Šiame paveiksle svarbiausia suprasti, kad mūsų visų būsena − viena. Kai mumyse pabunda taškas širdyje, jis stumia mus atskleisti tikrąją realybę, visiškai priklausomą nuo paties žmogaus pastangų ir nuo nieko daugiau.
Visa tikrovė jau nuo pat pradžių yra tobula, nuostabi. Tačiau neatskleisdami blogio, nepatirdami kančių, liūdesio, negalėsime pajausti tikrosios realybės.
Tada žmogus savaime pateisina visus etapus, kuriuos praėjo savo norų vystymosi kelyje. Dabar jis supranta, kad visos kančios, kurias patyrė kiekviena jo sielos dalis, buvo būtinos, kad atskleistų tikrą, nuo pat pradžių tobulą būseną.
Norai atrodo atskirti, sudaužyti, atitolę vieni nuo kitų ir kenčiantys, nes tik tokia forma žmogus gali ištverti šią milžinišką kančią. Tik dėl to, kad ji pasidalino į daugybę dalių, kurias jis jaučia kaip svetimas.
Palaipsniui, veikiant Šviesai, taisančiai žmogaus požiūrį į tas dalis, žmogus atskleidžia, kad tai jo paties dalys, ir šitaip įgyja gebėjimą pateisinti tas kančias, kurias per visą istoriją patyrė pasaulis.
Taip jis sukaupia savyje visas šio didžiulio indo (noro) kančias ir gali jį ištverti. Tai milžiniškas visų laikų ir visų sielų sukauptas skausmas, surinktas į vieną indą su meile sieloms, susijungus su jomis. Ir tada žmogus patiria „liūdinčiojo dėl Jeruzalės“ – bendros sudaužytos Malchut būseną. O ją atskleidęs taip pat randa jos džiaugsmą.
Tampa akivaizdu, kad sudužimas buvo būtinas, kad padėtų mums atskleisti visos šios milžiniškos sielos kančias, būnant priešingiems jos tobulumui.
Todėl žmogus pateisina visus šiuos veiksmus: sudužimą ir visą taisymosi procesą, nes įžvelgia didelį Kūrėjo palankumą ir absoliučią Jo meilę jam.
Jeigu ne sudužimas, žmogus nepajėgtų atlaikyti tokio didelio, tuščio kli/noro – priešingo savo didžiajam davimui! Todėl sudužimas, kurį dabar patiriame – tai puiki galimybė įgyti absoliutų troškimą, absoliučią baimę ir liūdėti dėl Jeruzalės – kad pagaliau pajaustume jos džiaugsmą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 9 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonijos vystymasis – tai ryšių plėtra

Blogai yra nežinoti apie savo ligą

Masto problema

Klausimas: Sprendžiant iš naujų tendencijų, pasaulio šalims teks suirti iš vidaus, kad atgimtų iš naujo…
Atsakymas: Visas pasaulis turi suirti, bet irimas gali vykti arba fiziniame, arba supratimo, sąmoningumo lygmenyje. Viena iš dviejų: arba mums, kad suprastume, jog būtina „sužlugdyti“ egoistinę dvasią, teks visiškai žlugti materialiąja prasme, arba mes išvengsime materialiosios kracho dalies ir pereisime į dvasinį žlugimo įsisąmoninimą, kad po to padėtį ištaisytume.
Šiaip ar taip, privalai ateiti į sudužimą, į vidinį žlugimą – galimas daiktas, kad dėl to teks žlugti ir iš išorės.
Pavyzdžiui, šiandien Izraelyje į socialinio protesto bangą bandome įlieti žinią apie vienybės ir integralios visuomenės sukūrimo būtinybę. Klausimas: ar efektyvios mūsų pastangos? Galimas daiktas, prireiks nedidelių kančių, idant žmonės suprastų, jog iš tikrųjų trūksta tiktai šito ir tik taip galima pasiekti teisingą paskirstymą.
Liaudis iš tiesų nori socialinės lygybės – tačiau, kaip ją įgyvendinti? Netinka diegti tai, kas patinka tau, bet nepatinka kitiems. Socialinė lygybė turi aprėpti visus, visą visuomenę. Argi galima šitai įgyvendinti be tarpusavio laidavimo?
Gerai, jeigu žmonės tai įsisąmonins. Priešingu atveju prireiks bėdų. Kitų variantų nėra: arba gerasis kelias, arba kančių kelias. Jeigu nepasiseka gerajame kelyje, tuomet prie jo jungiasi antrasis. Šitaip bus visose mūsų gyvenimo srityse.
Kuo labiau mums pavyks paveikti aplinką, tuo didesnė tikimybė, kad neteks išgyventi tikrų karų, į kuriuos, kaip rašo Baal Sulamas, galime nusiristi netinkamai susiklosčius aplinkybėms.

Iš 2011 m. rugpjūčio 18 d. pamokos pagal laikraštį „Liaudis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmo aklumas

Kelias į tarpusavio laidavimą

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Kančia, sielvartas, sudužimo pakopa privalo atsiskleisti. Tačiau ji gali atsiskleisti tiesiogiai, visiškai nepasaldinta Šviesos. Arba ją gali lydėti būtinumo įsisąmoninimas, kai pats jos lauki – kaip ligonis, einantis pasitikrinti pas gydytoją. Nors jis ir bijo, kad aptiks jo ligą, tačiau trokšta ją atskleisti, kad po to galėtų gauti gydymą.
Yra žmonių, kurie nenori nieko žinoti apie savo ligą, tačiau vėliau jie neišvengia bėdų.
Todėl visą laiką turime krypti dešinėn – į susijungimą, meilę bei kūrimo tikslo ir jo sumanymo suvokimą, ir taip padedame blogiui greičiau atsiskleisti! Tai reiškia, kad „Izraelis greitina laikus“, t. y. aš bėgu pirmyn, nelaukdamas, kol man smogs pasivijusi lazda.
Tačiau tai įmanoma tik tada, kai nuolat gauni tikslo svarbą ir blogio atskleidimo svarbą. Todėl vadinu tai blogiu specialiai, o ne todėl, kad kenčiu. Aš nesijaudinu, kaip jausiuosi – svarbiausia, kad šis blogis atsiskleistų to gėrio, kuris laukia manęs ir vadinasi davimu, meile, atžvilgiu.
Jei tokia forma atskleisiu egoizmo klodus, kančią, tai pereisiu visas jo 0-1-2-3 stadijas iki paskutinės 4-osios, o ten suprasiu, kad kiekvienas dalykas susideda iš kairiosios pusės atskleidimo. Tik atskleisdami savo tuščius norus, galime atverti tikrąją realybę, kurioje jau esame.

Ištrauka iš 2011 m. rugpjūčio 9 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešaukite „Ne!“ ant slenksčio…

Nesutaisysi – nevažiuosi

Neutralioje zonoje tarp gėrio ir blogio

Dabar visa žmonija turi pasirinkti. Vystėmės savo egoizme, kol jis uždarė mus vienoje integralioje sistemoje, kurioje esame visiškai priklausomi vieni nuo kitų. Todėl dabartinis pasaulis tapo globalus, kitaip tariant, mūsų tarpusavio ryšys tapo visuotinis ir abipusis, ir mes niekaip negalime jo apeiti.
Todėl ir nebemokame valdyti tokio pasaulio. Juk jis tampa panašus į aukštesniąją sistemą ir šios dvi sistemos egzistuoja lygiagrečiai viena kitos atžvilgiu. Viena – tai mūsų tvirtų tarpusavio ryšių sistema, tarsi pasaulio Acilut arba Begalybės pasaulio Malchut, kuri jau yra ištaisytos, būsimos būsenos. Ir antra sistema – mūsų dabartinė būsena, kur mes, egoistai, priešinamės vieni kitiems.
Jeigu būtume tiesiog paprasti pavieniai egoistai, kiekvienas jaustume nedidelius nemalonumus ir problemas, bet žinotume, kaip juos ištaisyti. Bet šiandien, kai besivystydami pasiekėme tokią būseną, kai visa ši sistema šiurkščiai blokuojama, nežinome, ką daryti.
Kiekvienas atskirai jau nebegalime susitvarkyti su problemomis savo gyvenime, ir krizė įsiplieskia visame kame: nuo asmeninės – šeimoje, darbe, su pačiu savimi, iki globalios krizės visuomenėje, kultūroje, švietime, net ekologijoje, kitaip tariant, mus supančioje gamtoje.
Visur atsiskleidžia krizė – ir žmogaus viduje, ir jo išorėje. O žmogus nežino, kaip su ja susitvarkyti, juk susidaro uždara, integrali sistema. Dabar nebeturime pasirinkimo – kančių verčiami privalėsime surasti tokį ryšį tarp mūsų, koks tiks aukštesniajai sistemai, kad šie du pasauliai – aukštesnysis ir šis pasaulis – atitiktų vienas kitą, kol tobulai susijungs į vieną.
Dabar patys nusistatome ribą, iki kurios norime pasistūmėti šiam atitikimui pasiekti. Bet tiek, kiek nenorėsime patobulėti, šis mūsų „nesuderinamumas“ grįš kančių bumerangu. Sakykime, kad pagal kūrimo programą, pagal tą skaitiklį, parodantį, kiek pasisuko vystymosi smagratis, aš jau turiu būti ant kokios nors pakopos, „10 cm“ priartėjęs prie dvasinio pasaulio.
Ir visas pasaulis turi būti tiek pajudėjęs, nors jame gyvena skirtingi žmonės: vieni geriau supranta, kiti – blogiau, o dar kiti iš viso nieko nejaučia. Juk taip, kaip visa gamta sudaryta iš skirtingų lygmenų : negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus, toks pasiskirstymas yra ir žmogaus viduje.
Bet visas pasaulis, visa savo didžiule mase privalo šiandien žengti žingsnį pirmyn. Jeigu nežengsime, tai ši delta – mūsų patobulėjimo trūkumas, jaučiamas viduje su minuso ženklu – kaip kančios. Bet būtent jos mus judina pirmyn.
Tau nepavyks pabėgti nuo šio darbo. Variklis toliau veikia, ir jeigu toliau nenori dirbti, tai vietoje pakopos „1“, gausi – „2“, o paskui – „3“ tol, kol prieisi tokias kančias, kad daugiau nebegalėsi spyriotis.
Bet kokiam užsispyrimui yra riba. Iš tiesų, esame labai jautrūs malonumams arba skausmui, juk mūsų materija – tai noras patirti malonumą. Todėl galime neabejoti, kad galiausiai pasaulis pajudės pirmyn.

Iš 2011 m. liepos 29 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Į vienybę – taikiuoju keliu

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Gyvenimas dėl akimirkos

Klausimas: Koks Jūsų požiūris į šiandienos įvykius, tiksliau, į jų tendenciją? Į tai, ko dar nebuvo prieš keletą dienų, kalbant apie Angliją, Čilę?
Gaila, bet greitai betvarkės liepsnose atsidurs visas pasaulis, juk tam, kas vyksta, vaistų nėra, ir niekas jų neras. Kodėl Jums nepalaukus – pamatys, kad jokios priemonės nepadeda ir sutiks mūsų klausytis?
Juk istorikas Gordonas Braunas, dar būdamas Didžiosios Britanijos ministru pirmininku, ir daugelis kitų įtakingų veikėjų, jau prieš daugelį metų kalbėjo, kad pasaulis – vientisas, suprato, kad tik visų žmonių susivienijimas atneš į šį pasaulį visų problemų, krizių sprendimą. Kodėl jie šių klausimų nesprendė taip, kaip Jūs – vienydami žmoniją, įvesdami naują auklėjimą, propaguodami tarpusavio laidavimą?
Atsakymas: Per visą istoriją žmoniją pirmyn stūmė individualiai besivystantis kiekviename iš mūsų egoizmas – mes veržėmės jį realizuoti ir užpildyti. Toks buvo visas mūsų egzistavimas. Šiais laikais gamta mus valdo ne vystydama egoizmą – jis pasiekė savo ribą, ir jau 50 metų rodosi mums kaip išsisėmęs.
Mūsų egoizmas tapo susijęs, todėl pradedame matyti savo tarpusavio ryšius su kitais. Vadiname tai „globaliu pasauliu“. Iš tikrųjų, ne pasaulis, bet mes tapome globalūs. Todėl, kaip tvirtina mokslininkai, esame priversti taisytis ne individualiai, o būtent globaliai – taisyti tarpusavio ryšius.
Štai čia ir sustojo visi pasaulio mokslininkai – niekas pasaulyje nežino, kaip tai daryti. Kuo didesnė pasaulyje bus betvarkė, krizė – tuo didesnio reikės ištaisymo.
Tapęs integraliu (susijusiu), pasaulis tapo valdomas dviejų jėgų – ne tik egoizmo jėgos iš užnugario, kuri per visą savo istoriją sistemingai pagal gamtos programą stumia mus iš nugaros, bet dar ir tikslo traukos jėgos – savo suvienytos būsenos. Tačiau šią jėgą turime priversti veikti mus – kaip mažas vaikas, jeigu nesiveržtų tapti suaugusiu, liktų gyvūnu.
Eiti pirmyn, susijungti skatinančiai jėgai sužadinti skirta kabalos metodika. Kitaip mus iš nugaros spaus tik viena neigiama jėga, kuri sukels dideles, visaapimančias kančias, net karus. Todėl kabala atsiskleidžia būtent tokiu metu. Apie tai kalba visi kabalistai – paskaitykite Baal Sulamo straipsnius, pvz.: „Toros dovanojimas“, „Laidavimas“, „Taika pasaulyje“.
Be to, turime prisiminti: kuo didesnes kančias sukelia stumiamoji jėga, tuo pasauliui labiau reikalinga jėga, traukianti į priekį, kad judėtume pirmyn, į susijungimą ne per kančias, o taikiai  viliojant gerajai jėgai.
Kadangi būtent Izraelio tauta susikūrė žmonių susijungimo metodikos, raginančios „pamilti artimą, kaip save patį“, pagrindu, tai joje net po moralinio nuosmukio liko „altruizmo genas“, kuris gali pažadinti spartinančią, viliojančią pirmyn, į vienybę, jėgą. Jeigu jis jos nepažadina, o pasaulis į tikslą juda vejamas kančių, tuomet teisios pasaulio tautos, tvirtinančios, kad pasaulio kančių šaltinis yra Izraelio tauta.
Ne ji pasirinko būti ištaisymo metodikos vedle, todėl ji nepajėgi atsiriboti nuo šios misijos. Pasaulio tautų kančios lems tokį spaudimą ir pyktį Izraelio tautai, kuris įpareigos ją būti pasaulio ištaisymo vedle.

Daugiau šia tema skaitykite:

Abipusis laidavimas – visam pasauliui

„Viena šeima“ – ne utopija!

Laisvo pasirinkimo pakopos

Klausimas: Gyvenimas mūsų pasaulyje atrodo kaip viena nesibaigianti kančia su pertraukėlėmis, kurios leidžia žmogui atsistoti ant kojų po eilinio likimo smūgio, kad gautų kitą.
Tokia žmogiškoji istorija, toks eilinio žmogaus gyvenimas. Koks tai procesas ir kur jame dovanos, kurias Kūrėjas atneša kūriniui?
Atsakymas: Įsivaizduok: tolimoje tolimoje galaktikoje aš peržvelgiu bekraštę žvaigždžių erdvę ir ieškau kažko šioje begalybėje. Įgaunu šviesos greitį ir lėtai įveikiu milijardus šviesmečių, artėdamas prie mūsų galaktikos, prie mūsų Saulės sistemos, prie mūsų Žemės. Aš nusileidžiu ant paviršiaus ir čia randu žmones.
Sunku įsivaizduoti skalę, kurioje sugretinčiau tokius skirtingus mastus.
Panašiai ir mes nesuprantame, kokioje esame sistemoje. Mes mokame skaičiuoti ir tyrinėti savo mastu, pagal savo kriterijus. Svorį palyginame su tuo, kiek galime pakelti, atstumą – su tuo, ką galime įžiūrėti, gėrį ir blogį – su tuo, kas mums gerai ir blogai. Visas mūsų spektras – mažytis milžiniškos skalės fragmentas su menkučiais skirtumais.
Tačiau dabar kalbame apie dvasinę sistemą, kurioje visa mūsų Visata nepastebimai maža, apie mechanizmus, didžiulius pagal savo kokybines charakteristikas. Palyginus su jais, visas mūsų pasaulis yra vienoje savybėje – mažame egoistiniame nore, kurį atgaivina šviesos kibirkštėlė. Šito noro materiją kaip „kažką iš nieko“ sukūrė Šviesa, kuri čia prasiveržė, nubraižydama tikslią dvasinio kūrinio projekciją.
Ir štai iš tokios būsenos tu dabar sprendi apie visos žmonijos kančias. Teisingai, tokie mūsų pojūčiai, kiekvienas neigia pagal savo trūkumus ir teisia pagal tai, ką mato jo akys. Na, ką gali padaryti? Taip turime judėti į priekį, o suprasti daugiau – ne mūsų jėgoms. Gigantiškas paveikslas išskleistas priešais, bet negali jo įžiūrėti.
Mes sugebame tiktai šiek tiek suprasti paprastą faktą: norų trūkumą, indų trūkumą. Klausimų užtenka: „Ar gali Kūrėjas pakeisti save, nekintantį? Ar gali Jis sukurti akmenį, kurio pats nepakeltų? Kodėl Jis iš pradžių nesukūrė mūsų tobulų?“ Bet visos šios mįslės – beprasmės.
Atsižvelgiant į mūsų gyvenimą, reikia suprasti vieną principą: mes turime išgyventi priešingas būsenas. Tiktai iš tų priešingybių, pažindami šviesos pirmenybę iš tamsos, mes formuojame indus aukštesniam, labiau pakylėtam pajautimui. Kai manyje bus užbaigti indai, pasaulis plačiai atsivers. Niekas nuo manęs nesislepia už akmeninės sienos, tiesiog aš turiu savyje sukurti indus, kad pamatyčiau tikrovę.
Šitas vystymasis būtinas, Kūrėjas negali jo įgyvendinti iš anksto. Kodėl? Kol kas nežinau. Galiu pateikti kelias prielaidas, bet tai nieko neduos. Nes tu į viską numosi ranka: „Netikiu! Vis tiek gali!“ O kitų faktų neturi.
Tačiau egzistuoja taisyklė: šviesos pirmenybė paaiškėja tamsoje. Bet kuris daiktas vertinamas tik lyginant su jo priešingybe. Todėl privalome etapais pereiti šitas būsenas, formuodami indus tikrovei, kurioje esame, atverti.
Mes esame Begalybės pasaulyje, bet tu to nejauti. Tad vystyk savo indus. Tau suteikė galimybę vystyti, kitaip tariant, taisyti juos. Tau specialiai davė sudaužytus norus, priešingus ištaisytiems. Kodėl? Kad tu augtum ir rinktum juos, suprasdamas ir atverdamas pasaulį.
Kitaip negalima. Paskui tu pateisinsi kūrinį.
Ilgas procesas, trunkantis keletą dešimčių tūkstančių metų, kai mes kenčiame, yra teisybė mūsų masteliu. Tačiau iš tikrųjų mes nesuvokiame, kokiuose mastuose egzistuojame. Be šito mažo „kambarėlio“ yra dar ištisas pasaulis, kurio tu niekada nematei. Tu gyveni ridike kaip tas vikšras iš Baal Sulamo pavyzdžio.
Klausimas: Kam šitam vikšrui pasakoja apie Duodantįjį ir Jo meilę?
Atsakymas: Kad tu siektum šito, kad suprastum: yra tikslas, dėl kurio apsimoka išlįsti iš ridiko. Dar daugiau, tau duoda ne tik supratimą, bet ir priemonę. Visi mes – tarsi kirminai ridike, bet jeigu kiekvienas pradės stumti kitus į lauką, mes iš tikrųjų išeisime.
Taigi, sprendimas yra. Kol tu mėgavaisi gyvenimu šitame pasaulyje, tau šito nesiūlė. Dabar gi tave įkelia į naują, globalią sistemą ir duoda sprendimą.

Iš 2011 m. birželio 23 d. pamokos pagal straipsnį „Toros galia“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam Kūrėjui reikia manęs?

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Mokslas apie pasaulį

Klausimas: Nesupratau, kaip fizinės kančios gali pagimdyti maldą ir padėti pasiekti kažkokį dvasingumą? Argi materialios kančios susiję su dvasinėmis?
Atsakymas: Fizinės kančios nesusiję su dvasinėmis. Apie kokias kančias kalbi – apie skausmą kojoje? Jei skauda koją, reikia eiti pas gydytoją. Kabala kalba apie santykius su artimu – tik pagal tai galime patikrinti save: ar su mumis viskas gerai, ar ne.
Kodėl materialiame pasaulyje apskritai jaučiame kažkokias kančias, tiesiogiai nesusijusias su dvasiniu keliu? Nes pasakyta, kad „kančios suminkština kūną (egoizmą)“ ir priartina prie klausimo: „Kodėl kenčiame? Kokia yra gyvenimo prasmė?“ Taip palaipsniui žmogus priartėja prie klausimų apie esmę.
Tačiau tai nereiškia, kad suskaudus kojai iškart turiu galvoti apie Kūrėją. Pirmiausia turiu nueiti pas gydytoją ir išsigydyti. Tačiau, jei jaučiu, kad manyje kyla pretenzijos draugams grupėje, tai jau problema, dėl kurios reikia kreiptis į Kūrėją.
Kitaip tariant, vienos kančios jaučiamos „gyvoje mėsoje“ ir irgi kažkaip netiesiogiai veda į tikslą, juk matome, koks laikinas ir niekingas mūsų kūnas bei gyvenimas, ir koks esu silpnas ir priklausantis nuo šio skausmo. O yra kančios, kurios atskleidžia, koks esu priešingas tikslui. Ir tada jau reikia kito gydytojo – ne otolaringologo, o visų gydytojų vyriausiojo gydytojo, sudaužytų širdžių daktaro.
Juk mano širdis, noras – sudaužyti! Sudaužyta mūsų siela, kurią Jis ir turi ištaisyti.
Kreipimasis į Kūrėją (Dievą) esant menkiausiai priežasčiai kilo dėl to, kad egoistiškai supratome ryšį su Juo. Kreipiamės į Jį siekdami sau gerovės, o ne ištaisymo. Todėl žmonės nuolat tiki, kad bus gerai, nors įvyksta atvirkščiai. Tačiau lyg akli nemato rezultato ir nenusivilia, nes egoizmas neleidžia liautis jam dirbus…
Et, jei tik atmerktų akis ir pamatytų, kad Dievo nėra, o yra tik griežtas gamtos dėsnis, kuris verčia prilygti jam – tapti gerais nepaisant savęs.

Iš 2011 m. gegužės 9 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ir kančios pavirs malonumais…

Ieškok ne nuskausminamųjų, o gydymo

Meilės kančios – saldžios

Klausimas: Gaudamas smūgį nuo Kūrėjo, žmogus gali protu suvokti, kad tai jam į naudą. Bet mes gyvename savo pojūčiais ir turime pereiti nuo protinio suvokimo prie tikro pajautimo, kad tai mums naudinga. Kaip vyksta šis perėjimas?
Atsakymas: Tu atskleidi, kad Kūrėjas nesiunčia tau smūgių, kad apskritai tai ne smūgis, Kūrėjas tiesiog žadina tave, nes myli ir trokšta atvesti į pačią geriausią būseną.
Atrandi, kad Kūrėjas tai padarė tyčia, norėdamas šiek tiek kilstelėti tave aukščiau egoizmo, kuriame tu esi, ir kad Jis neturi kitos išeities.
Tarkime, tu guli be sąmonės ir tave reikia atgaivinti. Žinoma, kai atsigauni ir sugrįžti į gyvenimą, jautiesi blogai, kenti dėl žaizdų, juk netekai sąmonės, būdamas kritinės būsenos.
Dabar tave ima grąžinti į gyvenimą. Gydytojai džiaugiasi: „Ligonis atgavo sąmonę!“ Bet, iš esmės, kuo čia džiaugtis? Dabar jis šaukia, kankinasi… Ar ne geriau jam likti be sąmonės? Ne!
Dabar tu supranti, kur skauda ir kodėl. Dabar telieka susikurti teisingą požiūrį į šias kančias: „Man skauda ten, kur nėra teisingo ryšio su Kūrėju.“ Jis žadina mane, trokšdamas, kad mylėtume vienas kitą ant pirmojo suartėjimo laiptelio – mano pirmojo dvasinio laiptelio.
Nuo šito laiptelio Jis spinduliuoja Savo požiūrį, šviečia Savo Šviesa. Aš jaučiu šį pirmąjį dvasinį laiptelį su visomis įmanomomis jo apraiškomis, tokiomis kaip bloga būsena, kadangi mano ego negali ištverti šios davimo, meilės artimam, ryšio už mano sielos ribų būsenos. Aš jaučiu tamsą, blogį, skausmą. Aš nenoriu šito!
Teisingai! Aš suvokiu, kad nenoriu šito, kad man blogai. Kas suteikia man šią būseną? Kūrėjas. Kodėl? Jis rodo man, kad jeigu dabar pasistengsiu pakilti aukščiau savo pojūčių, pakeisiu savo požiūrį į tokį, kurio trokšta Kūrėjas, kurį Jis rodo man, tai mes su Juo susiliesime. Tai ir turi įvykti!
O tu lyg atsisakai: „Ne, man blogai! Pasiimk tai iš manęs! Man nereikia nei kančių, nei apdovanojimų! Aš nieko nenoriu!“ Nenori – nereikia, ką padarysi…
Ką belieka daryti Kūrėjui? Bet kuriuo atveju Jis turi dėl tavęs planų. Jis supranta, kad tu – kvailys, todėl eina užuolankomis: Jis suteikia tau visas įmanomas kančias ir gyvenimiškas problemas, visiškai nesusijusias su Juo, kai nesupranti ir nejauti, kad tai Jis žadina tave. Jis tampo ir dursto tave iš visų pusių, pakiša tau bėdų, nelaimių ir problemų.
Taip Jis išsekina tave, o po to žadina, kad prisimintum Jį: „A… Yra Kūrėjas… Galbūt yra pateisinimas visoms mano bėdoms… Galbūt tai man į naudą…“ Tu jau pakeiti savo požiūrį. Kančios suminkština kūną, esi pasiruošęs būti kantresnis.
Tada Jis iš naujo suteikia tau tas pačias pirmojo laiptelio sąlygas susijungimui su Juo, ir tu jau žiūri į jas kitaip. Teisingai, tai nelabai patogu, ne taip jau gerai. Tai nemalonu, tačiau galima kentėti. Tu pradedi suvokti, kad prisilietimas prie Kūrėjo yra aukščiau už malonius pojūčius tavo ego viduje, kad turi pakilti virš savo malonių gyvuliškų pojūčių.
Tu turi kantrybės dozę, esi pasirengęs kentėti. Tuomet pradedi dirbti padedamas grupės. Tu jau nešauki „Ne!“, stovėdamas ant permainų slenksčio. Tu žinai, kad turi grupę, aplinką, matai, kad Kūrėjas vis dėlto nepaliko tavęs, kad tu susietas su Juo sąjunga.
Pradedi išnaudoti visą savo aplinką, kurią Jis sukūrė tavo gyvenime kaip priemonę pakilti aukščiau savo pojūčių ir pradėti kurti santykius, protu analizuodamas „teisybė ar melas“ vietoj „kartu ar saldu“.
Tai jau žmogaus, o ne gyvūno išaiškinimas: „Kaip aš dabar turiu išreikšti savo požiūrį į dvasinį laiptelį, kad pakilčiau aukščiau blogo pojūčio ir nelaikyčiau jo blogu? Juk nieko nepadarysi, jis būtinas man, kad išlaikyčiau ryšį su Kūrėju.“

Iš 2011 m. gegužės 1 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsiklausyk į Jo balsą

Kaip išmatuoti tikėjimą aukščiau žinojimo

Ir kančios pavirs malonumais…

Šiuolaikinis pasaulis sparčiai grimzta į dugną. Mes naikiname gamtą, sekiname jos išteklius, baigiame griauti visas žmogiškosios visuomenės gyvenimo sritis ir nesustojame. Nebodami nieko, vis bandome judėti ta pačia egoistine kryptimi.
Jeigu neturi taško širdyje, jeigu nepritrauki Šviesos, tuomet neturi galimybės palyginti, kad rastum problemą savyje. Tu veiki tarsi mašina, prie kurios prijungtas vienintelis elektros laidas. Lygiai taip šokinėja mechaninis triušis, nesijaudindamas, kad kiekvienas jo šuolis baigiasi kritimu. Jeigu nėra jėgos, kuri parodytų man blogį, aš nesuvokiu blogio: „Na, nieko, neišėjo šiandien – išeis rytoj.“
Tokia „pasaulio taisytojų“ problema, apie kurias rašo Baal Sulamas. Kalba eina apie dvasinį supratimą, kylantį iš to, kad malonumas, Šviesa, niekada nepasilieka mūsų egoistiniame nore. Mes nuolatos siekiame malonumo, bandome kažką padaryti, tačiau niekas negelbsti. Ir nepadės, juk mes priešingi Šviesai ir to nejaučiame.
Vos prisiliečiame prie noro, malonumas tuoj pat dingsta, reikia jo ieškoti iš naujo, kad nors trumpam susiliestų Šviesa ir noras. Tik dėl šios akimirkos gyvenu.
Jei tik pamatytumėte šį procesą iš šono: noras – trupinėlis malonumo, noras – trupinėlis malonumo… Kad prisiliesčiau prie jo, aš nuolatos mechaniškai „spaudžiu mygtuką“ kaip bandomasis gyvūnas, kuris neturi kito pasirinkimo. Tai ir yra mūsų gyvenimas, kuris nieko nemoko tūkstančių vystymosi metų bėgyje.
Tokiu būdu „pasaulio taisytojai“ – tai labai gilus filosofinis suvokimas. Tai tikra, egoistinė, vienintelė egzistuojanti vystymosi forma. Ši savybė įsišaknijusi mūsų prigimtyje, ir niekur nedingsi.
Tik jeigu žmoguje pabunda taškas širdyje ir jis pradeda teisingai vystytis, varomas savo naujo noro, jis įgyja jėgą, atsveriančią noro ir malonumo mechaniką, – Šviesą. Šviesa pabudina pojūtį, kad jam trūksta trečiojo elemento – naujo ketinimo, išskaičiavimo, ekrano.
Svarbiausia šiame ieškojime tai, kad ji žmoguje nukreipta prieš „pasaulio taisytojus“. Pasirodo, yra kažkas aukščiau tavęs, kuris sukuria trūkumą ir pats jį ištaiso.
Štai kokį procesą turime pereiti. Dar pamatysime jo pasekmes žmogaus vystymuisi. Kaip rašo Baal Sulamas, kiekvienas laukia, kad kiti pripažintų savo neteisumą ir jo teisumą. Tačiau niekada taip nenutiks – kiekvienas liks su savo nuomone. Visa žmonija eis šiuo keliu: konfliktuojančios šalys laikysis iki galo. Nėra išeities, jis atves mus prie karo ir susinaikinimo.
Jeigu šiam procesui nepriešpastatysime kabalos mokslo platinimo, kivirčams pabaigos nebus. Klausimas tik toks: ar išgirs mus, kol prasidės masinis naikinimas, ar po jo, kai iš žmonijos liks tik mažoji dalis.
Išsitaisymas vis tiek įvyks pagal kabalos metodiką, tik ar turės praūžti katastrofos, žūti milijardai ir likusieji gyventi ekstremaliomis sąlygomis, kad įsiklaustų į šią metodiką ir pradėtų ją įgyvendinti, varomi siaubingų kančių? O gal pavyks išaiškinti pasauliui šią metodiką, kol nepriėjome iki kraštutinumų?

Iš 2011 m. gegužės 4 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Duoti krizei atkirtį

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Įsilieti į permainų procesą

Klausimas: Kaip šiais laikais, kai gilėja pasaulinė krizė ir vis dažnesnės stichinės nelaimės bei karai, reiktų elgtis su žmonėmis, patyrusiais sunkumų? Juk aš jaučiu skausmą, matydamas tokias kančias ir neturėdamas galimybės padėti.
Atsakymas: Krizė plinta ne viena kryptimi. Tai ne šiaip sau žemės drebėjimai ir cunamiai Japonijoje, potvynis ir uraganas Amerikoje, gaisrai Rusijoje ar perversmai Artimuosiuose Rytuose.
Visa tai – reiškiniai, būdingi tam tikrai vietovei. Todėl, išgirdęs apie juos, aš tik šiek tiek susijaudinu, nes tai nėra labai artima mano širdžiai. Mano egoistinė prigimtis neleidžia giliau įsijausti.  Jei aš bijočiau, kad šis cunamis pasieks mane – jausčiausi visiškai kitaip.
Tačiau ši krizė – daugialypė. Kol kas ji reiškiasi pavienėmis katastrofomis, bet iš esmės ruošiama dirva tam, kad visas pasaulis būtų supurtytas iš pagrindų. Būtent šito bijo žmonės, suvokiantys dabartinę situaciją.
Tai bus pasaulinė ekonomikos krizė. Mūsų visuotinės tarpusavio priklausomybės sąlygomis nutrūkus ekonominiams ryšiams, iškils milžiniška problema. Tai iš karto smogs visiems, ir  žmonės eis iš proto, nežinodami, ką daryti. Tikėkimės, kad mums pavyks pasauliui laiku padaryti teigiamą poveikį ir išvengti tokios įvykių raidos.
Ir nereikia galvoti, jog norint padaryti pasauliui poveikį, būtina pasitelkti masinės informacijos priemones ir patraukti į savo pusę pasaulio valdovus – mes veikiame per vidinius ryšius. Esame susiję visuotine, globalia ir integralia jėga, veikiančia pasaulio viduje. Jei esame kartu – veikiame pagal gamtos dėsnius. Mes suteikiame šiai sistemai vienybės, meilės jėgą – mes, ta žmonijos dalis, kuri siekia tinkamo ryšio tarp žmonių.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. pirmosios kongreso „NOI!“ pamokos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl tai leidome?

Gamtos smūgio amortizatorius

Peizažas pro greitojo traukinio langą