Egzistuojame mūsų pasaulyje, ir kiekvienas žmogus jaučiasi gyvenąs tam tikroje visuomenėje, aplinkoje.
Žiūrėdami į kitus matome, kad žmonės gimsta, gyvena ir miršta ir taip iš kartos į kartą. Jeigu nematyčiau kitų, nežinočiau, kas vyksta šiame pasaulyje, ar yra koks nors vystymosi procesas. Pagal save šio proceso nepastebėčiau.
Įsivaizduokite: žmogus gyvena vienas. Jis neturi su kuo savęs palyginti, todėl net nežino, kad auga, sensta. Jis tiesiog gyvena nepastebėdamas pokyčių savyje: „Tai aš“.
Bet žmonių apsuptyje pradedi save lyginti su kitais ir tada pastebi vystymosi procesus. Kaip veidrodyje žmogus mato save kitų atžvilgiu: „Šitas žmogus didelis, o aš mažas. Vadinasi, aš irgi užaugsiu ir būsiu didelis!“
Kitaip tariant, būdami visuomenėje matome procesą, kurį praeiname gyvenimo kelyje, ir pradedame savęs klausinėti apie egzistavimo tikslą, gyvenimo prasmę.
Kabalos mokslas aiškina, kad žmogiškos egzistencijos šiame pasaulyje prasmė ta, kad būdamas susijęs su kitais, žmogus pamatytų, jog šis gyvenimas praeina, kad iš paties gyvenimo nėra jokios naudos, ir kad ir kaip gyventum − geriau ar blogiau − visų laukia ta pati pabaiga.
Todėl mūsų vystymosi procesas neapsiriboja vien tik žemiška plotme, tu gali pakilti aukščiau jos į vidinę, aukštesnę − dvasinę dimensiją.
Už visų būsimų žemiškojo vystymosi gyvenimo ciklų yra tam tikra išjudinanti visą materiją jėga, ir tu gali susisiekti su šia vidine jėga, susitapatinti su ja, pažinti visą šį jos valdomą procesą, suprasti, kas verčia ją judėti, ko ji nori iš šitos materijos ir kur ją veda.
Tuomet suprasi savo likimą, savo paskirtį, ir kodėl tau suteikta tokia galimybė − užmegzti ryšį su šia visą realybę valdančia jėga ir suprasti, ką tuo pasieki.
Žmogui atsiveria noras, suteikiama galimybė pažinti gyvenimo ir egzistencijos paslaptį, suprasti to, kas vyksta, priežastį ir tikslą, išspręsti gyvenimo ir mirties klausimą.
Norint pritraukti šią verčiančią suktis visą materialųjį pasaulį jėgą, norint ją pažinti, susijungti su ja, reikalinga knyga „Zohar“, pirminis šaltinis.
Jeigu susijungiu su šia Knyga − ne šiaip skaitau, o įgyju su ja vidinį ryšį, tai ten atskleidžiu, sutinku ir pradedu jausti tą pačią jėgą, suteikiančią gyvybę ir valdančią visą realybę, visą Gamtą, visą pasaulį, kuriame esu.
Šis vidinis, viską išjudinantis variklis pradeda palaipsniui man atsiverti. Iš pradžių už visos materijos atskleidžiu jėgą, kuri viską išjudina. Po to pradedu atrasti ryšius, kuriuos ši jėga sukuria tarp materijos dalių ir tarp už jų esančių tarpusavio sąveikos jėgų. Vėliau pradedu atrasti dar gilesnius šaltinius, iš kurių ateina visos šios jėgos − iš vienos jėgos, iš vienos minties, vadinamos Kūrimo sumanymu.
Už daugybės jėgų, kurios slepiansi už visų materialios realybės dalių, pradedu matyti vieną jėgą, vieną mintį. Tada visa iš tos minties, Kūrimo sumanymo man atsiverianti realybė − visa tai kartu vadinama „Kūrėjas“ − iš žodžių „Ateik ir pamatyk“ (hebr. „Bore“ − bo/ateik ir re/pamatyk). Tu ateini ir atskleidi visą realybę jos išoriniu pavidalu (kaip kad dabar ją jaučiame) ir daug gilesne forma (dvasinis pasaulis), t. y, atskleidi abi realybes kartu. Atveri visą kūrinijos tobulumą − čia ir dabar.
Kam atskleistų mums visą šį tikrovės tobulumą, ir parašyta knyga „Zohar“. Taip turime ją priimti. Vėliau atskleisime, kad „Zohar“ − tai visai ne knyga, o ypatinga sistema, vadinama „knyga Zohar“. „Zohar“ − tai ta aukščiausioji Šviesa, ta jėga, kuri ateina pas mus iš jos aukščiausiojo šaltinio. „Zohar“ − tai nusileidžiantis pas mus „aukštesnysis švytėjimas“.
Skaitydami knygą „Zohar“, užmezgame ryšį su ta aukštesniąja sistema. Ji tarsi gyva knyga, ji veikia mums. Ji turi ypatingų galių, nes yra susijusi ir su manimi, ir su pasauliu, esančiu už materijos, − su jėgų pasauliu. Ši knyga tarnauja mums kaip adapteris, kaip tarpininkas tarp manęs ir už gamtos esančių jėgų.
Todėl turiu žiūrėti į šią knygą kaip į priemonę atskleisti Kūrėją, visaapimančią realybę.

Iš 2011 m. kovo 11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsiskleiskite aukštesniajame išmatavime!

Ryšio su Kūrėju sistema

„Zohar“ – bilietas į dvasinį pasaulį

Klausimas: Kodėl studijuoti kabalos mokslą ateina daugiau moterų nei vyrų?
Atsakymas: Šiandien pasaulyje moters noras didesnis nei vyro. Juk šis pasaulis visiškai nepatenkina moters. Ji yra arčiau gamtos nei vyras, ji daugiau reikalauja iš žemiškos egzistencijos, nori turėti šeimą, vaikų ir vyrą, jai reikalingas lizdas. Kita vertus, vyras paprastai nenori įsipareigoti. Anksčiau jam tai buvo būtina, nes negalėjo sutvarkyti gyvenimo vienas: kas jam skalbs ir virs? Kas pasirūpins juo? Anksčiau buvo aišku, kad gyventi reikia dviese –  dėl vaikų ir dėl savęs. Tačiau šiandien kitaip. Visuomenėje veikia tiek pagalbinių sistemų, kad žmona tiesiog nereikalinga. Gali išspręsti skalbimo ir maisto gaminimo klausimus be jokių įsipareigojimų. Tačiau moteriai šie norai liko, nors mažesni. Dėl to ji labai kenčia.
Apskritai, moterys ištvermingesnės, labiau užsispyrusios, moteris stipresnė už vyrą, nes labiau susijusi su gamta, pastovesnė. Tačiau jos noras nepatenkintas, ji negauna pasaulyje to, ko reikalauja jos prigimtis. Nesuradusi vyro, kuris išpildytų jos troškimus, moteris lieka bejėgė. Juk jai tenka prisiimti vyro atsakomybę. Ir nors šiuolaikinėje visuomenėje įmanoma gyventi be vyro, moterys vis tiek jaučia nusivylimą, tuštumą ir nepasitikėjimą. Tai verčia ieškoti gyvenimo prasmės. Dėl to į kabalą ateina daugiau moterų nei vyrų. Vyrus kol kas dar masina futbolas, kelionės, skirtingos moterys, todėl jie jaučia, kad viską turi. Blogiausiu atveju jie sugrįžta į savo gimtus namus pas mamą.
Taip ir išeina, kad moteris yra nusivylusi ir jaučia tuštumą.

Iš 2011 m. kovo 6 d. pokalbio apie moteris

Daugiau šia tema skaitykite:

Moters verta vieta

Slaptoji moters galia

Dvasinė moters misija

Šiandien žmonija išvysčiusi ištisą pramogų pramonę, kad pamirštų gyvenimo tuštumą: įvairiausi pasaulio čempionatai, visų rūšių varžybos – viskas vyksta tam, kad supainiotų žmogų ir kažkiek užpildytų jo gyvenimą.
Juk egoizmas išaugo ir reikalauja pripildymo. Viena iš vyriausybės užduočių – „susukti“ liaudžiai galvą, kad ją nuramintų ir kažkuo užimtų − kad tik ji neuždavinėtų klausimų.
Juk ką tautai atsakyti, jeigu ji ima klausti apie gyvenimo prasmę? Valdžia nieko negali į jį atsakyti, tačiau ji nenori, kad piliečiai išeitų į gatves ieškoti gyvenimo prasmės, praradę tikėjimą ir šiuo gyvenimu, ir ja.
Todėl ji palaiko populiariąsias „žvaigždes“, masinę kultūrą, masines informavimo priemones, aprūpinančias mus visokiausia niekam tikusia informacija, kad tik supainiotų mus ir truputį nuleistų mus nuo lygmens, iki kurio jau išsivystėme… Juk jeigu leistume žmogui dabar veikti pagal jo paties aiškų norą, jis pradėtų uždavinėti labai rimtus, brandžius klausimus.
Jis atskleis, kad neturi nei auklėjimo sistemos augančiajai kartai, nei kultūros, nei pripildymo, nei sveikos visuomenės – nieko! Jis supras, kad gyvena visuomenėje, kur viešpatauja visiška savivalė. Ir tada jis paklaus: ir tai vyriausybė, pasaulis, ir tai, kaip reikia gyventi?!
Ir prasidės revoliucijos ir riaušės. Todėl pagrindinis vyriausybės uždavinys yra „prikimšti“ tautai galvą ir taip visur, bet kurioje šalyje: Europoje, Amerikoje, arabų valstybėse.
Todėl, kai žmogaus noras tampa didesnis nei jis gali gauti iš gyvenimo šiame pasaulyje, tada pabunda kabalos mokslas ir atskleidžia jam tikrąjį tikslą.
Tačiau tada kyla problema, kaip žmogui pateikti šias žinias, juk su jomis neįmanoma kreiptis į masines informavimo priemones, nei į pop žvaigždes, nei į mokslininkus, nei į švietimo sistemą, nei į vyriausybę. Ir visi bus „prieš“ patys nesuprasdami, kodėl! Atsiveria visiškas susipriešinimas tarp kabalos mokslo ir visų gyvenimo būdų, kuriuos išradome šiame pasaulyje.
Bus neįmanoma remtis jokiais kanalais – tik tiesiogiai kreiptis į žmones, kad jie sužinotų, jog kabala turi visus atsakymus į jų vidinius klausimus. Visi kiti nori juos supainioti su šiais klausimais ir užčiaupti bet kokiomis priemonėmis, tačiau žmonės neišvengiamai kentės neradę atsakymo į šiuos klausimus.
Todėl kreipiamės tiesiogiai į kiekvieną žmogų. Nesugebėsime sau rasti jokių kitų sąjungininkų. Jūs dar pamatysite, kaip jiems visiems su mumis nepakeliui.

Iš 2010 m. gruodžio 19 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė – savo šeimininkės įpėdinė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Brangesnė už gyvenimą tiesa

Ko reikalauja žmonės aikštėje

Visiems kartu pro vieną „langą“ bežiūrint

Klausimas: Į ką koncentruojasi kabalos mokslas ir ką jis gali duoti žmogui?
Atsakymas: Kai vaikystė baigiasi, žmogui pamažu atsiveria akys ir jis pastebi esąs tam tikrame pasaulyje.
Galima jame gyventi nesusimąstant, tiesiog „kaip visi“, žvelgiant į kitus. O gali būti, kad jam norisi šiek tiek daugiau suprasti apie gyvenimą. Viskas priklauso nuo žmogaus vidinio poreikio, kuris jį stumia.
Ir tada žmogus nori atskleisti jį supančią tikrovę: vaikystėje – savo kambarį, vėliau – savo kiemą, miestą, šalį, pasaulį, visą žemės rutulį, po to jis pereina prie kosmoso. Bet galiausiai supranta, kad visi šie bandymai neatneša jam pasitenkinimo.
Šiandien, žmonija prarado susidomėjimą netgi moksliniais kosmoso tyrinėjimais, teliko vien jo  komercinis pritaikymas: mobilaus telefono valdymas iš palydovo arba šnipinėjimas.
Mūsų jau neįkvepia kosminiai skrydžiai į tolimas galaktikas. Vidinis žmogaus noras pasikeitė ir driekiasi ne į tolį, ne į kosminius atstumus, o atvirkščiai – daugiau į vidų.
Kyla klausimas: iš kur tai atėjo ir kokiu tikslu? Pirmą kartą žmonijos istorijoje nesistengiame padaryti tiesiog „daugiau“, o norime pirmiausia suprasti: kam turime tai daryti?! Tai klausimas apie savo šaknį: „Iš kur viskas ateina? Ir kur tai mane veda?“
Metai iš metų žmonėms tampa vis sunkiau parduoti kažką naujo – jie jau viskuo persisotinę. Tai nereiškia, kad jie neturi troškimų, bet tu tiesiog negali jiems duoti to, ko jie nori! Ir todėl jie lieka nepatenkinti, nusivylę, ima vartoti narkotikus, kad užsimirštų.
Jiems reikalingas atsakymas apie gyvenimo prasmę, o ne tik supratimas, kaip sukurti aplink save sotų, ištaigingą egzistavimą, malonų gyvūniniam kūnui.
Tai akivaizdu stebint madą: ji tapo daug paprastesnė ir laisvesnė. Tai rodo, kad žmogus išsilaisvina iš materialių vertybių, kuriose jau nemato pripildymo ir prasmės. Jis tiesiog nori, kad jam būtų patogu, ir kad nejaustų kokio nors materialaus trūkumo. Bet žmogus nenori sutelkti dėmesio į tai ir per daug rūpintis.
Tai labai didelis skirtumas: man reikia mašinos, namo, tūkstančio įvairiausių daiktų, kad būtų patogu gyventi. Bet jie patys man neįdomūs, tiesiog noriu susikurti sau komfortą, o šiaip – man nieko nereikia. Daiktai palengvina man gyvenimą ir tai puiku, bet jie patys nėra mano tikslas. Noriu atskleisti save dėl kažko kito, aukštesnio.
Ir čia žmogui atsiveria klausimas apie esmę, apie gyvenimo prasmę. Tada jam jau nepadės nei technologijų vystymas, nei mokslas, nei filosofija, nei psichologija – niekas negalės į tai atsakyti. Nes tai klausimas apie mano šaknį – „Iš kur esu kilęs?“. Ar be šio gyvūninio egzistavimo turiu kažkokią aukštesnę paskirtį?
Juk šiame gyvenime aš jau išsisėmiau, ką dar galiu gauti? Dar kokį nors super madingą žaisliuką ar televizorių? Galite sugalvoti kokias tik norite pramogas, bet visa tai bus iš tokio lygmens, apie kurį aš jau neklausiu. Ir aš dėl to nekaltas! Mano viduje pabunda tokie klausimai, kurie priklauso kitai pakopai.

Iš 2011 m. sausio 24 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nauja koordinačių ašis

Kam skirta Kabala

Kas gi ten slepiasi manyje?

Klausimas: Kas būdinga  žmogaus vystymosi lygmeniui, o kas – gyvūninio? Ar yra skirtumas, kuriame regione gyvena žmogus?
Atsakymas: Tai nesusiję su jokiais žemės parametrais. Bet kuriame žmoguje yra negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogiškoji gamta. Ir kiekvienas turės pasiekti tobulą būseną.
Svarbiausia – pastangos siekiant šios būsenos, nors ji visiškai nepriklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Egzistuoja pradinės savo būsenos visų sielų rinkinys, pirminis informacijos įrašas, kuris  kabaloje vadinama  „rešimot“. Ir kiekvienas iš mūsų šioje sielų hierarchijoje turi savo vietą.
Kai ateina laikas ir kažkuris taškas globaliame mechanizme turi pradėti vystytis, šiame taške esantis žmogus pajunta tam tikrą spaudimą ir tai stumia jį pirmyn.
Nuo žmogaus tada priklauso tik pokyčio greitis ir forma: arba gerai ir greitai, arba lėtai ir blogai. Daugiau nieko.
Bet kuriame regione yra žmonių, kurie jau pasirinko dvasingumo kelią ir yra pažengę į priekį. Ir tai nepriklauso nuo to, kur ir kaip gyvena žmogus.
Kol kas mažiausiai tokių rasime Europoje. O Rusijoje ir Pietų Amerikoje –daugiausia.
Bet iš esmės jų yra visur. Kinijoje, Irane, Japonijoje, Afrikoje, Australijoje – visur yra mūsų draugų, priklausančių visiškai skirtingoms rasėms, tautoms ir socialiniams sluoksniams. Ir mes negalime pasakyti: kas iš jų, kaip ir kada pradės siekti dvasinio kelio. Tai visiškai nenuspėjama. Mes nežinome, kokia tvarka vystosi kiekviena bendros sielos dalis.
Juk ir embrionas motinos įsčiose vystosi tam tikra seka. Taip ir bendros pasaulio sielos dalys, visi mes, vystomės tam tikra tvarka. Pagal bendros sielos atvaizdą vystosi ir kiekviena atskira siela.
Klausimas: Ar galima pasakyti, kad, jei žmogui iškilo klausimas apie gyvenimo prasmę, vadinasi, jame atsirado taškas širdyje, ir jis jau pasiekė „žmogaus“ lygmenį?
Atsakymas: Taip. Jeigu žmoguje nubudo taškas širdyje ir jis pradeda klausti apie gyvenimo prasmę, – tai jau  „žmogaus“ lygmuo.
Bet šioje stadijoje jis gali užsikonservuoti ilgiems metams. Jeigu toks žmogus neatsidurs grupėje, šalia autentiškų šaltinių, arti mokytojo, jis beveik nieko negalės padaryti. Deja, tokių žmonių yra. Ir man liūdna juos matyti. Jie buvo su mumis, o paskui atsitraukė – ir įšaldė save. Aš laukiu jų grįžtant kuo greičiau.

Iš 2011 m. sausio 14 d. pamokos pagal knygos „Zohar“ pratarmę

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sutikti su Kūrėjo valdymu?

Dvasinė lygybė

Piramidė

Šiame pasaulyje kiekvienas žmogus turi pajausti Kūrėją – nė kiek neabejodamas, kad jaučia ir supranta Jį.
Suvokimas – tai pati giliausia ir aukščiausia mūsų pažinimo pakopa.
Visi mano jutimo organai (jausmai, protas ir širdis) turi būti pripildyti besąlygišku dvasiniu atskleidimu.
Neturi likti jokių abejonių, prieštaravimų, senų klausimų ar aiškinimosi. Taip įgyju visišką pripildymą ir suvokimą, už kurį didesnio nėra. Visas Kūrėjo sukurtas noras mėgautis galutinai išsivystė ir pilnai prisipildė.
Jeigu žmogus nejaučia poreikio tokiam atvėrimui, jis gali ir toliau gyventi įprastą gyvenimą. Aš iš visos širdies linkiu jam sėkmės. Tačiau jeigu jam to nepakanka, jeigu jis nori žinoti, kodėl gyvena, kokia prasmė – jis turi atverti šaknį, gyvenimo šaltinį, o tam reikalinga kabala.
Jeigu į visus šiuos klausimus žmogus negali atsakyti pasinerdamas į religiją, „dvasines” praktikas, įvairiausius pomėgius ar narkotikus – jis lieka tuščias ir jam reikia atskleisti gyvenimo prasmę.
Gamtoje egzistuoja daugybė reiškinių, kuriems atskleisti man reikia papildomų prietaisų: teleskopų, mikroskopų. Tačiau yra tai, ko nepajėgiu atverti, nes gamta daug sudėtingesnė už mane.
Ir ne todėl, kad ji veikia daug platesniu diapazonu, kuriame gelbsti kokie nors lokatoriai. Gamtoje yra tokių reiškinių, apie kuriuos nė nepagalvočiau, nes esu sukurtas pagal tris ašis – tokia mano smegenų vidinė sandara.
Tačiau manyje nubunda taškas, kuris kalba, jog neužtenka visko, ką žinau! Ir štai matau, kad įprastas mokslas nesuteikia man pasitenkinimo. Šis taškas iš kito išmatavimo.
Ten nėra triašės koordinačių sistemos (laiko, judėjimo, vietos) – tai kažkas visiškai kitokio. Ne šiaip sau erdvė su keletu papildomų koordinačių ašių − suspausta ar išplėsta – tai visiškai kitokia tikrovė, neturinti jokio ryšio su čia esančia.
Jeigu aš galiu ištirti šią aukštesnę tikrovę – argi aš ne mokslininkas? Žinoma, kad taip, ir dar koks!

Iš 2010 m. lapkričio 28 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela”

Daugiau šia tema skaitykite:

Kompasas, nurodantis Kūrėją

Iki pat tolimiausios žvaigždės

Ką reiškia būti Kūrėju?

Klausimas: Jeigu Šviesa –  absoliutus visaapimantis malonumas,  mane labai domintų galimybė artimiau su ja susipažinti. Kaip tai padaryti? Gal ji jau atėjo manęs pakviesti, o aš nepastebėjau…
Atsakymas: Privalai nuspręsti, ką renkiesi: Šviesą ar malonumą, kurį ji teikia. Jeigu renkiesi malonumą,  nieko iš to neišeis.
Tik iš pradžių Šviesa augina tave per malonumą, kad užaugtum ir taptum didelis. Taip mes auginame vaikus –  jie gauna viską, iš anksto jiems paruošta, ir auga, kol pasiekia brandos amžių.  O tada jam sakoma: stop, tu jau suaugai.
Jis gali šaukti, kad nori likti vaikas ir toliau gauti saldainių, bet niekas nepadės. Jeigu užaugai, privalai ir būti suaugęs: privalai tarnauti armijoje ir dirbti.
Ką reiškia būti suaugusiam? Jam nevalia vaikytis malonumų, jis privalo savyje ugdyti davimo savybę! Gyveni visuomenėje ir privalai jai duoti: dirbti, teikti naudą kitiems, tik tada turėsi teisę egzistuoti.
Tas pats galioja ir dvasiniame pasaulyje! Suaugęs žmogus nesivaiko vien tik malonumų – jis siekia didingo tikslo savo gyvenime. Būti suaugusiam – reiškia būti duodančiam, dirbančiam ne dėl malonumo, o dėl jo šaltinio.
To iš mūsų reikalauja Šviesa. Štai tada  mes ir surandame ryšį su pačia Šviesa, ne tik su tuo, ką gauname iš jos.
Mes įžengiame į naują epochą, kai Šviesa nustoja visai žmonijai vienodai teikti malonumą. Ji liaujasi žadėjusi, kad priekyje mūsų laukia vien malonūs dalykai, ir mes jau nebebėgame, tikėdamiesi kažką gauti. Niekas jau nebevilioja tolyn…
Nebėra kitos išeities, tik pereiti į naują paradigmą: vaikytis ne malonumą, o jo šaltinį. Jeigu nepanorėsime, bus dar blogiau – Šviesa vis tiek privers tai padaryti, nebeleisdama mums mėgautis.
Tada mes pradėsime klausinėti: „Kodėl taip vyksta? Kokia mano gyvenimo prasmė? Kodėl staiga nebėra malonumo? Ką daryti?!“
Tu jau pradedi klausinėti ne apie malonumą, o apie jo šaltinį: „Kodėl malonumas baigėsi? Kas atsitiko su jo šaltiniu? Iš kur jis?“ Taip mes ir judame pirmyn.
Kol  jaučiame malonumą, apie nieką neklausinėjame. Bet jeigu nebejaučiu jo dabar ir nebesitikiu jo ateityje, tai jau problema – aš pradedu ieškoti, iš kur jis turėtų ateiti?! Kodėl jo nėra, kas ten atsitiko?
Ir čia paaiškėja, kad norėdamas pasiekti malonumą, privalau prisiartinti prie jo šaltinio. O prisiartinti – reiškia pakeisti savo norą gauti į norą duoti.

Iš 2010 m. gruodžio 30 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad Šviesa iš mūsų nepranyktų…

Ant neapykantos ribos!

Svarbiausia – nesipriešinti

Kabala užsiima sielos taisymu. Sielą turi kiekvienas, tačiau ji paslėpta. Siela – tai noras atskleisti gyvenimo prasmę.
Kai šis noras žmoguje pabunda tiek, kad atveda jį ten, kur studijuojama kabala, tai reiškia, kad siela ima skleistis, ir žmogui prireikia kabalos žinių.
Kitaip jis neišvystys savo sielos ir ji teliks tašku, bus spaudžiamia stumiančių jėgų, ir šį spaudimą  jaus kaip kančias.
Juk mūsų gyvenimo tikslas – atskleisti ir išvystyti savo sielą, kad joje užmegztume ryšį su Kūrėju. Todėl nesvarbu, kokias prigimtines savybes turi žmogus: vienus labiau traukia gamtos mokslai, kitus – kultūra ir švietimas, vienam reikalingas pats paprasčiausias mechaninis darbas, o kitam – kažkokios filosofijos.
Yra tingių, energingų, supratingų žmonių. Tačiau tarp visų šių žemiškų savybių ir sielos vystymosi nėra jokio ryšio. Kaip pasakyta kabaloje: „Ne protu mokomasi“.
Aš pats vertinu žinias ir mokslinį požiūrį, tačiau mačiau, kaip tai gali supainioti žmogų. Todėl nėra jokių apribojimų, svarbiausia – noras!
Atsižvelgiama tik į tašką širdyje, kurį vysto Šviesos jėga ir kuris visai nesusijęs su žemiškomis žmogaus savybėmis. Niekas nesieja prigimtinių savybių, gabumų, įpročių, išsilavinimo su sėkme, taisant savo sielą.

Iš 2010 m. spalio 1 d. pamokos „Kabalos mokymosi būdas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Padarysim ir išgirsim

Kaip valdyti savo būsenas?

Kabala – nesudėtingas mokslas!

Klausimas: tai kas vis dėlto kaltas dėl mano kritimų – pats žmogus ar Kūrėjas? Ar krentame dėl įdėtų pastangų, ar tai tingumo rezultatas?
Atsakymas: Apie Kūrėją pasakyta: „Aš – pirmas ir Aš – paskutinis“!
„Aš – pirmas“ reiškia, kad kiekviena pradinė būsena nuo mūsų nepriklauso. Ir paprastai ji iš viso nesusijusi su tuo, kas vyko anksčiau.
Aš neturiu omenyje paprastų žmonių, kuriuose automatiškai paeiliui realizuojasi „genai“ (rešimot, įsakymai iš aukščiau) ir kuriems nekyla klausimų apie gyvenimo prasmę ir kaip realizuoti valios laisvę.
Bet žmogus, kuris jau dėl kilusio klausimo apie gyvenimo prasmę pajuto tuštumą, kad ją užpildytų, gali save realizuoti, įsijungti į grupę (bendrą sistemą), tikrinti savo kilimus ir kritimus – būseną, kuria jis pradeda savo dvasinį kelią.
Viskas vertinama pasirinkimo laisvės, o ne pačios būsenos, atžvilgiu. Pati būsena manęs nejaudina – ji gali būti ir gera, ir bloga! Svarbiausia, kaip aš ja dabar naudojuos! Kitaip tariant, atsižvelgiama tik į „išvestinę“.
Aš nekeičiu ir netaisau pasaulio – aš taisau savo dalyvavimą jame.

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu paliksi mane dienai…

Neapsikrauk balastu kelyje

Stebėti save

Klausimas: Kas yra bendras dvasinis sutuoktinių darbas?
Atsakymas: Dvasinis ryšys – kai moteris tampa tarsi kita vyro „kūno puse“. Juk vyras be žmonos – nepilna noro dalis.
Ši dalis tokio, rodos, „gyvūninio“ egzistavimo, šeimyninio gyvenimo, tarsi visai nesusieto su dvasingumu, – labai svarbi.
Dar neatėjo tas metas, tačiau mes pasieksim būseną, kai ir vyrai, ir moterys pajus būtinybę sužinoti, kokia gyvenimo prasmė, dėl ko mes gyvenam?
O išspręsti šią problemą galima tik tada, kad mes tampame panašūs į gamtą, Kūrėją, todėl privalome gyventi šeimyninėje poroje.
Tai ir bus mūsų bendras dvasinis darbas. Pajusime, kad be dvasinio ryšio negalime išsaugoti šeimos. O be šeimos negalime siekti dvasingumo!
Todėl šiandien šeima yra tokia „sudužusi“, apimta tokios krizės,– tai tarsi „cimcum“ (apribojimas).
Visas ligšiolinis gyvenimas, psichologija, požiūris į šeimą, visa buvusi šeimos paradigma – viskas baigėsi! Tai yra, „sudužo“.
Subyrėjo visa mūsų ankstesnė filosofija, santykis su gyvenimu, šeima, visuomenė. Visa tai priėjo savo pabaigą, todėl šiandien mes išgyvename krizę.
Mes tarsi atpjauname nuo savęs visą buvusį santykį su gyvenimu – ir įžengiame į naujų santykių erą.
Man ir vėl bus reikalinga šeima, vaikai, darbas, visuomenė – tačiau jau ne tam, kad egoistiškai juos išnaudočiau ir sukurčiau sau patogų, mažą lizdelį, skirtą  ramiam materialiam gyvenimui, o kad galėčiau pasiekti davimą, Kūrėją.
Vyksta staigus perėjimas, kuomet mums reikia atskirti save nuo senojo gyvenimo, nuo buvusio santykio.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam reikalinga šeima

Kas šeimoje svarbiausias

Meilė, šeima ir kūrimo tikslas