Pateikti įrašai su katastrofa žyme.


Nesėkmė kaip sėkmės žadintuvas

Kabala ir kiti mokslai

Nuomonė. Vyndariai turi priežodį: „Kad taptų puikus, vynuogienojas turi kentėti.“ Prieš gaminant nuostabų vyną, vynuogienojui sukeliamas stresas drėkinant dirvą tik tiek, kad vynmedis galėtų išgyventi.
Patyrusios tokį išbandymą vynuogės galiausiai subrandina sudėtingo, „prakilnaus“ skonio uogas. Japonų ir kinų kalbose hieroglifas „katastrofa“ turi dvi reikšmes: nesėkmė ir naujos galimybės.
Komentaras. Tai reiškia, kad stresai, net katastrofos, naudojami tam, kad būtų įsisavintos naujos vystymosi galimybės. Taip pat yra pasakyta: „Tam, kurį myli, Kūrėjas siunčia negandas.“
Kabala aiškina tai paprastai: kadangi mūsų egoistinė prigimtis yra priešinga Kūrėjui, meilės savybei, o mūsų gyvenimo užduotis – pasikeisti ir tapti panašiems į Kūrėją, tai Kūrėjas, siųsdamas mums negandas, verčia mus keistis. Juk kitu atveju egoizmas nepajudės iš vietos.
Tai puikiai matyti žydų tautos istorijoje. Bet mums duodama metodika „kabala“ – kad greitai ir teisingai suprastume Kūrėjo spaudimą ir panaudotume jį naujoms vystymosi galimybėms, tai yra imtume panėšėti į Kūrėją.

Daugiau šia tema skaitykite:

Į laimę vienu šuoliu

Kančia kaip pakėlimo trigeris

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Komentarų nėra

Išsklaidyti katastrofos šešėlį, II d.

Izraelis ir pasaulio tautos, Platinimas

Klausimas. Ką galėjo atlikti žydų tauta, kad išvengtų katastrofos? Nacistai tyčia elgėsi su žmonėmis kaip su gyvuliais, varė juos į prekinius vagonus ir atvesdavo žmogų iki tokios būsenos, kai jam sunku išlaikyti žmogišką orumą.
Atsakymas. Žydų tauta privalo perduoti pasauliui išsitaisymo metodiką, stoti pasaulio priešakyje ir tapti šviesa kitoms tautoms.
Turėjome parodyti vienybės pavyzdį, kurį lemta pasiekti žmonijai, kad visi žmonės atskleistų Kūrėją – nuo mažo iki didelio, kaip pasakyta: „Mano namai taps maldos namai visoms tautoms“.
Tačiau jeigu neatliekame savo misijos, tai šitaip skatiname blogio jėgų atgijimą pasaulyje. Tad galima sakyti, kad būtent dėl žydų naciai galėjo ateiti į valdžią – dėl mūsų neveikimo.
Naciai persekiojo būtent žydų tautą, nes jai leidžiame įsigalėti blogajai jėgai, tai šioji pirmiausia valdo mus. Visa blogio jėgų kova nukreipta būtent į Izraelio tautą, o ne į kitas tautas, juk pagrindinė karas – ideologinis.
Fašizmo ideologai tikslingai išstudijavo judaizmą ir jautė, kad turi sugriauti dvasinių jėgų valdžią, kuri yra žydų tautoje. Taip ji tikėjosi perimti valdžią iš mūsų į savo rankas.
Vienijimosi metodika (kabalos mokslas, tikrosios Izraelio tautos mokymas) neatsiskleidė ir neėmė veikti žmonijoje, kuriai jos taip reikėjo. Ir todėl vietoj jos, kilo kita jėga – nacistinė, kuri sugriovė viską, suskaldė žmoniją, išvaikydama ją į skirtingus kampus ir nutolino nuo vienybės.
Iš esmės, fašistai tarsi pareiškė: „Jeigu jūs nepajėgiate suvienyti viso pasaulio abipusiu davimu, tai mes sujungsime juos pagal nacistinę metodiką.“ Juk žodis fašizmas kyla iš itališko žodžio „fascio“, pėdas, ryšulys, surinktas iš daugybės stiebų. Kitaip tariant, bet kuriuo atveju teks susijungti – geruoju ar bloguoju.
Žydų tauta turi metodiką kaip susijungti geruoju, pasitelkus aukštesniąją jėgą, susijungus pasiekiamie visuotinę lygybę, saviraiškos laisvę. Kabalos mokslas moko mus, kaip prie to prieiti.
Bet jeigu negalime ir nenorime, nes Izraelio tautoje daug šio metodo priešininkų, tai šitaip leidžiame veikti nacistinėms, fašistinėms jėgoms. Būtent tai ir nutiko prieš aštuoniasdešimt metų, ir yra didžiulė grėsmė, kad ši katastrofa darsyk pasikartos.

Iš 2016 m. balandžio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 723 laida

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsklaidyti katastrofos šešėlį, I d.

Komentarų nėra

Kaip tai galėjo nutikti?

Dvasinis darbas, Platinimas

Klausimas: Žmonės, išgyvenę holokaustą, klausia, kaip tai galėjo nutikti, jeigu „Nėra nieko, tik Kūrėjas“?
Atsakymas: Neįmanoma atsakyti į šį klausimą materialiame lygmenyje. Žmogus svarsto paprastai: „Jeigu Kūrėjas geras, tai turi daryti tai, kas man atrodo gerai. Jeigu aš jaučiuosi blogai, vadinasi, jis blogas arba iš viso neegzistuoja.“ Tada peršasi išvada: „Vadinasi, Kūrėjo nėra“.
Siekiant rasti kitą atsakymą, reikėtų paaiškinti, kad Izraeliui skirta valdyti pasaulį, ir dėl to, kad jis nesugeba to daryti teisingai,  pasaulis kenčia. Ir pirmiausia, žinoma, kenčia tas, kuris už tai atsakingas.
Nėra jokios kitos kančių priežasties. Viskas tavo rankose pradedant nuo Abraomo laikų. Ir nesakyk, kad negalėjai ar nemokėjai. Tu visada galėjai ir mokėjai. Visa tai labai paprasta.
Bet jeigu tai pasakyčiau žmonėms, jie pagalvotų, kad  juos kaltinu ir esu priešiškai nusiteikęs. Tai tarsi vaikas, kuriam aiškinama, kad jis pasielgė neteisingai, o jis rėkia, koks blogas tėtis. Kodėl tėtis blogas, jeigu jis paaiškino, parodė tavo klaidą, kad daugiau jos nedarytum? – Ne, vis tiek tėtis blogas! Taip žmogus jaučia savo egoizme.
Pasakyta: „Įstatymas duotas ir jo laikykis“, todėl Kūrėju yra vadinama gamta. Argi gamta gali keistis? Jeigu dabar prasiverš ugnikalnis, tai ar gali būti, kad lava kažką užlies, o kažko pasigailės? Jeigu lyja lietus, sušlampa visi. Čia negali kilti klausimų.
Jeigu Izraelio tauta nepradės daryti to, kas jai skirta daryti, tai visi šie baisumai grįš ir dar ne kartą. Jeigu dėl savo silpno būdo vis kartoji ir kartoji tą pačią klaidą, tai kaskart gauni už tai smūgius. Tas pats vyksta su tauta ir pasauliu.
Visas tas siaubas, kurį patyrėme Antrojo pasaulinio karo metu, gali pasikartoti daug kartų, kol nesuvoksi, ką privalai padaryti ir to neįvykdysi. Jeigu to nepadarysi, nacizmas niekada nesibaigs. Mes šiuo metu artėjame lygiai prie tokios pačios situacijos ir nieko čia nepakeisi. Tik mūsų vidinis susijungimas ir išorinis platinimas gali apsaugoti nuo nelaimės ne tik žydus, bet ir visą pasaulį.

Iš 2014 m. balandžio 4 d. pamokos „Katastrofos ir heroizmo atminimo diena“

Komentarų nėra

Uraganai perspėja planetos gyventojus

Krizė, globalizacija

Nuomonė. Gamta perspėja žmoniją apie artėjančią katastrofą, tačiau žmonija šito girdėti nenori. Pastaraisiais metais stichinės nelaimės tampa vis baisesnės ir mažiau nuspėjamos, bet žmonija mažai mokosi iš tokių nelaimių. Viesulų ir cunamių kelyje taip pat, kaip ir anksčiau, stovi atominiai reaktoriai ir bejėgiai miestai.
Uraganai tapo galingesni ir vis dažnesni. Jų trajektoriją sunku numatyti, vis sudėtingiau yra jiems pasiruošti.
Pavyzdžiui, ką tik praūžęs uraganas „Sendi“ judėjo pagal visiškai nestandartinę trajektoriją. Jis praslinko pro Floridą, Luizianą (JAV) ir įsitvirtino labiau šiaurinėse kontinento platumose. Tai labai neįprasta – anksčiau uraganai judėjo kitaip. Be to, „Sendi“ net ir dydžiu dukart pralenkė ankstesnius uraganus.
Uraganų tapo 20-30 proc. daugiau, ir visų pirma ypač galingų uraganų. Todėl būtina ruoštis įvairesniems netikėtumams. Rusijos tokios jėgos uraganai nepasieks ir čia jų atsiradimas nėra įmanomas, nes jų tėvynė – vandenynas. Bet ir mus ištiks savos stichinės nelaimės. Smarkiai padažnėjo tornadų ir vidurinėje Rusijos juostoje.
Komentaras. Mes nevykdome pusiausvyros su globalia integralia gamtos sistema sąlygos, įsikišdami visuose jos lygmenyse – negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir ypač žmogaus. Mūsų visuomenė yra ne integrali, o homeostazės nepalaikanti individų visuomenė. Gamtos vientisumo taisyklės pažeidimas gresia mums katastrofomis.
Gamta privers mus keistis prieš mūsų pačių valią nuo neapykantos ir konkurencijos į vienybę ir santarvę. Vis dėlto mes, kaip protingi jos vaikai, galime susiprasti ir sutrumpinti kančių kelią taisydamiesi iš anksto, kol nesulaukėme katastrofų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Akivaizdus ekologijos žlugimas

Kada mus nustos purtyti?

Žmonių vienybė tarsi pusiausvyros viršūnė

Komentarų nėra

Egoizmo aklumas

Krizė, globalizacija

Klausimas: Kaip vystosi įvykiai pasaulyje ir ko jie iš mūsų reikalauja?
Atsakymas: Pasaulyje atsitinka daugybė įvykių. Dalis žmonių jau supranta, kad artėjame prie krizės, katastrofos. Šnekėdamas Europoje su tais, kurie išmano ekonomiką, pajutau su baime sumišusį nerimą. Patyrę žmonės nesupranta, kas bus toliau, neįsivaizduoja, kaip ištrūkti iš susidariusios situacijos.
Jie sako, kad per paskutiniuosius du tris šimtmečius žmonija pateko į spąstus. Prieš 30 metų geriausiems ekonomistams buvo įteikta Nobelio premija už tyrimą, patvirtinantį, kad vartotojiškoji visuomenė gali atkakliai vystytis iki begalybės. Žmogaus egoizmas tiesiog neįžvelgė puotos baigties.
Atrodytų, o kaipgi gamtos ištekliai? O kaip žmogaus prigimtis? Štai iki kokio laipsnio mūsų ego apakintas savųjų „laimėjimų“: nebuvome pasiruošę pripažinti akivaizdžių dalykų.
Dar prieš keletą metų mūsų pokalbiuose su pirmaujančiais ekonomistais šie neigė bet kokią krizės galimybę. Toks yra žmogiškasis egoizmas, taip jis sukurtas, kad neleidžia mums šito išvysti. Ant jo meškerės užkimba net puikiausi specialistai, kad ir kokie protingi jie būtų. Priežastis slypi žmogaus prigimtyje.
Nūnai daugelis svarbių asmenų labiau linkę tiesiog nesusimąstyti apie rytdieną. Išeities nėra, nieko nepadarysi – bus, kas bus. Prie šio skausmo, prie šio pasimetimo negalime prisijungti. Juk, viena vertus, jų kišenėse milijardai, bet, kita vertus, milijardai neturi ko valgyti.
Galų gale, kalbama apie pasaulinį karą, apie tai, kad reikia atsikratyti pusės žmonijos. Čia jie mato „išeitį“. Logiškai mąstant, kito sprendimo nėra: energetiniai resursai beveik išeikvoti, ir ekonomika negali laikytis ant ribos. Pasirodo, klestėjimo galima sulaukti tik po masinio sunaikinimo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas dėl akimirkos

Duoti krizei atkirtį

Karų arba geranoriško bendradarbiavimo kelias

Komentarų nėra

Gyvenimas dėl akimirkos

Krizė, globalizacija

Šiuolaikinis pasaulis sparčiai grimzta į dugną. Mes naikiname gamtą, sekiname jos išteklius, baigiame griauti visas žmogiškosios visuomenės gyvenimo sritis ir nesustojame. Nebodami nieko, vis bandome judėti ta pačia egoistine kryptimi.
Jeigu neturi taško širdyje, jeigu nepritrauki Šviesos, tuomet neturi galimybės palyginti, kad rastum problemą savyje. Tu veiki tarsi mašina, prie kurios prijungtas vienintelis elektros laidas. Lygiai taip šokinėja mechaninis triušis, nesijaudindamas, kad kiekvienas jo šuolis baigiasi kritimu. Jeigu nėra jėgos, kuri parodytų man blogį, aš nesuvokiu blogio: „Na, nieko, neišėjo šiandien – išeis rytoj.“
Tokia „pasaulio taisytojų“ problema, apie kurias rašo Baal Sulamas. Kalba eina apie dvasinį supratimą, kylantį iš to, kad malonumas, Šviesa, niekada nepasilieka mūsų egoistiniame nore. Mes nuolatos siekiame malonumo, bandome kažką padaryti, tačiau niekas negelbsti. Ir nepadės, juk mes priešingi Šviesai ir to nejaučiame.
Vos prisiliečiame prie noro, malonumas tuoj pat dingsta, reikia jo ieškoti iš naujo, kad nors trumpam susiliestų Šviesa ir noras. Tik dėl šios akimirkos gyvenu.
Jei tik pamatytumėte šį procesą iš šono: noras – trupinėlis malonumo, noras – trupinėlis malonumo… Kad prisiliesčiau prie jo, aš nuolatos mechaniškai „spaudžiu mygtuką“ kaip bandomasis gyvūnas, kuris neturi kito pasirinkimo. Tai ir yra mūsų gyvenimas, kuris nieko nemoko tūkstančių vystymosi metų bėgyje.
Tokiu būdu „pasaulio taisytojai“ – tai labai gilus filosofinis suvokimas. Tai tikra, egoistinė, vienintelė egzistuojanti vystymosi forma. Ši savybė įsišaknijusi mūsų prigimtyje, ir niekur nedingsi.
Tik jeigu žmoguje pabunda taškas širdyje ir jis pradeda teisingai vystytis, varomas savo naujo noro, jis įgyja jėgą, atsveriančią noro ir malonumo mechaniką, – Šviesą. Šviesa pabudina pojūtį, kad jam trūksta trečiojo elemento – naujo ketinimo, išskaičiavimo, ekrano.
Svarbiausia šiame ieškojime tai, kad ji žmoguje nukreipta prieš „pasaulio taisytojus“. Pasirodo, yra kažkas aukščiau tavęs, kuris sukuria trūkumą ir pats jį ištaiso.
Štai kokį procesą turime pereiti. Dar pamatysime jo pasekmes žmogaus vystymuisi. Kaip rašo Baal Sulamas, kiekvienas laukia, kad kiti pripažintų savo neteisumą ir jo teisumą. Tačiau niekada taip nenutiks – kiekvienas liks su savo nuomone. Visa žmonija eis šiuo keliu: konfliktuojančios šalys laikysis iki galo. Nėra išeities, jis atves mus prie karo ir susinaikinimo.
Jeigu šiam procesui nepriešpastatysime kabalos mokslo platinimo, kivirčams pabaigos nebus. Klausimas tik toks: ar išgirs mus, kol prasidės masinis naikinimas, ar po jo, kai iš žmonijos liks tik mažoji dalis.
Išsitaisymas vis tiek įvyks pagal kabalos metodiką, tik ar turės praūžti katastrofos, žūti milijardai ir likusieji gyventi ekstremaliomis sąlygomis, kad įsiklaustų į šią metodiką ir pradėtų ją įgyvendinti, varomi siaubingų kančių? O gal pavyks išaiškinti pasauliui šią metodiką, kol nepriėjome iki kraštutinumų?

Iš 2011 m. gegužės 4 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Duoti krizei atkirtį

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Įsilieti į permainų procesą

Komentarų nėra

Kodėl tai leidome?

Krizė, globalizacija

Klausimas: Kelyje į tikslą žmonija patiria prieštaringas būsenas: katastrofas gamtoje, karus, teroro aktus ir t. t. Turime juos laikyti tikslingais, tačiau ką daryti su paprasta žmogiškąja baime šių grėsmių atžvilgiu? Juk viena – klausytis apie tai pamokoje, ir visai kas kita – patirti tai pačiam.
Atsakymas: Kol kas mums atrodo, kad pavojus mūsų tyko atskirose vietose, esant tam tikroms aplinkybėms. Tačiau viskas gali susiklostyti taip, kad kiekvieną sekundę jausime atvirai ar vogčiomis sėlinantį blogį.
Klausimas toks: ar suvokiame, kad viskas priklauso nuo mūsų? Neatitikdami gamtos, vienybės sudarome tokias sąlygas. Prieštaraudami Aukščiausiajai Šviesai, kuri yra absoliučioje ramybėje, patys iššaukiame tą siaubą, kuris vėliau mus traiško.
Egzistuoja vystymosi programa, kurią būtina vykdyti, tačiau mes jos nevykdome. O todėl ir kaltinti nėra ko. Priežastis – mumyse. Tai parašyta visose kabalistinėse knygose.
Nėra prasmės šauktis absoliutaus gamtos gerumo. Tokiu būdu ji stumia, „purto“ mus, idant galų gale taptume labiau panašūs į žmones, idant susimąstytume apie gyvenimą ir jo paskirtį. Suprantama, tai nemalonu, tačiau būtent tai mums ir priklauso. Mes to nusipelnėme.
„Kaip gali vykti tokie siaubingi dalykai!“ – šaukiame mes. Pradėkime šaukti ant savęs: kodėl nusiritome iki tokio gyvenimo? Atverskime knygą Zohar ir paskaitykime, ką ji apie tai rašo. Iš aukščiau mums atsiveria ne kančios, o trūkumai, kuriuos reikia ištaisyti. Jei jų neištaisome, tai jie virsta kančiomis.
Lygiai taip auklėjamas vaikas. Iš pradžių jam sakoma: „Padaryk taip. Tada tu kažko išmoksi, kažką suprasi. Tereikia įdėti pastangų ir tai atlikti“. Tačiau vaikas atsisako. Mes šaukiame ant jo – jis kaip nejuda, taip nejuda iš vietos. Tuomet pliaukštelime jam, o jis į tai atrėžia: „Mama bloga!“
Nieko nuostabaus dėl to, kas vyksta. Stovime prieš absoliutų gėrį, o visą blogį pasaulyje sukūrėme patys. Be to, dėl mūsų kenčia negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pamokos, tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Narkozės būsenos

Cunamis tavo sielos gelmėje

Nešvaistyk tau duoto laiko

Komentarų nėra

Kodėl Japonija?

Filmai, klipai, Krizė, globalizacija

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra

Narkozės būsenos

Krizė, globalizacija, Viena siela

Klausimas: Žmonija negali susieti ekologinių katastrofų su egoizmo ištaisymu. Kaip paaiškinti žmonėms šį ryšį?
Atsakymas: Turime ieškoti būdų tai padaryti, turime būtent nelaimių metu stengtis rašyti straipsnius ir formuluoti paaiškinimus, kad perteiktume esmę: visa tai vyksta dėl mūsų neišsitaisymo.
Išorinis pasaulis – mūsų vidinės būsenos kopija. Todėl iš tikrųjų kalbama apie vidines katastrofas, kurias mes tik suvokiame kaip išorines. Visos tautos – vienos sielos dalys, bet mūsų pojūčiuose jos atskirtos, tarsi svetimos dalys.
Tarytum man sukėlė vietinę narkozę ir aš nejaučiu, kaip dega mano koja, kaip nukertama mano ranka… Man kol kas juokinga, bet tai vyksta.
Todėl noriu, kad man pamažu sugrįžtų priklausomumo visumai jausmas, noriu pajusti išorines dalis kaip savąsias. Tada man bus suteikta galimybė ištaisyti savo būseną, požiūrį į savo artimą.
Juk jeigu išorinė tikrovė iš tikrųjų taps mano dalimi, patirsiu siaubingą jausmą. Todėl atsiskleidžiant ligai man kartu reikia gauti ir vaistus, galimybę pagerinti savo būklę. Štai ko aš prašau: vaistų kartu su atsiskleidžiančia liga. Tada galėsiu ištaisyti trūkumus savyje, ir to rezultatas – nurimę „išoriniai “ kataklizmai.
Tai mes ir turime daryti: prašyti vidinio ištaisymo, kuris sukels ištaisymą, tariamai esantį išorėje. Tada pamatysime visas problemas savyje ir ištaisysime jas. Šie norai (kelim) susilies su mumis, taps vidiniais ir visos stichinės nelaimės, kylančios dėl mūsų neištaisyto vidaus, pasibaigs.

Iš 2011 m. kovo 13 d. pamokos tema „Ekologinė problema ir jos sprendimų kelias“

Daugiau šia tema skaitykite:

Cunamis tavo sielos gelmėje

Nešvaistyk tau duoto laiko

Sprendimas – tarp mūsų

Komentarų nėra

Cunamis tavo sielos gelmėje

Krizė, globalizacija, Pasaulio problemos

Klausimas: Koks teisingas požiūris į gamtos nelaimes, kurių liudininkai esame, ir kitas problemas?
Atsakymas: Gyvename ypatingu laiku, kai egoistinis noras pradeda atskleisti mūsų išderintą santykį su visais gamtos lygmenimis. Pats žemiausias lygmuo – tai negyvoji gamta, būtent per ją dabar atskleidžiame savo neatitikimą gamtai, disharmoniją. Tas pats ir su kitomis pakopomis – augaline  ir gyvūnine gamta – kol kas šito paprasčiausiai nepastebime.
Mes esame gilioje krizėje: „santykių krizėje“ su angelais vardu „Domem“ (negyvasis lygmuo), „Comeach“ (augalinis lygmuo) ir „Chai“ (gyvūninis lygmuo). Šios gamtos formos ir mes išgyvename didelę tarpusavio disharmoniją ir priešpriešą. Žmonių pareiga tai ištaisyti: juk tik žmogus gali ištaisyti gamtą, ištaisydamas save. Todėl katastrofos, kurias matome aplink – tai mūsų pačių atspindys. Visa atsakomybė irgi tenka mums: iš negyvojo, augalinio, gyvūninio pasaulių nepareikalausi – jie kyla ir leidžiasi kartu su žmogumi. Stebėdami problemas, kylančias negyvajame, augaliniame, gyvūniniame mus supančiame pasaulyje, galime matyti, kokie sugadinti esame. Šios katastrofos – tai mūsų ydų atvaizdas. Nekalbant apie „kalbančiąją“ gamtos pakopą – žmonių visuomenę. Pažiūrėkite, kas vyksta pasaulyje! Mes turime galimybę šioje žemėje sukurti rojų, bet pažiūrėkite, ką sau darome! Jeigu koks nors ateivis iš kosmoso pamatytų, ką mes Žemės planetoje išdarinėjame, tai manytų, kad esame bepročiai. Kurgi mūsų, žmonių, protas ir jausmai, argi taip savo gyvenimą tvarko mąstantis žmogus? Tik visiškas kvailys arba nekenčiantis savęs gali šitaip elgtis. Taigi palaipsniui atskleidžiame savo tikrąją vidinę būseną. Ir tik per vidinį išsitaisymą pasieksime harmoniją su išoriniu pasauliu.

Iš 2011 m. kovo 13 d. pamokos tema „Blogio pasaulyje nėra, visa būtina ir turi paskirtį“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešvaistyk tau duoto laiko

Sprendimas – tarp mūsų

Išvengti gamtos smūgių

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai