Pateikti įrašai su gyvenimo prasmė žyme.


Kodėl reikalingos kančios

Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Klausimas iš „Facebook“ tinklalapio. Kodėl tam, kad pabustų taškas širdyje, reikalingos fizinės kančios?
Atsakymas. Mūsų materiali esmė – tai kūnas, kurį norime aprūpinti maksimaliu komfortu.
Mes gyvename šeimoje, norime, kad joje būtų viskas tvarkoje: namai, vaikai, sveikata, pensija, poilsis ir kita. Kitaip tariant, norime patogiai gyventi šiame pasaulyje.
Bet jei žmogus tai pasiekia, ir viskas tvarkoje, jis tampa gyvūnu, nes nieko jau nereikia siekti, nėra kas veikti. Atiduokite jam viską, kas įmanoma, ir pamatysite, kad niekas nepasikeis. Matome, kaip be vilkų avys pradeda sirgti ir nykti.
Tas pats ir su žydų tauta: be antisemitų nebus sionistų, nebus žydų namų ir žydų tautos. Vadinasi, mes turime gerbti antisemitus, suprasdami, kad jie egzistuoja, kaip tam tikra jėga gamtoje, kuri mus laiko, kad neišsilakstytume į visas puses.
Lygiai tas pats ir su žmogumi apskritai – jis negali egzistuoti be kančių. Kančios nukreipia mus, kadangi mes – egoistai, mūsų noras – absoliučiai egoistinis: prisipildyti, nieko neveikti, bet turėti viską.
Kaip galima tai pasiekti? Niekaip! Juk žmogaus uždavinys gamtoje – pasiekti savo aukščiausią vystymąsi. O jei aš  mėgausiuosi ir man bus viskas gerai, tai niekada neįvykdysiu šios užduoties.
Negalima pamiršti, kad „meilė ir badas valdo pasaulį“. Todėl tik kančios stumia mus pirmyn. „Už vieną muštą du nemuštus duoda“ – tai iš tikrųjų taip. Todėl „per kančias – į žvaigždes“. Būtent tų spyglių mums trūksta.
Kabalos mokslas kalba apie tai, kad nubudęs taškas širdyje sukelia žmogui depresiją, klausimą apie gyvenimo prasmę, apie jo betiksliškumą. Jei to nebūtų, kaip mes judėtume pirmyn? Todėl mus visada nukreipia tik kančios.
Be to, tai turi būti kančios, susijusios su tikslo siekimu, nujaučiant, kaip bus nuostabu, jį pasiekus, – tai yra meilės kančios. O jei tokių kančių nėra, mus stumia kitokiomis. Taip sukurta visa gamtos sistema, ir ji tai daro.
Norite savo noru teisingai judėti pirmyn – prašau, imkitės kabalos mokslo, kuris parodo visą sistemą ir teisingą kryptį, siekiant numatyto tikslo. Tikslas iš anksto numatytas, mums nieko nereikia išgalvoti.
Jei to nesiekiame, gamta įvairiausiais alternatyviais keliais sukelia mums kančias ir vis tiek veda šio tikslo link, bet jau ilgesniu ir painesniu keliu.
Klausimas. Vadinasi, mūsų žemiškos (gyvūninės) kančios veda mus į meilės kančias?
Atsakymas. Ne iš karto ir betarpiškai, bet veda. Bet kurios mažos mūsų gyvenimo kančios stumia mus pirmyn. Jei žmogus tai suprastų, jis pats suskubtų tikslo link ir nereikėtų jo varyti su lazda į laimę. Jis judėtų pirmyn greičiau, nei jį pavytų lazda.
Tai ir yra protingas vystymasis, kurį ir rodo kabala: tikslas ir kaip jo siekti trumpiausiu keliu, be kančios spyglių.
Ateikite ir įsijunkite į gerą, teisingą vystymąsi. Mes jūsų laukiame!

Iš 2016 m. lapkričio 21 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Kančios skiriasi

Kančia kaip pakėlimo trigeris

Komentarų nėra

Spręskite patys

Kabalos mokymasis, gyvenimo prasmė

Klausimas. Jei atvirai, nenoriu studijuoti kabalos, bet neturiu pasirinkimo, nes jaučiu, kad manęs nepaliks ramybėje. Ar kažkur klystu?
Atsakymas. Nežinau. Pamėginkite viską mesti. Pavyks – pavyks, nepavyks – tuomet priimkite galutinį spendimą ir grįžkite.
Jei imsite lakstyti šen bei ten, šiek tiek mokytis, šiek tiek ne – nieko nebus. Noriu iškart pasakyti – neverta. Neverta pradėti, nusivilti, kaltinti kabalos, užuot ėmus save taisyti.
Yra kabalos mokslas su savo sąlygomis – norite įeiti, turite laikytis sąlygų. Ne? Tuomet palikite, geriausia dabar.
Klausimas. Toks jausmas, kad jei nestudijuosiu Kūrėjas mane nubaus.
Atsakymas. Nėra ko bijoti! Kūrėjas nieko už nieką nebaudžia.
Tačiau turite didžiulę galimybę atskleisti dvasinį pasaulį. Nejau neverta?! Ką turite šiame pasaulyje?! Praeis dar 20, 30, 40 metų… Ir viskas!
O čia jums atsiskleidžia amžinybė. Jūs nejaučiate, kaip pereinate iš pasaulio į pasaulį. Jūsų kūnas atsiskiria, kaip atsiskiria paleidžianti raketą dalis, ji paskui numetama žemyn, o jūs skrendate toliau.

Iš 2016 m. gruodžio 11d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažintis su kabala

Vienintelis kelias pas Kūrėją

Beieškant teisingo dialogo su Kūrėju

Komentarų nėra

Laimės besivaikant

gyvenimo prasmė

Komentaras. Harvarde buvo atliktas dar vienas tyrimas, kuriuo nustatė, kad absoliučiai nėra faktas tai, jog esame laimingesni, kai gauname tai, apie ką ilgai svajojome. Mes vaikomės laimės, tarsi ją būtų galima „rasti“ ar „sugauti“, o iš tikrųjų ją galima sukurti tik savyje.
Straipsnyje sakoma: „Nepriklausomai nuo to, kas vyksta aplink mus, mes turime galimybę sintezuoti laimę, jos neįmanoma „rasti“. Svarbu žinoti, kad laimė – tai ne koks nors galutinis tikslas, o greičiau šalutinis gyvenimo produktas, gyvenant taikiai su savimi, meilėje su kitais. Taigi, liaukitės vaikytis auksinio luito kitame vaivorykštės gale ir pasigrožėkite pačia vaivorykšte.“
Atsakymas. Tai – klaidinga, tai grynai Harvardo psichologija.
Esmė ta, kad laimė yra siekyje, kai žmogus dabar pradeda jausti būsimą nuostabią būseną.
Sakykime, vestuvės po mėnesio: yra mylimas žmogus, viskas nuostabu, pora jau ne tik svajonėse, bet ir planuose, jau įgyvendina juos, ruošdamasi iškilmingai dienai. Tai argi mėnesis iki vestuvių mažiau malonus, nei mėnesis po vestuvių?! Ne.
Malonumas laukti laimės dar didesnis, nes jis beribis. Juk kada laukiu laimės, tai laukimas neribotas, o kai ją gaunu – rėmai susiglaudžia.
Laimės laukimas priklauso tik nuo mūsų, ir būsimos laimės rėmus apibrėžiame tik mes! Juos galima išplėsti, mėgautis tuo visą laiką, ir taip žmogaus būsena gali būti be ribų. O galima ją dar padaryti ir nesibaigiančia ir tuo gyventi.
Bet kai kažką gaunu, laimė įgauna rėmus , imu ją jausti savyje. Iš išorinės (makif) ji tampa vidine (pnimi). Aš riboju ją savimi, įtraukiu į savo įvairiausius jausmus ir tuo ją iškraipau.
Ji jau pasireiškia mano jutimo organuose: čia – truputį daugiau, ten – truputį mažiau, nesutarimas, atsijungimas, – ir taip toliau, ir tuo viskas baigiasi.
Laimė – judėjime į tai, ko norime.

Iš 2016 m. spalio 31 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų laimės paslaptis

Laimingo gyvenimo patentas

Ar įmanoma rasti laimę?

Komentarų nėra

Kur ieškoti gyvenimo prasmės?

gyvenimo prasmė

Šiandien žmonija pasiekė būseną, kai klausimas apie gyvenimo prasmę prasiveržia kaip visuotinis. Žmogus nori žinoti, dėl ko jam verta gyventi.
Kažkada jo norai neperžengdavo žemiškojo egzistavimo rėmų: svarbiausia, kad būtų maistas, seksas, šeima, turtai, žinios, šlovė, valdžia.
Šie norai, kuriuos turi mūsų pasaulyje žmogus, vystėsi per visą žmonijos raidos istoriją, ir dėl jų tobulinome savo gyvenimą, bendravimą, ryšius.
Iki XX a. vidurio visa tai buvo normalu, o paskui egoizmas tapo kitoks: jis pareikalavo atsakyti, kur gyvenimo prasmė. Būtent jis užduoda mums klausimą „Dėl ko visa tai?“ Kitaip tariant, maistas, seksas, šeima, žinios, šlovė – visa tai gerai, bet dėl ko, jei viskas baigiasi? Nėra prasmės. Sakykime, prailginsi savo gyvenimą dar 100 metų. Ir kas toliau? Klausimas vis tiek lieka.
Per tūkstančius metų mūsų egoizmas vystėsi, nagrinėdamas paprastus gyvenimiškus klausimus, o dabar pateikė klausimą iš esmės: „Dėl ko?!“
Todėl turime mokslo, meno, auklėjimo, šeimos krizę. Visą pasaulį apėmė depresija ir narkotikai, kadangi žmonės trokšta žinoti, kodėl jiems gyventi. Jie nenori gimdyti vaikų, nenori šeimos ir viso kito, kadangi nemato prasmės. Jie taip jaučiasi. O anksčiau apskritai nejautė, kaip gyvūnai, kurie neturi egzistencinių problemų.
Bet dabar mūsų didžiausia problema – kaip ir kur rasti gyvenimo prasmę.
Iš esmės, mūsų pasaulyje negalime jos surasti. Negalėsime rasti nei Marse, nei tolimose žvaigždėse, nes visa tai – bedvasiai, negyvi kūnai, negyvoji gamta. Tam reikia pakilti aukščiau mūsų gyvenimo.
Gamta mus verčia išeiti iš mūsų pasaulio negyvosios, augalinės, gyvūninės, žmogaus prigimties vystymosi ir pakilti į kitą lygmenį, į kitą išmatavimą.
O kaip pakilti aukščiau savęs? Tam reikia įgyti kitą prigimtį. Tai sudėtinga, bet įmanoma. Mūsų pasaulyje yra metodika, kuri leidžia tai pasiekti. Ji aiškina, kaip rasti gyvenimo prasmę, ir šį klausimą ji iškelia jau pačioje pradžioje, kreipdamasi į žmoniją.
Šiai metodikai – 5777 metai. Nepaisant senumo, ji labai aktuali, nes ima pasireikšti tik mūsų kartoje ir kviečia žmoniją ją atskleisti, įvaldyti ir taip pakilti į kitą vystymosi lygmenį, kitą išmatavimą, kitą pasaulį per savo gyvenimo laikotarpį.
Ji nuo pat pradžių kėlė šį klausimą, bet laukė, kol žmonija išsivystys, ir nurodė XIX a. pabaigą – XX a. pradžią, kaip į laikmetį, kai žmonėms ją ims atskleisti ir pradės suvokti bei įvaldyti Aukštesnįjį pasaulį.
Kiekvienas kitas lygmuo vystosi iš ankstesniojo. Iš negyvosios materijos vystėsi augalinė gamta, paskui gyvūninė, paskui – žmonių visuomenė. O dabar turime pakilti į kitą lygmenį – aukščiau žmonių visuomenės, suformuoti naują žmogų.
Ši metodika labai reali, prieinama ir reikalinga kiekvienam iš mūsų. Siūlome visiems su ja susipažinti. Ji nereikalauja ypatingų pokyčių, aukų, pastangų ir fizinių veiksmų, tiesiog pradėkime ją studijuoti.
Ji neliepia kažkuo tikėti, kažką paaukoti, o pasakoja apie šio pasaulio sistemą, kurioje esame. Ir taps aišku, ką reikia daryti su savimi, kad suvoktume tikrąjį pasaulį, kitą egzistavimo lygmenį.
Dabar jo nejaučiame, kaip nejaučia akmuo augalinio pasaulio, o augalinis pasaulis nejaučia gyvūninio, nes ji ne jo lygio. Taip ir mes dabar jaučiame kažką – kitą mūsų vystymosi lygmenį, bet labai silpnai, neaišku, kur ir kaip.
Mums kyla tik klausimas. Imkime ir nukreipkime jį į teisingą atsakymą, ir tada gausime didžiulį malonumą, pripildymą! Mes įgausime tikro gyvenimo pojūtį!
Studijuodami šią metodiką, pradedame suprasti šią sistemą, kurioje esame – jos matricą. Ir šios žinios veda pirmyn. Ji nė vieno nepavergia, prie nieko nepririša ir nieko neįpareigoja. Tai tiesiog išsigelbėjimas šiuolaikinei kartai. Prieš mus atsiveria tikslas, kuris iki šiol buvo paslėptas.
Sėkmės jį atskleidžiant!

Iš 2016 m. rugsėjo 19 d. TV programos „Klausimai apie gyvenimo prasmę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ypatingas dvasinio gimimo taškas

Suvokti gyvenimo tikslą

Gera gyventi turint prasmę

Komentarų nėra

Ar įmanoma rasti laimę?

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

Komentaras. Jūs manote, kad būti laimingam šiame pasaulyje neįmanoma?
Atsakymas. Neįmanoma. Galima į viską užmerkti akis, vartoti alkoholį, narkotikus ar įstatyti save į griežtus rėmus, arba apie nieką negalvoti, tačiau jei žmogus atsiveria, visą laiką vystosi ir tikrai nori viską suprasti, pajausti, tai būti laimingam neįmanoma.
Komentaras. Kitaip tariant, šis pasaulis skirtas tam, kad mus nukreiptų į tikrą laimę?
Atsakymas. Jis mums duotas kaip pradinis vystymosi taškas. Kitokio vystymosi jame būti negali. Todėl mūsų veiksmai šiame pasaulyje nieko neduoda! Tikrasis gyvenimas prasideda nuo dvasinio pakilimo, o mūsų pasaulis lieka kaip taškas. Viskas, ką padarėme per visą istoriją – tai tik atspirties taškas.
Klausimas. O kaip gi visi didingi mokslo ir meno pasiekimai?
Atsakymas. Visas mūsų mokslas ir menas – tai mūsų gyvūninio egoizmo produktas, ir iš visų tų pasiekimų nieko nelieka. Visa žmonijos istorija – tai gyvūnų istorija.
Kai pradedame save matyti iš šalies, tai suprantame, kad visų veiksmų šaltinis yra mūsų egoizmas. Jis nulemia visus mūsų siekius, skatina kurti romanus, romansus, muziką ir kitus meno kūrinius. Todėl tame nėra jokių ypatingų aukštesnių savybių, būsenų, privalumų – niekur ir niekaip!
Visa mūsų istorija, kurią išgyvename, visos vertybės, kurios susikaupė, visa tai – tik vienas mažas juodas taškelis, matant visą likusį vystymąsi. Ir nieko negaila, nes pradedame tikrą kelionę į žvaigždes!

Iš 2016 m. birželio 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laimė?

Kur rasti laiko laimei?

Laimingo gyvenimo patentas

Komentarų nėra

Valios laisvės beieškant, III d.

Valios laisvė

Aukščiau Visatos
Jei pakiltume ir pažvelgtume į bendrą vaizdą, nekreipdami dėmesio į žmoniją, – į negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą, – tai prieš mus atsivertų ypatingas bendras dėsnis, kuris mus visus priskiria prie bendros sistemos. Be to, prie uždaros, integralios, idealiai tarpusavyje susijusios visose savo dalyse.
Taip gamta elgiasi su visais, ir tik mes – žmonės – esame priešingi jai pagal savo prigimtį.
Išeina taip: jei mes priešingi Gamtai, tai galime iš šalies ištirti, suprasti, suvokti ją ir tapti panašūs į ją. Bet ne natūraliu būdu, būdami panašūs į negyvąjį pasaulį, florą ir fauną, o savarankiškai, nepriklausomai kildami ant bendros Aukštesniosios gamtos pakopos, kuri yra aukščiau mūsų Visatos, aukščiau Didžiojo sprogimo, nuo kurio Ji prasidėjo.
Tai ir yra tikroji žmogaus pakopa, Žmogaus lygmuo – nuo žodžio Adomas, kuris reiškia: „panašus“ (dome) į bendrą sistemą. Kartu mes imsime ją kontroliuoti – suprasime, suvoksime visą Gamtą, prasiskverbsime į jos gilumą, įsijungsime į ją.
Štai kur slypi esmė, mūsų gyvenimo tikslas, mūsų valios laisvė. Tik dėl to verta gyventi. Antraip mes liekame apgailėtinomis skruzdėlėmis, vykdančiomis savo kūno komandas.
Tai reiškia, kad mums būtina rasti metodiką, kuri leis mums stovėti prieš Gamtą, pažinti, atskleisti, tyrinėti ją – ir kartu formuoti save pagal šią visuotinę, globalią gamtą, įtraukiant visą Visatą, žmoniją ir, kas žino, ką dar.
Šito reikia siekti. Juk tik taip, jei aš suvoksiu šią universalią sistemą, jei atversiu ją, jei sužinosiu, dėl ko egzistuoju, kaip buvau sukurtas, kaip gyvenu ir vystausi ir į kokią visa apimančią Gamtą turiu ateiti, – tik taip aš iš tikrųjų realizuosiu save.
Toks mano laisvas pasirinkimas: pasiekti tai ar ne. Įeiti ar neįeiti į interakciją su Gamta, į susijungimą, bent į suartėjimą ir supratimą. Žmogus geba laisvai kurti, sugerdamas į save visą šią sistemą protu ir jausmais, iki pat smulkiausių detalių. Ir štai tada jis vadinsis „Žmogumi“ (Adomu).
Juk šioje būsenoje jis sujungia savyje dvi priešingas jėgas. Viena vertus, pagal šio pasaulio prigimtį, jis egoistas, o kita vertus, pagal globalaus pasaulio prigimtį, jis altruistas. Jis turi šansą įgyti antrąją jėgą. Ir šis šansas laukia, kol bus įgyvendintas.
Žmogų atveda prie šios galimybės, o toliau viskas priklauso nuo jo paties: nori jis to ar nenori? Jis randa metodiką: knygas, mokytojus, grupę tam įgyvendinti – kitaip tariant, tą vietą, kur jis įgyvendina savo ryšį su Gamta. Taip žmogus gali judėti pirmyn, vystytis pasitikdamas šį etapą, kuriame Gamta jam atsiskleis.
Ir jis laisvas šiame kelyje. Juk jis gali pagal paties valią, laisvai jungtis į grupę, kuri jį moko, kaip prisijungti, įsitraukti į visa apimančią Gamtos sistemą.

Iš 2016 m. birželio 28 d. 739-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Valios laisvės beieškant, I d.

Valios laisvės beieškant, II d.

Kas tiki valios laisve

Komentarų nėra

Valios laisvės paieškos, II d.

Valios laisvė

Amžinas prieštaravimas
Taigi, žmogus visiškai priklauso nuo paveldimumo ir aplinkos. Valios laisvė – tik iliuzija.
Bet jei nuo manęs absoliučiai niekas nepriklauso, jei aš – tik nesavarankiška bendro mechanizmo dalis, ne veikianti, o veikiama, tai mano gyvenimas neturi jokios prasmės, jokios logikos.
Tada dėl ko gi mes egzistuojame? Kam visa tai?
Štai ir priartėjame prie klausimo esmės: ar gali žmogus laisvai pasirinkti, laisvai veikti, ar galima jį vadinti nepriklausomu? Matyt, tik dėl šito veiksmo jis vis iš naujo gimsta ir gyvena. Ir taip – milijardai žmonių.
Kas gi tas laisvas veikimas – tegu nors ir mažulytis, – aplink kurį sukasi visas mano gyvenimas? Kai jį rasiu ir realizuosiu, iš ten išdygs, prasiverš į laisvę mano gyvenimo prasmė.
Tyrinėdami šį klausimą, save pamatome unikalioje sistemoje. Iš vienos pusės, visi esame egoistai, visų gyvenimas kraštutinai individualus. Laikui bėgant, vis labiau svetimėjame, šalinamės vieni kitų.
Niekam nereikia artimųjų, su daugeliu iš jų niekas nenori palaikyti ryšių. O iš kitos pusės, priešingai – Gamta mus uždaro kartu: gyvename mažame Žemės rutulyje, mažame pasauliniame kaime, globaliai ir integraliai tarpusavyje susiję.
Šis kontrastas, prieštaravimas kasmet vis didėja. Šiuo metu jis ypač ryškus Europoje, kurioje bandymas sukurti bendrą rinką apnuogino europiečių nesugebėjimą teisingai susivienyti, užmegzti ryšius. Kaip gi išspręsti problemą?
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. birželio 28 d. 739-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Valios laisvės paieškos, I d.

Kaip tapti laisvam?

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Komentarų nėra

Kančių mažinimo formulė, 2 dalis

Egoizmo vystymasis, Valios laisvė, gyvenimo prasmė

Vien kančių keliu, judant tik dėl smūgių, neįmanoma nieko pasiekti. Mums vis tiek teks išsivystyti iki Šviesos kelio, o smūgiai tik prailgins laiką.
Mes tiesiog taip prailginame savo kančias ir sulėtiname jų šaltinio suvokimą. Galiausiai, vienaip ar kitaip, teks jį pažinti ir pradėti su juo dirbti.
Tiesiog įsiklausydami į kabalistų patarimus, galėtume tuoj pat naudotis Aukštesniąja sistema ir pareikalauti iš Šviesos šaltinio, kad jis mus paveiktų. Jei mes patys imsime organizuotis į ratus pagal panašumą į ištaisytą sielą, formuodami ištaisytus ryšius ir stengdamiesi pakilti aukščiau savo egoizmo, tai Aukštesnioji Šviesa veiks pagal mūsų pastangas, įgyvendindama mūsų ryšį ir sušvis jo viduje. Tai vadinama Kūrėjo atskleidimu kūriniams šiame pasaulyje.
Būtent tuo ir užsiima kabalos mokslas – Kūrėjo atskleidimo kūriniams šiame pasaulyje metodika. Ir tuo labai sutrumpiname sau laiką ir kančias, juk iš karto einame Šviesos šaltinio, sukūrusio mūsų egoizmą, link ir reikalaujame, kad Šviesa viską ištaisytų. Todėl mums reikia pažadinti save, o ne kentėti.
Kančių keliu pamažu judame Šviesos kelio link, bet ypač lėtai. Kančių kelias yra aprašytas pranašų, juk jis tiksliai nulemtas – tai egzistuojanti programa. Pranašai, kurie buvo kabalistais, matė Aukštesniąją sistemą, dešiniųjų ir kairiųjų jėgų konfrontaciją joje, ir todėl suprato, kokias kančias būtinai turi praeiti mūsų norai, kad pasiektų galutinį išsitaisymą.
Jie rašo, kad gailestingos motinos virs ir valgys savo vaikus. Tai bus baisūs laikai. Mums rodo, kas atsitiks, jei neisime Šviesos keliu, greitindami laiką – kokių baisių fizinių kančių reikės, kad pastūmėtų mus kurti indą Šviesai natūralios evoliucijos raidos lygiu.
Pranašai gali aprašyti šį scenarijų, kadangi jis išplaukia iš bendros formulės: kančių kiekis, padaugintas iš jų kokybės. Tai vienintelis kelias, juk jis visas dangaus rankose. Bet pranašai nežino, kiek asmeninių pastangų mes pridėsime prie šio proceso. Niekas negali žinoti šito iš anksto, juk čia mums suteikta valios laisvė.
Tęsinys….

Iš 2016 m. liepos 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Eikime geruoju keliu

Dieviškasis patentas

Komentarų nėra

Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Dvasinis darbas, gyvenimo prasmė

Visos kančios, paruoštos mums natūralaus vystymosi kelyje, turi būti atskleistos. Juk mes esame sistemos viduje ir turime suvokti visą savo blogį, kad jį ištaisytume ir pasiektume gėrį. Bet mes galime pagreitinti šį procesą ir pervesti kančias į kitą lygmenį.
Todėl Baal Sulamas rašo, kad priešlaikinis knygos „Zohar“ atskleidimas sukėlė daug kančių, bet vis tiek privedė prie to, kad šiandien pasaulis stovi ant išsilaisvinimo slenksčio.
Todėl turime stengtis judėti pirmyn ir sutrumpinti laiką, kad kiekvienas ir visas pasaulis pereitų į Šviesos, greitėjimo (achišena) kelią. Neverta laukti, kol gausime smūgių, ir Ji atsiskleis iš aukščiau, pasireikšdama šiame pasaulyje ir versdama mus išsitaisyti. Juk patys galime pagreitinti savo vystymąsi ir nukreipti smūgius į kitą plokštumą, ir, nors vis tiek kentėsime, bet jau kitaip.
Vietoj gyvūninio lygmens kančių kentėsime žmogiškai, kitaip tariant, dėl noro nebuvimo ir nesupratimo, kaip gyventi. Tai irgi kančios, kurios ir dabar kankina daugelį, privesdamos prie depresijos, o kartais net savižudybės.
Žmonės stengiasi nuslopinti šias kančias antidepresantais ar narkotikais. Bet jos jau kyla dėl tikslo neturėjimo, o tai priskiriama žmogaus lygmeniui. Anksčiau kančios buvo grynai materialios, žemiškos, kylančios dėl maisto, sekso, šeimos, pinigų, garbės, žinių trūkumo.
Bet koks kabalos metodikos platinimas skatina bendrą vystymosi Šviesos link procesą. Kančios neišnyksta, bet tampa žmogiškomis: kenčiame dėl trūkumo supratimo, tikslo – dėl to, kas reikalinga žmogui, o ne tik jo gyvūniniam kūnui.
Kitaip tariant, kančios tampa kokybiškesnės. Kančių kiekis, padaugintas iš jų kokybės, nulemia indo (noro) apimtį, kuriame kūrinys turi atskleisti visą Šviesos begalybę.
m (kiekis) x h (kokybė) = V (tobulas indas)
Jei kančių kokybė kyla, tai jų kiekis mažėja, ir priešingai. Vadinasi, turime galimybę sumažinti kančių skaičių, didindami jų kokybę. Bet turime pasiekti reikiamą apimtį, kančių stiprumą, kad indas būtų tobulas. Mes visi egzistuojame pagal šią formulę.
Sakykime, minutė kančios dėl to, kad esu toli nuo Kūrėjo, atitinka mėnesį kentėjimo dėl to, kad pralošiau loterijoje. Iš esmės, kančios ateina iš vieno šaltinio, bet mes galime pakelti jas į kitą lygį, kitą dažnių diapazoną, kitą kokybę ir tokiu būdu sutrumpinti jų laiką.
Tai panašu į tai, kaip šiuolaikiniai prietaisai sugeba didžiulį informacijos kiekį akimirksniu perduoti trumposiomis bangomis, aukštais dažniais. Anksčiau, kol prietaisai buvo ne tokie tobuli, tokiam pačiam veiksmui atlikti reikėjo daugybės valandų.
Kančios gali mus pastūmėti iš nugaros, jei patys nenorime eiti pirmyn: kai nėra pinigų, nėra ką valgyti, tenka ieškotis darbo. Jei mane traukia tikslas, kuris šviečia priešakyje, tai pats ieškausi jėgų šaltinio, kuris padeda judėti. Didžiulis skirtumas, ar jausti materialias kančias, ar pakeisti tikslingomis. Pagal tai yra vertinamas žmogus.
Vis dėlto privalome atidirbti tam tikrą kančių stiprumą: kiekį, padaugintą iš kokybės. Todėl kažkuriuo būdu, arba natūralaus vystymosi, arba greitindami laiką, arba abiem būdais pakaitomis, privalome sukurti į tobulą indą (norą).
Pratęsime.

Iš 2016 m. liepos 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 2 dalis

Kodėl mes kenčiame? 3 dalis

Kodėl mes kenčiame? 4 dalis

Komentarų nėra

Gyvenimo tikslas

gyvenimo prasmė

Klausimas. Koks gyvenimo tikslas?
Atsakymas. Gyvenimo tikslas – pasiekti mūsų tarpusavio ryšio centrą, kad pajaustume išeiną į kitą matmenį.
Klausimas. Kas apibrėžė mūsų raidos užduotį?
Atsakymas. Gamta, kuri stumia mus į tikslą. O kabala padeda ją atskleisti, ragina mus pirmyn, kad greičiau atliktume šią užduotį, kol Gamta nenuvis mūsų lazda į šią sistemą.

Iš 2016 m. spalio 30 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei

Suvokti gyvenimo tikslą

Gera gyventi turint prasmę

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »