Pateikti įrašai su ištaisymas žyme.


Nesmerkti kitų

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Sakoma, kad negalima teisti draugo, kol nesi jo vietoje. Ar taip iš tiesų?
Atsakymas. Tu teisi draugą, nes matai jame savo neigiamas savybes. O jei tu būtum ištaisytas, tai matytum drauge Kūrėjo veidą.
Iki tol, kol nesusilieji su juo visomis savo savybėmis, nepasieki vienybės su juo, negali tvirtinti, kad supranti, kas jis yra. O kai susijungi, jau nieko nelieka: tu ir jis – viena visuma.
Klausimas. Vadinasi, negalima teisti nei draugo, nei artimo, nei kito žmogaus?
Atsakymas. Nieko. Todėl, kad iš tikrųjų tu nematai nieko, tik save.
Klausimas. Jei aš žvelgiu į kitus ir matau juose trūkumų, kaip aš turiu su tuo dirbti?
Atsakymas. Tu negali dirbti konkrečiai su tuo. Tu turi apskritai dirbti su savimi ir tada pamažu pamatysi pasaulį, kaip vaidinimą Kūrėjo, kuris rodo tau per aplinkinius vietas, kur tu dar nepasiruošęs būti panašus į Kūrėją.
#226206

Iš 2017 m. gruodžio 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Nulinio egoizmo filtras

Niekšai mumyse

Kas gi ten slepiasi manyje?

Komentarų nėra

Gyvenimo ilgumo istorija, II d.

Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip žmogų veikia žinojimas, kad jis yra ilgos grandinės dalis, kad istorija buvo prieš jį ir tęsis po jo?
Atsakymas. Žmogus, nori to ar nenori, sukurtas iš visų ankstesnių kartų. Jos visos yra jame, ir žmogus tai turi pratęsti. Todėl mes turime žinoti praeitį, kad galėtume iš jos mokytis. Tačiau pasinerti į praeitį nereikia. Tai nėra objektyvios žinios, juk kalba eina apie tautos, žmogaus, šeimos charakterį. Kiekviename iš mūsų, kiekvienoje grupėje ir kiekvienoje tautoje yra nepaprastai daug duomenų. Mums reikia visa tai išstudijuoti, kad žinotume, kaip pasiekti tobulą būseną ir būti patenkintiems savo gyvenimu. Praeities žinojimas reikalingas supratimui, kaip pasiekti gerą gyvenimą dabar ir ateityje.
Klausimas. Egzistuoja nuomonė, kad istorija kartojasi ir išstudijavę ankstesnes tendencijas galime nusakyti tolimesnį vystymąsi. Ar tikrai istorija kartojasi?
Atsakymas. Istorija kartojasi, nes mes vystomės, praeidami keturias vadinamosias tiesioginės šviesos stadijas. Todėl yra keturi Žemės vystymosi periodai: negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmonės.
Galima sakyti, kad žmogaus vystymosi epocha trunka 6 000 metų, t. y. nuo pirmojo žmogaus Adomo, per senovės Babiloną, Abraomą, Mozę, Egiptą, Izraelį ir ištrėmimą, žlugus Šventykloms.
Dabar mes bundame išeičiai iš tremties ir grįžimui į Izraelio valstybę, įeiname į būseną, kur turime ištaisyti ankstesnius etapus iki tobulumo. Tuo baigiame savo vystymąsi šiame materialiame pasaulyje, ir jis pakyla į savo dvasinį šaltinį, iš kurio buvo sukurtas prieš 4,5 milijardo metų.
#221114

Iš 2018 m. sausio 7 d. 943-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo ilgumo istorija, I dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, I dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, II dalis

Komentarų nėra

Pasaulio valdymo dėsnis, I d.

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманEuropos kongresas „Ateitis prasideda čia“. Pamoka Nr. 1
Mūsų tikrovė visiškai dėsninga ir, pasak kabalos mokslo, valdoma tik vieno Aukštesniosios jėgos, vadinamos „Gamta“, dėsnio. Šią Aukštesniąją jėgą dar vadiname Kūrėju, nes ji tikrai sukūrė visą pasaulį. Šios jėgos prigimtis – veikti savo kūrinių labui, kitaip tariant, ji yra absoliučiai gera. O to nematome tik todėl, kad nesuprantame Kūrėjo.
Kabalistai, t. y. žmonės, tyrinėjantys Aukštesniąją gamtą, atskleidžia jos absoliutų gerumą. Ir net paprasti gamtos tyrinėtojai mato, kad nors vieni gyviai minta kitais, visa tai paklūsta ypatingiems dėsniams ir tarnauja bendram visų kūrinių vystymuisi.
Šiuolaikinis mokslas atskleidžia gamtos globalumą bei integralumą ir visų jos dalių tarpusavio ryšius. Niekas negali ištrūkti iš šios integralios sistemos rėmų, taip kaip sveikame žmogaus kūne visos ląstelės ir sistemos veikia harmoningai, šitaip ruošdamos jį aukštesniam tikslui, esančiam aukščiau kūniškojo egzistavimo. Šį dėsnį aptinkame visose gamtos formose ir lygiuose.
Išeitų, kad šių dėsnių žinojimas – sėkmingo mūsų egzistavimo sąlyga. Juk jei negyvoji materija, augalai ir gyvūnai veikia instinktyviai, t. y. girdi gamtos nurodymus ir juos vykdo nesąmoningai, tai žmogaus atveju tai daug sudėtingiau.
Nežinome, kaip elgtis. Mūsų instinktai nepakankamai stiprūs, kad vadovaudamiesi tik jais, užsitikrintume, jog elgiamės teisingai.
Visa tai todėl, kad žmogus – visuomeninė būtybė, dėl to ir kyla visi sudėtingumai. Juk ten, kur yra visuomeninė santvarka, instinktai nebeveikia. To gamta nebereguliuoja.
Valgio, sekso, šeimos poreikį daugmaž suprantame, mums tai nesukelia problemų. Bet visuomenės klausimuose, t. y. turto, valdžios, žinių noruose mes labai susipainiojame. Vidiniai instinktai nesako, kaip teisingai elgtis.
Valgio, sekso, šeimos norai priskiriami gyvūniniam lygmeniui, todėl dėl jų galime kliautis savo prigimtiniais instinktais, būdingais ir kitiems gyvūnams.
Tačiau grynai žmogiškų norų atveju turime rasti teisingą vystymosi kryptį, kitaip ir pinigai, ir valdžia, ir žinios tampa visų mūsų nelaimių priežastimi. Būtent dėl gerai išvystyto savo proto išrandame ginklus, kuriais vieni kitus naikiname…
Per visą ilgametę savo istoriją žmogus vystėsi instinktyviai, kaip gyvūnas. Egoizmas nuolat instinktyviai stūmė mus pirmyn, todėl viskas buvo gana paprasta. Juk vystymasis buvo natūralus, pakopinis, nuo vienos santvarkos prie kitos: vergovinė, feodalinė, kapitalistinė – priklausomai nuo to, kiek paaugdavo egoizmas.
Tačiau dabar atėjo laikas, kai egoizmas baigė vystytis ir nustojo būti evoliucijos varikliu. Jis tarsi prisipažįsta, kad priaugo savo ribas ir toliau nebėra kur. Todėl viską apima sąstingis: mokslą, gamybą; jauni žmonės nebenori tuoktis ir gimdyti vaikų. Juntamas bendras nuovargis, nes žmogus jaučia, kad neranda atsakymo į pagrindinį klausimą: „Dėl ko gyvenu?“
Juk visus praėjusius amžius žinojome, kur link vystomės, egoizmas nereikalavo daugiau nei buvo galimybių. Poreikiai buvo visiškai realūs: gera šeima, profesija, vaikai, pinigai – pagal šiuos poreikius ir vystėmės. Tačiau dabar mūsų noro mėgautis linijinis augimas baigėsi, štai kur problema.
Iš esmės, šis procesas prasidėjo jau prieš penkis šimtus metų, Ari laikais: noras liovėsi augti, jis pradėjo „apvalėti“. Visos noro dalys: negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta išsivystė iki tam tikro lygio ir turi pradėti tarpusavyje teisinga forma jungtis.
Taigi, dabar turime jungtis. Jei mes teisingai tarp savęs susivienysime, pasieksime davimo – Kūrėjo savybę, todėl tarpusavyje atskleisime bendrąją Gamtos jėgą. Ši jėga atsiskleidžia teisinguose, ištaisytuose santykiuose tarp mūsų.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. rugpjūčio 25 d. Vokietijos kongreso 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta neišmokys blogo

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo

Komentarų nėra

Nesibaigiantis pripildymas

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką man duos sielos ištaisymas?
Atsakymas. Sielos ištaisymas jums suteiks visišką, amžiną laimę – absoliutų visų jūsų norų prisipildymą.
Reikalas tas, kad laikydamiesi taisyklės „mylėk savo artimą kaip patį save“, pamilstate žmogų, kurio troškimus norite pripildyti. Kad jis taptų jums artimas, turite persiimti jo norais, prašyti Kūrėjo juos pripildyti, gauti pripildančios Šviesos ir perleisti Ją per save kitam.
Imkime, kad Kūrėjas – raudonas apskritimas schemoje, o aš ir artimas – mėlyni apskritimai.
Kreipiuosi į artimą, kurį noriu pripildyti, ir gaunu iš jo norą (minuso ženklas). Šį minusą perleidžiu per savo norą ir kreipiuosi į Kūrėją su dviem minusais.Gaudamas iš aukščiau tai, ką Jis man duoda, nuo savęs atiduodu tai, ko nori žemesnysis.
Taigi, pakeldamas aukštyn dvigubą norą – savo (Michaelio) ir, tarkime, Vasios, gaunu iš Kūrėjo dvigubą malonumą.
Kitaip tariant, aš perėmiau Vasios norą, kreipiausi su juo į Kūrėją, gavau iš Jo pripildymą ir perleidau jį per save Vasiai. Vasia gavo iš manęs savo pripildymą, o aš – savo, dvigubai didesnį.
Komentaras. Tarkime, kad Vasia nori pinigų…
Atsakymas. Vasia nori ne pinigų, o pripildymo! Pinigais jis nepasisotins, turės juos iškeisti į visokius malonumus. O šiaip aš jam duodu jų pačiu natūraliausiu būdu. Manykim, kad Vasia sveria 100 kilogramų, mėgsta pavalgyti, t. y. mėgaujasi valgymo, maisto jutimo, jo rijimo procesu. O vėliau kankinasi, kad persivalgė. Jis turi laukti, kol maistas bus suvirškintas, o po to vėl prisipildyti.
Kam? Aš jam suteikiu galimybę nuolat būti prisipidžiusiam.
Klausimas. Ar jūs gaunate kažkokią energiją iš Kūrėjo ir perduodate jam?
Atsakymas. Taip. Visi mūsų gyvenimo malonumai – tai Šviesa. Materialiame pasaulyje jie skirstomi į maistą, seksą, šeimą, turtus, šlovę, žinias, o iš tiesų viduje – tai gryna Šviesa. Man nesvarbu, koks žmogaus troškimas (noras).

Iš 2017 m. balandžio 23 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Užpildyti svetimus norus kaip savus

Atskleidžiant gyvenimo paslaptis

Mylėti – užpildyti artimo norus

Komentarų nėra

Santvarkų kaita ir egoizmo raida

Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar skiriasi žmonijos egoizmo vystymasis esant kapitalizmui ir komunizmui, ar tai vyksta taip pat?
Atsakymas. Ne, tai skirtingi vystymosi etapai. Visos santvarkos nuo pirmykštės iki vergovinės, feodalinės, kapitalistinės, socialistinės ir komunistinės visuomenės keičiasi būtent dėl to, kad mumyse augantis egoizmas sužadina visuomeninius ekonominius santykius, atitinkančius šias santvarkas.
Kokia buvo vergovinė santvarka? Palyginus su pirmesne, tai buvo pažangesnė visuomenės santvarka. Tuomet manyta, jog būti tiek vergu, tiek vergvaldžiu yra garbinga ir progresyvu, kol ta santvarka nepaseno.
Juk visuomenės egoizmas vystėsi toliau ir paaiškėjo, kad turėti vergą – tik nereikalingas rūpestis. Geriau jam sumokėti, kitaip jis nenorės dirbti, ir iš jo darbo labiau pasipelnyti. Egoizmas išaugo, žmogui nebeužteko gauti maisto sau ir šeimai, jis panoro daugiau: kodėl negalėčiau būti kieno nors šeimininkas?
Tai puikiai iliustruoja juodaodžių Amerikos imigrantų pavyzdys. Jie dirbo plantacijose, buvo mušami, su jais buvo elgiamasi gana žiauriai, bet vėliau vergų ir jų šeimininkų tarpusavio santykiai pamažu ėmė keistis.
Vergas su išaugusiu savo egoizmu daugiau nebegalėjo likti belaisvis ir besąlygiškai paklusti šeimininkui. Šeimininkas taip pat matė, kad iš vergo mažai naudos.
Kam jam reikia šio nenuovokaus vergo? Metas pereiti prie kitokių santykių: „Aš geriau elgsiuosi su tavimi, o tu man našiau dirbsi. Už tai tau netgi mokėsiu ir iš to galėsi pasistatyti namą“ ir taip toliau. Taip vyko laipsniškas atsiskyrimas.
Vėliau šie santykiai perėjo į feodalinę santvarką, kai tarnai buvo susieti su savo feodalais, tik jau kitaip. Įdomu, kad feodalai, priklausę riterių luomui, neturėjo teisės dirbti.
Net ir nuskurdęs riteris neturėjo tokios teisės. Būdavo – sėdi vargšas riteris ir negali pasigaminti sau maisto, laukia, kol kas nors pasigailėjęs pagamins maisto ir paduos. Gūdūs buvo laikai – riterystės nuosmukis.
Klausimas. O kapitalizmas su komunizmu – labiau pažengę?
Atsakymas. Kol kas nežinome, kas yra komunizmas. Tai, kas buvo Rusijoje – ne komunizmas.
Hitleris fašistinėje Vokietijoje taip pat norėjo visus sulyginti. Nacionalsocializmas – tai tas pats socializmas, abi santvarkos giminingos.

Iš 2017 m. rugpjūčio 7 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl žlugo marksizmo teorija?

Komunizmas: utopija ar tikrovė

Krizė: ieškant išeities

Komentarų nėra

Knygos „Zohar“ veikimo principas

Zohar

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Knygos „Zohar“ skaitymas, nesiekiant suvokti turinio, nėra mokslinis požiūris. Šviesa, grąžinanti į šaltinį – tai naujas gamtinis reiškinys, kuris dar neatskleistas šiuolaikinio mokslo. Kaip dirba Šviesos veikimo mechanizmas?
Atsakymas. Galiu jums tik viena pasakyti: joks šiuolaikinis mokslas negali atskleisti principo, pagal kurį veikia knyga „Zohar“. Iš tikrųjų, tai yra ne mokslinis požiūris, – aš tai tvirtinu, pats būdamas mokslo žmogus.
Esmė ta, kad mūsų pasaulio mokslas veikia penkių materialių jutimo organų viduje. Todėl jis nieko negali padaryti su tuo, kas yra už jų. Mes suvokiame tik tai, kas patenka į mūsų jutimo organus ir be to mums tarsi nieko neegzistuoja. O yra dar didžiulis pasaulis, kurio mes nežinome ir nejaučiame, todėl, kad nesame sukurti taip, kad jį pajaustume.
Knyga „Zohar“ padeda mums plėsti mūsų jutimo organų diapazoną, suteikdama galimybę suvokti papildomą informaciją, kurią mes vadiname „Aukštesniuoju pasauliu“.
Tai ne moksliška, aš su jumis sutinku. Aš taip pat užsiėmiau mokslu, mano pirmoji specialybė – biokibernetika. Todėl aš puikiai suprantu, apie ką jūs kalbate.
Bet kaip knyga „Zohar“, taip ir visa kabala nuo pat pradžių pasakoja apie tai, kad tai mokslas, tik truputį kitoks. Jei įprastai mokslu užsiimame bandydami atskleisti mus supantį pasaulį, tai kabalos mokslas praplečia mūsų vidines suvokimo galimybes, ir tada suvokiame aplinkinį pasaulį giliau ir plačiau.
Kitaip tariant, yra mokslas, kuris fiksuoja žmogaus savybes ir šiose savybėse tai, ką jis suvokia bei tyrinėja. O yra mokslas (kabala), kuris, priešingai, vysto žmogaus savybes ir tyrinėja tai, kas suvokiama šiose išplėstose savybėse.

Iš 2017 m. vasario 12 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad atsiskleistų „Knyga Zohar“

Knyga Zohar: atverskite, skaitykite, mėginkite

„Zohar” atskleidžia aukštesnįjį pasaulį

Komentarų nėra

Kada pasiekiama Izraelio Žemė?

Biblija, Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kodėl išėjusi iš Egipto Izraelio tauta nuolatos niurnėjo, jiems netiko jų ėjimas pirmyn?
Atsakymas. Taip dabartis vertinama praeities atžvilgiu, iš dviejų būsenų renkamasi valios laisvė.
Taip nutinka ant kiekvienos pakopos, kiekviename žingsnyje, nes egoizmas visąlaik auga ir reikia virš jo pakilti. Didelis egoizmas – didelis pakilimas. Ir taip tol, kol neįeisime į „Izraelio Žemę“. Po keturiasdešimtiems klajojimo po dykumą metų visi kylame į „Sinajaus kalną“.
Anksčiau kilo vienas Mozė, o dabar visus traukiame paskui save. Tai ir reiškia, kad jis veda tautą per dykumą.
Kilti į „Sinajaus kalną“, kitaip tariant, kilti virš neapykantos, yra žmogaus gyvenimo tikslas. Čia jau prasideda ir davimas, ir meilė, ir tarpusavio ryšys, visi susilieja į vieną visumą, ir tiek, kiek susilieja, – atskleidžia Kūrėją.
„Izraelio Žemė“ pasiekiame galiausiai, pasiekę meilę. O visas kilimas – pakilti virš egoizmo. Tai reiškia „turėti Chasadim savybę“.
Chėsėd ­– gailestingumas, kai jaudiniesi dėl kitų taip, kaip jie jaudinasi dėl savęs.
Tuomet, kaskart ant esamo lygmens savo poreikiai yra nuslopinami iš naujo įvertinant kitų poreikius, matant juos vertesniais, reikalingesniais. Kaip motina rūpinasi kūdikiu, kurio poreikiai svarbiau visko, tai ir mes elgiamės kitų atžvilgiu.
Tarsi įleidi kitą žmogų į save, visiškai atlaisvini jam vietą toje pakopoje. Tai atlikai ir akimirksniu tavyje kyla kitos pakopos egoizmas, toks stiprus, kad net nepastebi to žmogaus, o jeigu jis papuola į tavo akis, tai erzina, atrodo tau priešingas. Ir vėl imi ties tuo dirbti, kol jis tau netampa artimesnis net už save patį.
Tai reiškia, kad išėjai į naują pakopą. Ir taip kartojas vėl ir vėl.

Iš 2015 m. kovo 25 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš neapykantos kalno

Priešingybių vienybė

Noras, prikeliantis žmogų gyvenimui

Komentarų nėra

Kaip blogąjį valdytoją pakeisti geru

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманŠiandieniniame pasaulyje, t. y. mūsų pojūčiuose, kurie mums atrodo kaip išorinė tikrovė, karaliauja mūsų egoizmas, priešingos Kūrėjui savybės. Kiek ištaisysime savo norą, kad jis duotų, tiek galėsime sutikti ir išvysti, kad valdo ne egoizmas , ne faraonas , o Kūrėjas .
Viskas priklauso tik nuo mūsų: mes blogąjį valdytoją keičiame geru. Visas mūsų darbas – vietoj egoizmo valdžios atkleisti davimo, meilės valdžią. Ir tai priklauso nuo paties žmogaus, juk visas pasaulis – jo norų atspindys, kaip pasakyta: „Kiekvienas teisia priklausomai nuo savo trūkumų.“
Žmogaus užduotis – ištaisyti savo norą, kad netrukdytų Kūrėjui užpildyti jo taip, kaip Jis užpildo visą tikrovę. Tam reikia, kad nesijausčiau atskirtas nuo Kūrėjo. Tai tikrovės suvokimo klausimas, tai reikia ištaisyti taip, kad pajaustum, kaip „Visa žemė (noras) Jo kupina“, kitaip tariant, Kūrėjas atsiskleidžia visame žmogaus nore.
Mumyse atsiskleidžia sugadinti, savo forma priešingi Kūrėjui norai, ir turime pasistengti, kad vietoj jų mūsų nore įsiviešpatautų „Nėra nieko kito, tik Jis.“
Pats vienas žmogus to negali atlikti. Jis tegali prisifantazuoti, bet jei iš tikrųjų nori išsitaisyti, reikia, kad jo noras prilygtų Kūrėjui, t. y. davimui ir meilei. Tad čia būtinas bendras darbas su kitais, kad bendrame nore įsiviešpatautų Kūrėjas.
Taip kartas po karto taisome vis labiau sugedusius norus, atsiskleidžiančius iš sudužimo. Susijungdami su draugais susijungiame su Kūrėju, ir taip taisome tikrovę, kol išvysime, kad ji visa užpildyta viena jėga ir „Visa žemė kupina Jo didybės.“

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kurioje Nėra nieko kito, tik Jis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrinijos dėsnis

Atskleisti tobulą tikrovę

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Komentarų nėra

Atskleisti tobulą tikrovę

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманNuo pat pradžių Kūrėjas sukūrė tobulą kūrinį, juk aukštesniosios jėgos neriboja laikas, vieta, būtinos išpildyti ypatingos sąlygos.
Tik mūsų atžvilgiu egzistuoja paslėptis, kad pasiektume, atskleistume, išmoktume ir įsivaizduotume tas sąlygas bei dėsnį „Be gero ir kuriančio gėrį Kūrėjo nėra nieko kito“, kitaip tariant, yra tik visiška tobulybė, ir prilygtume Jam.
Todėl, kol pasieksime išsitaisymo pabaigą, visa ši tikrovė egzistuos vien mūsų jutimo organuose. Ne mumyse yra tik Begalybės pasaulis, kur kūrimo pradžia ir pabaiga niekuo neatskirtos. Juk Kūrėjui nereikia jokių priemonių, veiksmų ar tarpinių būsenų tarp sumanymo ir jo įgyvendinimo.
Turime visuomet matyti save tobulos būsenos atžvilgiu, nors ir neįstengiame jos atskleisti, tinkamai pavaizduoti ar net įsivaizduoti.
Reikia nuolat prisiminti, kad visada stovime priešais tobulybę, kaskart nedideliais fragmentais atskleidžiame jos trūkumus tiek, kiek galime priešintis ir priartėti prie jos.
Todėl bet kokia būsena – norima. Reikia ją laiminti ir mokytis, kaip tinkamai priešintis pagal dvasinius ir materialius dėsnius, kurie irgi nustatyti pagal aukštesniosios jėgos norą. Ir todėl, jų laikydamiesi, turime ištaisyti save, kol kiekvienos mums duotos būsenos gale nuspręsime, kad „Nėra nieko kito, tik Jis .“
Iš to matyti, kaip reikia žvelgti į visus nemalonumus, pradedant sveikata ir baigiant išorinėmis, socialinėmis, šeimos problemomis, siekiant viską susieti su „Nėra nieko kito, tik Jis“ ir bendrai ištaisyti savo santykį. Juk viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio: kaip žiūrime į tikrovę, taip ji ir atrodo.

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kurioje Nėra nieko kito, tik Jis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Kūrėjas – kūrinio viduje

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Komentarų nėra

Ar gerės socialinės sąlygos?

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Matome, kaip metai iš metų gerėja socialinės sąlygos. Dirbančiųjų gyvenimo sąlygos dabar ir prieš 100 metų visiškai nepalyginamos. Ar jos gerės ir toliau?
Atsakymas. Esmė ta, kad dabartinių sąlygų negalime lyginti su tuo, kas buvo prieš šimtmetį, ypač Afrikoje. Nūnai afrikiečiai veržiasi į Europą ir reikalauja europietiško gyvenimo lygio. Tu negali prieiti prie jų ir pasakyti: „Kaip galite to reikalauti?! Jūsų tėvai gyveno palapinėse drauge su ožkomis ir nieko daugiau nežinojo.“
Viskas keičiasi, kinta ir poreikiai. Šiandien žmonės visiškai kitokie. Jie globaliai jaučia žmoniją ir reikalavimai iš kito lygmens. Tad nuraminti jų pasakymais „gyvenkite, kaip jūsų protėviai“ – neįmanoma.

Iš 2017 m. gruodžio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Socialinis teisingumas

Kaip tapsime lygūs, jei esame skirtingi?

Aukščiausios lygybės principas

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai