Pateikti įrašai su gyvenimo prasmė žyme.


Kodėl mes kenčiame? 3 dalis

Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Klausimas. Žmogui sunku įveikti kančią: artimųjų netektį, ligas. Kokia kančios įveikimo esmė?
Atsakymas. Kančios vaidmuo gyvenime yra ypatingas – ji mus tobulina. Žmonija perėjo daugybę evoliucijos etapų, visuomenės ir šeimos vystymąsi, ir visa tai – per kančią.
Tai kyla iš to, kad išeiname iš susiskaldymo, iš vienos susiskaldžiusios sielos, vadinamos Adam Rišon. Pradedame matyti, kad esame susiskaldę, tam, kad galėtume vis labiau taisytis.
Dėl to iš kartos į kartą ir netgi iš metų į metus, o mūsų laikais – kasdien pasaulyje atsiskleidžia vis naujų reiškinių, trūkumų, asmeninių ir visuomeninių problemų, – žmogaus ir visuomenės krizė. Anksčiau nebuvo tokių problemų, ir staiga išaugo lyg iš po žemių, – bet tai mus ir skatina tobulėti.
Kančia tobulina, bet iki kokios ribos?
Teisinga reakcija į kančią – tai, visų pirma, suprasti, koks jos tikslas. Kitaip mes kaip gyvuliai pievoje, kurie bėga nuo smūgių, bet jie nuolat pasiveja. Taip žmonės kankinasi gyvenime, iki numiršta, nieko gero ir nepasiekę.
Kokia gi gyvenimo prasmė iš tikrųjų? Ne gi tik bėgime nuo kančios, kaip mes darome? Kokia to prasmė?
Mes džiaugiamės, gimdydami vaikus, tačiau jie užauga ir išeina iš namų. Mes šitiek mokomės, kad įgytume profesiją, o po to visą gyvenimą dirbame ir liekame be nieko, juk viskas pasibaigia mirtimi.
Žmogus ieško kokios nors kompensacijos už savo nesibaigiančias kančias. Netgi mūsų malonumai – tik būdas pabėgti nuo kančios. Akivaizdu, kad gyvenimo tikslas visiškai ne tas. Iš tiesų, pati didžiausia kančia, kuri atsiveria žmogui šiuolaikiniame pasaulyje, suvokimas fakto, kad, turėdami tokį išvystytą protą, aukštą išsivystymo lygį, jėgą, technines galimybes, nieko nesuprantame apie savo gyvenimą.
Dėl ko mes gyvename, dėl kokio tikslo? Niekas neaišku. Kančia tik ir sulaiko mus gyvenime, nes bijome mirties, ir dedame milžiniškas pastangas, kad kaip nors atitolintume nuo savęs tą momentą. Nors galiausiai sutinkame su neišvengiamybe ir paklusniai atsiduodame tėkmei, kol mirštame.
Taigi, pati didžiausia kančia, kad žmogus nesijaučia savo gyvenimo šeimininku. Jis nežino, kodėl gyvena, kokia jam iš to nauda. Dėl to jauni žmonės nenori tuoktis, gimdyti vaikų, įgyti profesijos, o linksta prie narkotikų, stengdamiesi rasti pasitenkinimą.
Dabar nuodugniai tikriname savo gyvenimą, ir krizės fone, vis dėlto, norime suvokti gyvenimo tikslą, jo esmę. Kančia dėl betikslio gyvenimo tampa didžiulė, ir tai pasekmė mūsų aukšto išsivystymo lygio. Anksčiau žmonės apie tai nesusimąstydavo.
Prieš šimtą metų kančių buvo ne mažiau, tačiau nekilo klausimas, kam gyventi. Šiandien šitas klausimas kankina netgi vaikus, jie nesupranta, kodėl reikia mokytis, įgyti profesiją. Sielos vystymasis pasiekė tokį lygį, kad žmogui būtina žinoti, ar verta jam gyventi ir kodėl. Dėl to taip išplito antidepresantai ir narkotikai.
Reikia atlikti didelį darbą, kad atskleistume žmogui visų kančių šaltinių, t. y. išmokytume, kaip pripildyti visiems bendrą tuščią norą. Virš įprastų norų: maisto, sekso, šeimos, pinigų, šlovės, žinių, kyla papildomas klausimas: dėl ko man visa tai? Kam man maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios?
Visi šie užpildymai – tam tikros rūšies narkotikas, kuriuo patenkinu ir nuraminu savo norą mėgautis. Kam stengtis dėl tokių malonumų, – paprasčiau iš karto išgerti tabletę. Toks požiūris žudo žmones.
Prekybos centrai lūžta nuo maisto produktų, drabužių įvairovės. Žmonės vis kažkur keliauja – jie tiesiog nebežino, kuo dar užsipildyti, kokių dar kvaišalų pavartoti, kad nejaustų kančios, bet ji vis tiek ateina.
Dėl to mūsų laikais atsiskleidžia kabalos mokslas, ir tikiuosi, kad jis padės žmonėms suvokti, jog laikas nustoti save raminti kvaišalais: maistu, seksu, šeima, pinigais, valdžia, žiniomis. Laikas atskleisti tikrus, natūralius, pirminius kančios šaltinius ir prisipildyti tuo, kas tikra.
Tikrasis užsipildymas mūsų nemigdo, kad apkvaitę sulauktume materialios, gyvūninės mirties. Kančia pakelia į viršų, ir vietoje žemiškos mirties randame amžiną gyvenimą. Tikiuosi, kad žmonija supras, kokios jai atsiveria galimybės.
Bet visa tai – tik dėl kančių, dėl to reikia jas ne malšinti, o vertinti, juk tai – gyvenimo pagrindas. Teisingas kančių valdymas ir jų pripildymas kiekvieną akimirką – tai teisingo vystymosi, vedančio į amžiną gyvenimą, variklis.
Bus tęsinys.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 1 dalis

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Komentarų nėra

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Kabala, gyvenimo prasmė

Žmonės vystosi tūkstantmečiais, ir tam tikru metu prabunda klausimas apie būties prasmę – pats svarbiausias klausimas, jaudinantis žmogų, jeigu jis bent šiek tiek pakilo virš gyvūninio lygmens.
Mes vystomės kitaip, nei gyvūnai, kurie iš esmės nesikeičia karta iš kartos. Kiekvienos žmonių kartos norai atsinaujina, jie kyla lygiais ir nuolat atsiveria vidinė tuštuma, dėl to mus vis labiau domina gyvenimo prasmės klausimas.
Staiga imame savęs klausti to, apie ką seniau nesusimąstydavome. Todėl atsiranda įvairūs mokslai. Juk negalima lyginti klausimų, kylančių žmogui XX a. ir X a.
Taigi gyvenimo prasmės klausimas žmonėms kyla tam tikru metu, pradžioje tik vienetams. Per raidos tūkstantmečius iškilo ypatingos asmenybės, nagrinėjusios šį klausimą, ir jo pagrindu kūrusios muziką, literatūrą, poeziją, dainas, paveikslus.
Visa tai mus stūmė pirmyn. Vystėsi mokslai, amatai, technika. Žmogui rūpėjo ne tiek egoistiškai geriau apsirūpinti, kiek atsakyti sau į klausimą: „Kokia gyvenimo prasmė?“, todėl jis ir ieškojo.
Mūsų norai skirstomi į lygmenis. Pirmiausiai – kūniškieji, gyvūniniai norai: maistas, seksas, šeima. Po to – žmogiškieji norai, susiję su vidiniu užpildymu: turtai, valdžia, šlovė, žinios. Kartoms keičiantis jie visi transformuojasi ir tampa subtilesni, aštresni, vidiniai.
Gyvenimo prasmės klausimas žmonėms pradėjo kilti po Viduramžių laikotarpio, Renesanso pradžioje. Technikos, mokslo, kultūrinė revoliucija Europoje buvo postūmis, kad atsirastų visai kitoks požiūris į gyvenimą, religiją.
Žmonės nebebijojo būti netikinčiais, kad bus persekiojami už laisvamanybę. Kitaip sakant, žmogaus egoizmas taip išaugo, kad nebeleido jam laikytis stereotipų.
„Įvade į Mokymą apie dešimt sfirot“ Baal Sulamas rašo: „Jei ieškosime atsakymo tik į vieną žinomiausią klausimą, esu tikras, kad visos problemos ir abejonės, studijuoti kabalą ar ne, išnyks ir pamatysite, kad jų tiesiog nėra. Mat kalbama apie slogų, visiems žmonėms kylantį klausimą: „Kokia gyvenimo prasmė?“ – šis klausimas lieka neatsakytas.
Galima sakyti, kad viskas, kas šiuo metu vyksta pasaulyje, vyksta todėl, kad nerandame atsakymo į gyvenimo prasmės klausimą. Pažvelkite, kuo užsiima žmonija, ką ji išdarinėja?! Ir visa tai dėl to, kad nesupranta savo egzistavimo prasmės.
Šio gyvenimo metai mums labai daug atsieina, kitaip sakant, dėl jų patiriame begalę kančių ir vargo, kol galų gale jie pasibaigia. Kas gi mėgaujasi šitais metais, praleistais ieškant, lakstant ir kenčiant? Arba tiksliau, kam suteikiu malonumą taip egzistuodamas? Taip pat niekam!
Tiesa tokia, kad įvairių kartų tyrinėtojai jau pailso bemąstydami apie tai; jau nekalbant apie mūsų kartą, kai niekas nenorėtų net pagalvoti apie šį klausimą.
Kam man galvoti apie gyvenimo prasmę, jei suprantu, nerasiąs atsakymo? Geriau duokite man narkotikų arba alkoholio, kad nuslopinčiau savyje šį klausimą, iš žmogaus darantį menkystą. Juk gyvūnas nekelia šio klausimo, jis tiesiog egzistuoja, realizuodamas savo prigimtinius norus misti, daugintis, kurti šeimą.
Turto, valdžios ir žinių gyvūnai netrokšta. Lygiai taip ir žmonės, esantys tokiame lygmenyje. Todėl jiems lengviau gyventi. O žmonės su išsivysčiusiais žmogiškaisiais norais jaučiasi nelaimingi.
Tačiau klausimo esmė lieka nepakitusi: tokios pačios jėgos ir aštrumo. Kartais ji užklumpa mus nepasiruošusius, išdegina protą, sutrina į miltus, nespėjus mums išsisukti – pasiduoti arba nesvarstant plaukti per gyvenimą pasroviui, kaip ir vakar.
Būtent tą nesąmoningai bandome daryti. Valgis, miegas, darbas, draugai, seksas, futbolas, pomėgiai – sukamės, kad tik nereikėtų galvoti apie šį klausimą. Juk jis blogiau už mirtį, nes mirtis – momentinis problemos sprendimas, o su šiuo klausimu galima labai ilgai gyventi ir nieko nepasiekti, tik graužtis, nerandant atsakymo.
Todėl Baal Sulamas parinko šią temą rimtam veikalui „Mokymo apie dešimt sfirot“ įvadui. Šiame įvade jis nori parodyti, kad žmogui, siekiančiam mokytis kabalos, nereikia jokių ypatingų ketinimų, aukštų tikslų.
Jeigu jam bloga, nes nežino, kam gyvena, ir tai neduoda jam ramybės – juk jis negali tiesiog gyventi, jam reikia pateisinti savo egzistavimą, – toks žmogus turi atskleisti kabalos mokslą, nes būtent kabala atsako į klausimą apie jo asmeninio gyvenimo prasmę.

Iš 2016 m. sausio 31 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gera gyventi turint prasmę

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Svarbiausia, ką įgyju gyvenime, – siela

Komentarų nėra

Svajoti numirti

Egoizmo vystymasis, Sveikata

Komentaras. Ispanijos Granados universiteto mokslininkas mano, kad depresija yra daug sudėtingesnis, kompleksiškesnis susirgimas, nei buvo manoma. Pasirodo, depresijos gali būti bet kokių ligų – nuo širdies kraujagyslių iki onkologinių – priežastis.
Atsakymas. Depresija – tai daugelio, kokių tik įmanoma, negalavimų, ligų, kančių pagrindas.
Pagrindinė žmogaus prigimties medžiaga yra noras. Neužpildytas noras sukelia nepasitenkinimo jausmą. O susikaupęs iki tam tikro dydžio, šis jausmas juntamas kaip kančia – iki nebepakeliamo skausmo, noro žudytis, kad tik išvengtum kančios.
Depresija – tai visų problemų pagrindas. Jos padariniai pasireiškia materialiajame, ląstelės lygmenyse, organizme ir visame kame. Ji persiduoda ne tik kitiems žmonėms, bet ir naminiams gyvūnams, kurie šiandien irgi girdomi antidepresantais.
Šiandien aplink Žemę kuriasi depresijų juosta, kuri veikia visus. Be to, žmonės, esantys už tūkstančių kilometrų nuo ypač pasižyminčių depresija žemės centrų, vis tiek ją junta.
Mes, visi Žemės žmonės, esame nuolatiniame tarpusavio ryšyje per Aukštesniąją sistemą. O ji, žinoma, kuria mums stoką, nes laukia, kol kreipsimės į ją.
Bet judėti Aukštesniosios sistemos, turinčios mus užpildyti, link galima tik per mūsų vienybę, per panašumą į ją. Nesivienydami, nebūdami į ją panašūs, neprisitraukiame galimybės užsipildyti ja. Todėl šis čiaupas uždarytas, ir mes neužsipildome. Tačiau mūsų egoizmas kiekvieną akimirką auga ir stumia mus į vis didesnę depresiją.
Klausimas. Ar galima sakyti, kad depresija – tai Aukštesniosios sistemos kvietimas priartėti prie jos?
Atsakymas. Tai kvietimas suvokti, kad turime atskleisti užsipildymo metodiką.
Klausimas. Tai mūsų laukia galingų depresijų amžius?
Atsakymas. Manau, kad ne visas amžius, bet didelė jo dalis. Žmonija kris į tokias depresijas, kad žmonės svajos numirti, užmigti ir neprabusti: „Gydytojau, ar turite tokią tabletę?“
Komentaras. Bet šiuo metu išrandama daugybė antidepresantų…
Atsakymas. Tai nepadės. Mes negalime aplenkti egoizmo vystymosi, kuris negali mūsų užpildyti ir todėl sukelia mums depresiją. Todėl mes nuolat didinsime vaistų dozes ir vartosime vis stipresnius, vis veiksmingesnius narkotikus.
Klausimas. Koks antidepresantas bus veiksmingas?
Atsakymas. Veiksmingas bus tik pasiekimas tokio pojūčio, kuris užpildys mūsų tuštumą, išeities nebuvimo jausmą, neišsipildantį mūsų norą. O tai gali duoti tik Šviesa! Mes jau pasiekėme tokią būseną.
Klausimas. Kas yra Šviesa, kuri taps geriausiu antidepresantu?
Atsakymas. Egzistavimo prasmės pajutimas, šios prasmės suvokimas, kitaip tariant, pakilimas iki lygmens, kur tavo noras bus pripildytas pojūčio, kad esi susijęs su visais kaip viena integrali sistema, pilna Šviesos. Šviesa duos mums tokią užpildymo rūšį, kuri atves iki absoliutaus ryšio su likusiais kūriniais ir galiausiai su Aukštesniąja jėga – su Kūrėju.

Iš 2016 m. kovo 11 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Netrauk savęs už plaukų

Vienišiaus būtis

Depresija – gyvenimo prasmės nebuvimo liga

Komentarų nėra

Akstinas judėti Šviesos link

Sveikata

Klausimas. Ar ligas ir kančias sukelia pats žmogus?
Atsakymas. Negalima sakyti, kad kančios ateina kaip bausmė. Reikia žiūrėti į jas kaip į dar didesnio egoizmo savyje atskleidimą veikiant Šviesai. Šviesa yra tam tikru atstumu nuo ego, jam šviečia, bet į jį nepatenka.
Tada egoizmas kenčia. Kuo labiau artėja Šviesa, tuo didesnis skausmas. Pradedi galvoti, kaip išvengti šio skausmo, kaip nuo jo apsaugoti savo egoizmą. Gal „išjungti“, pavyzdžiui, smegenis ir apie nieką negalvoti. Daugelis žmonių vartoja narkotikus, alkoholį arba pasineria į mokslus, meną, sportą – svarbiausia pabėgti, negalvoti apie gyvenimo prasmę!
Šviesa atneša šią prasmę. Štai tada suprantame, kad be skausmo nepradėtume šio kelio. Belieka žengti link Šviesos, kad ji galėtų patekti į mane.
Aš ieškau ir randu išsivadavimo iš šių kančių metodiką, parodančią man, kaip rasti gyvenimo prasmę. Prieinu prie kabalos mokslo.
Juk tie, kurie prie jo priėjo, pradėjo studijuoti tik todėl, kad juto šiame pasaulyje didelę tuštumą. Savo ankstesniuose gyvenimuose jie jau patyrė visokių problemų, skausmo, kliūčių, ir šiame gyvenime kentėjo visų pirma dėl tuštumos pojūčio.
Klausimas. Prieš keletą metų sunkiai susirgau. Šios kančios paskatino mane studijuoti Bibliją, o vėliau kabalą. Dabar manęs kančios nebeskaudina taip, kaip anksčiau, aš jų beveik nepastebiu. Ar turiu galimybę pasveikti?
Atsakymas. Jokių problemų! Tik padaryk taip, kad Šviesa dar labiau priartėtų. Visos problemos dėl to, kad ji yra priešais tave, bet negali patekti į vidų.
Klausimas. Kitaip tariant, jeigu aš savanoriškai artėsiu prie Šviesos, kančios sumažės?
Atsakymas. Ne. Jos pamažu keisis kokybiškai. Juk jos reikalingos tam, kad nesilptų tavo judėjimas link Šviesos. Mes – egoistai! Kaip kitaip dirbti su ego? Tik įbesti į jį smailų pagaliuką, kuris vadinamas „stimulu“.
Todėl sakoma, kad žmogus, judantis į priekį, vienodai dėkingas ir už gėrį, ir už blogį. Tai reiškia, kad žmogus tobulėja tinkamai.
Jeigu tiek už tuos, tiek už anuos poveikius, kad ir iš kur jie ateitų (juk vis tiek jie – tik iš Kūrėjo, nes nėra nieko, išskyrus Jį), žmogus dėkoja vienodai, tai jis nenukrypsta nuo nustatyto kelio, juda tiesiai į Kūrėją.

Iš 2016 m. sausio 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo kančių prasmės prie gyvenimo prasmės

Dėkoti už kančias?

Dėkoti už kančias labiau nei už gėrį?

Komentarų nėra

Dėkoti už kančias?

Dvasinis darbas

Klausimas. Kenčiu ir už tai dėkoju Kūrėjui? Ar tai teisingas požiūris?
Atsakymas. Jei žmogus tikrai gali dėkoti Kūrėjui, tada tai teisingas požiūris. O jeigu jis dėkoja Kūrėjui už tai, kad Jis sukelia kančias, kurios nukreipia į tikslą, tada žmogus turi jausti šių kančių saldumą.
Iš medikų ir biologų tyrinėjimų matyti, kad kančios ar malonumo pojūtis, iš esmės duoda tą patį rezultatą, nes smegenyse vyksta vienas ir tas pats procesas.
Klausimas. Nesuprantu, kaip galima dėkoti už kančias? Juk tai mazochizmas.
Atsakymas. Skirtumas tas, kad atskiriu kančių prasmę ir tikslą nuo to, kaip jas jaučiu, panašiai kaip sutinku darytis skausmingą operaciją ir dėkoju gydytojams už tai, kad jie mane gydo. Mūsų pasaulyje matome, kad už viską reikia mokėti: pastangomis, energija, kančiomis.
Kabalistas mato tikslą, kodėl jis kenčia, ir jau nelaiko to kančia. Jis supranta, kad jos padeda išsilaisvinti iš egoistinės prigimties. Tačiau, kol ši prigimtis „išeina“, tol jis kenčia.

Iš 2016 m. sausio 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Dėkoti už kančias labiau, nei už gėrį?

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Komentarų nėra

Laimė ir jos siekimas – blogai!

Kabala ir kiti mokslai, Sveikata

Tyrimas. Mokslininkai tvirtina, kad laimingi ir nerūpestingi žmonės gyvena trumpiau nei susiraukę, mat stiprus laimės jausmas veda iš proto ir verčia nepagrįstai rizikuoti. O už rizikos, aišku, pasipila nemalonumai, kurie veikia gyvenimo trukmę.
Laimė ir netgi jos siekis gali pakenkti psichikai, apkartinti gyvenimą ir sutrumpinti jo ilgumą. Žmonės, vaikystėje buvę džiugiais ir nerūpestingais, gyvena trumpiau nei jų niūrūs draugai.
Knygos, kaip tapti laimingam, atneša blogį: skaitytojai pradeda vaikytis laimės, patiria nesėkmes, ir nuo to jaučiasi dar blogiau. Mokslininkai pataria liautis jaudintis dėl laimės – ir tai suteiks tikrąją laimę. Jeigu žmogus laimingas, tai jo gebėjimas kūrybiškai mąstyti menksta.
Komentaras. Štai taip imame įsisąmoninti, kad būtent pagrįstas, neužpildytas noras yra optimalus egzistavimui. Kaip tik tokiu jį sukūrė Kūrėjas , kad pasiektume kūrimo tikslą .
Šis noras mėgautis niekada neprisipildo. Virš jo siekiame beribės Kūrėjo didybės, Jo begalinio atskleidimo, ir būtent to siekdami įgyjame laimę! Kabala dar prieš 6000 metų aprašė laimės pasiekimo sąlygas…

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur rasti laiko laimei?

Laimingo gyvenimo patentas

Nuo kančių prasmės – iki gyvenimo prasmės

Komentarų nėra

Gera gyventi turint prasmę

gyvenimo prasmė

Klausimas. Kokia nauda žmonijai iš to, kad kiekvienas galvos apie gyvenimo prasmę?
Atsakymas. Gyvenimo prasmės paieška – tai noras, be kurio neįmanoma toliau vystytis. Mes toliau kentėsime nuo įvairiausių problemų. Bet jeigu rūpinamės tik tuo, kaip išvengti skausmo, tai šitoks egzistavimas kaip gyvūno, kuris slepiasi nuo iš visų pusių pasipylusių smūgių.
Po keletos gerų smūgių, pradedame klausti: „Už ką man tai? Kodėl?“ Nelaimė, problemos, smūgiai prideda mums proto, juk susimąstome, iš kur jie ateina ir kodėl. Jau klausiame apie priežastį, kuri atveda prie sprendimo. Juk nenorime gauti smūgių.
O sprendimas – susivienyti ir atskleisti aukštesniąją jėgą ir taip pakeliame save į „žmogaus“ lygmenį. Žmogaus, Adomo, pakopa apima visuotinę vienybę, kada tarp mūsų atsiranda vienas dvasinis kūnas, surinktas iš mūsų norų – bendras noras. Jame atveriame savo gyvenimą – jame atsiskleidžiančią aukštesniąją jėgą.
Dabar mano kūne gyvybinė jėga veikia biologiniu, gyvūniniu lygmeniu. Lygiai taip pat, kai susijungiame ir suformuojame dvasinį kūną, bendrą norą, jame ima veikti jėga, kuri vadinasi „Kūrėjas“. Kitaip tariant, jeigu jungiuosi su kitais ir tarpusavyje atskleidžiu naują gyvenimą, tai iš savo dabartinės gyvūninės pakopos pakylu ant naujos – žmogaus.
Nūnai mūsų pasaulyje egzistuoja tik trys lygmenys: negyvasis, augalinis ir gyvūninis. Net žmonės vis dar yra gyvūniniame lygmenyje, juk gyvena tik dėl savo kūno, jo norų. Bet jeigu jie susivienija, sukurdami vieną dvasinį kūną iš savo norų, lyg iš organų, tai jis pradeda gyventi. Tokiame kūne atsiskleidžianti gyvenimo jėga vadinasi aukščiausia jėga arba Kūrėjas.
Tai nauja pakopa, kurią mums teks pasiekti, ji vadinama „žmogumi“, Adomu. Juk sujungiame savo norus siekdami panašumo (domė) su aukštesniąja jėga – tuo naujuoju mumyse gimstančiu gyvenimu. Mūsų norai prilygsta šiame inde atsiskleidžiančiai Šviesai ir todėl ši pakopa vadinama Adomu, žmogumi.

Iš 2016 m. kovo 14 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnio atrinktas ištraukas

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš anksto nulemtas kelias

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Vienas sprendimas visoms problemoms

Komentarų nėra

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

gyvenimo prasmė

Klausimas. Kodėl kenčia nekaltos ir bejėgės būtybės – vaikai? Jei Dievas yra, kaip Jis gali pakęsti tiek skausmo ir leisti tiek kančių?
Atsakymas. Pasaulis pilnas kančių, 99% kurių negali pateisinti. Kažkas kažką nužudė, kažką pavogė, suteikė žmonėms kančių…
Tačiau kai jauti, kad kančios žemiškame lygmenyje atves prie tam tikro ištaisymo, atkurs teisingumą, pripildys, išgydys nuo tam tikro prasižengimo, pradedi pateisinti šias kančias.
Dažniausiai to nesuprantame. Reikalas tas, kad kančios ateina ne dėl prasižengimų, kaip, pavyzdžiui, mažų, dar nieko blogo nepadariusių vaikų kančios. Jos ateina tik tam, kad priverstų mus ieškoti jų prasmės ir yra to stimulas („stimulas“ – aštri lazda, kuria gena asilus).
Problema ta, kad nejaučiame, kodėl mus reikia stumtelėti. O stumtelėjimai – labai rimti. Užeikite į vaikų įstaigas, į ligonines, pažiūrėkite, kas vyksta visame pasaulyje!
Gausybė kančių galop sudedamos į bendrą norą ir verčią jį būti išmintingesnį, pradėti suprasti, kad jis sukurtas kažkokiai misijai.
Būtent neteisybės, betikslių kančių pojūtis, nesupratimas jų šaltinio, t.y. priežasčių, kodėl taip vyksta, žadina klausimą: „Juk turi būti kokia nors priežastis? Iš kur tai kyla?!“
Todėl tos nepaaiškintos kančios nukreipia mus ieškoti jų tikrųjų priežasčių ir galiausiai jas atrandame. Paskui nuo kančių prasmės pereiname prie gyvenimo prasmės.
Tačiau, iš principo, kančios, kurias jaučiame, neturi nė menkiausios užuominos į tai, kad jos – už kažką! Jos tik – į kažką!

Iš 2016 m. sausio 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl aš kenčiu?

Kodėl gyvenimas toks sunkus?

Kančios skiriasi

Komentarų nėra

Suvokimo epocha

Krizė, globalizacija

Klausimas: Baal Sulamas rašo, kad mūsų epochoje atsirado galimybė pagreitinti vystymosi procesą ir pakilti pas Kūrėją. Kaip įžiūrėti šią galimybę ir ją įgyvendinti?
Atsakymas: Mes gyvename ypatingu laiku, kuris iš tikrųjų suteikia mums galimybę. Visų pirma dėl to, kad išsivyniojantys viduje informacinis genas (rešimo) skatina mus atskleisti žinias apie Kūrėją, apie gyvenimo esmę. Juk tai ir yra tas svarbiausias klausimas, kuris bunda žmonėse. Praslinkus vystymosi tūkstantmečiams, žmogus iš tikrųjų pradeda ieškoti savo gyvenimo prasmės, o ne tik siekia pragyventi patogiai.
Dar prieš kokius penkiasdešimt metų manėme, kad materialinės gėrybės neišsenkamos ir vartotojiškos visuomenės perspektyvas ekstrapoliavome iki begalybės: „Viskas įmanoma: mes nuskrisime iki žvaigždžių, valdysime gamtos jėgas, maudysimės pertekliuje…“ Toks buvo mūsų egoizmo vektorius.
Bet staiga mes pasisotinome, o tiksliau, mūsų noras pradėjo keistis. Mes nepatenkinome visų savo poreikių, neparūpinome kiekvienam jachtos, rūmų, asmeninio lėktuvo, salos, planetos, –  troškimai tiesiog pasikeitė. Taip keičiasi vaiko norai: paprašo saldaus sūrelio, bet kol sulakstai į parduotuvę, jis užsimano dešros.
Šiandien pasaulyje yra daugybė alkanų, ligotų, vargstančių žmonių, bet norai keičiasi, išgyvenant sunkumus tampa aišku: net jei ir gaus viską, ko trūksta, tai žmonių nebepatenkins. Vienas dalykas – pasisotinimas, pripildymas, kas kita – malonumas. Baal Sulamo pavyzdyje svečias sako šeimininkui: „Net jei duosi man visą pasaulį dovanų, man bus maža, nes tai – ne mano nuopelnas“. Taigi, pripildymas bus, o malonumo – ne.
Kalbame apie du labai subtilius momentus, kurie paskutiniame vystymosi laikotarpyje, nežiūrint į nepasitenkinimą ir nesaugumą, žmogų verčia ieškoti savo gyvenimo prasmės. Atsiranda naujas noras, ir būtent iš jo laukiama pasitenkinimo, net jei ankstesnėms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Tegul jam lieka tik būtiniausi dalykai – jis ieško pasitenkinimo tame, kas jam svarbu dabar.
Taip po pinigų, valdžios, technologinio suklestėjimo ir informacinės eros pakopų mes įkopėme į naują – prasmės pakopą. Žmonės nusivilia ir žudosi, nes neranda savo egzistavimo prasmės. Toks pirmasis išsilaisvinimo epochos požymis.
Antrasis požymis – pabudimas viso pasaulio, o ne tik tų, kurie ieško prasmės. Pasaulis grimzta į krizę, kuri iš esmės yra psichologinė, vidinė. Žmogus daugiau negali valdyti visuomenės ir savo asmeninio gyvenimo. Viskas griūva, tampa nebekontroliuojama, kadangi mūsų egoizmas nustojo vystytis, baigė darbą, puikiai atlikęs savo uždavinį.
Greitai atsiras naujos, labai nemalonios ligos, sukeltos tuo, kad mes persistengėme egoistiškai naudodami kenksmingas medžiagas, dėdami jas į maistą ir į kitas vartojimo prekes. Apskritai, atsiskleis visi neigiami reiškiniai, kurie būdingi egoizmui, bet kenkia žmogui. Mes bijome atominės bombos, susidūrimo su asteroidu, bet vienintelis virusas gali pribaigti visą pasaulį.
Galiausiai ir pasaulis, kuris reikalauja išsitaisymo, ir mes patys, siekiantys to paties, ir pasireiškiančios priemonės, viskas iš vidaus ir išorės rodo, kad epocha suteikė mums galimybę pakilti.

Iš 2013 m. vasario 17 d. pamokos pagal „Straipsnį knygos Zohar pabaigai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas finišuoja

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Sriuba visiems

Komentarų nėra

Kokybinių pokyčių laikas

Egoizmo vystymasis

Kai žmogus prieina savo vystymosi negyvajame lygmenyje ribą ir privalo pakilti į kitą lygmenį – augalinį, jis pradeda jausti esąs skirtingas nuo kitų, pajunta nepritarimą, praranda vidinę ramybę.
Taip yra ne dėl kažkokių paprastų gėrybių trūkumo: maisto, sekso, šeimos, pinigų, garbės, žinių. Jam trūksta kokybiškesnio prisipildymo: supratimo, dėl ko jis gyvena, kokia gyvenimo prasmė, priežastis, tikslas.
Jam nebepakanka tiesiog save pripildyti, pasisotinti tarsi kūdikiui – ir tai vadinama augaliniu žmogaus vystymosi lygmeniu. Šiandien žmonija priartėjo prie pakilimo į šį augalinį lygmenį, kurio link ėjome tūkstančius metų. Mūsų dar laukia gyvūninis ir žmogiškasis lygmenys.
Reikalas tas, kad visa pasaulių sistema yra sukurta kaip piramidė – ji labai plokščia. Didžiausią jos dalį užima negyvoji gamta, kurios vystymuisi prireikė 15 mlrd. metų. Virš jos – augalinė dalis, egzistuojanti apie milijoną metų, gyvūninė – pusės milijono metų ir žmogaus – viso labo 50 tūkstančių metų.
Kuo aukštesnis vystymosi lygmuo, juo greičiau vystomasi – laikas susispaudžia – tą visi matome. XX amžiuje išgyvenome tiek, kiek nepatyrėme per visą žmonijos istoriją. O dabar mes vos užbaigėme pirmuosius dešimt XXI a. metų – ir pažiūrėkite, kiek jau įvyko pokyčių! Mėnesis po mėnesio viskas greitės.
Žinoma, mes dar jausime smūgius ir nuopuolius, laikas tai greitės, tai lėtės. Tačiau nereikia stebėtis, kad ankstesnis žmogaus vystymasis vyko tokį ilgą laiką, milijonus metų, o dabar mes taip greitai vystomės. Taip pasireiškia kokybiniai skirtumai tarp negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogiškojo lygmenų.
Viską lemia kokybė. Šiandien vien savo mintimi išsprendi daugiau problemų nei kažkada galėjai pasiekti sunkiu darbu per šimtą tūkstančių metų. Čia slypi skirtumas tarp kokybinės ir kiekybinės jėgos. Vienas žmogus gena paskui save dešimties tūkstančių karvių bandą ir jas atveda, kur reikia. Jos klauso ir eina paskui jį, todėl kad jaučia jį esant žmogumi. Jos instinktyviai supranta, kad jis geriau žino ir pasirūpins jomis.
Tokia yra kokybinės jėgos galia, ji labai sutrumpina laiką, judėjimą, vietą, juk veikiama kokybe. Pažiūrėk į savo mobilųjį telefoną – šioje mažoje dėžutėje yra daugiau mokslinių pasiekimų negu žmonija kažkada atskleidė per šimtą tūkstančių metų.
Todėl kokybiškai nauji reiškiniai, šiandien atsiskleidžiantys mūsų gyvenime, atveda prie tokių staigių ir veržlių pokyčių. Jie mus labai painioja, juk kol kas nesuprantame, kur slypi jų priežastis ir tikslas.
Žmonijai teks pasikankinti, kol ji atskleis sau metodiką ir supras, kad su ja galima tęsti egzistavimą, progresuoti ir gauti atsakymus. Gal mes kol kas ir nesuprantame tų atsakymų, bet jau nujaučiame, kad mums atsiskleidžia tiesa. Kuo giliau aš įeinu vidun, tuo daugiau sau atskleidžiu, t. y. anksčiau ar vėliau, aš viską suprasiu.
Taip jausis kiekvienas žmogus. Tuomet jis deramai įvertins kabalos mokslą ir pradės jį realizuoti.

Iš 2011 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas reiškia priklausomybę vienas nuo kito

Žmogus, kuris nepasiduoda

Gyventi bėgant nuo prasmės

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »