Klausimas: Kaip šiais laikais, kai gilėja pasaulinė krizė ir vis dažnesnės stichinės nelaimės bei karai, reiktų elgtis su žmonėmis, patyrusiais sunkumų? Juk aš jaučiu skausmą, matydamas tokias kančias ir neturėdamas galimybės padėti.
Atsakymas: Krizė plinta ne viena kryptimi. Tai ne šiaip sau žemės drebėjimai ir cunamiai Japonijoje, potvynis ir uraganas Amerikoje, gaisrai Rusijoje ar perversmai Artimuosiuose Rytuose.
Visa tai – reiškiniai, būdingi tam tikrai vietovei. Todėl, išgirdęs apie juos, aš tik šiek tiek susijaudinu, nes tai nėra labai artima mano širdžiai. Mano egoistinė prigimtis neleidžia giliau įsijausti.  Jei aš bijočiau, kad šis cunamis pasieks mane – jausčiausi visiškai kitaip.
Tačiau ši krizė – daugialypė. Kol kas ji reiškiasi pavienėmis katastrofomis, bet iš esmės ruošiama dirva tam, kad visas pasaulis būtų supurtytas iš pagrindų. Būtent šito bijo žmonės, suvokiantys dabartinę situaciją.
Tai bus pasaulinė ekonomikos krizė. Mūsų visuotinės tarpusavio priklausomybės sąlygomis nutrūkus ekonominiams ryšiams, iškils milžiniška problema. Tai iš karto smogs visiems, ir  žmonės eis iš proto, nežinodami, ką daryti. Tikėkimės, kad mums pavyks pasauliui laiku padaryti teigiamą poveikį ir išvengti tokios įvykių raidos.
Ir nereikia galvoti, jog norint padaryti pasauliui poveikį, būtina pasitelkti masinės informacijos priemones ir patraukti į savo pusę pasaulio valdovus – mes veikiame per vidinius ryšius. Esame susiję visuotine, globalia ir integralia jėga, veikiančia pasaulio viduje. Jei esame kartu – veikiame pagal gamtos dėsnius. Mes suteikiame šiai sistemai vienybės, meilės jėgą – mes, ta žmonijos dalis, kuri siekia tinkamo ryšio tarp žmonių.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. pirmosios kongreso „NOI!“ pamokos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl tai leidome?

Gamtos smūgio amortizatorius

Peizažas pro greitojo traukinio langą

Klausimas: Kelyje į tikslą žmonija patiria prieštaringas būsenas: katastrofas gamtoje, karus, teroro aktus ir t. t. Turime juos laikyti tikslingais, tačiau ką daryti su paprasta žmogiškąja baime šių grėsmių atžvilgiu? Juk viena – klausytis apie tai pamokoje, ir visai kas kita – patirti tai pačiam.
Atsakymas: Kol kas mums atrodo, kad pavojus mūsų tyko atskirose vietose, esant tam tikroms aplinkybėms. Tačiau viskas gali susiklostyti taip, kad kiekvieną sekundę jausime atvirai ar vogčiomis sėlinantį blogį.
Klausimas toks: ar suvokiame, kad viskas priklauso nuo mūsų? Neatitikdami gamtos, vienybės sudarome tokias sąlygas. Prieštaraudami Aukščiausiajai Šviesai, kuri yra absoliučioje ramybėje, patys iššaukiame tą siaubą, kuris vėliau mus traiško.
Egzistuoja vystymosi programa, kurią būtina vykdyti, tačiau mes jos nevykdome. O todėl ir kaltinti nėra ko. Priežastis – mumyse. Tai parašyta visose kabalistinėse knygose.
Nėra prasmės šauktis absoliutaus gamtos gerumo. Tokiu būdu ji stumia, „purto“ mus, idant galų gale taptume labiau panašūs į žmones, idant susimąstytume apie gyvenimą ir jo paskirtį. Suprantama, tai nemalonu, tačiau būtent tai mums ir priklauso. Mes to nusipelnėme.
„Kaip gali vykti tokie siaubingi dalykai!“ – šaukiame mes. Pradėkime šaukti ant savęs: kodėl nusiritome iki tokio gyvenimo? Atverskime knygą Zohar ir paskaitykime, ką ji apie tai rašo. Iš aukščiau mums atsiveria ne kančios, o trūkumai, kuriuos reikia ištaisyti. Jei jų neištaisome, tai jie virsta kančiomis.
Lygiai taip auklėjamas vaikas. Iš pradžių jam sakoma: „Padaryk taip. Tada tu kažko išmoksi, kažką suprasi. Tereikia įdėti pastangų ir tai atlikti“. Tačiau vaikas atsisako. Mes šaukiame ant jo – jis kaip nejuda, taip nejuda iš vietos. Tuomet pliaukštelime jam, o jis į tai atrėžia: „Mama bloga!“
Nieko nuostabaus dėl to, kas vyksta. Stovime prieš absoliutų gėrį, o visą blogį pasaulyje sukūrėme patys. Be to, dėl mūsų kenčia negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pamokos, tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Narkozės būsenos

Cunamis tavo sielos gelmėje

Nešvaistyk tau duoto laiko

Video klipas rusų k.

Komentaras: Pranašai paprastai kalba apie du įvykių eigos variantus: sunkesnį ir lengvesnį…
Atsakymas: Tarkime, kad tavo sūnus – tinginys ir užsispyrėlis. Proto jis turi, tačiau neturi noro tinkamai panaudoti savo galimybes. Kuo norėtum matyti jį ateityje?
Komentaras: Garsiu futbolo žaidėju.
Atsakymas: Aišku. Šiuolaikinio tėvo svajonė.
Na, atiduodi jį į futbolo mokyklą, tačiau jis tingi, nenori dirbti. Juk iš jo reikalaujama laikytis režimo, reguliariai treniruotis, o naktimis – kietai miegoti, jokių pasilinksminimų. Sportininkų gyvenimas nesaldus, jis neatskiriamas nuo griežto režimo. Žmonės aukoja geriausius metus, kad taptų profesionalais. Dėl to kūnas virsta mašina, veikiančia visu pajėgumu.
Taigi, tavo sūnus nenori treniruotis. Ką gi tau daryti? Juk tu esi tikras, kad būtent futbolas – jo ateitis. Tada imi į rankas diržą.
Kyla klausimas: ar gali mušimas išugdyti futbolininką? Ar jis nukreipia reikiama linkme?
Komentaras: Ne, jam tiesiog skauda.
Atsakymas: Vadinasi, diržas niekuo dėtas. Tačiau „paauklėtas“ sūnus svarsto, kaip jam pasielgti. Jis kenčia nuo diržo ir treniruočių. Kuri kančia didesnė, o kuri – mažesnė? Egoistinis noras palygina rodiklius ir nusprendžia: jeigu tėvas suteikia daugiau kančių nei treneris, sūnus eina sportuoti.
Futbolo mokykloje jis susitinka su kitais vaikinais ir pamažu pajunta malonumą žaisti. Jei ne, lupi jį, kol įvykdo tavo programą.
Akivaizdu, kad tik kančios priverčia jį veikti. Kaip be jų išsiversti? Juk tinginiai ir užsispyrėliai esame mes patys, kiekvienas iš mūsų. Kalba eina ne tik apie fizinius veiksmus, mes spyriojamės prote ir širdyje, atsisakome imlumo ir jautrumo. Kiekvieną sekundę išsisukinėjame nuo svarbiausio, išsmunkame parūkyti, miegame atviromis akimis.
Kaip dvasinėms treniruotėms išnaudoti kiekvieną gyvenimo akimirką? Dėl to turime nepaliaujamai stengtis įžiebti save draugų norais, kitaip Kūrėjas siųs smūgius, ir išsibudinsime nuo baimės ir skausmo. Viena iš dviejų. Vienaip ar kitaip, turi įgyvendinti visą programą, juk be jos pritrūksi norų.
Pasirodo, kad turi tik vieną galimybę – išpildyti Kūrėjo norus. Tu įvykdysi juos bet kuriuo atveju, tačiau turi tam du variantus, du kelius. Nuo treniruočių ir pabudimo neišsisuksi, tačiau gali eiti ilguoju kančių keliu, kuriame miegi toli gražu ne kūdikio miegu, arba trumpuoju keliu, kuriame gali greitai realizuoti save, gaudamas papildomą norą, žadinamas aplinkinių. Jie uždega tave, ir tu leki į treniruotę.
Nesvarbu, iš kur atėjai į pratybas – štai tavo teisė rinktis.

Iš 2011 m. gegužės 31 d. pamokos pagal straipsnį „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvo pasirinkimo pakopos

Pilnas sankryžų kelias

Venkite loterijos

Baal Sulamas. „Išminties vaisiai. Laiškai“, 70 p., 19 laiškas: Ne iš karto žmogus tampa pasiruošęs aukščiausiam susiliejimui su Kūrėju, o palaipsniui, kaip pasakyta: „Tik gėris ir gailestingumas persekioja mane“.
Todėl formuoja siekius, esančius susiliejimo pradžia, kaip pasakyta: „Teisuolis ir bloga jam“. Bloga dėl to, kad Kūrėjas nenori susilieti su juo.
Ir todėl žmogus savo siekiuose ir ilgesyje nejaučia susiliejimui būtinos meilės, yra kančiose, kurios ateityje pavirs susiliejimo malone.
Klausimas: Kaip siekti ryšio su Kūrėju, išgyvenant kančių, kurias Jis siunčia, būsenas?
Atsakymas: Kūrėjas nesiunčia kančių. Iš Jo kyla tiktai gėris, bet aš savo egoizme Jo gerą poziciją jaučiu priešingai – kaip kančias. Bet būtent jos yra žadintojos, būtinos tikslui – mano egoizmo pakeitimui į davimą – pasiekti. Tada kančios virsta malonumais.
Todėl niekas nesikeičia, išskyrus mano santykį su pasauliu, kaip pasakyta: „Ir valgysi tą patį“. – Tu pakeitei save, savo santykį su tuo, kas vyksta, pakilai aukščiau savo noro pasitenkinti, tada vietoje kančių jauti malonumą.
Kažkada siekei įsivaizduojamo pripildymo, o dabar tavasis Kūrėjo siekis, ilgesys ir kančia virsta pilnatve, juk be to nieko nenori – tik trokšti Jo, o tai jau pripildymas.

Iš 2011 m. gegužės 1 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Pabudimo pradžia

Kai man blogai

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Klausimas: Ar tiesa, kad kentėsime iki pat galutinio išsitaisymo?
Atsakymas: Kančia yra neištaisytų savo vietų pojūtis. Kai tik pradėsiu į jas žiūrėti teisingai, nebejausiu jų kaip kančių – pajausiu didelį dėkingumą už tai, kad Šviesa man parodė vietą, kurią galiu ištaisyti.
Kančia – tarytum skausminis signalas. Jeigu susižeidęs nejausčiau skausmo – tai būtų labai pavojinga, nes aš nesigydyčiau! Jei skausmą visgi jaučiu, tai jis (o ne pati žaizda) verčia mane gydytis.
Tad kyla klausimas: skausmas yra gerai ar blogai? Smegenyse galima atjungti tam tikrą nervų centrą ir nebejausi jokio skausmo. Tavo koja degs, o tu net nepajausi. Arba ranka įklius į stakles, o tu net nepastebėsi. Suprantama, kad skausmas – tai pagalba, kuri mums nurodo sugedimą! Todėl mums į jį reikia žiūrėti kaip į išsitaisymo priemonę.

Iš 2011 m. gegužės 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Klausimas: Ar gali artėjančių smūgių baimė padėti pažadinti savyje norą susivienyti su draugais?
Atsakymas: Smūgiai neturi įtakos taškui širdyje! Kančios veikia  mano egoistinį norą, mano „asilą“! O žmogaus manyje, mano taško širdyje, jos neveikia. Žmogus dvasiškai tobulėja todėl, kad pats veržiasi į priekį.
Todėl, jeigu savyje neugdau siekio eiti į priekį, tai yra su grupės pagalba nesistengiu sukurti erdvės Šviesai, – vadinasi, judu kaip gyvūnas, raginamas „lazdos“ smūgiais. Tačiau tie smūgiai priverčia susimąstyti, kodėl jie ant manęs užgriūva, už ką ir dėl ko. Ir tada aš galbūt užsinorėsiu savo tašką širdyje prijungti prie kitų.
Klausimas: O kaip tą žmogų išgąsdinti, kad priverstum judėti?
Atsakymas: Jeigu tu per radiją staiga išgirstum, kad į mūsų pusę atsklenka radioaktyvus debesis, tavo „gyvūnas“ sudrebėtų dėl tokios tragiškos žinios.
Tai štai, iš grupės tu gali gauti panašų poveikį. Tiktai mes nekalbame apie tai, kas bus su mumis, mes einame į priekį ne vejami baimės. Mes norime vystytis, įsisąmoninę dvasinio tikslo svarbą.
Tikslo svarba – tai kažkas virtualaus, neapčiuopiamo ir priklauso nuo to, kaip mes jį įsivaizduosim. Jeigu kiekvieną kartą mes įsivaizduosime tikslą vis aukštesnį, suprantama, ir judėsime į priekį.
Kitais žodžiais, aš – tarsi kiškis, bėgantis paskui morką, kurią prieš jį laiko ant virvutės. Virvę su morka laiko žmogus manyje, o mano „gyvūnas“ bėga paskui ją.

Iš 2011 m. kovo mėn. 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

48 valandos iki pasaulio pabaigos…

Jojantis ant asilo Žmogus

„Savųjų brolių ieškau“…

Klausimas: Mes sukurti gėriui, malonumui. Tuomet kodėl turime įsijausti į kitų skausmą? Juk dėl viso pasaulio kančių mus gali ištikti širdies priepuolis.
Atsakymas: Argi motina nenori pajausi savo vaiko skausmo, suprasti, kas jam negerai? Jausti tai, ko jam trūksta, ją skatina meilė.
O bet koks stygius – tai jau skausmas. Man gali skaudėti dėl to, kad nebeturiu gyvybės, arba paprasčiausiai todėl, kad norisi ko nors saldaus. Bet kokiu atveju mylintis nori pajusti, ko trūksta mylimajam, kad duodamas jam ir pats pajaustų malonumą.
Žinoma, čia nekalbama apie katastrofas, įsijautę į jas iš tikrųjų gausime širdies smūgį. Įsivaizduok: žuvo tūkstančiai tavo vaikų, šimtai tūkstančių skursta. Tai ištverti nerealu. Todėl šis jausmas mums atveriamas palaipsniui.
Iš tikrųjų, nors šito dar negalima paaiškinti, jei tik gebėtum parodyti tikrąją meilę, pamatytum, kad jiems puikiai sekasi. Atskleidęs meilę, tikrovės suvokimą pakeistum pagal savo naujus, dvasinius norus.

Iš 2011 m. kovo 18 d. pamokos tema „Vieningo ugdymo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelinkėk kitam pikto

Dvidešimties milijardų vienybė

Laiminga 7 milijardų mažylių mama

Dvasiniame kelyje mūsų laukia nemažai problemų. Juk dvasinis vystymasis prieštarauja mūsų norui ir yra nukreiptas į mums priešingą būseną. Todėl turime tarsi „išoperuoti“ save.
Ir tai visiškai realizuojama per išmintį, kurią įgyjame mokydamiesi, ir pasitelkę kabalos moksle slypinčią galimybę pritraukti Šviesą. Taigi turime reikiamas priemones ir instrumentus. Taip ir judame į priekį.
Baal Sulamas laikraštyje „Tauta“ rašė: „Visi gyvūnai visiškai pasikliauja gamta. Jie nesugeba jos kaip nors vystyti arba padėti sau be jos.“
Jie juda pirmyn instinktyviai tiek, kiek keičiasi iš vidaus, pagal vidines ir išorines gamtos komandas. Visi lygmenys (negyvasis, augalinis ir gyvūninis) per visą istoriją vystėsi.
Sakykime, per 15 milijardų metų net negyvoji materija keitėsi. O kur jau augalijos ir gyvūnijos pasaulis, kuris vystėsi ir kito. Žmogus savo ruožtu pradėjo vystytis beveik paskutinis per pastaruosius 100 − 200 tūkstančių metų. Taip gamta veda pasaulį pirmyn.
Žmogiškoji visuomenė vystydamasi praeina tas pačias pakopas: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogaus – bet jau žmogaus lygmenyje. Ir vėlgi žmogus vystosi instinktyviai: stumiamas gamtos jis per prievartą pereina iš vienos būsenos į kitą. Iš istorijos matome, kaip staiga „užsiplieskia“ tautos, sukelia revoliucijas ir vykdo pertvarkas.
Taip ir vystomės, kol galiausiai žmoguje išauga Žmogus. Šis lygmuo atsiskleidžia žmonijai mūsų akyse, ir nuo ankstesniųjų lygmenų jis skiriasi žmogaus gebėjimu „paimti“ vystymosi dėsnius į savo rankas, prilygti Kūrėjui, pakilti aukščiau gamtos, paspartinti ją.
Gamta vysto mus tam tikru greičiu iki šešto tūkstantmečio pabaigos, naudodama „vystymosi volą“ kančių kelyje, o Žmogus šias jėgas ima į savo rankas ir vystosi greičiau, vedinas savo noro.
Vystymosi dėsnyje jis mato ne blogį, o trokštamą gerovę ir šitaip realizuoja save kaip Žmogus, prilygstantis Kūrėjui. Jis ima pavyzdį iš Kūrėjo, mokosi to, ką Kūrėjas atlieka kūrinyje ir nori elgtis taip pat.
Kažkada žmonės tyrė paukščiukų perėjimo procesą, sukūrė inkubatorius ir pasiekė, kad būtų patenkinti jų augimo poreikiai. Ir štai kasdien turime reikiamą kiekį kiaušinių ir nepriklausome nuo vištos vystymosi dėsnių.
Lygiai taip turime elgtis ir su savimi. Todėl Baal Sulamas tęsia toliau: „Kitas dalykas – žmogus, kuriam suteikta minties jėga. Dėl šios jėgos stebuklingos savybės žmogus išsilaisvina iš gamtos pančių ir vysto ją. Žmogaus funkcija − sekti gamtos veiksmus ir atlikti savo darbą taip pat, kaip ji.“
Be to, straipsnyje „Taika pasaulyje“ Baal Sulamas rašo: „Dvi valdžios veikia vystymosi procese.
Viena iš jų – „dangaus valdžia“, garantuojanti, kad visa, kas bloga ir žalinga, taps tuo, kas gera ir naudinga, tačiau „savo laiku“ – einant sunkiu ir ilgai trunkančiu keliu, kai „besivystantis objektas“ patiria skausmą ir baisias kančias, nes yra po „vystymosi volu“, neįtikėtinai žiauriai paminančiu jį po savimi.
Kita valdžia – tai „žemiška valdžia“, kuri atstovauja žmones, paėmusius valdžią į savo rankas virš vystymosi dėsnių. Galėdami visiškai išsilaisvinti iš laiko pančių, jie žymiai pagreitina pabaigos atėjimą, t. y. visišką subrendimą, galutinį išsitaisymą, kas ir yra vystymosi pabaiga.“

Iš 2011 m. vasario 27 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Šlovingų darbų išvakarėse

Nuo ko prasideda žmogus?

Inkubatorius sielai vystytis

Į paskaitą paprastai ateinu gerokai prieš jai prasidedant. Man tai kaip skrydis lėktuvu. Lėktuvo kabinoje pilotai atsiranda jau prieš dvi valandas iki skrydžio, „pasineria“ į atmosferą, atlieka planinius patikrinimus, šnekučiuojasi savo darbo vietose, kad iš anksto užtikrintų patikimą tarpusavio ryšį. Mums irgi labai svarbu ateiti gerokai anksčiau ir pamąstyti paskaitos tema.
Šiandieninė tema „Dvasinė aplinka“ ne svarbi, o ypač svarbi. Gyvename ypatingu, pereinamuoju laikotarpiu, kuomet žmonija po visos ankstesnės istorijos atsidūrė kokybiškai naujoje būsenoje. Šiandien visas pasaulis pradeda kilti į dvasinę pakopą. Kaip mes tai padarysime?
Jeigu judėsime spaudžiami gamtos jėgų, kančios bus nepakeliamos. Juk gamta mus keis žiauriais būdais. Kūrėjas – tai visaapimanti Gamtos jėga, Jis nejaučia gailestingumo, kurį jaučia žmonės, su niekuo neturi ir ypatingo santykio. Jo „poveikio srityse“ nėra jokios protekcijos, galioja tiktai dėsniai. Tai matome iš fizikos, chemijos, biologijos, zoologijos, geologijos, astronomijos ir t.t.
Gamtą mes skirstome į atskirus segmentus, nes nepajėgiame apimti visos. Mes negalime Jos studijuoti globaliai, nes mūsų protas dar nėra globalus. Kada nors Ją pamatysime vientisą, tobulą ir vieningą, o kol kas (pagal savo galimybes), kad suprastume ir ištyrinėtume, skaidome ją į dalis.
Vis dėlto įvairiose savo tyrinėjimų srityse susiduriame su absoliučiais dėsniais. Iš Gamtos, ar iš Kūrėjo, negalima laukti jokių nuolaidų. Skirtingai nei tėvai ar visuomenė, Jis nepakeis savo santykio, neatitolins sprendimo laiko, nepagerins užduoties sąlygų. Juk viskas paremta atvirkštinės Šviesos ir indų tvarka.
Dėl to mums būtina šiuos dėsnius išstudijuoti ir pasistengti surasti sprendimo būdą.
Faktiškai, jų laikytis neįmanoma, ir kabalos mokslas šito neslepia. Jis teigia, jog pirmasis gamtos įstatymas – tai, būtent, atvirkštinės Šviesos ir indų/norų įstatymas. Kitaip tariant, mes esame visiškai priešingi Šviesai savo norais, mintimis, savybėmis, visa kuo, ko netgi neįsivaizduojame.
Tai stipriai pakerta jėgas – mes nebežinome, ką daryti. Todėl dabar „scenoje” ir pasirodo kabalos mokslas. Sprendimas yra, – sako jis, – labai sunkus ir kartu labai lengvas. Būtent taip – ir tiesiai, ir  priešingai.
Aplinkos padedamas, žmogus gali save visiškai pakeisti. Taip, tai labai sunku pasiekti, prie šito prisiliesti, bet jeigu mes nepabėgame, o susirenkame kartu ir „spaudžiame“ tą patį tašką, atskleidžiame stebuklingąjį dėsnį – vienybės dėsnį.
Pasirodo, kiekvienas gali pasiimti visų jėgą ir tapti toks, kaip visi. Tada jau su šia bendra jėga jis vėl kreipiasi į visus ir susijungia su kiekvienu, o kiekvienas irgi turi tą pačią „visų“ jėgą. Taip žmogus gauna padvigubintą visų jėgą, o po to su šia dviguba jėga vėl kreipiasi į visus ir gauna jėgą, „pakeltą ketvirtuoju laipsniu“. Toliau – jėgą, „pakeltą šešioliktuoju laipsniu“, ir taip toliau, vėl ir vėl.
Kitaip tariant, kiekvienas turi galimybę gauti ne tik suminę visų jėgą, bet tiesiog begalinę galybę. Mūsų neriboja septynių milijardų Žemės gyventojų ar dviejų milijonų mūsų draugų jėgos. Dėl sisteminio, įvairialypio tarpusavio susivienijimo mes pasiekiame vieningos sferos formą – tobulumą.  Ir visi įgauname Šviesos norą, mintį ir savybes.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. kongreso “We!“3-iosios pamokos, Naujasis Džersis

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilk auščiau problemos, kad ją išspręstum

Vadovas po knygą „Zohar“. Geras ir mylintis

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje