Jeigu draugai išoriškai vykdo reikalavimus, keliamus mokiniams, dalyvauja pamokose, draugų susitikimuose, tai aš neturiu teisės jų palikti. Kūrėjas atvedė mane pas juos, ir aš privalau dirbti su jais.
Ypatingai dabar, mūsų laikais, būti kabalistinėje grupėje – tai laiminga galimybė, gauta iš aukščiau. Kūrėjas tempia mus pas save.
Jeigu žmogus nors kaip susijęs su šiuo procesu, daugiau ar mažiau, tada jo niekaip nekritikuoju, man svarbiausia būti susijusiam su visais, kurie turi tokį siekį. Patikėkite, esame ypatingoje būsenoje, kuri vadinasi „išėjimas iš Egipto“. Ir tai išėjimas ne vienos Abraomo vadovaujamos grupelės, o atstovų visos žmonijos, visų tautų, visų bendruomenės sluoksnių.
Mes visi norime išeiti iš savo egoizmo, pakilti ir susijungti su Kūrėju. Ir Kūrėjas mums padeda: ne atsitiktinai ateina koronaviruso epidemija – ji palengvina išėjimą iš egoizmo.
Kūrėjas nori mums parodyti, kiek yra neteisingas mūsų ryšys, todėl koranavirusu atitolina mus vieną nuo kito. Ir dabar turime suprasti, kaip vėl susijungti, kokia teisinga forma. Kai tik būsime pasiruošę teisingai susijungti tarpusavyje, virusas dings.
Mes jau negrįšime į ankstesnį pasaulį, o kursime naują ryšį, naują visuomenę, naujus užsiėmimus. Gyvenimas jau nebus toks, koks buvo iki koronaviruso. Todėl reikia paaiškinti visai žmonijai, ko Kūrėjas reikalauja iš mūsų: draugiško santykio vienas su kitu, meilės tam, kad atskleistume tarp mūsų davimo savybę, susijungimą ir nuo meilės kūriniams pereitume prie meilės Kūrėjui.
#262417

Iš 2020 m. kovo 31 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš Egipto XXI a.

Tautos širdis

Įėjimas į naują gyvenimą atidarytas

Baal Sulamas rašo, kad žmogaus viršenybė gyvūno atžvilgiu – ta, kad žmoguje pabunda noras dvasingumui. Jei to nebūtų, žmogus gyventų kaip gyvūnas. Dvasinis siekis – tai, kas žmogų paverčia Žmogumi.
„Egipto vergystė“ – tai būsena, esanti prieš dvasinį pasaulį, tarsi koridorius, kuriuo reikia praeiti, kad paskui galėtum įeiti į dvasinį pasaulį. Todėl iš pradžių visi patenkame į „Egiptą“ ir ten imame aiškintis savo norus, ruošdamiesi dvasinėms pakopoms.
„Egipte“ be galo auga egoizmas ir sukelia žmogui norą praryti visą pasaulį. Paskui žmogus ima klausti: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“ ir jos ieško. Galiausiai jis mato, kad jį visiškai valdo egoizmas, paversdamas jį Faraono vergu. O žmogus nesutinka su tuo ir nori dirbti Kūrėjui.
Bet jam tai nepavyksta, ir todėl jis šaukia ir reikalauja, kol visiškai nusivilia savo paties jėgomis, neduodančiomis jokio rezultato, kaip pasakyta: „Ir sušuko Izraelio sūnūs nuo tokio darbo“.
Žmogus jaučia smūgius dėl to, kad siekia dvasinio darbo, tačiau mato, kad jam nepavyksta, ir prasiveržia šūksnis. Kitaip tariant, jam kyla tinkamas noras, prašymas ir tuomet jis išeina iš „Egipto“.
Kiek kartų per savo darbo metus mėginome duoti, vienytis, gerai galvoti apie kitus, rūpintis, ir kol kas nematyti jokių rezultatų. O kur gi visos mūsų pastangos? Juk niekas nedingsta be pėdsakų. Esame uždaroje sferoje, kurioje veikia energijos tvermės dėsnis. Bet kur gi mano darbo vaisiai, mano norai, rūpinimasis, sėkmės ir nesėkmės – nejau visa tai išnyksta?
Ne, visa tai kaupiasi: ir mano darbas, ir tavo, ir visos žmonijos per visus laikus. Todėl yra žmonių, kurie gauna tokį širdies apsunkinimą, kuris atveda juos prie „išėjimo iš Egipto“. O kiti kol kas tęsia „Egipto vergystę“, tačiau visgi iš kartos į kartą kaupia savo pastangas. Tai galioja visai žmonijai be išimties.
Ir netgi mažutė utėlė, dedanti pastangas, kad išgyventų ir prasimaitintų taip pat įneša savo indėlį į bendrą taupyklę, juk irgi priklauso bendram, Kūrėjo sukurtam norui.
#223248

Iš 2018 m. kovo 11 d. rytinės pamokos ruošiantis Pesachui

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš Egipto XXI a.

Vienoje valtyje

Pesachas – faraono valdžios pabaiga