Pateikti įrašai su kančia žyme.


Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Dvasinis darbas, gyvenimo prasmė

Visos kančios, paruoštos mums natūralaus vystymosi kelyje, turi būti atskleistos. Juk mes esame sistemos viduje ir turime suvokti visą savo blogį, kad jį ištaisytume ir pasiektume gėrį. Bet mes galime pagreitinti šį procesą ir pervesti kančias į kitą lygmenį.
Todėl Baal Sulamas rašo, kad priešlaikinis knygos „Zohar“ atskleidimas sukėlė daug kančių, bet vis tiek privedė prie to, kad šiandien pasaulis stovi ant išsilaisvinimo slenksčio.
Todėl turime stengtis judėti pirmyn ir sutrumpinti laiką, kad kiekvienas ir visas pasaulis pereitų į Šviesos, greitėjimo (achišena) kelią. Neverta laukti, kol gausime smūgių, ir Ji atsiskleis iš aukščiau, pasireikšdama šiame pasaulyje ir versdama mus išsitaisyti. Juk patys galime pagreitinti savo vystymąsi ir nukreipti smūgius į kitą plokštumą, ir, nors vis tiek kentėsime, bet jau kitaip.
Vietoj gyvūninio lygmens kančių kentėsime žmogiškai, kitaip tariant, dėl noro nebuvimo ir nesupratimo, kaip gyventi. Tai irgi kančios, kurios ir dabar kankina daugelį, privesdamos prie depresijos, o kartais net savižudybės.
Žmonės stengiasi nuslopinti šias kančias antidepresantais ar narkotikais. Bet jos jau kyla dėl tikslo neturėjimo, o tai priskiriama žmogaus lygmeniui. Anksčiau kančios buvo grynai materialios, žemiškos, kylančios dėl maisto, sekso, šeimos, pinigų, garbės, žinių trūkumo.
Bet koks kabalos metodikos platinimas skatina bendrą vystymosi Šviesos link procesą. Kančios neišnyksta, bet tampa žmogiškomis: kenčiame dėl trūkumo supratimo, tikslo – dėl to, kas reikalinga žmogui, o ne tik jo gyvūniniam kūnui.
Kitaip tariant, kančios tampa kokybiškesnės. Kančių kiekis, padaugintas iš jų kokybės, nulemia indo (noro) apimtį, kuriame kūrinys turi atskleisti visą Šviesos begalybę.
m (kiekis) x h (kokybė) = V (tobulas indas)
Jei kančių kokybė kyla, tai jų kiekis mažėja, ir priešingai. Vadinasi, turime galimybę sumažinti kančių skaičių, didindami jų kokybę. Bet turime pasiekti reikiamą apimtį, kančių stiprumą, kad indas būtų tobulas. Mes visi egzistuojame pagal šią formulę.
Sakykime, minutė kančios dėl to, kad esu toli nuo Kūrėjo, atitinka mėnesį kentėjimo dėl to, kad pralošiau loterijoje. Iš esmės, kančios ateina iš vieno šaltinio, bet mes galime pakelti jas į kitą lygį, kitą dažnių diapazoną, kitą kokybę ir tokiu būdu sutrumpinti jų laiką.
Tai panašu į tai, kaip šiuolaikiniai prietaisai sugeba didžiulį informacijos kiekį akimirksniu perduoti trumposiomis bangomis, aukštais dažniais. Anksčiau, kol prietaisai buvo ne tokie tobuli, tokiam pačiam veiksmui atlikti reikėjo daugybės valandų.
Kančios gali mus pastūmėti iš nugaros, jei patys nenorime eiti pirmyn: kai nėra pinigų, nėra ką valgyti, tenka ieškotis darbo. Jei mane traukia tikslas, kuris šviečia priešakyje, tai pats ieškausi jėgų šaltinio, kuris padeda judėti. Didžiulis skirtumas, ar jausti materialias kančias, ar pakeisti tikslingomis. Pagal tai yra vertinamas žmogus.
Vis dėlto privalome atidirbti tam tikrą kančių stiprumą: kiekį, padaugintą iš kokybės. Todėl kažkuriuo būdu, arba natūralaus vystymosi, arba greitindami laiką, arba abiem būdais pakaitomis, privalome sukurti į tobulą indą (norą).
Pratęsime.

Iš 2016 m. liepos 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 2 dalis

Kodėl mes kenčiame? 3 dalis

Kodėl mes kenčiame? 4 dalis

Komentarų nėra

Dėl ko kenčiame? 4 d.

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Tikrasis tikslas – išsiaiškinti kančių šaltinį, jų funkciją ir išmokti jas teisingai naudoti gėriui.
Kančių šaltinis – tai pagrindas visos kūrinijos. Kančios sukurtos Šviesos, Aukštesniosios jėgos, kuri nori pripildyti kūrinį, dėl to veda ir jį vysto. Mes galime vystytis tiktai kančių padedami, jos galų gale atveda prie klausimo apie gyvenimo prasmę.
Žmogus turi pakilti virš kūniškų malonumų: maisto, sekso, šeimos, pinigų, valdžios, žinių ir suprasti, kad egzistuoja tikrasis ir amžinasis užpildymas. Ta pati Šviesa, kuri sukūrė kančią, dabar jas užpildys.
Nesvarbu, nuo ko kenčiame, bet kuri kančia – tai užpildymo trūkumas. Dėl to šiandien taip paplito narkotikai. Juk norų tiek daug! Pavartojęs narkotikų, jis jau nieko nenori, ir jam pavyksta nuraminti kančias.
Narkotikai atjungia protą, veikdami smegenų receptorius, o Aukštesnioji šviesa, užpildanti norą, padidina jį ir priverčia norėti vis daugiau, kad pasiektume amžiną ir tikrą pripildymą.
Aš nepanaikinu kančios: kančia ir šviesa veikia kartu. Tai vadinama pripildymu viduriniojoje linijoje, kuomet rūpinuosi, kad kančios (noras) išliktų: nesiekiu tiktai prisipildyti ir jas užgesinti, kad netekčiau visų norų.
Branginu kančias, duodančias galimybę visą laiką jas pripildyti ir mėgautis, pereinant nuo kančios prie prisipildymo, lig malšinant alkį. Kaip prieš maistą stengiamės sužadinti apetitą: pasivaikščioti, suvalgyti ko nors aštraus, pakalbėti apie maistą. Teisingai naudojamos kančios atneša malonumą.
Žmonės pasiruošę mokėti nemažus pinigus, kad atgautų apetitą, seksualinį geismą, moka psichologams, kad palaikytų norą turėti šeimą, išvengti skyrybų. Visi norai atneša naudos, ir jų negalima užgniaužti. Net gi skausmas yra gerai, nes praneša apie ligą ir verčia eiti pas gydytoją ir pasirūpinti gydymu.
Kančios atlieka labai svarbią funkciją, dėl to negalima jų nuimti, o reikia jomis teisingai pasinaudoti. Tuo ir užsiima kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame, 1 dalis

Kodėl mes kenčiame, 2 dalis

Kodėl mes kenčiame, 3 dalis

Komentarų nėra

Kodėl mes kenčiame? 3 dalis

Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Klausimas. Žmogui sunku įveikti kančią: artimųjų netektį, ligas. Kokia kančios įveikimo esmė?
Atsakymas. Kančios vaidmuo gyvenime yra ypatingas – ji mus tobulina. Žmonija perėjo daugybę evoliucijos etapų, visuomenės ir šeimos vystymąsi, ir visa tai – per kančią.
Tai kyla iš to, kad išeiname iš susiskaldymo, iš vienos susiskaldžiusios sielos, vadinamos Adam Rišon. Pradedame matyti, kad esame susiskaldę, tam, kad galėtume vis labiau taisytis.
Dėl to iš kartos į kartą ir netgi iš metų į metus, o mūsų laikais – kasdien pasaulyje atsiskleidžia vis naujų reiškinių, trūkumų, asmeninių ir visuomeninių problemų, – žmogaus ir visuomenės krizė. Anksčiau nebuvo tokių problemų, ir staiga išaugo lyg iš po žemių, – bet tai mus ir skatina tobulėti.
Kančia tobulina, bet iki kokios ribos?
Teisinga reakcija į kančią – tai, visų pirma, suprasti, koks jos tikslas. Kitaip mes kaip gyvuliai pievoje, kurie bėga nuo smūgių, bet jie nuolat pasiveja. Taip žmonės kankinasi gyvenime, iki numiršta, nieko gero ir nepasiekę.
Kokia gi gyvenimo prasmė iš tikrųjų? Ne gi tik bėgime nuo kančios, kaip mes darome? Kokia to prasmė?
Mes džiaugiamės, gimdydami vaikus, tačiau jie užauga ir išeina iš namų. Mes šitiek mokomės, kad įgytume profesiją, o po to visą gyvenimą dirbame ir liekame be nieko, juk viskas pasibaigia mirtimi.
Žmogus ieško kokios nors kompensacijos už savo nesibaigiančias kančias. Netgi mūsų malonumai – tik būdas pabėgti nuo kančios. Akivaizdu, kad gyvenimo tikslas visiškai ne tas. Iš tiesų, pati didžiausia kančia, kuri atsiveria žmogui šiuolaikiniame pasaulyje, suvokimas fakto, kad, turėdami tokį išvystytą protą, aukštą išsivystymo lygį, jėgą, technines galimybes, nieko nesuprantame apie savo gyvenimą.
Dėl ko mes gyvename, dėl kokio tikslo? Niekas neaišku. Kančia tik ir sulaiko mus gyvenime, nes bijome mirties, ir dedame milžiniškas pastangas, kad kaip nors atitolintume nuo savęs tą momentą. Nors galiausiai sutinkame su neišvengiamybe ir paklusniai atsiduodame tėkmei, kol mirštame.
Taigi, pati didžiausia kančia, kad žmogus nesijaučia savo gyvenimo šeimininku. Jis nežino, kodėl gyvena, kokia jam iš to nauda. Dėl to jauni žmonės nenori tuoktis, gimdyti vaikų, įgyti profesijos, o linksta prie narkotikų, stengdamiesi rasti pasitenkinimą.
Dabar nuodugniai tikriname savo gyvenimą, ir krizės fone, vis dėlto, norime suvokti gyvenimo tikslą, jo esmę. Kančia dėl betikslio gyvenimo tampa didžiulė, ir tai pasekmė mūsų aukšto išsivystymo lygio. Anksčiau žmonės apie tai nesusimąstydavo.
Prieš šimtą metų kančių buvo ne mažiau, tačiau nekilo klausimas, kam gyventi. Šiandien šitas klausimas kankina netgi vaikus, jie nesupranta, kodėl reikia mokytis, įgyti profesiją. Sielos vystymasis pasiekė tokį lygį, kad žmogui būtina žinoti, ar verta jam gyventi ir kodėl. Dėl to taip išplito antidepresantai ir narkotikai.
Reikia atlikti didelį darbą, kad atskleistume žmogui visų kančių šaltinių, t. y. išmokytume, kaip pripildyti visiems bendrą tuščią norą. Virš įprastų norų: maisto, sekso, šeimos, pinigų, šlovės, žinių, kyla papildomas klausimas: dėl ko man visa tai? Kam man maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios?
Visi šie užpildymai – tam tikros rūšies narkotikas, kuriuo patenkinu ir nuraminu savo norą mėgautis. Kam stengtis dėl tokių malonumų, – paprasčiau iš karto išgerti tabletę. Toks požiūris žudo žmones.
Prekybos centrai lūžta nuo maisto produktų, drabužių įvairovės. Žmonės vis kažkur keliauja – jie tiesiog nebežino, kuo dar užsipildyti, kokių dar kvaišalų pavartoti, kad nejaustų kančios, bet ji vis tiek ateina.
Dėl to mūsų laikais atsiskleidžia kabalos mokslas, ir tikiuosi, kad jis padės žmonėms suvokti, jog laikas nustoti save raminti kvaišalais: maistu, seksu, šeima, pinigais, valdžia, žiniomis. Laikas atskleisti tikrus, natūralius, pirminius kančios šaltinius ir prisipildyti tuo, kas tikra.
Tikrasis užsipildymas mūsų nemigdo, kad apkvaitę sulauktume materialios, gyvūninės mirties. Kančia pakelia į viršų, ir vietoje žemiškos mirties randame amžiną gyvenimą. Tikiuosi, kad žmonija supras, kokios jai atsiveria galimybės.
Bet visa tai – tik dėl kančių, dėl to reikia jas ne malšinti, o vertinti, juk tai – gyvenimo pagrindas. Teisingas kančių valdymas ir jų pripildymas kiekvieną akimirką – tai teisingo vystymosi, vedančio į amžiną gyvenimą, variklis.
Bus tęsinys.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 1 dalis

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Komentarų nėra

Kodėl mes kenčiame? Antroji dalis

Kūnas ir siela

Klausimas. Kodėl neįmanoma gyventi be kančių? Kokį vaidmenį atlieka kančios mūsų gyvenime?
Atsakymas. Kančios stumia mus pirmyn. Kaip lazda baksnoja gyvūną, kad jis eitų reikiama kryptimi, taip kančios stumia pirmyn žmogų.
Gaudamas dūrį į vieną iš savo norų (maistą, seksą, pinigus, garbę, žinias), jis pabunda išoriniam ir vidiniam veiksmui, kitaip tariant, pokyčiui, kad pašalintų kančias ir jų šaltinį ar bent jau atsitolintų nuo jo, kažkaip palengvintų kančias.
Todėl kančios atlieka labai svarbią funkciją, ir be jų mes nieko negalėtume padaryti. Pavyzdžiui, aš sėdžiu ir kalbuosi, stengdamasis elgtis taip, kad man nebūtų gėda –  tai penktoji kančių rūšis, susijusi su mano garbės troškimu. O pašnekovas kenčia nuo noro sužinoti, ką aš pasakysiu – tai šeštoji kančių rūšis.
Gyvenimas būtų neįmanomas be kančių. Net elektronai, molekulės, mūsų kūno ląstelės, kurios susiduria, susilieja ir dalijasi, taip pat kenčia nuo to.
Kančia – tai pojūčių pagrindas. Jei nebūtų kančių, mes nieko nejaustume. Vienintelis klausimas tas, kuo mes užgesiname kančias. Jei kentėdamas alkį aš einu pietauti, tai mėgaujuosi dėl šios kančios, kuri pažadina manyje alkį. Tą akimirką, kai alkio kančia dingsta, dingsta apetitas ir valgymo malonumas.
Viskas pagrįsta kančia, ir ji būtina, kad galėtume mėgautis. Kai tik pasisotiname, malonumas dingsta, ir taip – visur. Žmogus, kuris nebejaučia kančių, praranda malonumą ir nejaučia jokio stygiaus, tampa abejingas ir vysta. Tai tikroji mirtis. Kai nieko nenorime, mes mirštame.
Todėl taip rūpinamės tuo, kad vaikai turėtų stiprius ir teisingai nukreiptus norus, skatiname juos dovanomis ir bausmėmis. Kančios yra mūsų gyvenimo pagrindas. Nėra kančių – nėra gyvenimo, nėra pojūčių. Viskas matuojama pagal šią skalę: nuo kančios iki malonumo.

Iš 2016 m. birželio 23 d. 736-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 1 dalis

Išvalyti sielos indą

Mokytis matyti gėrį

Komentarų nėra

Tikslingas judėjimas

Ekonomika ir pinigai

Klausimas. Dvidešimt metų taupiau pinigus banke, bet po netikėto „force majeure“ praradau. Ar yra kokia nors to dvasinė prasmė?
Atsakymas. Prasmė yra visur. Viskas, kas vyksta pasaulyje, vyksta pagal aukštesnįjį skaičiavimą. Nieko nėra išskyrus Jį.
Be to, šis skaičiavimas nevyksta valia kažkokio dievulio, kuris sėdi viršuje ir užrašinėja, kam kas priklauso. Viskas vyksta bendrame tinkle, kuriame mes visi tarpusavyje susiję.
Mes visi esame visatos ego viduje, ir mūsų susijungimas jame nulemia kiekvieno asmeninį likimą. Todėl, kuo labiau stumsime pasaulį į teisingus tarpusavio santykius, tuo patikimiau užtikrinsime sau teisingą, saugų, patogų judėjimą tiesos link.

Iš 2016 m. kovo 27 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Visos aplinkybės – dvasiniam tikslui

Ne piniguose laimė

Tempkite mane už rankos į laimę!

Komentarų nėra

Kas sukelia kančias?

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

Klausimas. Kodėl turi kentėti tie žmonės, kuriems dar ne laikas taisytis? Ir ką turėjo daryti, kad nekentėtų tūkstančiai kartų iki kabalos atskleidimo 1995 m.?
Atsakymas. Kančios kyla dėl to, kad mūsų egoizmas  turi vystytis iki būsenos, kai jis iš tiesų panorės aukštesnių, ypatingų nesibaigiančių malonumų.
Todėl turime praeiti ilgą kelią: nuo atomo, molekulės, žemės, vandens susidarymo prie primityvių gyvybės formų, paskui augalų, gyvūnų ir galiausiai žmogaus toks, koks jis dabar – tai iš tikrųjų ilgas kelias ir jis kupinas kančių.
Šiandien tik prasideda mūsų raidos paskutinioji stadija. Tačiau dabar turime galimybę eiti pirmyn pasitelkę ypatingą metodiką , pritraukdami Šviesą .
Ir tuomet eisime „achišena “ keliu, kitaip tariant, spartinsime savo raidą, nelaukdami iš užnugario stumiančių kančių, eisime pirmyn siekdami būsimojo atskleidimo. Ir kančios pasibaigia – galima bėgti į kūrimo tikslą greičiau už lazdą, kuri iš užnugario visąlaik mus vejasi.

Iš 2016 m. rugpjūčio 28 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Eikime geruoju keliu

Išvalyti sielos indą

Kodėl Kūrėjas sukūrė blogį?

Komentarų nėra

Šiuolaikinė vergovė

Izraelis ir pasaulio tautos, Krizė, globalizacija, Valios laisvė

Komentaras. Pasirodo, kad šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja vergovė. Net 45 milijonai planetos gyventojų išnaudojami kaip vergai. Tai prilygsta Ispanijos gyventojų skaičiui.
Pasak dabartinių tyrimų, vergovė – tai eksploatacija žmogaus, kuris negali išvykti dėl grasinimų, smurto, prievartos ar apgaulės. Vergais gali būti prasiskolinusieji ir t. t.
Atsakymas. Iki Antrosios Šventyklos sugriovimo Izraelio tautoje vergais vadinosi žmonės, turintys daug privilegijų. Šeimininkas privalėjo rūpintis vergu, o šis – dirbti šeimininkui pagal savo išgales. Tačiau jų tarpusavio santykiai buvo normalūs, kaip šiais laikais tarp darbdavio ir samdomo darbuotojo. Vergas nenorėjo palikti savo šeimininko, nes šis juo rūpinosi, kaip sakoma: „Atiduok savo pagalvę vergui“.
Kitose tautose visai kitaip žiūrėjo į vergus, ten juos mušė, žemino, žudė, elgėsi ne kaip su žmonėmis ir net ne kaip su naminiais gyvūnais, kuriais rūpinosi, saugojo ir šėrė.
Klausimas. Kas yra vergovė kabalos požiūriu?
Atsakymas. Kabalos požiūriu – tai visiškas paklusimas savo šeimininkui: kaip šeimininkas nori, taip aš ir judu. Visą laiką žiūri į jį ir vykdai jo valią, kartu absoliučiai nuslopindamas savąją. Tavo pastangos, nuomonė, norai, mintys – viskas tarnauja šeimininko norų pratęsimui. Tu neturi savo valios – tik šeimininko valią.
Klausimas. Ar galima sakyti, kad šiame pasaulyje visi be išimties esame savo egoistinės prigimties vergai?
Atsakymas. Žinoma! Arba, galima sakyti, kad esame Kūrėjo vergai. Tik nesąmoningi! Todėl, kad Kūrėjas – vienintelė mus valdanti gamtos jėga, bet norinti, kad taptume savarankiški. Tai yra mūsų problema: kaip tapti nepriklausomais nuo Jo, net pakilti virš Jo!
Yra pasakyta: „Nugalėjo Mane sūnūs Mano“, – tai yra išsivadavo iš vergovės, tapo absoliučiai laisvi, vietoje Kūrėjo ėmė valdyti visą pasaulį. Toks yra tikrasis Jo noras, svajonė. O mes, deja, nenorime galvoti apie ką nors aukščiau, liekame vergais ir egzistuojame kaip gyvūnai.
Todėl Kūrėjas kančiomis stumia mus į tai, kad suvoktume savo egzistavimą kaip visiškai žemą, niekingą, skurdų, ribotą ir norėtume pakilti.
Tikiuosi, kad kančioms didėjant žmonės pradės tai suvokti. Kitokie būdai jų neveikia. Tada jie pasinaudos tuo, ką siūlo Kūrėjas: Jo žiniomis, metodika, mokslu – kabalos mokslu.
Pradėkite jį realizuoti ir pamatysite, ką laimite, tapdami šeimininkais ir nustoję būti vergais. Juk jūs išeinate į visai naują egzistavimo lygmenį: į amžinybės, begalybės, tobulumo, visai kitos asmenybės, kito matavimo pasaulį. Bet visa tai – laisviems žmonėms.

Iš 2016 m. birželio 2 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvas vergas

Laisvė – tiktai aukščiau noro

Rinkis – priimti vaistą ar mirti

Komentarų nėra

Įgyti amžiną gyvenimą

Kūnas ir siela

Klausimas. Ką daryti, kol negavau noro atskleisti dvasinį pasaulį? Neišvengiamai kentėsiu?
Atsakymas. Kentėsite bet kuriuo atveju Neabejotinai. Tik ėmus studijuoti kabalą, atsiras galimybė suprasti kančių prasmę: iš kur jos, kur jus jos veda, ir kaip šias kančias paversti suvokimo džiaugsmu, amžinu ir tobulu gyvenimu.
Jums nereikia mirti. Pakilsite į kitą pojūčių lygmenį ir išvysite, kad iš tikrųjų esate ne šiame kūne, kuris jums atrodo egzistuojantis, o dvasiniame kūne. Kabala siūlo pereiti į šią būseną jau dabar.
Tai ne mistika, o itin rimtas mokslas, kuris suteikia mums galimybę suprasti, kaip iš negyvojo gamtos lygmens pereiti į augalinį, iš augalinio į gyvūninį, ir iš gyvūninio į žmogaus bei pakilti dar aukščiau.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išvengti likimo smūgių?

Išvalyti sielos indą

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Komentarų nėra

Altruistinė ląstelė egoistiniame organizme

Platinimas

Klausimas. Jei įsivaizduosime, kad žmonija – didžiulis ir galingas egoistinis organizmas, ar, staiga pajutęs ląstelę, tapusią jam priešinga – altruistine, nenukreips jis visos savo jėgos, kad ją sunaikintų?
Atsakymas. Mes, kabalistai, būtent tai ir jaučiame. Per visą žmonijos istoriją kabalistus menkindavo, be to, visi, kas tik norėjo, įskaitant pačius artimiausius žmones.
Toks požiūris į tuos, kurie studijuoja kabalą, vyrauja iki šiol. Sunku pasakyti, kad šį užsiėmimą palaiko, skatina ir gerbia kiti. Didžiulis egoistinis mechanizmas iš tiesų veikia, kad nuslopintų altruistinę ląstelę.
Deja, pasaulio požiūris į kabalą negali būti teigiamas. Jis ypač negatyvus, nepagarbus, niekinantis, grindžiamas baime ir dogmomis. Mūsų egoizmas išradinėja viską, kas įmanoma: įvairiausią mistiką, tikėjimus, praktikas, kad atitolintų žmones nuo kabalos.
Klausimas. Ir tai niekada nepasikeis?
Atsakymas. Turi pasikeisti. Manau, kad jau mūsų kartoje. Galbūt išgyvensime dar keletą nemalonių akimirkų, bet, galiausiai, viskas pasikeis.
Klausimas. Bet jei sakote, kad tokia žmogaus prigimtis, vadinasi, nekaltinate savo priešininkų?
Atsakymas. Aš jų nekaltinu. O kuo juos kaltinti? Jie neturi jokios valios laisvės, juos valdo Kūrėjas. Žinoma, aš nemyliu lazdos, kuri mane muša, bet ir suteikti jai kažkokią reikšmę, priskirti laisvę priimti asmeninius sprendimus negaliu, – taip yra valdoma iš aukščiau.
Todėl, kai girdžiu apie išpuolius prieš mane ir mūsų pasaulinę organizaciją, matau juos kaip stimulą mūsų darbui ir dar vieną patvirtinimą, kad Kūrėjas mūsų nepamiršta.
Klausimas. Jums nebaisu, kad šios jėgos gali sustabdyti platinimą?
Atsakymas. Aš turiu atlikti savo darbą tame fone, koks yra.

Iš 2016 m. kovo 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo ypatinga mūsų organizacija?

Kodėl mus kritikuoja

Ar ne per anksti kabalos mokslas atsiskleidė pasauliui?

Komentarų nėra

10 procentų žemės gyventojų kenčia nuo depresijos

Egoizmo vystymasis, Sveikata

Pranešimas. 2015 m. pasaulyje nuo depresijos kentėjo 615 milijonų žmonių. Remiantis PSO balandžio 12 d. paskelbtu dokumentu, per pastaruosius dvidešimt metų nuo devintojo dešimtmečio vidurio depresinių sutrikimų skaičius pasaulyje išaugo 50 proc., kas dešimtas išgyvena depresinę būseną.
Komentaras. Mes – noras mėgautis, be to, šis noras, egoizmas, mumyse nuolatos auga. Jis verčia mus tobulėti, bet kartu sukelia nepasitenkinimą. Šiandien vis sunkiau gauti malonumą, todėl depresija, nepasitenkinimas auga.
Ateityje malonumai dings, ir nebegalėsime savęs niekuo pripildyti. Štai tada ir ateis suvokimas, kad turime pakeisti savo prigimtį: mėgautis ne nuo gavimo, o nuo davimo. Tam ir skirta kabala.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vaistas nuo depresijos – ryšys su kitais žmonėmis

Kabala apie depresiją

Svajoti numirti

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »