Pateikti įrašai su istorija žyme.


Istorija gali kartotis

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip nuo demokratijos pereiname prie fašizmo?
Atsakymas: Taip, kaip nuo kapitalizmo atėjome į demokratiją. Mumyse sukasi „varikliukas“, kuris vysto egoizmą ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai.
Kokybinis egoistinio „varikliuko“ vystymasis – tai nuolatinis judėjimas vienybės link. O vienybė egoistiniame lygmenyje atveda prie fašizmo. Todėl kadaise taip nutiko Vokietijoje – tuomet ji buvo labiausiai išsivysčiusi šalis.
Manau, kad grįštančiam fašizmui dabar aišku, koks trumpas jo kelias. Jis negali matyti priešakyje šviesios ateities. Situacija nebe ta, kaip buvo Hitlerio laikasi: Europos, pasaulio pavergimas, kariuomenės įvedimas į Afriką, Ramiojo vandenyno regioną. Jis tikrai labai rimtai siekė valdyti pasaulį.
Šiandien, jei laiku neparodysime pasauliui, kad raida turi būti kitokia, tai įmanoma, kad fašistiniai režimai įsigalės daugumoje pasaulio šalių, ypač išsivysčiusiose, ir tuomet pasaulis vėl nusidažys rudai. Istorija gali pasikartoti.
Turime parodyti visiems natūralų raidos kelią. Kiti keliai, nors ir konsoliduoja, integruoja visuomenę, bet pamažu atveda prie išnykimo, susinaikinimo.
Jei tai parodysime, tai galime tikėtis, kad žmonės supras idėją, nors realizuoti ją nebus taip paprasta.
Baal Sulamas savo straipsniuose rašo, kad gali įvykti trečias ir ketvirtas pasauliniai karai, nes kančios būtinos, norint pereiti Rubikoną nuo egoistinės raidos prie altruistinės. Viskas priklauso nuo to, kiek įstengsime parodyti žmonijai, kad galimas sklandesnis, geresnes perėjimas.
#223095

Iš 2017 m. rugpjūčio 21 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Du vystymosi keliai

Kodėl grįžta nacizmas? II dalis

Visa evoliucija – tai egoizmo vystymasis

Komentarų nėra

Pergalė prieš žmoniją

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKoronavirusas užmušė mūsų egoistinį pradą, padarydamas mus daug artimesniais vieni kitiems. Jis įvarė mus į tokią pačią būseną: visi sėdi namuose, be darbo ir nežino, kas nutiks rytoj ir ką atneš šiandiena.
Visa žmonija, visas Žemes rutulys, milijardai žmonių yra vienoje situacijoje dabarties ir ateities atžvilgiu.
Koronavirusas sujungia mus visus į vieną bendruomenę, į vieną sistemą. Tai ne šiaip virusas, tai ypatinga dvasia, įsiskverbianti į protą ir jausmus, verdanti iš mūsų vieną košę. Staiga pradedame suprasti ir jausti vieni kitus, savo artumą. Mums lengva įsivaizduoti bet kokią būseną, kurioje atsidūrė kiti.
Pažvelkite, ką šis virusas atliko, kaip sumaniai jis veikia. Vienu mostu, per kelias savaites, iš mūsų sukūrė naują žmoniją. Be abejo, vis dar tikimės sugrįžti prie seno pasaulio, manydami, kad epidemija pasibaigs jei ne šiandien, tai ryt.
Bet tikėtina, kad karantinas truks dar keletą mėnesių, ir kai jį paliksime, pastebėsime, kad patekome į naują pasaulį, į naują žmoniją, tarp naujų žmonių, turinčių kitokį mentalitetą, kitokį suvokimą ir požiūrį. Viskas bus nauja.
Šis virusas praskalaus mus, išvalys iš mūsų galvos visas kvailystes, grąžins į šeimas. Jis išmokys mus likti namuose, užuot skubėjus iš vietos į vietą. Priprasime prie naujo gyvenimo. Reikia padėkoti virusui už tokį darbą.
Žinoma, matome, kad koronavirusas neša mirtį ir kančią. Tačiau visos žmonijos mastu jis atlieka visuomenėje tokius naudingus pokyčius, kurie anksčiau atrodė galimi tik baisių smūgių ir karų sąskaita. Kai galų gale apibendrinsime viruso mūsų gyvenime įneštus pokyčius, suprasime, kad tai pasiuntinys iš aukščiau.
Pirmą kartą istorijoje mažytis virusas atlieka tokius pokyčius vienu metu aplink visą Žemės rutulį, visoje žmonijoje. Ir tai greta viso mūsų šiuolaikinio išsivystymo, globalaus ryšio, supratimo, žinių. Tik pažiūrėkite, kaip jis su mumis susitvarkė. Akimirksniu visi pasidavė ir sutiko su jo sąlygomis. Ar gamtoje yra kokia nors kita jėga, galinti atlikti tokius veiksmus?
#262529

2020 m. balandžio 1 d. iš rytinės pamokos apie Pesachą

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Koronavirusas – dingstis susivienyti aplink vieną problemą

Senasis pasaulis mirė, tegyvuoja naujasis pasaulis!

Komentarų nėra

Gyvenimo prasmė I d.

gyvenimo prasmė, Kabala ir religija

каббалист Михаэль ЛайтманGyvenimo tikslas pagal aukščiausią sumanymą
Klausimas. Per visą istoriją žmonės ieškojo gyvenimo prasmės.
Senovės Graikijoje ir senovės Romoje buvo manoma, kad visų žmogaus poelgių tikslas – ieškoti laimės, nors laimę kiekvienas suprato savaip.
Kinikai tenkinosi mažu – vengti blogio.
Stoikų gyvenimo idealai – išlaikyti nedrumsčiamą ramumą, ramybę iš išorės ir iš vidaus dirginančių veiksnių atžvilgiu. To paties laikosi ir dauguma Rytų metodikų.
Viduramžių Europoje ir Indijoje gyvenimo prasmės įsivaizdavimas buvo siejamas su protėvių garbinimu, religinių idealų sekimu. Iš vėlesnių religinių pažiūrų ir teorijų, akivaizdu, kad gyvenimo prasmė – Dievo pažinimas. Žinoma, kiekvienas suprato savaip, kas yra Dievas, tačiau teisuoliškas gyvenimas, priesakų laikymasis, meilė Dievui buvo jų egzistavimo esmė.
Pagal Budos mokymą prasmė ir aukščiausias tikslas gyvenime – liautis kentėjus. Kančios nebuvimas – tai jau iš esmės malonumas. Savaime suprantama, nebekentėti – tai nustoti naudotis savo egoizmu, noru gauti.
Anot Konfucijaus, svarbiausias žmonijos egzistavimo tikslas – sukurti idealią visuomenę, kur žmogus yra „sraigtelis“ ir taip pasiekiama harmonija.
Pagal apklausas, 26 % šiuolaikinių žmonių mano, kad šis pasaulis yra beprasmis, 32 % tvirtina, kad gyvenimo prasmė – mylėti, 22 % – pažinti pasaulį ir perduoti žinias kitiems, 8 % ieško bendravimo su Dievu pilnatvės.
Kokia gyvenimo prasmė pagal kabalą?
Atsakymas. Yra kūrinijos tikslas, nuo pat pradžių numatytas kuriant žmogų ir pasaulį. Kitaip tariant, vystydamiesi šiame pasaulyje, būdami esamoje aplinkoje tarp negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos, apsupti žmonių turime atskleisti Kūrėją, kuris visa tai valdo.
Egzistavimo tikslas – pasiekti ir suvokti Kūrėją, kol gyvename šį materialų gyvenimą.
Klausimas. Kuo tai skiriasi nuo kitų metodikų, kur irgi skelbiama apie Kūrėjo suvokimą, meilę Jam, Jo priesakų laikymąsi?
Atsakymas. Kabaloje omenyje turimas absoliučiai aiškus Kūrėjo atskleidimas visur, kas mus supa, kai suvokiame Jį taip, kaip bet kurią kitą akivaizdžią gamtos dalį.
Klausimas. O kur tai pasiekiama? Aš Jį matau, jaučiu, girdžiu?
Atsakymas. Tai pasiekiama tame, kas vyksta manyje ir aplink: visur atskleidžiu aukščiausią valdančią jėgą, kuri yra visuose veiksmuose, visose savybėse, visuose reiškiniuose. Aukštesniosios jėgos pasireiškimas suteikia man supratimą, kad esu visiškai naujame pasaulyje – pasaulyje, kuriame yra jį Valdantysis.
Aukštesniosios jėgos valdymas atsiskleidžia absoliučiai visose savybėse, pokyčiuose, gamtoje, manyje, mano prote ir jausmuose, visur, kas vyksta su kiekvienu šio pasaulio gyventoju.
Dar daugiau, ji pasireiškia per juos ir taip atskleidžia savo tikslą: atvesti nesuskaičiuojamą daugybę kūrinių skirtinguose lygmenyse (negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus) į absoliučią harmoniją, į tarpusavio ryšį, į visišką integralią sąveiką.
Šis vienos jėgos, vieno tikslo, vieno plano suvokimas, kai visi veiksmai susijungia praktiškai į vieną, ir viskas susiveda į vieną būseną, kurią visi turime pasiekti pagal aukščiausią sumanymą, ir vadinasi „Kūrėjas“.
Mes pasiekiame būseną, kai aiškiai matome, jaučiame, suvokiame, kad be Kūrėjo daugiau nieko nėra. Egzistuoja tik ši jėga, kuri tikslingai sukūrė mus, kad parodytų mums savo vienybę, savo didybę, savo jėgą, savo universalumą.
#255544

Iš 2019 m. sausio 14 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo tikslas

Atskleidžiant gyvenimo paslaptis

Atskleisti gyvenimo prasmę

Komentarų nėra

Ar aš laisvas?

Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманLaisvė visuomet traukė žmogų. Baal Sulamas rašo, kad žmonija visą savo istoriją perėjo vardan laisvės. Visi siekia laisvės.
Kaip augalas išlįsdamas iš po žemių nepakenčia spaudimo ir siekia saulės, laisvės, oro, dangaus, taip ir gyvūninis pasaulis siekia būti laisvas, atitolti nuo pavojų ir priartėti prie to, kas jam suteikia veiksmų laisvę ir įvairias galimybes.
O žmogui ši sąvoka – tai vidinė laisvė. Tiesa, mes nelabai suprantame, kas tai ir kaip išties būti laisviems, kad netaptume vergais ar zombiais. Juk šiandien mes – visiški zombiai.
Mes gi matome, kaip naudojamės telefonais, apie ką kalbame, ko klausomės, kas vyksta aplink mus pasaulyje, kaip viską vertiname. Tai tėra apgailėtinas panašumas į gyvenimą ir laisvę.
Tad kas gi laisvė? Ir kodėl ne tiesiog „laisvė“, o būtent „valios laisvė“?
Valia – tai galimybė elgtis taip, kaip nusprendžiau. Ir tik po to – nesvarbu, ką nusprendžiau, man atsiranda laisvė realizuoti savo sprendimą. Tai ir yra valios laisvė.
Iš esmės praktiškai niekur neturime valios laisvės. Kaip ji gali būti, jei aš – kūrinys tam tikrame kūne, turintis tam tikras savybes, įgūdžius, skonius, norus, siekius. Apie charakterį visai nėra ko kalbėti, nes jis man viską užgožia. Esu pasirengęs užsimerkti ir daug ko nematyti, kad tik pasitenkinčiau tuo, kas man svarbu. Bet tai juk ne laisvė, ne objektyvumas.
Tad jeigu gerai panagrinėsime, kas esą, mūsų laisvės reikalavimai per visą istoriją atrodys tiesiog juokingai. Mes, kaip maži vaikai, kurie mano, jog esame laisvi, nors iš tiesų visiškai priklausome nuo tėvų, nuo aplinkos, nuo visko.
#249750

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda valios laisvė?

Norai ir laisvė

Kaip tapti laisvam?

Komentarų nėra

Istorinė chronologija ir dvasinis vystymasis

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Visas dvasines būsenas, pavyzdžiui, pasaulinį tvaną, išėjimą iš Egipto, turime pereiti pagal tą pačią chronologinę tvarką ar tai nebūtina?
Atsakymas. Viskas, kas parašyta Toroje, turime pereiti daugiau mažiau ta pačia chronologine tvarka, tačiau kiekvienas iš mūsų pereina juos pagal sielos būseną. Tad buvimas Egipte nereiškia, kad 400 metų būsiu tremtyje ir pabėgsiu per dykumą. Visa tai reikia pervesti į dvasinius rėmus.
Kitaip tariant, įėjimas į Egiptą – tai egoizmo kaip blogio įsisąmoninimas. Iš pradžių tai ne blogis, o septyni sotūs metai, kai mėgaujuosi savo egoizmu, suprantu, kad jis veda mane pirmyn, studijuoju kabalą, daugiau žinau, labiau suprantu.
O paskui septyni alkio metai: jei anksčiau jaučiau, kad egoizmas užpildo mane, tai dabar jis atplėšia mane nuo dvasinio suvokimo, ir jau nenoriu su niekuo taikytis, noriu išeiti iš jo.
#247575

Iš 2019 m. vasario 24 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Kabala – individualus mokslas?

Kabala, Kabala ir kiti mokslai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Viena vertus, kabala laikoma individualiu mokslu. Ir staiga ji ima kalbėti apie žmonijos integralumą, nors per daugybę metų žmonės gyveno nedidelėse gentyse. Tad žmogus nesuvokia frazių „integralus pasaulis“, „mylėti visą pasaulį“ ir t.t.
Atsakymas. Tiek, kiek mokome žmones, jie ima suprasti, kaip funkcionuoja žmonija bei visa pasaulių sistema. Juose susiformuoja negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos ir žmogaus modelis, bendras pasaulio modelis.
Klausimas. Savo pirmose knygose rašėte: „Kabala – individualus raidos kelias“. Ką turite omenyje sakydamas „individualus“?
Atsakymas. Asmeninis kreipimasis į kiekvieną žmogų. Jei jis nori suvokti tikrovę, tai aiškinu jam, kaip jis turi savyje sujungti absoliučiai viską – negyvąją gamtą, augaliją, gyvūniją, žmoniją, kad pasiektų savo tikslą: visiškai išsitaisytų ir susilietų su Kūrėju.
Klausimas. Kabala visiškai anuliuoja istoriją?
Atsakymas. Ne. Istorija vyko žemiškuose laiko rėmuose. Kabaloje šių rėmų nėra. Ten gali keliauti kur panorėjęs savo vidiniu „kosminiu laivu“.
#237809

Iš 2018 m. rugpjūčio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasauliui reikia mūsų

Išėjimo iš krizės planas IV dalis

Išsitaisymas prasideda visuomenėje

Komentarų nėra

Gyvenimo ilgumo istorija, II d.

Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip žmogų veikia žinojimas, kad jis yra ilgos grandinės dalis, kad istorija buvo prieš jį ir tęsis po jo?
Atsakymas. Žmogus, nori to ar nenori, sukurtas iš visų ankstesnių kartų. Jos visos yra jame, ir žmogus tai turi pratęsti. Todėl mes turime žinoti praeitį, kad galėtume iš jos mokytis. Tačiau pasinerti į praeitį nereikia. Tai nėra objektyvios žinios, juk kalba eina apie tautos, žmogaus, šeimos charakterį. Kiekviename iš mūsų, kiekvienoje grupėje ir kiekvienoje tautoje yra nepaprastai daug duomenų. Mums reikia visa tai išstudijuoti, kad žinotume, kaip pasiekti tobulą būseną ir būti patenkintiems savo gyvenimu. Praeities žinojimas reikalingas supratimui, kaip pasiekti gerą gyvenimą dabar ir ateityje.
Klausimas. Egzistuoja nuomonė, kad istorija kartojasi ir išstudijavę ankstesnes tendencijas galime nusakyti tolimesnį vystymąsi. Ar tikrai istorija kartojasi?
Atsakymas. Istorija kartojasi, nes mes vystomės, praeidami keturias vadinamosias tiesioginės šviesos stadijas. Todėl yra keturi Žemės vystymosi periodai: negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmonės.
Galima sakyti, kad žmogaus vystymosi epocha trunka 6 000 metų, t. y. nuo pirmojo žmogaus Adomo, per senovės Babiloną, Abraomą, Mozę, Egiptą, Izraelį ir ištrėmimą, žlugus Šventykloms.
Dabar mes bundame išeičiai iš tremties ir grįžimui į Izraelio valstybę, įeiname į būseną, kur turime ištaisyti ankstesnius etapus iki tobulumo. Tuo baigiame savo vystymąsi šiame materialiame pasaulyje, ir jis pakyla į savo dvasinį šaltinį, iš kurio buvo sukurtas prieš 4,5 milijardo metų.
#221114

Iš 2018 m. sausio 7 d. 943-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo ilgumo istorija, I dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, I dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, II dalis

Komentarų nėra

Gyvenimo ilgumo istorija, I d.

Auklėjimas, vaikai, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kiek žmogui svarbu žinoti pasaulio ir savo tautos istoriją?
Atsakymas. Žmogus, žinantis savo istoriją, jaučia, kad jis turi šaknis, stuburą, jėgą ir savo vietą pasaulyje. Jis gimė ne atsitiktinai, o kaip tęsinys daugelio kartų, kurios egzistavo iki jo ir sukūrė jam gyvenimą. Jis iš protėvių gavo kalbą, kultūrą, išsilavinimą, artimus ir tolimus giminaičius, net priešus.
Jis jaučia, kad paveldėjo šį pasaulį iš ankstesnės kartos ir yra šiame pasaulyje, nes supranta ir jaučia nesibaigiantį kartų kaitos procesą. Jam tai nėra istorija, o jo gyvenimas.
Žmogus gyvena šioje planetoje jau ne vieną milijoną metų, ir visa tai – jo gyvenimas. Iš kartos į kartą jis gyvena ir miršta, bet miršta tik jo išorinė dalis, o vidinė visą laiką atsinaujina ir gyvena toliau, vystosi.
Mes matome daugybę kūnų, kurie gyvena ir miršta, bet į tai turime žvelgti kitaip: kaip į visumą fizinių kūnų, kurie atsinaujina, tarsi gulasi miegoti ir nubunda.
Tada istorija tampa mūsų gyvenimu. Neverta žvelgti į istoriją kaip į kažką, kas buvo iki mūsų gimimo ar bus po mūsų mirties, – reikia pakilti aukščiau viso to. Aš noriu žvelgti ne į žmogų, o į tautą ar visas tautas.
Toks turi būti žvilgsnis į istoriją: niekas nemiršta, neišnyksta ir negimsta, o tiesiog vyksta labai ilgas procesas, prasidėjęs prieš milijonus metų, ir kas žino, kada jis baigsis.
Toks požiūris suteikia žmogui savo šaknų, pagrindo pojūtį. Jis nesijaučia vienišas, atkirstas nuo tikrovės, o priešingai, egzistuoja joje, vystydamasis kartu su ja. Jis yra tas pats žmogus, gyvenęs akmens amžiuje, o paskui variniame, bronziniame, geležiniame, kol šiandien priėjo iki plastikinio amžiaus. Visą istoriją aš apimu vienu žvilgsniu.
Žmogus negali egzistuoti be šaknų. Tačiau negalima užsidaryti vien praeityje, reikia visą laiką ieškoti saugesnės ir teisingesnės, tikros ateities, vis artėjant prie didesnio gamtos dėsnių suvokimo.
#221064

Iš 2018 m. sausio 7 d. 943-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio istorija pagal kabalą, I dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, II dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, III dalis

Komentarų nėra

Perduoti toliau Ari žinią

Dvasinis darbas, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманKūriniai turi išpildyti Kūrėjo sumanymą, Jo programą ir atvesti save į kūrimo tikslą.
Šis procesas sudarytas iš grandinės veiksmų, kuriuos atlieka sudužusios kūrinio dalys, jos susirenka ir susijungia į vieną sielą, kokia ji buvo iki nusidėjimo prie Pažinimo medžio, iki bendros sielos sudužimo. Besijungiančios sielos dalys vadinamos kabalistais.
Šios sielos dalelės, labai beskiriančios viena nuo kitos, nuosekliai taiso sudužimą. Matome, kaip skiriasi kabalistai iš jų raštų, ir to, kaip jie kiekvienas atlieka savo misiją.
Per istoriją buvo ypatingų, išskirtinių sielų, t. y. taisymo procesai: Adam Rišon siela, o paskui jo mokiniai: dvidešimt kartų nuo Abraomo (Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Aaronas, Juozapas, Dovydas…) ir iki mūsų dienų per kabalistus Rašbi, Mošė de Leon, Rambam ir kitus iki dabar.
Šioje grandinėje yra viena labai ypatinga siela, itin mums brangi, netgi svarbesnė už Rašbi ir Baal Sulamą – tai Ari (Izaokas Lurija). Šis žmogus atskleidė mums kabalos mokslą. Be jo iki mūsų neateitų nė vienas kitų kabalistų veikalas, ir todėl mums, kabalos „vartotojams“, Ari ypač svarbus.
Nuo Ari laikų kabala ėmė vystytis ir prisitaikė prie šių laikų, dėl ko nūnai matome save arčiau išsilaisvinimo – būtent dėl Ari. Žinoma, į tai įtraukiamas didžiulis Baal Šėm Tov, o vėliau Baal Sulamo ir Rabašo atliktas darbas.
Baal Sulamas savo misijos pobūdžiu labiau panašus į Ari, o Rabašas – į Baal Šėm Tov. O iki jų visų buvo Rašbi, atnešęs į pasaulį taisymosi pabaigos Šviesą, kuri padeda, stumia visus ir ištraukia į visišką išsitaisymą.
Tačiau Ari – itin svarbus taškas žmonijos istorijoje, ir mes labai vertiname šį kabalistą, jo mums duotą indėlį, o tiksliau, kaip Kūrėjas per Ari sielą padėjo mums priartėti prie savo gyvenimo tikslo.
Ari vos pusantrų metų dėstė Izraelio šiaurėje ir paskui mirė. Ir to buvo gana, kad savo sielos veiksmais pažadintų didžiulę Šviesą pasaulyje. Per Ari šis švytėjimas kaip supanti Šviesą ateina visiems ir pažadina visas po jo einančias kartas.
Visas jo gyvenimas, veikla, jo grupė ir likę jo veikalai, rašytiniai ir sakytiniai – visa tai itin paslėpta, miglota. Tačiau ateina kitos sielos, tokios kaip Baal Šėm Tov ir Baal Sulam ir tęsia Ari darbą su didžiuliu pasišventimu ir galia.
Šiandien prisimenant Ari turime pajausti, kiek esame skolingi šiai sielai, per kurią Kūrėjas tiek daug atliko, kad atneštų kabalos mokslą mums. Turime iš Ari perimti jo žinią ir perduoti toliau.

Iš 2018 m. liepos 16 d. pamokos „Prisimenant Ari“

Daugiau šia tema skaitykite:

Didi ARI siela, I dalis

Didi ARI siela, II dalis

Komentarų nėra

Kaip vertinti istoriją ir tradicijas?

Kabala ir kiti mokslai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip priimti tuos įvykius, kurie jau praėjo? Kaip teisingai juos vertinti?
Atsakymas. Niekaip! Nesigręžioti į praeitį, negalvoti apie ją ir jos neanalizuoti. Yra tik šiandieninė diena, ir ji priklauso nuo paties žmogaus. Svarbiausia suprasti, kaip save nukreipti teisingo pasaulio suvokimo link.
Klausimas. Nejaugi istorijos, tradicijų, kultūros studijavimas negali padėti vystytis?
Atsakymas. Reikia pakilti virš tradicijų ir kultūros. Viena, ko reikia – normaliai bendrauti su žmonėmis ir mokyti tik „Mylėk artimą kaip pats save“. Visa kita yra išgalvota egoizmo, siekiančio įsitvirtinti.
Klausimas. Nereikia mokytis net kabalos istorijos?
Atsakymas. Mokydamasis kabalos, žmogus sužinos ir jos istoriją, nes susipažįsta su kelim / indų (noro) vystymusi ir vystymusi Šviesos, kuri veikia norus. Tai ir yra visa istorija.
Mums suteikta tam tikra erdvė. Ši erdvė vadinasi „noras gauti“. Ją veikia Šviesa – noras duoti.
Noras gauti, praeidamas savo vystymosi etapus, palaipsniui tampa panašus į Šviesą. Tiek, kiek jis panašus į Šviesą, Šviesa užpildo norą.
Laipsniškas noro gauti užpildymas Šviesa ir yra istorija. Daugiau nieko nėra.
Komentaras. Mokomės istorijos universitete, dėl to norisi su jumis nesutikti. Tačiau, iš kitos pusės, matome, kad nėra nė vieno pavyzdžio, kuomet žmogus iš istorijos ko nors pasimokytų ir padarytų teisingas išvadas.
Atsakymas. Pirmiausiai, istoriją rašo egoistai – kiekvienas iš sau naudingo požiūrio taško: arba siekdamas išaukštinti save, arba iškelti savo tautą, arba dar ką nors.
Jeigu paklaustumėte manęs, kam man reikalinga istorija, tai tik tam, kad turėčiau apie ką kalbėtis su žmonėmis, platindamas kabalą. Iš esmės, istorija man nereikalinga.
Kalbu kaip žmogus, gavęs platų išsilavinimą, mokęsis daugybės dalykų. Nieko to nereikia: „Mažiau žinai, geriau miegi“. Neužterši savo galvos jokiomis filosofijomis ir istorijomis. Reikia žinoti tik tai viena: kaip sąveikauti su Aukštesniąja šviesa – vienintele jėga gamtoje, kurios padedamas gali daryti viską.
Tam nebūtina mokytis nei mechanikos, nei elektronikos, nei kompiuterių – nieko.
Komentaras. Jeigu aš nieko nežinočiau, jūs negalėtumėte man nieko paaiškinti.
Atsakymas. Tai – kitas reikalas. Žinoma, aš pritariu mokymuisi, tačiau ne asmeniškai dėl savęs ir savo gyvenimo.
Klausimas. Viskas priklauso nuo to, su kokiu ketinimu mokaisi?
Atsakymas. Žinoma, – tik su ketinimu ištaisyti pasaulį per savo paties išsitaisymą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima pakeisti istorijos eigą?

Pasaulio istorija pagal kabalą I dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą II dalis

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai