Pateikti įrašai su gyvenimo prasmė žyme.


Laimė ir jos siekimas – blogai!

Kabala ir kiti mokslai, Sveikata

Tyrimas. Mokslininkai tvirtina, kad laimingi ir nerūpestingi žmonės gyvena trumpiau nei susiraukę, mat stiprus laimės jausmas veda iš proto ir verčia nepagrįstai rizikuoti. O už rizikos, aišku, pasipila nemalonumai, kurie veikia gyvenimo trukmę.
Laimė ir netgi jos siekis gali pakenkti psichikai, apkartinti gyvenimą ir sutrumpinti jo ilgumą. Žmonės, vaikystėje buvę džiugiais ir nerūpestingais, gyvena trumpiau nei jų niūrūs draugai.
Knygos, kaip tapti laimingam, atneša blogį: skaitytojai pradeda vaikytis laimės, patiria nesėkmes, ir nuo to jaučiasi dar blogiau. Mokslininkai pataria liautis jaudintis dėl laimės – ir tai suteiks tikrąją laimę. Jeigu žmogus laimingas, tai jo gebėjimas kūrybiškai mąstyti menksta.
Komentaras. Štai taip imame įsisąmoninti, kad būtent pagrįstas, neužpildytas noras yra optimalus egzistavimui. Kaip tik tokiu jį sukūrė Kūrėjas , kad pasiektume kūrimo tikslą .
Šis noras mėgautis niekada neprisipildo. Virš jo siekiame beribės Kūrėjo didybės, Jo begalinio atskleidimo, ir būtent to siekdami įgyjame laimę! Kabala dar prieš 6000 metų aprašė laimės pasiekimo sąlygas…

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur rasti laiko laimei?

Laimingo gyvenimo patentas

Nuo kančių prasmės – iki gyvenimo prasmės

Komentarų nėra

Gera gyventi turint prasmę

gyvenimo prasmė

Klausimas. Kokia nauda žmonijai iš to, kad kiekvienas galvos apie gyvenimo prasmę?
Atsakymas. Gyvenimo prasmės paieška – tai noras, be kurio neįmanoma toliau vystytis. Mes toliau kentėsime nuo įvairiausių problemų. Bet jeigu rūpinamės tik tuo, kaip išvengti skausmo, tai šitoks egzistavimas kaip gyvūno, kuris slepiasi nuo iš visų pusių pasipylusių smūgių.
Po keletos gerų smūgių, pradedame klausti: „Už ką man tai? Kodėl?“ Nelaimė, problemos, smūgiai prideda mums proto, juk susimąstome, iš kur jie ateina ir kodėl. Jau klausiame apie priežastį, kuri atveda prie sprendimo. Juk nenorime gauti smūgių.
O sprendimas – susivienyti ir atskleisti aukštesniąją jėgą ir taip pakeliame save į „žmogaus“ lygmenį. Žmogaus, Adomo, pakopa apima visuotinę vienybę, kada tarp mūsų atsiranda vienas dvasinis kūnas, surinktas iš mūsų norų – bendras noras. Jame atveriame savo gyvenimą – jame atsiskleidžiančią aukštesniąją jėgą.
Dabar mano kūne gyvybinė jėga veikia biologiniu, gyvūniniu lygmeniu. Lygiai taip pat, kai susijungiame ir suformuojame dvasinį kūną, bendrą norą, jame ima veikti jėga, kuri vadinasi „Kūrėjas“. Kitaip tariant, jeigu jungiuosi su kitais ir tarpusavyje atskleidžiu naują gyvenimą, tai iš savo dabartinės gyvūninės pakopos pakylu ant naujos – žmogaus.
Nūnai mūsų pasaulyje egzistuoja tik trys lygmenys: negyvasis, augalinis ir gyvūninis. Net žmonės vis dar yra gyvūniniame lygmenyje, juk gyvena tik dėl savo kūno, jo norų. Bet jeigu jie susivienija, sukurdami vieną dvasinį kūną iš savo norų, lyg iš organų, tai jis pradeda gyventi. Tokiame kūne atsiskleidžianti gyvenimo jėga vadinasi aukščiausia jėga arba Kūrėjas.
Tai nauja pakopa, kurią mums teks pasiekti, ji vadinama „žmogumi“, Adomu. Juk sujungiame savo norus siekdami panašumo (domė) su aukštesniąja jėga – tuo naujuoju mumyse gimstančiu gyvenimu. Mūsų norai prilygsta šiame inde atsiskleidžiančiai Šviesai ir todėl ši pakopa vadinama Adomu, žmogumi.

Iš 2016 m. kovo 14 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnio atrinktas ištraukas

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš anksto nulemtas kelias

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Vienas sprendimas visoms problemoms

Komentarų nėra

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

gyvenimo prasmė

Klausimas. Kodėl kenčia nekaltos ir bejėgės būtybės – vaikai? Jei Dievas yra, kaip Jis gali pakęsti tiek skausmo ir leisti tiek kančių?
Atsakymas. Pasaulis pilnas kančių, 99% kurių negali pateisinti. Kažkas kažką nužudė, kažką pavogė, suteikė žmonėms kančių…
Tačiau kai jauti, kad kančios žemiškame lygmenyje atves prie tam tikro ištaisymo, atkurs teisingumą, pripildys, išgydys nuo tam tikro prasižengimo, pradedi pateisinti šias kančias.
Dažniausiai to nesuprantame. Reikalas tas, kad kančios ateina ne dėl prasižengimų, kaip, pavyzdžiui, mažų, dar nieko blogo nepadariusių vaikų kančios. Jos ateina tik tam, kad priverstų mus ieškoti jų prasmės ir yra to stimulas („stimulas“ – aštri lazda, kuria gena asilus).
Problema ta, kad nejaučiame, kodėl mus reikia stumtelėti. O stumtelėjimai – labai rimti. Užeikite į vaikų įstaigas, į ligonines, pažiūrėkite, kas vyksta visame pasaulyje!
Gausybė kančių galop sudedamos į bendrą norą ir verčią jį būti išmintingesnį, pradėti suprasti, kad jis sukurtas kažkokiai misijai.
Būtent neteisybės, betikslių kančių pojūtis, nesupratimas jų šaltinio, t.y. priežasčių, kodėl taip vyksta, žadina klausimą: „Juk turi būti kokia nors priežastis? Iš kur tai kyla?!“
Todėl tos nepaaiškintos kančios nukreipia mus ieškoti jų tikrųjų priežasčių ir galiausiai jas atrandame. Paskui nuo kančių prasmės pereiname prie gyvenimo prasmės.
Tačiau, iš principo, kančios, kurias jaučiame, neturi nė menkiausios užuominos į tai, kad jos – už kažką! Jos tik – į kažką!

Iš 2016 m. sausio 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl aš kenčiu?

Kodėl gyvenimas toks sunkus?

Kančios skiriasi

Komentarų nėra

Suvokimo epocha

Krizė, globalizacija

Klausimas: Baal Sulamas rašo, kad mūsų epochoje atsirado galimybė pagreitinti vystymosi procesą ir pakilti pas Kūrėją. Kaip įžiūrėti šią galimybę ir ją įgyvendinti?
Atsakymas: Mes gyvename ypatingu laiku, kuris iš tikrųjų suteikia mums galimybę. Visų pirma dėl to, kad išsivyniojantys viduje informacinis genas (rešimo) skatina mus atskleisti žinias apie Kūrėją, apie gyvenimo esmę. Juk tai ir yra tas svarbiausias klausimas, kuris bunda žmonėse. Praslinkus vystymosi tūkstantmečiams, žmogus iš tikrųjų pradeda ieškoti savo gyvenimo prasmės, o ne tik siekia pragyventi patogiai.
Dar prieš kokius penkiasdešimt metų manėme, kad materialinės gėrybės neišsenkamos ir vartotojiškos visuomenės perspektyvas ekstrapoliavome iki begalybės: „Viskas įmanoma: mes nuskrisime iki žvaigždžių, valdysime gamtos jėgas, maudysimės pertekliuje…“ Toks buvo mūsų egoizmo vektorius.
Bet staiga mes pasisotinome, o tiksliau, mūsų noras pradėjo keistis. Mes nepatenkinome visų savo poreikių, neparūpinome kiekvienam jachtos, rūmų, asmeninio lėktuvo, salos, planetos, –  troškimai tiesiog pasikeitė. Taip keičiasi vaiko norai: paprašo saldaus sūrelio, bet kol sulakstai į parduotuvę, jis užsimano dešros.
Šiandien pasaulyje yra daugybė alkanų, ligotų, vargstančių žmonių, bet norai keičiasi, išgyvenant sunkumus tampa aišku: net jei ir gaus viską, ko trūksta, tai žmonių nebepatenkins. Vienas dalykas – pasisotinimas, pripildymas, kas kita – malonumas. Baal Sulamo pavyzdyje svečias sako šeimininkui: „Net jei duosi man visą pasaulį dovanų, man bus maža, nes tai – ne mano nuopelnas“. Taigi, pripildymas bus, o malonumo – ne.
Kalbame apie du labai subtilius momentus, kurie paskutiniame vystymosi laikotarpyje, nežiūrint į nepasitenkinimą ir nesaugumą, žmogų verčia ieškoti savo gyvenimo prasmės. Atsiranda naujas noras, ir būtent iš jo laukiama pasitenkinimo, net jei ankstesnėms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Tegul jam lieka tik būtiniausi dalykai – jis ieško pasitenkinimo tame, kas jam svarbu dabar.
Taip po pinigų, valdžios, technologinio suklestėjimo ir informacinės eros pakopų mes įkopėme į naują – prasmės pakopą. Žmonės nusivilia ir žudosi, nes neranda savo egzistavimo prasmės. Toks pirmasis išsilaisvinimo epochos požymis.
Antrasis požymis – pabudimas viso pasaulio, o ne tik tų, kurie ieško prasmės. Pasaulis grimzta į krizę, kuri iš esmės yra psichologinė, vidinė. Žmogus daugiau negali valdyti visuomenės ir savo asmeninio gyvenimo. Viskas griūva, tampa nebekontroliuojama, kadangi mūsų egoizmas nustojo vystytis, baigė darbą, puikiai atlikęs savo uždavinį.
Greitai atsiras naujos, labai nemalonios ligos, sukeltos tuo, kad mes persistengėme egoistiškai naudodami kenksmingas medžiagas, dėdami jas į maistą ir į kitas vartojimo prekes. Apskritai, atsiskleis visi neigiami reiškiniai, kurie būdingi egoizmui, bet kenkia žmogui. Mes bijome atominės bombos, susidūrimo su asteroidu, bet vienintelis virusas gali pribaigti visą pasaulį.
Galiausiai ir pasaulis, kuris reikalauja išsitaisymo, ir mes patys, siekiantys to paties, ir pasireiškiančios priemonės, viskas iš vidaus ir išorės rodo, kad epocha suteikė mums galimybę pakilti.

Iš 2013 m. vasario 17 d. pamokos pagal „Straipsnį knygos Zohar pabaigai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas finišuoja

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Sriuba visiems

Komentarų nėra

Kokybinių pokyčių laikas

Egoizmo vystymasis

Kai žmogus prieina savo vystymosi negyvajame lygmenyje ribą ir privalo pakilti į kitą lygmenį – augalinį, jis pradeda jausti esąs skirtingas nuo kitų, pajunta nepritarimą, praranda vidinę ramybę.
Taip yra ne dėl kažkokių paprastų gėrybių trūkumo: maisto, sekso, šeimos, pinigų, garbės, žinių. Jam trūksta kokybiškesnio prisipildymo: supratimo, dėl ko jis gyvena, kokia gyvenimo prasmė, priežastis, tikslas.
Jam nebepakanka tiesiog save pripildyti, pasisotinti tarsi kūdikiui – ir tai vadinama augaliniu žmogaus vystymosi lygmeniu. Šiandien žmonija priartėjo prie pakilimo į šį augalinį lygmenį, kurio link ėjome tūkstančius metų. Mūsų dar laukia gyvūninis ir žmogiškasis lygmenys.
Reikalas tas, kad visa pasaulių sistema yra sukurta kaip piramidė – ji labai plokščia. Didžiausią jos dalį užima negyvoji gamta, kurios vystymuisi prireikė 15 mlrd. metų. Virš jos – augalinė dalis, egzistuojanti apie milijoną metų, gyvūninė – pusės milijono metų ir žmogaus – viso labo 50 tūkstančių metų.
Kuo aukštesnis vystymosi lygmuo, juo greičiau vystomasi – laikas susispaudžia – tą visi matome. XX amžiuje išgyvenome tiek, kiek nepatyrėme per visą žmonijos istoriją. O dabar mes vos užbaigėme pirmuosius dešimt XXI a. metų – ir pažiūrėkite, kiek jau įvyko pokyčių! Mėnesis po mėnesio viskas greitės.
Žinoma, mes dar jausime smūgius ir nuopuolius, laikas tai greitės, tai lėtės. Tačiau nereikia stebėtis, kad ankstesnis žmogaus vystymasis vyko tokį ilgą laiką, milijonus metų, o dabar mes taip greitai vystomės. Taip pasireiškia kokybiniai skirtumai tarp negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogiškojo lygmenų.
Viską lemia kokybė. Šiandien vien savo mintimi išsprendi daugiau problemų nei kažkada galėjai pasiekti sunkiu darbu per šimtą tūkstančių metų. Čia slypi skirtumas tarp kokybinės ir kiekybinės jėgos. Vienas žmogus gena paskui save dešimties tūkstančių karvių bandą ir jas atveda, kur reikia. Jos klauso ir eina paskui jį, todėl kad jaučia jį esant žmogumi. Jos instinktyviai supranta, kad jis geriau žino ir pasirūpins jomis.
Tokia yra kokybinės jėgos galia, ji labai sutrumpina laiką, judėjimą, vietą, juk veikiama kokybe. Pažiūrėk į savo mobilųjį telefoną – šioje mažoje dėžutėje yra daugiau mokslinių pasiekimų negu žmonija kažkada atskleidė per šimtą tūkstančių metų.
Todėl kokybiškai nauji reiškiniai, šiandien atsiskleidžiantys mūsų gyvenime, atveda prie tokių staigių ir veržlių pokyčių. Jie mus labai painioja, juk kol kas nesuprantame, kur slypi jų priežastis ir tikslas.
Žmonijai teks pasikankinti, kol ji atskleis sau metodiką ir supras, kad su ja galima tęsti egzistavimą, progresuoti ir gauti atsakymus. Gal mes kol kas ir nesuprantame tų atsakymų, bet jau nujaučiame, kad mums atsiskleidžia tiesa. Kuo giliau aš įeinu vidun, tuo daugiau sau atskleidžiu, t. y. anksčiau ar vėliau, aš viską suprasiu.
Taip jausis kiekvienas žmogus. Tuomet jis deramai įvertins kabalos mokslą ir pradės jį realizuoti.

Iš 2011 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas reiškia priklausomybę vienas nuo kito

Žmogus, kuris nepasiduoda

Gyventi bėgant nuo prasmės

Komentarų nėra

Teisingas vokas gamtos žiniai

Laidavimas, Platinimas

Klausimas: Jūs sakote, kad masėms visiškai nebūtina studijuoti kabalos mokslo taip, kaip tai darome mes. Bet argi žmogus galės pasikeisti iš vidaus, jeigu nesuartės su pirminiais šaltiniais? Juk visos permainos kyla iš jų.
Atsakymas: Tu priėjai prie kabalos, nes turi norą vystytis. Taškas širdyje taip traukia žmogų pirmyn. Jam blogai, jis nori pamatyti rytdieną, kažką pasiekti, atverti sau dangų – todėl ateina mokytis.
Nesvarbu, kiek yra pinigų jo sąskaitoje, nesvarbu, ar gerai klostosi jo reikalai darbe ir šeimoje. Jo sielvartas kitoks – jis privalo rasti savo gyvenimo prasmę, atskleisti jo tikslą.
Visai kita padėtis tų, kuriuos pirmyn varo materialios aplinkybės: lėšų trūkumas, nelygybė, dėl kurios kyla pavydas kitiems ir t. t. Šis negatyvas ritasi jiems iš paskos ir verčia kentėti.
Kai žmones varo tik kančios, o ne vidinis šauksmas, ne siekis vystytis, negali jiems žadėti, kad mokymasis išspręs visas jų problemas. Juk žmogus nesusieja savo skausmo su geru tikslu priekyje, su Gero ir Kuriančio gėrį atskleidimu. Jis ir neužčiuops šio ryšio, kol neišeis iš blogio.
Kad išeitų, jis turi susivilioti ėjimu pirmyn, gėrio link, tas gėris jam yra „susivienijimas“, „laidavimas“.
Todėl jam sakome: jeigu susivienysime ir atitiksime integralią, globalią gamtą, mums bus gerai. Vietoje kabalos mokslo jam rodome mokslininkus, politikus, ekonomistus ir t. t.
Pateikiame jam faktus, jau pripažintus ir paskelbtus tų žmonių, kurie yra reikšmingi jo akyse. Jis visai nesiruošia sėsti su mumis studijuoti, jo kitokie gyvenimo planai – vadinasi, turime duoti jam tinkamą atsakymą ir jam tinkamą įgyvendinimo priemonę.
Pasakyta: „Auklėk atžalą jos keliu“. Mes kreipiamės į žmones, kad būtume išgirsti ir suprasti. Mes kalbame iš pačios gamtos pozicijų ir įrodinėjame, kad krizė yra globalaus, integralaus pasaulio pasekmė. Renkame profesionalų nuomones ir jų mokslinių tyrimų rezultatus, norėdami iš jų sudaryti krizės bei jos sprendimo vaizdą.
Reikalas tas, kad visa žmonija neatitinka dabartinio pasaulio, todėl ir negali pritapti jame. Mes įžengsime į teisingą kelią tik tada, kai pradėsime vienytis. Jų žodžius ir pateikiame pasauliui – juk jais vis gi tiki. Jie tvirtina, kad be žmogaus išsitaisymo jokios permainos į gerą neįmanomos. Ir šią žinią išgirs bent dalis klausytojų.

Iš 2011 m. rugpjūčio 12 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Blogai yra nežinoti apie savo ligą

Pasaulio labui, Kūrėjui džiaugsmui

„Gyvasis vanduo“ visai žmonijai

Komentarų nėra

Žmogus, kuris nepasiduoda

Kabala

Kabalos mokslas atsako į klausimą apie gyvenimo prasmę. Iš tikrųjų šis klausimas itin svarbus. Juk ieškodamas į jį atsakymo žmogus pirmiausia tiria patį save: ar teisingai žiūriu į gyvenimą, į visa tai, ką darau?
Turiu norą mėgautis, kuris įpareigoja mane kurti šeimą, gimdyti vaikus, rūpintis jais, savo darbu, savo ateitimi, savo tėvais, artimiausia aplinka, miestu, šalimi ir gal net visu pasauliu. Ir visa tai dėl to, kad mažiau kentėčiau.
Būtent taip kančios, o geriausiu atveju – nauda, kurią galima išgauti pakilus virš jų, daugiau ar mažiau nukreipia mane. O kas jeigu pakilčiau virš viso šito, jeigu nepriklausyčiau nuo kančių ir malonumų? Kas jei būčiau objektyvus, kaip Žmogus iš didžiosios raidės? Galbūt tada atsikratyčiau šių pančių? Juk ne kas kitas, o gyvūniniai instinktai skatina mane kurti šeimą, o socialiniai instinktai – laikytis visuomenės įstatymų. Kuo gi užsiimčiau, jei manęs nestumtų kančios ir malonumai?
Šiandien esu panašus į gyvūną, kurį kiekviename žingsnyje nukreipia, ragina ar pristabdo dvejomis vadžiomis: skausmu ir saldumu. Aš tarsi lėlė, marionetė, trapus mechanizmas, neturintis nė mažiausios galimybės padaryti kažką savarankiškai, negalintis nė milimetro žengti pirmyn savo vystymosi kelyje.
Tad ar galiu perimti šias vadžias? Ir jeigu ne – ar bent galiu išanalizuoti situaciją, suprasti, kodėl ir dėl ko kažkas vyksta? Ar apskritai verta stiebtis aukštyn? Galbūt verčiau užsimerkti ir nugrimzti į religines ir kitas praktikas? Tikėtina, kad atsijungdamas nuo esmės susigrąžinsiu ramybę iki gyvenimo pabaigos?
Būtent čia ir atskleidžia save Žmogus, kuris nenusileidžia ir neatsisako to, kas svarbiausia. Jis vis dėlto ieško nepriklausomybės, nepaisydamas malonumų, kančių, gėdos, išdidumo ir kitų dalykų, kurie gyvenime jį valdo ir verčia judėti. „Kas bus − tas, bet turiu rasti esmę“ – būtent čia ir jaučiuosi esąs žmogus. Kitaip nieko nebus“. Kadaise tokių žmonių Abraomas ieškojo senajame Babilone – ir rado keletą tūkstančių.
Kaip tik šis kriterijus ir padeda žmonijai apibrėžti, iki kokio lygmens driekiasi jo gyvūninė dalis ir nuo kur ji jau pasiruošusi tapti Žmogumi.
Ar galime pagreitinti žmogaus vystymąsi skleisdami šias žinias, ugdydami žmogų, kad šis greičiau užduotų esminius klausimus? Iš principo čia ir yra mūsų laikų „socialinis“ darbas.

Iš 2011 m. lapkričio 24 d. pamokos pagal straipsnį „Religijos esmė ir jos tikslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugiasluoksnis filtras prieš įeinant

Mintys apie laisvę – melas ant melo

Gyventi bėgant nuo prasmės

Komentarų nėra

„Kvieskite Jį, kol Jis arti!“

Dvasinis darbas, Grupė

Mes sukurti su egoistine prigimtimi ir nesugebame galvoti apie ką nors, išskyrus prisipildymo malonumą. Todėl, jeigu mums staiga kyla mintis apie davimą, šiek tiek pakelianti aukščiau primityvaus egoizmo, ir pradedame galvoti priešingai – tai, žinoma, sklinda ne iš mūsų vidinės prigimties, o ateina iš Šviesos, iš Kūrėjo.
Visatoje egzistuoja tik dvi šios jėgos: Kūrėjo jėga – noras duoti ir kūrinio jėga – noras mėgautis. Todėl, jeigu žmogui staiga nubunda siekis susimąstyti, kas yra aukščiau jo žemiškosios egzistencijos, t. y. apie savo gyvenimo prasmę, vadinasi, jį pradėjo veikti Aukštesnioji Šviesa.
Tada žmogų atveda į grupę arba jam patenka kokia nors knyga apie kabalos mokslą, arba jis staiga išgirsta kokį interviu – su kiekvienu tarsi „visiškai atsitiktinai“ vyksta koks nors susitikimas su kabala.
Tačiau reikia suprasti, kad jokio atsitiktinumo čia nėra. Kai žmogų atveda į reikiamą vietą ir suteikia jam galimybę būti susijusiam su mokytoju, knygomis, grupe – jos negalima praleisti.
Ne viskas nuo mūsų priklauso, ir kiekvienam teks pereiti tam tikrą procesą, bet jame yra dalis, kurią turime suorganizuoti patys. Jei Kūrėjas pašaukė mus dvasiškai vystytis, tai nuo tos akimirkos, kai suprantame šį iš aukščiau atsiųstą pakvietimą, neturime jo praleisti.
Todėl organizuojamės į grupes, kiekvieną dieną ateiname į pamokas, įkvepiame vienas kitą tikslo svarba, rengiame įvairius renginius. Visa tai turi įteigti šio dvasinio vystymosi proceso svarbą. Jeigu grupė nuolatos galvoja apie tai, kaip pasiekti tikslą, tai atsispindi kiekviename iš mūsų ir priverčia mus būti jautrius.
Taigi, jei man suteikiama nors kokia galimybė ir pabunda mintys apie kilimą ir dvasinio tikslo didybę – nedelsiant į tai reaguoju. Juk tai labai svarbios akimirkos! Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus atsakys į Kūrėjo kvietimą.
Iš tikrųjų, kiekvieną dieną gauname keletą tokių pakvietimų. Ir jei reaguojame teisingai, tai rytoj jų gausime dar daugiau! O poryt – dar daugiau! Taip galima pasiekti būseną, kai visą laiką jausi, kad bendrauji su Kūrėju. Kol visose šiose galimybėse, mintyse, troškimuose, kurie kaitaliojasi tavyje, pradėsi jausti nenutrūkstamą ryšį su Kūrėju.
Yra keletas tokio ryšio, kuris turi vis didėti ir įgyti įvairiausių pavidalų, lygių. Jis tai atsiranda, tai dingsta, kad pažadintų mums didesnį norą.
Tai tarsi žaidimas, flirtas, kuriuo Kūrėjas įžiebia mumyse troškimą, kad bėgtume paskui Jį. Kaip pasakyta: „Panašus mylimasis į elnią“, kuris bėgdamas visą laiką dairosi atgal – tai dingsta, tai priartėja. Taip Kūrėjas žaidžia su mumis.
Svarbiausia nepaleisti atsiradusios galimybės ir jautriai reaguoti. Tomis akimirkomis, kai pajunti pabudimą – turi nepamiršti, kad jis kyla iš aukščiau, ir atsakyti į kvietimą. Kaip pasakyta: „Kvieskite Jį, kol Jis arti!“

Iš 2011 m. birželio 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Komentarų nėra

Visas kūrinio dalis sujungti į vieną sistemą

Dvasinis darbas, Platinimas

Kaip sutvarkyti aktyvų ryšį tarp mūsų? Tai ir yra pagrindinė mūsų užduotis, juk nuo to viskas priklauso! Jeigu suprasime, kaip teisingai tarpusavyje susijungti, grįšime į Begalybės pasaulį, kuriame esame tarpusavyje susieti į vieną sistemą, ir pasieksime amžiną ir tobulą gyvenimą.
Kabalistai, kurie praėjo šį kelią ir atskleidė tai, ką mums teks atskleisti, jie it mažiems vaikams aiškina mums, nepažįstantiems šio pasaulio, kad egzistuoja didžiulis bendras kūrinys, o šiame kūrinyje yra tokios dalys, kurios siekia atskleisti aukštesniąją būseną. Šis siekis kyla jiems kaip gyvenimo prasmės klausimas, nes jie nejaučia, jog mūsų pasaulyje, mūsų lygmenyje yra tikslas.
Dėl ko gyventi? Kad daugiau ar mažiau patogiai egzistuotum? Aš nenoriu gyventi kaip gyvūnas, kuris gyvena nesusimąstydamas, aš noriu daugiau! Kaip šito pasiekti? Kaip sužinoti, dėl ko aš gyvenu, iš kur atėjau, kokį procesą turiu praeiti savo gyvenime? Ar galiu daryti įtaką savo likimui? Kas manęs laukia?
Aš tikrai žinau mirsiąs, jei jau gimiau, − bet kokią tai turi prasmę? Ar yra kažkas po mano mirties?
Žmonės susikūrė sau religijas, rojų, pragarą ir kiekvienas įsivaizduoja tai savaip. Jeigu egzistuoju šiame pasaulyje kaip gyvūnas, kodėl tai turi turėti tęsinį? Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno, kurį vartojame maistui? Ką jis nuveikė savo gyvenime, be to, kad palaikė savo egzistavimą, stengdamasis jį padaryti kuo malonesnį? Žmogus neturi jokio pranašumo gyvūno atžvilgiu.
Žmonės, keliantys šiuos klausimus, − tai žmonės su tašku širdyje, kurie negali pasitenkinti savo įprastu gyvenimu. Jie nori žinoti gyvenimo ir visko, kas vyksta priežastį, jie nori suprasti, kaip sudaryta gamta bei visa pasaulių sistema, dėl kokio tikslo visa tai egzistuoja.
Kūrinys sudarytas iš daugybės dalių, kurių dauguma neturi taško širdyje ir nekelia sau gyvenimo prasmės klausimo. Bendros kūrinio sistemos viduje karaliauja aukščiausia Šviesa, kuri pripildo visas jos dalis. Ką gi turime daryti mes, būdami tarp milijonų žmonių, kurie jaučia krizę ir klausia, kodėl tai vyksta?
Jie klausia šito, nes nori geriau žinoti, o mes klausiame apie gyvenimo prasmę, nes norime pažinti jo paslaptį. Todėl aukščiausia Šviesa mus suvienija mus, nepaisant didelių atstumų tarp mūsų. O kad galėtume susivienyti vieni su kitais, atsirado internetas.
Pradėję vienytis kuriame visas kūrinio dalis tarpusavyje siejančią sistemą, panašią į žvejų tinklą.
Jeigu teisingai tarpusavyje sąveikausime ir platinsime kabalos mokslą visiems kitiems, jie turės prisijungti prie mūsų, nes mes žinome, kaip spręsti krizės problemą, o jie – ne. Mes žinome kaip vienytis, o jie nežino, nes jie neturi šios teigiamos jėgos – taško širdyje.

Iš 2011 m. birželio 4 d. „UNIDOS“ kongreso antrosios pamokos (Madridas)

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo

Gyventi bėgant nuo prasmės

Pernelyg užsitęsęs maratonas

Komentarų nėra

Pažinti gyvenimo paslaptį

Viena siela

Klausimas: Kiek supratau, turime išvystyti šeštąjį jausmą, kuris leis mums suprasti visų mūsų vienybę. Ar ši galimybė egzistuoja kiekvienam žmogui? Ar kiekvienas iš mūsų gali išvystyti tą šeštąjį jausmą?
Atsakymas: Yra žmonių, kurie siekia šio išsivystymo, klausia savęs, kam jie gyvena ir kodėl, kokia gyvenimo prasmė, kur jo šaltinis, kaip viskas sukasi šioje tikrovėje, kas joje vyksta. Negavę atsakymų į šiuos klausimus, jie negali nusiraminti.
Šie žmonės ima studijuoti kabalos mokslą, nes jaučia, kad tiesiog privalo to pasiekti, kitaip jiems neverta gyventi, juk gyventi kaip gyvūnai jie nesugeba. Tačiau tokių žmonių pasaulyje nedaug.
Žmogaus noras skirstomas į šešis norus. Trys norai susiję su mūsų kūnu – tai maisto, sekso, šeimos troškimai. Kiti trys norai susiję su visuomene – tai turtų, garbės, žinių troškimai. Tai šeši svarbiausi norai. Jeigu žmogus gali juose atrasti save, gyvenimo tikslą, tai atranda ir taip gyvena.
Jūs klausiate apie aukštesnį norą – norą pažinti gyvenimo šaltinį. Toks noras kyla tik kai kuriems  žmonėms pasaulyje, tačiau pastaruoju metu jų daugėja.
Maždaug prieš keturiasdešimt metų, kai ėmiau studijuoti kabalos mokslą, tokių žmonių buvo nedaug, tik vienetai. Bet kaip parašyta knygoje „Zohar“, XX a. pabaigoje ir vėliau daugybė žmonių staiga ėmė klausinėti apie gyvenimo esmę – dėl ko jie gyvena, kokia yra gyvenimo prasmė, ir ėmė studijuoti kabalos mokslą.
Ir tikrai, per 15 metų mūsų mokinių skaičius išaugo iki dviejų milijonų. Aš manau, kad iš tikrųjų jų yra kur kas daugiau, tiesiog mes apie juos nežinome, juk nesurašome žmonių, kurie mokosi su mumis internete.
Aš manau, kad bet kuriuo atveju pasaulyje nebus daug žmonių, kuriems iš tiesų rūpės klausimas apie gyvenimo esmę. Tačiau ir visiems kitiems teks pakilti aukščiau savo ego, ne todėl, kad jie leisis į priekį, prie gyvenimo šaltinio, trokšdami suprasti, dėl ko gyvena, o tik tam, kad išsigelbėtų nuo kančių, stumiančių juos iš nugaros. Todėl jie prisijungs prie mūsų, neturėdami kitos išeities. Tokiu būdu, tikiuosi, visi pasieksime gerą gyvenimą. Gamta privers mus susijungti į vientisą visuomenę.

Iš 2011 m. gegužės 20 d. paskaitos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygybė bendroje šeimoje

Spinduliuoti pasauliui meilę

Bendrosios sielos kritinė masė

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »