Pateikti įrašai su kančia žyme.


Kodėl nejaučiame Šviesos?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra mano jaučiamos kančios?
Atsakymas. Žiūrint kokios kančios – meilės ar neapykantos.
Kančios – tai ko, nori, nebuvimas. Jei noriu kam nors duoti, suteikti malonumą ir negaliu – tai vieno tipo kančios. Jeigu, priešingai, noriu gauti ir negaunu – tai kito tipo kančios.
Klausimas. Sakoma, kad jeigu gyvenimo Šviesa neįvilkta į gailestingumo Šviesą, tuomet tai kaip aštrus peilis. Ką tai reiškia?
Atsakymas. Bet kuri mums ateinanti Šviesa turi įsivilkti į davimo savybę, ir turi būti perduota kitiems, tuomet ji bus mūsų labui. Tam reikia pasirengti, kitaip Šviesa neateis.
Nejaučiame Šviesos, nes neturime noro jos perduoti kitiems. Vos tik paverčiu save Šviesos laidininku, iškart Šviesa atsiskleidžia manyje tiek, kiek esu atviras kitiems.
Klausimas. Tuomet galima sakyti, kad kai jaučiu skausmą ir kančias gyvenimo Šviesa (chochma) neįsivelka į gailestingumo Šviesą (chasadim), į mano davimą?
Atsakymas. Taip, uždarau ją savyje, o ji mane spaudžia norėdama įeiti.
#232571

Iš 2018 m. balandžio 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Veržtis pirmyn net nuo lengvo pliaukštelėjimo

Plytelės iš šviesos ir tamsos

Kaip gi gauti Begalybės šviesą?

Komentarų nėra

Gyventi prasmingai, III d.

gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jei žmogui duodamos nepakeliamos kančios, ar gali jis jose matyti kažkokią prasmę, kad tai būtų tarsi vaistas?
Atsakymas. Tam turiu žinoti, iš kur ateina kančios, kur jų šaltinis ir kaip jį galima paveikti. Reikia ne pačią kančią įveikti, o ją pateisinti ir suvokti, kokią naudą aš gaunu iš to, kad kenčiu. Tai atveda žmogų į tikro tikslo suvokimą.
Nereikia laukti, kol ateis nelaimė – reikia iš anksto ieškoti gyvenimo prasmės, matyti ją už šio pasaulio ribų. Juk mūsų pasaulyje prasmės nėra: viskas, ką praeiname jame, yra vien tik kančios kaip koncentracijos stovykloje, kad visame šiame procese rastume prasmę, kuri yra aukščiau šio gyvenimo, šio pasaulio. Ši prasmė pateisina mūsų egzistavimą šiame pasaulyje, o pačiame gyvenime jokios prasmės nėra.
Jei šis gyvenimas baigiasi, tai kokia gali būti jo prasmė? Mes gimdome vaikus kaip savo pratęsimą, tačiau juk jų laukia tas pats likimas. O be to, kiekvienas veikia egoistiškai artimojo sąskaita. Taigi, jei šis gyvenimas prasideda ir baigiasi šio pasaulio ribose, tai jame nėra jokios prasmės.
Norėdami rasti prasmę, turime išeiti už šio mažo ir labai riboto pasaulio, mažutės planetos Žemės, mažos žmonijos, trumpų gyvenimo metų, ribų. Visame tame negali būti prasmės ir nereikia jos čia ieškoti. O jei kažkam pavyksta rasti prasmę, jis tarsi vaikas, kuris kol kas žaidžia žaidimą.
Prasmė gali būti, kai aš susieju save su amžinybe, su begaliniu procesu, t. y. aukščiau laiko, judėjimo ir erdvės, aukščiau visų šio pasaulio apribojimų. Kitaip tai bus melaginga gyvenimo prasmė, ir aš stengiuosi nuslėpti nuo savęs, kad iš tiesų jos nėra.
Tik jei aš atskleidžiu prasmę virš laiko, judėjimo, erdvės – amžiną tėkmę, amžiną tikslą ir galiu save pakelti iki jo, aš ten rasiu prasmę. Čia veikia Aukštesnioji jėga, kuri aukščiau prigimties, tik tokia forma galima atskleisti gyvenimo prasmę.

Iš 2018 m. sausio 9 d. 945-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi prasmingai, I dalis

Gyventi prasmingai, II dalis

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Komentarų nėra

Gyventi prasmingai, II d.

gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Sunku sutikti, kad yra tik viena gyvenimo prasmė – bendra visiems. Argi ne kiekvienas žmogus ieško savo prasmės?
Atsakymas. Taigi, kiekvienas žmogus kasdieną ieško vis naujos prasmės, t. y., iš ko gauti malonumą šiandien. Tačiau tikroji gyvenimo prasmė negali būti laikina: jei prasmės neliko, vadinasi, jos ir nebuvo. Mano gyvenimas kažkada baigsis, ir net jei aš rūpinausi kitais, tai ir jų gyvenimas – ne amžinas.
Gyvenimo prasmė gali būti tik amžina. O jei taip nėra, ir prasmė neperžengia mūsų gyvenimo rėmų, tai mes ir toliau painiosimės, įsivaizduojamą prasmę atrasdami kažkokiuose hobiuose, arba jos iš viso neieškosime ir gyvensime šia akimirka.
Klausimas. Kada žmogus pajaučia būtinybę rasti amžiną gyvenimo prasmę?
Atsakymas. Tai priklauso nuo vidinio išsivystymo ir išgyventų kančių. Žmogus turi kentėti nuo to, kad gyvena be prasmės. Jo gyvenimas gali būti labai sėkmingas, tiesiog karališkas, kai nieko netrūksta, išskyrus viena: „Dėl ko aš gyvenu?“ Jis gali turėti viską šiame pasaulyje, tačiau tai jo neužpildo. Tai priklauso nuo vidinio žmogaus poreikio.
Jei mes neužpildome savęs amžina, tikrąja gyvenimo prasme, tai gyvenimas fiziniame lygmenyje baigiasi mirtimi. Jei norime pakilti į tikrąją prasmę, tai turime visą laiką būti surišti su tikslu, kuris atsako į šį klausimą. Mes turime susisiekti su Aukštesniąja gamtos jėga, kuri valdo visą kūriniją. Ją pasiekę, mes atskleisime gyvenimo prasmę.
Susisiekęs su Aukštesniąja jėga, žmogus pradeda suprasti, kad ji viską sukūrė su ypatingu tikslu. Ir jei žmogus, susijęs su tikslu, paliečia kažkokią šaknį šiame pasaulyje, tai žino, kaip ją tinkamai panaudoti, suteikiant prasmę savo veiksmams. Jis sugebės tinkamai pasinaudoti kiekviena šio pasaulio detale ir per ją susisieti su aukštesniąja prasme.
Tokiu būdu jis pakelia ir grąžina šį pasaulį į aukštesniąją šaknį, iš kurios jis kažkada išaugo. Taigi, jis mokosi tinkamai išnaudoti šį pasaulį. Nors šie veiksmai išoriškai nepastebimi, nes viskas priklauso nuo žmogaus ketinimo.

Iš 2018 m. sausio 9 d. 945-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi prasmingai, I dalis

Kokia gyvenimo prasmė?

Atskleisti gyvenimo prasmę

Komentarų nėra

Kas yra žmogus?

Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kiek suprantu, jei nuimtume biologinį kūną, tai žmogus yra ketinimas, mintys, jausmai, norai. Kaip visa tai paskirstyti? Kas toks yra žmogus?
Atsakymas. Visa materija – tai noras mėgautis. O jausmai, kurie kyla šioje materijoje,– tai malonumas arba kančia, kam atitinkamai yra meilė arba neapykanta.
Materijoje egzistuoja trys lygiai: negyvasis, augalinis ir gyvūninis. Yra dar vienas lygis, vadinamas „žmogus“. Tai jau anomali gamtos būsena, kai pati materija, kuri jaučia save ir viską savyje, pertvarko savo pojūčius, jiems vadovauja, dominuoja aukščiau jų, keičia jų orientaciją, jų vertinimą savyje ir taip kuria iš savęs kažką visiškai nauja.
Vadovaudamiesi savo pojūčiais ir galimybe suteikti šiems pojūčiams tam tikrą gradaciją ir keisti savo požiūrį į juos – iš meilės į neapykantą ir iš neapykantos į meilę, – pakylame aukščiau savo pojūčių ir formuojame iš savęs visiškai naują būtybę, kuri vadinama „žmogumi“.
Tai ne mūsų pasaulio žmogus, o dvasinis žmogus, t. y. noras, kuris aukščiau savęs suformavo papildomą, galvos, dalį, kuri suteikia šiam norui teisingą kryptį į Kūrėją, o ne į savo pradinę būseną – mėgautis ar kentėti.
Klausimas. Koks skirtumas tarp norų ir jausmų?
Atsakymas. Noras – tai materija. Jausmai yra tai, ką jaučiu noruose.
Klausimas. Mūsų protas leidžia suprasti, ką mes jaučiame?
Atsakymas. Žiūrint kokiame lygyje esame. Negyvajame, augaliniame ar gyvūniniame lygmenyje protas suteiktas tam, kad išvengtume kančių ir artėtume prie malonumų, kitaip tariant, teisingam orientacijos pasirinkimui – maksimaliai mėgautis, minimaliai kentėti.
O „žmogaus“ lygmenyje mums vystosi galvinė dalis – suvokimas, pasiekiantis šį lygmenį. Tada mums kyla kitas klausimas: kodėl aš egzistuoju, dėl ko, kokia gyvenimo prasmė? Ir čia pasireiškia visiškai kita orientacija, kitas požiūris į save, pasaulį, gyvenimą, egzistavimą, tikslą, kokio nėra gyvūniniame lygmenyje.
Gyvūninio lygmens tikslas – kiekvieną akimirką jaustis maksimaliai jaukiai, užtikrintai, saugiai. O žmogus negali mėgautis ir pasitenkinti tik tuo (jei mes kalbame apie Žmogų iš didžiosios raidės).
Nori jis ar nenori, perspektyva, stumianti atgal ar pirmyn (daugiausiai – į priekį), gali iš pagrindų paveikti jo malonumo ar kančios pojūtį. Ir todėl esamą akimirką jis gali suteikti pirmenybę kančioms, kad galėtų mėgautis ateityje.
O tas, kuris nepaisydamas kančių linksta investuoti savo jėgas į ypatingą ateitį, kuri slypi netgi ne malonumuose ar kančiose, o aukštesniuose išmatavimuose, vadinasi kabaloje „žmogumi“ – „Adomu“, o tai reiškia „panašiu į Kūrėją“.
Tokiu būdu gamtai priklauso negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygmenys, o žmogus yra tas, kuris iš savo prigimties formuoja panašumą į Kūrėją.

Iš 2017 m. rugpjūčio 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Ketinimas, nešantis sėkmę

Gyventi ir mėgautis, I dalis

 

Komentarų nėra

Bendroji gamtos evoliucijos jėga III d.

Kabala ir kiti mokslai, Kūrėjas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманAukštesnioji jėga kuria mumyse gebėjimą jaustis nuo jos atskirtiems tam, kad galėtume pažinti ją kaip duodančią, gerą, kaip savo šaltinį.
Klausimas. Kam mums to reikia?
Atsakymas. Jaučiame tokį poreikį, nes nuo šitos jėgos priklausome. Atskleidžiame, kad mūsų gyvenimas šiame pasaulyje labai ribotas ir dėl to kenčiame. Šios kančios verčia ieškoti priežasties, o priežastis – ta pati bendroji jėga. Todėl norime pažinti šią jėgą, kad pagerintume savo būseną.
Žmonės, tyrinėjantys bendrąją gamtos jėgą, išsiaiškino, kad tai gėrio jėga, siekianti atvesti mus į tobulumą. Bet tam pirmiausia reikia suvokti savo blogį, juk neįmanoma pasiekti gėrio, nepažinus jo priešingybės – blogio. Tai įmanoma tik esant kontrastui, principiniam gėrio ir blogio skirtumui mūsų pojūčiuose.
Norime jausti gėrį, patirti geras būsenas, o ištikus nemalonumams nuo blogų pojūčių stengiamės tuoj pat pasislėpti, atsiriboti. Ir tuomet šalia jausmų tenka įjungti protą, kuris gali patarti, kaip išvengti blogio. Taip vystome jausmus ir protą.
Mes natūraliai vengiame nemalonių pojūčių ir siekiame malonių. Tūkstančius savo vystymosi metų, nuo primityviausių gyvybės formų iki pat XXI amžiaus, konstruojame savyje naują mechanizmą, leisiantį suprasti ir pajusti, kaip teisingai veikti.
Taigi kuriame sau egzistavimo formą, pačią patogiausią iš visų galimų. Bandome naudoti bendrąją gamtos jėgą, kurioje esame, kad mūsų supratimu mums būtų gera. Iš esmės tai ir yra visas mūsų darbas šiame gyvenime.
Būtent šiuo tikslu vystome mokslą, kultūrą, švietimą, psichologiją, filosofiją, istoriją… Mes tiesiog norime sužinoti, kaip jaustis geriau. Juk malonių pojūčių siekis – pagrindinis žmogaus poreikis, jo prigimtinis „noras mėgautis“.
Kabala – tai aukštesnio lygio, labiau išvystyto suvokimo „ateities fizika“. Paprastoje fizikoje stebėtojui nereikia keisti savo savybių. Reliatyvumo teorijoje stebėtojo būsena gali keistis kintant laikui, judėjimui, atstumui, tačiau jis pats nesikeičia. Jo psichologija lieka ta pati.
Teisingame fizikos ir psichologijos derinyje kalbama ne apie realybės suvokimą, o apie tai, kas ją suvokia ir kaip tinkamai nukreipti žmogų, kad jis pajustų naują pasaulį. Tai jau kitas etapas, einantis po reliatyvumo teorijos. Juk keičiasi ne laikas, judėjimas ir vieta stebėtojo išorėje, o iš pagrindų keičiasi pats stebėtojas, taisydamas savo vidinę nuostatą.
Ir tada mūsų pasaulyje nebelieka nieko pastovaus: viskas tampa reliatyvu ir laikina. Žmogui pakeitus visas savo savybes, keičiasi pati tikrovė. O po to pakylame dar aukščiau. Kabalos mokslas teigia, kad tikrovė iš viso neturi jokios formos, o viskas priklauso nuo stebėtojo suvokimo.
Taigi galima daryti išvadą, kad gamtos vystymosi jėga – pastovi ir amžina. O mes su įvairiomis kintančiomis savybėmis esame jos viduje ir turime išsiaiškinti, kas pastovu, o kas keičiasi mumyse ir mus supančioje tikrovėje, išmokę atskirti vieną nuo kito.
Pastovi jėga – gamta arba Aukštesnioji jėga, Kūrėjas, o kintanti jėga – stebintis ją žmogus. Visa stebėtojo matoma tikrovė yra tiesioginė jo vidinių savybių pasekmė. Pakeitę žmogų pakeisime ir jo jaučiamą pasaulį.

Iš 2017 m. birželio 27 d. 872-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, I dalis

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, II dalis

Kaip įsiskverbti į visatos kompiuterį?

Komentarų nėra

Kaip kabalistas žvelgia į kančias?

Dvasinis darbas

Klausimas. Ar kabalistas atsparus kančioms, tuštumos pojūčiui, nusivylimui?
Atsakymas. Kabalistas nėra atsparus fizinėms kančioms. Kaip ir visi kiti, egzistuojantys materialiame kūne, jis lieka gyvūnu ir viską suvokią. Tarp jo ir kitų žmonių šiuo atžvilgiu nėra visiškai jokio skirtumo.
Kitas reikalas – jo požiūris į kančių Šaltinį. Jis visiškai Jį pateisina, nes supranta, kaip tai padeda atitrūkti nuo egoizmo. Tad kabalistas visai kitaip žvelgia į ligas ir kitas negandas.

Iš 2017 m. rugsėjo 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl reikalingos kančios

Dėkoti už kančias labiau nei už gėrį?

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Komentarų nėra

Kas kenčia?

Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Žmonijos istorija – tai stipresnio ir labiau pažengusio agresija silpnesniojo atžvilgiu. Jei kentėtų akmenys, o ne žmonės, į tai būtų galima žiūrėti paprastai, kaip į filmą. Bet juk kenčia žmonės. Ar tai irgi filmo dalis?
Atsakymas. Man sunku atsakyti į klausimą, „Kas kentėjo?“ Iš esmės, kentė mūsų egoizmas.
Tad galiausiai, kai išsitaisome, būdami ištaisytos būsenos nejaučiame, kad kentėme mes: kentėjo kažkas, nuo ko atitrūkome ir pakilome į visiškai kitą, priešingą lygmenį.
Išeitų, kad kabalistai kildami dvasinio suvokimo pakopomis atskleidžia tikrąsias būsenas, o praeities su savimi nesieja. Jie kančias sieja su egoizmo valdžia.

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl reikalingos kančios?

Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Ar galima išvengti kančių

Komentarų nėra

Dvasinio suvokimo pasakojimais nepakeisi

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Mūsų pasaulyje yra žemumų ir kalnų. Ar galima sakyti, kad tokios dvasinės būsenos kaip pakilimai ir nuopuoliai atsispindi negyvajame gamtos lygmenyje mūsų pasaulyje kaip žemumos ir aukštumos?
Atsakymas. Taip. Viskas priklauso nuo to, kaip aukštai ar kaip žemai žemiškame lygmenyje yra mūsų egoizmas.
Tačiau neverta į tai gilintis, kad nesusipainiotume. Mums reikia kuo greičiau pasiekti aukštesniąją šaknį ir iš ten viskas taps aišku. Tau gali tūkstančius kartų pasakoti, kas yra Amerika, bet tiktai pats ten pabuvojęs kartą, turėsi savo supratimą, ko nepakeisi jokiais pasakojimais.
Klausimas. Bet kuriuo atveju tampa aišku, kad už kiekvieno Toroje ir kitose šventose knygose parašyto žodžio slypi didžiulė gelmė, tam tikros jėgos.
Atsakymas. Vis dėlto mes įstengsime atskleisti šias jėgas, pakilę į jų lygmenį.

Iš 2017 m. liepos 9 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur rasti Kūrėją?

Ar galima aprašyti dvasinį pasaulį?

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Komentarų nėra

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, II d.

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip žmonija gali sukurti pusiausvyrą, kuri natūraliai egzistuoja gamtoje, tačiau kurios žmonės neturi?
Atsakymas. Žmogus neturi instinkto būti pusiausvyroje su gamta, dėl to jam duota galimybė pačiam kurti žmonijos bendruomenę ir savo jėgomis gauti vienybės jėgą ir protą, padedančius pasiekti pusiausvyrą.
Kovoti su aplinkos užterštumu yra beprasmiška, nes svarbiausias užterštumo šaltinis yra žmogus, pradedantis naują vystymosi laikotarpį. Jeigu jis nepasirūpins savo išsitaisymu, tai netgi mažiausias pažeidimas, pradedant vienu gramu neteisingo įsiliejimo į gamtą, sutrikdys gamtos pusiausvyrą. Būtent tai dabar pradeda matytis.
Žmonija neišnyks, tačiau iki paskutinio momento galimi įvairūs kataklizmai: gamta skandins jūroje, šaldys, svilins ekstremaliu karščiu, degins gaisrais.
Klausimas. Daugelį metų JAV vykdė branduolinius bandymus dvejuose atoluose Ramiajame vandenyne, po to jie, be abejo, tapo netinkami gyventi žmonėms. Tačiau gamta ten suvešėjo neįprastai, kaip nė vienoje kitoje vietoje. Mokslininkai padarė išvadą, kad žala nuo žmogaus buvimo yra didesnė, negu nuo branduolinės radiacijos. Kaip tai gali būti?
Atsakymas. Gamta moka užsigydyti žaizdas žemuosiuose lygmenyse, bet ir tam, žinoma, yra ribos. Tačiau, jei padaroma per didelė žala, pokyčiai tampa negrįžtami.
Klausimas. Kokią žalą daro žmogus „žmogaus lygmenyje“?
Atsakymas. Žmogus nedarė jokios žalos, išskyrus pastaruosius šimtą metų. Juk jo daroma žala ta, kad jis nėra pusiausvyroje su gamta, o tai būtina kaip svarbiausias elementas.
Pagrindinė priežastis yra ne mechaninis gamtos žalojimas: ne tai, kad žmogus degina ją arba sausina, o tai, kad žmonija turi pradėti pati save vesti pusiausvyros su gamta link nuo ARI, XV a., arba nors nuo Baal Sulamo apibrėžto „paskutiniosios kartos“ laikotarpio. Mūsų neatitikimas integraliai gamtos sistemai, tas disbalansas, ir sukelia visas katastrofas.
Žinoma, tai nereiškia, kad pasiekę pusiausvyrą su gamta, mes galėtume ją teršti. Bet mes nė negalvotume teršti, o instinktyviai veiktume teisingai.
Būti pusiausvyroje su gamta – vadinasi – pasiekti gerų, integralių santykių tarp žmonių – mintimis, norais, ketinimais nedaryti jokios žalos žmonijos visuomenei ir visai gamtai, taip pat ir dar aukštesnei sistemai.
Būti integraliam mintyse – vadinasi – priimti visą gamtos sistemą kaip vieną organizmą. Priklausomai nuo teisingų ryšių tarp žmonių, visi kiti lygiai (negyvasis, augalinis, gyvūninis) pakyla ir įsijungia į bendrą sistemą ir išsitaiso kartu su žmogumi. Tuomet nekils jokių kataklizmų, visur bus pusiausvyra.
Egzistuoja griežta taisyklė: „Dalis ir visuma – lygūs“. Tai reiškia, kad vienas žmogus gali padaryti tokią pačią žalą, kaip visa žmonija.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, I d.

Į harmoniją su gamta

Gyvenimas ant ugnikalnio

Komentarų nėra

Kerštas – pažeistas egoizmas

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Iš kur atsiranda keršto jausmas?
Atsakymas. Keršto jausmas kyla, kai egoizmas patiria didelį pažeminimą. Tuomet žmogus pasiryžta bet kam, jam nelieka kitos išeities.
Jei man smogia į patį egoizmo centrą, parodydami, kad esu nulis, visiškas menkysta, ir tuo nepalieka galimybės egzistuoti, tas pojūtis sukelia keršto jausmą.
Jei visuomet būčiau buvęs menkysta, būtų visai kas kita. Bet maniau, kad esu daug aukščiau, o štai dabar mane nuvertė nuo Olimpo ir parodė, kad esu niekas! Kyla baisi reakcija į priežastį, pagimdžiusią manyje šį jausmą, aš pasiryžęs ją ne tik užmušti, sudeginti, sutrypti, sutrinti, – noriu, kad ji išnyktų iš šio pasaulio. Nesvarbu, kokiu būdu!
Klausimas. Ar galima tokį jausmą sukelti kabalistui?
Atsakymas. Žinoma. Kabalistai visas emocijas išgyvena žymiai aštriau nei kiti. Bet jie supranta, kad visas emocijas sukelia Kūrėjas tam, kad žmogus grįžtų atgal pas Jį.
Klausimas. Jei paprastas žmogus kerštautų, tai ką darytų kabalistas?
Atsakymas. Kabalistas išsitaisys taip, kad ši emocija jo nė milimetru nepažemins, nes ją sukelia Kūrėjas, o ne kas nors kitas. Nėra nieko kito, tik Kūrėjas.
Klausimas. Kodėl kai kurios tautos kerštą pavertė tradicija, perduodama iš kartos į kartą, o kitos – ne?
Atsakymas. Tai priklauso nuo auklėjimo ir gyvenamo laikmečio. Buvo laikai, kai kraujo kerštas iš tikrųjų klestėjo. Egoizmo įžeidimas buvo toks nepakeliamas, kad tą jausmą galėjo anuliuoti tik dvikova. Žmonijos istorijoje buvo nemažai periodų, kai žmogus, jausdamas didelį pažeminimą, sprendė, kaip pasielgti.
Šiais laikais mūsų egoizmas vis auga, dangstydamasis ypatingais apsauginiais mechanizmais, kitaip mes į kiekvieną pravažiuojantį ir signalizuojantį vairuotoją žiūrėtume kaip į priešą ir imtume šaudyti vieni į kitus. Dabar laikoma norma nepastebėti įžeidimo, atleisti, nesiimti atsakomųjų veiksmų.
Kitaip tariant, privalome įžeidimo neimti į širdį, kad nesijaustume pažeminti, nors, iš tikrųjų, mūsų gyvenimas – milžiniškas pažeminimų šaltinis.

Iš 2016 m. rugpjūčio 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aš“ – tarp dviejų magnetų

Nelygybės veiksnys

Ne evoliucija, o degradacija

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai