Pateikti įrašai su Izraelis žyme.


Ryšys tarp pakopų

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien

каббалист Михаэль ЛайтманKiekvienoje pakopoje yra vidinė ir išorinė dalis, kur aukštesnės pakopos išorinė dalis susijusi su žemesnės pakopos vidine dalimi. Egzistuoja toks ryšys tarp visų pakopų, ir yra galimybė pakilti arba nusileisti iš bet kurio lygmens.
Todėl, teikiant pirmenybę vidiniams dalykams, t. y. maksimaliam davimui ir minimaliam gavimui, kaip dvasine taip ir materialia prasme, žmogus išreiškia norą pakelti aukštesnįjį, kad aukštesnioji pakopa valdytų žemesniają.
Kiekvienas žmogus šioje grandinėje iš viršaus į apačią: Izraelis (Kūrėjo darbuotuojai ir pasaulio tautos Izraelyje) ir pasaulio tautos gali kilti pakopomis, jei teikia pirmenybę vidiniams dalykams (aukštesniems), o ne išoriniams (žemesniems).
Vidinė dalis yra artimesnė dvasingumui, nes priklauso aukštesnei pakopai, ir jei žmogus jai teikia pirmenybę, tai užsitikrina pakilimą.
Todėl kiekvienas turi galimybę pakilti virš savo dabartinės pakopos, kuri duota nuo gimimo, ir pakeisti savo savybes. Pakilęs į aukštesnę pakopą, jis vėl pasirenka vidinę dalį, todėl iš pakopos, kurioje egzistuoja visa kūrinija, jis pakyla į pačią viršūnę.
Nė vieno žmogaus niekas neriboja: jis pradeda dirbti pagal savo dvasinę šaknį ir su ja dirba. Kiekvienas turi vidinę ir išorinę dalį, todėl jam suteikta valia rinktis ir lygios galimybės kilti į viršų, kad maksimaliai atiduotų Kūrėjui.
* * *
Kiek mes pakylame virš problemų ir sutelkiame dėmesį į Kūrėją, tiek pajudame į priekį. T. y. turime nuspręsti, kas mums svarbiau: aukštesnioji ar žemesnioji dalis, noras mėgautis ar ketinimas duoti.
Dvasinio vystymosi, solidarumo su Kūrėju, kūrimo planu svarba turi būti tokia didelė, kad mes tiesiog nejaustume materialių problemų ir neteiktume joms jokios reikšmės.
Viskas priklauso tik nuo to, ką renkamės kiekvieną akimirką: savo vidinę ar išorinę dalį, kur norime būti, kas mums svarbiau.
Tinkamas mūsų požiūris į krintančias raketas lemia, ar bombardavimas liausis, ar ne, nes jos mus skatina teisingiems veiksmams. Turime reikalą su aukštesniąja jėga, išskyrus ją nieko nėra, ji gera ir darantį gėrį. Ir dabar ši geroji jėga siunčia mums raketas, skatindama mus ištaisyti save. Jei tinkamai į tai sureaguosime, tai galvosime ne apie raketas, o apie savo ištaisymą, todėl bombardavimas liausis. Mūsų tikslas – ne sustabdyti raketas, o susilieti su aukštesniąja jėga.
* * *
Priimdami sprendimą, kad išorinė dalis svarbesnė už vidinę, išaukštiname ją visame pasaulyje, todėl išeina, kad aukštesnioji pakopa svarbesne laiko žemesniąją ir tuo nepaiso aukštesniojo lygmens. Dėl to išorinė pasaulio dalis pakyla, o kartu ir visi pasaulio nusidėjėliai įgauna jėgų kenkti kitiems. O galėtume juos nuraminti ir artėti prie meilės artimui, kaip pačiam sau.
Kai teikiame pirmenybę vidinei daliai, t. y. tai daliai, kuri užsiima dvasingumu, tada ji veikia žemesnes pakopas, ir jos pradeda suprasti, kad dvasingumas svarbesnis už materialumą. Viskas išaiškėja mintyje.
Nėra jokios kitos galimybės paveikti pasaulį, tik keičiant save savo viduje ir maksimaliai išaukštinant vidinius dalykus išorinių atžvilgiu.
#245766

Iš 2019 m. gegužės 6 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į knygą Zohar“

Komentarų nėra

Tarpusavio laidavimas – gamtos dėsnis

Dvasinis darbas, Laidavimas

каббалист Михаэль ЛайтманLaidavimas – tai bendrosios sielos sistemos ir visos gamtos dėsnis. Visa tai vienas indas, kurio dalys atskirtos egoizmo ir sujungtos noru duoti.
Dėl šio skirtumo tarp skiriančiojo noro mėgautis ir jungiančio noro duoti, dėl atotrūkio tarp šių dviejų tendencijų, kūrinys sugeba priimti iš Kūrėjo visą gėrį ir egzistuoti.
Problema tik su žmogumi, kuris sąmoningai sukurtas taip, kad nesilaiko tarpusavio laidavimo, paprastos vienybės dėsnio.
Žmogaus siekis yra priešingas vienybei, priešingas Kūrėjui, susijungimui, todėl šio pasaulio tikrovėje jis jaučiasi menkas ir kenčiantis. Visas pasaulis sukurtas taip, kad leistų žmogui įsisąmoninti savąjį blogį ir integruoto pasaulinio, globalios gamtos, vienybės gėrį.
Žmogaus užduotis – suvokti vienybę iki pat jos šaknų, t. y. vienos ir vienintelės Kūrėjo jėgos, be kurios daugiau nėra nieko.
Kūrėjas sukūrė blogio pradą, o norintys pateisinti Kūrėją teisuoliai per prašymus ir maldas grąžina visą sistemą į gėrį. Jie prašo prilipti prie Kūrėjo ir todėl vadinami teisuoliais, nes pateisina kūrinį, o Šviesa suvokiama tik iš tamsos.
Neįmanoma pasiekti gėrio iš gėrio, jis nebus jaučiamas. Kūriniai jaučia tik kontrastines savybes. Todėl Kūrėjo sukurtas blogio pradas mums buvo didelė dovana. O dviguba dovana – galimybė pasiekti gėrį, paprašyti, kad jis realizuotųsi mumyse.
Yra daug kelių pas Kūrėją. Yra pasauliečių ir religingų žmonių, Izraelis ir 70 pasaulio tautų. O Izraelio tautoje yra 70 šaknų kaip 70 tautų atspaudų. Dirbdami ties Izraelio tautos vienybe, įpareigojame ir stumiame visą žmoniją vienybės link. Sujungdami Izraelio tautą ir taisydami pasaulio tautų šaknis, ištaisysime visą pasaulį.
Todėl visų pirma laidavimo dėsnis turi būti įgyvendintas Izraelio tautoje. O iš ten jis pasklis ir bus priimtas visų tautų, paversdamas visą žmoniją viena tauta, kokia ji buvo Senovės Babilone, prieš susiskaidant į kalbas ir susimaišant.
Tarpusavio laidavimas – tai gamtos dėsnis. Pamažu įsitikinsime, kad viskas priklauso nuo šio dėsnio laikymosi, o visa Tora yra skirta laidavimo dėsniui vykdyti. Štai kodėl tik sutikus su laidavimo sąlygomis, gaunama Tora. Visi priesakai yra Kūrėjo nurodymas, kaip pasiekti tarpusavio laidavimą. Tikėkimės, kad Izraelio tauta tai supras, o paskui ją, ir visas pasaulis.
* * *
Širdis – tai noras, padengtas egoistiniais šarvais. Tad turime trintis širdimis norėdami nuimti šį egoistinį apvalkalą ir palikti vien norą, kuriam gausime ketinimą duoti.
#240463

Iš 2019 m. sausio 31 d. rytinės pamokos, ruošiantis kongresui dykumoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela, panaši į kūrimo sistemą

Kaip dirbti su žmogaus prigimtimi

Laidavimo dėsnis

Komentarų nėra

Gedėti, nes nėra vienybės

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманAvo mėnesio 9-oji – tai diena, atspindinti labai svarbią, ypatingą kūrinio vystymosi būseną – sudužimą. Be šio sudužimo neįmanoma išsitaisyti. Tad, viena vertus, tai džiaugsmingas įvykis, kita vertus, tai gedulo diena, kai susimąstoma, kaip buvo galima išvengti griūties ar bent kovoti su ja.
Kaip įprasta dvasiniame pasaulyje dvi priešingybės jungiasi kartu į vieną įvykį. Todėl reikia sielvartauti dėl visų tragedijų, kurios lėmė dvasinėse šaknyse suplanuotą sudužimą.
Tačiau reikia ir džiaugtis tuo, kad praėjome sudužimą ir esame išsitaisymo procese. Ši galimybė mums duota jau nuo Ari laikų, ir jeigu iki šiol iš sudužimo neperėjome prie ištaisymo, tai tik dėl savo aplaidumo.
Štai jo ir reikia gailėtis per Avo mėn. 9 d. – ne prieš tūkstantį metų sugriautos Šventyklos, o tos, kuri iki šiol nepastatyta mūsų širdyje, ir todėl tarsi iš naujo griūna kiekvieną dieną. Šitai ir yra tikrasis gedulas bei katastrofa: kodėl ir šiandien skatiname griuvimą ir sudužimą? Juk pasakyta: „Kol Šventykla neatstatyta, ji kiekvieną dieną tarsi griūna iš naujo“. Štai apie ką reikia pagalvoti.
Tačiau mes verkiame dėl to griuvimo, kuris įvyko prieš du tūkstančius metų, tarytum būtume didžiuliai teisuoliai, o tie žmonės buvo prasižengėliais, jei jau leido sugriauti Šventyklą ir romėnams bei egiptiečiams paimti valdžią. Ne mums juos teisti, nesuprantame, kas tada įvyko. Tie įvykiai kaip tik buvo neišvengiami pagal pakopų raidos tvarką.
Bet jei ir dabar, kai jau praėjo tiek laiko po Ari ir atėjo metas taisytis bei atsiskleidė kabalos mokslas, mes iki šiol atmetame kabalą ir ištaisymo metodiką, nepripažindami vienijimosi būtinybės, – tai šitai ir yra tikroji griūtis mūsų viduje. Tikroji katastrofa ne ta, kuri įvyko praeityje, o ta, kuri vyksta mumyse kiekvieną dieną.
Mokytojas Akiva kvietė mylėti artimą kaip save patį. Tačiau griuvus Šventyklai, jis džiaugėsi tuo, nes tai reiškė taisymosi pradžią. Todėl reikia galvoti tik apie dabartį ir ateitį, o ne gailėtis dėl praeities.
Praeityje įvykusi griūtis buvo tarpusavyje kovojančių aukštesniųjų jėgų rezultatas. Nors mes suprantame, kad Šventykla turi sugriūti, visgi reikia priešintis griovimui. Negalima sutikti su išėjimu iš šventumo. Jeigu bent šiek tiek pasiekei dvasinio lygmens, negalima leisti sau iš jo nukristi į klipą.
Todėl mokytojas Akiva taip kvietė laikytis meilės artimui kaip sau pačiam. Kita vertus, jeigu griūtis įvyko, reikia suprasti, kad ji į naudą, ir nuo šio momento jau prasideda ištaisymas. Jeigu Šventykla sugriuvo, tai nereikia verkti dėl jos, o pradėti jos atstatymą su naujomis jėgomis.
Nėra nieko blogiau už sudužimą. Tačiau tik iš šios sudužusios būsenos galima pakilti ir atgimti, tad yra gerai, kai atskleidžiame savo sudužimą. Mes vėl stengiamės susivienyti, bet kas kartą pamatome, kaip mumyse dar stipriau nei anksčiau sukyla blogio jėgos. Kitaip tariant, atskleidžiame vis didesnį sudužimą.
Jis atsiskleidžia būtent tada, kai noriu susivienyti su draugais ir staiga pamatau, kad negaliu šito padaryti. Visą dieną svajojau apie tai, kaip rytoj susitiksiu su draugais ir tarp mūsų bus stipri vienybė.
O ryte prabundu ir išvis nepamenu, kad šiandien paskirtas susitikimas. Jau viską pamiršau! Visi mano geri ketinimai subyrėjo į šukes – tai ir vadinama sugriuvimu, šitaip jis mumyse atsiskleidžia.

* * *
Manyje pačiame nėra jėgų priešintis sudužimui. Vienintelis būdas – įsijungti į teisingą aplinką, kuri turi tokią jėgą. Draugai turi laikyti mane ir tempti paskui save ir taip patys sustiprėti. Juk aš pasitarnavau jiems kaip pretekstas susivienyti dėl mano išgelbėjimo. Išeitų, kad padėjau grupei!

* * *
Prieš du tūkstančius metų griuvo Šventykla ir nuo to laiko Izraelio tauta pradėjo savo klajones po pasaulį. Pripratome gyventi tremtyje tarp kitų tautų ir neretai mums net gerai sekdavosi. O kartais atvirkščiai, pasaulio tautos suvesdavo su mumis sąskaitas. Neapykanta žydams vis augo, banga po bangos, o pastaruoju metu kyla tikras antisemitizmo cunamis.
Problema ta, kad netaisome sudužimo. Antisemitizmas kyla dėl to, kad niekiname savo galimybę pasiekti išsitaisymą. Tremtis pasibaigė, bet tik potencialiai, o ne iš tikro.
Daugelis svajoja palikti Izraelio žemę ir grįžti tremtin. Juk šventumas yra tik toje vienybėje, kurią galime sukurti tarpusavyje. Be vienybės nėra šventumo, iki šiol esame griūtyje.

* * *
Iš tikrųjų, sugriuvimas buvo ištaisymas. Jo nepavadinsi gedimu, nes nieko dar nebuvo ištaisyta, ką būtų galima sugadinti. Tai buvo sienos tarp gavimo ir davimo norų, sienos tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp Kūrėjo ir kūrinio savybių sugriuvimas. Tad jis įvyko tik dėl ištaisymo.
Noras mėgautis egzistavo ir iki sudužimo, tik slapta. Jam atsiskleidus kūrinys jau gali pradėti dirbti su juo ir kilti pas Kūrėją. Kiekvieną kartą kūriniui atsiskleidžia, kuo jis skiriasi nuo Kūrėjo, o tai jam suteikia galimybę ištaisyti šitą skirtumą ir priartėti prie Jo.
Šis skirtumas jau egzistavo ir anksčiau, bet dabar atsiskleidė. Vadinasi, atskleidžiama kūrinio atžvilgiu, tarytum užsidėtume akinius ir pamatytume gedimą, kurio anksčiau nepastebėjome.

* * *
Šventyklos sugriuvimas reiškia Binos ir Malchut sumaišymą. Todėl buvo du griuvimai, atitinkantys du dvasinių parcufų lygmenis: dalėt-gimėl (4/3) ir gimėl-bėt (3/2). Pirmoji Šventykla buvo sugriauta Mochin dė Chaja lygmenyje, o Antroji – Mochin dė Nėšama lygmenyje.
Todėl Pirmosios Šventyklos griuvimas buvo žymiai stipresnis ir reikšmingesnis. Tačiau Antrosios Šventyklos griuvimas buvo reikšmingesnis tuo, kad reiškė visišką išėjimą iš dvasinio pasaulio.
Pirmoji Šventykla – tai dvasinė vienybė, kai visi norai sujungti kartu ketinimu duoti Kūrėjui Mochin dė Chaja pakopoje. Vyko didžiulė kova tarp žmonių ir kiekvieno su pačiu savimi už tai, kad išsaugotų šią vienybę ir nenukristų. Tačiau egoizmas visąlaik augo ir galiausiai vis dėlto įvyko sudužimas.
Izraelio tauta išėjo į tremtį, tai reiškia, kad pakopos atsiskyrė – dvasinis parcufas išsieikvojo. Po tremties tauta grįžta prie dvasingumo statydami naują Šventyklą. (Pirmoji Šventykla tai tarsi malchei DACHGAT, o antroji Šventykla – malchei TANIM Nekudim pasaulyje, kurie sudužo).
Antrosios Šventyklas sugriuvimas buvo jau galutinis išėjimas iš dvasingumo – visi krito į ketinimą dėl savęs. Nuo to laiko visa tauta, išskyrus ypatingus žmones – kabalistus, pateko į nenutrūkstamą kartų leidimosi procesą.
Neįmanoma sulyginti kartų, gyvenusių iš karto po pirmosios ar antrosios Šventyklos griuvimo, su mūsų amžininkais. Jie juto žymiai didesnį ryšį vieni su kitais. Šventumas dar švytėjo jiems iš toli, krito kibirkštys nuo ankstesnės Šventyklos griūties ir darė poveikį.
Todėl tose kartose dar buvo didžių žmonių, netgi sugriovus antrąją Šventyklą. Mes matome, kokias didžias knygas jie paliko mums: mišną, talmudą.
Daugelis dar jautė dvasinį pasaulį. Kritimas neįvyko akimirksniu, Šviesa išėjo iš parcufo palaipsniui, kol priartėjus Ari laikams atsidūrėme beveik visiškoje tamsoje.
Nuo Baal Šemo laikų prasidėjo jau pabudimas iš apačios. Baal Šem Tovas atliko didžiulį darbą, atgaivindamas dvasingumą. Po jo sekė Baal Sulamas. Buvo ir kitų kabalistų, gyvenusių laiko tarsnyje tarp jų. Paskutinis didis mūsų laikų kabalistas buvo Rabašas, palikęs mums visą išsitaisymo metodiką, kuria šiandien naudojamės.
#249883

Iš 2019 m. liepos 21 d. rytinės pamokos, tema „Av mėn. 9 d.“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Sunkus metas – galimybė vienytis

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Komentarų nėra

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманDvasiniame pasaulyje nėra datų, yra būsenos. Todėl Avo mėn. 9 d. – tai ne data, o būsena, kuri gali nutikti bet kurią dieną, svarbiausia, kad žmogus savyje įsisąmonintų, kad dvasinis šventumas sugriautas. Ir tuomet tai vadinsis Avo mėn. 9 d.
Ar tai nutiko prieš du tūkstančius metų? Ne, juk tas, kas sugriovė Šventyklą, nejautė, kad griauna šventumą, ir todėl sugriovė.
Mes išėjome iš fizinės tremties, bet ar jautėme, kad esame ištremti iš davimo savybės, tikėjimo aukščiau žinojimo, tarpusavio vienybės ir meilės? Šiandien nesame nei ištremti, nei išsilaisvinę, mūsų būsena tiesiog neįsisąmoninta.
Baal Sulamas rašo, kad Izraelio tauta gavo galimybę išsilaisvinti dėl grįžimo į Izraelio žemę. Juk tai gali pažadinti mumyse supratimą, kad esame griūtyje, ne Izraelio žemėje, tremtyje, ir dar nesugrįžome į savo žemę.
Tauta to nejaučia, todėl dar nepasiekėme Avo 9 d. šventumo griuvimo ir gedulo.
Pasakyta, kad Šventyklos griuvimo diena taps jos atstatymo diena. Viena priklauso nuo kito. Jeigu atskleisime, kad esame griūtyje, galėsime ištaisyti būseną ir nusipelnysime išsilaisvinti iš neturinčios priežasties neapykantos ir atstatysime Šventyklą, kitaip tariant, meilę, vienybę, susijungimą. Visa tai priklauso ne nuo akmenų Jeruzalėje, o nuo to, kaip žmogus suvokia savo būseną.
Turint tokį ketinimą reikia priimti tą dieną, suprantant, kad kalbama ne apie miestus, ne apie akmenis, o apie tai, kas vyksta žmogaus prote ir širdyje, kaip jis įsisąmonina savo būsena palyginus su ta būsena, kuri turėtų būti.
#230408

Iš 2018 m. liepos 22 d. rytinės pamokos, tema „Avo 9 d.“

Komentarų nėra

Pasaulio ateitis 15 metų į priekį

Izraelis ir pasaulio tautos, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kokią matote pasaulio ateitį už 15 metų? Kas išsiverš į priekį? Koks Izraelio vaidmuo?
Atsakymas. Pageidautinas vystymosi kelias – kad Izraelio gyventojai drauge su mūsų grupėmis pasaulyje ir progresyviąja žmonija įsisąmonintų, kad svarbiausia – vienybė, ir parodytų visam pasauliui vienybės pavyzdį.
Kai įstengsime nors šiek tiek susivienyti tarpusavyje, tai per mus praeis Šviesa, kurią jausime visuose žmonijos lygmenyse. Žmonės pajaus, kad suartėjus iš tiesų yra gyvenimas, ir galimybė pakilti į kitą raidos etapą, kad išeitume į naują egzistavimo lygmenį.
Būdami materialiame pasaulyje, vienu metu imsime prasiskverbti į aukštesniąją materiją, į aukštesnįjį egzistavimą, į tas sritis, kur dirba ne mūsų protas, o jį valdančios komandos.
Labai tikiuosi, kad pajausime tai per artimiausius metus. Tai stovi ant slenksčio ir nuo mūsų priklauso, kiek būsime pasirengę adaptuoti šias žinias ir pojūčius.
#244810

Iš 2019 m. sausio 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio valdymo dėsnis, II dalis

Skirtingos vienybės šaknys

Atskleisti Kūrėjo lauką

Komentarų nėra

Į kongresą kviečiame visus 8 milijardus

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманVisus norinčius kviečiame į didįjį tarptautinį kongresą vasario mėn. Juk nūnai gyvename pasaulyje, kuris nuolatos artėja prie blogio atskleidimo. Vadinasi, jam skubiai reikia taisytis, kad pasitrauktų nuo blogio ir pereitų prie gėrio.
Todėl į kongresą kviečiame visus Izraelio gyventojus, ir būčiau laimingas apskritai pakviesti visą pasaulį, visus septynis aštuonis milijardus žmonių, kad jie išgirstų apie pasaulio taisymąsi.
Kabalistai sako, kad pasaulis priėjo iki „paskutiniosios kartos“, iki taisymosi laikotarpio, ir privalome tai realizuoti. Akivaizdu, kad pasaulyje auga negatyvios tendencijos visose srityse: nebejaučiamas vidinis saugumas, džiaugsmas, ramybė, mažėja pajamos, prastėja santykiai tarp žmonių. Viskas nuosmukyje.
Tačiau yra kabalos metodika, kuri leidžia mums įveikti šią krizę ir parūpinti savo vaikams gerą ateitį. Ji atsiskleidžia mūsų laiku, kad padėtų mums, būtent todėl, kad atsidūrėme tokioje padėtyje.
Iš kongreso žmogus išeis jausdamas tikrumą, kad Izraelyje yra organizacija, besirūpinanti jo ateitimi.
Šiuolaikinis pasaulis išmoko pertektinai gaminti maisto produktų, drabužių. Dar prieš šimtą metų žmonės galvojo apie duonos kąsnį, kad prasimaitintų, o šiandien visiška gausa. Ir nepaisant to, pasaulis nuopuolyje. Technologijų ir ekonomikos augimas neprideda žmogui gyvenime nei laimės, nei gerovės.
Visuomenėje yra viskas, yra perteklius, kuris bus išmestas, yra milijardai dolerių, tonos aukso, o paprastas žmogus neturi iš ko gyventi. Būtina pakeisti visuomeninius santykius, nuo kurių viskas priklauso.
Išsivystėme tiek, kad galime pramaitinti visą Galaktiką. Bet kuriame pasaulio kampelyje galima visko nusipirkti – tik mokėk: bet kokius produktus, drabužius, vaistus. Problema tik ta, kad nėra ryšio tarp žmonių ir todėl visi kenčia. Todėl būtina ištaisyti visuomenę ir pirmiausia, kalbama apie Izraelio visuomenę, kuri dar niekad nebuvo tokia susiskaldžiusi ir atsiskyrusi.
#239998

Iš 2019 m. sausio 22 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

 

Komentarų nėra

Taisymosi seka

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманNereikia laukti, kol visa Izraelio tauta įgis dvasinį pasiekimą, o paskui išsivystys teisuoliai pasaulio tautose ir paveiks blogiausią žmonijos dalį.
Tai veikia kaip viena vientisa sistema, svarbiau, kad išsitaisytų kabalistinė grupė, turinti savyje visus keturi tipus: Israel Izraelio tautoje ir pasaulio tautos Izraelyje, Israel pasaulio tautose ir pasaulio tautos pasaulio tautose.
Kas šiandien yra šios piramidės viršūnėje, viduje turi visus keturis tipus, ir todėl gali tarnauti jiems kaip perduodantis kanalas. Jam nereikia laukti, kol po juo patobulės žemesnieji sluoksniai, nes visos kitos pakopos taisosi ne pakopiškai, o iš karto. Tad jei pasieksime davimo savybę ir įstengsime tapti perduodančiu kanalu, išsitaisymą perduosime visiems.
Šviesa sunkiasi iš viršaus žemyn pagal piramidę, tačiau žemesniuose sluoksniuose nėra pakopiškos raidos. Vos tik Šviesa pasiekia juos, jie iškart išsitaiso. Mūsų darbo platinant rezultatai kaupiasi vis labiau ir vieną akimirką išsitaisymas įvyks, svarbiausia nepasiduoti.
Vos tik Israel pradės tikrąjį darbą „lišma“, pasaulio tautos pajaus, kad Israel virsta vienintele naudinga tikrovės šaknimi. Kiekviename slypi neįsisąmonintas poreikis susivienyti ir drauge gauti Kūrėjo Šviesą dėl davimo. Bet kuriame žmoguje yra taškas, iš kurio jis sukurtas, – susiliejimo su Kūrėju taškas.
Iš to taško, kur noras duoti ir noras mėgautis susijungia draugėn, iš ten ėmė vystytis noras mėgautis priešinga kryptimi nuo noro duoti ir taip jie it kūgis išsiskyrė į skirtingas puses. Pasaulio tautos savo nore mėgautis jaučia, kad malonumo nėra ir kaltina dėl to Israel, nes tinkamai neįsijungiame į kūriniją.
#238159

Iš 2018 m. gruodžio 19 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Nuo „lo lišma“ prie „lišma“

„Israel“ ir pasaulio tautos

Komentarų nėra

Antisemitizmo perspektyvos

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманVisos šiuolaikinio pasaulio problemos – dėl neteisingo žmonių tarpusavio ryšio. Mes nepajėgiame ištaisyti to ryšio, nes kiekviename yra tik egoistinė norų forma. Mes negalime iš tikrųjų suartėti vieni su kitais.
Pasaulyje tėra viena maža grupė, kurioje be egoistinio noro, tarpsta noro duoti kibirkštis. Ši grupė neša savyje programą, vienijimosi metodiką – tačiau jos ne platina, neduoda žmonijai teisingo vienijimosi pavyzdžio.
Ir todėl žmonija diena iš dienos vis aiškiau įsisąmonina – ši grupė kenkia. Juk jei turi ką nors naudingo, ir tai slepi, nerealizuoji to, – vadinasi, kenki.
Bergždžia stovėti nuošalyje ir nustebusiems klausti: „Ko iš mūsų norite? Mes nekalti…“ Jei turi globalų sprendimą ir jo neįgyvendini, tai kenki kitiems.
Todėl antisemitizmas laikui bėgant išauga iki tokių mastų, kad jausime jį nuolatos. Jis skambės per visas pasaulines naujienas. Izraeliečiai negalės išvykti į užsienį. Kitos šalys nutrauks su mumis ryšius, net jei jie naudingi, ir boikotuos Izraelį ir visą žydų tautą.
Tikėsimės, kad tauta dar anksčiau supras, kas vyksta, kad mums pavyks iki jos prisibelsti.
Juk pirmiausia tai mūsų darbas, ir todėl esame kalčiausi iš visų. Kaip rašo Baal Sulamas, nelaimė nukauna geriausius tautoje – tuos, kas savo rankose turi taisymosi metodiką.
Todėl neapykantą savo atžvilgiu pajausime ir Izraelyje, ir iš pasaulio pusės. Mums reikia kuo greičiau platinti šią metodiką, būtiną sukurti pavyzdinę tarptautinę grupę, kad visiems nutiestume kelią į gerą ateitį.
Kitaip pasaulis pasiners į religinę neapykantą ir karus – tai sukels tokį negatyvą Izraelio, Israelio atžvilgiu, kurio žodžiais neperteiksi…
#235196

Iš 2018 m. spalio 18 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulam straipsnį „Meilė kūriniams ir meilė Kūrėjui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio širdis

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Kodėl šis laikas toks ypatingas?

Komentarų nėra

Ir Izraelio žemė nusities per visą pasaulį

Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas, anot kabalos, yra „žydai“?
Atsakymas. Žmonės, kurie nori susijungti, kurie siekia tarpusavyje įgyti meilę, o per ją meilę Kūrėjui, vadinami „žydais“ (hebrajiškai „jėhudim“ iš žodžio „jėhud“ – vienybė)
Kita žodžio „žydas“ („ivriim“) reikšmė kildinama iš žodžio „ėvėr“ (perėjimas), t. y. perėję ribą tarp mūsų pasaulio į aukštesnįjį pasaulį.
Klausimas. Kabalistinės pasaulinės grupės nariai turi didžiulį siekį pereiti nuo meilės sau prie meilės artimui. Ar juos galima vadinti žydais („jėhudim“)?
Atsakymas. Pagal kryptį – žinoma. Juk nuo pradžių žydai – tai senovės babiloniečiai susirinkę iš septyniasdešimties Babilono tautų, kurie nusprendė pakilti virš savo egoizmo ir tapti viena grupe, viena visuma.
Klausimas. Vadinasi, kai visas pasaulis ims judėti šia kryptimi, žmones bus galima vadinti „jėhudim“?
Atsakymas. Taip. Taip ir pasakyta: „Ir nusities Izraelio Žemė per visą pasaulį.“
#233077

Iš 2018 m. kovo 15 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Pradininkų karta

Tora kalba apie visus

Komentarų nėra

Izraelio valstybė – daugelio amžių kabalistų svajonė, I dalis

Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Mane žavi pirmeiviai, kurie įdėjo milžiniškas pastangas, kuriant Izraelio valstybę, nepaisant visų sunkumų. Kaip kabalistai suvokia Izraelio valstybės atkūrimo stebuklą?
Atsakymas. Tai iš tikrųjų buvo stebuklas, apie kurį žydai svajojo du tūkstančius metų. Buvo iš anksto žinoma, kad kažkada tai įvyks. Kabalistai buvo labai optimistiškai nusiteikę ir laukė šio įvykio visais laikais.
Dar XVI a., Ari laikais, kabalistai pajuto, kad ateina Mašiacho dienos ir laikas pradėti auklėti, ruošti žmones sugrįžti į Izraelio, kaip materialaus, taip ir dvasinio, žemę.
Kai prasidėjo judėjimas už sugrįžimą į Izraelio žemę (chalucim), pirmoji ir antroji Alija, kabalistai labai palaikė šį judėjimą. Jie matė tai, kaip žmonių įėjimą į paskutinį etapą prieš išsitaisymo pabaigą. Ši svajonė labai sujungė pirmuosius pirmeivius, visiškai netikinčius žmones, su kabalistais.
Mano mokytojui, Baruchui Šalomui Leviui Ašlagui, vyresniajam žymaus kabalisto Judos Ašlago, Baal Sulamo, sūnui, Izraelio valstybės suvokimas ir žydų gyvenimas Izraelio žemėje turėjo didžiulę svarbą, visų aukščiausią. Kabalistai visada kvietė žydus sugrįžti į Izraelio žemę, sukurti čia žydų valstybę ir kaip galima labiau susijungti tarpusavyje netikintiems ir tikintiems, juk jie – viena tauta.
Ravas Kukas labai palaikė Izraelio valstybės kūrimą. Tai iš tikrųjų buvo bendra brangi širdžiai svajonė ir noras iš aukščiau. Kabalos mokslas visiškai palaiko Izraelio valstybę ir visada buvo už sionizmą. Ant Baal Sulamo peilio, kuriuo šeštadieniais pjausto chalą, buvo parašyta: „Izraelio valstybė“, o tai kai kuriuose ortodoksų ratuose galėjo būti palaikyta net šventvagyste.
Kabalistai visada laukė, kad Izraelio tauta sugrįš į savo žemę ir įkurs ten valstybę, kurioje bus visko, kas reikalinga gyvenimui. Kitaip tariant, kad joje būtų galima auklėti žmones ir sujungti juos visus kartu, kad ji būtų pajėgi apsiginti ir sukurti sąlygas, kuriose Izraelio tauta taps Kūrėjo tauta.

Iš 2018 m. vasario 4 d. 958-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeruzalė – suvienytos žmonijos sostinė

Pradininkų tauta

Sistema, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai