Pateikti įrašai su internetas žyme.


Pagauk pokemoną – atskleisk Kūrėją

Naujasis internetas

Komentaras. Dabar labai populiarus žaidimas, kuris vadinasi „pokenomanija“. Žmonės bėgioja, tarkim, parke ir mobiliuoju telefonu ieško pasislėpusios figūros – pokemono. Jeigu aš pirmas randu vietą, kur jis slepiasi, vadinasi, jį sugavau.
Psichologas, biologas ir Privataus gyvenimo akademijos įkūrėjas iš Sankt Peterburgo apie tai rašo: „Man labai įdomi pokenomanijos patirtis. Visai neseniai buvo periodas, kai visi buvo pasinėrę į virtualųjį pasaulį, o dabar stebimas noras išeiti į realųjį pasaulį“, t. y. ten, kur vyksta žmonių susitikimai.
Šiandien žmogus ieško gyvenimo prasmės. Anksčiau ją suteikdavo valstybė, įmonė, partija, dabar žmogus pats turi ieškoti savo gyvenimo prasmės, savo talento, nes išorinės prasmės dingo, o vidinė prasmė – visada kūryboje, kūrime kažko unikalaus, ką gali sukurti tik tu“.
Atsakymas. Žmogus visada žaidžia, nes ieško gyvenimo tikslo, ieško, kaip save realizuoti. Todėl nesu prieš šį žaidimą, juk viskas, kas atsiranda mūsų pasaulyje, veda mus į išsitaisymą.
Klausimas. Ar žmogus gali gyvenimo tikslą atrasti per žaidimą?
Atsakymas. Žinoma! Visas kabalos mokslas – tai žaidimas. Sakoma, kad Kūrėjas žaidžia su Leviatanu. Ir mes žaidžiame tarpusavyje.
Žaidimas – tai veiksmas, kai įsivaizduoju sau tą būseną, kurioje dar nesu, kaip teatre. Jeigu mes ruošiamės ir kartu imituojame dvasines būsenas, kurios atsiskleidžia ryšiuose tarp mūsų, įsivaizduojame, kokios jos turi būti, tai pradedame jausti pakopą, esančią visai šalia dvasinio pasaulio.
Mes įsivaizduojame ateities visuomenę, kurioje visi susiję, ir tuo pritraukiame ypatingą energiją, kuri fiziškai stumia mus į priekį.
Klausimas. Tai mes – vaikai?
Atsakymas. Žinoma! Jeigu suprastume, kad mes – vaikai, ir iš tiesų būtume vaikais, jau seniai taptume rimtais suaugusiaisiais.
Pradėkime žaisdami augti, nes ateityje mūsų laukia labai šiltas, geras, mielas gyvenimas. Ir ten bus jau ne tik žaidimas, o tikras pokemonas. Juk vydamiesi pokemoną, vejamės Kūrėjo atskleidimą!
Būtent tuo užsiima kabalos mokslas. Mes pastoviai savyje ir ryšiuose su kitais nusiteikiame vis didesniam Kūrėjo atskleidimui. Mes vejamės tai, kol Jis pradeda atsiskleisti vis labiau ir labiau. Tai 125 neriboto, tobulo, aukščiausio būvio atskleidimo pakopos!
Ir tai ne bėgimas paskui kažkokią vaiduoklišką figūrą, o tai, kas keičia mūsų gyvenimą, išveda mus į kitą lygmenį.
Klausimas. Kas mus veda į priekį šiame žaidime?
Atsakymas. Vidinis mūsų ryšys. Kai prisitaikai prie jo, keiti savo jutimo organus. Išeini į kitą realybę vis labiau. Tai nesulyginama su tuo, kai bėgioji po parką ir kažko ieškai.
Komentaras. Ir, vis tik, tai – dar vienas žmonijos žingsnelis.
Atsakymas. Žinoma! Bet kokie reiškiniai mūsų pasaulyje duoda pažangą. Susikaupkime tikrai paieškai!

Iš 2016 m. liepos 21 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žaidimas pagal gerumo taisykles

Gyvenimas, prabėgantis prie klaviatūros

Širdžių apnuoginimas

Komentarų nėra

Draugystė internete negali būti tvirta

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Naujasis internetas

Nuomonė. Draugystė internete negali būti tvirta, nes žmogaus emocijų nepakeisi simboliais, tačiau bendravimas tinkluose turi teisę gyvuoti kaip vienas iš ryšio būdų.
Draugystė internete, ypač, kai pašnekovai nepažįstami asmeniškai, pavojinga savo nuasmeninimu.
Toks bendravimas magina tikrą gyvenimą pakeisti virtualiu. Pašnekovas nebesuvokiamas kaip gyvas žmogus, ir virsta simbolių rinkiniu.
Kaip žaisdami kompiuterinius žaidimus nebijome šaudyti ir žudyti, taip ir internete nebijome taukšti niekų, sakyti nemalonius žodžius, kurių asmeniškai niekada neištartume pašnekovui.
Bendraujant internetu nėra džiaugsmo, liūdesio, geros ir blogos nuotaikos, pykčių ir susitaikymų. Bendraudami su žmogumi ir nematydami jo ar apskritai jo nepažindami, nesidomite jo asmeniniu gyvenimu. Dažniausiai susirašinėjama „Labas, kaip sekasi?“ lygmeniu. Tačiau tai viena iš šiuolaikinio bendravimo formų. Socialiniuose tinkluose, kaip ir gyvenime, santykiai gali būti tikri, gali būti ir dirbtiniai.
Siekis socialiniuose tinkluose susidraugauti su kuo daugiau draugų primena varžybas. Tai neturi nieko bendro su draugyste ar paprastu bendravimu. Kelis iš tokių žmonių tikrai pažįsti, keliems esi pasirengęs padėti, ir keli iš jų pagelbės tau sunkiu metu?
Bendraujant su tikrais draugais vis dėlto naudojamasi telefonu, o ne internetu. Balsas – tai artimesnis kontaktas nei susirašinėjimas internete. Iš socialinių tinklų pašalinus savo paskyrą galima patikrinti, kas tikras draugas, o kas virtualus.
Bendravimo internetu specifika – galimybė išsikalbėti, tai ne draugystė, o pakeleivių bendravimas. Žmonės gali būti atviri, žinodami, kad niekada kits kito neišvys.
Komentaras. Mes praeiname laikotarpį, kai savo egoistinę prigimtį įsisąmoniname kaip blogį, kad galėtume visiškai jos atsisakyti, ėmę jos nekęsti. Visa mūsų ir visuomenės raida vyksta tik tam, kad pakiltume į kitą pakopą – kur mus sieja abipusio ryšiai, kur jaučiamas aukštesnis pasaulis ir jo programa – Kūrėjas.
Bendravimo tinkle sklaida leidžia greičiau įsisąmoninti būtinybę jausti kits kitą betarpiškai, be pastangų, it vieną kūną.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas, prabėgantis prie klaviatūros

Širdžių apnuoginimas

Cukerbergo kalėjimas

Komentarų nėra

„Google“ įtaka žmonių sprendimams

Krizė, globalizacija, Naujasis internetas

Replika. Amerikiečių psichologas Robertas Epšteinas užsibrėžė tikslą išsiaiškinti, kaip „Google“ paieškos sistemos pateikti rezultatai gali paveikti žmonių politinius vertinimus. Pasirodė, kad esant poreikiui ir norui, „Google“ gali pati išrinkti naują JAV prezidentą.
Nustatyta, kad 50 proc. žmonių skaito tiktai dvi pirmąsias paieškos sistemos pateiktų rezultatų eilutes, o 90 proc. žmonių – ne daugiau kaip devynias eilutes. Tai yra žmonės mano, kad jie laisvi…
Atsakymas. Jie niekada nebuvo laisvi. Tuo labiau atsiradus žiniasklaidai.
Atsiradus laikraščiams, pasibaigė vadinamoji žmogaus laisvė. Žmogus ir iki tol nebuvo laisvas, nes už jį buvo sprendžiama viskas, ir jis nieko nerinko: nei caro, nei kitų valstybės veikėjų.
O išsivysčius žiniasklaidai, kai berniukai laikraščių pardavėjai pradėjo bėgioti ir rėkauti: „Naujienos!“, prasidėjo tiesioginis gyventojų apdorojimas. Vietoj monarcho, prezidento ar kokio nors kito šeimininko šalys pradėjo reklamuoti ir pardavinėti tariamą laisvę ir demokratiją.
Kaip veikiami gyventojai? Per viešosios informacijos priemones. Be to, dabar poveikis daug rafinuotesnis nei anksčiau, nes tuo užsiima ištisi institutai ir manipuliuoja žmonėmis kaip panorėję.
Radijas, televizija, internetas buvo išrasti tiktai šiuo tikslu, kitaip tai nebūtų išplitę, įsilieję į gyvenimą, visuomenę. Bet kurio panašaus išradimo pradžioje aiškinamasi, kokiu būdu juo naudojantis galima valdyti mases, ir tiktai po to imamasi jį taikyti.
Jeigu kas nors mano, kad šiuo atžvilgiu Sovietų Sąjunga pirmavo, tai labai klysta. Lyderės – Amerika ir Europa. Jų žiniasklaida tikrai moka tai daryti.
Replika. Tai dar kartą įrodo kabalistinį postulatą, kad laisvė neegzistuoja.
Atsakymas. Neegzistuoja jokia laisvė nuo Kūrėjo poveikio!
O Žemėje žmonėms duodama galimybė eiti prie to, ką numatė Kūrėjas, daugiau ar mažiau teisingu keliu. Priklausomai nuo to patiriame tam tikrų kančių. Vis tiek padarysime tai, kas numatyta Kūrėjo, bet mes lyg ir renkamės kelią. Ir čia žiniasklaida vaidina didelį vaidmenį.
Klausimas. Bet juk jos įtakai neįmanoma nepasiduoti?
Atsakymas. Žinoma! Viskas taip apdorota, kad mes pasiduodame jos įtakai.
Klausimas. Ką daryti? Išrinkti Hilari Klinton prezidente, ir pirmyn?!
Atsakymas. Nieko nepadarysi. Ją jau išrinko už tave, o tave taip nukreipė. Ir tu, kaip robotas, ramiai ir gražiai eini į tariamai laisvus rinkimus ir renki prezidentą.
Sovietų Sąjungoje buvo vienas kandidatas, ir jį „rinko“, o čia du trys, nes Vakarai gali sau leisti tokią rafinuotą metodiką ir tokį ištęstą, visus metus trunkantį šou, kad būtų, ką veikti ir apie ką rašyti.
Tai juk didžiulis prekybos, politikos, viso, ko tik nori, variklis, kuriam išleidžiami didžiuliai pinigai. Juk visa tai pagyvina gyvenimą. Amerikiečiai gali sau tai leisti. Todėl pas juos gali būti kad ir 20 kandidatų. Koks skirtumas?
Klausimas. O pakilus virš nuodėmingos žemės, ką su tuo galima padaryti?
Atsakymas. Nieko! Tiktai jeigu žmonija pagaliau supras, kad ji privalo iš tikrųjų ko nors imtis! Ir tada žmonėms taps aišku, kaip jie gali paveikti savo gyvenimą – tiktai per aukštesnįjį ryšį, kad jų lūkesčiai sklistų tiesiai į viršų.
O tam žmonės turi susivienyti. Juos gali išgelbėti tik bendras noras liautis klaidžioti žemiškame lygmenyje, pakilti į aukštesnę pakopą, susijungti su aukštesniuoju valdymu ir valdyti savo likimą.
Klausimas. Visi laiko tai fantastika. Tokia nuomonė irgi įteigta žiniasklaidos?
Atsakymas. Žinoma. Platindami kabalą mes jaučiame, prieš ką dirbame. Tai juk didžiulė egoistinė mašina, kuri neleidžia plėsti mūsų darbo! Visais lygmenimis: valstybiniu, politiniu, religiniu, emociniu, nesvarbu kokiu, – visur viešpatauja egoizmas!
Ir mes – vieninteliai, kurie sakome: „Virš jo reikia pakilti.“ Todėl viskas, kas yra žmonijos rankose, bus nukreipta prieš mus.

Iš 2016 m. kovo 17 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Internetiniai psichikos sutrikimai

Poreikiai vietoj žinių

Vienišiaus būtis

Komentarų nėra

„Facebook“ gyvenime laimės nėra

Įvairūs

Pranešimas (iš Mičigano universiteto): Dalyvavimas socialiniame tinkle „Facebook“ padeda žmonėms sukurti jausmą, kad jie visada turi ryšį, bet nuo to jie netampa laimingesni. Kuo daugiau laiko žmogus būna socialiniame tinkle, tuo mažiau jį džiugina asmeninis gyvenimas. Žmonės nejaučia, kad yra laimingi, turėdami šimtus virtualių kontaktų.
Atrodytų, kad „Facebook“ turi tenkinti poreikį bendrauti, bet pasitenkinimo gyvenimu lygis dėl jo ne kyla, o  krinta.
Komentaras: Žmonijos vystymosi procesas artina mus į visišką tuštumą ir būtinybės jungtis suvokimą: negalėjimas bendrauti nei įprastai, nei naujai nukreips mus į dvasinius (davimo ir meilės) santykius.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Facebook“ auditorijos sumažėjimas

Interneto mašina kol kas sukas tuščiai

Naujasis „Facebook“ veidas

Pranešimas (iš Mičigano universiteto): Dalyvavimas socialiniame tinkle „Facebook“ padeda žmonėms sukurti jausmą, kad jie visada turi ryšį, bet nuo to jie netampa laimingesni. Kuo daugiau laiko žmogus būna socialiniame tinkle, tuo mažiau jį džiugina asmeninis gyvenimas. Žmonės nejaučia, kad yra laimingi, turėdami šimtus virtualių kontaktų.

Atrodytų, kad „Facebook“ turi tenkinti poreikį bendrauti, bet pasitenkinimo gyvenimu lygis dėl jo ne kyla, o krinta.

Komentaras: Žmonijos vystymosi procesas artina mus į visišką tuštumą ir būtinybės jungtis suvokimą: negalėjimas bendrauti nei įprastai, nei naujai nukreips mus į dvasinius (davimo ir meilės) santykius.

Komentarų nėra

Nelinkėk kitam pikto

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija

Klausimas: Iš mokymo patirties žinau, kad žmonės nesupranta, apie kokią vienybę mes kalbame. Kaip jiems nors apytiksliai tai paaiškinti?
Atsakymas: Vienybė nereiškia gyventi viename kambaryje arba būti pažįstamam su kiekvienu. Praktiškai kalbant, turiu išsitaisyti taip, kad nenorėčiau niekam kenkti. Tai pirmas žingsnis.
Mus jungia ne žiniasklaida, ne SMS žinutės ir net ne Pasaulinis tinklas. Visa tai – pasireiškimas sistemos, kurioje mes egzistuojame, priemonės, leidžiančios pajausti, kiek esame sujungti. Internetas nesuvienys žmonių, tik parodys, kad esame sujungti, ir, beje, neigiama forma. Juk aš naudoju šį kli tik sau ir, gali būti, kenkdamas artimui.
Taigi, pirmas ištaisymas – nustoti linkėję blogo savo artimui. Pradedu jausti, kad esame surišti tarpusavyje kaip vienas kito dalys – tiesiog įterpti vienas į kitą. Privalau atskleisti šią sistemą pats, nes Gamta ją atskleis man labai nemaloniu būdu. Ji smogia man vienoje vietoje, o aš jaučiu problemą kitoje, tarsi niekaip nebūčiau su ja susijęs.
O juk tai mano dalis, todėl privalėčiau jausti, kad smūgis teko man. Jeigu dar nejauti to, ką jaučia kiti, vadinasi, dar nesi viename organizme, vieningoje sistemoje kartu su jais. Tau vis dar reikia taisytis: arba norėsi tai pripažinti pats, arba Gamta privers tai padaryti.
Kol kas matome, kaip visus džiugina svetimas sielvartas. Kiekvienas patenkintas, kai kažkam blogai. Tokia mūsų prigimtis. Nūnai ji atsiskleidžia, o mes privalome atitinkamai ją ištaisyti.
Kokiomis priemonėmis? Pasitelkdami aplinkinių nuomones, sako kabalistai. Turime dirbtinai susikurti tokią aplinką, kuri įpareigos mąstyti kitaip ir auklės mus.

Iš 2011 m. kovo 16 d. pamokos tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sieloms nėra atstumų

Nelaukiant kritinės ribos

Išmokti gyventi po saule

1 komentaras

Apie virtualius kongresus ir tikrąjį ryšį

Kongresai, įvykiai

Klausimas: Prieš prasidedant Maskvos kongresui pasakėte, kad laikas priprasti prie virtualių kongresų ir pradėti jausti dar didesnį ryšį sėdint prie kompiuterio ekrano. Ką tai reiškia?
Atsakymas: Kongresas – tai spurtas. Bet ir be tokių proveržių kiekvieną dieną privalome palaikyti tarp mūsų nepaliaujamai stiprėjantį ryšį. Kongresai padeda mums sukurti impulsus susivienyti, o per laikotarpį tarp kongresų būtinas pastovus, kiekvieną dieną stiprėjantis ryšys.
Kitos išeities nėra. Privalome atskleisti „apskritą“, globalų, integralų pasaulį. Tai nėra tik žodžiai. Negalima nutraukti ryšio po trijų dienų kongreso – ryšys turi tapti pasaulinio kli dienotvarkės pagrindu. Štai ko iš mūsų reikalauja.
Todėl turime vystyti tokius tarpusavio santykius, kurie leistų palaikyti ryšį net virtualiai, nematant ir negirdint vienas kito. Tam ir atsirado internetas, kad padėtų visam pasauliui „susilydyti“ vientisu ryšiu, pereiti nuo materialaus, virtualaus susivienijimo į dvasinį. Privalome išnaudoti šią priemonę (internetą).
Todėl manau, kad kiti mūsų kongresai bus nedideli, susirinks 1000 – 2000 draugų iš esamo regiono. O visi kiti dalyvaus kongrese virtualiai ir tai jiems visiškai nesutrukdys. Priešingai, visi bus vienos bendros būsenos, ir „virtualūs“ dalyviai, vienydamiesi su draugais, esančiais kongreso vietoje, nepajaus jokio silpnumo.
Tai leis mums organizuoti daug kongresų per metus, be to, kasdien galėsime palaikyti nepertraukiamą tarpusavio ryšį. Užtenka leisti daug pinigų dviems dideliems kongresams per metus, po kurių vėl krentame į įprastą būseną. Noriu perkelti akcentą iš fizinio dalyvavimo kongrese į vidinį, o iš jo – į kasdieninį vidinį tarpusavio ryšį. Tai labai svarbu.
Kitaip negalėsime sukurti tarp mūsų vietos Kūrėjo atskleidimui.

Iš 2011 m. balandžio 18 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Sieloms nėra atstumų

Ateitis priklauso virtualiai grupei

Komentarų nėra

Sieloms nėra atstumų

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Klausimas: Kaip rodo patirtis, fizinėje grupėje blogio atskleidimas vyksta kur kas greičiau ir labiau jaučiamas negu virtualioje grupėje, internete. Tačiau Jūs sakėte, kad internetas pagreitina blogio atskleidimą…
Atsakymas: Mes negalime žinoti, kas vyksta su sielomis, kodėl esame taip išbarstyti po visą žemės paviršių, kodėl fiziškai atitolę vienas nuo kito ir tuo pat metu mums suteiktas virtualus ryšys.
Turbūt būtent fizinis atitolimas veikia pačiu nuostabiausiu būdu. Tarkim, esu už tūkstančio kilometrų nuo kažko. Kartą per dieną ar keletą dienų susirašinėjame internetu ir kartu ties kažkuo dirbame. Tačiau kiekvienas saugo save nuo artimesnio kontakto.
Jeigu pasistengsime tarpusavyje sukurti šiltesnius santykius, panorėsime susivienyti, būti kartu, be abejonės, per šį virtualų ryšį atskleisime tarp mūsų ir meilę, ir neapykantą, ir panieką, ir atitolimą vienas nuo kito, − kaip ir fizinėje grupėje.
Kol kas atsiskleidžia abejingumas ir netgi šiokia tokia panieka. Būtina su tuo dirbti ir suprasti, kad visus šiuos smulkius blogio pasireiškimus reikia padauginti iš atstumo ir tada gausime tikrąjį jų mastą. Juk jeigu aš šiek tiek tave ignoruoju, pamirštu apie tave būdamas už tūkstančio kilometrų, tai būdamas šalia, ignoruočiau ir nekęsčiau tavęs tūkstantį kartų stipriau.
Internetas leidžia mums, skirtingų mentalitetų, svetimiems, skirtingiems žmonėms, įveikiant visus vienijimosi sunkumus, visgi pradėti jungtis vystant savyje jautrumą ir jausmingumą. Juk atstumas ir duotas tam, kad galėtume pasiekti vienybę, o ne likti „solidžiais ir mandagiais“, laikydamiesi kiek įmanoma toliau, kad jokiu būdu nepaliestume vienas kito.
Todėl stengiamės sukurti tarp mūsų tokį pasaulinį ryšio tinklą, kad visi mūsų draugai visame pasaulyje galėtų nuolat jausti esantys kartu. Nors visos šios elektroninio ryšio priemonės – išorinės, bet mums kol kas jų reikia – kaip ir pasaulis reikalingas tam, kad pajustume vienas kitą šalia. Ir nors tai sielų ryšys, jo išorinė išraiška atsiskleidžia būtent tokia forma.
Todėl turime stengtis ir palaikydami virtualų ryšį dirbti su savimi, o ne slėptis kiekvienam už savo ekrano, lyg turėtume galimybę pabėgti. O jeigu žmogus visgi pabėga, jis turi žinoti, kad šitai išmuša jį iš dvasinio kelio.
Svarbiausia – nepaisant atstumo norėti atskleisti artumą tarp mūsų. Juk fizinis atstumas dvasiniam neturi įtakos. Tik jautrumo stygius trukdo pasijausti kaip fizinėje grupėje. Daugiau nieko netrūksta. Mums nereikia fiziškai priartėti.
Tačiau kol kas, šią akimirką tokiems žmonėms rengiame kongresus, todėl labai svarbu atvažiuoti ir dalyvauti juose, susivienyti. Artimiausiame kongrese stengsimės, kad žmonės, gavę ten didelį įkvėpimą, pasistengtų ir toliau išlaikyti tą patį ryšį. Be šito neįmanoma. Žmogus turi pajausti, ką reiškia susijungti su kitais ir privalo išsaugoti tą patį meilės ir šilumos pojūtį. Šis pojūtis tol jį veiks, kol nevirs kitos pakopos priešinga puse.

Iš 2011 m. kovo 7 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Interneto mašina kol kas sukas tuščiai

Ateitis priklauso virtualiai grupei

Gyvo vandens šaltinis

Komentarų nėra

Pokyčių poreikis

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Klausimas: Suprantama, kad šiandien žmonės jau negali būti be interneto. Tačiau kada jie pajaus, kad ten viduje slepiasi Kūrėjas ir jie ieško būtent Jo?
Atsakymas: Pirmiausia žmonės turi pajausti interneto, nūnai jo sukurto ryšio tuštumą, idant kiltų pokyčių poreikis. Juk žmonės norėjo atskleisti kažkokius naujus ryšius, kitą, įdomų, pilnavertį gyvenimą, tikėjosi išeiti iš savo tuštumos, kurią jautė kiekvienas ir bent tenai rasti kokį nors prisipildymą.
Anksčiau žmonės reikalavo „duonos ir reginių“, o dabar − „duonos ir interneto“, juk pastarasis kaip tik ir užtikrina reginius ir pramogas. Ir staiga pramogos pasibaigs…
Ir nejau liksiu tik su duonos kąsniu? Tik ten ir bus mano gyvenimas – kaip asilo, kuris težino savo ėdžias?
Ir tada žmonės pradės ieškoti dvasinio pripildymo. Lygiai taip, kaip tie, kurie jau dabar pajuto tuštumą savo gyvenime. Liks viena duona – o be jos nėra kuo užpildyti mūsų gyvenimo.
Ir jei netgi internetas nesuteikia pripildymo, tai kas gi tada? Juk šis tinklas sakytum gali suteikti viską, kas yra pasaulyje. Čia bus tūkstančiai skirtingų galimybių: 3D, visokiausi vaizdo efektai, stereo vaizdas, o žmogaus visa tai nedomins. Jeigu nėra noro, tai nepriviliosi jokiais blizgučiais.
Ir kaip dabar, mūsų mokiniai lygiuojasi į mus, nes jaučia, kad čia yra Šviesa sielai, kažkas malonaus, įdomaus, tikro – taip ir esantys virtualiame pasaulyje, tai pajaus ir ateis pas mus, per tą patį interneto tinklą.

Iš 2011 m. vasario 23 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė Panim Meirot

Daugiau šia tema skaitykite:

Interneto mašina kol kas sukas tuščiai

Naujasis „Facebook“ veidas

Internetas kaip valdymo struktūra

Komentarų nėra

Mes ir kaip mus valdo

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Visa žmonijos istorija – tai egoizmo vystymosi istorija. Šiandien matome savo akimis, kad egoizmas daugiau nebegali suteikti žmogui pasitenkinimo.
Anksčiau aš veržiausi pirmyn: man norėjosi mašinos, jachtos, lėktuvo ir t. t. Bet dabar manyje daugiau nebeįsiplieskia perspektyvių, daug žadančių norų. Juk aš kiekvieną kartą privalau mėgautis kažkuo nauju, o naujam jau nėra iš kur atsirasti.
Prisipildymo, mėgavimosi savo noruose jausmas man ir yra gyvenimo jausmas. Jeigu nejaučiu pripildymo nore, tai nėra ir gyvenimo – noras miręs. Tada iš beviltiškumo aš pasiruošęs net mirti, kad tik nejausčiau tuštumos. Tokia amžina schema, pagal kurią judame į priekį.
Mūsų laikais žmonija nesąmoningai kuria problemas ir sumaištį, krečia kvailystes – kad tik nejaustų to vakuumo viduje.  Žmonės pasiruošę kautis, kelti revoliucijas – bet ką, kad tik pajaustų kokį nors pripildymą, tegul ir neigiamą. Pavyzdžiui, jeigu aš neturiu apetito, ragauju ką nors rūgštaus, kad po to norėtųsi užkąsti ir pasimėgauti.
Jeigu neišeisime į teisingą kelią, toks požiūris prives mus prie karų. Ir mes sutiksime su tuo, kad paskui nors truputi pajaustume: štai dabar yra dėl ko gyventi. Iš tikrųjų, kodėl gi nepakariauti, kad pasipurtytume, atsinaujintume?
Tai labai rimta bėda. Apie tai gerai informuota valdžia ir žiniasklaida. Todėl jos stengiasi suklaidinti visuomenę, aprūpinti ją visokiausiais dirgikliais, kurie vers žmones kažkuo užsiimti ir gauti iš to malonumą. Kitaip žmonės pajus tuštumą ir iš bejėgiškumo pradės versti vyriausybes, griauti visas ribas, žudytis.
Jų jau nebebus galima valdyti. Kaip galima valdyti žmogų, kuriam viskas vis vien, kuris iš nieko negauna malonumo?
Taigi reikia suprasti, kad visuomene labai manipuliuojama, taip pat ir virtualiame Tinkle. Neatsitiktinai jis taip veržliai plečiasi, neatsitiktinai jis toks prieinamas ir skverbiasi į kiekvienus namus. Tai ne dėl mūsų – tai dėl to, kad valdytų mus.
Tiktai taip dabar galima valdyti žmones, kartas nuo karto parodant jiems papildomus „pelno šaltinius“, t. y. pripildymą. Kitaip žmogus bus pasiruošęs bet kam. Juk be mėgavimosi gyvenimas jam praranda bet kokią vertę.

Iš 2011 m. kovo 21 d. pamokos tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Interneto mašina kol kas sukas tuščiai

Atlapoti duris rytojui

Kai technika bejėgė

Komentarų nėra

Interneto mašina kol kas sukas tuščiai

Krizė, globalizacija

Internetas – labai galinga atskleidimo priemonė. Matome, kas vyksta pasaulyje, kokiu greičiu jis tarsi virusus paskleidžia informaciją, sujungdamas žmones ir valstybes tarpusavyje. Ir galiausiai pasaulis atskleis savo tuštumą, ir paaiškės, kad visos viltys ir investicijos į jį nepasiteisino. Ir kas tada liks žmonėms…
Štai čia ir reikia jiems padėti išsiaiškinti, kas slypi šiame virtualiame ryšyje, iš kurio jie tikėjosi gauti visokiausių užpildymų per žinias, mokslą, valdžią, pagarbą, abipusę įtaką, pažintis, įvairiausius ryšius. Visa tai staiga taps tuščia ir visa interneto-mašina ims dirbti tuščiai, kol pamažu visai sustos. Žmonės praras susidomėjimą ja ir nustos ten ėję.
Interneto kompanijos išradinės visokias naujas programas ir žaidimus ir siūlys juos nemokamai, tik užeik, bet niekas nenorės, jausis perpildymas.
Mūsų noras auga ir jau ne kiekybiškai − reikalaudamas vis daugiau jis išauga kokybiškai. Tačiau šios kokybės jau neįmanoma užtikrinti techniniais išradimais – tai vidinio ryšio reikalavimas. Internetas „išdžiovins“ mus šiuo materialiu bendravimu ir mes suprasime, jog mums reikalingas vidinis ryšys tarp mūsų visų.
Bet interneto tinklas gali užtikrinti ryšį tik tada, jeigu naudosime jį su viltimi išgauti iš jo jungiančią mus jėgą. Tada interneto tinklas bus panašus į mūsų kabalos pamoką, kai sėdime drauge, skaitome ir norime šiuo bendru skaitymu pritraukti jėgą, sujungsiančią mus tarpusavyje. Tokį tinklą turėsime sukurti dabartiniame internete.
Pats tinklas jau egzistuoja, reikia pakeisti tik požiūrį į jį, t. y. susijungti, kad pažadintume vidinę jėgą, esančią šiame tinkle. Pačiuose laiduose ir kompiuteriuose nėra jokios jėgos, ji glūdi šiame tinkle esančio žmogaus troškime. Ir mes norime pažadinti šią vidinę, slypinčią mūsų ryšyje jėgą.
Išoriniai modemai ir jungiamieji laidai tėra materiali mūsų noro susijungti išraiška. Ir tada atskleisime šį ryšį! Manau, kad tai įvyks labai greitai, per artimiausius 1-3 metus. Mes labai greitai judame to link.

Iš 2011 m. vasario 21 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė Panim Meirot

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujasis „Facebook“ veidas

Tinklas, pagavęs kas 12-tą žmogų pasaulyje

Kai technika bejėgė

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai