Nuomonė (K. Lagard, Tarptautinio valiutos fondo direktorė): Būtina imtis skubių veiksmų, siekiant koordinuoti pastangas pinigų politikos srityje, idant būtų išvengta naujo recesijos proveržio.
Šios vasaros įvykiai leidžia suprasti, kad įžengiame į naują pavojingą etapą. Situacija labai aiški, matome, kaip trapus atsistatymas slysta nuo šlaito. Kaupiasi neigiama įtaka abiejose Atlanto pusėse.
Komentaras: Pastaruoju metu visi pradeda vieni kitus kaltinti neigiamu poveikiu. Tokie poveikiai galimi, tačiau jie buvo visados. Tiesiog dabar atsiskleidžia visų ryšys su visais bendrame tarpusavio santykių tinkle, ir todėl padidėjo jautrumas poelgiams. Jeigu nebus imtasi veiksmų, siekiant bendro supratimo (abipusio laidavimo), tai tokie santykiai greitai atves prie karo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žlugimas žlugimui nelygu

Egoizmo aklumas

Pavojingos nevykėlių užmačios

Nuomonė: Kaip rodo istorija, vienintelis kapitalistinės sistemos išlikimo būdas − karas, ir pagal ekspertų vertinimus jis prasideda anksčiau negu vėliau.
Siekdamas apsaugoti Amerikos ir Vakarų pasaulio ekonomiką, pirmasis apie visą apimantį Pasaulinį karą prašneko Obamos vyriausias patarėjas, Nobelio premijos laureatas, ekonomistas Polas Krugmanas: „Ekonomikos požiūriu Antrasis pasaulinis karas buvo sprogimas, finansuojamas valstybių išlaidų deficito, kuris kitaip nebūtų buvęs patvirtintas.
Per karą vyriausybė perėmė sumą, šiandien atitinkančią 30 trilijonų dolerių – šitas kritimas gali būti įveiktas. Tam reikalingas aiškus mąstymas ir politinė valia“.
Prie Krugmano minčių apie karą prisijungė CNBC ekonomikos analitikas M. Faber, perspėdamas apie globalaus persiskirstymo ir karo ryšį.
Kaip arti yra karas galima spręsti pagal Rusijos pasiuntinio į NATO D. Rogozino žodžius: jeigu JAV ir Vakarai planuoja karinę kampaniją prieš Siriją tam, kad nuverstų Asado režimą ir užpultų Iraną, ko nei Maskva, nei Pekinas negali leisti, tai ši kampanija, žinoma, pradėtų Trečiąjį pasaulinį karą.
Komentaras: Taip sako ir kabala − neturėdamas išeities pasaulis ims kariauti. Jeigu parodysime, jog galimas kitas kelias, kurį siūlo gamta – susijungimas tarpusavyje ir su ja, tai žmonija galėtų pasiekti savo galutinę tobulą formą ir be karų.
Anot kabalos, antrasis kelias realus ir mūsų jėgoms jį realizuoti – viskas priklauso tiktai nuo aiškinimo, kokiu būdu veikti, kad pakiltume į kitą mūsų evoliucijos etapą, kur prilygsime integraliai, globaliai gamtai.

Daugiau šia tema skaitykite:

Europai grasina pabaisos

Prieštaravimo Kūrėjui krizė

Penki globalūs pasaulinės ekonomikos sukrėtimai

Nuomonė (M. Soareš, buvęs Portugalijos prezidentas): ES dabar išgyvena sunkiausią krizę. Rinkos visiškai išmuštos iš vėžių, ir valdo jas „pabaisos“. Niekas nežino, iš kur jos atsirado ir ko siekia. Jos nori pinigų, nori susilpninti eurą, sugriauti ekonomikas tokių šalių, kaip Graikija, Airija, Portugalija ir kitos.
Ypač pavojinga tai, kad Europai trūksta vieningumo. Jei šalys, kurios turi pinigų, mano, kad gali įsakinėti likusiai Europai ir pertvarkyti ją pagal vokišką tvarką – jos skaudžiai klysta.
Jeigu padėtis vystysis ta pačia kryptimi, žmonės pradės veikti – liaudis sukils. Rizikuojame tapti liudininkais didelių liaudies sukilimų Europoje. Europa – tai erdvė dialogui, socialinei gerovei ir abipusei pagarbai.
Komentaras: Tik suvokimas to, kad atsidūrėme naujame integraliame pasaulyje, kuriame esame visiškai tarpusavyje susiję ir todėl privalome atsižvelgti į visus, kaip į vieną visumą, kaip į vieną šeimą – tai išgelbės. Baal Sulamas XX amžiaus 20 metais rašė, kad visas pasaulis – viena šeima, jei į tai neatsižvelgsime, tai per 10–15 metų priartėsime prie pasaulinio karo – taip ir atsitiko.
Šiandien situacija visiškai atsikartoja. Tik pagreitėjo laikas, ir pasaulinis karas gali įsiplieksti per kelis mėnesius. Išvengti jo galima tik pakeitus pasaulio tendencijas – pradėjus judėti tarpusavio ryšio link, suvokiant būtinybę pakilti aukščiau protekcionizmo, ir galvoti, kaip galvoja šeimoje – apie visus – ir spręsti klausimus nuo pačių opiausių iki paprasčiausių. Kaip šeimoje – iš pradžių galvoja apie vaikus, apie  ligonius, o paskui jau apie tuos, kas kol kas gali su savo problemomis palaukti.
Kai tik pakeisime savo požiūrį, iš karto pajusime kitokį gamtos požiūrį į mus, nes tapsime panašūs (homeostazėje, pusiausvyroje, harmonijoje) į ją, – visi mūsų veiksmai ta kryptimi atneš gėrį! Mokykitės iš gamtos!

Daugiau šia tema skaitykite:

Vokietija: ES gelbėjimo projektas

ES išsigelbėjimas – vienybėje su visu pasauliu

Bendros rinkos kaina

Nuomonė: (J. Galtungas, matematikas, sociologas, „Transcend“ įkūrėjas): 10 keičiančių pasaulį tendencijų:
- 5 globalios tendencijos – atsiskleidžia globalioje erdvėje tarp valstybių ir regionų: JAV nuosmukis, Vakarų nuosmukis, valstybių silpnėjimas ir regionų stiprėjimas, atsilikusiųjų pakilimas, Kinijos augimas.
- 5 socialinės tendencijos – atsiskleidžia socialinėje erdvėje tarp žmonių grupių: tautų stiprėjimas, pilietiškos visuomenės stiprėjimas, jaunimo aktyvumo augimas, moterų vaidmens didėjimas, nelygybės ir maištų augimas.
Komentaras: Šios ir kitos tendencijos yra mūsų egoistinio noro, kuris tampa vis labiau tarpusavyje susijęs (kol virsta vientisu), vystymosi rezultatas. Ir šis vidinis mūsų norų ryšys yra globalus, integralus, tarpusavyje susietas tarpusavio laidavimu, šiuolaikiniu pasauliu.
Jei visas šias tendencijas sujungsime draugėn ir įsivaizduosime jų tarpusavio davimo formą, tai gausime mūsų gero vystymosi formulę. Kitaip, šios tendencijos suplėšys žmoniją į gabalus per naują pasaulinį karą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žlugimas žlugimui nelygu

Egoizmo aklumas

Gyvenimas dėl akimirkos

Klausimas: Sprendžiant iš naujų tendencijų, pasaulio šalims teks suirti iš vidaus, kad atgimtų iš naujo…
Atsakymas: Visas pasaulis turi suirti, bet irimas gali vykti arba fiziniame, arba supratimo, sąmoningumo lygmenyje. Viena iš dviejų: arba mums, kad suprastume, jog būtina „sužlugdyti“ egoistinę dvasią, teks visiškai žlugti materialiąja prasme, arba mes išvengsime materialiosios kracho dalies ir pereisime į dvasinį žlugimo įsisąmoninimą, kad po to padėtį ištaisytume.
Šiaip ar taip, privalai ateiti į sudužimą, į vidinį žlugimą – galimas daiktas, kad dėl to teks žlugti ir iš išorės.
Pavyzdžiui, šiandien Izraelyje į socialinio protesto bangą bandome įlieti žinią apie vienybės ir integralios visuomenės sukūrimo būtinybę. Klausimas: ar efektyvios mūsų pastangos? Galimas daiktas, prireiks nedidelių kančių, idant žmonės suprastų, jog iš tikrųjų trūksta tiktai šito ir tik taip galima pasiekti teisingą paskirstymą.
Liaudis iš tiesų nori socialinės lygybės – tačiau, kaip ją įgyvendinti? Netinka diegti tai, kas patinka tau, bet nepatinka kitiems. Socialinė lygybė turi aprėpti visus, visą visuomenę. Argi galima šitai įgyvendinti be tarpusavio laidavimo?
Gerai, jeigu žmonės tai įsisąmonins. Priešingu atveju prireiks bėdų. Kitų variantų nėra: arba gerasis kelias, arba kančių kelias. Jeigu nepasiseka gerajame kelyje, tuomet prie jo jungiasi antrasis. Šitaip bus visose mūsų gyvenimo srityse.
Kuo labiau mums pavyks paveikti aplinką, tuo didesnė tikimybė, kad neteks išgyventi tikrų karų, į kuriuos, kaip rašo Baal Sulamas, galime nusiristi netinkamai susiklosčius aplinkybėms.

Iš 2011 m. rugpjūčio 18 d. pamokos pagal laikraštį „Liaudis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmo aklumas

Kelias į tarpusavio laidavimą

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Nuomonė (Jurijus Romanenko, Taikomosios politikos centro direktorius): Per televizorių mums rodo prievartą, muštynes, o žmogus linkęs kartoti tai, ką mato. Negana to, kad didžioji dauguma šalies žmonių nekenčia valdžios taip, kad yra pasiruošę ją užmušti, bet jiems dar nuolat rodo paveikslėlį, kuris patvirtina, kad jų motyvacija teisinga, ir paskatina spręsti savo problemas prievartos keliu. Taip formuojamos naujos kartos naujos vertybės.
Jeigu visuotinis konfliktas nesibaigs atominiu karu, tai baigiantis krizei sustiprės viršvalstybiniai  dariniai. Tam nepasirengusios valstybės išnyks. Kaip jau faktiškai išnyko Tunisas, Libija, Sudanas. O jų gyventojai dėl maisto, vandens, darbo, pinigų trūkumo pradeda bruzdėjimus. O mes į tokią padėtį patenkame visai nepasiruošę.
Komentaras: Todėl kabala ir siūlo, kol dar negrįžtamai nepasukome karinio konflikto keliu, pradėti keisti padėtį, reguliuoti visuomenę, iš anksto mažinti gamybą, kiekvienam apibrėžti jo naują padėtį, vykdyti aiškinimo ir auklėjimo politiką, ruošti žmones naujam pasauliui, naujai visuomenei. Kabala aprašo veiksmų planą, atitinkantį gamtos dėsnius, jos rekomendacijos remiasi pusiausvyros su gamta būtinybe.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar yra išeitis?

Vietoj reklamos – lavinantis kanalas

Gelbstint gyvenimą

Nuomonė (Aleksandras Duginas, politologas, filosofas): liberalus modelis kūrėsi remdamasis nesulaikomo ekonomikos augimo logika. Už nenutrūkstamo augimo galimybių įrodymus ekonomistai R. Mertonas ir M. Skoulzas gavo Nobelio premiją.
1997 m. jie moksliniais tyrimais, kuriuose naudojami matematiniai skaičiavimai, įrodė, kad jokios krizės jokiomis aplinkybėmis nebus, o finansų rinkos augimas bus begalinis.
Kai dėl krizės liberalus ekonominės sistemos modelis žlugo, paaiškėjo, kad kito modelio nėra, nėra plano ir net šio plano metmenų. Šis darbas niekur  pasaulyje nebuvo atliktas.
Dalykas tas, kad siūlant naujus projektus, visų pirma reikia pakeisti savo sąmonę. O to ekonomistai negali.
Antrasis pasaulinis karas buvo Didžiosios depresijos rezultatas. Gal toks krizės sprendimo variantas gali išsivystyti ir dabar?
Komentaras: Reikalas tas, kad karas nepadės, nes daugiau nėra energijos šaltinių, realizavimo rinkų. Nebent tikslas būtų sunaikinti nereikalingus milijardus žmonių…
O štai sąmonę reikia keisti – kitu atveju naujo ekonomikos modelio mes nepajėgsime net įsivaizduoti. Tačiau tam reikalingi ekonomistai, gebantys įsivaizduoti protingo materialaus vartojimo modelį ir dvasinį pripildymą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Yra problemų, yra patarimų – sprendimo nėra

Ekspertai apie krizę

Sprendimas – žmogaus prigimties pasikeitime

Klausimas: Kaip vystosi įvykiai pasaulyje ir ko jie iš mūsų reikalauja?
Atsakymas: Pasaulyje atsitinka daugybė įvykių. Dalis žmonių jau supranta, kad artėjame prie krizės, katastrofos. Šnekėdamas Europoje su tais, kurie išmano ekonomiką, pajutau su baime sumišusį nerimą. Patyrę žmonės nesupranta, kas bus toliau, neįsivaizduoja, kaip ištrūkti iš susidariusios situacijos.
Jie sako, kad per paskutiniuosius du tris šimtmečius žmonija pateko į spąstus. Prieš 30 metų geriausiems ekonomistams buvo įteikta Nobelio premija už tyrimą, patvirtinantį, kad vartotojiškoji visuomenė gali atkakliai vystytis iki begalybės. Žmogaus egoizmas tiesiog neįžvelgė puotos baigties.
Atrodytų, o kaipgi gamtos ištekliai? O kaip žmogaus prigimtis? Štai iki kokio laipsnio mūsų ego apakintas savųjų „laimėjimų“: nebuvome pasiruošę pripažinti akivaizdžių dalykų.
Dar prieš keletą metų mūsų pokalbiuose su pirmaujančiais ekonomistais šie neigė bet kokią krizės galimybę. Toks yra žmogiškasis egoizmas, taip jis sukurtas, kad neleidžia mums šito išvysti. Ant jo meškerės užkimba net puikiausi specialistai, kad ir kokie protingi jie būtų. Priežastis slypi žmogaus prigimtyje.
Nūnai daugelis svarbių asmenų labiau linkę tiesiog nesusimąstyti apie rytdieną. Išeities nėra, nieko nepadarysi – bus, kas bus. Prie šio skausmo, prie šio pasimetimo negalime prisijungti. Juk, viena vertus, jų kišenėse milijardai, bet, kita vertus, milijardai neturi ko valgyti.
Galų gale, kalbama apie pasaulinį karą, apie tai, kad reikia atsikratyti pusės žmonijos. Čia jie mato „išeitį“. Logiškai mąstant, kito sprendimo nėra: energetiniai resursai beveik išeikvoti, ir ekonomika negali laikytis ant ribos. Pasirodo, klestėjimo galima sulaukti tik po masinio sunaikinimo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas dėl akimirkos

Duoti krizei atkirtį

Karų arba geranoriško bendradarbiavimo kelias

Šiuolaikinis pasaulis sparčiai grimzta į dugną. Mes naikiname gamtą, sekiname jos išteklius, baigiame griauti visas žmogiškosios visuomenės gyvenimo sritis ir nesustojame. Nebodami nieko, vis bandome judėti ta pačia egoistine kryptimi.
Jeigu neturi taško širdyje, jeigu nepritrauki Šviesos, tuomet neturi galimybės palyginti, kad rastum problemą savyje. Tu veiki tarsi mašina, prie kurios prijungtas vienintelis elektros laidas. Lygiai taip šokinėja mechaninis triušis, nesijaudindamas, kad kiekvienas jo šuolis baigiasi kritimu. Jeigu nėra jėgos, kuri parodytų man blogį, aš nesuvokiu blogio: „Na, nieko, neišėjo šiandien – išeis rytoj.“
Tokia „pasaulio taisytojų“ problema, apie kurias rašo Baal Sulamas. Kalba eina apie dvasinį supratimą, kylantį iš to, kad malonumas, Šviesa, niekada nepasilieka mūsų egoistiniame nore. Mes nuolatos siekiame malonumo, bandome kažką padaryti, tačiau niekas negelbsti. Ir nepadės, juk mes priešingi Šviesai ir to nejaučiame.
Vos prisiliečiame prie noro, malonumas tuoj pat dingsta, reikia jo ieškoti iš naujo, kad nors trumpam susiliestų Šviesa ir noras. Tik dėl šios akimirkos gyvenu.
Jei tik pamatytumėte šį procesą iš šono: noras – trupinėlis malonumo, noras – trupinėlis malonumo… Kad prisiliesčiau prie jo, aš nuolatos mechaniškai „spaudžiu mygtuką“ kaip bandomasis gyvūnas, kuris neturi kito pasirinkimo. Tai ir yra mūsų gyvenimas, kuris nieko nemoko tūkstančių vystymosi metų bėgyje.
Tokiu būdu „pasaulio taisytojai“ – tai labai gilus filosofinis suvokimas. Tai tikra, egoistinė, vienintelė egzistuojanti vystymosi forma. Ši savybė įsišaknijusi mūsų prigimtyje, ir niekur nedingsi.
Tik jeigu žmoguje pabunda taškas širdyje ir jis pradeda teisingai vystytis, varomas savo naujo noro, jis įgyja jėgą, atsveriančią noro ir malonumo mechaniką, – Šviesą. Šviesa pabudina pojūtį, kad jam trūksta trečiojo elemento – naujo ketinimo, išskaičiavimo, ekrano.
Svarbiausia šiame ieškojime tai, kad ji žmoguje nukreipta prieš „pasaulio taisytojus“. Pasirodo, yra kažkas aukščiau tavęs, kuris sukuria trūkumą ir pats jį ištaiso.
Štai kokį procesą turime pereiti. Dar pamatysime jo pasekmes žmogaus vystymuisi. Kaip rašo Baal Sulamas, kiekvienas laukia, kad kiti pripažintų savo neteisumą ir jo teisumą. Tačiau niekada taip nenutiks – kiekvienas liks su savo nuomone. Visa žmonija eis šiuo keliu: konfliktuojančios šalys laikysis iki galo. Nėra išeities, jis atves mus prie karo ir susinaikinimo.
Jeigu šiam procesui nepriešpastatysime kabalos mokslo platinimo, kivirčams pabaigos nebus. Klausimas tik toks: ar išgirs mus, kol prasidės masinis naikinimas, ar po jo, kai iš žmonijos liks tik mažoji dalis.
Išsitaisymas vis tiek įvyks pagal kabalos metodiką, tik ar turės praūžti katastrofos, žūti milijardai ir likusieji gyventi ekstremaliomis sąlygomis, kad įsiklaustų į šią metodiką ir pradėtų ją įgyvendinti, varomi siaubingų kančių? O gal pavyks išaiškinti pasauliui šią metodiką, kol nepriėjome iki kraštutinumų?

Iš 2011 m. gegužės 4 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Duoti krizei atkirtį

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Įsilieti į permainų procesą

Vis grįžtame prie pasaulinės krizės temos. Juk ji, iš esmės, ir suvedė mus. Jeigu gamta palaipsniui nestumtų mūsų į globalią būklę, integralius tarpusavio ryšius, tai pasauliui neatsiskleistų kabalos mokslas, kurio paskirtis – padėti mums įsilieti į šią globalią, integralią tarpusavio ryšių sistemą.  Taip kad, iš tiesų, krizė yra geras ženklas.
Iš istorijos žinome, kad pasaulis visada veikė pagal egoistinės prigimties dėsnius. Ypatingai pažengė šioje srityje Amerika, kadangi ją kūrė daugybė žmonių. Tarsi šiuolaikinis Babilonas, ji sugebėjo atkurti Senovės Babilono būseną, iš kurio visiems reikėjo bėgti ir išsisklaidyti. Čia suformuota vartotojiška visuomenė, siekianti kiek galima daugiau uždirbti ir klestėti tokiame gyvenime. Šitas tikslas buvo keliamas visiems ir kiekvienam.
Tačiau šiandien Žemėje nebeliko galimybės pripildyti šitą didžiulį norą. Septyni milijardai žmonių negali gyventi kaip Amerikoje, ji net nesugeba pati savęs išlaikyti. Todėl visas pasaulis laiko ant savo pečių JAV ekonomiką, kad nesugriūtų, nes šita griūtis apims visus.
Galiausiai bendra integrali sistema užkrauna mums tokių įpareigojimų ir sukelia tokį spaudimą, kad šiuolaikinį pasaulį galima sulyginti su valtimi audringoje jūroje. Kiekvienas iš sėdinčių joje bijo neatsargiai krustelėti: juk varganam laiveliui vieni niekai apvirsti ir nuskęsti kartu su visais ir juo pačiu.
Staiga atsidūrėme padėtyje, iš kurios nėra kitos išeities, išskyrus karą. Pradėję karą, tučtuojau nutrauksime visus ryšius, sunaikinsime globalumą ir integralumą, grįšime į gyvenimą, koks jis buvo, sakykime, prieš šimtą metų. Po to vėl atsidursime dabartinėje padėtyje.  Juk vystymasis – tai natūralus procesas, ir nieko kito šiame etape jis nesiūlo. Mūsų egoizmas anksčiau ar vėliau suvaro mus į vieningą integralią sistemą.
Kaip aiškina kabalos mokslas, galime sugriauti susiklosčiusią padėtį Trečiuoju ir netgi Ketvirtuoju pasauliniu karu. Sutinkamai su keturiomis tiesioginės Šviesos plitimo stadijomis, turime pereiti šitas keturias būsenas.
Yra ir kita galimybė, kurią sugebame paaiškinti pasauliui, nors ir atstovaujame tik mažytei jo daliai. Nesvarbu, kad dabar apie mus žino nedaugelis, mes galime tapti žinomi ir patraukti dėmesį. Čia nepadės masinė reklama už milijardus dolerių – raktas į sėkmę slepiasi tik mūsų vidinėje vienybėje. Jos jėga yra jėga žinios, kuri pasieks visą pasaulį. Susivieniję vietoj karo ir žlugimo galėsime pateikti pasauliui naują metodiką.
Kito sprendimo nėra, labai greitai paaiškės, kad reikia pasirinkti iš dviejų variantų. Apie tai rašo Baal Sulamas, apskritai, daugelis šiandien supranta padėties nestabilumą. Deja, yra pakankamai bepročių, pasiryžusių staigiais judesiais paleisti domino efektą per visą pasaulį.

Iš 2011 m. balandžio 3 d. 7-osios pamokos kongrese „We!“, Naujajame Džersyje

Daugiau šia tema skaitykite:

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Įsilieti į permainų procesą

Karų arba geranoriško bendradarbiavimo kelias