Klausimas: Išorinis pasaulis nuolat kuria daugybę trukdžių vidiniam darbui. Kodėl jis vis dėlto mums toks reikalingas?
Atsakymas: Jeigu nebūtum susijęs su visuomene, jeigu nebūtum „išsklidęs“ tarp žmonių, tavo išsitaisymas užtruktų daug ilgiau, šimtus metų.
Išorėje atsiskleidžia tavo asmeninio egoistinio noro sluoksniai, kol kas labai tolimi nuo išsitaisymo. Žmonės, su kuriais tu dirbi ir susiduri savo gyvenime, jų norai ir ketinimai – visa tai yra tavo troškimų „sluoksniai“, kurie dar nepasiekė išsitaisymo etapo.
Argi jie egzistuoja išorėje? Ne. Tu matai save. Jie nėra pašaliniai – visos šios savybės yra tavyje ir tik tau atrodo, kad tai svetimi žmonės.
Žmogaus išorėje nėra nieko. Aišku, sunku suderinti šiuos skirtingus rakursus, jie niekaip nesusijungia į bendrą vaizdą – ir taip bus iki tol, kol įžengsime į dvasinį pasaulį. Ir vis dėlto, kai bandai įsivaizduoti priešingybių vienybę, tai tau padeda tavo kelyje. Painiava – pats didžiausias išsitaisymas. Nebijok susipainioti: visos dalys susidėlioja kartu, o paskui Šviesa jas sujungs.

Iš 2011 m. balandžio 14 d. pamokos pagal straipsnį iš brošiūros apie Pesach

Daugiau šia tema skaitykite:

Už žmonių veidų slepiasi Kūrėjas

Visas pasaulis sukurtas man padėti

Tobulumui svarbus kiekvienas

Klausimas: Ką privalau padaryti, kad pasiekčiau maksimalių rezultatų kongrese?
Atsakymas: Maksimalių rezultatų galima pasiekti tik mintimi! „Aš dalyvauju kartu su visais. Aš noriu kartu su visais susijungti. Suprantu, kad savo ryšyje su kitais, šio ryšio viduje atskleisiu visas dvasines pakopas, dvasinius pasaulius, savo dvasines būsenas.
Jeigu visiškai susijungiu kartu su visais, tai pasieksiu absoliutų išsitaisymą arba nors dalinį išsitaisymą kelyje − jeigu dar esu nevisiškai sujungtas su visais.“
Bet visa dvasinė realybė atsiskleidžia ryšyje tarp žmonių. Be to, šis ryšys turi būti grįstas davimo savybe. Kitaip tariant, ji atsiranda žmoguje būtent teisingai nusiteikus: aš, grupė ir mūsų savybių, aprašytų kabalistinėse knygose, tyrinėjimas.

Iš 2011 m. gegužės 29 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsakingi už pasaulį

Pasitinkant Maskvos kongresą

Visi trokštame pasaką paversti tikrove

Klausimas: Ar turime pradėti išsitaisymą nuo gyvūninės pakopos – apriboti vartojimą iki gyvybiškai būtino?
Atsakymas: Ne. Svarbiausia neriboti gamtos išteklių naudojimą. Mes netgi nežinome, kaip save apriboti.
Tai turi ateiti natūraliai, savaime. Jeigu mano galva „debesyse“, atsukta į dvasingumą, tai aš natūraliai naudoju tiek, kiek reikia egzistavimui. Visiškai nereikia išdalinti visiems kortelių minimaliam maisto racionui ir žygio lovai. Kalba visiškai ne apie tai.
Mes kartu dirbame, kad susijungtume tarpusavyje ir sukurtume integralią sistemą, panašią į esančią visuose gamtos lygmenyse. Žmogaus  lygmuo duotas būtent tam, kad patys sukonstruotume tą sistemą. Jeigu ją sukuriame, tai, žinoma, teisingai naudojamės visais gamtiniais turtais, atsižvelgdami į tai, kiek gyvybiškai būtina.
Asketizmas, žaliųjų judėjimai, vegetarizmas – visa tai niekada nebus sėkminga. Atvirkščiai, mes turime galvoti tik apie mūsų vidinę struktūrą, apie teisingą ryšį tarp mūsų Žmogus lygmenyje, tada susibalansuos visi kiti mūsų ryšiai su negyvuoju, augaliniu ir gyvūniniu lygmeniu.

Iš 2011 m. gegužės 1 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala nereikalauja riboti savęs

Gyvuliams namuose ne vieta

Iki pasaulio – per teisingą atstumą

Video klipas rusų k.

Savo pasaulyje esame gyvūninėje pakopoje, todėl galime imti iš gamtos tik tiek, kiek būtina kūno poreikiams. Tačiau mes siurbiame jos išteklius dėl naudos pakopai „žmogus“.
Skirtingai nei gyvūninis lygmuo, „žmogus manyje“ reikalauja priedų: pinigų, pagarbos ir žinių. Šių norų negalima patenkinti smurtaujant prieš gamtą.
Imu keletą kilogramų metalo, vadinamo „auksu“, ir nuraminu savo pasipūtimą bei valdingumą. Kaip metalas susijęs su valdžios trūkumu? Kodėl aš naudoju vienos pakopos išteklius, kad patenkinčiau kitos poreikius? Tai visiškai neteisinga.
Norus, susijusius su maistu, seksu ir šeima, reikia patenkinti pagal prigimtinį principą. Tuo nenaikini gamtos, kadangi veiki gyvūniniame lygmenyje. Jeigu miške triušiams stinga maisto, jų skaičius mažėja. Taip išlaikai pusiausvyrą su gamta, „sujungtas“ su ja tiesiogiai. Tačiau vietoje to tu dirbtinai pakeli save aukščiau gamtos, išnaudodamas jos lygius, kad suaktyvintum žmogaus pakopą.
Tikrasis žmogaus pakopos ištaisymas turi būti kitoks: naudoji gamtą būtiniems poreikiams, o visas kitas pastangas nukreipi į žmonių tarpusavio ryšį. Taip ištaisai savo pinigų, garbės ir žinių troškimus.
Priešingu atveju naikini gyvūninį ir augalinį lygmenis. Tai ir matome šiandien.
Jeigu santykyje su gamta nenaudotume savo turtų, garbės ir žinių norų, mūsų būtų mažiau žemėje – tarkim, milijardas. Gyvenimas būtų paprastesnis, o savo žmogiškuosius norus ne eksploatuotume, o ištaisytume. Galiausiai būtume pusiausvyroje ir harmonijoje su gamta negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse, taip pat ir žmogaus pakopoje.
Be to, ši pakopa padovanotų mums vidinės gamtos esmės, joje slypinčios Aukštesniosios jėgos pojūtį. Ištaisydami pinigų, garbės ir žinių norus, prasiskverbtume gamtos vidun ir išryškintume jos giluminę būtį – amžinybę ir tobulumą.

Iš 2011 m. gegužės 1 d. pamokos pagal straipsnį „Pasaulis pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Cunamis tavo sielos gelmėje

Gyvenimas ant ugnikalnio

Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu

Klausimas: Pastaruoju metu daugėja nepajėgių socialiai bendrauti vaikų. Kodėl taip yra, kaip jiems padėti?
Atsakymas: Dabar žmonija atskleidžia daug naujų (keistų ir nesuprantamų) reiškinių. Kabalos mokslas teikia jiems bendrą paaiškinimą: mes esame egoistinio žmonijos vystymosi laikotarpio pabaigoje ir žengiame į jo ištaisymo laikotarpį. Praeitas laikotarpis tęsėsi 5 771 metus, nuo Adomo iki mūsų laikų. Ištaisyti – vadinasi – nenaudoti egoizmo pritraukimui, įsisavinimui, savęs pripildymui, naudojimuisi kitais žmonėmis savo malonumui.
Priėjus vystymosi pabaigą, egoistinis noras jaučia tuštumą ir pasitenkinimo trūkumą. Jis negali toliau vystytis nei normalaus elgesio visuomenėje bei socialinio ryšio atžvilgiu, nei mokslo bei kultūros, auklėjimo ir švietimo, šeimos santykių atžvilgiu – niekur. Žmonija patiria krizę visose gyvenimo srityse, todėl kad visas mūsų gyvenimas sukurtas savanaudiškumo pagrindu, kurio vystymasis baigėsi. Būtent tai naujoje kartoje lemia tokius reiškinius, kaip: nesugebėjimą socialiai bendrauti – autizmą, vystymosi sutrikimus, elgesio nukrypimus.
Be to, pasireiškia pažanga medicinoje: anksčiau tokie vaikai paprasčiausiai neišgyvendavo – nebuvo žinoma, kaip su jais elgtis.
Pagalba tokiems vaikams įmanoma tik bendrai ištaisant egoizmą, – juk jie yra visuomenės dalis, sugadinta visos visuomenės atžvilgiu. Jeigu išsitaisysime ir sustiprinsime teigiamą meilės ir sąveikos jėgą, išgydysime juos.
Staiga pamatysime, kad jie pradeda stipriau jausti, reaguoti, suprasti – tiesiog gyventi. Mes atgaiviname juos tuo, kad kabalos mokslo užsiėmimuose pritraukiame į mūsų pasaulį gerąją jėgą ir stengiamės būti geri visiems. Tik tokiu būdu įmanoma išspręsti visas su visuotine krize susijusias problemas.

Iš 2010 m. liepos 7 d. TV programos „Klausk kabalisto“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykaduonių karta

Nuo gimimo – šviesos keliu

Sujungti vienu tinklu

Klausimas: Tarkim, kad po 48 valandų į mūsų planetą turi įsirėžti asteroidas ir visiškai ją sunaikinti. Kaip per 48 valandas, likusias iki Žemės planetos žūties, pagreitinti išsitaisymą?
Atsakymas: Jeigu žmonės Žemėje pajaustų, kad po 48 valandų įvyks pasaulio pabaiga, jiems kiltų toks didžiulis noras išsigelbėti, kad galbūt jie išgirstų, jog viskas priklauso nuo noro!
Jeigu dabar, kad išsigelbėtume, nukreipsime savo didžiulį norą į visų Žemės rutulio žmonių susijungimą ir panorėsime, kad Aukščiausioji jėga ištaisytų mūsų ryšį – tai šitai tuojau pat įvyks. Toks gamtos dėsnis – jeigu noras prišaukia Šviesą, Šviesa veikia, ir išsitaisoma akimirksniu.
Šviesai veikiant bendrą norą susivienyti, šiame bendrame nore iškart pajaučiame Aukštesnįjį pasaulį. Ir jeigu visi kartu esame susivieniję, tai jausdami Aukštesnįjį pasaulį liaujamės jautę mūsų pasaulį, mūsų realybę, Žemės rutulį, o tuomet… tegu sau sprogsta! Bet sprogti nebebus kam, juk visi sprogimai – tai jėgos, kurių negalime ištaisyti!
Jeigu tarpusavyje susivienysime, tai pirmiausia pasaulis nesprogs, nes nebus griaunančiosios jėgos, nes jungdamiesi tarpusavyje panaikiname blogio jėgą visuose lygmenyse: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus.
Antra, jeigu tai bus visos žmonijos bendras noras, juk kalbama apie visuotinį išsigelbėjimą, tai pasieksime tokią būseną, kai pasaulis išnyks iš mūsų pojūčių, o egzistuosime jausdami tik susiliejimą, be materialios formos, kuri dabar atsiskleidžia mūsų nore. Mūsų noras pieš mums davimo formas.
Klausimas: O jeigu žmonės pasakys: „Mums beliko 48 valandos − pramogaukime!“.
Atsakymas: Tai nerealu. Kai žinai, jog po 48 valandų ateis pasaulio pabaiga, tu negyveni likusių 48 valandų – šis žinojimas ištrina likusias minutes, nebent gali pakeisti pabaigą ar užkirsti jai kelią.
Įsivaizduok, kad neišvengiamai artėji prie bedugnės, bet tą akimirką, kai praraja atsiveria, tavo mašina pavirsta lėktuvu… Bet jeigu neturi tokio sprendimo, kuris padėtų pakilti į aukštesnįjį lygmenį – virš katastrofos – jau esi miręs.
Klausimas: Kaip pajausti tokią būtinybę susijungti?
Atsakymas: Patys turime ją pajausti arba panašia įvykių raida mus privers gamta.

Iš 2011 vasario 15 d. pamokos „Pratarmė knygai Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ruošiamės persikėlimui!

Apie Kūrėją, kūrinį ir pasaulio pabaigą

Laisvo pasirinkimo pakopos

Klausimas: Kaip teisingai pasirengti rytinei pamokai? Kaip suformuoti teisingą reikalavimą?
Atsakymas: Pamirštame apie tai, kad privalome atnešti pasauliui išsitaisymo metodiką, ir kad šiame procese labai vėluojame. Juk kol metodikos netaikysime sau, tol ji nesirealizuos pasaulyje.
Privalome ją taikyti sau su viltimi, su ketinimu, kad vidiniais kanalais, kuriais visi esame tarpusavyje susiję, ją kuo greičiau paskleistume pasaulio žmonėms. Turime perduoti jiems savo ryšį su Šviesa.
Be to, juos reikia rengti ir išoriniu lygmeniu: perduoti jiems mūsų medžiagą, išreikštą artimiausia ir labiausiai jiems tinkama forma, tada žmonės mus supras.
Visos mūsų grupės – tai tam tikras adapteris, jungiamoji grandis tarp dvasinio pasaulio ir likusios žmonijos, kurią privalome priartinti prie Kūrėjo.
Mes esame centrinė jėga pasaulyje, Kūrėjo atstovai ir privalome ištaisyti save, idant ištaisytume pasaulį, ir kad visi kartu susilietume su Kūrėju ir suteiktume Jam malonumą.
Baal Sulamas rašo, kad Šviesa būtent per mus turi pasklisti į pasaulį. Ir jeigu savo viduje susiorganizuosime taip, kad vidiniai dalykai taps viršesni už išorinius, tai ir pasaulis staiga ims didesnę reikšmę teikti vidiniams dalykams − juk būtent mes nulemiame jo elgesį. Mes jam nustatome vertybių skalę, mes jo atžvilgiu sprendžiame, kas svarbiausi, o kas yra antraeiliai dalykai.
Kai prie savęs pasaulį priartinsime išoriniu ir vidiniu lygmenimis, tai tapsime vieningu noru/kli. Kūrėjo atžvilgiu ir taip esame vienas kli, tačiau dabar jis taps vieningas dėl mūsų pastangų.
Jeigu iškelsime šį tikslą kaip patį svarbiausią ir teisingai susiorganizuosime, tai iš aukščiau mums atsklis ypatinga jėga išsitaisymui. O jeigu neprisijungsime visos žmonijos, tai šios jėgos negausime, juk mūsų paskirtis – ištaisyti ją – ACHAP, pasaulį!
Todėl, rengdamasis rytinei pamokai, turi galvoti apie tai, kaip prie Kūrėjo priartinti pasaulį, juk Jis nori būtent jo. O tu – „koenų  (šventikų) karalystė“, pastarieji tik tarnauja kitiems.
Būtent taip tu turi jaustis, ir tada pamatysi, kokią jėgą, kokį suvokimą tu staiga įgyji!
„Pratarmėje į knygą Zohar“ Baal  Sulamas rašo: „Ir jeigu kiekvienas iš mūsų aukštins kabalą, tada kiekvienas savyje sustiprins davimo savybę gavimo savybės atžvilgiu. Ir ši jėga taip pat pasireikš visame pasaulyje“.
Todėl teisingai pasirengti pamokai – tai galvoti apie tai, kaip visus šiuos norus („pasaulio tautas“ savyje) atvesti į susiliejimą su Kūrėju.

Iš 2011 m. vasario 11 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa ieško suvienytos širdies

Nepakišk Kūrėjui savęs

Aukštesniojo pasaulio atstovai

Klausimas: Jūs sakote, kad knyga „Zohar“ – vienintelė priemonė, padedanti išsitaisyti ir susijungti. Tačiau neaišku, kaip pasaulis ją panaudos, jei joje nieko negalima suprasti?!
Atsakymas: Tačiau tokiomis pat mums neaiškiomis priemonėmis ištaisome save ir mūsų pasaulyje! Aš ateinu pas gydytoją, nieko nesuprasdamas apie gydymą ir vaistus. Šis žmogus praduria mano kūną ir pumpuoja vamzdeliu kraują, o aš už tai moku jam ir dėkoju!
Gydytojas išrašo man kažkokių cheminių medikamentų, kuriuose vien nuodai (jūs gi žinote, kad kiekvienas vaistas – tai nuodas, net medicinos simboliu tapo gyvatė su nuodų taure). Mokame už tokius vaistus daug pinigų, nesuprasdami, kaip jie veikia, nė neabejodami, kad jų pagrindas – nuodai. Bet aš ryju juos – ir man padeda! Aš pasveikstu!
Mano kūnas sirgo, aš pridėjau į jį nuodų, o jis staiga pasveiko… Ar galite tai paaiškinti?! Bet šitaip viskas veikia! Ar tai logiška?
Štai taip mums reikia įsileisti nuodą savo vidun, – Šviesa mums pats tikriausias nuodas. Ją turime priimti į save ir tada pasveiksime! Mums reikia kažko visai priešingo mūsų prigimčiai, ir tai atrodo visiškai nelogiška.
Net ir mūsų pasaulyje vaistų vartojimas – nelogiškas veiksmas, o ką jau kalbėti apie dvasinį ištaisymą.
Pasakykite, ar man taip reikalinga ši Šviesa, kuri išmokys mane davimo, meilės artimui? Man koktu tai net girdėti, aš nieko nenoriu matyti ir nekenčiu visų, prakeikdamas visą šį gyvenimą ir Kūrėją, o mane ragina pridėti dar truputėlį nuodų… ir priartinti prie savęs Šviesą, Kūrėją.
Juk ką aš priartinu? –  Davimo jėgą, Šviesą, kuri neva turi atnešti man dar daugiau to, ko aš nekenčiu! Būtent to, ko nenoriu! Tai veikia neigiant neiginį, priešingai priešingybei – čia visa esmė, aukščiausia logika! Mums sunku ją suprasti.

Iš 2011 m. vasario 23 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, nupieštas ant noro

Pagrindinė kabalos knyga

Kas yra Šviesa?

Klausimas: Ar vyrų ir moterų tarpusavio santykiams kenkia šiuolaikinė lyčių lygybė?
Atsakymas: „Lygybė“, kurią įgyvendiname vadovaudamiesi savo egoistiniu supratimu iš tikrųjų yra ne lygybė, o gamtos dėsnių iškraipymas.
Gamtoje vyriškasis ir moteriškasis pradai nėra identiški, atvirkščiai – jie skirtingi, priešingi, nutolę vienas nuo kito pagal įvairiausias vidines ir išorines charakterio ypatybes, veiklą, fiziologiją ir visa kita. Dėdami lygybės ženklą tarp jų, „sugniuždome“ prigimtį ir sukuriame milžinišką lūžį, kuris galiausiai niekam neatneš naudos.
Nereikia aiškinti, ką reiškia priešintis gamtos dėsniams. Tokiame aukštame lygyje bandome daryti, kas šauna į galvą, užuot mokęsi iš gamtos kiekvienai lyčiai priskirti jai tiksliai tinkančią formą. Dėl to sulauksime dar daug bėdų. Galiausiai niekas nesidžiaugs tokia „lygybe“.
Juk man gamtos skirta būti vyru, turinčiu tam tikras savybes ir atliekančiu tam tikrą funkciją. Turiu nišą, kurią privalau užimti. Tai mano ramybės, išsitaisymo, prisipildymo ir tobulumo vieta.
Todėl negalima pataikauti mane valdančiam egoizmui ir elgtis taip, kaip jis užsimanys, egoistinėms jėgoms įsakius. Be jokios abejonės, tai tikrai gadina reikalą. Tikėsimės, kad per sugedimą kažkokiu būdu išsitaisysime, tačiau šiame kelyje mūsų laukia daugybė bėdų.

Iš 2010 m. kovo 7 d. pamokos „Apie moterį“

Daugiau šia tema skaitykite:

Moterys ieško prasmės

Moters verta vieta

Moteriškoji tragedija!