Pateikti įrašai su kančia žyme.


Europa apimta žlugimo baimės

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Nuomonė (antrasis ES žmogus Frans Timmermans). Pirmą kartą per mano sąmoningos patirties Europos bendradarbiavime laikotarpį man atrodo, kad šis projektas iš tikrųjų gali žlugti. Europos Sąjunga susidūrė su tokia daugybe krizių, kad gali nuo jų neatsitiesti.
Maniau, kad Europa vystėsi būtent dėl krizių. Bet 2015 metais pirmą kartą suabejojau, kad jos dar gali mums duoti naudos.  Pasikeitė tai, kad dabar mechanizmas sugedęs ir krizės daugiau nesukuria naujos politinės energijos, kuri stumtų mus judėti pirmyn.
Egoizmas nustojo augti, krizės jo nebestumia pirmyn. Europa turi kelti sau strateginius tikslus. Migracijos krizės, terorizmo ir kaimyninių šalių nestabilumo fone ji negali apsiriboti vien tik smerkimu ir nuostolių ribojimu.
Komentaras. Egoizmas ne tik nustojo augti ir stumti mus pirmyn,  didesnio  vystymosi link, bet ir įgyja uždaros, integraliai susijusios vientisos sistemos struktūrą – dėl to mes negalime valdyti šeimos, savęs, visuomenės, valstybės, pasaulio – tai ir yra dabartinės krizės ypatumas.  Ir ištaisyti ją galima tik pakeičiant patį žmogų – kad atitiktų tokią ryšių sistemą, kurioje mes atsidūrėme.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur eina Europa?

Europa patiria sudėtingiausią laikotarpį

Kas apsaugos Europos Sąjungą nuo iširimo?

Komentarų nėra

Kančių sumažinimo formulė, 3 dalis

Krizė, globalizacija, Platinimas

Klausimas. Koks skirtumas tarp kančios natūraliai vystantis ir greitinant laiką? Jei visas skirtumas – tik laikas, vadinasi, aš turėsiu sirgti šimtą kartų?
Atsakymas. Imkime pavyzdžiu neseniai įvykusį teroristinį aktą Prancūzijoje, Nicoje, kur žuvo daugiau nei 80 žmonių. Tai baisi tragedija, sukrėtusi visą pasaulį. Visas pasaulis jaučia šį smūgį, juk kiekvienas matuojasi šią situaciją sau, nes tai gali nutikti bet kur.
Tačiau galima buvo pervesti šias kančias į dvasinį lygmenį ir išvengti tragedijos. Kiek šios kančios pastūmėjo žmoniją gėrio link, į suvokimą apie vienybės būtinybę? Ne daugiau milimetro.
O vietoj to pakaktų tik nedidelių dvasinių pastangų, siekiant nors truputį sutikti su tuo, kad išsigelbėjimas vienybėje, visų suartėjime mūsų globaliame pasaulyje, šiek tiek suvirpinant savo širdį ir protą, taip neutralizuotume visas šias kančias.
Ir viena, ir kita stumia mus tikslo link. Bet kokias milžiniškas kančias reikia išgyventi, kad pasistūmėtume natūraliu keliu! Prireikė keturiolikos milijardų metų, kad išsivystytų negyvoji gamta žemės rutulyje. Porą milijardų metų vystėsi augalinis pasaulis, dar milijardą metų – gyvūninis. Ir dar šimtas tūkstančių metų praėjo, kad iš beždžionės taptume žmonėmis.
Pažvelkite, kokia laiko proporcija egzistuoja tarp negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus lygmenų. Aukščiausioje, žmogaus, pakopoje vystymasis vyksta labai greitai.
Lygiai taip pat sukurta visa šiuolaikinė technika: greitesnė, jautresnė ir žymiai galingesnė. Juo didesnė gamtos jėga, tuo labiau ji yra paslėpta ir greičiau veikia. Čia slypi skirtumas tarp natūralaus kelio ir laiko greitėjimo. Galima buvo išvengti daugelio kančių ir pagreitinti laiką.
Klausimas. Tai reiškia, kad teroristiniai aktai vyks dar dažniau?
Atsakymas. Galima išvengti teroristinių aktų, jei naudosime vienijimosi metodiką, kurią siūlo kabala. O kol to nedarome, teroristiniai aktai vyks vis dažniau, juk pasaulis visą laiką juda pirmyn, mūsų egoizmas nuolatos auga.
Pasaulis nepasilieka ankstesnėje būsenoje, mokydamasis smūgiais – jis juda į priekį. Jis turi asmeninę vystymosi dinamiką. Egoizmas vis stiprėja. Ir todėl prieš 20 metų pakako vieno didelio smūgio per metus, kad mus kažko pamokytų, o šiandien reikia jau 20 smūgių per metus.
Juk mūsų egoizmas tapo didesnis. Tai tarsi vaikas, kuris tapo egoistiškesnis, žiauresnis, užsispyręs ir todėl tenka jį bausti labiau, nei tą, kuris tik truputį tingi. Todėl pasaulis gauna žymiai daugiau smūgių, nei prieš 20 metų. Ir jei nesivystysime Šviesos keliu, tai taip ir tęsis: smūgis po smūgio, vis daugiau ir daugiau.
Aš tik tikiuosi, kad tai nevirs gamtinėmis katastrofomis. Kol kas tai tik globalus atšilimas ir taifūnai, bet jei mes nepradėsime savo išsitaisymo, tai prieisime iki tikrų gamtinių kataklizmų.

Iš 2016 m. liepos 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Kančių mažinimo formulė, 2 dalis

Eikime geruoju keliu

Komentarų nėra

Jei ne aš sau, tai kas man

Dvasinis darbas

Klausimas iš feisbuko. Ką reiškia „jei ne aš sau, tai kas man“? Tai juk prieštarauja Jūsų visad sakomam teiginiui – „Nėra nieko kito, tik Jis“.
Atsakymas. Jeigu susimąstysime, tai iš tikrųjų išeina taip, kad jei ne aš sau, tai kas man padės? Žmogus turi rūpintis savimi tiek, kiek tai būtina, kad egzistuotų ir normaliai funkcionuotų.
O visa kita – „jeigu aš sau, tai kam aš?“ – kitiems. Bet tik po to, kai apsirūpinau būtinais dalykais, juk „be duonos nėra Toros“.
Klausimas. O kur šioje formulėje svarbiausio principo „Nėra nieko kito, tik Jis“ vieta?
Atsakymas. Šis principas ragina mus elgtis šitaip: turiu galvoti apie save tiek, kiek būtina ir ne daugiau, o visa kita (kas pranoksta būtinus dalykus) duoti kitiems, nes taip mane įpareigoja aukštesnysis valdymas.
Juk nėra nieko kito tik Jis – tik aukštesnysis valdymas, kuriam paklūstame ir privalome laikytis jo sąlygų, kad tinkamai egzistuotume.

Iš 2017 m. vasario 1 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas padės akliesiems?

Gali keikti, tik nepamiršk Manęs

Ką mums suteikia vienybė?

Komentarų nėra

Kas yra sielos sudužimas?

Kūnas ir siela, Viena siela

Klausimas. Kas yra sielos sudužimas? Kaip siela gali sudužti? Ar tai panašu į sudužusią širdį?
Atsakymas. Sudužusi siela – tai būsena, kai vienas didžiulis kūrinys staiga subyra į smulkias dalis, kurios nejaučia tarpusavio ryšio.
Šiandien būtent tokia ir yra visa žmonija. Ji nejaučia esanti tarpusavyje susijusi, priklausoma, nejaučia, esanti vienos visumos dalimi, kaip mūsų kūno ląstelės. Tai mūsų problema.
Kūrėjo užduotis – stumti mus pirmyn per tokius įvykius, kurie priverstų žmones pajausti būtinybę užmegzti tarpusavio ryšį ir susivienyti į vieną bendrą sielą.
O kol kas kiekvienas iš mūsų egzistuoja arba kaip jos fragmentas, arba kaip taškas, nejaučiantis savo būsenos bendroje sieloje ir tejaučiantis gyvenimą gyvūniniame kūne.

Iš 2016 m. lapkričio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Laisvo pasirinkimo pakopos

Komentarų nėra

Kančių mažinimo formulė, 2 dalis

Egoizmo vystymasis, Valios laisvė, gyvenimo prasmė

Vien kančių keliu, judant tik dėl smūgių, neįmanoma nieko pasiekti. Mums vis tiek teks išsivystyti iki Šviesos kelio, o smūgiai tik prailgins laiką.
Mes tiesiog taip prailginame savo kančias ir sulėtiname jų šaltinio suvokimą. Galiausiai, vienaip ar kitaip, teks jį pažinti ir pradėti su juo dirbti.
Tiesiog įsiklausydami į kabalistų patarimus, galėtume tuoj pat naudotis Aukštesniąja sistema ir pareikalauti iš Šviesos šaltinio, kad jis mus paveiktų. Jei mes patys imsime organizuotis į ratus pagal panašumą į ištaisytą sielą, formuodami ištaisytus ryšius ir stengdamiesi pakilti aukščiau savo egoizmo, tai Aukštesnioji Šviesa veiks pagal mūsų pastangas, įgyvendindama mūsų ryšį ir sušvis jo viduje. Tai vadinama Kūrėjo atskleidimu kūriniams šiame pasaulyje.
Būtent tuo ir užsiima kabalos mokslas – Kūrėjo atskleidimo kūriniams šiame pasaulyje metodika. Ir tuo labai sutrumpiname sau laiką ir kančias, juk iš karto einame Šviesos šaltinio, sukūrusio mūsų egoizmą, link ir reikalaujame, kad Šviesa viską ištaisytų. Todėl mums reikia pažadinti save, o ne kentėti.
Kančių keliu pamažu judame Šviesos kelio link, bet ypač lėtai. Kančių kelias yra aprašytas pranašų, juk jis tiksliai nulemtas – tai egzistuojanti programa. Pranašai, kurie buvo kabalistais, matė Aukštesniąją sistemą, dešiniųjų ir kairiųjų jėgų konfrontaciją joje, ir todėl suprato, kokias kančias būtinai turi praeiti mūsų norai, kad pasiektų galutinį išsitaisymą.
Jie rašo, kad gailestingos motinos virs ir valgys savo vaikus. Tai bus baisūs laikai. Mums rodo, kas atsitiks, jei neisime Šviesos keliu, greitindami laiką – kokių baisių fizinių kančių reikės, kad pastūmėtų mus kurti indą Šviesai natūralios evoliucijos raidos lygiu.
Pranašai gali aprašyti šį scenarijų, kadangi jis išplaukia iš bendros formulės: kančių kiekis, padaugintas iš jų kokybės. Tai vienintelis kelias, juk jis visas dangaus rankose. Bet pranašai nežino, kiek asmeninių pastangų mes pridėsime prie šio proceso. Niekas negali žinoti šito iš anksto, juk čia mums suteikta valios laisvė.
Tęsinys….

Iš 2016 m. liepos 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Eikime geruoju keliu

Dieviškasis patentas

Komentarų nėra

Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Dvasinis darbas, gyvenimo prasmė

Visos kančios, paruoštos mums natūralaus vystymosi kelyje, turi būti atskleistos. Juk mes esame sistemos viduje ir turime suvokti visą savo blogį, kad jį ištaisytume ir pasiektume gėrį. Bet mes galime pagreitinti šį procesą ir pervesti kančias į kitą lygmenį.
Todėl Baal Sulamas rašo, kad priešlaikinis knygos „Zohar“ atskleidimas sukėlė daug kančių, bet vis tiek privedė prie to, kad šiandien pasaulis stovi ant išsilaisvinimo slenksčio.
Todėl turime stengtis judėti pirmyn ir sutrumpinti laiką, kad kiekvienas ir visas pasaulis pereitų į Šviesos, greitėjimo (achišena) kelią. Neverta laukti, kol gausime smūgių, ir Ji atsiskleis iš aukščiau, pasireikšdama šiame pasaulyje ir versdama mus išsitaisyti. Juk patys galime pagreitinti savo vystymąsi ir nukreipti smūgius į kitą plokštumą, ir, nors vis tiek kentėsime, bet jau kitaip.
Vietoj gyvūninio lygmens kančių kentėsime žmogiškai, kitaip tariant, dėl noro nebuvimo ir nesupratimo, kaip gyventi. Tai irgi kančios, kurios ir dabar kankina daugelį, privesdamos prie depresijos, o kartais net savižudybės.
Žmonės stengiasi nuslopinti šias kančias antidepresantais ar narkotikais. Bet jos jau kyla dėl tikslo neturėjimo, o tai priskiriama žmogaus lygmeniui. Anksčiau kančios buvo grynai materialios, žemiškos, kylančios dėl maisto, sekso, šeimos, pinigų, garbės, žinių trūkumo.
Bet koks kabalos metodikos platinimas skatina bendrą vystymosi Šviesos link procesą. Kančios neišnyksta, bet tampa žmogiškomis: kenčiame dėl trūkumo supratimo, tikslo – dėl to, kas reikalinga žmogui, o ne tik jo gyvūniniam kūnui.
Kitaip tariant, kančios tampa kokybiškesnės. Kančių kiekis, padaugintas iš jų kokybės, nulemia indo (noro) apimtį, kuriame kūrinys turi atskleisti visą Šviesos begalybę.
m (kiekis) x h (kokybė) = V (tobulas indas)
Jei kančių kokybė kyla, tai jų kiekis mažėja, ir priešingai. Vadinasi, turime galimybę sumažinti kančių skaičių, didindami jų kokybę. Bet turime pasiekti reikiamą apimtį, kančių stiprumą, kad indas būtų tobulas. Mes visi egzistuojame pagal šią formulę.
Sakykime, minutė kančios dėl to, kad esu toli nuo Kūrėjo, atitinka mėnesį kentėjimo dėl to, kad pralošiau loterijoje. Iš esmės, kančios ateina iš vieno šaltinio, bet mes galime pakelti jas į kitą lygį, kitą dažnių diapazoną, kitą kokybę ir tokiu būdu sutrumpinti jų laiką.
Tai panašu į tai, kaip šiuolaikiniai prietaisai sugeba didžiulį informacijos kiekį akimirksniu perduoti trumposiomis bangomis, aukštais dažniais. Anksčiau, kol prietaisai buvo ne tokie tobuli, tokiam pačiam veiksmui atlikti reikėjo daugybės valandų.
Kančios gali mus pastūmėti iš nugaros, jei patys nenorime eiti pirmyn: kai nėra pinigų, nėra ką valgyti, tenka ieškotis darbo. Jei mane traukia tikslas, kuris šviečia priešakyje, tai pats ieškausi jėgų šaltinio, kuris padeda judėti. Didžiulis skirtumas, ar jausti materialias kančias, ar pakeisti tikslingomis. Pagal tai yra vertinamas žmogus.
Vis dėlto privalome atidirbti tam tikrą kančių stiprumą: kiekį, padaugintą iš kokybės. Todėl kažkuriuo būdu, arba natūralaus vystymosi, arba greitindami laiką, arba abiem būdais pakaitomis, privalome sukurti į tobulą indą (norą).
Pratęsime.

Iš 2016 m. liepos 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 2 dalis

Kodėl mes kenčiame? 3 dalis

Kodėl mes kenčiame? 4 dalis

Komentarų nėra

Dėl ko kenčiame? 4 d.

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Tikrasis tikslas – išsiaiškinti kančių šaltinį, jų funkciją ir išmokti jas teisingai naudoti gėriui.
Kančių šaltinis – tai pagrindas visos kūrinijos. Kančios sukurtos Šviesos, Aukštesniosios jėgos, kuri nori pripildyti kūrinį, dėl to veda ir jį vysto. Mes galime vystytis tiktai kančių padedami, jos galų gale atveda prie klausimo apie gyvenimo prasmę.
Žmogus turi pakilti virš kūniškų malonumų: maisto, sekso, šeimos, pinigų, valdžios, žinių ir suprasti, kad egzistuoja tikrasis ir amžinasis užpildymas. Ta pati Šviesa, kuri sukūrė kančią, dabar jas užpildys.
Nesvarbu, nuo ko kenčiame, bet kuri kančia – tai užpildymo trūkumas. Dėl to šiandien taip paplito narkotikai. Juk norų tiek daug! Pavartojęs narkotikų, jis jau nieko nenori, ir jam pavyksta nuraminti kančias.
Narkotikai atjungia protą, veikdami smegenų receptorius, o Aukštesnioji šviesa, užpildanti norą, padidina jį ir priverčia norėti vis daugiau, kad pasiektume amžiną ir tikrą pripildymą.
Aš nepanaikinu kančios: kančia ir šviesa veikia kartu. Tai vadinama pripildymu viduriniojoje linijoje, kuomet rūpinuosi, kad kančios (noras) išliktų: nesiekiu tiktai prisipildyti ir jas užgesinti, kad netekčiau visų norų.
Branginu kančias, duodančias galimybę visą laiką jas pripildyti ir mėgautis, pereinant nuo kančios prie prisipildymo, lig malšinant alkį. Kaip prieš maistą stengiamės sužadinti apetitą: pasivaikščioti, suvalgyti ko nors aštraus, pakalbėti apie maistą. Teisingai naudojamos kančios atneša malonumą.
Žmonės pasiruošę mokėti nemažus pinigus, kad atgautų apetitą, seksualinį geismą, moka psichologams, kad palaikytų norą turėti šeimą, išvengti skyrybų. Visi norai atneša naudos, ir jų negalima užgniaužti. Net gi skausmas yra gerai, nes praneša apie ligą ir verčia eiti pas gydytoją ir pasirūpinti gydymu.
Kančios atlieka labai svarbią funkciją, dėl to negalima jų nuimti, o reikia jomis teisingai pasinaudoti. Tuo ir užsiima kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame, 1 dalis

Kodėl mes kenčiame, 2 dalis

Kodėl mes kenčiame, 3 dalis

Komentarų nėra

Kodėl mes kenčiame? 3 dalis

Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Klausimas. Žmogui sunku įveikti kančią: artimųjų netektį, ligas. Kokia kančios įveikimo esmė?
Atsakymas. Kančios vaidmuo gyvenime yra ypatingas – ji mus tobulina. Žmonija perėjo daugybę evoliucijos etapų, visuomenės ir šeimos vystymąsi, ir visa tai – per kančią.
Tai kyla iš to, kad išeiname iš susiskaldymo, iš vienos susiskaldžiusios sielos, vadinamos Adam Rišon. Pradedame matyti, kad esame susiskaldę, tam, kad galėtume vis labiau taisytis.
Dėl to iš kartos į kartą ir netgi iš metų į metus, o mūsų laikais – kasdien pasaulyje atsiskleidžia vis naujų reiškinių, trūkumų, asmeninių ir visuomeninių problemų, – žmogaus ir visuomenės krizė. Anksčiau nebuvo tokių problemų, ir staiga išaugo lyg iš po žemių, – bet tai mus ir skatina tobulėti.
Kančia tobulina, bet iki kokios ribos?
Teisinga reakcija į kančią – tai, visų pirma, suprasti, koks jos tikslas. Kitaip mes kaip gyvuliai pievoje, kurie bėga nuo smūgių, bet jie nuolat pasiveja. Taip žmonės kankinasi gyvenime, iki numiršta, nieko gero ir nepasiekę.
Kokia gi gyvenimo prasmė iš tikrųjų? Ne gi tik bėgime nuo kančios, kaip mes darome? Kokia to prasmė?
Mes džiaugiamės, gimdydami vaikus, tačiau jie užauga ir išeina iš namų. Mes šitiek mokomės, kad įgytume profesiją, o po to visą gyvenimą dirbame ir liekame be nieko, juk viskas pasibaigia mirtimi.
Žmogus ieško kokios nors kompensacijos už savo nesibaigiančias kančias. Netgi mūsų malonumai – tik būdas pabėgti nuo kančios. Akivaizdu, kad gyvenimo tikslas visiškai ne tas. Iš tiesų, pati didžiausia kančia, kuri atsiveria žmogui šiuolaikiniame pasaulyje, suvokimas fakto, kad, turėdami tokį išvystytą protą, aukštą išsivystymo lygį, jėgą, technines galimybes, nieko nesuprantame apie savo gyvenimą.
Dėl ko mes gyvename, dėl kokio tikslo? Niekas neaišku. Kančia tik ir sulaiko mus gyvenime, nes bijome mirties, ir dedame milžiniškas pastangas, kad kaip nors atitolintume nuo savęs tą momentą. Nors galiausiai sutinkame su neišvengiamybe ir paklusniai atsiduodame tėkmei, kol mirštame.
Taigi, pati didžiausia kančia, kad žmogus nesijaučia savo gyvenimo šeimininku. Jis nežino, kodėl gyvena, kokia jam iš to nauda. Dėl to jauni žmonės nenori tuoktis, gimdyti vaikų, įgyti profesijos, o linksta prie narkotikų, stengdamiesi rasti pasitenkinimą.
Dabar nuodugniai tikriname savo gyvenimą, ir krizės fone, vis dėlto, norime suvokti gyvenimo tikslą, jo esmę. Kančia dėl betikslio gyvenimo tampa didžiulė, ir tai pasekmė mūsų aukšto išsivystymo lygio. Anksčiau žmonės apie tai nesusimąstydavo.
Prieš šimtą metų kančių buvo ne mažiau, tačiau nekilo klausimas, kam gyventi. Šiandien šitas klausimas kankina netgi vaikus, jie nesupranta, kodėl reikia mokytis, įgyti profesiją. Sielos vystymasis pasiekė tokį lygį, kad žmogui būtina žinoti, ar verta jam gyventi ir kodėl. Dėl to taip išplito antidepresantai ir narkotikai.
Reikia atlikti didelį darbą, kad atskleistume žmogui visų kančių šaltinių, t. y. išmokytume, kaip pripildyti visiems bendrą tuščią norą. Virš įprastų norų: maisto, sekso, šeimos, pinigų, šlovės, žinių, kyla papildomas klausimas: dėl ko man visa tai? Kam man maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios?
Visi šie užpildymai – tam tikros rūšies narkotikas, kuriuo patenkinu ir nuraminu savo norą mėgautis. Kam stengtis dėl tokių malonumų, – paprasčiau iš karto išgerti tabletę. Toks požiūris žudo žmones.
Prekybos centrai lūžta nuo maisto produktų, drabužių įvairovės. Žmonės vis kažkur keliauja – jie tiesiog nebežino, kuo dar užsipildyti, kokių dar kvaišalų pavartoti, kad nejaustų kančios, bet ji vis tiek ateina.
Dėl to mūsų laikais atsiskleidžia kabalos mokslas, ir tikiuosi, kad jis padės žmonėms suvokti, jog laikas nustoti save raminti kvaišalais: maistu, seksu, šeima, pinigais, valdžia, žiniomis. Laikas atskleisti tikrus, natūralius, pirminius kančios šaltinius ir prisipildyti tuo, kas tikra.
Tikrasis užsipildymas mūsų nemigdo, kad apkvaitę sulauktume materialios, gyvūninės mirties. Kančia pakelia į viršų, ir vietoje žemiškos mirties randame amžiną gyvenimą. Tikiuosi, kad žmonija supras, kokios jai atsiveria galimybės.
Bet visa tai – tik dėl kančių, dėl to reikia jas ne malšinti, o vertinti, juk tai – gyvenimo pagrindas. Teisingas kančių valdymas ir jų pripildymas kiekvieną akimirką – tai teisingo vystymosi, vedančio į amžiną gyvenimą, variklis.
Bus tęsinys.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 1 dalis

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Komentarų nėra

Kodėl mes kenčiame? Antroji dalis

Kūnas ir siela

Klausimas. Kodėl neįmanoma gyventi be kančių? Kokį vaidmenį atlieka kančios mūsų gyvenime?
Atsakymas. Kančios stumia mus pirmyn. Kaip lazda baksnoja gyvūną, kad jis eitų reikiama kryptimi, taip kančios stumia pirmyn žmogų.
Gaudamas dūrį į vieną iš savo norų (maistą, seksą, pinigus, garbę, žinias), jis pabunda išoriniam ir vidiniam veiksmui, kitaip tariant, pokyčiui, kad pašalintų kančias ir jų šaltinį ar bent jau atsitolintų nuo jo, kažkaip palengvintų kančias.
Todėl kančios atlieka labai svarbią funkciją, ir be jų mes nieko negalėtume padaryti. Pavyzdžiui, aš sėdžiu ir kalbuosi, stengdamasis elgtis taip, kad man nebūtų gėda –  tai penktoji kančių rūšis, susijusi su mano garbės troškimu. O pašnekovas kenčia nuo noro sužinoti, ką aš pasakysiu – tai šeštoji kančių rūšis.
Gyvenimas būtų neįmanomas be kančių. Net elektronai, molekulės, mūsų kūno ląstelės, kurios susiduria, susilieja ir dalijasi, taip pat kenčia nuo to.
Kančia – tai pojūčių pagrindas. Jei nebūtų kančių, mes nieko nejaustume. Vienintelis klausimas tas, kuo mes užgesiname kančias. Jei kentėdamas alkį aš einu pietauti, tai mėgaujuosi dėl šios kančios, kuri pažadina manyje alkį. Tą akimirką, kai alkio kančia dingsta, dingsta apetitas ir valgymo malonumas.
Viskas pagrįsta kančia, ir ji būtina, kad galėtume mėgautis. Kai tik pasisotiname, malonumas dingsta, ir taip – visur. Žmogus, kuris nebejaučia kančių, praranda malonumą ir nejaučia jokio stygiaus, tampa abejingas ir vysta. Tai tikroji mirtis. Kai nieko nenorime, mes mirštame.
Todėl taip rūpinamės tuo, kad vaikai turėtų stiprius ir teisingai nukreiptus norus, skatiname juos dovanomis ir bausmėmis. Kančios yra mūsų gyvenimo pagrindas. Nėra kančių – nėra gyvenimo, nėra pojūčių. Viskas matuojama pagal šią skalę: nuo kančios iki malonumo.

Iš 2016 m. birželio 23 d. 736-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 1 dalis

Išvalyti sielos indą

Mokytis matyti gėrį

Komentarų nėra

Tikslingas judėjimas

Ekonomika ir pinigai

Klausimas. Dvidešimt metų taupiau pinigus banke, bet po netikėto „force majeure“ praradau. Ar yra kokia nors to dvasinė prasmė?
Atsakymas. Prasmė yra visur. Viskas, kas vyksta pasaulyje, vyksta pagal aukštesnįjį skaičiavimą. Nieko nėra išskyrus Jį.
Be to, šis skaičiavimas nevyksta valia kažkokio dievulio, kuris sėdi viršuje ir užrašinėja, kam kas priklauso. Viskas vyksta bendrame tinkle, kuriame mes visi tarpusavyje susiję.
Mes visi esame visatos ego viduje, ir mūsų susijungimas jame nulemia kiekvieno asmeninį likimą. Todėl, kuo labiau stumsime pasaulį į teisingus tarpusavio santykius, tuo patikimiau užtikrinsime sau teisingą, saugų, patogų judėjimą tiesos link.

Iš 2016 m. kovo 27 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Visos aplinkybės – dvasiniam tikslui

Ne piniguose laimė

Tempkite mane už rankos į laimę!

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »