Pateikti įrašai su kančia žyme.


Ar galima išvengti kančių?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Valios laisvė

Klausimas. Galvojant apie patį baisiausią scenarijų, ar po trečiojo ar ketvirtojo pasaulinio karo išlikę milijonai žmonių nejaus kančių ir egoizmas vėl sumažės iki to lygmens, kuris buvo prieš 6000 metų?
Atsakymas. Ne. Egoizmas pereina iš kartos į kartą, ir kančios – taip pat. Iš esmės jūs klausiate: jei mes šiandieną jaustume tas kančias, kurias išgyvena žmonės per baisias suirutes – uraganų, vulkanų išsiveržimo, atominių bombų sprogimo metu, tai turėtume galimybę teisingai pasirinkti kelią?
Tai netinkamas klausimas, nes tokiu atveju kelias nepasirenkamas, tokiu atveju žmogus tiesiog kenčia. Tai ne pasirinkimas. Gamta taip nedaro. Ji nori, kad žmogus sąmoningai pasirinktų naują vystymosi pakopą. Kitaip tai – ne pasirinkimas.
Perėjimas nuo negyvojo lygmens į augalinį, nuo augalinio į gyvūninį vyksta, patiriant gamtos smūgius. Mūsų pasaulio žmogus – to paties veiksmo rezultatas. Tačiau dabar turime pakilti visiškai kitu būdu, todėl ir ateina ši metodika, vadinama kabalos mokslu.
Dabar turime sąmoningai pakilti į kitą lygmenį – tai labai svarbus atskaitos taškas. Nes po negyvojo, augalinio ir gyvūninio vystymosi būvio, kuriam šiandieną priklausome, mumyse yra prielaida suvokimui, kad galime pakilti virš savojo aš.
Mes esame tarpiniame būvyje. Tarkime, tarp negyvojo ir augalinio lygmens yra koralai, tarp augalinio ir gyvūninio – „žemės šuo“, o tarp gyvūninio ir žmogaus – beždžionė. Taip ir tarp mūsų pasaulio žmogaus ir žmogaus iš aukštesniojo pasaulio egzistuoja kabalistas.
Kabalistas – tai tas, kuris turi gyvūninių šio pasaulio savybių, kita vertus, jis jau turi ir kitos pakopos savybių. Būdamas tokioje tarpinėje būsenoje jis kyla į viršų.
Toks kilimas vyksta ne veikiant instinktyvioms gamtos jėgoms, o sąmoningai.
Todėl mes tiek mokomės apie valios laisvę, apie tai, kaip turime elgtis grupėje, kurti tam tikrą būseną savyje ir aplink save, kad būtų įmanoma keistis.
Mes tarsi patys išstumiame save iš egoizmo ir pakeliame į naują lygmenį, kur mumyse pasireiškia gėrio jėga, priešinga egoizmui.
Taip egzistuosime dviejose jėgose: neigiamoje – egoistinėje ir teigiamoje – altruistinėje. Altruistinės jėgos mūsų pasaulio prigimtyje nėra, todėl turime ją pritraukti. Ir tada egzistuosime tų jėgų ryšyje ir pusiausvyroje. Tai bus mūsų būsimasis būvis, vadinamoji vidurinioji linija.
Aš tikiuosi, kad sąmoningai panaudosime valios laisvę, rasime tinkamą sprendimą ir pasieksime tokią būseną be pasaulinių karų.
Klausimas. Jei mes pasirinksime tinkamai, tai išvengsime apokalipsės ir kataklizmų?
Atsakymas. Jei nors maža žmonijos dalis suvoks, kad vienintelis kelias išvengti kataklizmų – tai laikytis kabalos mokslo metodikos. Juk kitos išeities nėra. Reikia tiesiog suvokti ir save supurtyti.
Klausimas. Kokia prasmė smūgiuoti žmonijai, jei tai nieko nekeičia?
Atsakymas. Susikaupusios kančios žmoniją atveda į būseną, kada ji vis tiek pradeda galvoti, ką daryti, t. y. papildomos kančios subalansuoja žmogiškąjį egoizmą.
Tarkim, vaikas nenori eiti į mokyklą – jam pradeda riboti malonumus: atima kamuolį, vėliau – dviratį, elektroninius žaidimus, kol jam nieko nelieka, kaip tik eiti į mokyklą.
Tačiau ir čia yra valios laisvė – galimybė rinktis. Mes visada esam riboti – negalima sakyti, kad pasirinkimas galimas, tik esant neribotai laisvei.
Tokiu būdu galime pasirinkti ir dvasingumą – tarp apdovanojimo ir baudimo. Todėl būtina suprasti visas sąlygas ir aplinkybes, kurios mus veda prie laisvės. Laisvė – tai ypatinga būsena, pasiekiama tam tikruose rėmuose.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išvengti karinių konfliktų

Kančių mažinimo formulė, 1 d.

Kančių mažinimo formulė, 2 d.

Komentarų nėra

Chroniško nuovargio sindromas

Egoizmo vystymasis, Sveikata

Komentaras. Yra tokia sąvoka kaip „chroniško nuovargio sindromas“. Mokslininkai teigia, kad tai panašu į diapauzę. Diapauzė – tai būsena, kurioje atsiduria gyvūnai, kai susiklosto nepalankios gyventi aplinkos sąlygos. Sulėtėja jų metabolizmas, kad išgyventų sąlygomis, kurios kitaip būtų mirtinos.
Atsakymas. Tai apsauginė egoizmo reakcija, kai jis negauna užpildymo, malonumo, todėl apsisaugo nuo kančios.
Žmonija vystosi, vystosi jos egoizmas, ir jis nesugebės savęs užliūliuoti. Ateis laikas, kai žmogus pasipurtys ir pasakys: „Aš privalau atskleisti gyvenimo tikslą, gyvenimo paslaptį, dėl ko mes egzistuojame. Negali būti, kad tik tam, kad miegotume“.
Būtent tai ir pažadins žmogų. Juk miegas tolygus mirčiai, tai šešiasdešimtoji mirties dalis, tik žmogus dar turi galimybę atsibusti ir kažką nuveikti. Ir jis pasinaudos šia galimybe.
Tai natūralus žmogaus vystymosi laikotarpis, kai jis nori į viską užmerkti akis, nes neturi sprendimo. Bet ateis kitas laikas, kai augantis egoizmas privers mus atsibusti ir pamatyti sprendimą.
Klausimas. Jūs norite pažadinti žmogų?
Atsakymas. Ne, jokiu būdu. Aš tik ruošiu medžiagą tai akimirkai, kai jis pats atsibus. Viskas turi vykti natūraliai, gamtai paliepus.

Iš 2016 m. gegužės 5 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svajoti numirti

Vaistas nuo depresijos – ryšys su kitais žmonėmis

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

Komentarų nėra

Kai nėra auklėjimo

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Dirbu dėstytoju 30 metų. Tapo labai sunku rasti bendrą kalbą su studentais, kurie gali sakyti viską, ką nori. Be to, mūsų dienomis matome reikšmingą jaunimo pažangumo, kultūros, atsakomybės sumažėjimą. Ar kabala siūlo kokį nors esminį sprendimą?
Atsakymas. Suprantu, kad žmonės ieško, juolab dėstytojai, kurie dirba su studentais ir mokiniais.
Tačiau esmė ta, kad tai auklėjimo problema, pedagogikos, juk auklėjimu niekas neužsiima, taip pat ir Jūs. Dėstote kokią nors discipliną, o kas per žmonės ją studijuoja ir kodėl jų santykis su tuo dalyku turi būti teisingas? Dėl ko jie turi būti mandagūs, o ne reaguoti bendrai priimtu slengu?
Jie kalba su jumis taip, kaip kalba tarpusavyje ir mano, kad tai normalu. Jie nepyksta  vienas ant kito dėl tokių žodžių, jiems tai įprasta kalba, – tai dėl ko turėtų su jumis bendrauti kitaip?
Nėra auklėjimo! Mokykla neauklėja vaikų!
Vaikų darželiuose ir mokyklose vaikams reikia aiškinti mažiausiai po dvi valandas per dieną, kas tai yra žmogus, jo charakteris, jo prigimtis, kokia berniukų ir mergaičių, merginų ir jaunuolių, vyrų ir moterų psichologija, kokie tarpusavio santykiai tarp lyčių, tarpusavio santykiai tarp jaunesnių ir vyresnių.
Bet aiškinti viską iš gamtos požiūrio taško: kaip visa tai mumyse sukurta ir kaip mes tai turime perdaryti. Visi mūsų neigiami proveržiai duoti tam, kad juos ištaisytume.
Reikia sodinti vaikus į ratą ir kartu su jais aptarinėti visas tas problemas. Tuomet mokymo sistema taps ir auklėjimo sistema. Tačiau kol kas to, deja, nėra. Dėl to kiekvienais metais daugės neigiamų reiškinių mokyklose ir kitose mokymo įstaigose.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Kodėl žmogų reikia auklėti?

Vidurinis kelias auklėjant vaikus

Komentarų nėra

Europa apimta žlugimo baimės

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Nuomonė (antrasis ES žmogus Frans Timmermans). Pirmą kartą per mano sąmoningos patirties Europos bendradarbiavime laikotarpį man atrodo, kad šis projektas iš tikrųjų gali žlugti. Europos Sąjunga susidūrė su tokia daugybe krizių, kad gali nuo jų neatsitiesti.
Maniau, kad Europa vystėsi būtent dėl krizių. Bet 2015 metais pirmą kartą suabejojau, kad jos dar gali mums duoti naudos.  Pasikeitė tai, kad dabar mechanizmas sugedęs ir krizės daugiau nesukuria naujos politinės energijos, kuri stumtų mus judėti pirmyn.
Egoizmas nustojo augti, krizės jo nebestumia pirmyn. Europa turi kelti sau strateginius tikslus. Migracijos krizės, terorizmo ir kaimyninių šalių nestabilumo fone ji negali apsiriboti vien tik smerkimu ir nuostolių ribojimu.
Komentaras. Egoizmas ne tik nustojo augti ir stumti mus pirmyn,  didesnio  vystymosi link, bet ir įgyja uždaros, integraliai susijusios vientisos sistemos struktūrą – dėl to mes negalime valdyti šeimos, savęs, visuomenės, valstybės, pasaulio – tai ir yra dabartinės krizės ypatumas.  Ir ištaisyti ją galima tik pakeičiant patį žmogų – kad atitiktų tokią ryšių sistemą, kurioje mes atsidūrėme.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur eina Europa?

Europa patiria sudėtingiausią laikotarpį

Kas apsaugos Europos Sąjungą nuo iširimo?

Komentarų nėra

Kančių sumažinimo formulė, 3 dalis

Krizė, globalizacija, Platinimas

Klausimas. Koks skirtumas tarp kančios natūraliai vystantis ir greitinant laiką? Jei visas skirtumas – tik laikas, vadinasi, aš turėsiu sirgti šimtą kartų?
Atsakymas. Imkime pavyzdžiu neseniai įvykusį teroristinį aktą Prancūzijoje, Nicoje, kur žuvo daugiau nei 80 žmonių. Tai baisi tragedija, sukrėtusi visą pasaulį. Visas pasaulis jaučia šį smūgį, juk kiekvienas matuojasi šią situaciją sau, nes tai gali nutikti bet kur.
Tačiau galima buvo pervesti šias kančias į dvasinį lygmenį ir išvengti tragedijos. Kiek šios kančios pastūmėjo žmoniją gėrio link, į suvokimą apie vienybės būtinybę? Ne daugiau milimetro.
O vietoj to pakaktų tik nedidelių dvasinių pastangų, siekiant nors truputį sutikti su tuo, kad išsigelbėjimas vienybėje, visų suartėjime mūsų globaliame pasaulyje, šiek tiek suvirpinant savo širdį ir protą, taip neutralizuotume visas šias kančias.
Ir viena, ir kita stumia mus tikslo link. Bet kokias milžiniškas kančias reikia išgyventi, kad pasistūmėtume natūraliu keliu! Prireikė keturiolikos milijardų metų, kad išsivystytų negyvoji gamta žemės rutulyje. Porą milijardų metų vystėsi augalinis pasaulis, dar milijardą metų – gyvūninis. Ir dar šimtas tūkstančių metų praėjo, kad iš beždžionės taptume žmonėmis.
Pažvelkite, kokia laiko proporcija egzistuoja tarp negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus lygmenų. Aukščiausioje, žmogaus, pakopoje vystymasis vyksta labai greitai.
Lygiai taip pat sukurta visa šiuolaikinė technika: greitesnė, jautresnė ir žymiai galingesnė. Juo didesnė gamtos jėga, tuo labiau ji yra paslėpta ir greičiau veikia. Čia slypi skirtumas tarp natūralaus kelio ir laiko greitėjimo. Galima buvo išvengti daugelio kančių ir pagreitinti laiką.
Klausimas. Tai reiškia, kad teroristiniai aktai vyks dar dažniau?
Atsakymas. Galima išvengti teroristinių aktų, jei naudosime vienijimosi metodiką, kurią siūlo kabala. O kol to nedarome, teroristiniai aktai vyks vis dažniau, juk pasaulis visą laiką juda pirmyn, mūsų egoizmas nuolatos auga.
Pasaulis nepasilieka ankstesnėje būsenoje, mokydamasis smūgiais – jis juda į priekį. Jis turi asmeninę vystymosi dinamiką. Egoizmas vis stiprėja. Ir todėl prieš 20 metų pakako vieno didelio smūgio per metus, kad mus kažko pamokytų, o šiandien reikia jau 20 smūgių per metus.
Juk mūsų egoizmas tapo didesnis. Tai tarsi vaikas, kuris tapo egoistiškesnis, žiauresnis, užsispyręs ir todėl tenka jį bausti labiau, nei tą, kuris tik truputį tingi. Todėl pasaulis gauna žymiai daugiau smūgių, nei prieš 20 metų. Ir jei nesivystysime Šviesos keliu, tai taip ir tęsis: smūgis po smūgio, vis daugiau ir daugiau.
Aš tik tikiuosi, kad tai nevirs gamtinėmis katastrofomis. Kol kas tai tik globalus atšilimas ir taifūnai, bet jei mes nepradėsime savo išsitaisymo, tai prieisime iki tikrų gamtinių kataklizmų.

Iš 2016 m. liepos 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Kančių mažinimo formulė, 2 dalis

Eikime geruoju keliu

Komentarų nėra

Jei ne aš sau, tai kas man

Dvasinis darbas

Klausimas iš feisbuko. Ką reiškia „jei ne aš sau, tai kas man“? Tai juk prieštarauja Jūsų visad sakomam teiginiui – „Nėra nieko kito, tik Jis“.
Atsakymas. Jeigu susimąstysime, tai iš tikrųjų išeina taip, kad jei ne aš sau, tai kas man padės? Žmogus turi rūpintis savimi tiek, kiek tai būtina, kad egzistuotų ir normaliai funkcionuotų.
O visa kita – „jeigu aš sau, tai kam aš?“ – kitiems. Bet tik po to, kai apsirūpinau būtinais dalykais, juk „be duonos nėra Toros“.
Klausimas. O kur šioje formulėje svarbiausio principo „Nėra nieko kito, tik Jis“ vieta?
Atsakymas. Šis principas ragina mus elgtis šitaip: turiu galvoti apie save tiek, kiek būtina ir ne daugiau, o visa kita (kas pranoksta būtinus dalykus) duoti kitiems, nes taip mane įpareigoja aukštesnysis valdymas.
Juk nėra nieko kito tik Jis – tik aukštesnysis valdymas, kuriam paklūstame ir privalome laikytis jo sąlygų, kad tinkamai egzistuotume.

Iš 2017 m. vasario 1 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas padės akliesiems?

Gali keikti, tik nepamiršk Manęs

Ką mums suteikia vienybė?

Komentarų nėra

Kas yra sielos sudužimas?

Kūnas ir siela, Viena siela

Klausimas. Kas yra sielos sudužimas? Kaip siela gali sudužti? Ar tai panašu į sudužusią širdį?
Atsakymas. Sudužusi siela – tai būsena, kai vienas didžiulis kūrinys staiga subyra į smulkias dalis, kurios nejaučia tarpusavio ryšio.
Šiandien būtent tokia ir yra visa žmonija. Ji nejaučia esanti tarpusavyje susijusi, priklausoma, nejaučia, esanti vienos visumos dalimi, kaip mūsų kūno ląstelės. Tai mūsų problema.
Kūrėjo užduotis – stumti mus pirmyn per tokius įvykius, kurie priverstų žmones pajausti būtinybę užmegzti tarpusavio ryšį ir susivienyti į vieną bendrą sielą.
O kol kas kiekvienas iš mūsų egzistuoja arba kaip jos fragmentas, arba kaip taškas, nejaučiantis savo būsenos bendroje sieloje ir tejaučiantis gyvenimą gyvūniniame kūne.

Iš 2016 m. lapkričio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Laisvo pasirinkimo pakopos

Komentarų nėra

Kančių mažinimo formulė, 2 dalis

Egoizmo vystymasis, Valios laisvė, gyvenimo prasmė

Vien kančių keliu, judant tik dėl smūgių, neįmanoma nieko pasiekti. Mums vis tiek teks išsivystyti iki Šviesos kelio, o smūgiai tik prailgins laiką.
Mes tiesiog taip prailginame savo kančias ir sulėtiname jų šaltinio suvokimą. Galiausiai, vienaip ar kitaip, teks jį pažinti ir pradėti su juo dirbti.
Tiesiog įsiklausydami į kabalistų patarimus, galėtume tuoj pat naudotis Aukštesniąja sistema ir pareikalauti iš Šviesos šaltinio, kad jis mus paveiktų. Jei mes patys imsime organizuotis į ratus pagal panašumą į ištaisytą sielą, formuodami ištaisytus ryšius ir stengdamiesi pakilti aukščiau savo egoizmo, tai Aukštesnioji Šviesa veiks pagal mūsų pastangas, įgyvendindama mūsų ryšį ir sušvis jo viduje. Tai vadinama Kūrėjo atskleidimu kūriniams šiame pasaulyje.
Būtent tuo ir užsiima kabalos mokslas – Kūrėjo atskleidimo kūriniams šiame pasaulyje metodika. Ir tuo labai sutrumpiname sau laiką ir kančias, juk iš karto einame Šviesos šaltinio, sukūrusio mūsų egoizmą, link ir reikalaujame, kad Šviesa viską ištaisytų. Todėl mums reikia pažadinti save, o ne kentėti.
Kančių keliu pamažu judame Šviesos kelio link, bet ypač lėtai. Kančių kelias yra aprašytas pranašų, juk jis tiksliai nulemtas – tai egzistuojanti programa. Pranašai, kurie buvo kabalistais, matė Aukštesniąją sistemą, dešiniųjų ir kairiųjų jėgų konfrontaciją joje, ir todėl suprato, kokias kančias būtinai turi praeiti mūsų norai, kad pasiektų galutinį išsitaisymą.
Jie rašo, kad gailestingos motinos virs ir valgys savo vaikus. Tai bus baisūs laikai. Mums rodo, kas atsitiks, jei neisime Šviesos keliu, greitindami laiką – kokių baisių fizinių kančių reikės, kad pastūmėtų mus kurti indą Šviesai natūralios evoliucijos raidos lygiu.
Pranašai gali aprašyti šį scenarijų, kadangi jis išplaukia iš bendros formulės: kančių kiekis, padaugintas iš jų kokybės. Tai vienintelis kelias, juk jis visas dangaus rankose. Bet pranašai nežino, kiek asmeninių pastangų mes pridėsime prie šio proceso. Niekas negali žinoti šito iš anksto, juk čia mums suteikta valios laisvė.
Tęsinys….

Iš 2016 m. liepos 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Eikime geruoju keliu

Dieviškasis patentas

Komentarų nėra

Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Dvasinis darbas, gyvenimo prasmė

Visos kančios, paruoštos mums natūralaus vystymosi kelyje, turi būti atskleistos. Juk mes esame sistemos viduje ir turime suvokti visą savo blogį, kad jį ištaisytume ir pasiektume gėrį. Bet mes galime pagreitinti šį procesą ir pervesti kančias į kitą lygmenį.
Todėl Baal Sulamas rašo, kad priešlaikinis knygos „Zohar“ atskleidimas sukėlė daug kančių, bet vis tiek privedė prie to, kad šiandien pasaulis stovi ant išsilaisvinimo slenksčio.
Todėl turime stengtis judėti pirmyn ir sutrumpinti laiką, kad kiekvienas ir visas pasaulis pereitų į Šviesos, greitėjimo (achišena) kelią. Neverta laukti, kol gausime smūgių, ir Ji atsiskleis iš aukščiau, pasireikšdama šiame pasaulyje ir versdama mus išsitaisyti. Juk patys galime pagreitinti savo vystymąsi ir nukreipti smūgius į kitą plokštumą, ir, nors vis tiek kentėsime, bet jau kitaip.
Vietoj gyvūninio lygmens kančių kentėsime žmogiškai, kitaip tariant, dėl noro nebuvimo ir nesupratimo, kaip gyventi. Tai irgi kančios, kurios ir dabar kankina daugelį, privesdamos prie depresijos, o kartais net savižudybės.
Žmonės stengiasi nuslopinti šias kančias antidepresantais ar narkotikais. Bet jos jau kyla dėl tikslo neturėjimo, o tai priskiriama žmogaus lygmeniui. Anksčiau kančios buvo grynai materialios, žemiškos, kylančios dėl maisto, sekso, šeimos, pinigų, garbės, žinių trūkumo.
Bet koks kabalos metodikos platinimas skatina bendrą vystymosi Šviesos link procesą. Kančios neišnyksta, bet tampa žmogiškomis: kenčiame dėl trūkumo supratimo, tikslo – dėl to, kas reikalinga žmogui, o ne tik jo gyvūniniam kūnui.
Kitaip tariant, kančios tampa kokybiškesnės. Kančių kiekis, padaugintas iš jų kokybės, nulemia indo (noro) apimtį, kuriame kūrinys turi atskleisti visą Šviesos begalybę.
m (kiekis) x h (kokybė) = V (tobulas indas)
Jei kančių kokybė kyla, tai jų kiekis mažėja, ir priešingai. Vadinasi, turime galimybę sumažinti kančių skaičių, didindami jų kokybę. Bet turime pasiekti reikiamą apimtį, kančių stiprumą, kad indas būtų tobulas. Mes visi egzistuojame pagal šią formulę.
Sakykime, minutė kančios dėl to, kad esu toli nuo Kūrėjo, atitinka mėnesį kentėjimo dėl to, kad pralošiau loterijoje. Iš esmės, kančios ateina iš vieno šaltinio, bet mes galime pakelti jas į kitą lygį, kitą dažnių diapazoną, kitą kokybę ir tokiu būdu sutrumpinti jų laiką.
Tai panašu į tai, kaip šiuolaikiniai prietaisai sugeba didžiulį informacijos kiekį akimirksniu perduoti trumposiomis bangomis, aukštais dažniais. Anksčiau, kol prietaisai buvo ne tokie tobuli, tokiam pačiam veiksmui atlikti reikėjo daugybės valandų.
Kančios gali mus pastūmėti iš nugaros, jei patys nenorime eiti pirmyn: kai nėra pinigų, nėra ką valgyti, tenka ieškotis darbo. Jei mane traukia tikslas, kuris šviečia priešakyje, tai pats ieškausi jėgų šaltinio, kuris padeda judėti. Didžiulis skirtumas, ar jausti materialias kančias, ar pakeisti tikslingomis. Pagal tai yra vertinamas žmogus.
Vis dėlto privalome atidirbti tam tikrą kančių stiprumą: kiekį, padaugintą iš kokybės. Todėl kažkuriuo būdu, arba natūralaus vystymosi, arba greitindami laiką, arba abiem būdais pakaitomis, privalome sukurti į tobulą indą (norą).
Pratęsime.

Iš 2016 m. liepos 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 2 dalis

Kodėl mes kenčiame? 3 dalis

Kodėl mes kenčiame? 4 dalis

Komentarų nėra

Dėl ko kenčiame? 4 d.

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Tikrasis tikslas – išsiaiškinti kančių šaltinį, jų funkciją ir išmokti jas teisingai naudoti gėriui.
Kančių šaltinis – tai pagrindas visos kūrinijos. Kančios sukurtos Šviesos, Aukštesniosios jėgos, kuri nori pripildyti kūrinį, dėl to veda ir jį vysto. Mes galime vystytis tiktai kančių padedami, jos galų gale atveda prie klausimo apie gyvenimo prasmę.
Žmogus turi pakilti virš kūniškų malonumų: maisto, sekso, šeimos, pinigų, valdžios, žinių ir suprasti, kad egzistuoja tikrasis ir amžinasis užpildymas. Ta pati Šviesa, kuri sukūrė kančią, dabar jas užpildys.
Nesvarbu, nuo ko kenčiame, bet kuri kančia – tai užpildymo trūkumas. Dėl to šiandien taip paplito narkotikai. Juk norų tiek daug! Pavartojęs narkotikų, jis jau nieko nenori, ir jam pavyksta nuraminti kančias.
Narkotikai atjungia protą, veikdami smegenų receptorius, o Aukštesnioji šviesa, užpildanti norą, padidina jį ir priverčia norėti vis daugiau, kad pasiektume amžiną ir tikrą pripildymą.
Aš nepanaikinu kančios: kančia ir šviesa veikia kartu. Tai vadinama pripildymu viduriniojoje linijoje, kuomet rūpinuosi, kad kančios (noras) išliktų: nesiekiu tiktai prisipildyti ir jas užgesinti, kad netekčiau visų norų.
Branginu kančias, duodančias galimybę visą laiką jas pripildyti ir mėgautis, pereinant nuo kančios prie prisipildymo, lig malšinant alkį. Kaip prieš maistą stengiamės sužadinti apetitą: pasivaikščioti, suvalgyti ko nors aštraus, pakalbėti apie maistą. Teisingai naudojamos kančios atneša malonumą.
Žmonės pasiruošę mokėti nemažus pinigus, kad atgautų apetitą, seksualinį geismą, moka psichologams, kad palaikytų norą turėti šeimą, išvengti skyrybų. Visi norai atneša naudos, ir jų negalima užgniaužti. Net gi skausmas yra gerai, nes praneša apie ligą ir verčia eiti pas gydytoją ir pasirūpinti gydymu.
Kančios atlieka labai svarbią funkciją, dėl to negalima jų nuimti, o reikia jomis teisingai pasinaudoti. Tuo ir užsiima kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame, 1 dalis

Kodėl mes kenčiame, 2 dalis

Kodėl mes kenčiame, 3 dalis

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai