Pateikti įrašai su kabalistas žyme.


Baal Sulamas – mokslininkas-revoliucionierius

Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Baal Sulamas buvo revoliucionierius, įvykdęs perversmą kabalos srityje. Vieni jo labai nekentė, kiti – labai mylėjo, bet abejingų jam nebuvo.
Atsakymas. Taip. Tie žmonės, kurie jį suprato, mylėjo. Kas nesuprato, suprantama, neapkentė jo, tarp kitko, iš tikrųjų stipriai. Netgi buvo tokių, kurie po jo laidotuvių ėjo į kapines ir trypė jo kapą.
Klausimas. Ar buvo Baal Sulamas revoliucionierius jums?
Kai aš pradėjau skaityti Baal Sulamo tekstus, man atsivėrė akys. Prieš jį skaičiau daug, taip pat ir Ramchalį, Ramaką, Gaoną iš Vilniaus ir kitus rimtus populiarius kabalistus. Jie iš tikrųjų buvo dideli kabalistai.
Bet aš nemačiau, kad iš jų kažką gaunu. Neįeidavau į tą srautą, nesuprasdavau jų kalbos. Jie man nekalbėjo. Nors lyg girdėjau, skaičiau knygas, bet tai nebuvo ta pateikimo sistema, kuri būtų man tikusi.
O kai atverčiau Baal Sulamą! Nesakysiu, kad viskas tapo aišku, bet mane sužavėjo, kaip jis dėsto tekstą, jo sistema, atskleidimo būdas, kaip jis tave veda: „Pažiūrėk čia, pažiūrėk čia. Dabar tu matai skirtumą: arba taip, arba taip?“ Atrodo, kad mokytojas užsiima su tavimi, žaidžia, klausinėja ir atsakinėja.
Baal Sulamas viską kuria iš klausimų ir atsakymų. Savo straipsnių pradžioje jis užduoda klausimus, o po to atsako į juos. Tai metodiškai teisinga.
Klausimas. Vis dėlto jūs ieškojote ne mistiško, ne emocinio, o būtent mokslinio dėstymo?
Atsakymas. Taip, žinoma. Tiktai mokslinio. Visa kita man buvo klaidinga, neteisinga, visiškai nesvarbu.
Klausimas. Kaip pasireiškia Baal Sulamo kalbos moksliškumas, šiuolaikiškumas?
Atsakymas. Jau tuo, kad jis sakė: „Šiame straipsnyje noriu išsiaiškinti tokius klausimus“, – ir išvardijo, tarkime, 20 klausimų. O tada laipsniškai vieną paskui kitą juos aiškino ir vedė prie konkretaus rezultato, darydamas santrauką: „Pabaigoje išeina tas ir tas“.
Todėl toks priėjimas man, universiteto abiturientui, pradedančiajam mokslo darbuotojui, suprantama, buvo artimiausias ir suprantamas. Supratau, kad priešais mane rimtas žmogus, o ne koks nors tikintysis, kuriam kažkas atrodo, ir jis nori įbrukti tai, supainiodamas mane.
Baal Sulamas metodiškai, tiksliai sudaro loginę grandinę ir veikia kaip mokslininkas.
#247601

Iš 2019 m. kovo 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Didi Baal Sulamo dovana ateities kartoms

Baal Sulamas – muzikantas ir kompozitorius

Didieji kabalistai – ypatingos sielos

Komentarų nėra

Priklausomybė nuo norų

Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip įsisąmoninu, kad priklausau nuo savo norų? Ir kaip paskui suprantu, kad tai ne mano norai?
Atsakymas. Iš pradžių atskleidi, kad tie norai tavo, kad esi juose, jie valdo tave.
O kai mėgini iš jų išeiti, pakilti virš jų, tai imi suprasti, kad jie iš tikrųjų valdo tave, ir kad tai ne tavo norai, o tavo piktojo šeimininko – egoizmo. Ir taip pamažu išeini iš jų.
Klausimas. Ar kabalistas skirtingai nei paprasti žmonės gali veikti ir rinktis, koks noras, mintis jame atsiskleis kitą akimirką?
Atsakymas. Ne, bet jis gali rinktis kokiai minčiai ar norui jis paklus. Ir ne šiaip paklus, o imsis juos realizuoti savo nuožiūra.
#256545

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nebūti norų vergu

Iš kur ateina mintys ir norai?

Mintys ir norai – iš Kūrėjo

Komentarų nėra

Žvelgti į pasaulį kabalisto akimis

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Sakote, kad reikia eiti tikėjimu aukščiau žinojimo. O kur riba tarp tikėjimo ir žinojimo? Kaip ją suprasti, kaip apibrėžti?
Atsakymas. Žinoti reiškia, kad jaučiu per visus savo penkis jutimo organus, o tikėti – kad priimu kabalistų patarimus ir mėginu į pasaulį žiūrėti jų akimis. Tai ir yra tikėjimas aukščiau mano žinojimo.
Kitaip tariant, nepaisydamas savo jausmų mėginu jausti pasaulį, kaip man pataria kabalistai. Jie sako, kad jaučia pasaulį kitaip. Ir todėl mėginų žvelgti į pasaulį jų akimis.
#256824

Iš 2019 m. lapkričio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiaužinojimo

Judėti labiau tikint

Įsiklausyti, ką sako kabalistai

Komentarų nėra

Darbas – tam tikro tipo ryšys

Dvasinis darbas, Ekonomika ir pinigai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar galima sakyti, jog kabalistai iš savo mokinių reikalauja dirbti, kad šie būtų susiję su visu pasauliu, juk tai irgi tam tikro tipo ryšys?
Atsakymas. Taip. Darbas – tai tam tikro ryšio tipas. Todėl sakoma: „Eikite ir užsidirbkite vieni kitų sąskaita“.
Užsidirbti – reiškia susijungti su kitais, kad taip visą žmoniją atvestum į vieną bendrą visumą.
Klausimas. Gaminnant vieną stiklinę tikriausiai prisidėjo tūkstantis žmonių. Kas man iš to?
Atsakymas. O tu kokiu nors savo darbu turi jiems tai grąžinti. Jei to nedarai, vadinasi nedalyvauji bendroje sistemoje.
#254565

Iš 2019 m. sausio 3 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Komentarų nėra

Gyventi viena idėja

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis, Mokytojas ir mokinys

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuo mokytojas priklauso nuo mokinio perduodamas dvasines žinias?
Atsakymas. Daug kuo. Mokytojui vis dėlto reikia pamėginti atskleisti mokinį, padėti jam pagauti bendrą bangą su juo. Jie turi ne šiaip mėginti suprasti vienas kitą, o kartu gyventi viena idėja, pamažu prasiskverbti bendrais pojūčiais.
Klausimas. Ką reiškia būti ar tapti kabalisto mokiniu?
Atsakymas. Tapti kabalisto mokiniu – reiškia norėti pajausti, suprasti, galvoti kaip mokytojas.
Klausimas. Kokios taisyklės turi laikytis mokinys mokytojo-kabalisto atžvilgiu?
Atsakymas. Mokinys turi mėginti prisirišti prie savo mokytojo minčių ir kuo giliau pamėginti įeiti į jį. Štai ir viskas. Nieko daugiau.
Tam yra tokie pagalbiniai metodai, kaip pagalba mokytojui jo veikloje.
Netgi įprastame moksle daug kas priklauso nuo to, kiek mokinys artimas su savo dėstytoju. O juolab kabaloje, nes kabalistas perduoda savo mokiniui ne šiaip žinias, kaip profesorius studentui, o pojūčius, nesuvokiamus įprastomis juslėmis, savybėmis. Todėl čia būtinas kur kas didesnis artumas – bendra tarpusavio vienybė. Bet tai pasiekiama pamažu.
#255601

Iš 2019 m. spalio 27 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Kabalistui nėra nieko iliuzinio

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas kabalistui yra tiesa, o kas iliuzija? Pavyzdžiui, fizinis kūnas, jo jautimas – tai iliuzija?
Atsakymas. Kabalistui nėra nieko iliuzinio, neegzistuojančio.
Jis visiškai rimtai žvelgia į viską, ką jaučia. Bet jam kylant, dalis to, ką jis jautė anksčiau, tampa iliuzija ir paskui visai pradingsta.
Taip vyksta, nes jame atsiranda nauji suvokimo, jautimo instrumentai.
#253649

Iš 2019 m. rugpjūčio 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistas ir pasaulio suvokimas

Kabalisto suvokimo lygmenys

Kabalisto suvokimas

Komentarų nėra

Kur slepiasi mokytojas kabalistas

Dvasinis darbas, Mokytojas ir mokinys

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Brangus mokytojau, kur slepiatės?
Atsakymas. Jūsų viduje.
Replika. Kol kas nejaučiu.
Atsakymas. Todėl ir sakoma, kad slepiuosi.
Klausimas. Bet kam? Padėkite mums?
Atsakymas. Tuo ir padedu.
Replika. O aš galvojau, kad jūs kažkur tarp dešimtuko ir Kūrėjo.
Atsakymas. Ir tai tiesa. Tačiau tai vis tiek vadinasi, kad slepiuosi.
Replika. Ačiū, tai jau atskleidimas.
#253576

Iš 2019 m. 6 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 2

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas ir mokytojas

Sekti paskui tą, kuris mato kelią

Daugialypis mokytojo-kabalisto darbas

Komentarų nėra

Kabalos mokslo istorija, 1 d.

Kabala, Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKabalos mokslo vystymasis nuo Adomo iki Abraomo
Komentaras. Viena vertus, „Kabalos istorija“ yra labai paprasta, kita vertus, gana sausa.
Atsakymas. Tai priklauso nuo to, kaip ji dėstoma. Jūs galite tiesiog išvardyti nuogus faktus, kuriuos reikia prisiminti. O jei kalbate apie priežastis, kodėl tai įvyko, tada istorija tampa ir dideliu mokslu apie tai, kaip visi veiksmai, ryšiai ir reiškiniai persilieja vieni į kitus.
Komentaras. Kabalos mokslas sutinka su tuo, kad po Didžiojo sprogimo, maždaug prieš 14 milijardų metų, atsirado materija, laikas, erdvė. Atomai jungėsi į molekules, vėliau į stambesnius organizmus ir t. t. Visa tai Baal Sulamas aprašė laikraštyje „Tauta“.
Atsakymas. Yra tik vienas pataisymas: visa tai susiję su žmogumi, kuris atsirado prieš 13,5 mlrd. metų po Didžiojo sprogimo. Vystydamasis jis pradėjo atskleisti, kad jo atžvilgiu tarsi egzistuoja žvaigždės ir viskas, ką jis mato. Ir jei ne žmogus, neįmanoma pasakyti – buvo tai ar ne. Tada iš viso nebūtų laiko, erdvės ir istorijos.
Komentaras. Sakoma, kad prieš 70 000 metų įvyko kognityvinė revoliucija ir šiuolaikiniai žmonės kilo iš homo sapiens. Kabalos mokslas tvirtina, kad pirmasis žmogus, kuris atskleidė ne tik pasekmes, bet ir materialių procesų priežastis, buvo Adam Rišon.
Atsakymas. Adomas vadinamas „Rišonu“, t. y. „pirmuoju“, nes pirmas iš žmonių atskleidė Aukštesnįjį pasaulį, t. y. papildomą tikrovę. Ir iki jo žmonės egzistavo dešimtis tūkstančių metų. Kabalos mokslas to neneigia, nes Adomas ne pirmasis žmogus Žemėje, o pirmasis, atskleidęs Aukštesnįjį pasaulį. Nes be penkių jutimo organų jis išvystė dar penkis, vidinius, daug gilesnius jutimo organus, nesusijusius su mūsų pasauliu, kuriais jis pajuto kitą, aukštesnį, gamtos būvį.
Tora sako, kad nuo Adomo iki Nojaus ir nuo Nojaus iki Abraomo praėjo 10 kartų, t. y. 20 kartų kabalos mokyklų. Tačiau labiausiai kabala paplito Senovės Babilone, ten ji atsiskleidė ne vienetams, ne mažai grupelei, o Abraomui ir jo sekėjams. Būtent per Abraomą kabala pradėjo sparčiai plisti masėse.
Klausimas. Ar Abraomą galime laikyti kabalos metodikos pradininku?
Atsakymas. Taip. Todėl jis ir vadinamas „Abraomu“, t. y. „tautų tėvu“. Mokymas, kurį jis atskleidė – tai papildomų žmogaus jutimo organų išvystymas, kai be mūsų pasaulio, kuriame gimstame, jis dar jaučia papildomą dvasinį tūrį. Jis yra aukščiau mūsų pasaulio ir lemia visus Žemės įvykius, todėl yra mums būtinas.
Iš pradžių Abraomas nebuvo kabalistas. Jis buvo Babilono karaliaus Nimrodo žynys. Tačiau palaipsniui, matydamas, kas vyksta su babiloniečiais, kurie iš draugiškų, geraširdžių žmonių virsta prieštaringais, piktais vienas kito atžvilgiu žmonėmis, jis pradėjo tyrinėti, kodėl tai vyksta. Būdamas žyniu, jis privalėjo situaciją sureguliuoti.
Abraomas suprato, kad priežastis – natūralus žmogiškos prigimties vystymasis, skatinantis žmogų pakilti virš šito blogio ir vystytis geruoju būdu.
Jis atskleidė, kaip sukurti žmonių visuomenę, kuri būtų geranoriška vienas kito atžvilgiu ir padengtų blogį. Jis tai išstudijavo, aprašė ir pradėjo dėstyti. Tai ir yra jo metodika, teorija ir praktika.
Klausimas. Ar šis mokymas, kurį išvystė Abraomas yra metodika vienetams, o Mozės, parašiusio Torą, mokymas, metodika didelei tautai, nes iš Egipto išėjo 3 mln. žmonių, ir buvo reikalinga kita metodika?
Atsakymas. Ne, metodika, iš principo, nesikeičia. Jos tikslas yra vienas – pakelti žmogų iki lygmens „pamilk savo artimą, kaip pats save“. Praktiškai tai buvo žinoma ir iki Abraomo, Adomo laikais. Tačiau viskas priklausė nuo to, kokiomis sąlygomis buvo taikoma ši metodika.
Vienas dalykas taikyti tai mažoms grupėms žmonių iš Babilono, su kuriomis Abraomas iš ten išėjo. Jis mokė juos vis labiau vienytis, nes tarp jų atsirado tam tikra trintis. Vėliau tarp jų iškilo labai rimtas ego, ir jie nusileido į tokį gilų egoizmą, tokią tarpusavio trintį, kuri vadinasi buvimu pas faraoną arba egoistine tremtimi. Egoizmas (faraonas) tapo jų valdovu.
#246374

Iš 2018 m. lapkričio 22 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Komentarų nėra

Ar gali žmogus valdyti savo likimą?

Dvasinis darbas, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką reiškia valdyti savo likimą, ir ar apskritai jį galima valdyti?
Atsakymas. Žmogus valdo savo likimą įvairiais būdais: asmeniškai, viešai, per valstybę, ekonomiką, politiką ir kt.
Jei suprastume, kad viskas paleidžiama tik aukštesniosios Šviesos, aukštesniosios jėgos ir tik tam, kad išvystytų mus tiek, kad ją pajaustume, atskleistyme savyje, susilietume su ja, tai tuo daugiau pastangų dėtume, siekdami prilygti aukštesniajai jėgai, ir tuo geresniu keliu judėtume jos link.
Tuomet visi jos poveikiai mums nebus suvokiami kaip neigiami, skausmingi, verčiantys keistis, jie bus teigiami, pageidaujami ir geri. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į vystymosi jėgas.
Klausimas. Tad kabalistas žino, kokius dalykus gali pakeisti savo gyvenime, o kokių ne?
Atsakymas. Iš dalies, taip.
Klausimas. Ir todėl jis nesikiša ten, kur negali nieko pakeisti?
Atsakymas. Priešingai, jis „kišasi“ absoliučiai visur. Esmė ta, kad jis turi dalyvauti visuose veiksmuose, visur, kur pasireiškia gamtos jėgos.
Bet drauge jis iš anksto žino, ką gali pakeisti. O ko negali pakeisti atžvilgiu taip pat yra aktyvus veiksmas, nes jis susilaiko. Tačiau remdamasis visa gama, visais įmanomais kišimaisis į save, į gamtą, visuomenę, šeimą ir t. t., jis žino, kaip elgtis, kaip dabar tinkamai surinkti gamtos jėgas, derinti jas ir leisti šiam deriniui veikti.
Bet vėlgi, nepaisant to, gyvename pasaulyje, kuriam reikia rimto ištaisymo, kiekvienas iš mūsų pereina rimtus išbandymus ir patiria didelį spaudimą. Turime patirti visas klaidas savo kailiu, kaip sakoma: „Nėra teisuolio, kuris nebūtų prasižengęs “. Ir tik po to, kai praeiname visas prasižengimo būsenas, galime pasiekti teisuolio būseną.
Kitaip tariant, teisuolis – tas, kuris daug prasižengė, bet šiandien supranta visas priežastis ir pasekmes to, kas su juo nutiko, ir priklausomai nuo to, kiek pasimokė iš savo klaidų, jau gali būti teisuolis.
Negali būti, kad žmogus yra geras, teisingas, išmintingas, jei nepatyrė priešingų būsenų. Ir tik tiek, kiek suklydo, gali būti dabar teisus.
#245546

Iš 2018 m. lapkričio 20 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar likimas nulemtas?

Ateitis kuriama dabartyje, I dalis

Kaip nebūti žaisliuku likimo rankose?

Komentarų nėra

Gedėti, nes nėra vienybės

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманAvo mėnesio 9-oji – tai diena, atspindinti labai svarbią, ypatingą kūrinio vystymosi būseną – sudužimą. Be šio sudužimo neįmanoma išsitaisyti. Tad, viena vertus, tai džiaugsmingas įvykis, kita vertus, tai gedulo diena, kai susimąstoma, kaip buvo galima išvengti griūties ar bent kovoti su ja.
Kaip įprasta dvasiniame pasaulyje dvi priešingybės jungiasi kartu į vieną įvykį. Todėl reikia sielvartauti dėl visų tragedijų, kurios lėmė dvasinėse šaknyse suplanuotą sudužimą.
Tačiau reikia ir džiaugtis tuo, kad praėjome sudužimą ir esame išsitaisymo procese. Ši galimybė mums duota jau nuo Ari laikų, ir jeigu iki šiol iš sudužimo neperėjome prie ištaisymo, tai tik dėl savo aplaidumo.
Štai jo ir reikia gailėtis per Avo mėn. 9 d. – ne prieš tūkstantį metų sugriautos Šventyklos, o tos, kuri iki šiol nepastatyta mūsų širdyje, ir todėl tarsi iš naujo griūna kiekvieną dieną. Šitai ir yra tikrasis gedulas bei katastrofa: kodėl ir šiandien skatiname griuvimą ir sudužimą? Juk pasakyta: „Kol Šventykla neatstatyta, ji kiekvieną dieną tarsi griūna iš naujo“. Štai apie ką reikia pagalvoti.
Tačiau mes verkiame dėl to griuvimo, kuris įvyko prieš du tūkstančius metų, tarytum būtume didžiuliai teisuoliai, o tie žmonės buvo prasižengėliais, jei jau leido sugriauti Šventyklą ir romėnams bei egiptiečiams paimti valdžią. Ne mums juos teisti, nesuprantame, kas tada įvyko. Tie įvykiai kaip tik buvo neišvengiami pagal pakopų raidos tvarką.
Bet jei ir dabar, kai jau praėjo tiek laiko po Ari ir atėjo metas taisytis bei atsiskleidė kabalos mokslas, mes iki šiol atmetame kabalą ir ištaisymo metodiką, nepripažindami vienijimosi būtinybės, – tai šitai ir yra tikroji griūtis mūsų viduje. Tikroji katastrofa ne ta, kuri įvyko praeityje, o ta, kuri vyksta mumyse kiekvieną dieną.
Mokytojas Akiva kvietė mylėti artimą kaip save patį. Tačiau griuvus Šventyklai, jis džiaugėsi tuo, nes tai reiškė taisymosi pradžią. Todėl reikia galvoti tik apie dabartį ir ateitį, o ne gailėtis dėl praeities.
Praeityje įvykusi griūtis buvo tarpusavyje kovojančių aukštesniųjų jėgų rezultatas. Nors mes suprantame, kad Šventykla turi sugriūti, visgi reikia priešintis griovimui. Negalima sutikti su išėjimu iš šventumo. Jeigu bent šiek tiek pasiekei dvasinio lygmens, negalima leisti sau iš jo nukristi į klipą.
Todėl mokytojas Akiva taip kvietė laikytis meilės artimui kaip sau pačiam. Kita vertus, jeigu griūtis įvyko, reikia suprasti, kad ji į naudą, ir nuo šio momento jau prasideda ištaisymas. Jeigu Šventykla sugriuvo, tai nereikia verkti dėl jos, o pradėti jos atstatymą su naujomis jėgomis.
Nėra nieko blogiau už sudužimą. Tačiau tik iš šios sudužusios būsenos galima pakilti ir atgimti, tad yra gerai, kai atskleidžiame savo sudužimą. Mes vėl stengiamės susivienyti, bet kas kartą pamatome, kaip mumyse dar stipriau nei anksčiau sukyla blogio jėgos. Kitaip tariant, atskleidžiame vis didesnį sudužimą.
Jis atsiskleidžia būtent tada, kai noriu susivienyti su draugais ir staiga pamatau, kad negaliu šito padaryti. Visą dieną svajojau apie tai, kaip rytoj susitiksiu su draugais ir tarp mūsų bus stipri vienybė.
O ryte prabundu ir išvis nepamenu, kad šiandien paskirtas susitikimas. Jau viską pamiršau! Visi mano geri ketinimai subyrėjo į šukes – tai ir vadinama sugriuvimu, šitaip jis mumyse atsiskleidžia.

* * *
Manyje pačiame nėra jėgų priešintis sudužimui. Vienintelis būdas – įsijungti į teisingą aplinką, kuri turi tokią jėgą. Draugai turi laikyti mane ir tempti paskui save ir taip patys sustiprėti. Juk aš pasitarnavau jiems kaip pretekstas susivienyti dėl mano išgelbėjimo. Išeitų, kad padėjau grupei!

* * *
Prieš du tūkstančius metų griuvo Šventykla ir nuo to laiko Izraelio tauta pradėjo savo klajones po pasaulį. Pripratome gyventi tremtyje tarp kitų tautų ir neretai mums net gerai sekdavosi. O kartais atvirkščiai, pasaulio tautos suvesdavo su mumis sąskaitas. Neapykanta žydams vis augo, banga po bangos, o pastaruoju metu kyla tikras antisemitizmo cunamis.
Problema ta, kad netaisome sudužimo. Antisemitizmas kyla dėl to, kad niekiname savo galimybę pasiekti išsitaisymą. Tremtis pasibaigė, bet tik potencialiai, o ne iš tikro.
Daugelis svajoja palikti Izraelio žemę ir grįžti tremtin. Juk šventumas yra tik toje vienybėje, kurią galime sukurti tarpusavyje. Be vienybės nėra šventumo, iki šiol esame griūtyje.

* * *
Iš tikrųjų, sugriuvimas buvo ištaisymas. Jo nepavadinsi gedimu, nes nieko dar nebuvo ištaisyta, ką būtų galima sugadinti. Tai buvo sienos tarp gavimo ir davimo norų, sienos tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp Kūrėjo ir kūrinio savybių sugriuvimas. Tad jis įvyko tik dėl ištaisymo.
Noras mėgautis egzistavo ir iki sudužimo, tik slapta. Jam atsiskleidus kūrinys jau gali pradėti dirbti su juo ir kilti pas Kūrėją. Kiekvieną kartą kūriniui atsiskleidžia, kuo jis skiriasi nuo Kūrėjo, o tai jam suteikia galimybę ištaisyti šitą skirtumą ir priartėti prie Jo.
Šis skirtumas jau egzistavo ir anksčiau, bet dabar atsiskleidė. Vadinasi, atskleidžiama kūrinio atžvilgiu, tarytum užsidėtume akinius ir pamatytume gedimą, kurio anksčiau nepastebėjome.

* * *
Šventyklos sugriuvimas reiškia Binos ir Malchut sumaišymą. Todėl buvo du griuvimai, atitinkantys du dvasinių parcufų lygmenis: dalėt-gimėl (4/3) ir gimėl-bėt (3/2). Pirmoji Šventykla buvo sugriauta Mochin dė Chaja lygmenyje, o Antroji – Mochin dė Nėšama lygmenyje.
Todėl Pirmosios Šventyklos griuvimas buvo žymiai stipresnis ir reikšmingesnis. Tačiau Antrosios Šventyklos griuvimas buvo reikšmingesnis tuo, kad reiškė visišką išėjimą iš dvasinio pasaulio.
Pirmoji Šventykla – tai dvasinė vienybė, kai visi norai sujungti kartu ketinimu duoti Kūrėjui Mochin dė Chaja pakopoje. Vyko didžiulė kova tarp žmonių ir kiekvieno su pačiu savimi už tai, kad išsaugotų šią vienybę ir nenukristų. Tačiau egoizmas visąlaik augo ir galiausiai vis dėlto įvyko sudužimas.
Izraelio tauta išėjo į tremtį, tai reiškia, kad pakopos atsiskyrė – dvasinis parcufas išsieikvojo. Po tremties tauta grįžta prie dvasingumo statydami naują Šventyklą. (Pirmoji Šventykla tai tarsi malchei DACHGAT, o antroji Šventykla – malchei TANIM Nekudim pasaulyje, kurie sudužo).
Antrosios Šventyklas sugriuvimas buvo jau galutinis išėjimas iš dvasingumo – visi krito į ketinimą dėl savęs. Nuo to laiko visa tauta, išskyrus ypatingus žmones – kabalistus, pateko į nenutrūkstamą kartų leidimosi procesą.
Neįmanoma sulyginti kartų, gyvenusių iš karto po pirmosios ar antrosios Šventyklos griuvimo, su mūsų amžininkais. Jie juto žymiai didesnį ryšį vieni su kitais. Šventumas dar švytėjo jiems iš toli, krito kibirkštys nuo ankstesnės Šventyklos griūties ir darė poveikį.
Todėl tose kartose dar buvo didžių žmonių, netgi sugriovus antrąją Šventyklą. Mes matome, kokias didžias knygas jie paliko mums: mišną, talmudą.
Daugelis dar jautė dvasinį pasaulį. Kritimas neįvyko akimirksniu, Šviesa išėjo iš parcufo palaipsniui, kol priartėjus Ari laikams atsidūrėme beveik visiškoje tamsoje.
Nuo Baal Šemo laikų prasidėjo jau pabudimas iš apačios. Baal Šem Tovas atliko didžiulį darbą, atgaivindamas dvasingumą. Po jo sekė Baal Sulamas. Buvo ir kitų kabalistų, gyvenusių laiko tarsnyje tarp jų. Paskutinis didis mūsų laikų kabalistas buvo Rabašas, palikęs mums visą išsitaisymo metodiką, kuria šiandien naudojamės.
#249883

Iš 2019 m. liepos 21 d. rytinės pamokos, tema „Av mėn. 9 d.“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Sunkus metas – galimybė vienytis

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai