Pateikti įrašai su gyvenimo prasmė žyme.


Išsilaisvinti iš primestų tikslų

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip maksimaliai tiksliai suformuoti sau tikslą?
Atsakymas. Kiekvienas formuluoja tikslą savaip. Man tikslas – arba ištirpti Gamtoje, arba praryti visą Gamtą, kas iš esmės yra vienas ir tas pats. Kitaip tariant, visiškai susilieti su Gamta tiek, kad aš ir ji taptume viena bendra visuma.
Drauge suprantu, jaučiu, tiesiogiai dalyvauju visur, kas vyksta joje, visuose pasauliuose, visoje pasaulėdaroje.
Klausimas. Ką daryti su išgalvotais, primestais tikslais? Kaip nuo jų išsilaisvinote savo gyvenime?
Atsakymas. Stengiuosi niekieno neklausyti. Kol radau kabalą, gyvenau kaip visi, užsiėmiau verslu, uždirbau pinigus, bet jau tada žinojau, kad tai nėra gyvenimo tikslas.
Mane kvietė pervažiuoti į Ameriką, į Kanadą, kur gyveno mano giminės ir tėvai. Tačiau net nemąsčiau apie tai, nes supratau – tai galas, mano gyvenimas taps įprasta miesčioniška būtimi. Todėl stengiausi atsitverti.
Klausimas. Jeigu žmogus jau klausia apie išgalvotus ir primestus tikslus, vadinasi, jis šitai jau jaučia?
Atsakymas. Taip. Bet vis tiek jame dar ilgai virs kova, kol jis rimtai neprisilies prie dvasinių sąvokų, kol jame nesusiformuos tikras paveikslas: tai – dvasinis pasaulis, o tai – žemiškas. Todėl pasakyta – „Netikėk savimi iki savo mirties dienos“, t. y. savo egoistinės mirties dienos.

Iš 2018 m. sausio 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo tikslas

Jeigu gyvenimo nepripildo amžinas tikslas…

Klausimas, vedantis amžino gyvenimo link

Komentarų nėra

Alkis visiškame pertekliuje

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманŽydai būtų amžinai likę egoizmo vergais, juk jie puikiai gyveno Egipte, buvo sotūs ir džiaugėsi gyvenimu. Bet Kūrėjas staiga keičia jų norą ir jie ima klausti: „Kam gyvename? Koks tai gyvenimas? Koks jo tikslas?“
Žmogus keičiasi, kaip tai vyksta ir mūsų dienomis. Juk atrodytų, kas mums blogai? Šiandieninis pasaulis kiekvieną gali aprūpinti visokeriopa gausybe, bet mes viską sugadiname. Tarsi patys tai darytume, bet iš tikrųjų taip mus veikia aukštesnis valdymas ir sugadina mus, neleisdamas mėgautis gyvenimu.
Galėtume gimdyti vaikus ir mėgautis šeima. Jei prieš šimtą metų žmonija būtų turėjusi tokias galimybes kaip šiandien, manytų, jog tai gyvenimas rojuje. Kodėl gi mes juo nepatenkinti? Tai reiškia, jog „mirė Egipto karalius“.
Ankstesnysis egoistinis noras, kai mėgavomės gyvenimu, vaikais, šeima, atostogomis, sveikata – mirė. Gyvenimas nebesuteikia malonumo.
Noras mėgautis išaugo, bet ne kiekybiškai, o kokybiškai, ir reikalauja naujų, aukštesnių pripildymų. Siūlote jam galybes mėsos, žuvies, pyragų, saldainių, kelionių, o jis nieko nenori. Daugelis žmonių serga depresija, vartoja narkotikus, net nori nusižudyti. Savižudybių skaičius auga arba žmogus staiga įsigyja ginklą ir pradeda šaudyti visus iš eilės.
Iš kur tai atsiranda? Iš Kūrėjo. Tai Jis sugadina mūsų norą mėgautis ir nuodija mūsų egzistavimą. Nesugebame niekuo užpildyti savo noro, ir jaučiame, kad geriau mirtis nei toks gyvenimas.
Pirmiausia turime suprasti, kad tai ateina iš viršaus, pagal gamtos vystymosi programą. Negalime tam priešintis ir kažkaip kompensuoti, kad ištaisytume padėtį. Jokie raminamieji neišgelbės nuo šio smūgio, jei „mirė Egipto karalius“.
Žydai puikiai dirbo per „septynerius sočius metus“ ir jautė juos sočiais. Nejau manote, kad per „septynerius alkio metus“ maisto sumažėjo? Viskas buvo lygiai taip pat, tačiau jie jautėsi tarsi nieko neturėtų, ir prasidėjo badas. Juk jie jau niekaip negalėjo patenkinti savo noro mėgautis – taip pat, kaip ir šiandienis pasaulis.

Iš 2018 m. kovo 3 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Už ką fašistai nekentė žydų? I dalis

Kas yra žmogus?

Komentarų nėra

Kodėl jaučiu beprasmybę šiame pasaulyje?

gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kodėl kartais mane apima tuštumos būsena, nieko nesinori, viskas įkyrėjo? Kodėl taip yra?
Atsakymas. Todėl, kad jums daugiau nėra ką veikti šiame pasaulyje. Kokia prasmė egzistuoti kaip kokiam vabaliūkščiui?
Jūs turite pradėti vystytis dvasiškai. Tada pajausite, dėl ko esate sukurti iš tikrųjų. Kitaip jūsų kūnas pragyvens tam tikrą metų skaičių šiame pasaulyje, o kas toliau?
Klausimas. Jei jūs sakote žmogui, kad jam nėra kas veikti šiame pasaulyje, vadinasi, jis turi siekį kito pasaulio?
Atsakymas. Žinoma. Jei nesiekiame dvasinio pasaulio, tai šis pasaulis absoliučiai be išeities.

Iš 2017 m. balandžio 23 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Virš prasivėrusios tuštumos

Kai karas atrodys kaip išsivadavimas

Kam pašvenčiame gyvenimą?

Komentarų nėra

Vienumoje su pačiu savimi I d.

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Žmonės, siekę dvasinio vystymosi, stengėsi atsiskirti, pasitraukti iš įprastos aplinkos, likti vienumoje su savo mintimis ir ieškojimais.
Istorijoje nemažai tokių gyvenimo prasmės ir tiesos ieškojimo vienumoje pavyzdžių: Baal Šem Tovas, pranašas Elijas, Šimonas Bar Jochajus, Buda ir t. t. Kodėl atsiskyrimas siejamas su dvasiniu vystymusi?
Atsakymas. Dvasinis vystymasis – vidinis žmogaus, panirusio į save, procesas. Jam reikia vienumos tam, kad kiti netrukdytų, kad galėtų gilintis į save, imtų save jausti, kalbėti su savimi.
Todėl daugelyje metodikų įprasta atsiskirti. Netgi mokslininkai bei rašytojai išeina kūrybinių atostogų ir užsisklendžia, kad galėtų rašyti naujas knygas.
Suprantama, kad jei žmogus nori į ką nors koncentruotis, turi būti pats su savimi, jo neturi blaškyti išorinis pasaulis. Todėl tokia naudinga vienuma, ji pasitelkiama visose svarbiose gyvenimo veiklose, ypač siekiant ką nors sukurti, sukonstruoti, atskleisti. Tai būdinga ne tik dvasinei, bet ir materialiai veiklai.
O dvasiniam augimui, žinoma, reikia dar didesnės vidinės vienumos ir vidinių jėgų koncentracijos. Žmogus turi save pajausti, pasitikrinti, ištirti: kas aš, dėl ko sukurtas, kokiam tikslui, kas ir kaip mane valdo, esu laisvas ar ne, kaip tapti nepriklausomam?
Tai amžinieji klausimai, kilę gerokai prieš mūsų kartą. Žmonės šiuos klausimus užduoda ir ieško atsakymų jau tūkstančius metų. Be kabalos mokslo yra daugybė metodikų, bandančių atsakyti į kai kuriuos klausimus. Bet rezultatų kol kas nematyti: nė viena iš šių metodikų dar negali pateikti žmonijai sprendimo – atsakymo į klausimą apie gyvenimo prasmę ir tikslą.
Klausimas. Kas yra dvasinis vystymasis, kurio siekia žmonės?
Atsakymas. Žmogus nori žinoti, dėl ko jis gyvena, kas jį valdo, ar įmanoma pakeisti savo likimą, ar jis turi pasirinkimo laisvę? Jis nori žinoti, kuo baigsis visas šis sunkus gyvenimas šiame pasaulyje, apie kurį sakoma: „Ne savo noru gimei, ne savo noru gyveni, ne savo noru miršti“.
Kodėl apskritai mums kyla tokių klausimų, juk gyvūnai neklausia, dėl ko gyvena? Tik žmogų kankina šie klausimai. Vadinasi, esame patys nelaimingiausi ir menkiausi padarai, nes gyvename žinodami, kad tai neturi jokios prasmės, bet vis tiek gyvename. Mūsų padėtis žymiai blogesnė nei bet kurio gyvūno.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. 925-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma II dalis

Dykuma III dalis

Dykuma IV dalis

Komentarų nėra

Dykuma IV d.

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Nepasitenkinimą savo gyvenimu jaučiantis žmogus bėga į dykumą, ieškodamas savęs. Juk dykuma – tai tyla, amžinybės pojūtis, kažkas pirmykščio, visiškai nepanašaus į gyvenimo ciklą, kuriame nuolat sukamės.
Kodėl būtent dykumoje žmogus ieško vidinio užsipildymo?
Atsakymas. Nepatarčiau užstrigti ties išoriniu dykumos vaizdu. Kai Toroje minima dykuma, turima omeny vidinė žmogaus būsena. Vidinė dykuma, tai ieškojimas išdžiūvusiame gyvenime, kuriame negimsta joks vaisius.
Egoizmas visiškai išdžiovino žmogų ir neatsako į klausimą apie gyvenimo prasmę, tikslą, todėl jis jaučiasi esąs vidinėje dykumoje. Ir tada, žinoma, jam reikia rasti gyvojo vandens šulinį, kitaip tariant, aukščiausią Šviesą, kuri atsiskleidžia būtent per sausrą dykumoje.
Klausimas. Kaip iškasamas šulinys dykumoje?
Atsakymas. Šulinys atsiranda iš klausimų. Pradžioje jis visada uždengiamas akmeniu, o prieš atidarant, akmuo nuritinamas… Aplink šulinį visada įsiplieskia ginčai.
Klausimas. Kokie klausimai pragręžia žemę?
Atsakymas. Žmogus nori nusigauti iki gyvenimo šaltinio. Jis visada tikrina save ir tiria realybę: kur galima rasti savo gyvenimo šaltinį. Jis ieško būtent dykumos sausroje, nebėga nuo šio klausimo, o vis labiau gilinasi į savo gyvenimą.
Jis turi rasti savo šaltinį ir suprasti, kodėl gyvenąs, su kokiu tikslu, koks yra šio trumpo, kupino kančių gyvenimo rezultatas. Per tokius ieškojimus žmogus galų gale pasiekia šaltinį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma I dalis

Dykuma II dalis

Dykuma III dalis

Komentarų nėra

Dykuma III d.

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Vidinė dykuma – ar ši būsena būdinga kiekvienam žmogui?
Atsakymas. Yra žmonių, kurių egoistinis noras išsivystė tiek, kad jie pradeda jausti nepasitenkinimą savo gyvenimu.
Tai toks jausmas lyg žmogus būtų dykumoje. Jis nori patikrinti, kodėl taip vyksta? Ar čia yra koks nors tikslas, aukštesnė programa? Kodėl jis jaučia tokią sausrą, gyvenimo tuštumą, kurioje neauga joks vaisius?
Pats sau sako, kad reikia patikrinti, kokia ta jame esanti dykuma. Ir tai reiškia, kad jis pabėga į dykumą, kaip ir mūsų protėviai – ieško tikslo ir neranda. Vis giliau panyra į vidinius aiškinimusis, bandydamas suprasti, kodėl jaučia tokią tuštumą gyvenime ir negali nieko padaryti.
Tai dykumos būsena, kurioje jis ieško vandens šaltinių – šulinių, kaip kadaise Abraomas ar Izaokas. Toroje yra daug pasakojimų apie šulinius, kurie yra tokie reikalingi dykumoje. Juk, jeigu žmogus jaučia gyvenimo sausrą ir niekuo negali atgaivinti savo sielos, turi rasti gyvojo vandens šaltinį, t. y., aukščiausią jėgą, galinčią atsakyti jam, koks gyvenimo tikslas, esmė ir prasmė.
Jis ieško, kokia jėga sukūrė šias dvi būsenas: sausrą ir vandenį, t. y., egoizmą ir norą mylėti, blogį ir gėrį. Išsiaiškinęs, kad viskas kyla iš vieno šaltinio, suglumsta, kaip taip gali būti. Juk žmonės tikėjo, kad yra dvi jėgos: blogis ir gėris. Ir net pats Abraomas kažkada senovės Babilone darė stabus, iš kurių pusė buvo blogi, o pusė geri.
Būtent dėl to, kad išeina į dykumą ir iškasa ten vandens šulinius, randa vidurinę liniją. Vidurinė linija yra ta pati aukščiausia jėga, kuri sukelia tiek sausrą, tiek drėgmę. Tai ir yra atsakymas į žmogaus ieškojimą: sausros ir dykumos pojūtis duodamas tam, kad žmogus ieškotų ir rastų aukščiausią jėgą, kuri yra abiejų reiškinių šaltinis.
Klausimas. Kaip randama aukščiausia jėga dykumoje?
Atsakymas. Būtent dėl to, kad žmogus jaučia sausrą ir absoliučią tuštumą, atskleidžia aukščiausią jėgą.
Klausimas. Kodėl būtent dykumoje?
Atsakymas. Žmogus turėtų atsakyti į klausimą, kodėl tokia sausra yra jo sieloje. Ir tada jis randa gyvojo vandens šaltinį, kuris yra būtent dykumoje.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma, I dalis

Dykuma, II dalis

Vienybės link per dykumą

Komentarų nėra

Kam gyvenu?

gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманBe kabalos mokslo neįmanoma atsakyti į klausimą apie gyvenimo prasmę. Juk esame nore mėgautis, jis – visa mūsų prigimtis, ir todėl visuomet aptarnaujame tik jį.
Į klausimą: „Kam gyvenu?“ – egoizmas atsako: „Kad maloniai jausčiausi savo nore mėgautis!“, savo prigimties viduje, ne aukščiau jos.
Išeitų, kad visas mano gyvenimas, kad suteikčiau pripildymą savo egoizmui. Kitaip tariant, aptarnauju savo gyvūninį kūną ir esu jame, o ne virš jo.
Tik jeigu savo gyvūniniam kūnui teikiu tai, kas būtiniausia, it jaučiui, asilui ar arkliui, kad jie tarnautų mums, žmonėms, tuomet savo kūną išnaudoju žmogaus (jis aukščiau gyvūninio kūno) reikmėms. Ir tai reiškia, kad aiškinuosi klausimą: „Kam gyvenu aš?“ – ne jautis ar asilas, o žmogus manyje – koks jo gyvenimo tikslas.
Tuomet išsiaiškiname, kad gyvenimas ne nore mėgautis, kuris gyvena ir miršta, o virš jo. Kitaip tariant, reikia ieškoti gyvenimo prasmės aukščiau egoizmo. O viršuje tėra jėga, kuri pagimdė norą mėgautis – Kūrėjas.
Išeitų, kad atsakymo į gyvenimo prasmės klausimą negalima rasti savyje, savo gyvūniniame kūne, o tik tiriant mus sukūrusią jėgą, kuri atvedė prie šio klausimo. Privalau atskleisti Kūrėją ir tuomet suprasiu, kam gyvenu.
Kūrėjas suvokiamas kylant 125 pakopomis ir kaskart vis labiau atskleisdamas Kūrėją, suvokiu, kam gyvenu. O kai pabaigsiu visus savo išsitaisymus, tai yra visiškai suvoksiu Kūrėją, tuomet gausiu pilną atsakymą į klausimą apie gyvenimo prasmę.

Iš 2018 m. sausio 26 d. pamokos ruošiantis pasauliniam kabalos kongresui 2018 m.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokia gyvenimo prasmė?

Kaip rinktis likimą, I dalis

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Komentarų nėra

Kada pasiekiama Izraelio Žemė?

Biblija, Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kodėl išėjusi iš Egipto Izraelio tauta nuolatos niurnėjo, jiems netiko jų ėjimas pirmyn?
Atsakymas. Taip dabartis vertinama praeities atžvilgiu, iš dviejų būsenų renkamasi valios laisvė.
Taip nutinka ant kiekvienos pakopos, kiekviename žingsnyje, nes egoizmas visąlaik auga ir reikia virš jo pakilti. Didelis egoizmas – didelis pakilimas. Ir taip tol, kol neįeisime į „Izraelio Žemę“. Po keturiasdešimtiems klajojimo po dykumą metų visi kylame į „Sinajaus kalną“.
Anksčiau kilo vienas Mozė, o dabar visus traukiame paskui save. Tai ir reiškia, kad jis veda tautą per dykumą.
Kilti į „Sinajaus kalną“, kitaip tariant, kilti virš neapykantos, yra žmogaus gyvenimo tikslas. Čia jau prasideda ir davimas, ir meilė, ir tarpusavio ryšys, visi susilieja į vieną visumą, ir tiek, kiek susilieja, – atskleidžia Kūrėją.
„Izraelio Žemė“ pasiekiame galiausiai, pasiekę meilę. O visas kilimas – pakilti virš egoizmo. Tai reiškia „turėti Chasadim savybę“.
Chėsėd ­– gailestingumas, kai jaudiniesi dėl kitų taip, kaip jie jaudinasi dėl savęs.
Tuomet, kaskart ant esamo lygmens savo poreikiai yra nuslopinami iš naujo įvertinant kitų poreikius, matant juos vertesniais, reikalingesniais. Kaip motina rūpinasi kūdikiu, kurio poreikiai svarbiau visko, tai ir mes elgiamės kitų atžvilgiu.
Tarsi įleidi kitą žmogų į save, visiškai atlaisvini jam vietą toje pakopoje. Tai atlikai ir akimirksniu tavyje kyla kitos pakopos egoizmas, toks stiprus, kad net nepastebi to žmogaus, o jeigu jis papuola į tavo akis, tai erzina, atrodo tau priešingas. Ir vėl imi ties tuo dirbti, kol jis tau netampa artimesnis net už save patį.
Tai reiškia, kad išėjai į naują pakopą. Ir taip kartojas vėl ir vėl.

Iš 2015 m. kovo 25 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš neapykantos kalno

Priešingybių vienybė

Noras, prikeliantis žmogų gyvenimui

Komentarų nėra

Ką daryti, jei pasaulis tapo bevertis?

gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką daryti, jeigu pasaulis tapo nieko vertas? Aplink matai vien niekybes.
Atsakymas. Turite dėkoti Kūrėjui už tai, kad Jis parodė jums, kad mūsų pasaulis bevertis. Jis toks buvo, o dabar tapo nieko vertas ir jūsų akyse. Jūs tai išsiaiškinote. Tad padėkokite.
Klausimas. Kas vyksta žmoguje, kai jis taip jaučia?
Atsakymas. Jis supranta, kad dėl šio pasaulio neverta gyventi.
Tačiau yra kitas, aukštesnis pasaulis, dėl kurio verta gyventi. Ir jūs galite jį atskleisti, pasiekti šiandien!

Iš 2017 m. rugsėjo 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pjesė, virstanti gyvenimu

Šešėlių teatras

Būsimasis pasaulis – šiame gyvenime

Komentarų nėra

Gyventi savo ribose

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš „Facebook“. Nuolat sakote, kad kabalistas turi apsiriboti būtinuoju minimumu, tačiau jis kiekvienam skirtingas. Kaip nustatyti ribas?
Atsakymas. Žmogus pats nustato ribas tuo, kad visas mintis ir savybes nukreipia į susijungimą su kitais ir per juos – į susijungimą su Kūrėju. Natūralu, kad tuo tarpu likę menkesni norai, impulsai ir pomėgiai niveliuojasi.
Nors laikau save kabalistu ir didžiąją laiko dalį užsiimu būtent tuo, vis tiek privalau rašyti ir aiškinti žmonėms apie kabalą. Dėl to klausausi žinių, žiūriu mokslo populiarinimo laidas, kad remdamasis jomis galėčiau vesti savo paskaitas ir pokalbius.
Be to, dar mėgstu juokus ir gerus anekdotus, nes tai parodo, kiek žmogus savo protu gali pakreipti viską ir atskleisti, kaip priešingybės jungiasi. Iš principo, būtent tai gerame anekdote yra.
Žmogus turi normaliai maitintis ir ilsėtis. Sakykim, aš kasdien pusvalandį skiriu pasivaikščiojimui su žmona.
Klausimas. Ar būtinasis minimumas nėra prievartinė lygiava, kad visi turėtų būtent tokį lygį?
Atsakymas. Ne. Jokiu būdu. Svarbiausia, rūpintis tuo, kad žmogus turėtų svarbų tikslą gyvenime, ir tai, ką jis daro, būtų daroma dėl to tikslo. Visa kita – antraplaniai dalykai. Tuomet viskas normalizuosis, taps natūralu.
Mokiausiai to iš savo Mokytojo. Jis labai mėgo vaikščioti po parką, skaniai pavalgyti, pasiperti pirtyje, išsimaudyti jūroje, bet visa tai buvo visiškai antraeiliai dalykai, priedai, palyginus su jo dvasiniais užsiėmimais, su ta aukštybe, kurioje jis buvo.
Tiksliai nusistatykite tikslą, ir tuomet tai, kas būtina, susireguliuos savaime.

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu gyvenimo nepripildo amžinas tikslas…

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Žemiška veikla ir dvasinis vystymasis

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai