Klausimas: Kaip jūs suvokiate apibrėžimo, kad žmogus yra egoistinis socialinis gyvūnas, prasmę?
Atsakymas: Egoizmą mums suteikia gamta, o norint realizuoti ego, žmogui reikia visuomenės. Todėl jis yra sociali būtybė.
Klausimas: Yra buvę atvejų, kai vaikas, mažas patekęs į vilkų ar kitų gyvūnų būrį, vėliau nebegalėjo pritapti prie gyvenimo žmonių visuomenėje ir tapti visaverčiu žmogumi. Kuo ypatinga mūsų aplinka, dėl kurios esame žmonės?
Atsakymas: Žmogaus aplinkoje iš kartos į kartą mes kuriame naujus komutacijos dėsnius ir pradedame save transformuoti taip, kad taptume visuomenės vaikais. Kadangi tai yra dirbtinė mūsų būsena, gyvūnai negali patekti į mūsų bendruomenę. Jie gali gyventi šalia mūsų ir kažkaip užimti savo vietą, jausdami savo mažą egoistinį lygmenį ir suprasdami, kas jiems naudinga, o kas ne. O žmogus, įpratęs suvokti aplinką kaip gyvūnų bendruomenę, gimęs ar augęs tarp gyvūnų, praranda gebėjimą prisitaikyti prie žmonių visuomenės. Todėl vaiką turi auklėti žmonės. Iš gamtos gauti instinktai negali kompensuoti ryšio su socialine aplinka, į kurią jis vėliau patenka. Kad ir koks žmogus pats būtų, bet jei jis nesukūrė socialinių ryšių tiesiogine prasme nuo pat gimimo, jausdamas savo motiną, šeimą ir pan., jis nebegalės jų iki galo realizuoti.
#267776

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo prigimtinis egoizmas skiriasi nuo žmogiškojo?

Žmogus – dvasinė būtybė ar gyvūnas?

Mano aplinka šiandien – aš rytoj

Aplinkos poveikis
Klausimas: Anot kabalos, paveldimumas ir aplinka yra veiksniai, veikiantys žmogų nesąmoningame lygmenyje.
Su paveldimumu viskas aišku. Kalbant apie aplinką, ar aplinka, kurioje esame, veikia mus 100%? Kitaip tariant, neįmanoma nepatekti į jos įtaką?
Atsakymas: Net jei mes aiškiai nepasirenkame konkrečios aplinkos, bet esame tam tikrame sąlytyje su ja, ji vis tiek mus veikia: daugiau ar mažiau, tiesiogiai ar netiesiogiai. Be to, net mes patys nesuprantame, kaip patenkame į jos įtaką. Juk gali būti, kad nenoriu su ja kontaktuoti, bet ji vis tiek stipriai mane veikia.
Čia turime atlikti labai rimtą tiriamąjį darbą, kad žmogus suprastų, jog jam svarbiausia yra ištirti savo aplinką, kas konkrečiai jį veikia.
Kartais aplinka, kurioje esame, mus veikia gal net labiau nei žmonės, ji mus nukreipia į kokius nors visiškai nepraktiškus veiksmus, reakcijas ir pan. Todėl reikia labai gerai ištirti aplinkos poveikį žmogui pagal visus jos parametrus: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį.
Klausimas: Vadinasi, ir negyvoji gamta taip pat veikia žmogų?
Atsakymas: Žinoma! Argi oras neturi įtakos mūsų nuotaikai ir savijautai? O miestas ir namas, kuriame gyvenate? Dabar kalbu ne apie žmones, bet apie visa kita – ypač apie negyvąjį lygmenį. Visa tai mus labai veikia.
Perkelkite ką nors į kitą vietą, ištempkite jį į mišką ar už miesto ir pamatysite visiškai kitą žmogų, nes supančios gamtos poveikis labai stiprus.
Komentaras: Sakoma, kad jei esate šalia depresyvaus žmogaus, tada jo depresija gali būti perduota ir jums. O juo labiau esant depresyvioje visuomenėje.
Atsakymas: Visiškai teisinga.
#256816

Iš 2019 m. vasario 4 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasirinkimo laisvė, I dalis

Sprendimas – tinkama aplinka

Kaip pats save auklėjau

Matome, kad šiuolaikiniame pasaulyje moterų vaidmuo auga: moterys stiprėja ir įgyja vis didesnę įtaką. Jos geriau kontroliuoja savo norus ir siekia tikslų.
Moterų silpnybė yra ta, kad jų tikslams įgyvendinti reikalinga vyro parama. Tačiau kai tik moterys gauna tokią paramą, jos sugeba atlikti tokias užduotis, kurių vyras nesugeba.
Tikiuosi, kad ateityje moterys turės daugiau galimybių vadovauti pasauliui, teisingai ir natūraliai bendradarbiaudamos su vyrais.
Tada pasaulis nebebus toks primityvus ir sugedęs, koks buvo, kol jam vadovavo vyrai, o moterys sėdėjo namuose ir užsiiminėjo tik vaikais ir namų ūkiu. Matome, kad dabar vyksta atvirkščiai: kuo toliau pasaulis juda išsitaisymo pabaigos link, tuo daugiau jėgų įgyja moterys.
Kiekvienas vyras šiek tiek prisibijo savo žmonos. Dėl to, kad moteris rūpinasi namais, ji juos valdo.
Tai būdingas mūsų laikmečiui. Rabašas juokavo: „Tai šventas vyras: jis nebijo nieko, išskyrus Kūrėjo ir savo žmonos“. Ir tai tikrai yra tiesa.
Dabar daug kur miesto mere renkama moteris. Kodėl gi ne? Jei moteris gali valdyti namus, tada ji gali valdyti miestą. Vyras labiau išsiblaškęs ir nelabai tinkamas šiam vaidmeniui. Vyras stipresnis, bet moteris protingesnė ir geba vienu metu palaikyti skirtingas sistemas.
Lygiai taip, kaip ji namuose susitvarko su visomis savo pareigomis: skalbimu, valgio gaminimu, vaikais ir tūkstančiu skirtingų dalykų, ir visur tvarka. Pabandykite išimti moterį iš namų, kad vienas vyras šeimininkautų juose, ir po savaitės butas virstų sąvartynu.
Taip ir parašyta: „Moteris yra namai“. Bet ar šalis ir pasaulis nėra mūsų namai? Moteriai trūksta tik vyro palaikymo, ir viskas susitvarkys. Esu tikras, kad jei moterys būtų visų vyriausybių viršūnėse, jos užtikrintų taiką pasaulyje. Kad ir kaip sunku būtų moterims susitarti tarpusavyje, tačiau jos susitartų, nes moteris yra pasirengusi susitarti ir nusileisti dėl taikos.
* * *

Vyrai ir moterys turėtų jaustis kaip lygiaverčiai partneriai, kiekvienas protingai suvokdamas savo vaidmenį ir žinodamas, kad jei su tomis jėgomis ir savybėmis, kurias mums suteikė gamta, mes papildysime vienas kitą iki visiško tobulumo, tai ir bus išsitaisymas.
Knygoje „Sfat Emet“, „Pinchas“ skyriuje, parašyta: „Apie Adomą sakoma, kad buvo sukurti du kūriniai, tai yra žmogaus jėgoms patraukti šviesą iš būsimo pasaulio. Vyriška jėga traukia šviesą iš aukštesniojo pasaulio, o moteriška jėga užbaigia taisymo veiksmus šiame pasaulyje.“ Moteris yra indas, gaunantis šviesą, o vyro stiprybė yra pritraukti šią šviesą, kad atiduotų, t. y. per ketinimą.
#261312

Galbūt veikiame ten, kur viskas iš anksto užprogramuota, ir mūsų dalyvavimas turi būti gerokai pasyvesnis, bet manome, kad įvykių eiga priklauso nuo mūsų? (Baal Sulamas, „Valios laisvė“)
Kišame į gamtą savo purvinas rankas ir imame joje kapstytis. Nuo to jai darosi vis blogiau, gyvenimo erdvė vis siaurėja, o mes – gamtos karūna, tampame jos duobkasiais.
Ar apskritai įmanoma perkeisti savo gyvenimą ir nustoti manyti, kad kažkas priklauso nuo mūsų, leisti jam tekėti savo vaga, o patiems veikti tik sferose, kurios mums pavaldžios?
Ar galime perkeisti savo gyvenimą? Tai labai rimtas klausimas. Bet ar iš tiesų mes ką nors lemiame? O gal sprendimus mums įdiegia kažkas iš aukščiau? Ir panašu, kad tai ne geroji jėga, nes mūsų žemiškasis egzistavimas sukelia blogų pasekmių.
Tarkime, kad mes – blogis, bjaurojantis planetą. Ką daryti, kad liautumės, neliestume jos?! Reikia nuspręsti. Bet to padaryti negalime, nepavyksta! Gyvename šioje žemėje, išnaudojame ją, siurbiame iš jos visus syvus, kad, tinkamai nepanaudoję, vėliau išspjautume.
Negalime leisti gamtai egzistuoti, kaip jai patinka, o patys veikti tik sau pavaldžiose sferose. Jeigu jos mums pavaldžios, tai būtinai subjaurosime.
Vaikai elgiasi neprotingai, nes jų prigimtinis vystymasis vyksta nesąmoningai arba instinktyviai. Iš tikrųjų vaikai taip ir elgiasi. Dėl to jų niekuo kaltinti negalime. Mažas vaikas – kaip gyvūnas.
Suaugęs žmogus nusistato tikslą, o troškimas jį pasiekti suteikia energijos judėti tikslo link. Taigi, suaugusiems žmonėms viskas vyksta kitaip.
Akivaizdu, kad apsirinkame nustatydami savo galimybių siekti tikslo ribas. Mes tarsi apgaudinėjame save, manydami, kad gebame daugiau nei iš tikrųjų.
Taigi, trokštame pasiekti kažką neįtikėtino arba pakeisti tai, kas mums nepavaldu. Todėl mūsų gyvenime svarbiausia suprasti, ką turime keisti, ir suvokti, ko negalime pakeisti. Tarp šių dviejų parametrų – negalėjimo ką nors pakeisti ir galėjimo tai padaryti – mūsų kelias, kuriuo galime teisingai judėti.
Realizuodami save galėjime ir negalėjime ką nors pakeisti, visą laiką judėsime teisingai, bet šis takelis bus labai siauras.
Vienoje senovinėje maldoje sakoma: „Dieve! Suteik man jėgų pakeisti savo gyvenime tai, ką galiu pakeisti, drąsos priimti tai, ko pakeisti negaliu, ir išminties atskirti vieną nuo kito“.
Gamta nesuteikia informacijos apie tai, kada iš tikrųjų turime laisvę veikti, o kada yra tik laisvės iliuzija. Turime suprasti, ką galime pakeisti, ko ne ir kaip aiškiai atskirti vieną nuo kito, kad nesusipainiotume, nekovotume dėl neįmanomų pakeisti dalykų ir pasiliktume tik sau pavaldžius.
Gamta leidžia mums klysti – tiek atskiram žmogui, tiek visai žmonijai. Gamtos tikslas – sukelti nusivylimą savo gebėjimu ką nors pakeisti gyvenime, savyje, kad visi pasijustume sutrikę ir nežinantys, kaip gyventi toliau.
Tuomet sustotume ir nustatytume, kam gi galime daryti įtaką. Veikdami taip, kaip iki šiol, turime laiku sustoti, pajusti nusivylimą savo veiksmais ir suprasti, kad judame visai ne ten, ne taip ir ne su tomis jėgomis.
Sustoję turime atidžiai patikrinti savo kelią. Tuomet galėsime nustatyti, kam gi iš tikrųjų galime daryti įtaką.
#249851

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė ar iliuzija?

Apie valios laisvę

Suprasti Gamtos reikalavimus

„Kodėl gi kiekvienas jaučiasi esąs individualybė? Kas kiekviename iš mūsų ypatingo? Kokią savybę savyje vis dėlto galime nepriklausomai keisti?
Jei ji yra, turime ją išskirti iš visų kitų savybių ir ugdyti tik ją, nes visos kitos bus realizuotos priverstinai.“ (Baal Sulamas „Valios laisvė“)
Kur gi mano „aš“? Po to, kai jį apibrėšiu, galėsiu įsitverti už jo ir suprasti, kokiais atvejais jis gali būti laisvas.
Ir ką man tai duos? Jei pastebėsiu, kad esu visiškai nelaisvas ir mane valdo kokia nors pasaulinė valdžia, ar virš manęs kosminiame laive sėdi ateiviai ir kažkaip mane nustato, ar tai ką nors pakeis manyje?
Elgsiuosi kitaip? Ne. Tik galėsiu sužinoti, kad elgiuosi taip dėl kažkieno blogos valios. Ir kas? Tai praktiškai neturi jokios reikšmės, juk elgsiuosi taip pat.
Kitaip tariant, visas mūsų darbas – apibrėžti, kas mums iš tiesų daro įtaką, kas mums vadovauja.
#250319

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar aš laisvas?

Kur slypi valios laisvė

Ar gali žmogus valdyti savo likimą?