Pateikti įrašai su kančia žyme.


Ar galima judėti į priekį be kančių?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra „kančių kelias“?
Atsakymas. Kūrimo tikslo kančiomis siekti negalima. Kai nukrypstate nuo dvasinio kelio, tai gaunate problemų, kurios priverčia jus kentėti, ir tai grąžina jus į kelią. Po to vėl krentate į savo egoizmą, nuklystate, ir kančios vėl jus grąžina, ir jūs vėl darote teisingą žingsnį į priekį.
Klausimas. Taigi, be kančių negalima judėti į priekį?
Atsakymas. Mes nuolat klystame kelyje, nes be klaidų negalime suprasti, kaip tinkamai veikti. Todėl turime galimybę judėti į tikslą taip, kad ne kančios, kurias turėjome patirti, o klaidų atskleidimas judins į priekį. T. y. darbas taisant klaidas ir judėjimas į priekį bus viena.
Tokiu atveju eisime pirmyn ne krisdami ir pakildami, o žengdami dviem linijomis: kairiąja ir dešiniąja. Patirdami nemalonumus ir klaidas kairiojoje, taip pat dirbsime su jomis dešiniojoje. Ir taip žengsime į tikslą ne kairiąja ar dešiniąja, o abiem kojomis.
Mes iš anksto suvokiame, kad be klaidų atskleidimo negalime eiti, taip esame sukurti. Tačiau judėdami egoistiškai, jau nujaučiame, kokiu būdu atskleisime klaidas, nukrypimus, blogį ir nusiteikiame pereiti į dešinią liniją.
#240171

Iš 2018 m. lapkričio 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima išvengti kančių?

Kartu kelyje lengviau!

Kodėl reikalingos kančios

Komentarų nėra

Laimės ir nelaimės glėbyje

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip žiūrėti į negatyvias mintis ir pojūčius?
Atsakymas. Reikia stengtis pakilti virš jų. Mes jokiu būdu neturime jų gesinti. Turime kūrybiškai juos išnaudoti.
Juk materialiame pasaulyje jokie mokslo, technikos, o juolab meniniai pasiekimai negalimi be sukrėtimų. Nieko nuostabaus mūsų pasaulyje negimtų, jei nebūtų krizių, stiprių vidinių išgyvenimų, atsisakymų, nusivylimų, ašarų, dramų, tragedijų.
Pažiūrėkite, kuo užpildytos V. Šekspyro dramos, L. Tolstojaus romanai ir kiti literatūros kūriniai – viskas kyla iš priešybių kovos, iš kančios ir t. t.
Dvasiniame pasaulyje taip pat, tačiau ten šios būsenos nuostabiai transformuojamos: jos papildo viena kitą, egzistuoja drauge, jokiu būdu viena kitos neanuliuoja.
Jos draugauja, ir būtent užmezgus ryšį, laimės ir nelaimės glėbyje, su ašaromis ir džiaugsmu, tarp jų pasiekiama vidurio būsena, kuri atveda mus prie Kūrėjo.
#244958

Iš 2019 m. sausio 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesos šauksmas

Ar būna atsitiktinių minčių?

Kam reikalingos neigiamos emocijos?

Komentarų nėra

Naudingos kančios

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip galiu būti tikras, kad kančios mane stumia į dvasinį darbą, o ne siekti jų atsikratyti?
Atsakymas. Esmė ta, kad yra naudingos kančios, kurios stumia mus į tikslą, ir yra kančios, kurias tiesiog patiriame, bet jokios naudos jos neturi.
Naudingos kančios leidžia mums dar labiau įsijungti į grupę, būti joje kartu, padeda kurti save. Visai kaip kelyje, kai eidami matome, kad pasimetėme, ne ten pasukome, o patiriamos kančios padeda rasti tinkamą kelią. Be tokių postūmių neįmanoma tinkamai judėti. Visuomet eisime dviem linijom: dešine ir kaire, kančiomis ir malonumais.
Todėl kančios, kurios stumia mus pirmyn ir visąlaik nurodo, kaip tinkamai judėti, ir yra teisingos kančios.
Pavyzdžiui, sistemoje judanti raketa visuomet koreguoja save. Taip ir mes turime atsekti savo kelią ir visąlaik koreguoti save remdamiesi grįžtamuoju neigiamu ryšiu, kuris nuolatos nukreipia mus ir veda tikslo link. Todėl toks ryšys būtinas ir reikia jį suvokti ne kaip kančias, o kaip būtiną pataisymą ir dėkoti Kūrėjui už tai, kad mus taip moko.
#242490

Iš 2018 m. lapkričio 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl reikalingos kančios

Dėkoti už kančias labiau, nei už gėrį?

Dėkoti už kančias?

Komentarų nėra

Susiliejimo priemonė

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kabalistas gali pakelti save ir virš kančios, ir virš malonumo pojūčių?
Atsakymas. Taip. Tai ir yra vidurinioji linija, kai ji nepriklauso nei nuo vieno, nei nuo kito. To reikia siekti.
Klausimas. Ir kas vykstas – aš mėgaujuosi ar kenčiu?
Atsakymas. Man ir malonumas, ir kančia tėra priemonė pasiekti susiliejimą.
#242609

Iš 2018 m. lapkričio 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos pamokos, II dalis

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Aukščiausias malonumas

Komentarų nėra

Kuo skiriasi įvairūs malonumai?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Koks skirtumas tarp gaunamo malonumo tipo ir negebėjimo jaustis užpildytu?
Atsakymas. Priklausomai nuo malonumo dydžio kylu arba leidžiuosi pagal malonumo tipų liniuotę, ir taip valdau save. Esmė ta, kad visi malonumai skiriasi tik savo kiekybe ir kokybe.
Pavyzdžiui, jeigu imtume dirginti kokias nors nervų galūnėles ar sinapses smegenyse, pamatytume, kad bet kuris mažas dirgiklis – nesvarbu, ar tai cheminis preparatas, ar silpnas elektros poveikis – gali sužadinti įvairiausius pojūčius, ir jie bus visiškai kitokie.
Galime jausti malonumą ar kančias nuo bet ko: maisto, sekso, šeimos, mokslo, garbės, šlovės. Viskas priklauso nuo to, kokius nervų centrus sužadinsime.
#237156

Iš 2018 m. rugpjūčio 5 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasiniai ir materialieji norai

Noras – tai materija

Kam Kūrėjui malonumas?

Komentarų nėra

Kodėl nejaučiame Šviesos?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra mano jaučiamos kančios?
Atsakymas. Žiūrint kokios kančios – meilės ar neapykantos.
Kančios – tai ko, nori, nebuvimas. Jei noriu kam nors duoti, suteikti malonumą ir negaliu – tai vieno tipo kančios. Jeigu, priešingai, noriu gauti ir negaunu – tai kito tipo kančios.
Klausimas. Sakoma, kad jeigu gyvenimo Šviesa neįvilkta į gailestingumo Šviesą, tuomet tai kaip aštrus peilis. Ką tai reiškia?
Atsakymas. Bet kuri mums ateinanti Šviesa turi įsivilkti į davimo savybę, ir turi būti perduota kitiems, tuomet ji bus mūsų labui. Tam reikia pasirengti, kitaip Šviesa neateis.
Nejaučiame Šviesos, nes neturime noro jos perduoti kitiems. Vos tik paverčiu save Šviesos laidininku, iškart Šviesa atsiskleidžia manyje tiek, kiek esu atviras kitiems.
Klausimas. Tuomet galima sakyti, kad kai jaučiu skausmą ir kančias gyvenimo Šviesa (chochma) neįsivelka į gailestingumo Šviesą (chasadim), į mano davimą?
Atsakymas. Taip, uždarau ją savyje, o ji mane spaudžia norėdama įeiti.
#232571

Iš 2018 m. balandžio 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Veržtis pirmyn net nuo lengvo pliaukštelėjimo

Plytelės iš šviesos ir tamsos

Kaip gi gauti Begalybės šviesą?

Komentarų nėra

Gyventi prasmingai, III d.

gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jei žmogui duodamos nepakeliamos kančios, ar gali jis jose matyti kažkokią prasmę, kad tai būtų tarsi vaistas?
Atsakymas. Tam turiu žinoti, iš kur ateina kančios, kur jų šaltinis ir kaip jį galima paveikti. Reikia ne pačią kančią įveikti, o ją pateisinti ir suvokti, kokią naudą aš gaunu iš to, kad kenčiu. Tai atveda žmogų į tikro tikslo suvokimą.
Nereikia laukti, kol ateis nelaimė – reikia iš anksto ieškoti gyvenimo prasmės, matyti ją už šio pasaulio ribų. Juk mūsų pasaulyje prasmės nėra: viskas, ką praeiname jame, yra vien tik kančios kaip koncentracijos stovykloje, kad visame šiame procese rastume prasmę, kuri yra aukščiau šio gyvenimo, šio pasaulio. Ši prasmė pateisina mūsų egzistavimą šiame pasaulyje, o pačiame gyvenime jokios prasmės nėra.
Jei šis gyvenimas baigiasi, tai kokia gali būti jo prasmė? Mes gimdome vaikus kaip savo pratęsimą, tačiau juk jų laukia tas pats likimas. O be to, kiekvienas veikia egoistiškai artimojo sąskaita. Taigi, jei šis gyvenimas prasideda ir baigiasi šio pasaulio ribose, tai jame nėra jokios prasmės.
Norėdami rasti prasmę, turime išeiti už šio mažo ir labai riboto pasaulio, mažutės planetos Žemės, mažos žmonijos, trumpų gyvenimo metų, ribų. Visame tame negali būti prasmės ir nereikia jos čia ieškoti. O jei kažkam pavyksta rasti prasmę, jis tarsi vaikas, kuris kol kas žaidžia žaidimą.
Prasmė gali būti, kai aš susieju save su amžinybe, su begaliniu procesu, t. y. aukščiau laiko, judėjimo ir erdvės, aukščiau visų šio pasaulio apribojimų. Kitaip tai bus melaginga gyvenimo prasmė, ir aš stengiuosi nuslėpti nuo savęs, kad iš tiesų jos nėra.
Tik jei aš atskleidžiu prasmę virš laiko, judėjimo, erdvės – amžiną tėkmę, amžiną tikslą ir galiu save pakelti iki jo, aš ten rasiu prasmę. Čia veikia Aukštesnioji jėga, kuri aukščiau prigimties, tik tokia forma galima atskleisti gyvenimo prasmę.

Iš 2018 m. sausio 9 d. 945-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi prasmingai, I dalis

Gyventi prasmingai, II dalis

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Komentarų nėra

Gyventi prasmingai, II d.

gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Sunku sutikti, kad yra tik viena gyvenimo prasmė – bendra visiems. Argi ne kiekvienas žmogus ieško savo prasmės?
Atsakymas. Taigi, kiekvienas žmogus kasdieną ieško vis naujos prasmės, t. y., iš ko gauti malonumą šiandien. Tačiau tikroji gyvenimo prasmė negali būti laikina: jei prasmės neliko, vadinasi, jos ir nebuvo. Mano gyvenimas kažkada baigsis, ir net jei aš rūpinausi kitais, tai ir jų gyvenimas – ne amžinas.
Gyvenimo prasmė gali būti tik amžina. O jei taip nėra, ir prasmė neperžengia mūsų gyvenimo rėmų, tai mes ir toliau painiosimės, įsivaizduojamą prasmę atrasdami kažkokiuose hobiuose, arba jos iš viso neieškosime ir gyvensime šia akimirka.
Klausimas. Kada žmogus pajaučia būtinybę rasti amžiną gyvenimo prasmę?
Atsakymas. Tai priklauso nuo vidinio išsivystymo ir išgyventų kančių. Žmogus turi kentėti nuo to, kad gyvena be prasmės. Jo gyvenimas gali būti labai sėkmingas, tiesiog karališkas, kai nieko netrūksta, išskyrus viena: „Dėl ko aš gyvenu?“ Jis gali turėti viską šiame pasaulyje, tačiau tai jo neužpildo. Tai priklauso nuo vidinio žmogaus poreikio.
Jei mes neužpildome savęs amžina, tikrąja gyvenimo prasme, tai gyvenimas fiziniame lygmenyje baigiasi mirtimi. Jei norime pakilti į tikrąją prasmę, tai turime visą laiką būti surišti su tikslu, kuris atsako į šį klausimą. Mes turime susisiekti su Aukštesniąja gamtos jėga, kuri valdo visą kūriniją. Ją pasiekę, mes atskleisime gyvenimo prasmę.
Susisiekęs su Aukštesniąja jėga, žmogus pradeda suprasti, kad ji viską sukūrė su ypatingu tikslu. Ir jei žmogus, susijęs su tikslu, paliečia kažkokią šaknį šiame pasaulyje, tai žino, kaip ją tinkamai panaudoti, suteikiant prasmę savo veiksmams. Jis sugebės tinkamai pasinaudoti kiekviena šio pasaulio detale ir per ją susisieti su aukštesniąja prasme.
Tokiu būdu jis pakelia ir grąžina šį pasaulį į aukštesniąją šaknį, iš kurios jis kažkada išaugo. Taigi, jis mokosi tinkamai išnaudoti šį pasaulį. Nors šie veiksmai išoriškai nepastebimi, nes viskas priklauso nuo žmogaus ketinimo.

Iš 2018 m. sausio 9 d. 945-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi prasmingai, I dalis

Kokia gyvenimo prasmė?

Atskleisti gyvenimo prasmę

Komentarų nėra

Kas yra žmogus?

Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kiek suprantu, jei nuimtume biologinį kūną, tai žmogus yra ketinimas, mintys, jausmai, norai. Kaip visa tai paskirstyti? Kas toks yra žmogus?
Atsakymas. Visa materija – tai noras mėgautis. O jausmai, kurie kyla šioje materijoje,– tai malonumas arba kančia, kam atitinkamai yra meilė arba neapykanta.
Materijoje egzistuoja trys lygiai: negyvasis, augalinis ir gyvūninis. Yra dar vienas lygis, vadinamas „žmogus“. Tai jau anomali gamtos būsena, kai pati materija, kuri jaučia save ir viską savyje, pertvarko savo pojūčius, jiems vadovauja, dominuoja aukščiau jų, keičia jų orientaciją, jų vertinimą savyje ir taip kuria iš savęs kažką visiškai nauja.
Vadovaudamiesi savo pojūčiais ir galimybe suteikti šiems pojūčiams tam tikrą gradaciją ir keisti savo požiūrį į juos – iš meilės į neapykantą ir iš neapykantos į meilę, – pakylame aukščiau savo pojūčių ir formuojame iš savęs visiškai naują būtybę, kuri vadinama „žmogumi“.
Tai ne mūsų pasaulio žmogus, o dvasinis žmogus, t. y. noras, kuris aukščiau savęs suformavo papildomą, galvos, dalį, kuri suteikia šiam norui teisingą kryptį į Kūrėją, o ne į savo pradinę būseną – mėgautis ar kentėti.
Klausimas. Koks skirtumas tarp norų ir jausmų?
Atsakymas. Noras – tai materija. Jausmai yra tai, ką jaučiu noruose.
Klausimas. Mūsų protas leidžia suprasti, ką mes jaučiame?
Atsakymas. Žiūrint kokiame lygyje esame. Negyvajame, augaliniame ar gyvūniniame lygmenyje protas suteiktas tam, kad išvengtume kančių ir artėtume prie malonumų, kitaip tariant, teisingam orientacijos pasirinkimui – maksimaliai mėgautis, minimaliai kentėti.
O „žmogaus“ lygmenyje mums vystosi galvinė dalis – suvokimas, pasiekiantis šį lygmenį. Tada mums kyla kitas klausimas: kodėl aš egzistuoju, dėl ko, kokia gyvenimo prasmė? Ir čia pasireiškia visiškai kita orientacija, kitas požiūris į save, pasaulį, gyvenimą, egzistavimą, tikslą, kokio nėra gyvūniniame lygmenyje.
Gyvūninio lygmens tikslas – kiekvieną akimirką jaustis maksimaliai jaukiai, užtikrintai, saugiai. O žmogus negali mėgautis ir pasitenkinti tik tuo (jei mes kalbame apie Žmogų iš didžiosios raidės).
Nori jis ar nenori, perspektyva, stumianti atgal ar pirmyn (daugiausiai – į priekį), gali iš pagrindų paveikti jo malonumo ar kančios pojūtį. Ir todėl esamą akimirką jis gali suteikti pirmenybę kančioms, kad galėtų mėgautis ateityje.
O tas, kuris nepaisydamas kančių linksta investuoti savo jėgas į ypatingą ateitį, kuri slypi netgi ne malonumuose ar kančiose, o aukštesniuose išmatavimuose, vadinasi kabaloje „žmogumi“ – „Adomu“, o tai reiškia „panašiu į Kūrėją“.
Tokiu būdu gamtai priklauso negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygmenys, o žmogus yra tas, kuris iš savo prigimties formuoja panašumą į Kūrėją.

Iš 2017 m. rugpjūčio 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Ketinimas, nešantis sėkmę

Gyventi ir mėgautis, I dalis

 

Komentarų nėra

Bendroji gamtos evoliucijos jėga III d.

Kabala ir kiti mokslai, Kūrėjas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманAukštesnioji jėga kuria mumyse gebėjimą jaustis nuo jos atskirtiems tam, kad galėtume pažinti ją kaip duodančią, gerą, kaip savo šaltinį.
Klausimas. Kam mums to reikia?
Atsakymas. Jaučiame tokį poreikį, nes nuo šitos jėgos priklausome. Atskleidžiame, kad mūsų gyvenimas šiame pasaulyje labai ribotas ir dėl to kenčiame. Šios kančios verčia ieškoti priežasties, o priežastis – ta pati bendroji jėga. Todėl norime pažinti šią jėgą, kad pagerintume savo būseną.
Žmonės, tyrinėjantys bendrąją gamtos jėgą, išsiaiškino, kad tai gėrio jėga, siekianti atvesti mus į tobulumą. Bet tam pirmiausia reikia suvokti savo blogį, juk neįmanoma pasiekti gėrio, nepažinus jo priešingybės – blogio. Tai įmanoma tik esant kontrastui, principiniam gėrio ir blogio skirtumui mūsų pojūčiuose.
Norime jausti gėrį, patirti geras būsenas, o ištikus nemalonumams nuo blogų pojūčių stengiamės tuoj pat pasislėpti, atsiriboti. Ir tuomet šalia jausmų tenka įjungti protą, kuris gali patarti, kaip išvengti blogio. Taip vystome jausmus ir protą.
Mes natūraliai vengiame nemalonių pojūčių ir siekiame malonių. Tūkstančius savo vystymosi metų, nuo primityviausių gyvybės formų iki pat XXI amžiaus, konstruojame savyje naują mechanizmą, leisiantį suprasti ir pajusti, kaip teisingai veikti.
Taigi kuriame sau egzistavimo formą, pačią patogiausią iš visų galimų. Bandome naudoti bendrąją gamtos jėgą, kurioje esame, kad mūsų supratimu mums būtų gera. Iš esmės tai ir yra visas mūsų darbas šiame gyvenime.
Būtent šiuo tikslu vystome mokslą, kultūrą, švietimą, psichologiją, filosofiją, istoriją… Mes tiesiog norime sužinoti, kaip jaustis geriau. Juk malonių pojūčių siekis – pagrindinis žmogaus poreikis, jo prigimtinis „noras mėgautis“.
Kabala – tai aukštesnio lygio, labiau išvystyto suvokimo „ateities fizika“. Paprastoje fizikoje stebėtojui nereikia keisti savo savybių. Reliatyvumo teorijoje stebėtojo būsena gali keistis kintant laikui, judėjimui, atstumui, tačiau jis pats nesikeičia. Jo psichologija lieka ta pati.
Teisingame fizikos ir psichologijos derinyje kalbama ne apie realybės suvokimą, o apie tai, kas ją suvokia ir kaip tinkamai nukreipti žmogų, kad jis pajustų naują pasaulį. Tai jau kitas etapas, einantis po reliatyvumo teorijos. Juk keičiasi ne laikas, judėjimas ir vieta stebėtojo išorėje, o iš pagrindų keičiasi pats stebėtojas, taisydamas savo vidinę nuostatą.
Ir tada mūsų pasaulyje nebelieka nieko pastovaus: viskas tampa reliatyvu ir laikina. Žmogui pakeitus visas savo savybes, keičiasi pati tikrovė. O po to pakylame dar aukščiau. Kabalos mokslas teigia, kad tikrovė iš viso neturi jokios formos, o viskas priklauso nuo stebėtojo suvokimo.
Taigi galima daryti išvadą, kad gamtos vystymosi jėga – pastovi ir amžina. O mes su įvairiomis kintančiomis savybėmis esame jos viduje ir turime išsiaiškinti, kas pastovu, o kas keičiasi mumyse ir mus supančioje tikrovėje, išmokę atskirti vieną nuo kito.
Pastovi jėga – gamta arba Aukštesnioji jėga, Kūrėjas, o kintanti jėga – stebintis ją žmogus. Visa stebėtojo matoma tikrovė yra tiesioginė jo vidinių savybių pasekmė. Pakeitę žmogų pakeisime ir jo jaučiamą pasaulį.

Iš 2017 m. birželio 27 d. 872-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, I dalis

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, II dalis

Kaip įsiskverbti į visatos kompiuterį?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai