Klausimas. Aplink mus daug žmonių ir kai kuriuos mes labai mylime, nes esame susiję asmeniniais ryšiais. Girdint, kad nėra nieko, išskyrus Jį, nepaisant to, kad viskas iliuzija, tas pojūtis atimamas. Ir apskritai, jei visur tik Jis, darosi kažkaip nuobodoka…
Atsakymas. Aš suprantu, kad nuobodoka. Tarkim apkabini savo vaiką ar mylimą žmoną, ar jauti kažkam neapykantą, ar ragauji kažką skanaus… Ir ką? Visa tai – Kūrėjas? Kas man lieka iš gyvenimo, jei aš viską priskiriu vienam, vieninteliam šaltiniui? Man viskas tampa prėska, be jausmų ir atspalvių.
Tačiau, paaiškėja, kad kai visus jausmus ir atspalvius susiejame su Kūrėju, tai pasiekiame visišką harmoniją ir matome, kaip visi šie pojūčiai, visiškai nesusiję vienas su kitu, staiga susirenka į vieną visumą. Ir tai Kūrėjo kalba, jo pokalbis su mumis.
Klausimas. Ką Kūrėjas prideda į šią visapusiškų jausmų paletę?
Atsakymas. Vienybės ir harmonijos atskleidimą, kai įvairūs garsai susirenka į vieną kūrinį, ir jauti tai kaip vieną visumą.
Klausimas. Argi žmonės nejaučia gamtos harmonijos?
Atsakymas. Yra žmonių, kurie gali pasakyti, kad taip jaučia gamtą. Tačiau tai juk ne žinios ir ne jausmas, o tik spėjimas.
#238785

Iš 2018 m. rugsėjo 2 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Jis“

Žmogaus darbas ir Kūrėjo darbas

Kūrėjas visur kur

Klausimas. Kai po darbo seminare pereiname prie „Mokymosi apie dešimt sfirų“, ši knyga suvokiama kaip meilės matematika – santykių lygtys kabalistinėje grupėje.
Ji tarsi aprašo visų būsenų, kurias norėjome pasiekti seminare, formules. Kodėl kai kuriems ši knyga atrodo nuobodi?
Atsakymas. Yra žmonių, kurie nesupranta matematikos. Matydami formulę įsivaizduoja ją tik konkrečių reikšmių pavidalu: kilogramais, litrais ir kt. Jie supranta, kad ši formulė kažkaip susieja vieną kintamąjį su kitu, ir jei vienas sumažės, tai kitas padidės ir atvirkščiai. Tačiau pačiose formulėse nejaučia gyvybės.
Matematika – tai aukštesnis, dieviškas mokslas, juk ji išreiškia ryšį tarp visų tikrovės dalių. Ir nesvarbu, apie ką būtent kalbama. Yra pasaulių sistema kaip viena siela su pripildančia ją Šviesa, bet siela sudužo į daugybę dalių.
Visos šios dalys susimaišė viena su kita ir nukrito žemyn. Ir dabar norime surasti formulę, kuri išreikštų, kokios būsenos jos buvo ir kaip nukrito, koks skirtumas atsiskleidė tarp jų, kuo jis pasireiškia ir kaip jos gali vėl susijungti į tą pačią formą.
Mes norime išreikšti santykį tarp visų dalių: tarp pasaulių, tarp pasaulių ir sielų, tarp negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus lygmens kiekviename fragmente ir tarp jų įvairiomis formomis, nes kiekvienas dar suskilo į „Adam Kadmon“, ABEA ir mūsų pasaulį.
Išeitų, kad yra begalo daug įvairiausių savybių, bet jos visos tarpusavyje susijusios ir įsijungia viena į kitą. Matematika – tai kalba, leidžianti viską sujungti draugėn ir paaiškinti tai, kas svarbiausia – ryšius tarp jų. Čia ir yra tikroji matematika – tai ryšių tarp visų pasaulėdaros dalių formulės: kas kad ne viskas iš karto, bet dalimis.
Šio pasaulio matematika, žinoma, nėra tobula. Ir vis dėlto joje yra kažkas, kas susieja viską kartu. Ir augalų, ir žvaigždžių, ir negyvosios materijos, ir žmogaus savybių (jo psichologijos) atžvilgiu veikia vienos ir tos pačios formulės, tik skirtinguose medžiagos lygmenyse.
Matematika – tai aukščiausioji visų tikrovės dalių harmonija kartu. Kabalos mokslas aiškina šią harmoniją, tik kabalistų vartojamais savo terminais. Kabaloje taip pat yra formulės bei dėsniai, kas kad ne tokios kaip matematikoje, tačiau kalbama apie visos pasaulėdaros dalių harmoniją.
Todėl, jei „Mokymas apie dešimt sfirų“ aiškina mums dvasinius objektus: Išsut, Zeir Anpin, Nukva – kaip jie susiję vienas su kitu, tai mums atrodo, kad tai sausa, nuo gyvenimo atsieta informacija. Bet iš tikrųjų šis aprašymas pilnas gyvybės. Mes šitai dar pajausime, o kol kas tiesiog žinokite, kad šioje knygoje slypi tikrasis gyvenimas ir tobulybės pojūtis.

Iš 2017 m. gruodžio 29 d. pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pamatyti pasaulį pro dešimt sfirų

Davimo matavimo vienetas – dešimt sfirų

Visi pažinimo keliai veda į kabalą

Europos kongresas „Ateitis prasideda čia“. Pamoka Nr. 1
Aukštesnioji jėga, Kūrėjas – tai bendras gamtos dėsnis, visų dalių susijungimo harmonija. Kuomet mes patys sukuriame tokį susijungimą nepaisant esamo atsiskyrimo ir atskleidžiame, kad šioje sistemoje veikia vienas bendras dėsnis, tai patiriame gamtos universalumą ir gauname iš jos visą gėrį, paruoštą žmogui.
Žmogaus užduotis – sujungti visas individualias, išskaidytas dalis, netgi prieštaraujančias ir nekenčiančias viena kitos. Būtent jų susijungime atsiskleidžia, kokia nuostabi yra vienybė. Tuomet tampa aišku, kad Kūrėjas specialiai paruošė šitą darbą, kad galėtume atskleisti gamtos integralumą.
Taip kiekvienas žmogus gali pajausti ypatingą, didingą gamtos savybę ir patirti visą jos jėgą, kuri vadinasi ,,Kūrėjas“.
Netgi mūsų kūno ląstelės, priklausančios gyvūniniam lygmeniui, jaučia visą kūną ir reaguoja į jo darbą. Tačiau mes kalbame apie aukštesnį supratimą ir pasiekimą: kiekviena „ląstelė“, tai yra kiekvienas atskiras žmogus gali patirti, suvokti visą bendrą gamtos sistemą, jos vidinį dėsnį ir pasijausti kaip pats Kūrėjas.
Pasaulis nesuvokia, kad kabalos mokslas aiškina gamtos dėsnius. Kuo toliau vystysis žmonija, nesilaikydama gamtos dėsnių, tuo stipresnių gausime smūgių, atitinkančių savo vystymosi lygmenį. Dėl to mūsų karta kenčia labiausiai, lyginant su prieš tai buvusiomis, ir dar labiau kentės. Juk gamta mus laiko privalančiais prisiimti visą atsakomybę.
Panašiai vyksta teisme: kuomet vaikas ką nors padaro negero, jam atleidžia. Paaugliui už tai jau duoda nedidelę bausmę, tačiau suaugęs žmogus baudžiamas visu griežtumu.
Dėl to ankstesnės kartos, net smarkiai nusikalsdamos jungimosi dėsniui, negaudavo neigiamos reakcijos iš gamtos. Mūsų karta turi atsakyti visu griežtumu, kaip suaugusieji.
Smūgiai galų gale prives žmoniją prie būtinybės mokytis tikrųjų gamtos dėsnių, apie kuriuos kalba kabalos mokslas. Kai tik pradėsime juos teisingai vykdyti, iš karto pamatysime, kokie jie naudingi visiems ir kokie geri.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio valdymo dėsnis, I dalis

Pasaulio valdymo dėsnis, II dalis

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Klausimas: Kaip vertinate pasaulio biržų veiklos perspektyvas?
Atsakymas: Klausimas aiškiai ne mano adresu, aš nesu ekonomistas. Pasakysiu tik, kad pasaulis pradeda pavargti nuo to, kas vyksta. Blogas ženklas, kai negeros nuojautos apninka daugumą žmonių. Nuotaikos tendencija – žemyn. Optimistų mąžta, politikų galimybėmis niekas netiki, pasitikėjimas jais išseko, nebelaukiama normalizacijos, vis grasinama naujais bankrotais, visi prislėgti.
Kaip rašo E. Klainas „The Washington Post“, niekas nežino, kur ekonomika pradės atsigauti, užtikrintai galima pasakyti, kas nebus atsigavimo pradininkės – ne JAV, ne Europa, ne Japonija, ne Kinija, kur ekonomika perkaitusi, o valdantieji svajoja tik apie „minkštą nusileidimą“, t. y. bijo bankroto ir tautinių neramumų.
Kol kas jaučiame, kad pripratome prie krizės, bet tai laikina – Gamta atves mus į protą, į panašumą su ja. Tarpusavyje ir su aplinka privalome tapti nedalomu vienetu. Tai žmonėms pasiekiama, išpildant tarpusavio laidavimo sąlygą, sukuriant gerą tarpusavio ryšį ir susiformuojant požiūrį į Gamtą kaip į save patį. Tokiu būdu pasaulis pasieks harmoniją, pusiausvyrą, – tai įsiviešpataus ir tarp mūsų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Abipusis laidavimas – visam pasauliui

Bandymai sušvelninti smūgį…

Gamta netoleruoja disbalanso

Klausimas: Bėda ta, kad žmogus laiko save Žemės šeimininku, todėl siekdamas išspausti kuo daugiau naudos, ją naikina. Jis nesupranta, kad Žemė nėra jo asmeninė nuosavybė – ji duota tik naudoti. Klaidingas įsitikinimas kursto grobikiškus karus, kovą už teritorijas ir išteklius.
Kaip kabalos mokslo studijos gali harmonizuoti skirtingas žmonių pažiūras, padėti įsisąmoninti, jog savanaudiškais tikslais naudodamas Žemę, žmogus pirmiausiai kenkia pats sau?
Atsakymas: Tai įmanoma, jeigu žmogus išvys kitą paveikslo pusę! Jeigu šio pasaulio nepamatysime kaip skaidraus, neįžvelgsime pro jį jėgų, veikiančių visoje mus supančioje tikrovėje, nepasikeisime. Mūsų egoizmas pasiduoda tik tuomet, kai mato, jog savo veikla kenkia pats sau: „Man bus blogai“.
Turime pasiekti tokią  būseną, kad atskleisime integralią gamtą. Tuomet aš paprasčiausiai nesugebėsiu daryti blogo, nes pamatysiu, kad šitaip pakenksiu pats sau. Štai tokiu būdu! Kitos galimybės nėra, nes kitaip žmonės nesiauklėja.
Atskleisti mūsų tarpusavio ryšį galima tik dirbant su aplinka, bandant susivienyti tarpusavyje, stengiantis pakilti aukščiau savo ego. Tuomet pradedame jausti, kaip tai sunku, pradedame analizuoti save, savo prigimtį, visas savo egoistines savybes, aiškintis, kiek (nepaisant savo noro) gebame arba nesugebame susivienyti su kitais, savo akyse išaukštinti kitus.
Turime padaryti šį didelį  vidinį psichologinį darbą, kol pradėsime atskleisti vidines jėgas. Iš esmės, tai įvyksta dėl to, kad atskleidžiame bendrąją  jėgą – vienybės jėgą, taisančią kiekvieną  iš mūsų.
Mes neturime pasirinkimo, nes visa žmonija dabar yra labai pavojingos būsenos. Matome, kad po kokių  10-15 metų išsemsime visas energijos atsargas. Smarkiai krinta visų energijos išteklių – naftos, dujų, anglies, vandens atsargų – gavyba. Visi ištekliai baigiasi. Mums būtina pasiekti pusiausvyrą su gamta.

Iš 2011 m. gegužės 20 d. paskaitos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmo aklumas

Peizažas pro greitojo traukinio langą

Naujojo pasaulio abėcėlė

Pasaulinis kongresas Maskvoje, antroji pamoka

Klausimas: Sakote, kad moteris nepritraukia Šviesos. Tai kas padeda jai išsitaisyti?
Atsakymas: Moteris nepritraukia Šviesos. Šviesą pritraukia vyrų grupė. Moteris gauna šią Šviesą iš vyriškosios dalies, ir moters dėka Šviesa pagimdo kitą pakopą.
Kaip kad mūsų pasaulyje: vyras iš olos išeina į medžioklę, atneša mamutą ir visi turi ko valgyti. O moteris gimdo ir saugo namų židinį. Tai natūrali teisingo judėjimo ir vystymosi gamtoje forma. Todėl reikia kartu, taip pat natūraliai, dalyvauti šiame procese.
Nutolome nuo viso šito ir susipainiojome santykiuose, todėl tokia visuomenė. Turime grąžinti ją į harmoniją su gamta.
Jokių dirbtinių įstatymų čia niekas nekuria. Kabala kalba viena: tyrinėk gamtą, būk harmonijoje su ja ir kartu su ja po truputį pasieksi pačią aukščiausią būseną – begalybę, amžinybę, tobulumą.

Iš 2011 m. birželio 10 d. antrosios pamokos Maskvos kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio vienybė – harmonijoje tarp vyro ir moters

Be moterų nepagyvensi…

Moteris – permainų vieta

Pasaulinis kongresas Maskvoje, antroji pamoka

Jokiu būdu negalima suvokti santykių tarp vyrų ir moterų kaip priešiškų. Atvirkščiai, privalome matyti vienas kitame pagalbininką. Jeigu kalbame apie pasaulio vienybę, tai pirmiausia ji yra dviejų pasaulio dalių – vyriškosios ir moteriškosios – tarpusavio palaikymas.
Šios dalys kyla iš bendros kūrinio šaknies: Kūrėjas, Šviesa, ir noras, indas, pripildomas Šviesa. Be to, šis indas patiria įvairias savo pokyčių formas. Šiame inde abu – ir vyriškoji, ir moteriškoji dalys, turi dirbti poroje, kaip idealioje šeimoje.
Bendras kolektyvinis vyro pavidalas su bendru kolektyviniu moters pavidalu turi dirbti kartu, bendrai, abipusiai, aiškiai suprasdami kiekvieno iš mūsų prigimtį. Vyras suvokia save ir moteriškąją prigimtį, moteris suvokia save ir vyriškąją prigimtį, ir mes sveikai, protingai, kaip suaugusios, kaip išsilavinusios, rimtos, siekiančios bendro tikslo dalys veikiame dėl šito tikslo.
Tikslas pasiekiamas tarpusavio ryšyje. Yra sakoma, vyras ir moteris ir Kūrėjas tarp jų. Kitaip tariant, Kūrėjas atskleidžiamas būtent teisingame tarpusavio ryšyje, ekrane, atsirandančiame tarp Šviesos ir noro. Taip turime be perstojo papildyti vienas kitą.
Nėra nei vienos dalies, nei smulkiausios dalelės, nei vieno reiškinio gamtoje, mūsų santykiuose ir mūsų pasaulyje, ir dvasiniuose pasauliuose, kur nors kokiame smulkiausiame aspekte nebūtų abipusio vyriškosios ir moteriškosios dalies viena kitos papildymo, susijungimo, susiliejimo.
Mūsų pasaulyje tai visiškai nepasireiškia. Mes neįsivaizduojame šio abipusio papildymo, susijungimo, susiliejimo, o dvasiniame pasaulyje tai – privaloma sąlyga. Atsižvelgiant į tai, kokiuose lygiuose būsime, jie bus apibrėžiami būtent abipusiu papildymu, abipusiu susijungimu, kol susiliesime į vieną.
Taigi, teisinga mūsų bendro darbo samprata yra pati svarbiausia sėkmės sąlyga.
Pasakyčiau taip: nėra nė vienos problemos, kurią išsispręstų atskirai vyrai arba moterys, nes jos visada sprendžiamos viena per kitą, kitaip tariant, moteriškosios problemos sprendžiasi per vyrus, o vyriškosios – per moteris.
Vyrų požiūris, kad galima egzistuoti atskirai: „Tegul jos eina sau!“ (paprastai ši frazė skiriama moterims) ir „Mes patys viską išspręsime, patys viską padarysime!“ yra visiškai neteisingas. Moterys, suprantama, irgi neteisios, jeigu mano: „Vyrai kažką padarys, išspręs, ir viskas bus gerai, o mes jau šalia jų kažką gausime.“
Iš pradžių, nuo paties pirmo žingsnio turi būti tikslus vidinis kontaktas. Ne išorinis, ne fizinis, netgi ne vizualinis ar verbalinis, o būtent vidinis kontaktas, kuris įvyksta tik per Aukštesniąją jėgą, per kitą pakopą, o ne tiesiogiai tarp mūsų. Toji Aukštesnioji pakopa pasireiškia šiame susijungime. Kitaip tariant, tarsi yra minusas ir pliusas, o tarp jų – koks nors pasipriešinimas, arba įrenginys, kuris pradeda veikti būtent dėl prie jo prijungtų skirtingų polių.

Iš 2011 m. birželio 10 d. antrosios kongreso pamokos Maskvoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko trūksta dvasiniam vyrų tobulėjimui?

Moteris – permainų vieta

Moteriškas indėlis

Baal Sulamas, laikraštis „Narod“: „Kiekvienai tautai būtina sąlyga yra stipri vidinė sanglauda, kai visi sudedamieji jos vienetai sulituoti vieni su kitais iš instinktyvios meilės.
Maža to, kad kiekvieno individo asmeninę laimę lems jo tautos laimė, o asmeninį nuosmukį jos nuosmukis – taip pat, esant būtinybei, jis bus pasiruošęs atiduoti visą save tautos gerovei. Priešingu atveju jų teisė egzistuoti, kaip vienai iš pasaulio tautų, bus prarasta anksčiau laiko.“
Kiekvienas žmogus privalo atlikti savo pareigą tautai ir būti geras pilietis. Turime būti susiję tarsi vieno kūno organai. Šis pavyzdys suprantamas visiems, tinka ir kiekvienai šaliai atskirai, ir bendrai visam pasauliui. Paveikslas aiškus.
Šiandieną šalys ir tautos susilydo per bendrą ekonomiką, bendras mintis ir norus. Reiškinys, atsiradęs vienoje vietoje, lengvai persikelia kitur. Darosi aišku, kad esame susieti vieni su kitais ne tik šeimoje, ne tik savo mieste ar savo šalyje, bet ir visame pasaulyje.
Kadangi taip yra, pageidautina, kad šis ryšys būtų geras. Tai ir yra sveika visuomenė. Ir priešingai – visuomenė serga, jei jos dalys tarpusavyje nesuderintos bendram darbui.
Problemos organizme taip pat neapsiriboja kažkuria viena dalimi, bet aštrėja, priklausomai nuo to, kiek kuri dalis neaprūpina kitų. Nė vienas mūsų kūno organas nefunkcionuoja pats dėl savęs. Plaučiai, širdis, kepenys, inkstai, blužnis – visi dirba tik kūno naudai. Patiems plaučiams oras nereikalingas, o širdžiai nereikalingas kraujas, kurį ji pastoviai pumpuoja. Kiekviena dalis dirba išimtinai bendram labui – būtent tai palaiko organizmo gyvybę.
Kūnas gali egzistuoti, kai visos jo dalys darniai veikia, o aukščiau jo, aukščiau materialinio, „gyvūninio“ buvimo, egzistuoja suvokimas, gyvenimo pajautimas. Kitais žodžiais tariant, pakilę aukščiau kūno gyvenimo, suvokiame Žmogaus lygmenį. Mes – žmonės, o ne šiaip gyvūnai, susispietę į draugišką bandą. Todėl iš bendros harmonijos turime papildymą.
Taip ir sociume: jeigu visi geruoju susijungtume tarpusavyje, mūsų visuomenė būtų ištaisyta, o išsitaisę siektume aukščiausios pakopos, Kūrėjo.

Iš 2011 m. gegužės 8 d. pamokos pagal laikraštį „Narod“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulumui svarbus kiekvienas

Tokie skirtingi…

Lygybė bendroje šeimoje

Savo pasaulyje esame gyvūninėje pakopoje, todėl galime imti iš gamtos tik tiek, kiek būtina kūno poreikiams. Tačiau mes siurbiame jos išteklius dėl naudos pakopai „žmogus“.
Skirtingai nei gyvūninis lygmuo, „žmogus manyje“ reikalauja priedų: pinigų, pagarbos ir žinių. Šių norų negalima patenkinti smurtaujant prieš gamtą.
Imu keletą kilogramų metalo, vadinamo „auksu“, ir nuraminu savo pasipūtimą bei valdingumą. Kaip metalas susijęs su valdžios trūkumu? Kodėl aš naudoju vienos pakopos išteklius, kad patenkinčiau kitos poreikius? Tai visiškai neteisinga.
Norus, susijusius su maistu, seksu ir šeima, reikia patenkinti pagal prigimtinį principą. Tuo nenaikini gamtos, kadangi veiki gyvūniniame lygmenyje. Jeigu miške triušiams stinga maisto, jų skaičius mažėja. Taip išlaikai pusiausvyrą su gamta, „sujungtas“ su ja tiesiogiai. Tačiau vietoje to tu dirbtinai pakeli save aukščiau gamtos, išnaudodamas jos lygius, kad suaktyvintum žmogaus pakopą.
Tikrasis žmogaus pakopos ištaisymas turi būti kitoks: naudoji gamtą būtiniems poreikiams, o visas kitas pastangas nukreipi į žmonių tarpusavio ryšį. Taip ištaisai savo pinigų, garbės ir žinių troškimus.
Priešingu atveju naikini gyvūninį ir augalinį lygmenis. Tai ir matome šiandien.
Jeigu santykyje su gamta nenaudotume savo turtų, garbės ir žinių norų, mūsų būtų mažiau žemėje – tarkim, milijardas. Gyvenimas būtų paprastesnis, o savo žmogiškuosius norus ne eksploatuotume, o ištaisytume. Galiausiai būtume pusiausvyroje ir harmonijoje su gamta negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse, taip pat ir žmogaus pakopoje.
Be to, ši pakopa padovanotų mums vidinės gamtos esmės, joje slypinčios Aukštesniosios jėgos pojūtį. Ištaisydami pinigų, garbės ir žinių norus, prasiskverbtume gamtos vidun ir išryškintume jos giluminę būtį – amžinybę ir tobulumą.

Iš 2011 m. gegužės 1 d. pamokos pagal straipsnį „Pasaulis pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Cunamis tavo sielos gelmėje

Gyvenimas ant ugnikalnio

Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu

Pasaulinis kongresas „WE!“ Naujajame Džersyje, 1 pamoka

Mūsų akivaizdoje pasaulis labai sparčiai juda į priekį ir keičiasi. Tai rodo visi pastarojo laikotarpio ženklai, įvykiai Japonijoje, Šiaurės Afrikoje ir apskritai arabų šalyse. Mes dar nežinome, kaip tai paveiks mus visus, bet neabejotinai paveiks.
Žmonės, priimantys sprendimus, politikai, sociologai jau jaučia, kad pasaulis tapo visiškai „apvalus“ ir labai susijęs. Abipusis poveikis toks didelis, kad šalys dabar neatsiejamos viena nuo kitos. Niekas daugiau negalės daryti to, kas jam šaus į galvą, kaip anksčiau. Šiandien viskas priklauso nuo visų, todėl visiems teks rūpintis visais. Įvykiai, vykstantys bet kuriame pasaulio taške, svarbūs kiekvienam. Pasaulis pradeda svarstyti ir priimti šį faktą, ko dar nebuvo prieš 10-15 metų.
Iš to aiškėja Baal Sulamo žodžiai, parašyti straipsnyje „Kabalos mokslas ir jo esmė“: „Džiaugiuosi, kad gimiau šioje kartoje, kada jau galima atskleisti kabalos mokslą.“ Tūkstančius metų ji buvo paslėpta, ir būtent šioje kartoje, šią epochą ją galima atskleisti.
Kodėl? Kadangi mūsų laikais pasaulis jaučia visuotinį visų savo dalių, dar nesujungtų į vieną bendrą kūną, tarpusavio ryšį. Tai kol kas atskiros dalys, kurios jaučia save kaip vis labiau atsietas, prideramai nesusijungusias tarp savęs, harmoningai nesąveikaujančias, – ir čia juntamos krizės.
Jei toks procesas vyktų mūsų kūne, tai prilygtų ligai arba net mirčiai, priklausomai nuo to, kaip aštriai pasireikštų organų atskirtis. Ir priešingai, kūno sveikata priklauso nuo visos jo sistemos bendro darbo harmonijos ir darnos. Tas pats galioja bet kuriam mechanizmui, bet kuriai mašinai, žmonijai ir visatai.
Ir štai dabar matome „automobilį“, ruoštą per tūkstančius savo vystymosi metų. Jo dalys susiformavo ir augo atskirai, susidurdavo, kovodavo viena su kita, – ir staiga pasiekė naują lygį, kur egzistuoti gali tik visoms susivienijus.
Dėl to ir džiaugiasi Baal Sulamas. Juk kabala – tai dalių suvienijimo į bendrą sistemą, idant jos visos susivienytų bendroje harmonijoje, mokslas.
„Ko ten bijoti? – mes mąstome. – Kaip nors susijungsime.“ Tačiau viršutiniuose valdžios sluoksniuose žmonės mato, kad taip nėra. Mes tiesiog nežinome, kaip tai padaryti.
Didieji septynetai, didieji dvidešimtukai susirenka konferencijose ir negali priimti jokio bendro sprendimo. Jie iš tikrųjų nori susitarti – juk jiems reikia valdyti, viešpatauti, o priemonės tam išnaudotos. Pasaulis tapo nenuspėjamas, politinės ir ekonominės programos neįgyvendinamos. Mes tik bandome gesinti problemų ugnį, tačiau jos vis tiek užsiliepsnoja, virsdamos viena daugialype krize.
Šiandien jau niekam nėra paslaptis, kad žmogus konfliktuoja su savimi. Aštrėja šeimos ir auklėjimo krizė, plinta depresija, pagimdydama daugelį medicininių ir socialinių problemų, ekonominė krizė nenori baigtis ir užplūsta vėl ir vėl. Visa tai – tik dalis pasaulinių problemų, kurių nė vienos negalime išspręsti.
O prieš keletą mėnesių atskleistas naujas reiškinys: įvykiai prasideda vienoje šalyje ir persimeta į kitas, plinta kaip virusas, ir niekaip negalime to sustabdyti. Atrodo, dar vakar diktatorius tvirtai laikė valdžią, o šiandien jau tapo bejėgis.
Ši banga gali nusiristi per visą pasaulį, kas žino, kokie režimai po jos išliks?
Nenuspėjamas pasaulis – labai pavojingas dalykas. Jeigu norime suprasti, kaip padaryti tvarką globaliame pasaulyje, kurio visos dalys integraliai tarpusavyje susijusios, turime pakilti į aukštesnę nei pats pasaulis pakopą.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 1-osios pamokos kongrese „WE“ Naujajame Džersyje

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilk auščiau problemos, kad ją išspręstum

To dar nebuvo

Stichinių nelaimių pamokos