Klausimas: Ar yra gyvenimas po mirties?
Atsakymas: Būtent po mirties ir yra gyvenimas. Kol neišsilaisvinsime iš savo egoizmo, tol nebus jokio gyvenimo. Jaučiame savo egzistavimą egoizme, o jis yra labai menkas, žemas, ribotas. Kai tik atsikratome egoizmo, bent jau per fizinio kūno mirtį, nepaisant to, kad tai labai mažas išsilaisvinimo ir pakilimo lygis, jis vis tiek išvaduoja mus iš pirmojo egoistinio lygmens. Tada pradedame suprasti, kad gamta ir pasaulis egzistuoja kitame matavime – aukščiau egoistinio.
Klausimas: Žmonės, gyvenantys savo voverės ratelyje, neturi laiko galvoti apie ką nors daugiau, jiems reikia maitinti šeimą. Todėl turbūt egoizmas taip graužia žmoniją. Kaip išeiti iš šio siauro rato?
Atsakymas: Tą reikia aiškinti, to mokyti. Tam ir sukūriau kabalistinę mokyklą, veikiančią beveik visomis pasaulio kalbomis, visuose žemynuose ir turinčią kelis milijonus klausytojų. Mes vedame pamokas ir paskaitas, rengiame tarptautines konferencijas ir kitus renginius.
Tačiau dabartinis virusas, ši paskutinė gamtos suvokimo sistema, dabar pamažu įeinanti į mūsų sąmonę, verčia žmogų suprasti, kur jis gyvena, kodėl virusas egzistuoja. Ir nėra kur dingti: geruoju ar bloguoju, vis tiek turėsime suprasti visą integralios gamtos paveikslą ir kaip jame egzistuoti. Privalome pradėti teisingai, integraliai sąveikauti su ja. Turime tapti kaip ji.
#264409

Iš 2020 m. kovo 29 d. programos „Susitikimas su kabala. Viktorija Bone“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra mirtis kabalos požiūriu?

Gyvenimas ir mirtis – pojūčių kaita

„Aš“ ir mirtis

Dabar švenčiame Pesachą, kuris simbolizuoja taisymosi pradžią. Juk viskas prasideda nuo išėjimo iš „Egipto“, po kurio dovanojama Tora.
Taisyti galima tik žmogų, kuris perėjo „Egipto tremtį“. Kūrinio pradžia – nusidėjimas prie Pažinimo medžio ir sielos sudaužymas, po kurių prasideda taisymosi procesas.
Tad suprantama, kad pirmiausia būtina įsisąmoninti blogį, išsiaiškinti būseną, kur atsidūrėme po Pažinimo medžio sudužimo, kai siela pasidalijo į daugybę dalių, kurias dabar turime surinkti draugėn. Ir tai atliekama turint tą egoistinį norą mėgautis, kuris kol kas viešpatauja tarp mūsų.
Taip prie sielos, kurią atkuriame, prijungiame vis labiau atsiskleidžiantį blogąjį pradą, t. y. visą tą Šviesos jėgą, kuri užpildė sielą ir atvedė prie to, kad kiekviena dalelė atitolo nuo kitų. Kai vėl susijungiame draugėn, dirbdami prieš Šviesos jėgą (anksčiau ji užpildė sielą, o dabar tapo jai priešiška), suvokiame Kūrėjo savybę ir ištaisyto kūrinio savybę.
Bet visa tai prasideda nuo esamos būsenos blogio įsisąmoninimo, nuo to, kad atskleidžiame tarp mūsų egoizmą, atstūmimą, neapykantą, nesupratimą, išsiaiškiname, kiek kiekvienas pasinėręs į patį save ir nėra pasirengęs iš to kapstytis. Tai pirmas, būtinas etapas pažįstant Kūrėją.
Visus Pesachui skirtus straipsnius reikia suvokti kaip kalbančius apie mūsų tarpusavio atitolimą ir susijungimą. Kai tolstame vieni nuo kitų, kyla piktos jėgos ir atskleidžia mumyse tremties pojūtį.
Ir tada iškart galima kalbėti apie vienybę bei išsitaisymą, prasideda išsilaisvinimas. Kitaip tariant, viską reikia matyti per tremties ir išsilaisvinimo, atitolimo ir suartėjimo prizmę, kaip kažką neištaisytą ir to kažko ištaisymą.
#222984

Iš 2018 m. kovo 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Palaiminimas, atlikęs su manimi stebuklą“