Kai žmogus prieina savo vystymosi negyvajame lygmenyje ribą ir privalo pakilti į kitą lygmenį – augalinį, jis pradeda jausti esąs skirtingas nuo kitų, pajunta nepritarimą, praranda vidinę ramybę.
Taip yra ne dėl kažkokių paprastų gėrybių trūkumo: maisto, sekso, šeimos, pinigų, garbės, žinių. Jam trūksta kokybiškesnio prisipildymo: supratimo, dėl ko jis gyvena, kokia gyvenimo prasmė, priežastis, tikslas.
Jam nebepakanka tiesiog save pripildyti, pasisotinti tarsi kūdikiui – ir tai vadinama augaliniu žmogaus vystymosi lygmeniu. Šiandien žmonija priartėjo prie pakilimo į šį augalinį lygmenį, kurio link ėjome tūkstančius metų. Mūsų dar laukia gyvūninis ir žmogiškasis lygmenys.
Reikalas tas, kad visa pasaulių sistema yra sukurta kaip piramidė – ji labai plokščia. Didžiausią jos dalį užima negyvoji gamta, kurios vystymuisi prireikė 15 mlrd. metų. Virš jos – augalinė dalis, egzistuojanti apie milijoną metų, gyvūninė – pusės milijono metų ir žmogaus – viso labo 50 tūkstančių metų.
Kuo aukštesnis vystymosi lygmuo, juo greičiau vystomasi – laikas susispaudžia – tą visi matome. XX amžiuje išgyvenome tiek, kiek nepatyrėme per visą žmonijos istoriją. O dabar mes vos užbaigėme pirmuosius dešimt XXI a. metų – ir pažiūrėkite, kiek jau įvyko pokyčių! Mėnesis po mėnesio viskas greitės.
Žinoma, mes dar jausime smūgius ir nuopuolius, laikas tai greitės, tai lėtės. Tačiau nereikia stebėtis, kad ankstesnis žmogaus vystymasis vyko tokį ilgą laiką, milijonus metų, o dabar mes taip greitai vystomės. Taip pasireiškia kokybiniai skirtumai tarp negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogiškojo lygmenų.
Viską lemia kokybė. Šiandien vien savo mintimi išsprendi daugiau problemų nei kažkada galėjai pasiekti sunkiu darbu per šimtą tūkstančių metų. Čia slypi skirtumas tarp kokybinės ir kiekybinės jėgos. Vienas žmogus gena paskui save dešimties tūkstančių karvių bandą ir jas atveda, kur reikia. Jos klauso ir eina paskui jį, todėl kad jaučia jį esant žmogumi. Jos instinktyviai supranta, kad jis geriau žino ir pasirūpins jomis.
Tokia yra kokybinės jėgos galia, ji labai sutrumpina laiką, judėjimą, vietą, juk veikiama kokybe. Pažiūrėk į savo mobilųjį telefoną – šioje mažoje dėžutėje yra daugiau mokslinių pasiekimų negu žmonija kažkada atskleidė per šimtą tūkstančių metų.
Todėl kokybiškai nauji reiškiniai, šiandien atsiskleidžiantys mūsų gyvenime, atveda prie tokių staigių ir veržlių pokyčių. Jie mus labai painioja, juk kol kas nesuprantame, kur slypi jų priežastis ir tikslas.
Žmonijai teks pasikankinti, kol ji atskleis sau metodiką ir supras, kad su ja galima tęsti egzistavimą, progresuoti ir gauti atsakymus. Gal mes kol kas ir nesuprantame tų atsakymų, bet jau nujaučiame, kad mums atsiskleidžia tiesa. Kuo giliau aš įeinu vidun, tuo daugiau sau atskleidžiu, t. y. anksčiau ar vėliau, aš viską suprasiu.
Taip jausis kiekvienas žmogus. Tuomet jis deramai įvertins kabalos mokslą ir pradės jį realizuoti.

Iš 2011 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas reiškia priklausomybę vienas nuo kito

Žmogus, kuris nepasiduoda

Gyventi bėgant nuo prasmės

Klausimas: Jūs sakote, kad masėms visiškai nebūtina studijuoti kabalos mokslo taip, kaip tai darome mes. Bet argi žmogus galės pasikeisti iš vidaus, jeigu nesuartės su pirminiais šaltiniais? Juk visos permainos kyla iš jų.
Atsakymas: Tu priėjai prie kabalos, nes turi norą vystytis. Taškas širdyje taip traukia žmogų pirmyn. Jam blogai, jis nori pamatyti rytdieną, kažką pasiekti, atverti sau dangų – todėl ateina mokytis.
Nesvarbu, kiek yra pinigų jo sąskaitoje, nesvarbu, ar gerai klostosi jo reikalai darbe ir šeimoje. Jo sielvartas kitoks – jis privalo rasti savo gyvenimo prasmę, atskleisti jo tikslą.
Visai kita padėtis tų, kuriuos pirmyn varo materialios aplinkybės: lėšų trūkumas, nelygybė, dėl kurios kyla pavydas kitiems ir t. t. Šis negatyvas ritasi jiems iš paskos ir verčia kentėti.
Kai žmones varo tik kančios, o ne vidinis šauksmas, ne siekis vystytis, negali jiems žadėti, kad mokymasis išspręs visas jų problemas. Juk žmogus nesusieja savo skausmo su geru tikslu priekyje, su Gero ir Kuriančio gėrį atskleidimu. Jis ir neužčiuops šio ryšio, kol neišeis iš blogio.
Kad išeitų, jis turi susivilioti ėjimu pirmyn, gėrio link, tas gėris jam yra „susivienijimas“, „laidavimas“.
Todėl jam sakome: jeigu susivienysime ir atitiksime integralią, globalią gamtą, mums bus gerai. Vietoje kabalos mokslo jam rodome mokslininkus, politikus, ekonomistus ir t. t.
Pateikiame jam faktus, jau pripažintus ir paskelbtus tų žmonių, kurie yra reikšmingi jo akyse. Jis visai nesiruošia sėsti su mumis studijuoti, jo kitokie gyvenimo planai – vadinasi, turime duoti jam tinkamą atsakymą ir jam tinkamą įgyvendinimo priemonę.
Pasakyta: „Auklėk atžalą jos keliu“. Mes kreipiamės į žmones, kad būtume išgirsti ir suprasti. Mes kalbame iš pačios gamtos pozicijų ir įrodinėjame, kad krizė yra globalaus, integralaus pasaulio pasekmė. Renkame profesionalų nuomones ir jų mokslinių tyrimų rezultatus, norėdami iš jų sudaryti krizės bei jos sprendimo vaizdą.
Reikalas tas, kad visa žmonija neatitinka dabartinio pasaulio, todėl ir negali pritapti jame. Mes įžengsime į teisingą kelią tik tada, kai pradėsime vienytis. Jų žodžius ir pateikiame pasauliui – juk jais vis gi tiki. Jie tvirtina, kad be žmogaus išsitaisymo jokios permainos į gerą neįmanomos. Ir šią žinią išgirs bent dalis klausytojų.

Iš 2011 m. rugpjūčio 12 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Blogai yra nežinoti apie savo ligą

Pasaulio labui, Kūrėjui džiaugsmui

„Gyvasis vanduo“ visai žmonijai

Kabalos mokslas atsako į klausimą apie gyvenimo prasmę. Iš tikrųjų šis klausimas itin svarbus. Juk ieškodamas į jį atsakymo žmogus pirmiausia tiria patį save: ar teisingai žiūriu į gyvenimą, į visa tai, ką darau?
Turiu norą mėgautis, kuris įpareigoja mane kurti šeimą, gimdyti vaikus, rūpintis jais, savo darbu, savo ateitimi, savo tėvais, artimiausia aplinka, miestu, šalimi ir gal net visu pasauliu. Ir visa tai dėl to, kad mažiau kentėčiau.
Būtent taip kančios, o geriausiu atveju – nauda, kurią galima išgauti pakilus virš jų, daugiau ar mažiau nukreipia mane. O kas jeigu pakilčiau virš viso šito, jeigu nepriklausyčiau nuo kančių ir malonumų? Kas jei būčiau objektyvus, kaip Žmogus iš didžiosios raidės? Galbūt tada atsikratyčiau šių pančių? Juk ne kas kitas, o gyvūniniai instinktai skatina mane kurti šeimą, o socialiniai instinktai – laikytis visuomenės įstatymų. Kuo gi užsiimčiau, jei manęs nestumtų kančios ir malonumai?
Šiandien esu panašus į gyvūną, kurį kiekviename žingsnyje nukreipia, ragina ar pristabdo dvejomis vadžiomis: skausmu ir saldumu. Aš tarsi lėlė, marionetė, trapus mechanizmas, neturintis nė mažiausios galimybės padaryti kažką savarankiškai, negalintis nė milimetro žengti pirmyn savo vystymosi kelyje.
Tad ar galiu perimti šias vadžias? Ir jeigu ne – ar bent galiu išanalizuoti situaciją, suprasti, kodėl ir dėl ko kažkas vyksta? Ar apskritai verta stiebtis aukštyn? Galbūt verčiau užsimerkti ir nugrimzti į religines ir kitas praktikas? Tikėtina, kad atsijungdamas nuo esmės susigrąžinsiu ramybę iki gyvenimo pabaigos?
Būtent čia ir atskleidžia save Žmogus, kuris nenusileidžia ir neatsisako to, kas svarbiausia. Jis vis dėlto ieško nepriklausomybės, nepaisydamas malonumų, kančių, gėdos, išdidumo ir kitų dalykų, kurie gyvenime jį valdo ir verčia judėti. „Kas bus − tas, bet turiu rasti esmę“ – būtent čia ir jaučiuosi esąs žmogus. Kitaip nieko nebus“. Kadaise tokių žmonių Abraomas ieškojo senajame Babilone – ir rado keletą tūkstančių.
Kaip tik šis kriterijus ir padeda žmonijai apibrėžti, iki kokio lygmens driekiasi jo gyvūninė dalis ir nuo kur ji jau pasiruošusi tapti Žmogumi.
Ar galime pagreitinti žmogaus vystymąsi skleisdami šias žinias, ugdydami žmogų, kad šis greičiau užduotų esminius klausimus? Iš principo čia ir yra mūsų laikų „socialinis“ darbas.

Iš 2011 m. lapkričio 24 d. pamokos pagal straipsnį „Religijos esmė ir jos tikslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugiasluoksnis filtras prieš įeinant

Mintys apie laisvę – melas ant melo

Gyventi bėgant nuo prasmės

Mes sukurti su egoistine prigimtimi ir nesugebame galvoti apie ką nors, išskyrus prisipildymo malonumą. Todėl, jeigu mums staiga kyla mintis apie davimą, šiek tiek pakelianti aukščiau primityvaus egoizmo, ir pradedame galvoti priešingai – tai, žinoma, sklinda ne iš mūsų vidinės prigimties, o ateina iš Šviesos, iš Kūrėjo.
Visatoje egzistuoja tik dvi šios jėgos: Kūrėjo jėga – noras duoti ir kūrinio jėga – noras mėgautis. Todėl, jeigu žmogui staiga nubunda siekis susimąstyti, kas yra aukščiau jo žemiškosios egzistencijos, t. y. apie savo gyvenimo prasmę, vadinasi, jį pradėjo veikti Aukštesnioji Šviesa.
Tada žmogų atveda į grupę arba jam patenka kokia nors knyga apie kabalos mokslą, arba jis staiga išgirsta kokį interviu – su kiekvienu tarsi „visiškai atsitiktinai“ vyksta koks nors susitikimas su kabala.
Tačiau reikia suprasti, kad jokio atsitiktinumo čia nėra. Kai žmogų atveda į reikiamą vietą ir suteikia jam galimybę būti susijusiam su mokytoju, knygomis, grupe – jos negalima praleisti.
Ne viskas nuo mūsų priklauso, ir kiekvienam teks pereiti tam tikrą procesą, bet jame yra dalis, kurią turime suorganizuoti patys. Jei Kūrėjas pašaukė mus dvasiškai vystytis, tai nuo tos akimirkos, kai suprantame šį iš aukščiau atsiųstą pakvietimą, neturime jo praleisti.
Todėl organizuojamės į grupes, kiekvieną dieną ateiname į pamokas, įkvepiame vienas kitą tikslo svarba, rengiame įvairius renginius. Visa tai turi įteigti šio dvasinio vystymosi proceso svarbą. Jeigu grupė nuolatos galvoja apie tai, kaip pasiekti tikslą, tai atsispindi kiekviename iš mūsų ir priverčia mus būti jautrius.
Taigi, jei man suteikiama nors kokia galimybė ir pabunda mintys apie kilimą ir dvasinio tikslo didybę – nedelsiant į tai reaguoju. Juk tai labai svarbios akimirkos! Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus atsakys į Kūrėjo kvietimą.
Iš tikrųjų, kiekvieną dieną gauname keletą tokių pakvietimų. Ir jei reaguojame teisingai, tai rytoj jų gausime dar daugiau! O poryt – dar daugiau! Taip galima pasiekti būseną, kai visą laiką jausi, kad bendrauji su Kūrėju. Kol visose šiose galimybėse, mintyse, troškimuose, kurie kaitaliojasi tavyje, pradėsi jausti nenutrūkstamą ryšį su Kūrėju.
Yra keletas tokio ryšio, kuris turi vis didėti ir įgyti įvairiausių pavidalų, lygių. Jis tai atsiranda, tai dingsta, kad pažadintų mums didesnį norą.
Tai tarsi žaidimas, flirtas, kuriuo Kūrėjas įžiebia mumyse troškimą, kad bėgtume paskui Jį. Kaip pasakyta: „Panašus mylimasis į elnią“, kuris bėgdamas visą laiką dairosi atgal – tai dingsta, tai priartėja. Taip Kūrėjas žaidžia su mumis.
Svarbiausia nepaleisti atsiradusios galimybės ir jautriai reaguoti. Tomis akimirkomis, kai pajunti pabudimą – turi nepamiršti, kad jis kyla iš aukščiau, ir atsakyti į kvietimą. Kaip pasakyta: „Kvieskite Jį, kol Jis arti!“

Iš 2011 m. birželio 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Kaip sutvarkyti aktyvų ryšį tarp mūsų? Tai ir yra pagrindinė mūsų užduotis, juk nuo to viskas priklauso! Jeigu suprasime, kaip teisingai tarpusavyje susijungti, grįšime į Begalybės pasaulį, kuriame esame tarpusavyje susieti į vieną sistemą, ir pasieksime amžiną ir tobulą gyvenimą.
Kabalistai, kurie praėjo šį kelią ir atskleidė tai, ką mums teks atskleisti, jie it mažiems vaikams aiškina mums, nepažįstantiems šio pasaulio, kad egzistuoja didžiulis bendras kūrinys, o šiame kūrinyje yra tokios dalys, kurios siekia atskleisti aukštesniąją būseną. Šis siekis kyla jiems kaip gyvenimo prasmės klausimas, nes jie nejaučia, jog mūsų pasaulyje, mūsų lygmenyje yra tikslas.
Dėl ko gyventi? Kad daugiau ar mažiau patogiai egzistuotum? Aš nenoriu gyventi kaip gyvūnas, kuris gyvena nesusimąstydamas, aš noriu daugiau! Kaip šito pasiekti? Kaip sužinoti, dėl ko aš gyvenu, iš kur atėjau, kokį procesą turiu praeiti savo gyvenime? Ar galiu daryti įtaką savo likimui? Kas manęs laukia?
Aš tikrai žinau mirsiąs, jei jau gimiau, − bet kokią tai turi prasmę? Ar yra kažkas po mano mirties?
Žmonės susikūrė sau religijas, rojų, pragarą ir kiekvienas įsivaizduoja tai savaip. Jeigu egzistuoju šiame pasaulyje kaip gyvūnas, kodėl tai turi turėti tęsinį? Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno, kurį vartojame maistui? Ką jis nuveikė savo gyvenime, be to, kad palaikė savo egzistavimą, stengdamasis jį padaryti kuo malonesnį? Žmogus neturi jokio pranašumo gyvūno atžvilgiu.
Žmonės, keliantys šiuos klausimus, − tai žmonės su tašku širdyje, kurie negali pasitenkinti savo įprastu gyvenimu. Jie nori žinoti gyvenimo ir visko, kas vyksta priežastį, jie nori suprasti, kaip sudaryta gamta bei visa pasaulių sistema, dėl kokio tikslo visa tai egzistuoja.
Kūrinys sudarytas iš daugybės dalių, kurių dauguma neturi taško širdyje ir nekelia sau gyvenimo prasmės klausimo. Bendros kūrinio sistemos viduje karaliauja aukščiausia Šviesa, kuri pripildo visas jos dalis. Ką gi turime daryti mes, būdami tarp milijonų žmonių, kurie jaučia krizę ir klausia, kodėl tai vyksta?
Jie klausia šito, nes nori geriau žinoti, o mes klausiame apie gyvenimo prasmę, nes norime pažinti jo paslaptį. Todėl aukščiausia Šviesa mus suvienija mus, nepaisant didelių atstumų tarp mūsų. O kad galėtume susivienyti vieni su kitais, atsirado internetas.
Pradėję vienytis kuriame visas kūrinio dalis tarpusavyje siejančią sistemą, panašią į žvejų tinklą.
Jeigu teisingai tarpusavyje sąveikausime ir platinsime kabalos mokslą visiems kitiems, jie turės prisijungti prie mūsų, nes mes žinome, kaip spręsti krizės problemą, o jie – ne. Mes žinome kaip vienytis, o jie nežino, nes jie neturi šios teigiamos jėgos – taško širdyje.

Iš 2011 m. birželio 4 d. „UNIDOS“ kongreso antrosios pamokos (Madridas)

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo

Gyventi bėgant nuo prasmės

Pernelyg užsitęsęs maratonas

Klausimas: Kiek supratau, turime išvystyti šeštąjį jausmą, kuris leis mums suprasti visų mūsų vienybę. Ar ši galimybė egzistuoja kiekvienam žmogui? Ar kiekvienas iš mūsų gali išvystyti tą šeštąjį jausmą?
Atsakymas: Yra žmonių, kurie siekia šio išsivystymo, klausia savęs, kam jie gyvena ir kodėl, kokia gyvenimo prasmė, kur jo šaltinis, kaip viskas sukasi šioje tikrovėje, kas joje vyksta. Negavę atsakymų į šiuos klausimus, jie negali nusiraminti.
Šie žmonės ima studijuoti kabalos mokslą, nes jaučia, kad tiesiog privalo to pasiekti, kitaip jiems neverta gyventi, juk gyventi kaip gyvūnai jie nesugeba. Tačiau tokių žmonių pasaulyje nedaug.
Žmogaus noras skirstomas į šešis norus. Trys norai susiję su mūsų kūnu – tai maisto, sekso, šeimos troškimai. Kiti trys norai susiję su visuomene – tai turtų, garbės, žinių troškimai. Tai šeši svarbiausi norai. Jeigu žmogus gali juose atrasti save, gyvenimo tikslą, tai atranda ir taip gyvena.
Jūs klausiate apie aukštesnį norą – norą pažinti gyvenimo šaltinį. Toks noras kyla tik kai kuriems  žmonėms pasaulyje, tačiau pastaruoju metu jų daugėja.
Maždaug prieš keturiasdešimt metų, kai ėmiau studijuoti kabalos mokslą, tokių žmonių buvo nedaug, tik vienetai. Bet kaip parašyta knygoje „Zohar“, XX a. pabaigoje ir vėliau daugybė žmonių staiga ėmė klausinėti apie gyvenimo esmę – dėl ko jie gyvena, kokia yra gyvenimo prasmė, ir ėmė studijuoti kabalos mokslą.
Ir tikrai, per 15 metų mūsų mokinių skaičius išaugo iki dviejų milijonų. Aš manau, kad iš tikrųjų jų yra kur kas daugiau, tiesiog mes apie juos nežinome, juk nesurašome žmonių, kurie mokosi su mumis internete.
Aš manau, kad bet kuriuo atveju pasaulyje nebus daug žmonių, kuriems iš tiesų rūpės klausimas apie gyvenimo esmę. Tačiau ir visiems kitiems teks pakilti aukščiau savo ego, ne todėl, kad jie leisis į priekį, prie gyvenimo šaltinio, trokšdami suprasti, dėl ko gyvena, o tik tam, kad išsigelbėtų nuo kančių, stumiančių juos iš nugaros. Todėl jie prisijungs prie mūsų, neturėdami kitos išeities. Tokiu būdu, tikiuosi, visi pasieksime gerą gyvenimą. Gamta privers mus susijungti į vientisą visuomenę.

Iš 2011 m. gegužės 20 d. paskaitos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygybė bendroje šeimoje

Spinduliuoti pasauliui meilę

Bendrosios sielos kritinė masė

Klausimas: Jeigu Kūrėjas turi kažkokią mūsų vystymo programą, tai kam mums kištis ir bandyti ją apeiti?
Atsakymas: Yra natūrali vystymo programa, kuri vadinasi „prigimtimi“. Gamta turi variklį, kuris sukasi išjudindamas visą vystymąsi, ir paklusdami jam einame jau šimtus, tūkstančius metų ir taip vystomės. Taip buvo per visą žmogaus egzistavimą šioje Žemėje.
Bet šioje programoje slypi ir tai, kad žmogus palaipsniui išsivystytų iki tokios būsenos, kai pats įsijungs į šį darbą. Gamtoje esanti jėga visada veikia norą ir jį vysto. O šio noro viduje, ji taip pat vysto tašką, išėjusį iš sielos šaknies.
Ir kažkurią akimirką be noro mėgautis mumyse prabunda dar ir šis taškas. Ateina laikas, kai jis ima reikštis ir reikalauti iš žmogaus realizuoti tą tašką.
Šis taškas realizuojamas aukščiau noro ir todėl žmogus jaučia savyje susidvejinimą, jaučia stovintis prieš pasirinkimą: ar eiti su savo ego, su paprastais žemiškais norais: maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios, ar vystyti šį dvasinį tašką ir išsiaiškinti − kas aš, iš kur atsiradau, kur yra Aukštesnioji jėga, kam visas šis gyvenimas ir kokia jo prasmė?
Taškas širdyje pradeda uždavinėti visus šiuos klausimus ir sukelia sumaištį žmoguje. Ir tada jis kažkokiu būdu suranda kabalos mokslą – irgi pagal programą! Gyvenime nėra jokių atsitiktinumų, viskas, kas vyksta šiame pasaulyje, nusileidžia mums iš Aukštesniojo pasaulio. Net ir tai, ar pasirinksi antrąjį kelią, ar ne, ar turėsi visas galimybes, kad tai realizuotum, – visa tai irgi nulemta kūrimo programos.
Dabar atėjai mokytis ne todėl, kad pats taip pasirinkai. Tiesiog buvo jėgos, kurios tave veikė ir padėjo suprasti, jog ateiti verta. Tavo laisvė prasideda tik tenai, kur tau tenka rinktis: įsijungti į kabalistinę grupę, ar – ne. Pasirinkimas slypi netgi giliau: ar esi pasirengęs atsisakyti savo egoizmo, kad įsijungtum į grupę, ar dar – ne.
Pasirinkimas glūdi tik tarp dviejų tavo norų: noro, nukreipto į patį save, arba noro, nukreipto iš manęs į išorę. Štai čia iš tikrųjų renkiesi. Noras, nukreiptas į save, vadinasi ACHAP, apatine parcufo dalimi. Noras, nukreiptas į išorę, vadinasi Galgalta vė Einaim, viršutine parcufo dalimi. O tarp jų yra tokia sritis, kuri vadinasi „klipat noga“, kurioje tu neva priimi sprendimus.
Kyla klausimas, kuo remdamasis priimi sprendimus, ir kaip tavimi manipuliuoja iš aukščiau, kad nuspręstum taip arba kitaip.
Toje pat programoje įrašyta ir tai, kad privalome platinti kabalą visame pasaulyje. Be šito pasaulis neišsitaisys, juk jis, kaip visi likę gamtos lygmenys, veikia tik pagal savaiminę vystymosi programą. Mintyse, veiksmuose, ketinimuose mums būtina teisingai išnaudoti visus šiuos lygmenis: likusią žmoniją, taip pat gyvūniją, augaliją ir negyvąją gamtą, idant prijungtume juos sau ir visi kartu, visa kūrinija, iš šio pasaulio pakiltume į Aukštesniojo pasaulio pakopą.

Iš 2011 m. gegužės 27 d. pamokos pagal straipsnį „Apibendrinantis įvadas“ (Pticha kolėlėt)

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuimti apvalkalą nuo taško širdyje

Mintys apie laisvę – melas ant melo

Keletas laisvės akimirkų

Klausimas: Pasaulyje yra daug grupių ir bendrijų, keliančių įvairius tikslus. Ar padeda ryšys žmonėms be taškų širdyje pakilti aukščiau egoistinio noro?
Atsakymas: Taškas širdyje – tai noras atskleisti šaknį, tai Kūrėjo dalis iš aukščiau. Manyje yra juodas taškas – poreikis kažko, ko net negaliu tiksliai apibrėžti. Šiame gyvenime man trūksta pojūčio, supratimo, kam reikalingas mano gyvenimas? Kodėl jis? Iš kur jis? Koks jo tikslas? Kas mane valdo?
Man kyla klausimų apie gyvenimo prasmę – lyg iš aukščiau būtų nutiesta gija, jėgos ir valdymo vedlys, ir aš noriu tai pasiekti, noriu pažinti gyvenimo priežastį, užduodu klausimus, kurių, paprastai, žmogus bijo, gėdisi klausti.
Galų gale šie klausimai susiveda į vieną: „Kokia yra gyvenimo prasmė?“ Negavęs į jį atsakymo, nematau gyvenimo prasmės. Man būtina atverti šią „dėžutę“. Jei mano klausimas susijęs su esme, gyvenimo šaltiniu, vadinasi, turiu tašką širdyje.
Žmogus, turintis tašką širdyje, ateina į grupę, kuri nagrinėja tik vieną klausimą: „Kaip atskleisti gyvenimo prasmę, gyvenimo šaltinį? Kaip atskleisti aukštesnįjį valdymą ir visiškai su juo susitapatinti?“ Žmogus jau negali sustoti pusiaukelėje, jis siekia pažinti pačią kūrimo esmę, ir niekas jo nesustabdys. Jis pasirengęs stoti prieš Kūrėją, jam nėra jokių apribojimų. Kaip bestabdytų, ką besakytų – jam vis vien.
Tokie žmones ir atranda kabalos mokslą.
Yra ir kitokių žmonių, dar svarstančių. Prabudo jų taškas širdyje, tačiau jis dar „apvyniotas“ įvairiais apvalkalais. Juos patenkina mistika, holizmas, rytų mokymai, meditacija, vegetarizmas, natūralizmas ir t. t. Visos šios srovės kyla iš to paties klausimo ir todėl yra paplitusios mūsų laikais. Žmogus pasąmonėje jaučia, kad privalo truputį pakilti, pasikeisti…
Taip palaipsniui judame pirmyn. Reikia palaukti, kol žmonės patikrins šias kryptis. Jų noras, tuo tarpu, auga, po truputį jie paliks savo ieškojimus ir ateis į šaltinį – metodiką, kuri geba jį atskleisti. Toks kelias.

Iš 2011 m. gegužės 13 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugiasluoksnis filtras prieš įeinant

Svarbiausia – išsiaiškinti savo paskirtį

Ką žmogui duoda kabala?

Egzistuojame tikrovėje, kurioje vystėmės tūkstančius metų. Iš pradžių buvome laukiniais, nežinojome, kas, dėl ko, kaip ir kodėl, – tikri gyvūnai. Paskui tarpusavyje užmezgėme žmogiškuosius ryšius, suformavome visuomenę, ėmėme vystyti technologijas.
Ir štai palaipsniui visuose šiuose procesuose randame iš pat pradžių kryptingą procesą. Žmonijoje visada atsiskleisdavo naujos troškimų ribos, kaskart stumiančios mus naują į  vystymosi etapą, idant galėtume pripildyti save. Tačiau pasiekę tam tikrą būseną, tam tikrą vystymosi lygį, patiriame tokius norus, kurių neįmanoma įgyvendinti mūsų pasaulyje.
Staiga žmogus susimąsto apie tokius dalykus, kurių čia nesuseksi. Maistas, seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios įvairiomis variacijomis ir kombinacijomis – štai ir visas rinkinys. Atrodytų, ko gi dar? Ir vis tik vieną gražią dieną žmoguje kyla nauji klausimai: apie jo šaknį, egzistavimo priežastį. Vystydamasis žmogus netikėtai pastebi, kad bet kuriam daiktui būdinga priežastis, procesas ir rezultatas – pradžia, vystymasis ir pabaiga. Matyt, ir aš ne išimtis?
Šis klausimas priklauso jau ne gyvūninei pakopai, o žmogui mumyse. Iki jo atsiradimo, turinčios žmogaus pavidalą būtybės neklausinėja savęs apie gyvenimą arba klausia, bet pasitenkina įvairiausiais nusiraminimo metodais. Mes gi kalbame apie žmogų, norintį sužinoti: „Kam aš, kodėl aš, iš kur ir į kur?“ Kaipgi jam gauti atsakymus į savo klausimus?
Pradžioje reikia išsiaiškinti patį klausimą, juk jis nepaprastas. Užduoti jį gali bet kas, tačiau esmė, kiek jis gilus ir kryptingas. Juk klausimas ir yra indas, kli.
Galiausiai žmogus visiškai susipainioja. Be to, pagal savo prigimtį, mes siekiame nusiraminti – pasitelkę įvairius veiksmus, papročius, įpročius. Aš kažką darau – ir man gerai. Tad sukurkime papročius, kurie padės mums gauti psichologinę kompensaciją, pripildymą.
Taip ir užliūliuojame save, nenorėdami atskleisti sau visos klausimo gelmės ir naudotis ja vystantis, kad prisikastume iki tiesos. Mums nėra svarbi tiesa, mums svarbiau nusiraminimas.
Kitaip sakant, nesidžiaugiu, kad manyje vystosi naujas indas, naujas noras, nukreipiantis mane kažko ieškoti, verčiantis analizuoti, sukeliantis vidines kančias. Idealiu atveju turėčiau mėgautis juo – juk taip aš vystausi, o vystymasis svarbesnis už trumpalaikius pojūčius. Tačiau kam − jeigu man ir be to pavyksta prisipildyti ir atvėsinti aistras? Pakanka to, kas yra.
O čia užgriūna nuovargis, maudžia gyvenimo sunkumai, ateina senatvė ir žmogus sutinka tenkintis mažmožiais vietoj daug didesnių dalykų.
Taigi mūsų problema ir didelė kliūtis mums − iš įprasto vystymosi lygmens pakilti į dvasinę pakopą – Žmogaus pakopą.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kas“ sukūrė „Tai“?

Ką vadinsime žmogumi?

Mokytis būti suaugusiam

Klausimas: Kaip žmogus gali atskleisti savo paskirtį?
Atsakymas: Tai įvyksta po to, kai kyla klausimas apie gyvenimo prasmę: „Kam aš gyvenu?“ Kiekvieną kartą šis klausimas kyla vis aukščiau, pakildamas virš visų širdies klausimų.
Mano širdyje yra daug klausimų / norų, kuriuos turiu išsiaiškinti, tvarkingai surikiuoti ir pasirinkti patį aukščiausią – taip, kad jis nepasimestų. Turiu eiti, vedamas būtent šio klausimo, kad visi kiti tik palaikytų mano siekį atsakyti į svarbiausią klausimą.
Ieškodamas atsakymo į esminį klausimą, kiekvienas sau pasirenka tikslą. Tai gali būti pinigai, garbė, valdžia, žinios. Vienas nori tapti mokslininku, kitas – valdžios atstovu, trečias paprasčiausiai svajoja apie sėkmę ir gyvenimo malonumus. Bet yra tokių žmonių, kuriuos domina gyvenimo prasmė.
Kad išsiaiškintume gyvenimo prasmę, turime būtinai susisieti su šaknimi, iš kurios tas gyvenimas ateina! Pasirodo, kad šios paieškos aukščiau įprasto žemės gyvenimo yra ne visuomenėje, o virš jos, iš kur nusileidžia šis gyvenimas. Žmonių visuomenėje neįmanoma rasti atsakymo į šį klausimą.
Kadaise naiviai maniau, kad atsakymą galima rasti moksle, kad jis gali padėti suprasti, kaip atsirado gyvybė, kaip įmanoma iš negyvo dirbtiniu būdu sukurti augmeninį, gyvūninį ar žmogiškajį pradą, tokiu būdu atskleidžiant gyvenimo paslaptį: iš kur atsiranda gyvybė ir dėl ko ji egzistuoja?
Galų gale supratau, kad mūsų mokslas į tokius klausimus neatsako, tad iškart nustojau domėtis šiuo užsiėmimu kaip nesvarbiu.
Žmogus privalo pasistengti iškelti sau svarbiausią klausimą, nusistatyti patį aukščiausią reikalavimą ir su juo eiti. Tada jis palaipsniui atskleis, kaip jį traukia vis aukštesni klausimai. Pagaliau prieis prie klausimo: „O kas jis toks – tas Kūrėjas, sukūręs mane? Iš kur aš atsiradau, kas aš, kam?“
Tai klausimas, kylantis iš Binos, davimo, pakopos, kuri klausia iš Malchut vidaus. „Zohar“ tai aiškina straipsnyje pavadinimu „Kas (Mi) sukūrė Tai (Ele)“. „Mi“ – tai Bina, „Ele“ – Malchut. Būtent tokį klausimą ir turi žmogus kelti: „Kas tai sukūrė?“ – t. y., kas sukūrė mane?
Kai suvoks, kas yra „Kas“ (Mi), žmogus pažins pats save – tai „Ele“. Juk „Ele“ išryškėja tik drauge su „Mi“.
Tada jis pasieka vardą „Elokim“ (Kūrėjo vardas, susidedantis iš „Ele“ ir „iM“), kuris į jį apsivelka, kaip pasakyta: „Lai būna ant tavęs Kūrėjo vardas“. Taip jis pasieka viską.

Iš 2011 m. gegužės 31 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką žmogui duoda kabala?

Ką vadinsime žmogumi?

Kas gi ten slepiasi manyje?