Pateikti įrašai su iliuzija žyme.


Iliuzija, turinti virsti tikrove

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Mums aukštesnysis pasaulis – tai turinti tikrove virsti iliuzija?
Atsakymas. Taip, visi drauge turime visiškai realiai, gyvendami šiame materialiame pasaulyje atskleisti aukštesnįjį pasaulį ir imti jame egzistuoti.
Mums tai net ne iliuzija, nes iliuzija – tai, ką žmogus įsivaizduoja. O mes nė neįsivaizduojame, kas tai.

#230887

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atskirti tikrovę nuo iliuzijos?

Realybė už „sienos“

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Komentarų nėra

Niekšai mumyse

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš Facebook. Iš kur sugalvojote, kad žmogus kituose žmonėse mato tik savo trūkumus? Žudikuose irgi?
Atsakymas. Taip. Visur ir visuose matome save, savo atspindį. Kodėl? Mat viską suvokiame savo egoizmo veidrodyje. Toks mūsų suvokimas: negalime matyti to, ko nėra mumyse. Pasaulio vaizdas piešiamas viduje.
Iš tikrųjų priešais mane balta šviesa – tobula davimo ir meilės savybė. Ir štai šiame fone „piešiu“ savo savybes. Todėl, kad ir kas būtų projektuojama mano sąmonės ekrane, viskas kyla iš vidaus. O išorinį blogį matau kaip savo neištaisytą prigimtį.
Galiausiai ištaisęs savyje visus trūkumus, atskleisiu tą baltą šviesą, pradinę meilę. Taip Kūrėjas veda mus pas Save – pamažu leisdamas įsisąmoninti išorinio pasaulio, koks jis mums atrodo šiandien, iliuziškumą. Tai ir yra kabalistinė psichologija.

Iš 2018 m. vasario 13 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Jausmų pasikeitimas

Visas pasaulis susijungia manyje

Sugrįžimas prie meilės

Komentarų nėra

Laisvė ar iliuzija?

Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Yra labai mažai tyrimų laisvos valios tema. Tikriausiai todėl, kad neverta į tai investuoti, juk jei mokslininkai atras, kad mes nelaisvi, tai ką su tuo daryti? Iš visų tyrimų turi būti kažkokios naudos, o iš šito jokios naudos nebus.
Jūs manote, kad kažkada bus galima besimokantiems mokykloje, universitete įrodinėti, kad žmogus nelaisvas?
Atsakymas. Nėra ką įrodinėti. Čia ir taip viskas aišku. Kur žmogus laisvas? Tu nežinai, kas įvyks kitą akimirką: kas bus, tas bus. Taigi, tu jau nelaisvas, – tai pirma.
Antra, ar tu nustatei tą momentą, kuriame egzistuoji? Irgi ne. Tą gyvenimą, kurį nugyvenai iki šios dienos, tu pragyvenai automatiškai: atsitiko, kas atsitiko, tu nieko negalėjai padaryti, taip nutiko. Kur gi ta laisvė?
Todėl, apsiribodami tam tikrais rėmais, sakome, kad esame laisvi. O į platesnius rėmus, kurie mums duoda viską, mes nekreipiame dėmesio. Taigi turime laisvės iliuziją. Mes esame kalėjime, bet jis mūsų nevaržo. Nejausdami suvaržymų, galime gyventi.
Yra žmonių, kurie, jausdami šiuos rėmus, sako: „Aš negaliu“.
Rusijoje buvo daug žmonių, kurie iš jos niekur neišvažiuodavo. Tačiau mane tai slėgė, smaugė: kodėl aš negaliu niekur išvažiuoti, pamatyti pasaulį, kažką nuveikti? Ilgą laiką man neleido išvykti, o paskui išvažiavau. Ir ką gi aš pamačiau? Bet būtent kalėjimo pojūtis mane slėgė.
Šiandien visi turi galimybę išvažiuoti, pakeliauti, grįžti, tačiau daugeliui to nereikia. Žmogus nemato išorinių rėmų, kuriuose egzistuoja, tad jie jam nėra kalėjimas.
O yra žmonių, kurie gyvena ir jaučia, kad visas šis pasaulis, visa Visata – kalėjimas. Vystydamiesi jie jaučia, kad tai juos slegia, tarsi sienos siaurėja ir siaurėja ir jie negali kvėpuoti, privalo išeiti už šio pasaulio ribų.

Iš 2017 m. liepos 2 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur slypi valios laisvė?

Kam žmogui duota laisvės iliuzija

Kaip tapti laisvam?

Komentarų nėra

Mūsų ryšio Šviesa

Zohar

Klausimas: Jeigu visa mus supanti realybė, visas mūsų pasaulis vadinami įsivaizduojamu pasauliu, tuomet ir tai, kad dabar skaitome knygą „Zohar“, irgi yra iliuzija?
Atsakymas: Žinoma! „Zohar“ – tai ne knyga. „Zohar“ – tai aukštasis švytėjimas, Šviesa, ateinanti mums iš sielų sistemos, tai pripildanti sielas Šviesa.
Kaip ir kabalistas Amnonas Saba, apie kurį skaitome knygoje „Zohar“, − tai didelė ypatinga Šviesa, labai aukšta pakopa. Kaip man ją pasiekti? Jeigu pasiekiu tam tikrą sielų tarpusavio ryšio lygį, tada jų tarpusavio ryšys ir davimas tarp mūsų skleidžiasi kaip Šviesa, kuri vadinasi „Amnonas Saba“ arba žemesniame laiptelyje − kaip jo sūnus. Šviesa – tai sielų abipusio davimo matas.

2011 m. sausio 23 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Iliuzijos nelaisvėje

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Komentarų nėra

Gyvenimo išmintis: mėgautis kiekviena akimirka

Realybės suvokimas

Gyvenime būna ir gerų, ir blogų būsenų. Ir visa gyvenimo išmintis –pajusti malonumą tada, kai tau bloga.
Tai sugebėjimas blogyje įžvelgti teigiamą požiūrį, pamoką ar būsimą gerą būseną.
Tai kaip alkis prieš pasisotinimą, kaip nuovargis prieš ramų poilsį. Kitaip nebūna. Privalo būti „tamsa“ prieš „nušvitimą“, kaip pasakyta: „Ir bus vakaras, ir bus rytas“.
Pavyzdžiui, dabar mėgaujuosi tuo, kad greitai važiuosiu atostogauti. Taip dalį atostogų išgyvenu jau dabar, nors realiai jos dar neprasidėjo.
O po to galvoju: „O ar reikalingos man tos atostogos?.. Gal dabar galiu pajusti daugiau malonumo, negu joms atėjus?“ Ir iš tiesų, išeidami atostogų, nebejaučiame ypatingo malonumo, nes būname jau pasimėgavę jų belaukdami, ruošdamiesi joms, iš anksto žavėdamiesi jomis.
Tai ir yra gyvenimo išmintis. Tuomet visą laiką gyvename nuostabiose iliuzijose ir mėgaujamės kiekviena akimirka. Ir tai teisingas požiūris, juk niekada pripildymo negauname paties noro viduje – tik virš jo.

Iš 2011 m. sausio mėn.19 d. pokalbio su Rachel Laitman prieš programos filmavimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritimas – tai džiaugsmas

Dvasingumas – tai džiaugsmas

Žalčio prakeikimas ar palaiminimas?

Komentarų nėra

Iliuzijos nelaisvėje

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda, Realybės suvokimas

Klausimas: Jeigu mes egoistai, vadinasi, bet kuris davimo noras – tai iliuzija?
Atsakymas: Visiška iliuzija, absoliutus melas. Jei galvoju apie ką nors, tai galvoju apie save, pridėdamas prie to pseudoryšį su kitu asmeniu. Iš tikrųjų šito nėra, nieko kito nėra. Visi mano jausmai ir įspūdžiai pasilieka mano nore ir tik esant šiai sąlygai galiu veikti.
Klausimas: Tai kodėl mes sėdime čia, tikėdamiesi, kad panorėsime duoti? Kaip galėjo mums užgimti panašus noras?
Atsakymas: Tai atsitinka todėl, kad mūsų noras geba jausti save gilumoje, o iš išorės jausti save taip, tarsi tai ne jis, o kažkas kitas.
Nesudužo nieko, išskyrus mintį, ketinimą, o įsivaizduojame, kad visi mes susiskaldę ir atsiskyrę. Pats noras sudužti negali – sudužo ketinimas, vienybės pojūtis. Ir todėl mums kyla iliuzija, tarsi bendras Kūrėjo sukurtas noras yra suskirstytas, sudaužytas, suskaldytas į daugybę dalių. Ši iliuzija kyla pačiame nore.
Mes turime vidinius kelim: „šaknį“, „sielą“, „kūną“ – juose jaučiu savąjį „Aš“. Taip pat yra išoriniai kelim: „įsivilkimas“ ir „rūmai“– juos jaučiu ne kaip save. Suplėšęs savo rūbus, nesuriksiu iš skausmo. Manęs supančios erdvės nejaučiu, nors tai irgi mano noras. Tiesiog jame iškilo štai tokie skirtumai, toks nejautrumas. Įsivaizduok: jei pajustum visus kelim tikru pavidalu, tai visa tikrovė būtų tau tavo „kūnu“ ir dar daugiau: kam nors brūkštelėjus vinimi per sieną, tu suriktum! Mūsų rūpestis – ketinimo nebuvimas. Ketinimas sugedo ir dabar mes nesiejame savęs su svetimais norais. Viskas priklauso nuo to, kas žmogui atsiskleidžia. Mūsų darbas – tik prijungti sau norus. Nors jie patys išlieka nepakitę, visas skirtumas glūdi ketinime: siekiame gauti ar siekiame duoti.

Iš 2011 m. sausio 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano vaizduotės žaidimas

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Komentarų nėra