Komentaras. Nauji tyrimai parodė, kad žmogaus smegenys daug emocingiau reaguoja į blogus kitų žmonių veiksmus, todėl mums lengviau kaltinti, nei sakyti komplimentus.
Pasirodo, kad pagirtume žmogų turime įjungti tą smegenų dalį, kuri atsako už analitinį mąstymą, o štai įžeidinėti ir smerkti pakanka grynų emocijų ir spontaniškų jausmų.
Vadinasi, visur kaltos smegenys, o jūs sakote, kad visur kaltas egoizmas.
Atsakymas. Smegenys – viso labo mašinėlė. Ji nieko negamina. Bet galiausiai, kai mes nuskaitome informaciją, tai matome, kad kalbėti kažką teigiamai apie kitą sunkiau, nei kalbėti neigiamai.
Neigiama – tai atviros emocijos, o emocijos – tai grynos formos egoizmas. Taigi, mums nereikia jokios energijos, kad galėtume juo naudotis. O padaryti kažkokias teisingas išvadas apie kitą – tai labai didelis vidinis darbas. Ir, žinoma, žmogus į tai nelinkęs.
Klausimas. Kitaip tariant, visi šie beprotiški, visiškai nepaaiškinami karai, kurie dabar vyksta, – tai emocijų pasireiškimas?
Atsakymas. Žinoma! Negi tai sveikas protas?
Klausimas. Ir jūs sakote, kad turime pakilti aukščiau emocijų, bet kartu tvirtinate, kad tai neįmanoma.
Atsakymas. Neįmanoma. O kaip tu gali pakilti aukščiau jų, jei emocijos – tai mes? Be emocijų nesame žmonės, mes kompiuteriai. O taip veikti mes negalime.
Klausimas. Vadinasi, žmonija visą laiką kovos šiuose karuose?
Atsakymas. Kol pakeis savo emocijas, pakeis egoizmą, ištaisys jį. Taigi, priešakyje – egoizmo ištaisymo laikotarpis. Jis itin nepaprastas, bet šviesus, geras. Ir todėl atsiskleidžia kabala, kaip egoizmo išsitaisymo metodika.
Klausimas. Kitaip tariant, viskas, kas mums reikalinga, – tai blogio – egoizmo – suvokimas? Ir viskas?
Atsakymas. Viskas. O ko dar reikia? Be šito, pasaulyje nėra jokio blogio. Ir viskas susitvarkys.
#240065

Iš 2018 m. gruodžio 18 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas valdo smegenis?

Empatija – mūsų ląstelėse!

Išskaičiavimų ir naudos verpete!

Jei mes dedame pastangas susivienyti, kad įvykdytume Kūrėjo sumanymą ir ištaisytume kūrinį, tai matome, kad savarankiškai to padaryti negalime. Todėl kreipiamės į Aukštesniąją jėgą su malda, pakeliame MAN ir tada gauname atsakymą MAD, jėgą susivienyti.
Ir šiame susivienijime, kuris įvyko su dėl Grąžinančios į šaltinį šviesos, vadinamos Tora, mes atskleidžiame dvasinį gyvenimą, aukštesniąją pakopą, Kūrėją, t. y. aukščiausią meilės ir davimo jėgą. Ji pasireiškia tinkamame ryšyje tarp bendros sielos dalių. Mes atskleidžiame „620“ kartų didesnę susivienijimo ir šviesos jėgą, t. y. Kūrėjas mums atsiskleidžia „620“ kartų labiau, todėl mes sugebame tai pastebėti, pajausti ir susisieti su Juo.
O jei tokio didelio poreikio išsitaisyti nėra ir mūsų suartėjimas vienas su kitu nepasiekė reikiamos galios, kad pritrauktų Šviesą, grąžinančią į šaltinį, tai mes „negauname Toros“. Tora – tai ypatinga šviesos jėga, veikianti mūsų susivienijimą, kai mes to labai norime, bet nesugebame įvykdyti.
Skirtumas tarp geidžiamos ir esamos būsenos pažadina mumyse milžinišką poreikį išsitaisyti ir skausmą, vadinamąjį MAN („moteriški vandenys“). T. y. atsiskleidžia milžiniškas skirtumas tarp Malchut (moteriškos savybės) ir Binos (vandenys). Mes labai norime susivienyti ir pakilti į Binos pakopą, bet atsiduriame pakopoje Malchut.
Ir šis skirtumas pažadina Kūrėjo, Aušktesniosios jėgos, Šviesos, grąžinančios į šaltinį, reakciją. Ji veikia mūsų aptiktą skirtumą tarp Malchut ir Bina: tarp mūsų prigimtinio noro mėgautis ir siekio būti duodantiems.
Jei mes atskleidžiame šį atotrūkį tarp mūsų, tai atskleidžiame ir Aukštesniąją jėgą, kuri jį veikia. Šviesa ištaiso atotrūkį, užpildydama jį vienybės šviesa. Mūsų norai susivienija ir jų viduje atsiskleidžia Kūrėjas.
Jei mes negalime aptikti šio atotrūkio su tinkama jėga, tai esame „protėvių“ pakopoje, kuriems dar „neduota Tora“, t. y. būsenoje prieš išsitaisymą. Ir iki to egzistuojame Aukštesniosios jėgos pagalba, kuri laukia, kada gi pradėsime judėti savo jėgomis. Tai tik trumpas laikotarpis kelyje į išsitaisymą, kurį reikia praeiti kuo greičiau.
#229076

Iš 2018 m. birželio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasirengimas Toros gavimui

Dvasinis darbas – Kūrėjo darbas

Kai kiekvienas atsako už visus

Nereikia laukti, kol visa Izraelio tauta įgis dvasinį pasiekimą, o paskui išsivystys teisuoliai pasaulio tautose ir paveiks blogiausią žmonijos dalį.
Tai veikia kaip viena vientisa sistema, svarbiau, kad išsitaisytų kabalistinė grupė, turinti savyje visus keturi tipus: Israel Izraelio tautoje ir pasaulio tautos Izraelyje, Israel pasaulio tautose ir pasaulio tautos pasaulio tautose.
Kas šiandien yra šios piramidės viršūnėje, viduje turi visus keturis tipus, ir todėl gali tarnauti jiems kaip perduodantis kanalas. Jam nereikia laukti, kol po juo patobulės žemesnieji sluoksniai, nes visos kitos pakopos taisosi ne pakopiškai, o iš karto. Tad jei pasieksime davimo savybę ir įstengsime tapti perduodančiu kanalu, išsitaisymą perduosime visiems.
Šviesa sunkiasi iš viršaus žemyn pagal piramidę, tačiau žemesniuose sluoksniuose nėra pakopiškos raidos. Vos tik Šviesa pasiekia juos, jie iškart išsitaiso. Mūsų darbo platinant rezultatai kaupiasi vis labiau ir vieną akimirką išsitaisymas įvyks, svarbiausia nepasiduoti.
Vos tik Israel pradės tikrąjį darbą „lišma“, pasaulio tautos pajaus, kad Israel virsta vienintele naudinga tikrovės šaknimi. Kiekviename slypi neįsisąmonintas poreikis susivienyti ir drauge gauti Kūrėjo Šviesą dėl davimo. Bet kuriame žmoguje yra taškas, iš kurio jis sukurtas, – susiliejimo su Kūrėju taškas.
Iš to taško, kur noras duoti ir noras mėgautis susijungia draugėn, iš ten ėmė vystytis noras mėgautis priešinga kryptimi nuo noro duoti ir taip jie it kūgis išsiskyrė į skirtingas puses. Pasaulio tautos savo nore mėgautis jaučia, kad malonumo nėra ir kaltina dėl to Israel, nes tinkamai neįsijungiame į kūriniją.
#238159

Iš 2018 m. gruodžio 19 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Nuo „lo lišma“ prie „lišma“

„Israel“ ir pasaulio tautos

Klausimas. Ar kabaloje yra sąvoka „kaltės išpirkimas“? Kieno kaltė, jei viską valdo Kūrėjas ir žmogus yra visiškai Jo kontroliuojamas? Kas sprendžia, kiek metų žmogui teks praleisti atstumtųjų mieste už vieną ar kitą nusikaltimą?
Atsakymas. Esmė ta, kad viskas, apie ką rašoma Toroje, knygoje „Zohar“ kabalistinėse knygose nurodo tik į aukštesnįjį pasaulį.
Kai mokiausi pas Rabašą, perpasakojau jam kažkurią Babilono Talmudo dalį ir jis paaiškino man iš dvasinių pozicijų, ką turėjo omenyje jį rašę žmonės. Buvo labai įdomu, juk viskas atrodo visiškai kitaip: jie rašė mūsų pasaulio šakų kalba, o turėjo omenyje aukštesniuosius šaltinius.
Sakykime, prasikaltusius žmonės šešeriems metams nusiųsdavo į miestą-prieglaudą. Nors mūsų pasaulis tarsi atplėštas nuo dvasinio pasaulio, bet šešeri metai – tai šešios sfiros XaGaT NeChI, kurias turi praeiti žmogus, kad septintaisiais metais pereitų iš Malchut į Biną – ir tie šešeri metai turi atspindį mūsų pasaulyje.
Nors tai ne materialaus pasaulio metai, bet vis tiek žmogų izoliuoja šešeriems metams, ir jis dirbdamas su savimi, praeina šešias dvasinio pasaulio pakopas. Tai vadinama „išsitaisymu“.
#237686

Iš 2018 m. rugpjūčio 19 d. pamokos rusų k.

Apie Izraelio tautą sakoma: „Tave pasirinko Kūrėjas“. Pasirinko duodamas didesnį, labiau išsivysčiusį norą mėgautis, verčiantį domėtis kūrimo tikslu, išsitaisymu, gyvenimo prasmės klausimu.
Tokie klausimai kyla nedideliam žmonių skaičiui, tiems, kuriuos Abraomas atrinko iš visų babiloniečių ir subūrė į grupę „Izrael“ (jašar-kėl – tiesiai pas Kūrėją). Ten link nukreiptas jų vidinis noras, gautas iš aukščiau.
Po Adomo sielos sudužimo prie Pažinimo medžio visos dalelytės nukrito ir susimaišė. Tačiau veikiamos Šviesos, grąžinančios į šaltinį, pirmos ima keltis šviesiausios ir mažiau suskilusios sielos dalys. Izraelio tauta atrodo pati egoistiškiausia, bet tik todėl, kad joje atsiskleidžia egoizmas. Iš tikrųjų pats didžiausias egoizmas glūdi sielose, kylančiose vėliau.
Pirmiausia įvyko sudužimas ir visų dalių susimaišymas, po to prasideda šių nuosėdų, visų sluoksnių, suskirstytų pagal egoizmo laipsnį, filtravimas. Tokia tvarka veikia ir mūsų pasaulyje. Yra labai protingi žmonės: mokslininkai, išradėjai, yra ir techniniai specialistai, inžinieriai, realizuojantys šiuos išradimus praktiškai. O vėliau šios naujovės perduodamos žmonėms naudoti.
Tai pat ir kabalos moksle yra mokslininkai – kabalistai, taip pat „techninis personalas“ – mokiniai, perimantys idėjas bei jas realizuojantys visuomenėje. O žmonės visa tai gauna ir kiekvienas naudoja pagal savo galimybes.
Tarkime, perkant automobilį, manęs nejaudina, kas yra jo mechanizme – svarbiausia išmokti vairuoti. Bet yra specialistų, kurie sukonstravo automobilį ir supranta, kaip šis veikia. Kabalos mokslo veikimo principai tokie patys kaip ir kitų pasaulio mokslų.
Mūsų karta išgyvena krizę, nes jau metas žinoti, kaip veikia gamta, susipažinti su visomis jos sistemomis. Mes visiškai realizavome save materialioje plotmėje: ką gi dar galima padaryti? Pritaisyti dar kelis mygtukus? O paties žmogaus vidus lieka toks pat.
Per visą savo vystymosi istoriją žmogus bandė sukurti išorines sistemas, kurios suteiktų laimę, džiaugsmą, ramybę. Taip sukūrėme aplink save materialų rojų, bet jis laimės neatnešė.
Priešingai, priėjome aklavietę. Materiali gerovė neišvaduoja nuo problemų ir neužpildo mūsų. Būtent šiais laikais atskleidžiame tuštumą savyje, nors aplinkui – tikras perteklius. Tai vadinama blogio atskleidimu, kai suvokiame, kad reikia taisyti save iš vidaus – ten tikroji problema. Taigi, atėjo laikas tikram išsitaisymui.
Taip, kaip anksčiau taisėme išorinį pasaulį, taip dabar turime taisyti vidinį žmogaus pasaulį. Čia irgi yra „mokslininkų“, „inžinierių“ ir „vartotojų“.
#221606

Iš 2018 m. vasario 7 d. pamokos tema „Izraelio tautos misija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas kol kas laukia…

Žydų tauta – kaip riešutai maiše

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Klausimas. Žmogus skirsto laiką į tris kategorijas: praeitis, dabartis ir ateitis. Kas tai yra?
Atsakymas. Dabarties laikas – tai jausmas, kylantis dėl vidinės šviesos veikimo. Tai sudėtingiau, nei Einšteino reliatyvumo teorija. Einšteinas aprašė ypatingą išorinio pasaulio suvokimą, o kabala aprašo ypatingą žmgaus vidinio pasaulio suvokimą, kuris gerokai sunkiau suprantamas. Juk būtina perversti visą save tam, kad jį suprastum. O reliatyvumo teorijos suvokimui reikia perversti tik smegenis.
Praeities pajautimą lemia šviesa, tai yra sielos pripildymas, kuris buvo nore ir išėjo iš jo. Esamas vidinis sielos pripildymas – tai dabartinis laikas. O pripildymas, kuris laukia sielos, kad pripildytų ją po akimirksnio, vadinasi ateitimi.
Klausimas. O kas yra „siela“?
Atsakymas. Siela – tai sistema, dėl kurios mes jaučiame save egzistuojančiais ir kuri prisipildo Aukštesniąja šviesa. Jeigu save vystome pagal kabalos metodiką, tai pradedame jausti šiuos pripildymus ir su jais susijusią praeitį, dabartį, ateitį.
Praeitis, dabartis, ateitis – tai šviesos poveikis man, kuris buvo, yra ir bus. Mano noras gauti malonumą užsipildo Aukštesniąja šviesa, vadinama Kūrėju.
Jautimas praeities, dabarties ir ateities priklauso nuo žmogaus išsivystymo lygio. Kai kurių žmonių apskritai nejaudina ateitis, o yra tokių, kurie tučtuojau užmiršta praeitį. Iš dabarties dauguma taip pat suvokia tik ribotą dalį. Laiko pojūtis kiekvieno žmogaus individualus.
Klausimas. O kur aš pats egzistuoju: praeityje, dabartyje ar ateityje?
Atsakymas. Tu esi ir praeityje, ir dabartyje, ir ateityje, nes laikas neegzistuoja atskirai, o tiktai tavo pojūčiuose. Visos tavo būsimos būsenos jau egzistuoja, iki pačios paskutinės, kur tu ir Kūrėjas susijungiate pagal savybių panašumą, ir tu atskleidi, kaip tave pripildo Aukštesnioji jėga, išorėje likusi šviesa. Pasiekę pačią paskutinę būseną, kuri vadinama išsitaisymo pabaiga, mes užsipildome visa šviesa, kuri šiuo metu yra ne mumyse.
#220122

Iš 2017 m. gruodžio 19 d. 934-osios TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateitis kuriama dabartyje, I dalis

Ateitis kuriama dabartyje, II dalis

Išeiti už laiko ribų

Sunku paaiškinti, kokia yra tikroji realybė, nes ji paslėpta, o mūsų akys sugadintos. Ir visgi reikia dėti pastangas, kad išvystume maksimaliai teisingą vaizdą. Gyvename įsivaizduojamame pasaulyje, juk visa, ką matome, tėra dvasinių savybių simboliai.
Visas pasaulis – tai įvairios noro dalys, kurios skiriasi savo galia, t.y. neišsitaisymo laipsniu, kuris atitinka noro jėgą. Kuo labiau ištaisytas kažkada buvo noras bendros Adam sielos sistemoje iki jos sudužimo, tuo labiau sugadintas jis yra dabar.
Po bendro noro sudužimo, kiekvienoje jo dalelėje liko ekrano dužena, atspindėtos Šviesos (iki Adomui prasižengiant) kibirkštis. Todėl šiandien pasaulyje yra tiek daug žmonių, t. y. norų, kuriuose ši kibirkštis daugiau ar mažiau atsiskleidžia.
Bendra Šviesa veikia sudužusias noro dalis ir sluoksnis po sluoksnio pažadina jas gyvenimui. Norai jaučia siekį priartėti prie Šviesos, prilygti jai. Iš pradžių to siekia egoistiškai, su sugadintu ketinimu, mėgindami savo malonumui išnaudoti kibirkštį, likusią juose iš abipusio davimo dvasinės būsenos.
Tie norai, kurie iki šios dienos pabudo ar dar pabus ir sieks kūrimo tikslo, sieks susilieti su Kūrėju, vadinasi „Israel“ (heb. – jašar kėl – tiesiai pas Kūrėją). Šie norai turi itin stiprias kibirkštis, kurios pažadina žmogų.
O tie, kieno kibirkštis dar silpna vadinami pasaulio tautomis, nes jie jaučia tik įprastinius žemiškus norus – ne susilieti su Kūrėju, o tiesiog gyventi gerai šiame pasaulyje. Toks skirtumas.
Jei pasaulio tautos jaučia, kad jokie šio pasaulio užsiėmimai negali jų užsipildyti, jos sutinka prisijungti prie „Israel“ norėdamos, kad žmonės, siekiantys dvasingumo, eitų pirmi ir vestų jas į išsitaisymą. Juk tik ten yra viltis užsipildyti. Arba priešingai, traukia „Israel“ žemyn į egoistinius norus.
#233383

Iš 2018 m. rugsėjo 16 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Tarnaitė, einanti šeimininkės įpėdine“

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Trys žmonijos dalys

Pasaulio širdis

Klausimas. Mane žavi pirmeiviai, kurie įdėjo milžiniškas pastangas, kuriant Izraelio valstybę, nepaisant visų sunkumų. Kaip kabalistai suvokia Izraelio valstybės atkūrimo stebuklą?
Atsakymas. Tai iš tikrųjų buvo stebuklas, apie kurį žydai svajojo du tūkstančius metų. Buvo iš anksto žinoma, kad kažkada tai įvyks. Kabalistai buvo labai optimistiškai nusiteikę ir laukė šio įvykio visais laikais.
Dar XVI a., Ari laikais, kabalistai pajuto, kad ateina Mašiacho dienos ir laikas pradėti auklėti, ruošti žmones sugrįžti į Izraelio, kaip materialaus, taip ir dvasinio, žemę.
Kai prasidėjo judėjimas už sugrįžimą į Izraelio žemę (chalucim), pirmoji ir antroji Alija, kabalistai labai palaikė šį judėjimą. Jie matė tai, kaip žmonių įėjimą į paskutinį etapą prieš išsitaisymo pabaigą. Ši svajonė labai sujungė pirmuosius pirmeivius, visiškai netikinčius žmones, su kabalistais.
Mano mokytojui, Baruchui Šalomui Leviui Ašlagui, vyresniajam žymaus kabalisto Judos Ašlago, Baal Sulamo, sūnui, Izraelio valstybės suvokimas ir žydų gyvenimas Izraelio žemėje turėjo didžiulę svarbą, visų aukščiausią. Kabalistai visada kvietė žydus sugrįžti į Izraelio žemę, sukurti čia žydų valstybę ir kaip galima labiau susijungti tarpusavyje netikintiems ir tikintiems, juk jie – viena tauta.
Ravas Kukas labai palaikė Izraelio valstybės kūrimą. Tai iš tikrųjų buvo bendra brangi širdžiai svajonė ir noras iš aukščiau. Kabalos mokslas visiškai palaiko Izraelio valstybę ir visada buvo už sionizmą. Ant Baal Sulamo peilio, kuriuo šeštadieniais pjausto chalą, buvo parašyta: „Izraelio valstybė“, o tai kai kuriuose ortodoksų ratuose galėjo būti palaikyta net šventvagyste.
Kabalistai visada laukė, kad Izraelio tauta sugrįš į savo žemę ir įkurs ten valstybę, kurioje bus visko, kas reikalinga gyvenimui. Kitaip tariant, kad joje būtų galima auklėti žmones ir sujungti juos visus kartu, kad ji būtų pajėgi apsiginti ir sukurti sąlygas, kuriose Izraelio tauta taps Kūrėjo tauta.

Iš 2018 m. vasario 4 d. 958-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeruzalė – suvienytos žmonijos sostinė

Pradininkų tauta

Sistema, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas

Europos kongresas „Ateitis prasideda čia“. 1 pamoka
Straipsnyje ,,Kabalos mokslo esmė“ Baal Sulamas rašo: „Kabalos mokslas – tai tvarka šaknų, nusileidžiančių priežasčių ir pasekmių keliu pagal nekintamus ir absoliučius dėsnius, kurių tikslas – atskleisti Aukštesniąją jėgą žmonėms.“
Todėl išeina, kad kabalos mokslas svarbesnis už kitus, nes apima juos visus. Bet kuris kitas mokslas kalba apie kokį nors atskirą gamtos aspektą. Kaip elgiasi gamta negyvajame lygmenyje tyrinėja fizika, augaliniame lygmenyje – biologija, gyvūniniame – zoologija, žmonių elgesiu užsiima psichologija ir t. t.
Tačiau kabala svarbiausia iš visų mokslų ir vadinama „išmintimi“ („chohma“), nes pagrįsta aukštesniojo pasaulio tyrimais, tai yra aukštesniosios sistemos, kuriai priklauso visa tikrovė. Taigi, kabala kalba apie tai, kaip veikia visa tikrovė.
Šiuolaikinė visuomenė jaučia būseną, kai visi yra tarpusavyje susiję ir visas pasaulis tampa integralus, persipynęs tarpusavyje tarsi mažas kaimas. Prasideda ekologinės problemos, keičiasi klimatas. Keičiasi žmonių bendruomenė visose pasaulio dalyse ir atsiskleidžia kiekvieno iš mūsų tarpusavio priklausomybė.
Štai todėl esamu laikotarpiu ypatingai svarbu atskleisti kabalos mokslą žmonijai, ir dėl to jis nustoja būti slaptas. Be kabalos negalėsime teisingai gyventi šiame pasaulyje.
Matome, kad pasaulis nebežino, kuria kryptimi vystytis. Niekas nesugeba sėkmingai veikti: nei vyriausybės, nei tėvai vaikų atžvilgiu, nei mokytojai mokinių, tarsi visi būtų likę be orientacijos.
Kabalos mokslas privalo atsiskleisti, kad padėtų žmonijai rasti teisingą kelią. Nors žmonija visai to nenori, kaip egoistiškas vaikas, kuris kenčia nuo savo elgesio, bet nepageidauja taisytis. Jeigu egoizmui augant jis įgautų proto ir kaip nors sugebėtų subalansuoti savo ego, būtų galima su juo kalbėtis. Tačiau iš patirties su savo vaikais ir savimi pačiais žinome, kad visi įtikinėjimai ir prašymai taisytis nieko nekeičia. Tuomet belieka du keliai: arba gamtai teks mus dar skaudžiau bausti už dėsnių nesilaikymą, arba mes visuotinai išplatinsime kabalos mokslą.
Atsižvelgiant į žmonijos išsivystymo lygį, jau subrendome, kad suprastume integralius gamtos dėsnius. Jeigu ir toliau nenorėsime jų pripažinti, būsime dar skaudžiau baudžiami.
Dėl to mūsų laikas yra tinkamiausias atskleisti kabalą, nors verta nusiteikti stipriam pasipriešinimui, koks kyla iš mažo užsispyrėlio, nenorinčio klausyti teisingų pamokymų. Nepaisant sunkumų, reikia platinti kabalą, kaip kantriems tėvams, nes tai vienintelis būdas žmonijai rasti teisingą vystymosi kelią ir išvengti smūgių.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio valdymo dėsnis, II d.

Pasaulio valdymo dėsnis, III d.

Pasaulio valdymo dėsnis, IV d.

Klausimas. Kas atsitiks žmonėms ir jų sieloms, jei jie nepanorės taisytis pagal kabalos metodiką?
Atsakymas. Kitos metodikos vis tiek nėra. Reikia taisytis, ir viskas.
O jeigu nepanorės, tai žmogų bakstelės iš viršaus smarkiau. Jis pajus: „Oi!“ Dar kartą bakstelės – jis jau sušuks. Dar kartą – ir sutiks su viskuo.
Jei mūsų materija – noras patirti malonumą, tai iš mūsų atims malonumą ir liks vien tik noras. Tu visą laiką kažko nori, o iš tavęs tai vis atima ir atima. Bet tai dar nieko baisaus. Štai kada ne tik „atims norus“, bet nusiųs tave į minusą, ten tu jau pradėsi šaukti, nes tai jau skausmas. Čia jau niekur nedingsi.
Todėl geriau nesipriešinti. Mes patys silpniausi kūriniai Žemėje.

Iš 2017 m. gegužės 21 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Spręskite patys

Davimo mokslas

Už ką gamta baudžia mus? I dalis