Pateikti įrašai su ištaisymas žyme.


Kodėl reikalingos kančios

Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Klausimas iš „Facebook“ tinklalapio. Kodėl tam, kad pabustų taškas širdyje, reikalingos fizinės kančios?
Atsakymas. Mūsų materiali esmė – tai kūnas, kurį norime aprūpinti maksimaliu komfortu.
Mes gyvename šeimoje, norime, kad joje būtų viskas tvarkoje: namai, vaikai, sveikata, pensija, poilsis ir kita. Kitaip tariant, norime patogiai gyventi šiame pasaulyje.
Bet jei žmogus tai pasiekia, ir viskas tvarkoje, jis tampa gyvūnu, nes nieko jau nereikia siekti, nėra kas veikti. Atiduokite jam viską, kas įmanoma, ir pamatysite, kad niekas nepasikeis. Matome, kaip be vilkų avys pradeda sirgti ir nykti.
Tas pats ir su žydų tauta: be antisemitų nebus sionistų, nebus žydų namų ir žydų tautos. Vadinasi, mes turime gerbti antisemitus, suprasdami, kad jie egzistuoja, kaip tam tikra jėga gamtoje, kuri mus laiko, kad neišsilakstytume į visas puses.
Lygiai tas pats ir su žmogumi apskritai – jis negali egzistuoti be kančių. Kančios nukreipia mus, kadangi mes – egoistai, mūsų noras – absoliučiai egoistinis: prisipildyti, nieko neveikti, bet turėti viską.
Kaip galima tai pasiekti? Niekaip! Juk žmogaus uždavinys gamtoje – pasiekti savo aukščiausią vystymąsi. O jei aš  mėgausiuosi ir man bus viskas gerai, tai niekada neįvykdysiu šios užduoties.
Negalima pamiršti, kad „meilė ir badas valdo pasaulį“. Todėl tik kančios stumia mus pirmyn. „Už vieną muštą du nemuštus duoda“ – tai iš tikrųjų taip. Todėl „per kančias – į žvaigždes“. Būtent tų spyglių mums trūksta.
Kabalos mokslas kalba apie tai, kad nubudęs taškas širdyje sukelia žmogui depresiją, klausimą apie gyvenimo prasmę, apie jo betiksliškumą. Jei to nebūtų, kaip mes judėtume pirmyn? Todėl mus visada nukreipia tik kančios.
Be to, tai turi būti kančios, susijusios su tikslo siekimu, nujaučiant, kaip bus nuostabu, jį pasiekus, – tai yra meilės kančios. O jei tokių kančių nėra, mus stumia kitokiomis. Taip sukurta visa gamtos sistema, ir ji tai daro.
Norite savo noru teisingai judėti pirmyn – prašau, imkitės kabalos mokslo, kuris parodo visą sistemą ir teisingą kryptį, siekiant numatyto tikslo. Tikslas iš anksto numatytas, mums nieko nereikia išgalvoti.
Jei to nesiekiame, gamta įvairiausiais alternatyviais keliais sukelia mums kančias ir vis tiek veda šio tikslo link, bet jau ilgesniu ir painesniu keliu.
Klausimas. Vadinasi, mūsų žemiškos (gyvūninės) kančios veda mus į meilės kančias?
Atsakymas. Ne iš karto ir betarpiškai, bet veda. Bet kurios mažos mūsų gyvenimo kančios stumia mus pirmyn. Jei žmogus tai suprastų, jis pats suskubtų tikslo link ir nereikėtų jo varyti su lazda į laimę. Jis judėtų pirmyn greičiau, nei jį pavytų lazda.
Tai ir yra protingas vystymasis, kurį ir rodo kabala: tikslas ir kaip jo siekti trumpiausiu keliu, be kančios spyglių.
Ateikite ir įsijunkite į gerą, teisingą vystymąsi. Mes jūsų laukiame!

Iš 2016 m. lapkričio 21 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Kančios skiriasi

Kančia kaip pakėlimo trigeris

Komentarų nėra

Spręskite patys

Kabalos mokymasis, gyvenimo prasmė

Klausimas. Jei atvirai, nenoriu studijuoti kabalos, bet neturiu pasirinkimo, nes jaučiu, kad manęs nepaliks ramybėje. Ar kažkur klystu?
Atsakymas. Nežinau. Pamėginkite viską mesti. Pavyks – pavyks, nepavyks – tuomet priimkite galutinį spendimą ir grįžkite.
Jei imsite lakstyti šen bei ten, šiek tiek mokytis, šiek tiek ne – nieko nebus. Noriu iškart pasakyti – neverta. Neverta pradėti, nusivilti, kaltinti kabalos, užuot ėmus save taisyti.
Yra kabalos mokslas su savo sąlygomis – norite įeiti, turite laikytis sąlygų. Ne? Tuomet palikite, geriausia dabar.
Klausimas. Toks jausmas, kad jei nestudijuosiu Kūrėjas mane nubaus.
Atsakymas. Nėra ko bijoti! Kūrėjas nieko už nieką nebaudžia.
Tačiau turite didžiulę galimybę atskleisti dvasinį pasaulį. Nejau neverta?! Ką turite šiame pasaulyje?! Praeis dar 20, 30, 40 metų… Ir viskas!
O čia jums atsiskleidžia amžinybė. Jūs nejaučiate, kaip pereinate iš pasaulio į pasaulį. Jūsų kūnas atsiskiria, kaip atsiskiria paleidžianti raketą dalis, ji paskui numetama žemyn, o jūs skrendate toliau.

Iš 2016 m. gruodžio 11d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažintis su kabala

Vienintelis kelias pas Kūrėją

Beieškant teisingo dialogo su Kūrėju

Komentarų nėra

Pratimas „Ryšys su Kūrėju“

Dvasinis darbas

Atlikime nedidelį pratimą. Pamėginkime viduje susitelkti į absoliutų, tobulą ryšį su Kūrėju .
Kūrėjas dabar visiškai mus valdo, yra priešais mus ir jausmuose, ir mintyse, ir ketinimuose, ir veiksmuose – visur kur, kas yra žmoguje. Mumyse nieko nelieka, kas nebūtų visiškai susiję su Kūrėju.
O dabar pamėginkime kontroliuoti šią būseną ir stenkimės visą laiką ją išsaugoti, kad ji neišbluktų, o taptų vis aštresnė. Jeigu atsiranda kokia nors kliūtis  ar mintis , kur nors pabėgti, vis tiek mėginame ją pasitelkę dar labiau sustiprinti ryšį su Kūrėju jausmuose, įvairiausiuose pojūčiuose – iš nuolatos stengiamės taip išsilaikyti.
Mėginame pajausti, kaip draugai irgi yra taip viduje susitelkę į Kūrėją, ir norime kartu vienas kitą taip palaikyti. Vis daugiau, dar daugiau pastangų – stengiamės, kad visi būtų susitelkę į Kūrėją kaip aš.
Po to įsivaizduojame jį kaip kažką bendro, bendro visiems. Visąlaik esame nukreipti tik į Jį vieną, ir padedame kits kitam susitelkti tik į Jį.
Tarpusavyje taip susijungiame padėdami vienas kitam, kad nejaučiame, jog ne tik aš visuomet priešais save laikau Kūrėją kaip „Nėra nieko kito tik Jis“ ir „Geras ir kuriantis gėrį“, o visi kartu siekiame Jo. Ir jeigu Jis vienas visiems, tai ir mes esame kaip viena visuma.
O jeigu vis dar neįmanoma to atlikti, vadinasi, turiu labiau rūpintis, kad draugas nenutrauktų savo ryšio su Kūrėju. Noriu būti jame, kad jam čia padėčiau.
Iš esmės tokius pratimus nuolatos turėtume daryti. Baal Sulamas  17 laiške rašo, kad „Izraelis, Tora ir Kūrėjas viena“, kad mes turime eiti tiesiai į tikslą ir jokiu būdu neišsukti iš kelio, nes kitaip paklaida nuolatos augs, kol galiausiai atsidursime tikslo nuošalyje.
Nuolatinis toks siekis ir yra „Achišena “ metodikos realizacija. Turime galvoti, kad kiekvienas į grupę ateinantis žmogus į tai įsijungia. Įsijungti į grupę reiškia kasdien atnaujinti pastangas, kelti jas į aukštesnį lygmenį, vis tiksliau nukreipti į Kūrėją, į save, į tarpusavio ryšį.
Svarbiausia neatsijungti. Kitaip tariant, visas mano mintis, aptarimus su draugais reikia įjungti į ketinimą būti kartu priešais Kūrėją ir jokiu būdu nenukrypti į šalį. Visos kliūtys turi tik didinti mūsų vienybę tarpusavyje ir su Juo.

Iš 2016 m. liepos 29 d. Sankt Peterburgo kongreso pamokos Nr. 1

Daugiau šia tema skaitykite:

Eikime geruoju keliu

Nusitaikyti į Kūrėją

Džiaugsmas „Achišenos“ kely

Komentarų nėra

Kur yra siela

Kūnas ir siela

Klausimas iš „Facebook“. Kai Jūsų klausia apie sielą, tai sakote, kad jos nėra. Tai siela yra ar ne? Kas tai yra?
Atsakymas. Jeigu kalbame apie paprastus žmones, tai nė viename jų sielos nėra. Jeigu kalbame apie žmones, kurie susivienija tarpusavyje tam tikrame lygmenyje, tam tikru būdu, tai ryšys, kiekvieno sukuriamas virš savo egoizmo, vadinamas „sielos indu“. Tokiu atveju indą užpildo „sielos šviesa“.
Kitaip tariant, bandymas pakilti virš savo egoizmo sukuria būseną, kuri vadinasi „siela“. Tačiau tai įvyksta tik ryšyje tarp žmonių, o atskirame žmoguje sielos nėra. Jo asmeninė siela yra įtraukta į bendrą sielą, ir kai žmogus atsiskiria nuo jos, siela iš karto išnyksta.
Žmogus neturi nieko, išskyrus gyvūninį būvį. Jei jis susijungia su kitais bendru geru tarpusavio ryšiu, jis turi sielą, o jei atsijungia – sielos nėra.
Prisijungimo tikslas – atiduoti save bendram susivienijimui. Tai ir yra siela.

Iš 2016 m. spalio 31 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur po mirties iškeliauja žmogaus siela?

Dar kartą apie sielą

Kaip siela susijusi su kūnu?

Komentarų nėra

Mylėti – užpildyti artimo norus

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

Klausimas. Kur riba tarp dvasinio ir materialaus pasaulio? Kaip ją kirsti? Ar egzistuoja ta riba?
Atsakymas. Riba tarp dvasinio ir materialaus pasaulio yra žmoguje. Viską galime išmatuoti ir tyrinėti tik žmogaus atžvilgiu. Todėl mūsų požiūris į pasaulį, gyvenimą itin subjektyvus: kol gyvenu, Visata šviečia.
Jei iššeinu iš savo egoizmo, kuris psichologiškai yra mano prigimtis, jei pakylu virš jo, imu jausti visą pasaulėdarą visiškai kitaip, nes iš vidaus jau matau per davimo, meilės, altruizmo prizmę. Mano jutimo organai ima jausti visiškai kitas charakteristikas, vertybes ir todėl pasaulis man atrodo kitoks.
Klausimas. Kodėl tai vadinama meile?
Atsakymas. Mat noriu gero artimui. Mūsų pasaulyje nežinau, kas yra meilė, o kabalos moksle meilė – toks santykis su artimu, kai tu nori užpildyti bet kokius jo norus. Atlikti tai, ko nori jis, reiškia jį mylėti.
Jausdamas artimą kaip save, visiškai ištaisai save – išsiverži iš mūsų pasaulio rėmų į kitą pasaulį, kitą suvokimo, pažinimo pakopą.
Klausimas. Fizikoje yra įdomus reiškinys, vadinamas sinergija, kai sistema nėra lygi savo posistemių sumai. Tai kažkiek primena tai, ką sako kabala apie neįtikėtiną ryšį, kai žmonės susivienydami ima jausti save kaip vieną visumą, nedalomą į atskiras dalis.
Atsakymas. Visuma – daug daugiau nei ją sudarančių dalių suma.

Iš 2016 m. gruodžio 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Kaip atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis

Absoliuti meilė

Komentarų nėra

Klausimas iš kalėjimo

Valios laisvė

Klausimas. Visą gyvenimą sėdėsiu kalėjime. Mėginu užmiršti tai, ką padariau, ir negaliu. Kaip užmiršti?
Atsakymas. Nieko nereikia užmiršti. Apskritai nereikia apie tai galvoti. Mūsų mokiniai kalėjimuose moko integralaus ugdymo metodiką. Pasistenkite susitelkti į tai, ką jums dėsto, visiškai pasinerkite į šį mokslą.
Pakilsite į kitą savo egzistavimo lygmenį, ir nejausite, kad esate uždarytas. Priešingai, pasijausite laisvas, o visas likęs pasaulis – uždarytas.
Rekomenduoju tai atlikti. Tai nuostabi būsena. Dėkosite Kūrėjui už tai, kad atlikote visus tuos nusižengimus. Juk iš esmės ne jūs tai padarėte, o Kūrėjas, kuris taip jums suteikė galimybę dabar ramiai pasiekti Aukštesnįjį pasaulį.
Tad galite paversti savo įkalinimą tikrąja laisve.

Iš 2017 m. vasario 15 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinė ir materialioji laisvė

Svaiginanti laisvė, neribojama laikinos būties

Baimė subręsti

Komentarų nėra

Žmogaus darbas ir Kūrėjo darbas

Dvasinis darbas

Klausimas. Kas yra dvasinis žmogaus, jo sielos darbas?
Atsakymas. Kabalistai darbu vadina pastangas, nukreiptas prieš savo norą.
Tarkime, man norisi gulėti, bet keliuosi ir einu į darbą. Tai mūsų pasaulyje vadiname pastangomis. Mes tik pamirštame, kad jeigu vis dėlto keliuosi ir einu – vadinasi tai jau mano valios pasireiškimas, kitaip tariant, aš nugalėjau savo norą drybsoti ant sofos, žiūrėti futbolą ir nusprendžiau, kad man geriau eiti ir užsidirbti pinigų.
Antraip neįstengčiau atsikelti ir eiti į darbą, kad ten švaistyčiau savo energiją. Nors ir per jėgą, bet vis tiek tai yra mano noras.
Kitaip sakant, vieną norą keičiu kitu, nes matau aiškią naudą. Tai mūsų pasaulyje ir yra fizinis darbas, kurį atlieka visi: sportininkai, menininkai, darbininkai – nesvarbu kas ir kaip. Jeigu žmogus gali nugalėti save ir ką nors atlikti, tai jo materialus fizinis darbas. Negali? Reiškia, reikia ateiti pas jį „su bizūnu“ ir panorės.
Kitais žodžiais tariant, jeigu įvairiais būdais veikiant žmogų (gėdijant, peikiant, sukeliant kančias) galima pakeisti jo norus ir priversti užsiimti tam tikra veikla, tai toks darbas vadinasi mūsų pasaulio darbu. Galiausiai žmogus panorės jį atlikti, kad išvengtų kančių.
Dvasinis darbas neišpildomas. Žmogus nuo pat pradžių negali jo atlikti, nes vietoj jo šį darbą atlieka Šviesa arba Kūrėjas. Todėl jis ir vadinamas Kūrėjo darbu.
Esmė ta, kad aš pats turiu prašyti Kūrėjo, kad Jis atliktų šį darbą už mane, t.y. prašymai, įtikinėjimai, pasirengimas, kad Jis mane ištaisytų – tai mano darbas.
O atliktį jį turi Jis, nes absoliutaus davimo ir meilės savybė atsieta nuo mano esybės, visiškai nepriklauso mūsų prigimčiai, ir todėl, toks koks esu sukurtas, šio darbo atlikti negaliu.
Tad turiu įtikinti aukštesniają Šviesą, kad labai noriu, kad ji tai atliktų už mane. Bet kodėl šis darbas bus priskiriamas man? Nes aš prašiau. Padariau viską, kad tai išsipildytų, ir todėl šis darbas mano, nors ir vadinamas „Kūrėjo darbu“. Jis atlieka, tačiau aš Jo prašau, meldžiu.
Tai mūsų pasaulyje, mūsų padėtyje ir yra vienintelė galimybė žmogaus laisvai valiai pasireikšti.

Iš 2016 m. gruodžio 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Flirtas su Kūrėju

Darbas su Kūrėju

Komentarų nėra

Nusikaltimus uždengti meile

Biblija, Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Siela – tai ištaisytas mūsų noras prisipildyti, kuris taip susietas su kitų žmonių norais, kad tarpusavyje nebekyla jokių kliūčių.
Tai bendras noras, mūsų jaučiamas tarsi vienas ir vadinamas sielos indu. O bendrame nore atsiskleidžiantis jausmas vadinamas sielos šviesa, sielos pripildymu.
Vis dėlto, turime rūšiuoti savo norus ir pripildymus, visą laiką sekti, kad jie būtų nukreipti į davimą vienas kitam, o toliau – į bendrą davimą Kūrėjui.
Sielos indas sudarytas taip, kad visos pirminės neigiamos savybės lieka jame, o virš jų vyksta ištaisymas. Būtent egoizmo ydų atskleidimas ir jų ištaisymas suteikia mums tarpusavio ryšio gelmės pojūtį.
Mūsų pasaulyje ir šeimoje, ir tarp draugų nuolat kyla įvairių problemų, nes esame egoistai. Ir kol mūsų egoizmas nebus ištaisytas per ginčus, prieštaravimus ir, galiausiai, pakeitimus, tol nebūsime tikri, kad esame tarpusavyje  susiję.
Todėl būtina nuosekliai atskleisti visas problemas, kad ir mes patys taip pat nuosekliai išsitaisytume susijungimui tarpusavyje.
Kartu tie, kas juda pirmyn, jaučia vis didesnes problemas ir prieštaravimus, kurių nebepajėgia suvaldyti. Šitaip bendra sistema, bendra siela moko juos rasti teisingą tarpusavio ryšį ir tikrąją jų vietą.
Taip bus iki pat pabaigos! Tik po to, kai atsiskleis visi nusikaltimai, o virš jų – vientisa nedaloma meilė, žmogus bus tikras, kad jis – „teisuolis“. Tokios būsenos neįmanoma pasiekti, prieš tai savyje iki galo neatskleidus „nusikaltėlio“.
Tai žmoguje atskleidžia Kūrėjas, juk nėra nieko naujo, viskas kyla iš mūsų sielų šaltinio. Visi „nusikaltimai“ – žmogaus viduje, ir jis turi tai išsiaiškinti. Atskleidimas vyksta pakopomis, ne iš karto, pagal žmogui suteiktas savybes, galimybes, santykius su pasauliu – štai čia jam būtinas ryšys su Kūrėju, dėkingumas, viską dengianti meilė.
Žmogui neduodama to, ko jis negali pakelti. Blogis atsiskleidžia tik po to, kai Kūrėjas suteikia žmogui tam tikras vidines ir išorines sąlygas, kad jis galėtų pakilti virš blogio, įveikti jį ir padengti meile.

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Kaip pamilti kitus kaip save? (video klipas rusų k.)

Tikslus nusitaikymas

Komentarų nėra

Sielos reinkarnacija

Kūnas ir siela

Klausimas iš „Facebook“. Reinkarnacija – tai sielos augimas. Jei esamame įsikūnijime siela nespėja realizuotis, tai ji turi grįžti į Žemę mokytis dar kartą toje pačioje klasėje ir pereiti į kitą? Ar kabalos mokslas pripažįsta reinkarnaciją, jei taip, tai kaip ji vyksta?
Atsakymas. Kiekviename iš mūsų, kuris gimsta Žemėje, yra sielos užuomazga, vadinamasis „taškas širdyje“. Širdimi vadinamas žmogaus noras, pasąmoninga, kartais nejaučiama trauka pasiekti savo šaknį.
Troškimas pasiekti savo šaknį žmogų stumia į priekį. Vieni tai jaučia stipriau, kiti – silpniau, dar kiti – iš viso nejaučia. Tačiau tašką širdyje turi visi.
Žmogus, kuris jį jaučia, pradeda ieškoti gyvenimo prasmės, todėl būtinai nori pasiekti šaknį, iš kur tas taškas tarsi žvaigždutė nusileido ir apsigyveno jame,– jam to reikia, ten jo namai.
Taškas širdyje nulemia žmogaus labai aiškų ir teisingą siekį: jis turi sužinoti, kam jis egzistuoja. Tokie žmonės ateina į kabalos mokslą ir realizuoja šį siekį grįžti namo, į savo šaltinį, į savo šaknį.
Apie tai ir kalba kabalos mokslas. Mūsų užduotis šiame gyvenime – pasiekti šaknį. Jei žmogus pradeda dirbti su savimi ir įvykdo šią užduotį, vadinasi, jis pabaigė savo reinkarnaciją.
Jei jis sustojo kelio viduryje, tai privalo sugrįžti kitame gyvenime ir tęsti išsitaisymą, kol pasieks savo šaknį. Galbūt tai įvyks ne per vieną gyvenimą.
Tas, kuriame šis troškimas dar neišreikštas, tiesiog grįžta į šį gyvenimą sukaupti reikiamą kiekį materialių kančių, kurios iškelia jam klausimą: „Dėl ko aš kenčiu?“ Ir tada prasideda ieškojimai.
Tokiu būdu mes esame arba eilėje laukiančiųjų, kada panorės realizuoti tašką širdyje, arba pusiaukelėje, arba jau realizuojame jį.

Iš 2016 m. lapkričio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pokalbis „Reinkarnacija“

Amžinojo gyvenimo paslaptis

Amžinai nauja mano siela

Komentarų nėra

Svarbiausias žmogaus darbas

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

Klausimas. Kokį darbą turiu atlikti aš, o kokį Šviesą, Aukštesnioji jėga, Kūrėjas?
Atsakymas. Turiu atlikti darbą, kuris priverstų Šviesą ištaisyti mane. Mano darbas vadinasi malda, prašymu. Turiu stipriai panorėti atlikti tokį veiksmą, kurio savaime atlikti negaliu. Juk neįmanoma visiškai duoti, be jokios grąžos sau, mat mūsų prigimtis – absoliutus egoizmas.
Iš aukščiau galime gauti tokią galimybę, ji vadinasi Šviesa, Šviesa Hasadim. Bet tik tuo atveju, jei mane veiks aukštesnioji Šviesa. Paprašyti, kad ji veiktų mane – galiu, bet prašyti reikia per grupę, dirbant dešimtuke.
Ir tuomet galėsiu duoti nuo savęs, nereikalaudamas jokių atlygių ir grąžos.

Iš 2016 m. gruodžio 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nenoriu būti vergas!

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai