Klausimas: Mūsų laikais toks reiškinys kaip autizmas tampa vis dažnesnis ir įvairesnis.
Ar autistai – tai neištaisytos sielos, kurios nusileidžia į mūsų pasaulį, ar atvirkščiai, tai – ištaisytos sielos, kurių buvimas turi pakeisti mūsų pasaulį į geresnę pusę?
Atsakymas: Visais laikais egzistavo žmonių su įvairiausiais psichiniais, protiniais ir mentaliniais nukrypimais. Ir jeigu šiandien stebime daugybę panašių reiškinių, tai galima sakyti, kad mūsų pasaulis priėjo savo egoistinio vystymosi pabaigą.
Depresija, dvasiniai sutrikimai, autizmas, indigo vaikai, norma tapęs hiper aktyvumas… Tabletės nuo depresijos išrašomos netgi katėms ir šunims − jiems tai persiduoda iš mūsų. Jeigu šeimininkas kenčia nuo depresijos, tai jo šuo perima šį jo susirgimą, juk vienas „gyvūnas“ jaučia kito, šalia gyvenančio gyvūno būseną.
Mūsų požiūris į žmones, atmetus filosofiją turi remtis dviem kriterijais: turime juos pastūmėti sielos taisymo link, jeigu juose yra taškas širdyje ir to jie nori bei sugeba. O jeigu ne, turėtume kiekvienam suteikti galimybę normaliai fiziškai egzistuoti mūsų pasaulyje.
Iš tikrųjų, bet koks reiškinys turi savo priežastį, ir jeigu žmogus mūsų pasaulyje yra tokios ypatingos būsenos, kai atitrauktas nuo realybės nesugeba savęs ištaisyti, sąveikauti su kitais ir būti aktyvus žmonių visuomenės narys, tai, žinoma, egzistuoja vidinė, dvasinė priežastis, dėl kurios jo kūnas yra tokios būsenos.
Aišku, kad ši būsena yra šio žmogaus ir tų, kurie turi juo rūpintis, sielos išsitaisymas – viskas tarpusavyje susiję. Bet nereikia galvoti, kad tai – ypatingos sielos, kurios atėjo ištaisyti mūsų visuomenę. Mūsų visuomenė išsitaisoma tiktai turinčių tašką širdyje žmonių, pasitelkus kabalos mokslą.
Bet, jeigu įmanoma, visiems tokiems žmonėms verta duoti kabalistinį auklėjimą, nes kabalistiniuose šaltiniuose esanti Šviesa gali juos teigiamai veikti. Patariu duoti jiems klausyti kabalistinę muziką ir skaityti kabalistinius tekstus, net jeigu jie nesiklauso ir nesupranta.
Jie jaučia vidinį atgarsį ir ryšį su tais šaltiniais, jie tik negali mums apie tai pasakyti, nes yra „atitrūkę“ nuo mūsų. Todėl verta sukurti jiems tokią aplinką, kurioje veikia Šviesa.

Iš 2011 m. balandžio 2 d. šeštosios „MES! “ kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsargiai – vaikai!

Vaistas nuo depresijos – ryšys su kitais žmonėmis

Esminis šių dienų realybės požymis

Auklėjimo tema ypatinga. Stebėtina, kad per savo vystymosi tūkstantmečius žmonija beveik nemąstė apie auklėjimą. Mažas žmogus augo tarp didelių ir mokėsi iš jų. Tėvams nereikėjo specialių kursų, kad žinotų, kaip auklėti vaiką. Praktiškai taikėme įprastą, natūralų auklėjimą − kaip gyvūnai.
Vaikų darželiai ir mokyklos atsirado pramonės vystymosi epochoje, kai žmonės ėmė dirbti fabrikuose, o vėliau ir moterims teko eiti į darbą. Iki tol vaikai dažniausiai augo namuose savaime.
Iš tikrųjų nėra nieko svarbiau už auklėjimą. Neatsitiktinai šioje srityje šiandien pasireiškia krizė. Žmonės niekada negalvojo, kad auklėti reikia sistemiškai, kad prie augančios kartos reikia mokėti apgalvotai prieiti.
Paimkime ir mus pačius: kas mus auklėja? Pagal kokius kriterijus, metodus, pagal kokią programą? Mokykloje gauname ne auklėjimą, o išsilavinimą.
Apskritai mokykla atsirado tada, kai iškilo būtinybė atvesti valstiečius į miestą, norint išmokyti juos skaityti, rašyti, atlikti paprastus aritmetinius veiksmus, reikalingus darbui su nesudėtingomis pramoninėmis staklėmis ir mašinomis. Reikėjo išmokyti žmones skaityti ir suprasti instrukcijas. Nuo to ir prasideda du amžius gyvuojanti mokyklos institucija masėms.
Mes įsivaizduojame visuotinį išsilavinimą kaip senosios žmonijos išminties tęsinį, nors iš tikrųjų tik 19-20 amžiuose žmonės ėmė šiek tiek kilti virš gyvūninio lygmens.
Tačiau apie tikrą auklėjimą žmonija niekada rimtai nesusimąstė. Koks turi būti užaugęs žmogus? Ar mes darome iš jo Žmogų? Iki šiol šie klausimai ignoruojami. Mes siunčiame vaiką į matematikos, fizinio lavinimo ar kompiuterinės krypties mokyklą, negalvodami apie tai, kokia asmenybė iš jo formuojasi. Ar mums rūpi asmenybė? Svarbiausia, kad įsitvirtintų šiame mūsų „buržuaziniame“ gyvenime.
Be to, visko, kas vyksta, priežastis ta, kad žmonija nesutarė, nesusitarė, ką reiškia „būti Žmogumi“. „Elkis su kitais gerai, – sakome vaikui, − kad jiems būtų malonu su tavim turėti reikalų“. Štai ir visas mūsų auklėjimas.
Reikalas tas, kad visuomenė nereikalauja ryšio tarp žmonių. Ir šiandien, kai priėjome prie visuotinės krizės, joje ypatingai išryškėja auklėjimo krizė. Juk jaunoji karta – tai naujos sielos, kurios kelia naujus reikalavimus naujam pasauliui. Mes vadiname juos „indigo vaikais“, kemšame jiems ritaliną ir galvojame, kad jie nesupranta mūsų. Iš tikrųjų tai mes nesuprantame jų, tai mes atsiliekame nuo gyvenimo. Mūsų neauklėjo, kad galėtume suprasti šiuos vaikus.
Jie reikalauja vystymosi naujame lygmenyje. Taip pat ir žmogus, kuriame pabudo taškas širdyje, ima nebesuprasti kitų žmonių, gyvenančių paprastą, „žemišką“ gyvenimą. Štai ir mūsų vaikai žiūri į mus nesuprasdami: „Dėl ko jūs gyvenate? Mes nesutinkame su jūsų gyvenimu, nenorime jo, nesugebame taip“.
Jeigu norime surasti ryšį su jais, turime įvesti naują auklėjimą. Ir nors mes būdami pereinamuoju į naująją kartą etapu neatitinkame šio vaidmens, tačiau turime praeiti šį etapą iki galo.

Iš 2011 m. balandžio 2 d. šeštosios pamokos kongrese „We!“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išmintingas žiūri į tolį

Geriausia dovana vaikui

Atsargiai – vaikai!

Klausimas: Vakar aš pajutau „atstumtojo skausmą“, kurį išgyveno mano paauglė dukra. Jos neišrinko vaidinti muzikinėje pjesėje, skirtoje mokyklos auksinio jubiliejaus šventei. Konkursas vyko sąžiningai, jam vadovavo kompetentingi žmonės. Kaip mes, tėvai, galime padėti vaikams tokį skausmą įveikti?
Atsakymas: Žmogus turi priimti tai, ką užsitarnavo, kaip patį geriausią atvejį. To reikia mokyti. Kabala moko džiaugtis viskuo, kas vyksta, nes iš bet kokios būsenos galime rasti patį trumpiausią kelią į tikslą. Paaiškinkite dukrai principą „Nėra nieko, tik Jis“.

Klausimas: Kodėl maždaug penkerių metų amžiaus vaikai mėgina suaugusių dėmesį patraukti riksmais ir strakaliojimais. Ko jiems iš mūsų, suaugusių, reikia ir kodėl tai nervina, ypač jei vaikai ne tavo?
Atsakymas: Tai jų kalba. Mes nepakenčiame svetimų vaikų triukšmo, o savo vaikų triukšmo mama negirdi…

Klausimas: Ką kabala sako apie indigo vaikus?
Atsakymas: Tai patys egoistiškiausi vaikai, priklausantys kartai, kuri privalo pradėti taisytis pagal kabalos metodiką, kitaip patirs kančias, kurias sukels pati savo neištaisytu elgesiu.

Klausimas: Kodėl vaikystę visi prisimename kaip stebuklą? Netgi kaip kažką aukštesnio, o bėgant laikui, kai užaugi, imi jausti žemesnę tikrovę.
Atsakymas: Todėl, kad vaikystėje gyvenate pagal natūralius prigimtinius norus, o užaugę įsijungiate į dirbtinį suaugusiųjų pasaulį, kuriame norus diktuoja aplinka, dirbtinai sukurti įstatymai ir papročiai, prieštaraujantys prigimčiai – ir todėl pasaulis tampa siauras, piktas, sunkus.