Koronavirusas pasuko mūsų gyvenimą 180 laipsnių kampu, tačiau būtent dėl jo mokomės teisingai žiūrėti į gyvenimą. Gyvenimo prasmė – tai ne bėgioti nuo ryto iki vakaro verčiantis įvairiais verslais ir ne siekti patenkinti visus savo egoistinius norus ir polinkius.
Nesiūlau asketizmo, tačiau užsipildyti galima tik su sąlyga, kad tuo pat metu suprantame gyvenimo esmę ir jo tikslą, ir tai mums svarbiausia. Todėl požiūris į gyvenimą turi būti toks, kad pirmiausia norime atskleisti, kur mus veda gyvenimas.
Kaip per epidemiją atsiriboti nuo negatyvaus požiūrio ir teigiamai žvelgti į gyvenimą? Manau, kad žmonijos dabar laukia itin pozityvi ir daug žadanti perspektyva, jei žmogus supranta, ką gamta jam ruošia.
Ir priešingai, jeigu nesutiksime su gamta – kentėsime. O gamta vis tiek išmokys mus, kaip tinkamai žiūrėti į gyvenimą. Pasiekėme brandą ir dabar kaip suaugę žmonės žengiame į naują gyvenimo etapą.
Ar gyvenimo ir nežinios baimė gali būti teigiama perspektyva? Nemanau, kad turime bijoti, juk atsidūrėme vaiko situacijoje: jis užaugo ir turi įgyti profesiją, kurti savo gyvenimą kaip suaugęs vyras.
Vyras (gėvėr – hebr. k.) kilęs iš žodžio „įveikimas“ (hitgabrut – hebr. k.), nes jis įveikia visus sunkumus bei problemas ir kuria savo gyvenimą: turi kurti šeimą, statyti namą, gimdyti vaikus ir aprūpinti juos visais būtinais dalykais.
Štai taip turėtume suvokti šį gyvenimo periodą, kad svarbiausia būtų ne siekis praturtėti, pradėti įvairius verslus ir skraidyti po pasaulį. Visa tai gali būti, bet svarbiausia, jog matytume, kam visa tai darome.
Turime žinoti, kaip pasiekti gyvenimo esmę, jo tikslą, sukurti naują, teisingą žmoniją, pačius save ant Žemės rutulio. Ir ne senąja forma, kai žaidėme it vaikai, varžydamiesi vieni su kitais, o rimtai pažvelgti į save ir savo gyvenimą, kad suvoktume jį, kaip įėjimą į kitą gyvenimą, tobulą ir amžiną, kupiną prasmės.
Žmonija užaugo ir privalo elgtis, kaip suaugusi – štai ko iš mūsų reikalauja koronavirusas. Turime ji suprasti, kaip kvietimą rimčiau pažvelgti į savo gyvenimą. Nūnai mūsų gyvenimo prasmė yra gauti malonumą. O rytoj atskleisime naują gyvenimo prasmę – kad mūsų gyvenimas taptų amžinas. Šito iš mūsų reikalauja gamta.
#264950

Iš 2020 m. gegužės 5 d. programos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš karantino, II dalis

Laiminga pabaiga žmonijos istorijai

Kauke, aš tavęs nepažįstu!

Komentaras. Mokslininkai nustatė naują depresijos rūšį, kuri vadinasi „besišypsanti depresija“. Ja sergantys žmonės atrodo laimingi, o iš tikrųjų kenčia nuo depresijos. Ir ši rūšis plinta. Šie žmonės turi profesiją, vaikų, šeimą, pomėgių ir pastoviai išgyvena depresiją. Jie šypsosi, rodo, kad yra laimingi, o viduje – visiška sumaištis.
Atsakymas. Tai, man atrodo, būdinga didžiulėms žmonijos masėms.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame mūsų egoizmas nuolat vystosi. Ir tai, kas mus tenkino ir patenkino prieš tūkstantį metų, prieš penkis šimtus metų nublanko, o šiandien – iš viso nebepatenkina.
Jeigu XX a. pradžioje, kai žmogus turėjo ką valgyti, kuo apsirengti ir kur miegoti, jis buvo laimingas (didžioji masė), tai šiandien tai visiškai negarantuoja komforto būsenos. Nes egoizmas auga ir reikalauja iš žmogaus gerokai didesnių užsipildymų ir netgi tokių, apie kuriuos pats žmogus nežino.
Štai bloga man, kažko nyku! Atrodo, pavalgiau, pamiegojau. Turiu kur miegoti. Turiu ką pavalgyti. Ir darbas yra. Visko yra. Tai ko man trūksta? Pats nežinau.
Klausimas. O ko žmogui trūksta?
Atsakymas. Pilnatvės, laimės jausmo. To nepakanka. Turiu viską, bet jaučiuosi tuščias.
„Ko tu neturi? Pasakyk – ko. Aš užsirašysiu ir įsipareigoju visa tai suteikti tau“.
„Šito nesuteiksi. Aš iš vidaus turiu kažkuo užsipildyti. Viduje turiu tuštumą, kurios niekaip negaliu pripildyti – nei gėrimu, nei maistu, niekuo.
Klausimas. Kaip žmogui tai rasti?
Atsakymas. Niekaip. Nes jame atsiranda trūkumas, vidinės tuštumos jausmas, kurio neįmanoma užpildyti niekuo mūsų pasaulyje. Gali paimti jį kaip vaiką į karuseles, į pasivaikščiojimus, į keliones, rodyti filmus, nesvarbu, jis liks toks pat. Jis žiūrės, tai šiek tiek atitrauks jį, bet vis tiek jaus, kad tai tik trumpas pabėgimas nuo tuštumos. Tai yra žmogus truputį pakyla virš jos, bet neišeina.
Klausimas. Žinomas austrų psichologas ir neurologas Viktoras Franklis rašė, kad kertinis geros psichinės sveikatos akmuo yra gyvenimo tikslas. Ar gyvenimo prasmės suradimas yra būtinas?
Atsakymas. Mūsų laikais – taip. Seniau gyvenimo prasmė buvo išgyventi.
Kažkada gyvenau Lietuvoje. Žmonės, kurie gyveno ten dar iki sovietų valdžios, pasakojo, kaip viskas buvo sutvarkyta. Ryte eini kažkur dirbti. Darbas dažniausiai – nepastovus, juk tai – maža šalis. Tau pasisekė – tu dirbi, gauni už tai pinigų, ateini namo, turi ką valgyti – sau, šeimai ir t. t. Ir taip buvo daugeliui eilinių neturtingų žmonių. Taip žmonės gyveno. Tai yra, jeigu žmogus šiandien uždirbo, ir jis turi kuo pamaitinti savo šeimą, jis – laimingas.
Praėjo 50 metų. Ar toks gyvenimas gali būti laikomas sėkmingu šiuolaikiniam žmogui – kad jis ryte nežinotų, kur uždirbti, o vakare – kuo maitinti šeimą? Ne. Jam reikia daug daugiau. Jo egoizmas tapo kur kas platesnis, gilesnis. Jam reikia žinoti, kiek jis uždirba, kada jis gauna, ką jis už tai pirks, kur važiuos pailsėti ir pramogauti, kur mokysis jo vaikai, kokią jis turės pensiją, ir, apskritai, viską-viską-viską!
Klausimas. Tai jis pats turi tuo pasirūpinti?
Atsakymas. Jo poreikiai taip išaugo (ir žmogus nieko negali padaryti, tai jo vidinis egoizmas taip išsivystė, tai ne išlepimas), kad jis negali šiandieną būti laimingas nuo to, kad gaus kažkokį minimalų užpildymą. Jis net pats nežino, ko trūksta. Ši depresija paliečia ir visiškai apsirūpinusius, visas visuomenės klases.
Klausimas. Kur gi yra išėjimas iš šio labirinto?
Atsakymas. Nežinau. Bet atsimenu, kad aš buvau toks savo kartoje, ir man buvo sunku. Visą savo vaikystę ir jaunystę buvau tokios pusiau depresinės būsenos, kol suradau savo rimtą užsiėmimą – kabalą.
Aš nežinojau, kuo užsipildyti, dėl ko egzistuoju. Viskas buvo tarsi netikra, kodėl privalau tempti šią gyvenimo naštą. Už ką? Baisiausia, kai atsikeli ryte, nematydamas prasmės: „O dėl ko keltis? Kam aš prabudau?“
Ir šias būsenas nuolat išgyvena tie žmonės, kurie dvasiškai kyla arba turi dvasiškai kilti, net ir kabalistai, nes jiems kyla naujų klausimų, kuriuos jie paskui realizuoja ir kyla dvasiniais aukštesniojo pasaulio pažinimo laipteliais.
Bet kai tavyje atsiveria šios tuštumos, reikalaujančios užpildymo, o kokio užpildymo – tu dar nežinai, tai jauti būseną, kuri nusakoma kaip depresija, nors tai – ne depresija. Kabalistams tai – ne depresija, jie mėgsta šias būsenas, nes iš anksto žino, kad jas pripildys, kad šiose tuštumose patirs aukštesniojo pasaulio jausmą.
Esame naujojoje kartoje, kai žmonėms atsiranda šios tuštumos, šie poreikiai, šie didžiuliai norai, bet mūsų pasaulyje negalime rasti jiems jokio užpildymo. Jie turi gauti užpildymą iš kito, aukštesnio, lygmens.
Klausimas. Mes nekalbame apie klinikinę depresiją, apie psichinę ligą. Koks laimės receptas, arba kaip išeiti iš šios besišypsančios depresijos ar tiesiog prislėgtumo?
Atsakymas. Pleištą pleištu. Niekaip kitaip. Mes būtinai turime rasti užpildymą šiai vidinei tuštumai. Ir užpildymas – gyvenimo prasmėje.
O žmonės, iš esmės, to ir klausia. Bet net jeigu ir neklausia, šis klausimas juose egzistuoja. Šis klausimas juos graužia, ir jie bijo jį įvardyti. Žmogus pats bijo sau prisipažinti, kad nežino, kam jis gyvena, ir būtent tai neduoda jam energijos gyventi.
Klausimas. O kodėl bijo?
Atsakymas. Nes nėra atsakymo. O susidurti su šia tuštuma…
Komentaras. Baisu.
Atsakymas. Tai ne šiaip baisu, tai praktiškai sunaikina mane kaip protingą būtybę, kuri žino, dėl ko gyvena. Jeigu aš sau pripažįstu, kad nežinau, kam egzistuoju, tai aš, iš principo, esu niekas. Ir nuo to man dar blogiau. Nuo to aš tiesiog atsigulsiu ir nesikelsiu.
Klausimas. Tai kokia gi žmogaus gyvenimo prasmė?
Atsakymas. Gyvenimo prasmė yra atskleisti mūsų dvasinę šaknį, kurioje mes amžinai egzistuojame, o pasineriame į mūsų žemiškąjį pasaulį laikinai, kad jo padedami pakiltume dar aukščiau. Taigi, reikia pamatyti visą šią sistemą ir dalyvauti joje.
Tada žmogus pradeda su savimi dvasiškai dirbti. Jis atskleidžia aukštesnįjį pasaulį, valdymo sistemą, visatos sistemą, ir mato, ką jis turi daryti, kad kiekvieną minutę jaustų įgyvendinantis didžiulį planą!
Klausimas. Ką žmogus įgyja, atskleisdamas šį pasaulį?
Atsakymas. Jis atskleidžia, mato visais savo jausmais, visomis savo ląstelėmis, sugeria į save visą visatą, jaučia save betarpiškai jos dalimi, sąveikauja su ja. Jis veikia pasaulį, pasaulis veikia jį.
Ir čia prasideda jo didysis žaidimas, kaip vaikui su žaislais. Ji užvaldo jį. Žinoma, tai nelengva ir ne iš karto, bet iš principo, jeigu jis jau pradeda suprasti, kad tai jam skirta, – tai jau didelis postūmis. Svarbiausia – tiesiog pajausti save stovintį prieš duris, priartėti prie pat jų, ir tada jos atsivers.
#247988

Iš 2018 m. sausio 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką siūlo kabala?

Jaunimo depresija

Virš prasivėrusios tuštumos

Klausimas. Jei kalbėtume apie žmoniją, kaip siekiančią pažangos, egoistiškai besivystančią, ar galėtume sakyti, kad ji išgyvena septynerius soties metus?
Atsakymas. Iki praėjusio amžiaus 50–70-ųjų metų gyvenome gana soties metus.
Nors sunkiai dirbome, bet galėjome pramisti, ir viskas buvo normalu. Žmonija nekentėjo, nešaukė, kad jai blogai. O šiais laikais matome visai kitokį vaizdą: žmonija ėmė jausti, kad dirbdama ir būdama dabartinės būsenos, negali užsipildyti.
Jeigu prieš 100–150 metų dauguma žmonių gyveno vargingai, dėvėjo skarmalus, maitinosi labai skurdžiai, apsiribodami duonos riekele per dieną, tai šiais laikais tokių beveik nėra. Visi turi maisto, gėrimų, drabužių.
Tačiau dabar žmogus dvasiškai nepatenkintas, jį kankina klausimas: dėl ko aš egzistuoju? Kam man šitas gyvenimas? Ką jis man duoda? Gyvenu, po to numirsiu. O toliau? O iki to? O po to? Nieko. Tuštuma.
Tuo ir skiriasi septyneri bado metai nuo septynerių sočiųjų. Kadaise mūsų egoizmas kažkaip užsipildydavo, o atėjus septyneriems bado metams, nebegalime jo patenkinti.
Klausimas. Kokie gi čia soties metai iki praėjusio amžiaus vidurio, jei tuo metu buvo didžioji depresija, du pasauliniai karai, ispaniškasis gripas, pražudęs milijonus žmonių ir t. t.? Ar sotumas – bado nesuvokimas?
Atsakymas. Visų pirma, sotumas – tai nėra prikimštas pilvas. Jis reiškia norą gyventi.
O šiais laikais jaučiame, kad egoizmas slegia, gyvenimas netenka prasmės. Anksčiau egoizmas buvo mažesnis, nekėlė mums jokių klausimų, o dabar jis užaugo ir verčia susimąstyti, dėl ko gyvename ir ką čia veikiame. Tai labai slegia žmogų.
Šie klausimai mus ir išvaro iš Egipto. Apskritai, kokia kryptimi vystomės? Neapykantos Egiptui kryptimi, kitaip tariant, turime prieiti Sinajaus kalną (nuo žodžio „sina“ – neapykanta) ir ten gauti šviesą, su kuria atskleisime Aukštesnįjį pasaulį ir suprasime, dėl ko gyvename.
Šia kryptimi eina mūsų karta, nes, kaip sakoma, „pasiekėme dugną“. Ir jeigu tai yra gyvenimas, tada geriau negyventi.
O jei staiga dings interneto ryšys ir nustos veikti mobilieji telefonai, kas beliks jaunajai kartai? Tik narkotikai. Juk tai – siaubas!
Todėl galime šiek tiek suprasti, kad, iš vienos pusės, egoizmas mus ruošia labai blogoms būsenoms, o iš kitos pusės, šios blogos būsenos privers mus pakilti virš egoizmo.
#247628

Iš 2019 m. vasario 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Istorinė chronologija ir dvasinis vystymasis

Alkis visiškame pertekliuje

Apleista ganykla

Kūrėjas – tai davimo ir meilės savybė. Jis tobulas. Ir tik toks Jis mums pasireiškia. Tam, kad atsiskleistų savo kūriniams ir padarytų juos panašius į save, Jis sukūrė juos priešingus sau, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogį“. Tačiau sukūręs mus kaip blogas būtybes, kasdien tampančias vis egoistiškesnėmis, kartu Jis suteikė mums išsitaisymo instrumentą. Tik bėda, kad visa tai vyksta palaipsniui, pagal gamtos dėsnius.
Gamta vystosi pagal negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos ir žmogaus organizmo dėsnius. Pasak kabalos mokslo, žmogus nuo gyvūnų skiriasi ne tuo, kad vaikšto ant dviejų kojų ir aukštai pakelta galva (juk strutis taip pat vaikšto ant dviejų kojų). Ir net ne tuo, kad mąsto. Jis siekia gyvenimo tikslo, tai jį ir skiria nuo gyvūnų.
Tai aiškus siekis sužinoti gyvenimo tikslą, klausimas apie jo prasmę. „Dėl ko ir kam aš gyvenu? Koks mano sukūrimo ir egzistavimo tikslas?“ – klausimai, labai jaudinantys kai kuriuos žmones. Tačiau šie neranda atsakymo.
Pirmasis, prieš 5777 metų pabandęs atsakyti į šį klausimą, buvo žmogus vardu Adomas. Jis savo mintimis, jausmais, vidiniu siekiu, giliais samprotavimais įsiskverbė į Visatos paslaptis ir tai aprašė nedidelėje knygelėje „Slaptasis angelas“, kuri pasiekė mūsų laikus.
Dėl šio atskleidimo ir darbo su savimi jis pirmasis pradėjo teisingai naudoti gamtos jėgas savo vystymuisi ir pasivadino Adomu. „Adomas“ kilo iš žodžio „panašus“ į Kūrėją.
Daugelis vėlesnių kartų žmonių naudojosi Adomo metodika. Po 20 mokinių kartų ji pasiekė Abraomą, gyvenusį Senovės Babilone ir iš pradžių skleidusį ne visai teisingą požiūrį į gamtą: jis manė, kad dvasinis pasaulis – tai daugybė dievukų, kuriuos reikia garbinti.
Tačiau vėliau aptiko, kad ta daugybė priešingų gamtos jėgų, veikiančių savarankiškai ir netgi esančių tarp savęs teigiamuose ir neigiamuose santykiuose kaip senovės Graikijos dievai, iš tikrųjų kyla iš vieno bendro proto ir jėgos.
Šį protą reikia tyrinėti, atskleisti, prie jo priartėti, tada žmogus sužinos ir supras gyvenimo prasmę. Kitaip, mąstė Abraomas, visi amžiai, praėję nuo Adomo iki jo, nepaliko pėdsakų ir nedavė naudos.
Iš esmės, mes tyrinėjame įvairias tikrovėje egzistuojančias jėgas. Bet jos neturi bendro pagrindo, šaltinio, todėl jį būtinai reikia atskleisti. Tai ir padarė Abraomas.
Jis atrado bendrąją gamtos jėgą, esančią virš kitų atskirų jėgų, kurias tais laikais garbino visi žmonės ir jis taip pat, prieš atskleisdamas bendrąją jėgą. Tyrinėdamas šią jėgą, nustatė, kad ji absoliučiai gera ir bendra. Tai Abraomas ėmė aiškinti babiloniečiams.
Mums atrodo, kad tarp daugdievystės ir viendievystės ypatingo skirtumo nėra. Tačiau vienos jėgos garbinimas reiškia ne viendievystę, o supanašėjimą su ja. Reikalas tas, kad kai žmogus, vykdydamas savo paskirtį, siekia tapti į ją panašus, jis kartu keičia save, savo elgesį, požiūrį į pasaulį, sureguliuoja visuomeninius santykius.
Keisdamasis jis keičia pasaulį, visuomenę, šeimą, Jis viską kuria pagal vieną bendrą šabloną, pavyzdį, gaunamą iš viršaus, atskleidęs, išaiškinęs, įsisavinęs, ištyręs Aukštesniąją jėgą.
Tai iš esmės ir atliko Abraomas. Jis pabandė viską išaiškinti savo mokiniams, ir tie pasekė jo keliu. Taip susibūrė žmonių grupė, vadinama „Izraelio tauta“, nuo žodžio „Isra-El“ („Isra“ – tiesiai, „El“ – Kūrėjas) – tiesiai į Kūrėją. Kitaip sakant, tai grupė, siekianti tyrinėti gerą bendrąją jėgą – Kūrėją.

Iš 2017 m. birželio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pradininkų tauta

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų laikų