Kodėl gamta gimdymą lydi tokiomis baisiomis kančiomis? Esmė ta, kad paskui šis skausmas virsta jėga. Skausmas, kurį moteris patiria gimdymo metu, stiprina ją ir suteikia didžiulės jėgos tolesniame gyvenime, leidžia jai rūpintis kūdikiu ir ištverti gyvenimo išbandymus.
Gimdymo metu patiriamos kančios stiprina moters kūną. Todėl gimdžiusi moteris yra stipresnė už negimdžiusią; ji stipresnė, kantresnė nei vyras.
Gimdymo kančios labai naudingos sveikatai, jos suteikia moteriai kantrybės ir tvirtumo gyvenime. Ir todėl kančios, kurias dabar žmonija patiria dėl koronaviruso, suteiks jėgų vystytis ateityje.
Juk teks pereiti iš vieno pasaulio į kitą tarsi kūdikiui, kuris gimsta iš motinos įsčių, iš embriono virsdamas žmogumi. Gimęs jis elgiasi visiškai kitaip, susipažįsta su nauja tikrove ir pasauliu už motinos įsčių. Naujagimio kūnas ima veikti savarankiškai: kūdikis verkia, šypsosi, mokosi klausytis, matyti, o paskui kalbėti.
Kūdikis taip pat išgyvena gimdymo kančias, nors ir ne tokias stiprias, kaip motina. Juk jis praranda visus pojūčius, patiriamus būnant motinos viduje. Motina išstumia jį, bet ir jis pats stengiasi išsiveržti į išorę. Žinoma, jis nesupranta, ką darąs, o veikia instinktyviai pagal gamtos šauksmą.
Gamta verčia kūdikį apsiversti žemyn galva ir suteikia jam jėgų išeiti iš gimdos per siaurus gimdymo takus. Kūdikis gimdymo metu irgi atlieka didžiulį darbą.
Ir šiandien kiekvienas iš mūsų yra toks embrionas, o motinos įsčios – tai mūsų aplinka. Turime gimti pasitelkę aplinką ir pradėti gyventi naujoje terpėje, jausdami aplinką kaip savo sielos parcufą.
Tenka atsisakyti įprasto gyvenimo sename pasaulyje, kuriame jautėmės šiltai, užtikrintai, saugiai. Dabar paliekame šią vietą ir išeiname į naują, nežinomą pasaulį. Kaip mums praeiti šią būseną, įveikti šį barjerą?
Kol kas dar nematyti, kad gimda imtų vertis. Viskas kol kas uždaryta, nors sąrėmiai jau prasidėjo. Bet šie sąrėmiai, spaudimas žmonijai gimdos viduje kol kas nėra kryptingas. Embrionas dar neapsivertęs žemyn galva ir prireiks laiko, kad jis gimtų.
Apsivertimas žemyn galva – tai vertybių, visko, kas anksčiau buvo svarbu, pasikeitimas. Galva viršuje reiškia, kad man svarbiausia – egoizmas ir asmeninis egoistinis egzistavimas. Tačiau dabar noriu atsisakyti šio požiūrio, anuliuotis, pamiršti save ir elgtis kitaip, o tai reiškia, kad apsiverčiu žemyn galva.
Visa, kas man anksčiau buvo svarbu, jau nebesvarbu, svarbu visai kas kita, tai, kas anksčiau buvo nesvarbu: davimas, vienybė, meilė artimui. Ankstesnės žmonių visuomenės vertybės (maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios) praranda vertę naujame pasaulyje, kuriame visi drauge ruošiamės gimti. Jis veikia pagal visai kitokius principus.
Mums svarbiausia – susivienyti ir per tarpusavio ryšį atskleisti naują tikrovę, aukštesniąją jėgą, susijungti su ja ir nuolat stiprinti šį kontaktą.

#268379

Iš 2020 m. liepos 9 d. laidos „Moterys naujame pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujame pasaulyje gimdome pačius save

Naujos gyvenimo programos gimimas

Krizė – naujos visuomenės gimimas

Klausimas: Ar yra tokia samprata, kaip laisvė nuo savęs paties?
Atsakymas: Taip. Jei priimi gamtos dėsnį, visuomenės integralios raidos dėsnį, tai šitaip atsijungi nuo savęs, pakyli virš savęs, kuri kitą save.
Komentaras: Sakėte, kad gamta suteikia žmogui veiksmų laisvę, tačiau, jeigu jis neišnaudoja jos, įsijungia kitas dėsnis, kuris veda žmogų į tą patį tikslą, bet per kančias ir smūgius.
Atsakymas: Žinoma. Tai taikome ir ugdydami vaikus, ir visuomenės atžvilgiu. Kitaip tariant, kur nepavyksta geruoju, bus bloguoju. Bet kuriuo atveju, tikslas turi būti pasiektas.
Klausimas: Jeigu staiga ima veikti dėsnis, kuris veda mus per smūgius, tai nebelieka jokios laisvės?
Atsakymas: Paprastai įsijungia toks dėsnis ir viskas. Reikia pasistenkti kuo greičiau juo sekti.

#273827

Iš 2020 m. rugsėjo 11 d. TV laidos „Komunikavimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima judėti į priekį be kančių?

Kodėl reikalingos kančios

Kelias į nubrėžtą tikslą

Klausimas: Žodis „krizė“ iš graikų kalbos verčiamas kaip „lūžio taškas“. Kinų kalba jis užrašomas dviem simboliais: „galimybė“ ir „pavojus“.
Vadinasi, krizė – tai gimimas. Kas turėtų gimti?
Atsakymas: Nauja visuomenė. Naujas žmogus.
Kiekvieną kartą ištikus krizei, vyksta tam tikras vystymosi posūkis, šuolis.
Klausimas: Kodėl ateitis visose pranašiškose knygose apibūdinama kaip apokalipsė? Kodėl jose neaprašytos kokios nors malonios būsenos?
Atsakymas: Todėl, kad mūsų vystymesi kitas geras lygmuo gimsta tik dėl didelio spaudimo, karų, kaip kūdikiui gimstant kančiose. Tai suprantantis žmogus džiaugiasi krize. Tačiau kartu jaudinasi dėl kančių, kurias visi jaučia.
Visi puikiai suprantame vaiko gimimo procesą. Tai labai sunkus išbandymas moters organizmui, nors jis ir puikiai tam pritaikytas. Gimdymo metu visada didelis krūvis tenka vaisiui, kuris turi išeiti gimdymo takais labai sunkiomis, suspaustomis sąlygomis.
Įsivaizduokite, kad lygiai taip pat gimsta nauja visuomenė. Gamta turi mus labai spausti, kad norėtume gimti kitokie.
Ji turi mus priversti rasti reikiamą kryptį ir sutelkti pastangas, kad taptume kitokie. Turime pasiekti būklę, kurioje būtume priversti palikti savo patogią būseną gimdoje ir pakeisti ją gana atšiauria išorine.
Taigi, yra labai daug problemų. Iki šiol net labai išsivysčiusiose visuomenėse vaiko gimimas laikomas kažkuo ypatingu ir ne savaime suprantamu dalyku.
Klausimas: Žinoma, pats gimimo procesas yra sunkus. Bet kodėl kabalistai galutinę būseną apibūdino, kaip kažkokią apokalipsę?
Atsakymas: Taip, atrodo, kad tai apokalipsė. Juk pastangos, dėl kurių gimsta kūdikis, turėtų paveikti žmonių visuomenę jai gimstant naujame lygmenyje. Ir, žinoma, šias būsenas jausime kaip labai nemalonias. Todėl turime auklėti save, kad jaustume jas kaip būtinas.
Vaikas motinos kūne būna galva į viršų, o gimdamas apsiverčia galva žemyn ir išeina gimdymo takais. Lygiai taip pat gimstant naujai visuomenei apverčiama žmonijos sąmonė, visa jos pasaulio samprata.
Gimimas yra visiškai priešingas prenatalinei būsenai. Žmogus, gimdamas dvasiškai, atskleidžia kitą, aukštesnį pasaulį.
Klausimas: Bet ką jis mato? Dabar šį pasaulį juntu savo penkiais jutimo organais. Turiu tam tikrus principus, kuriais pagrįsta mano pasaulėžiūra. O kas pasikeis? Ką aš pradėsiu matyti?
Atsakymas: Aplinkinį pasaulį imsi matyti visiškai kitaip. Pamatysi jį valdančias jėgas ir savo galimybes paveikti šį pasaulį.
#268644

Iš 2020 m. gegužės 7 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujame pasaulyje gimdome pačius save

Dabar pats metas veikti!

Kaip paveikti vyriausybes?

Klausimas: Gamta – tai kažkas gyvo, protingo, ji turi emocijas, mintis, planus ir galimybę apgalvotai reaguoti į mūsų poveikį?
Atsakymas: Gamta – tai griežta sistema, susidedanti iš negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogiškos dalių. Viso jos tarpusavyje išlaiko tam tikrą dinamišką pusiausvyrą. Jeigu savo egoistiniu poveikiu sugriauname šią pusiausvyrą, tai gamta reaguoja į tai priešinga kryptimi, kaip švytuoklė, siūbuodama į kitą pusę. Tai patiriame šiandien koronaviruso akivaizdoje.
Dabar gausime tokius smūgius, kurie privers mus integraliai susisieti, juk egzistuojame „paskutiniojoje kartoje“. Paskutinioji karta – tai paskutinė egoistinė karta, kai ištaisomas egoizmas. Egoizmą ir turime ištaisyti.
Klausimas: Vadinasi visos tos kančios kyla iš gamtos?
Atsakymas: Žinoma. Visos kančios iš to, kad sugriauni gamtos integraciją, jos pusiausvyrą. Tik dėl tavo kaltės netekus pusiausvyros gamtoje, sulauki iš gamtos reakcijos, kurią jauti kaip skausmą, nemalonumą, problemas.
Žmogus pats savaime itin silpnas. Jį šiek tiek paspausi, ir jis jau dejuoja, verkia, pasirengęs viską atlikti, kaip reikia. Taip gamta privers mus suaugti, tapti gerais, o svarbiausia – geromis viena kitai gamtos dalimis.
#266598

Iš 2020 m. gegužės 10 d. rytinės pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta mus baudžia koronavirusu?

Gamta ima mus mokyti

Paklausykite, ką jums sakau aš, Gamta!

Klausimas: Koronaviruso epochoje atsiranda žmonių, kurie nieko nebijo. Mačiau vaizdo įrašų, kuriuose Italijos merai miestuose bara žmones ir reikalauja skirstytis po namus, nes jie tiesiog vaikštinėja. Net Italijoje! Tačiau yra žmonių, kurie natūraliai laikosi įstatymų, sėdi namuose ir klauso. Ko iš tikrųjų reikia bijoti: kad užsikrėsi pats ar užkrėsi kitus?
Atsakymas: Labai džiaugiuosi, kad kyla toks klausimas. Reikia galvoti apie kitus. Nepaisant to, kad netikiu gydytojais ar tuo, kad užsikrėsiu ir būsiu šios infekcijos nešiotojas, vis tiek turiu daryti tai, ką sako gydytojai. Žmonės turi matyti, jog jais rūpinuosi. Ne savimi, o jais.
Klausimas: Taigi, žmogus turi vaikščioti su kauke, rodydamas, kad nenori užkrėsti kitų. Ar tai – tarpusavio laidavimas?
Atsakymas: Žinoma! Pirmiausia. Kaip galiu daryti dalykus, kurie keltų pavojų kito žmogaus gyvybei? Gyvybei! Šiandien tai – gyvybės klausimas! Virusas – tai rūpinimosi vienas kitu programa. Jūs nenorite rūpintis vienas kitu dėl savo įprastų, egoistinių troškimų? Jūs nenorite galvoti apie tai, kas sudaro bendrą integralią sistemą, žemiškąją civilizaciją? Tada virusas jus išmokys. Jis papildo tai, ko negalėjome papildyti patys, protingai, savo noru. Jis verčia mus tai daryti.
Klausimas: Ar jis gali mums ką nors padaryti, ar ne?
Atsakymas: Gamta mums gali padaryti bet ką. Ir labai greitai!
Klausimas: Ar galima mus perdaryti? Visą laiką galvojau tik apie save, toks mūsų visų gyvenimas.
Atsakymas: Kančios viską pakeis.
Pastaba: Visą laiką tobulėti tik verčiamam kančios – didelė nelaimė.
Atsakymas: Ne tik kančia vysto, bet mes, deja, geruoju vystytis nenorime! Nenorime mąstyti! Jei su mumis geruoju nieko negalima padaryti, patys išprovokuojame gamtos smūgius.
Komentaras: Išeitų, kad virusas labai protingas?
Atsakymas: Visa gamta protinga. Ji veikia pagal konkrečią programą. Jei nevykdai šios programos, tada įsijungia kitos programos, vėliau dar kitos ir t. t. Gamtoje tokių vadinamųjų virusų nepritrūks. Mes tai vadiname „virusu“, tačiau tai – programėlė, bendrosios egoistinės programos dalis, kurią ji po truputį pradeda kreipti. Dar ne laužo, o tik truputį mus pasuka.
Dabar šis virusas aptinkamas gyvūnams, vėliau jį turės paukščiai, po to jį nešios mašalai, uodai ir t. t. Net neįsivaizduojate, kas gali būti! Mes atsidursime priešiškame pasaulyje, kuriame viskas bus nuteikta prieš mus, nes mes esame pasauliui priešingi, nes savo elgesiu demonstruojame jam neapykantą! Pažiūrėkite, ką mes su pasauliu padarėme!
Taigi, gamta mus keis, prireikus – laužys. Mes privalėsime su šiuo pasauliu elgtis kitaip. Pirmiausia, atsikratyti bet kokio egoistinio, kenkėjiško piktnaudžiavimo. Mums nebereikės milijonų parduotuvių ir viso kito, ką sukūrėme savo pasaulyje vien per XX amžių. Taip mes pamažu grįšime į vėžes.
Klausimas: Kada virusas supras, kad baigė savo darbą?
Atsakymas: Tai gamtoje vyksta automatiškai. Kai imsime mažiau eikvoti, teršti, leisime gamtai pradėti valytis, kai vandenynai pradės virškinti jį užplūdusį plastiką. Pamatysime, kad ir žemė taps derlingesnė, paukščiai ims giedoti. Viskas bus gražu, gerai. Gamta uždainuos, kai nustosime trikdyti jos harmoniją! O tam reikia laiko.
Kol kas to dar nedarome, todėl turime būti apriboti, gyventi pagal dabar atsiskleidžiančius gamtos dėsnius. Sėdžiu izoliuotas kambaryje ir nesirodau. O ką galiu padaryti? Toks gamtos dėsnis.
Kai visi būsime su gamta santykinėje pusiausvyroje, galbūt ji pradės veikti mus subtilesniais metodais, kad dar labiau artėtume prie jos, kol pasieksime būseną, kurioje fiziniai veiksmai ims veikti mūsų moralinius principus, mūsų tarpusavio sąveiką.
Nenorėjome savo sąmoningumu, jausmais eiti iš vidaus į išorę. Nes nenorėjome keisti savo santykių ir požiūrio į gamtą, bet gamta dabar mus privers atvirkščiu būdu – spaus iš išorės į vidų, kol pasikeisime.
Klausimas: Ar mano pastangos neužkrėsti kito yra tikras žingsnis gamtos link?
Atsakymas: Tik iš reikalo: tai dar nėra sąmoningumo, susitarimo, savanoriško suvokimo ir norimo veiksmo lygmuo, bet jau pradžia. Ačiū Dievui, gamta pradėjo su mumis dirbti.
Klausimas: Ar kada nors ji paliks mus ramybėje, sakydama: „Dabar galite šiek tiek atsipūsti“?
Atsakymas: Kai būsime su ja dinaminėje pusiausvyroje.
Komentaras: Tai – labai tolimas tikslas.
Atsakymas: Bet ir nereikia, kad ji paliktų mus ramybėje. Neduok Dieve!
Svarbu, koks žmogaus požiūris: tenkindamas savo poreikius, jis neturi piktnaudžiauti ir niokoti gamtos. Programa veikia mumyse, turime jai paklusti ir keistis. Niekur nepabėgsime: arba savo noru spartinsime procesą, vadinamą „achišėna“, arba gamta darys mums spaudimą, ir, žinoma, tai truks ilgiau bei sukels daugiau kančių. Bet vis tiek programa jau įjungta. Viskas. Dabar ims veikti.
#264332

Iš 2020 m. balandžio 6 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta žūsta nuo žmogvirusio

Nereikia bijoti

Ko mus moko koronavirusas?

Komentaras. Ramiajame vandenyne buvo aptiktas šeštasis žemynas – šiukšlių sala, kurią daugiausiai sudaro plastikas ir kuri yra maždaug JAV dydžio.
Tai didžiulė problema, nes plastikas suyra tik per tūkstantį metų.
Atsakymas. Nemanau, kad mes egzistuosime šioje planetoje tūkstantį metų. Mes labai greitai ją pribaigsime. Žemė taps planeta be gyvybės.
Mes neturime kur bėgti. Niekur nėra tinkamų planetų. Taigi neverta svajoti apie Marsą ar kokias kitas planetas. Ir kam? Argi ten vėl neužteršime visko?
Kol žmonija savęs neištaisys, nėra ko blaškytis. Turime galvoti tik apie tai, kaip ištaisyti savo prigimtį. Kaip egoistinę prigimtį paversti altruistine, kad žmonės galvotų vieni apie kitus, suprastų, jog tik geras tarpusavio ryšys atvers žmonijai ateitį. Priešingu atveju mes kiekvieną dieną laidojame save gyvus šiame šiukšlių sąvartyne. Gaila vaikų.
Klausimas. Tarkime, prasidės kilimo virš egoizmo procesas. O kas bus su šiukšlėmis? Jos niekur neišnyks.
Atsakymas. Išnyks. Apskritai visas materialus pasaulis visiškai priklauso nuo mūsų vidinių savybių. Todėl išnyks.
Klausimas. Todėl, kad aš jo nematysiu?
Atsakymas. Ne. Paprasčiausiai mūsų tarpusavio santykiai bus tokie geri, kad nebus vietos blogio jėgoms. Ir šios šiukšlės pamažu pradės mažėti.
Kur jos dings? Taip, kaip ir gamtoje. Iš kur atsirado mūsų egoistinis pasaulis? Atsirado Visata, staiga pradėjo plėstis ir t. t. Taigi viskas egzistuoja pagal kažkokį vidinį, slaptą planą.
Yra daug to, ko mes nematome, nejaučiame. Egzistuoja kiti ryšiai gamtoje. Didingos gamtos jėgos – jos slaptos, paslėptos. Imkime ir pradėkime jas atskleidinėti.
Pati pagrindinė slapta gamtos jėga – tai žmogaus protas, jo jėga, minties jėga, noro jėga. Jei pradėsime tai naudoti, naujame lygmenyje ims skleistis visiškai naujos savybes tarp skirtingų gamtos dalių.
Plastiko nebus. Viskas taps taip skaidru, natūralu ir švaru, kad turėsi dar priprasti prie tokios švaros. Tu negalėsi kvėpuoti šiuo švariu oru ir neapsinuodyti šiuo tyru šaltinio vandeniu.
Jei mes kartu nukreipsime savo mintis vienas į kitą ir panorėsime pasiekti davimo, meilės, bendrystės, susietumo savybes, tai blogis pasišalins iš pasaulio visuose lygmenyse. Nes gaila, bet esame pačiame aukščiausiame lygmenyje. O laimė bus, jei išties užsiimsime savimi.
Klausimas. Bet ar spėsime tai padaryti?
Atsakymas. Spėti tai spėsime, tačiau kiek reikės patirti kančių ir kiek žmonių pasieks tokią būseną – klausimas.
#248616

Iš 2019 m. kovo 19 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta baudžia mus? IV dalis

Kodėl mes kenčiame? I dalis

Už ką gamta mus baudžia koronavirusu?

Išėjimas – ne didesnė žydų emancipaciją, ir ne didesnis religiškumas, o dvasinis žmogaus kilimas. Istorijos pamokos moko vieno: kad ir ką darytume šio pasaulio rėmuose, pabaiga visuomet bus apgailėtina, ir mus užgrius smūgiai iki pat sunaikinimo. Išsigelbėjimas – pakilti virš šio pasaulio plotmės.
Kad ir į kokią sritį žiūrėtume šiame pasaulyje: liberalizmą, religijas, emancipaciją – niekas nepadės. Negalime likti materialioje plotmėje, mums draudžiama joje užstrigti. Galime tik pakilti iš tos aikštelės aukštyn.
Žmonėms to nepasakojo, nemoko, ir todėl jie nenori to ir negali… Tai tarsi gimimo kančios. Aukštesnysis valdymas visiškai nesiskaito su materialiu žmogaus gyvenimu, tik su noro vystymusi. Norai taip turi suktis, kol nepasieks mūsų laiko, kur pagaliau atsiras grupė, kuri ims realizuoti sprendimą.
Bendros sielos indo viduje susirenka rešimot iš visų kančių, kurias praėjo milijonai žmonių, žuvusių per holokaustą, inkviziciją, Stalino represijas. Visa tai tam, kad nore mėgautis susitelktų didžiulis skausmas, kad jis būtų egoizme, ir leistų pradėti veikti dvasiniems davimo genams (rešimot).
Žiūrint iš žmogiškosios logikos pozicijų tam nėra jokio pateisinimo. Juk kas rengia visas tas katastrofas? Kūrėjas! Galite paduoti Jį į teismą…
#258616

Iš 2020 m. sausio 9 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintys ir norai – iš Kūrėjo

Nelaukti iki rytojaus

Matyti užgimstant

Klausimas. Ar prasiveržiama į dvasinį pasaulį visuomet per didžiulius sukrėtimus?
Atsakymas. Jei esate dešimtuko viduje, tai šie sukrėtimai neišeina iš jo lygmens. Turite visąlaik susifokusuoti į tarpusavio ryšį kaip surenkamąjį lęšį, kurio centre atskleisite Kūrėją. Ir tuomet jums niekas nebaisu, nes jau esate dvasinės būsenos.
Todėl nesijaudinkite: jokių ypatingų kančių ir išgyvenimų čia nėra. Visa tai tėra metodika, žaidimas iš Kūrėjo pusės, kad teisingai nukreiptume save į Jį ir Jį atskleistume.
#258142

Iš 2019 m. gruodžio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Prietaisas Kūrėjui atskleisti

„Žvaigždėlaivis“ iš gerų tarpusavio santykių

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Klausimas iš Facebook. Valios laisvė – kaip pasiekti Kūrėją. Bet jeigu visi veiksmai užprogramuoti, tai ir Kūrėjo suvokimas taip iš anksto nulemtas?
Atsakymas. Kelias pas Kūrėją susideda iš dviejų šakų. Vienas kelias tiesus, lygus, patogus, kaip greitkelis. Kitas – duobėtas, toks, kad su mersedesu po jį nepavažiuosi, tik vežimu, kurį traukia pora arkliūkščių. Tad pasirinkimas – kelyje. Jūs renkatės!
Tikslas duotas, pradinis taškas – taip pat. Tik kelias priklauso nuo jūsų. Yra žmonių, kurie jį įveikia greitai, jau yra kelio pabaigoje, ir mėgaujasi suvokta amžinybe, tobulybe – aukščiau mūsų pasaulio. Tam nebūtina mirti, tai galima pasiekti mūsų pasaulyje.
Yra žmonės, kurie dar ilgai keliaus iki galutinio punkto. Vis tiek visi ateis į jį, tačiau kiek kančių jiems teks iškęsti.
Kabalos mokslas apibrėžtas iš anksto, ji egzistuoja tam, kad žmonėms suteiktų instrukciją, kaip greitai ir lengvai pasiekti iš anksto nustatytą tikslą.
#250591

Iš 2019 m. kovo 10 d. TV laidos „Atsakymai į klausimus iš Facebook“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar tikrovė suplanuota?

Kūrėjas kol kas laukia…

Panorėsime dabar – bus dabar!

Klausimas. Nutolimas nuo sąvokos „Vienas, vienintelis, vieningas“ yra pagrindinė kančių priežastis?
Atsakymas. Taip. Kiek galime viską susieti su Kūrėju, imame pereiti į tikrąjį pasaulį, tikrąją erdvę, kur veiksmų pradžia, jų tęsinys ir pabaiga apibrėžiami kaip esantys viename taške ir taip viskas apmiršta.
Niekas nejuda laike, erdvėje, jokiose koordinatėse, ir visi atsiduriame viename egzistavimo taške. Jis ir vadinamas „Kūrėju“, „aukštesniąja jėga“.
Šis taškas nuolatinis, juk jei kur nors ir kame nors vyksta kokie nors pokyčiai, tai šitai nurodo į tos būsenos ar objekto netobulumą. O Kūrėjuje to nėra.
#245495

Iš 2019 m. sausio 27 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas – tai jėga, objekas ar savybė?

Ar Kūrėjas turi pavidalą?

Pagrindinis dvasinės raidos principas