Replika. Amerikiečių psichologas Robertas Epšteinas užsibrėžė tikslą išsiaiškinti, kaip „Google“ paieškos sistemos pateikti rezultatai gali paveikti žmonių politinius vertinimus. Pasirodė, kad esant poreikiui ir norui, „Google“ gali pati išrinkti naują JAV prezidentą.
Nustatyta, kad 50 proc. žmonių skaito tiktai dvi pirmąsias paieškos sistemos pateiktų rezultatų eilutes, o 90 proc. žmonių – ne daugiau kaip devynias eilutes. Tai yra žmonės mano, kad jie laisvi…
Atsakymas. Jie niekada nebuvo laisvi. Tuo labiau atsiradus žiniasklaidai.
Atsiradus laikraščiams, pasibaigė vadinamoji žmogaus laisvė. Žmogus ir iki tol nebuvo laisvas, nes už jį buvo sprendžiama viskas, ir jis nieko nerinko: nei caro, nei kitų valstybės veikėjų.
O išsivysčius žiniasklaidai, kai berniukai laikraščių pardavėjai pradėjo bėgioti ir rėkauti: „Naujienos!“, prasidėjo tiesioginis gyventojų apdorojimas. Vietoj monarcho, prezidento ar kokio nors kito šeimininko šalys pradėjo reklamuoti ir pardavinėti tariamą laisvę ir demokratiją.
Kaip veikiami gyventojai? Per viešosios informacijos priemones. Be to, dabar poveikis daug rafinuotesnis nei anksčiau, nes tuo užsiima ištisi institutai ir manipuliuoja žmonėmis kaip panorėję.
Radijas, televizija, internetas buvo išrasti tiktai šiuo tikslu, kitaip tai nebūtų išplitę, įsilieję į gyvenimą, visuomenę. Bet kurio panašaus išradimo pradžioje aiškinamasi, kokiu būdu juo naudojantis galima valdyti mases, ir tiktai po to imamasi jį taikyti.
Jeigu kas nors mano, kad šiuo atžvilgiu Sovietų Sąjunga pirmavo, tai labai klysta. Lyderės – Amerika ir Europa. Jų žiniasklaida tikrai moka tai daryti.
Replika. Tai dar kartą įrodo kabalistinį postulatą, kad laisvė neegzistuoja.
Atsakymas. Neegzistuoja jokia laisvė nuo Kūrėjo poveikio!
O Žemėje žmonėms duodama galimybė eiti prie to, ką numatė Kūrėjas, daugiau ar mažiau teisingu keliu. Priklausomai nuo to patiriame tam tikrų kančių. Vis tiek padarysime tai, kas numatyta Kūrėjo, bet mes lyg ir renkamės kelią. Ir čia žiniasklaida vaidina didelį vaidmenį.
Klausimas. Bet juk jos įtakai neįmanoma nepasiduoti?
Atsakymas. Žinoma! Viskas taip apdorota, kad mes pasiduodame jos įtakai.
Klausimas. Ką daryti? Išrinkti Hilari Klinton prezidente, ir pirmyn?!
Atsakymas. Nieko nepadarysi. Ją jau išrinko už tave, o tave taip nukreipė. Ir tu, kaip robotas, ramiai ir gražiai eini į tariamai laisvus rinkimus ir renki prezidentą.
Sovietų Sąjungoje buvo vienas kandidatas, ir jį „rinko“, o čia du trys, nes Vakarai gali sau leisti tokią rafinuotą metodiką ir tokį ištęstą, visus metus trunkantį šou, kad būtų, ką veikti ir apie ką rašyti.
Tai juk didžiulis prekybos, politikos, viso, ko tik nori, variklis, kuriam išleidžiami didžiuliai pinigai. Juk visa tai pagyvina gyvenimą. Amerikiečiai gali sau tai leisti. Todėl pas juos gali būti kad ir 20 kandidatų. Koks skirtumas?
Klausimas. O pakilus virš nuodėmingos žemės, ką su tuo galima padaryti?
Atsakymas. Nieko! Tiktai jeigu žmonija pagaliau supras, kad ji privalo iš tikrųjų ko nors imtis! Ir tada žmonėms taps aišku, kaip jie gali paveikti savo gyvenimą – tiktai per aukštesnįjį ryšį, kad jų lūkesčiai sklistų tiesiai į viršų.
O tam žmonės turi susivienyti. Juos gali išgelbėti tik bendras noras liautis klaidžioti žemiškame lygmenyje, pakilti į aukštesnę pakopą, susijungti su aukštesniuoju valdymu ir valdyti savo likimą.
Klausimas. Visi laiko tai fantastika. Tokia nuomonė irgi įteigta žiniasklaidos?
Atsakymas. Žinoma. Platindami kabalą mes jaučiame, prieš ką dirbame. Tai juk didžiulė egoistinė mašina, kuri neleidžia plėsti mūsų darbo! Visais lygmenimis: valstybiniu, politiniu, religiniu, emociniu, nesvarbu kokiu, – visur viešpatauja egoizmas!
Ir mes – vieninteliai, kurie sakome: „Virš jo reikia pakilti.“ Todėl viskas, kas yra žmonijos rankose, bus nukreipta prieš mus.

Iš 2016 m. kovo 17 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Internetiniai psichikos sutrikimai

Poreikiai vietoj žinių

Vienišiaus būtis

Pranešimas (iš Mičigano universiteto): Dalyvavimas socialiniame tinkle „Facebook“ padeda žmonėms sukurti jausmą, kad jie visada turi ryšį, bet nuo to jie netampa laimingesni. Kuo daugiau laiko žmogus būna socialiniame tinkle, tuo mažiau jį džiugina asmeninis gyvenimas. Žmonės nejaučia, kad yra laimingi, turėdami šimtus virtualių kontaktų.
Atrodytų, kad „Facebook“ turi tenkinti poreikį bendrauti, bet pasitenkinimo gyvenimu lygis dėl jo ne kyla, o  krinta.
Komentaras: Žmonijos vystymosi procesas artina mus į visišką tuštumą ir būtinybės jungtis suvokimą: negalėjimas bendrauti nei įprastai, nei naujai nukreips mus į dvasinius (davimo ir meilės) santykius.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Facebook“ auditorijos sumažėjimas

Interneto mašina kol kas sukas tuščiai

Naujasis „Facebook“ veidas

Klausimas: Iš mokymo patirties žinau, kad žmonės nesupranta, apie kokią vienybę mes kalbame. Kaip jiems nors apytiksliai tai paaiškinti?
Atsakymas: Vienybė nereiškia gyventi viename kambaryje arba būti pažįstamam su kiekvienu. Praktiškai kalbant, turiu išsitaisyti taip, kad nenorėčiau niekam kenkti. Tai pirmas žingsnis.
Mus jungia ne žiniasklaida, ne SMS žinutės ir net ne Pasaulinis tinklas. Visa tai – pasireiškimas sistemos, kurioje mes egzistuojame, priemonės, leidžiančios pajausti, kiek esame sujungti. Internetas nesuvienys žmonių, tik parodys, kad esame sujungti, ir, beje, neigiama forma. Juk aš naudoju šį kli tik sau ir, gali būti, kenkdamas artimui.
Taigi, pirmas ištaisymas – nustoti linkėję blogo savo artimui. Pradedu jausti, kad esame surišti tarpusavyje kaip vienas kito dalys – tiesiog įterpti vienas į kitą. Privalau atskleisti šią sistemą pats, nes Gamta ją atskleis man labai nemaloniu būdu. Ji smogia man vienoje vietoje, o aš jaučiu problemą kitoje, tarsi niekaip nebūčiau su ja susijęs.
O juk tai mano dalis, todėl privalėčiau jausti, kad smūgis teko man. Jeigu dar nejauti to, ką jaučia kiti, vadinasi, dar nesi viename organizme, vieningoje sistemoje kartu su jais. Tau vis dar reikia taisytis: arba norėsi tai pripažinti pats, arba Gamta privers tai padaryti.
Kol kas matome, kaip visus džiugina svetimas sielvartas. Kiekvienas patenkintas, kai kažkam blogai. Tokia mūsų prigimtis. Nūnai ji atsiskleidžia, o mes privalome atitinkamai ją ištaisyti.
Kokiomis priemonėmis? Pasitelkdami aplinkinių nuomones, sako kabalistai. Turime dirbtinai susikurti tokią aplinką, kuri įpareigos mąstyti kitaip ir auklės mus.

Iš 2011 m. kovo 16 d. pamokos tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sieloms nėra atstumų

Nelaukiant kritinės ribos

Išmokti gyventi po saule

Klausimas: Prieš prasidedant Maskvos kongresui pasakėte, kad laikas priprasti prie virtualių kongresų ir pradėti jausti dar didesnį ryšį sėdint prie kompiuterio ekrano. Ką tai reiškia?
Atsakymas: Kongresas – tai spurtas. Bet ir be tokių proveržių kiekvieną dieną privalome palaikyti tarp mūsų nepaliaujamai stiprėjantį ryšį. Kongresai padeda mums sukurti impulsus susivienyti, o per laikotarpį tarp kongresų būtinas pastovus, kiekvieną dieną stiprėjantis ryšys.
Kitos išeities nėra. Privalome atskleisti „apskritą“, globalų, integralų pasaulį. Tai nėra tik žodžiai. Negalima nutraukti ryšio po trijų dienų kongreso – ryšys turi tapti pasaulinio kli dienotvarkės pagrindu. Štai ko iš mūsų reikalauja.
Todėl turime vystyti tokius tarpusavio santykius, kurie leistų palaikyti ryšį net virtualiai, nematant ir negirdint vienas kito. Tam ir atsirado internetas, kad padėtų visam pasauliui „susilydyti“ vientisu ryšiu, pereiti nuo materialaus, virtualaus susivienijimo į dvasinį. Privalome išnaudoti šią priemonę (internetą).
Todėl manau, kad kiti mūsų kongresai bus nedideli, susirinks 1000 – 2000 draugų iš esamo regiono. O visi kiti dalyvaus kongrese virtualiai ir tai jiems visiškai nesutrukdys. Priešingai, visi bus vienos bendros būsenos, ir „virtualūs“ dalyviai, vienydamiesi su draugais, esančiais kongreso vietoje, nepajaus jokio silpnumo.
Tai leis mums organizuoti daug kongresų per metus, be to, kasdien galėsime palaikyti nepertraukiamą tarpusavio ryšį. Užtenka leisti daug pinigų dviems dideliems kongresams per metus, po kurių vėl krentame į įprastą būseną. Noriu perkelti akcentą iš fizinio dalyvavimo kongrese į vidinį, o iš jo – į kasdieninį vidinį tarpusavio ryšį. Tai labai svarbu.
Kitaip negalėsime sukurti tarp mūsų vietos Kūrėjo atskleidimui.

Iš 2011 m. balandžio 18 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Sieloms nėra atstumų

Ateitis priklauso virtualiai grupei

Klausimas: Kaip rodo patirtis, fizinėje grupėje blogio atskleidimas vyksta kur kas greičiau ir labiau jaučiamas negu virtualioje grupėje, internete. Tačiau Jūs sakėte, kad internetas pagreitina blogio atskleidimą…
Atsakymas: Mes negalime žinoti, kas vyksta su sielomis, kodėl esame taip išbarstyti po visą žemės paviršių, kodėl fiziškai atitolę vienas nuo kito ir tuo pat metu mums suteiktas virtualus ryšys.
Turbūt būtent fizinis atitolimas veikia pačiu nuostabiausiu būdu. Tarkim, esu už tūkstančio kilometrų nuo kažko. Kartą per dieną ar keletą dienų susirašinėjame internetu ir kartu ties kažkuo dirbame. Tačiau kiekvienas saugo save nuo artimesnio kontakto.
Jeigu pasistengsime tarpusavyje sukurti šiltesnius santykius, panorėsime susivienyti, būti kartu, be abejonės, per šį virtualų ryšį atskleisime tarp mūsų ir meilę, ir neapykantą, ir panieką, ir atitolimą vienas nuo kito, − kaip ir fizinėje grupėje.
Kol kas atsiskleidžia abejingumas ir netgi šiokia tokia panieka. Būtina su tuo dirbti ir suprasti, kad visus šiuos smulkius blogio pasireiškimus reikia padauginti iš atstumo ir tada gausime tikrąjį jų mastą. Juk jeigu aš šiek tiek tave ignoruoju, pamirštu apie tave būdamas už tūkstančio kilometrų, tai būdamas šalia, ignoruočiau ir nekęsčiau tavęs tūkstantį kartų stipriau.
Internetas leidžia mums, skirtingų mentalitetų, svetimiems, skirtingiems žmonėms, įveikiant visus vienijimosi sunkumus, visgi pradėti jungtis vystant savyje jautrumą ir jausmingumą. Juk atstumas ir duotas tam, kad galėtume pasiekti vienybę, o ne likti „solidžiais ir mandagiais“, laikydamiesi kiek įmanoma toliau, kad jokiu būdu nepaliestume vienas kito.
Todėl stengiamės sukurti tarp mūsų tokį pasaulinį ryšio tinklą, kad visi mūsų draugai visame pasaulyje galėtų nuolat jausti esantys kartu. Nors visos šios elektroninio ryšio priemonės – išorinės, bet mums kol kas jų reikia – kaip ir pasaulis reikalingas tam, kad pajustume vienas kitą šalia. Ir nors tai sielų ryšys, jo išorinė išraiška atsiskleidžia būtent tokia forma.
Todėl turime stengtis ir palaikydami virtualų ryšį dirbti su savimi, o ne slėptis kiekvienam už savo ekrano, lyg turėtume galimybę pabėgti. O jeigu žmogus visgi pabėga, jis turi žinoti, kad šitai išmuša jį iš dvasinio kelio.
Svarbiausia – nepaisant atstumo norėti atskleisti artumą tarp mūsų. Juk fizinis atstumas dvasiniam neturi įtakos. Tik jautrumo stygius trukdo pasijausti kaip fizinėje grupėje. Daugiau nieko netrūksta. Mums nereikia fiziškai priartėti.
Tačiau kol kas, šią akimirką tokiems žmonėms rengiame kongresus, todėl labai svarbu atvažiuoti ir dalyvauti juose, susivienyti. Artimiausiame kongrese stengsimės, kad žmonės, gavę ten didelį įkvėpimą, pasistengtų ir toliau išlaikyti tą patį ryšį. Be šito neįmanoma. Žmogus turi pajausti, ką reiškia susijungti su kitais ir privalo išsaugoti tą patį meilės ir šilumos pojūtį. Šis pojūtis tol jį veiks, kol nevirs kitos pakopos priešinga puse.

Iš 2011 m. kovo 7 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Interneto mašina kol kas sukas tuščiai

Ateitis priklauso virtualiai grupei

Gyvo vandens šaltinis

Klausimas: Suprantama, kad šiandien žmonės jau negali būti be interneto. Tačiau kada jie pajaus, kad ten viduje slepiasi Kūrėjas ir jie ieško būtent Jo?
Atsakymas: Pirmiausia žmonės turi pajausti interneto, nūnai jo sukurto ryšio tuštumą, idant kiltų pokyčių poreikis. Juk žmonės norėjo atskleisti kažkokius naujus ryšius, kitą, įdomų, pilnavertį gyvenimą, tikėjosi išeiti iš savo tuštumos, kurią jautė kiekvienas ir bent tenai rasti kokį nors prisipildymą.
Anksčiau žmonės reikalavo „duonos ir reginių“, o dabar − „duonos ir interneto“, juk pastarasis kaip tik ir užtikrina reginius ir pramogas. Ir staiga pramogos pasibaigs…
Ir nejau liksiu tik su duonos kąsniu? Tik ten ir bus mano gyvenimas – kaip asilo, kuris težino savo ėdžias?
Ir tada žmonės pradės ieškoti dvasinio pripildymo. Lygiai taip, kaip tie, kurie jau dabar pajuto tuštumą savo gyvenime. Liks viena duona – o be jos nėra kuo užpildyti mūsų gyvenimo.
Ir jei netgi internetas nesuteikia pripildymo, tai kas gi tada? Juk šis tinklas sakytum gali suteikti viską, kas yra pasaulyje. Čia bus tūkstančiai skirtingų galimybių: 3D, visokiausi vaizdo efektai, stereo vaizdas, o žmogaus visa tai nedomins. Jeigu nėra noro, tai nepriviliosi jokiais blizgučiais.
Ir kaip dabar, mūsų mokiniai lygiuojasi į mus, nes jaučia, kad čia yra Šviesa sielai, kažkas malonaus, įdomaus, tikro – taip ir esantys virtualiame pasaulyje, tai pajaus ir ateis pas mus, per tą patį interneto tinklą.

Iš 2011 m. vasario 23 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Interneto mašina kol kas sukas tuščiai

Naujasis „Facebook“ veidas

Internetas kaip valdymo struktūra

Visa žmonijos istorija – tai egoizmo vystymosi istorija. Šiandien matome savo akimis, kad egoizmas daugiau nebegali suteikti žmogui pasitenkinimo.
Anksčiau aš veržiausi pirmyn: man norėjosi mašinos, jachtos, lėktuvo ir t. t. Bet dabar manyje daugiau nebeįsiplieskia perspektyvių, daug žadančių norų. Juk aš kiekvieną kartą privalau mėgautis kažkuo nauju, o naujam jau nėra iš kur atsirasti.
Prisipildymo, mėgavimosi savo noruose jausmas man ir yra gyvenimo jausmas. Jeigu nejaučiu pripildymo nore, tai nėra ir gyvenimo – noras miręs. Tada iš beviltiškumo aš pasiruošęs net mirti, kad tik nejausčiau tuštumos. Tokia amžina schema, pagal kurią judame į priekį.
Mūsų laikais žmonija nesąmoningai kuria problemas ir sumaištį, krečia kvailystes – kad tik nejaustų to vakuumo viduje.  Žmonės pasiruošę kautis, kelti revoliucijas – bet ką, kad tik pajaustų kokį nors pripildymą, tegul ir neigiamą. Pavyzdžiui, jeigu aš neturiu apetito, ragauju ką nors rūgštaus, kad po to norėtųsi užkąsti ir pasimėgauti.
Jeigu neišeisime į teisingą kelią, toks požiūris prives mus prie karų. Ir mes sutiksime su tuo, kad paskui nors truputi pajaustume: štai dabar yra dėl ko gyventi. Iš tikrųjų, kodėl gi nepakariauti, kad pasipurtytume, atsinaujintume?
Tai labai rimta bėda. Apie tai gerai informuota valdžia ir žiniasklaida. Todėl jos stengiasi suklaidinti visuomenę, aprūpinti ją visokiausiais dirgikliais, kurie vers žmones kažkuo užsiimti ir gauti iš to malonumą. Kitaip žmonės pajus tuštumą ir iš bejėgiškumo pradės versti vyriausybes, griauti visas ribas, žudytis.
Jų jau nebebus galima valdyti. Kaip galima valdyti žmogų, kuriam viskas vis vien, kuris iš nieko negauna malonumo?
Taigi reikia suprasti, kad visuomene labai manipuliuojama, taip pat ir virtualiame Tinkle. Neatsitiktinai jis taip veržliai plečiasi, neatsitiktinai jis toks prieinamas ir skverbiasi į kiekvienus namus. Tai ne dėl mūsų – tai dėl to, kad valdytų mus.
Tiktai taip dabar galima valdyti žmones, kartas nuo karto parodant jiems papildomus „pelno šaltinius“, t. y. pripildymą. Kitaip žmogus bus pasiruošęs bet kam. Juk be mėgavimosi gyvenimas jam praranda bet kokią vertę.

Iš 2011 m. kovo 21 d. pamokos tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Interneto mašina kol kas sukas tuščiai

Atlapoti duris rytojui

Kai technika bejėgė

Internetas – labai galinga atskleidimo priemonė. Matome, kas vyksta pasaulyje, kokiu greičiu jis tarsi virusus paskleidžia informaciją, sujungdamas žmones ir valstybes tarpusavyje. Ir galiausiai pasaulis atskleis savo tuštumą, ir paaiškės, kad visos viltys ir investicijos į jį nepasiteisino. Ir kas tada liks žmonėms…
Štai čia ir reikia jiems padėti išsiaiškinti, kas slypi šiame virtualiame ryšyje, iš kurio jie tikėjosi gauti visokiausių užpildymų per žinias, mokslą, valdžią, pagarbą, abipusę įtaką, pažintis, įvairiausius ryšius. Visa tai staiga taps tuščia ir visa interneto-mašina ims dirbti tuščiai, kol pamažu visai sustos. Žmonės praras susidomėjimą ja ir nustos ten ėję.
Interneto kompanijos išradinės visokias naujas programas ir žaidimus ir siūlys juos nemokamai, tik užeik, bet niekas nenorės, jausis perpildymas.
Mūsų noras auga ir jau ne kiekybiškai − reikalaudamas vis daugiau jis išauga kokybiškai. Tačiau šios kokybės jau neįmanoma užtikrinti techniniais išradimais – tai vidinio ryšio reikalavimas. Internetas „išdžiovins“ mus šiuo materialiu bendravimu ir mes suprasime, jog mums reikalingas vidinis ryšys tarp mūsų visų.
Bet interneto tinklas gali užtikrinti ryšį tik tada, jeigu naudosime jį su viltimi išgauti iš jo jungiančią mus jėgą. Tada interneto tinklas bus panašus į mūsų kabalos pamoką, kai sėdime drauge, skaitome ir norime šiuo bendru skaitymu pritraukti jėgą, sujungsiančią mus tarpusavyje. Tokį tinklą turėsime sukurti dabartiniame internete.
Pats tinklas jau egzistuoja, reikia pakeisti tik požiūrį į jį, t. y. susijungti, kad pažadintume vidinę jėgą, esančią šiame tinkle. Pačiuose laiduose ir kompiuteriuose nėra jokios jėgos, ji glūdi šiame tinkle esančio žmogaus troškime. Ir mes norime pažadinti šią vidinę, slypinčią mūsų ryšyje jėgą.
Išoriniai modemai ir jungiamieji laidai tėra materiali mūsų noro susijungti išraiška. Ir tada atskleisime šį ryšį! Manau, kad tai įvyks labai greitai, per artimiausius 1-3 metus. Mes labai greitai judame to link.

Iš 2011 m. vasario 21 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujasis „Facebook“ veidas

Tinklas, pagavęs kas 12-tą žmogų pasaulyje

Kai technika bejėgė

Klausimas: Ar galima, esant virtualioje grupėje, prie kompiuterio ekrano, atskleisti blogį mūsų tarpusavio santykiuose?
Atsakymas: Žinoma, galima. Mes esame bendrame nore, nesvarbu, kad nesėdime šalia. Aš galiu sėdėti šalia tavęs ir nežinoti, kuo tu vardu, nežiūrėti tau į veidą.
Nesvarbu, ar mes esame vienoje patalpoje, ar skirtingose vietose. Juk susijungimas jausminis – jam  nereikalingas fizinis kontaktas. Mūsų pasaulis keičiasi, jis vienijasi virtualiais ryšiais. Būtent toks bus ir mūsų noras. Aš neprivalau sėdėti viename kambaryje su visais. Vienybės pojūtis nesusijęs su fiziniu atstumu, o artimu vadinamas ne tas, kas artimas fiziškai – turimas omenyje dvasinis, jausminis artumas. Fizinis atstumas neveikia norų ir pojūčių. Tai taikytina žmonių tarpusavio santykiams net mūsų pasaulyje, o tuo labiau, jeigu kalbama apie dvasinį ryšį. Šis išvis nesusijęs su fiziniu atstumu. Padirbėkite virtualioje grupėje ir pamatysite, kad nėra jokio skirtumo, ar mes sėdėsime kartu prie vieno stalo, ar prie savo ekranų.

Iš 2011 m. vasario 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Internetas – vystymosi greitintuvas

Pabėgimas būnant vietoje

Siela kitoje kompiuterio ekrano pusėje

Klausimas: Jei internetas pamažu išsisemia, kokį naują pripildymą jame galima būtų pasiūlyti naujajai kartai?
Atsakymas: Internete reikia pateikti sprendimą naujajam norui, kuris bunda jauname žmoguje. Šioje didžiulėje pasaulinėje internetinėje visuomenėje bunda noras kažkokiam aukštesniam, vidiniam pripildymui. Ir jeigu žmonės negauna šito internete, praranda susidomėjimą juo. Galima įkelti dar tūkstančius klipų, filmų, naujienų – niekas nenorės jų žiūrėti, nes nejaus ten užpildymo.
Žmonėms reikia parodyti, kad šiame tinkle yra ne tik virtualus, elektroninis ryšys, persiunčiamos informacijos kiekiai, bet ir dar vienas komunikacijos lygmuo, kuris jungia virš materialių dalykų.
Čia kaip ir  kabalos pamokoje: norime atskleisti mus vienijantį vidinį tinklą, ryšį dvasiniame lygmenyje, ir pajausti jame savo buvimą, pripildymą Šviesa – kad mums atsiskleistų Kūrėjas. Tą patį reikia su visais atlikti internete – jis turi atskleisti žmonėms Kūrėją.
Kitame savo vystymosi etape, atsižvelgiant į žmogaus poreikius, internetas turi suteikti mums vidinio, mus vienijančio tinklo pagrindą. Todėl turime persikelti gyventi į internetą,  prasiskverbti į šią erdvę.
Žmogus ir dabar nori susijungti su kitais, bet tik savo sąlygomis.Todėl jis prisijungia prie Twitter ir Facebook − jis trokšta ryšio! Tik jam norisi slėptis už įvaizdžio, kurį pats susikūrė, už ypatingo internetinio žargono – bet visa tai pamažu praeina ir pradeda įgauti kitą formą.
Tik leiskite troškimui išsipildyti, pakilti iki naujo lygmens. Ir tada žmoguje pabus noras susivienyti dar labiau, būtent toks vidinis genas – rešimo atsiskleis jame.

Iš 2011 m. vasario 21 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tinklas, pagavęs kas 12-tą žmogų pasaulyje

Internetas – vystymosi greitintuvas