir įpročių antplūdį – ir staiga po jomis randame Kūrėjui nepriklausančią vietą. Tai iš tiesų stebuklas.
Šiame taške žmogus turi pasakyti:„Nuo manęs priklauso visas pasaulis. Aš savo sprendimu kiekvieną akimirką lenkiu jį į gėrio arba į blogio pusę“.
Tada žmogus visą laiką it akrobatas stovi ant lyno ir kas kartą, kad nenukristų, turi priimti naują sprendimą į gėrio pusę. Tai reiškia, kad kiekviena akimirką jis pasirenka eiti tiesos keliu.
Todėl Baal Sulamas sako, kad kelias pas Kūrėją – itin plonas siūlelis, ir juo žengiantis žmogus turi labai saugotis, kad nepalinktų nei į dešinę, nei į kairę.
Bet visa tai tik su sąlyga, kad jis atveria lyno pradžios tašką – savo pasirinkimo laisvę darbe su aplinka.
O po to visi kiti taškai, kuriais jis žingsniuoja, – tai jo teisingo susijungimo su aplinka, kurią jis pasirenka realizuodamas valios laisvę, taškai.
Žmogus pats formuoja šią virvę – iš taškų, kuriuos atveria. Jis pats jais žengia, nes kaskart pats palinksta ir palenkia visą pasaulį į gėrio pusę.
Juk priešais jį nieko nėra – nei paties taško, kurį jis atveria, nei iš šių taškų sudaryto lyno – tiesaus kelio Kūrėjo link. Juk jis nesidriekia mums nuo Kūrėjo.
Mes gauname tik rešimot, kurie liko kiekvienoje pakopoje leidžiantis iš viršaus žemyn. Bet lyno nėra, mes patys jį formuojame iš apačios į viršų. Galų gale būtent jis ir vadinasi „žmogumi“.
Visi tie parcufai, kuriuos atkuriame iš apačios į viršų, – tai ne tie parcufai, kurie egzistuoja leidžiantis iš viršaus žemyn.
Juk kildami pakopomis mes kiekvieną pakopą atveriame 620 kartų didesnę nei ji buvo leidžiantis žemyn. Tai visiškai kita pakopa, mes patys ją formuojame.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šiame pasaulyje nuodėmių nėra“

„Vakar-šiandien-rytoj“

Klausimas: Kaip realizuoti savo tašką širdyje per grupę, kuri veikia kaip dvasinis stiprintuvas?
Atsakymas: Knygos, grupė, mokytojas, mūsų mokymo sistema ir ryšys su visais visame pasaulyje – tai mūsų naudojamos išorinės priemonės. Tokias sąlygas mums iškėlė kabalistai.
Jeigu formuodami sau išorinius rėmus jas realizuojame ir į šią sistemą įjungiame savo dvasingumo norą, – tai šis noras ima augti.
Iš pradžių turiu tiktai savo tašką širdyje ir jį perduodu draugams, iš jų gaudamas visus jiems priklausančius taškus! Ir ši sielų, mūsų tarpusavio ryšių sistema jau egzistuoja.
Viskas jau paruošta iš anksto pasauliams leidžiantis iš viršaus žemyn, kad iš mūsų pasaulio pakiltume iki pat Begalybės pasaulio.
Man tereikia įstengti įsijungti į šią sistemą: nusižeminti, pamatyti visus kitus ištaisytus ir panorėti per juos gauti taisančią Šviesą.
Ir tada iš visų kitų gausiu jų davimo norus, kurie padidins mano norą. Nors iš pradžių turėjau tik mažą tašką širdyje, ir tai dar neaišku, kur link jis buvo nukreiptas.
Bet aš investavau į grupę, norėjau ten patekti, kitaip tariant, atlikau davimo veiksmą! Ir už tai iš kitų gavau tikrą jėgą, tikrąjį norą duoti!
Tu staiga išvysti, kad iš tiesų šito nori ir tai vertini. Ir tada tu išsigąsti: „Ar išmoksiu duoti Kūrėjui, ar taip ir baigsiu savo gyvenimą?..“
Tai kol kas egoistinės mintys, bet jos jau apie tai, kaip imti duoti! Tai vadinasi „lo lišma“: a) siekti duoti ir b) galvoti apie naudą.
Tai reiškia, kad per grupę tu įgyji labiau vidinę kryptį – Kūrėjo link.
Ėmęs siekti Kūrėjo artėji prie tikėjimo – pritrauki kitokią supančią Šviesą.
Tai nereiškia, kad Šviesa pasikeitė – tu tapai kitoks, ir todėl Šviesa kitaip tave veikia. Dabar ji tau gali suteikti davimo savybę.
O jau įgijęs davimo savybę pradedi kilti virš savo egoizmo…
Tu nuo pat pradžių šito ir norėjai pasiekti, bet Šviesa taip sutvarkė, jog tai vyksta ne per jėgą – o tavo paties noru.
Ir staiga tu jauti, kaip tave užpildo tikėjimo Šviesa – davimo savybė, nes tikėjimas – tai davimas, Bina.
Ji tave ir išlaisvina nuo tavo Ego! Ir tai nereiškia, kad ji visiškai tave išlaisvina iš egoizmo, ji tau suteikia jėgą pakilti virš jo – o tai jau aukščiau machsomo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur ieškoti Kūrėjo?“

„Dvasingumo imitatorius“

„Net neveiklumas – blogis“

Klausimas: Kaip išreikšti meilę draugams, jei dar nesu dvasiniame pasaulyje?
Atsakymas: Reikia parodyti visiems, kaip jautriai viską priimi, kaip nuosekliai sieki dvasingumo, nori dalyvauti darbe, platinime, esi pasiruošęs susijungti su draugais ir juos mylėti – kiek savęs įdedi.
Turi atvirai visiems rodyti pavyzdį – tai pažadins kitus. Pažiūrėkite, kaip šiame pasaulyje elgiamės su savo vaikais – visą laiką jiems rodome pavyzdį, žadindami juos veikti. Jei norime, kad mažylis mums nusišypsotų, – šypsomės jam.
Taip pat reikia elgtis ir su draugu. Jei ką nors jam darau, tai kitą akimirką mane įkvepia jo reakcija.
Net jei apsimetinėjau, kad esu įkvėptas dvasingumo, tas apsimestinis įkvėpimas jį uždegė ir jis ėmė busti. O tada jo įkvėpimas mane pabudina iš tikrųjų.
Pradėjau nuo apgavystės – bet dėl jos iš tikrųjų buvau įkvėptas! Tam ir kuriu savo aplinką, kad priimčiau jos norą kaip įstatymą.
Visą laiką įtakoju aplinką, rodydamas meilę draugams, tikslo svarbą,  pasiruošimą būti prieš juos nuolankus – už tai gaunu iš jų visa tai, kas padeda atskleisti Kūrėją. Ir gaunu tiek kartų daugiau, kiek draugų grupėje.
Iš grupės gaunu ištaisytas jėgas, kurių pats neturiu!

Iš 2010-05-23 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Apie meilę draugams“

Klausimas: Kartkartėmis patenku į jūsų grupės bei jos narių asmeninių būsenų aptarimus ir nustembu – kokie jūs dar neištaisyti, žemi, kaip grupė dar nepanaši į grupę, joje nėra draugystės, kur jūsų pažanga?
Atsakymas: Dėkoju už klausimą, galbūt iš jo suprasite ir savo būseną. Kuo aukščiau pakyla žmogus, tuo blogesnį ir silpnesnį jis mato save ir savo grupę.
Nes jiems šviečia Or makif (supanti Šviesa) ir jie mato save aukštesnių pakopų atžvilgiu.
O kai jie kalba apie save, tai klausytojui iš šalies atrodo, jog jis su jais yra tame pačiame lygyje, ir netgi aukščiau, nes nemato savyje tokių problemų, juk save vertina tik to lygio, kuriame yra, atžvilgiu.
Apie tai pasakyta, kad „tiesiais Kūrėjo keliais gali eiti tiktai teisuoliai“ – tie, kurie po to, kai jiems atsiveria visos blogybės juose, pateisina Kūrėją, atveriantį jiems tokias būsenas – juk „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“.
Pažiūrėkite, pavyzdžiui, kaip Izraelio tauta Toroje – savo dvasiniame kelyje – nusideda kiekviename žingsnyje! Taip pat skaitykite „Liepsnojantys erškėčiai Kocke“ ir kt.
O pašaliečiams atrodo, kad jie geresni už tuos, kurie visiškai atsiduoda dvasinei raidai. Todėl, kad jie neturi trijų linijų, negali, nepaisydami sveikos nuovokos, žengti virš savęs.
Pasakyta: „Toros nuomonė priešinga miesčionių nuomonei“ (daat Tora afucha mi daat baal habaitim). Jų neteisingas (žemiškas, egoistinis) mūsų būsenų supratimas atitolina juos nuo mūsų. Ir taip geriau mums visiems.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šuolis nuo stogo“ su Kūrėjo parašiutu“

„Siena ar durys į naują pasaulį“

„Apie meilę bičiuliams“

1. Kodėl turėčiau mylėti bičiulius?
Meilė bičiuliams – tai ryšys tarp sielų.
„Aš“ – tai mano siela, „bičiulis“ – tai kito žmogaus siela, o meilė – tai toks ryšys tarp mūsų, kai vienas kitam tampame svarbesni, nei patys sau. Jo norus turiu jausti labiau nei savuosius – tai ir yra meilė artimui kaip pačiam sau.
Tik kalbama ne apie mūsų pasaulio materialiuosius norus, o apie visų mūsų bendrą norą pasiekti Kūrėją.
Tai reiškia, kad aš kuriu visiškai naują dvasinę struktūrą – bendrą Adam Rišon sielą, kurios nebuvo iki šiol ir kuri yra aukščiau materialaus pasaulio.

2. Kodėl aš išsirinkau būtent šiuos bičiulius, o jie – mane?
Ar aš išsirinkau šiuos bičiulius? Mane į šitą grupę atvedė aukštesnė jėga. Tai kurgi mano pasirinkimo laisvė?
Savo pasirinkimą mes kuriame kiekvieną dieną, nuolat savęs klausdami, kodėl reikia vienytis su bičiuliais:
Ar aš juose, o jie manyje mato tašką širdyje – norą susivienyti ir pajusti susiliejimą su Kūrėju?
Koks pagal savybių panašumo dėsnį turėtų būti šis ryšys, kad galėtume atskleisti Kūrėją?
Ar kiekvienas turėtume atvirai reikšti savo meilę, ar užtenka, kad ji glūdi giliai širdyje?
Kiekvienas savo meilę grupėje turėtų išreikšti atvirai. Taip jis stiprina meilę bičiulių širdyse, o po to pats iš jų tos meilės pasisemia. Prieš tai buvo tik jo paties meilės bičiuliams jėga, dabar jis gaus jėgų iš visos grupės.

3. Visada reikia prisiminti grupės tikslą – susilieti su Kūrėju.
Kabalistinė grupė remiasi meile bičiuliams, kadangi ji – tramplinas į meilę Kūrėjui.
Todėl vienas kitam turime rodyti meilės artimui pavyzdžius.

4. Ar reiktų domėtis, ko trūksta kiekvienam draugui, kad jį pripildytum, ar užtenka visus mylėti bendrai?
Užtenka bendrai mylėti, kad suvoktum, jog bičiuliui trūksta motyvacijos, paramos kelyje, įkvėpimo, supratimo, kokie svarbūs grupė bei Kūrėjas, – ir kiek įmanoma jį paremtum.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Vidinis kabalisto darbas (1)“

„Kuo sunkiau mokytis, tuo geriau“

„Kur ieškoti Kūrėjo?“