Klausimas: Kaip vystosi įvykiai pasaulyje ir ko jie iš mūsų reikalauja?
Atsakymas: Pasaulyje atsitinka daugybė įvykių. Dalis žmonių jau supranta, kad artėjame prie krizės, katastrofos. Šnekėdamas Europoje su tais, kurie išmano ekonomiką, pajutau su baime sumišusį nerimą. Patyrę žmonės nesupranta, kas bus toliau, neįsivaizduoja, kaip ištrūkti iš susidariusios situacijos.
Jie sako, kad per paskutiniuosius du tris šimtmečius žmonija pateko į spąstus. Prieš 30 metų geriausiems ekonomistams buvo įteikta Nobelio premija už tyrimą, patvirtinantį, kad vartotojiškoji visuomenė gali atkakliai vystytis iki begalybės. Žmogaus egoizmas tiesiog neįžvelgė puotos baigties.
Atrodytų, o kaipgi gamtos ištekliai? O kaip žmogaus prigimtis? Štai iki kokio laipsnio mūsų ego apakintas savųjų „laimėjimų“: nebuvome pasiruošę pripažinti akivaizdžių dalykų.
Dar prieš keletą metų mūsų pokalbiuose su pirmaujančiais ekonomistais šie neigė bet kokią krizės galimybę. Toks yra žmogiškasis egoizmas, taip jis sukurtas, kad neleidžia mums šito išvysti. Ant jo meškerės užkimba net puikiausi specialistai, kad ir kokie protingi jie būtų. Priežastis slypi žmogaus prigimtyje.
Nūnai daugelis svarbių asmenų labiau linkę tiesiog nesusimąstyti apie rytdieną. Išeities nėra, nieko nepadarysi – bus, kas bus. Prie šio skausmo, prie šio pasimetimo negalime prisijungti. Juk, viena vertus, jų kišenėse milijardai, bet, kita vertus, milijardai neturi ko valgyti.
Galų gale, kalbama apie pasaulinį karą, apie tai, kad reikia atsikratyti pusės žmonijos. Čia jie mato „išeitį“. Logiškai mąstant, kito sprendimo nėra: energetiniai resursai beveik išeikvoti, ir ekonomika negali laikytis ant ribos. Pasirodo, klestėjimo galima sulaukti tik po masinio sunaikinimo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas dėl akimirkos

Duoti krizei atkirtį

Karų arba geranoriško bendradarbiavimo kelias

Šiuolaikinis pasaulis sparčiai grimzta į dugną. Mes naikiname gamtą, sekiname jos išteklius, baigiame griauti visas žmogiškosios visuomenės gyvenimo sritis ir nesustojame. Nebodami nieko, vis bandome judėti ta pačia egoistine kryptimi.
Jeigu neturi taško širdyje, jeigu nepritrauki Šviesos, tuomet neturi galimybės palyginti, kad rastum problemą savyje. Tu veiki tarsi mašina, prie kurios prijungtas vienintelis elektros laidas. Lygiai taip šokinėja mechaninis triušis, nesijaudindamas, kad kiekvienas jo šuolis baigiasi kritimu. Jeigu nėra jėgos, kuri parodytų man blogį, aš nesuvokiu blogio: „Na, nieko, neišėjo šiandien – išeis rytoj.“
Tokia „pasaulio taisytojų“ problema, apie kurias rašo Baal Sulamas. Kalba eina apie dvasinį supratimą, kylantį iš to, kad malonumas, Šviesa, niekada nepasilieka mūsų egoistiniame nore. Mes nuolatos siekiame malonumo, bandome kažką padaryti, tačiau niekas negelbsti. Ir nepadės, juk mes priešingi Šviesai ir to nejaučiame.
Vos prisiliečiame prie noro, malonumas tuoj pat dingsta, reikia jo ieškoti iš naujo, kad nors trumpam susiliestų Šviesa ir noras. Tik dėl šios akimirkos gyvenu.
Jei tik pamatytumėte šį procesą iš šono: noras – trupinėlis malonumo, noras – trupinėlis malonumo… Kad prisiliesčiau prie jo, aš nuolatos mechaniškai „spaudžiu mygtuką“ kaip bandomasis gyvūnas, kuris neturi kito pasirinkimo. Tai ir yra mūsų gyvenimas, kuris nieko nemoko tūkstančių vystymosi metų bėgyje.
Tokiu būdu „pasaulio taisytojai“ – tai labai gilus filosofinis suvokimas. Tai tikra, egoistinė, vienintelė egzistuojanti vystymosi forma. Ši savybė įsišaknijusi mūsų prigimtyje, ir niekur nedingsi.
Tik jeigu žmoguje pabunda taškas širdyje ir jis pradeda teisingai vystytis, varomas savo naujo noro, jis įgyja jėgą, atsveriančią noro ir malonumo mechaniką, – Šviesą. Šviesa pabudina pojūtį, kad jam trūksta trečiojo elemento – naujo ketinimo, išskaičiavimo, ekrano.
Svarbiausia šiame ieškojime tai, kad ji žmoguje nukreipta prieš „pasaulio taisytojus“. Pasirodo, yra kažkas aukščiau tavęs, kuris sukuria trūkumą ir pats jį ištaiso.
Štai kokį procesą turime pereiti. Dar pamatysime jo pasekmes žmogaus vystymuisi. Kaip rašo Baal Sulamas, kiekvienas laukia, kad kiti pripažintų savo neteisumą ir jo teisumą. Tačiau niekada taip nenutiks – kiekvienas liks su savo nuomone. Visa žmonija eis šiuo keliu: konfliktuojančios šalys laikysis iki galo. Nėra išeities, jis atves mus prie karo ir susinaikinimo.
Jeigu šiam procesui nepriešpastatysime kabalos mokslo platinimo, kivirčams pabaigos nebus. Klausimas tik toks: ar išgirs mus, kol prasidės masinis naikinimas, ar po jo, kai iš žmonijos liks tik mažoji dalis.
Išsitaisymas vis tiek įvyks pagal kabalos metodiką, tik ar turės praūžti katastrofos, žūti milijardai ir likusieji gyventi ekstremaliomis sąlygomis, kad įsiklaustų į šią metodiką ir pradėtų ją įgyvendinti, varomi siaubingų kančių? O gal pavyks išaiškinti pasauliui šią metodiką, kol nepriėjome iki kraštutinumų?

Iš 2011 m. gegužės 4 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Duoti krizei atkirtį

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Įsilieti į permainų procesą

Klausimas: Kelyje į tikslą žmonija patiria prieštaringas būsenas: katastrofas gamtoje, karus, teroro aktus ir t. t. Turime juos laikyti tikslingais, tačiau ką daryti su paprasta žmogiškąja baime šių grėsmių atžvilgiu? Juk viena – klausytis apie tai pamokoje, ir visai kas kita – patirti tai pačiam.
Atsakymas: Kol kas mums atrodo, kad pavojus mūsų tyko atskirose vietose, esant tam tikroms aplinkybėms. Tačiau viskas gali susiklostyti taip, kad kiekvieną sekundę jausime atvirai ar vogčiomis sėlinantį blogį.
Klausimas toks: ar suvokiame, kad viskas priklauso nuo mūsų? Neatitikdami gamtos, vienybės sudarome tokias sąlygas. Prieštaraudami Aukščiausiajai Šviesai, kuri yra absoliučioje ramybėje, patys iššaukiame tą siaubą, kuris vėliau mus traiško.
Egzistuoja vystymosi programa, kurią būtina vykdyti, tačiau mes jos nevykdome. O todėl ir kaltinti nėra ko. Priežastis – mumyse. Tai parašyta visose kabalistinėse knygose.
Nėra prasmės šauktis absoliutaus gamtos gerumo. Tokiu būdu ji stumia, „purto“ mus, idant galų gale taptume labiau panašūs į žmones, idant susimąstytume apie gyvenimą ir jo paskirtį. Suprantama, tai nemalonu, tačiau būtent tai mums ir priklauso. Mes to nusipelnėme.
„Kaip gali vykti tokie siaubingi dalykai!“ – šaukiame mes. Pradėkime šaukti ant savęs: kodėl nusiritome iki tokio gyvenimo? Atverskime knygą Zohar ir paskaitykime, ką ji apie tai rašo. Iš aukščiau mums atsiveria ne kančios, o trūkumai, kuriuos reikia ištaisyti. Jei jų neištaisome, tai jie virsta kančiomis.
Lygiai taip auklėjamas vaikas. Iš pradžių jam sakoma: „Padaryk taip. Tada tu kažko išmoksi, kažką suprasi. Tereikia įdėti pastangų ir tai atlikti“. Tačiau vaikas atsisako. Mes šaukiame ant jo – jis kaip nejuda, taip nejuda iš vietos. Tuomet pliaukštelime jam, o jis į tai atrėžia: „Mama bloga!“
Nieko nuostabaus dėl to, kas vyksta. Stovime prieš absoliutų gėrį, o visą blogį pasaulyje sukūrėme patys. Be to, dėl mūsų kenčia negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pamokos, tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Narkozės būsenos

Cunamis tavo sielos gelmėje

Nešvaistyk tau duoto laiko

Video klipas rusų k.

Klausimas: Žmonija negali susieti ekologinių katastrofų su egoizmo ištaisymu. Kaip paaiškinti žmonėms šį ryšį?
Atsakymas: Turime ieškoti būdų tai padaryti, turime būtent nelaimių metu stengtis rašyti straipsnius ir formuluoti paaiškinimus, kad perteiktume esmę: visa tai vyksta dėl mūsų neišsitaisymo.
Išorinis pasaulis – mūsų vidinės būsenos kopija. Todėl iš tikrųjų kalbama apie vidines katastrofas, kurias mes tik suvokiame kaip išorines. Visos tautos – vienos sielos dalys, bet mūsų pojūčiuose jos atskirtos, tarsi svetimos dalys.
Tarytum man sukėlė vietinę narkozę ir aš nejaučiu, kaip dega mano koja, kaip nukertama mano ranka… Man kol kas juokinga, bet tai vyksta.
Todėl noriu, kad man pamažu sugrįžtų priklausomumo visumai jausmas, noriu pajusti išorines dalis kaip savąsias. Tada man bus suteikta galimybė ištaisyti savo būseną, požiūrį į savo artimą.
Juk jeigu išorinė tikrovė iš tikrųjų taps mano dalimi, patirsiu siaubingą jausmą. Todėl atsiskleidžiant ligai man kartu reikia gauti ir vaistus, galimybę pagerinti savo būklę. Štai ko aš prašau: vaistų kartu su atsiskleidžiančia liga. Tada galėsiu ištaisyti trūkumus savyje, ir to rezultatas – nurimę „išoriniai “ kataklizmai.
Tai mes ir turime daryti: prašyti vidinio ištaisymo, kuris sukels ištaisymą, tariamai esantį išorėje. Tada pamatysime visas problemas savyje ir ištaisysime jas. Šie norai (kelim) susilies su mumis, taps vidiniais ir visos stichinės nelaimės, kylančios dėl mūsų neištaisyto vidaus, pasibaigs.

Iš 2011 m. kovo 13 d. pamokos tema „Ekologinė problema ir jos sprendimų kelias“

Daugiau šia tema skaitykite:

Cunamis tavo sielos gelmėje

Nešvaistyk tau duoto laiko

Sprendimas – tarp mūsų

Klausimas: Koks teisingas požiūris į gamtos nelaimes, kurių liudininkai esame, ir kitas problemas?
Atsakymas: Gyvename ypatingu laiku, kai egoistinis noras pradeda atskleisti mūsų išderintą santykį su visais gamtos lygmenimis. Pats žemiausias lygmuo – tai negyvoji gamta, būtent per ją dabar atskleidžiame savo neatitikimą gamtai, disharmoniją. Tas pats ir su kitomis pakopomis – augaline  ir gyvūnine gamta – kol kas šito paprasčiausiai nepastebime.
Mes esame gilioje krizėje: „santykių krizėje“ su angelais vardu „Domem“ (negyvasis lygmuo), „Comeach“ (augalinis lygmuo) ir „Chai“ (gyvūninis lygmuo). Šios gamtos formos ir mes išgyvename didelę tarpusavio disharmoniją ir priešpriešą. Žmonių pareiga tai ištaisyti: juk tik žmogus gali ištaisyti gamtą, ištaisydamas save. Todėl katastrofos, kurias matome aplink – tai mūsų pačių atspindys. Visa atsakomybė irgi tenka mums: iš negyvojo, augalinio, gyvūninio pasaulių nepareikalausi – jie kyla ir leidžiasi kartu su žmogumi. Stebėdami problemas, kylančias negyvajame, augaliniame, gyvūniniame mus supančiame pasaulyje, galime matyti, kokie sugadinti esame. Šios katastrofos – tai mūsų ydų atvaizdas. Nekalbant apie „kalbančiąją“ gamtos pakopą – žmonių visuomenę. Pažiūrėkite, kas vyksta pasaulyje! Mes turime galimybę šioje žemėje sukurti rojų, bet pažiūrėkite, ką sau darome! Jeigu koks nors ateivis iš kosmoso pamatytų, ką mes Žemės planetoje išdarinėjame, tai manytų, kad esame bepročiai. Kurgi mūsų, žmonių, protas ir jausmai, argi taip savo gyvenimą tvarko mąstantis žmogus? Tik visiškas kvailys arba nekenčiantis savęs gali šitaip elgtis. Taigi palaipsniui atskleidžiame savo tikrąją vidinę būseną. Ir tik per vidinį išsitaisymą pasieksime harmoniją su išoriniu pasauliu.

Iš 2011 m. kovo 13 d. pamokos tema „Blogio pasaulyje nėra, visa būtina ir turi paskirtį“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešvaistyk tau duoto laiko

Sprendimas – tarp mūsų

Išvengti gamtos smūgių

Žmonija neturi pasirinkimo ir jai teks atskleisti savo sudužimą ir tarpusavio ryšio būtinumą. Baal Sulamas dar ketvirtajame dešimtmetyje perspėjo apie artėjančią katastrofą, tačiau niekas jo neklausė. Nieko nenoriu gąsdinti jokiomis pranašystėmis, bet matome, kokioje padėtyje yra pasaulis.
Kol kas mums duotas laikas, kad galėtume rimtai priimti savo misiją ir organizuoti pasaulio ištaisymą. Bet jeigu to neatliksime, tai visos pasaulio kančios užgrius mus – žmones, kurie gali atlikti ištaisymą.
Ir jeigu neištaisome pasaulio, tai jo kančios pereina mums, juk kuo kalti visi kiti, jeigu jie neturi priemonių savęs ištaisyti? Jeigu nepaskubėsi išsitaisyti, tai smūgis pereis tau.
O kol kas tu žiūri, kaip jie kenčia ir nelabai jaudiniesi. Bet jeigu nejauti jų kančių lyg savo paties ir neištaisai savęs taip, tarytum kentėtum tu, tai pats neturi galimybės išsitaisyti. Tik grupė gali tau duoti šį poreikį.
Knyga „Zohar“ atsiskleidė šiandien, kad ištrauktų pasaulį iš prarajos, į kurią jis ritasi. Tai tarsi riedėtum automobiliu geru keliu ir neįtartum, kad kažkur už posūkio kelias baigsis ir automobilis nukris nuo skardžio.
Tačiau pasauliui jau ir pačiam aišku, kad jis smunka į prarają. Problemos auga it sniego gumulas ir visi jau kalba apie tai, kad pasaulis prarado pusiausvyrą. Vakar girdėjau, kaip Rusijos ministras ekstremalioms situacijoms spręsti pasakė, kad esame disbalanse su gamta, praradome pusiausvyrą su ja ir turime būti pasirengę pasekmėms. Šnekėjo kaip tikras kabalistas…
Ir mums, gavusiems norą atskleisti Kūrėją (isra el), kaip tik dabar suteikiama galimybė organizuoti pasaulio ištaisymą ir prisiimti visas jo problemas, nelaukiant, kol jos pačios mus pasieks, ir jau neturėsime jėgų jų ištaisyti. Galime jas ištaisyti būtent dabar, kol jos yra kažkur išoriniame pasaulyje, patys prisiimdami jas sau.

Iš 2011 m. vasario 13 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gaisras sieloje

Kūrimo kryptimi

Nelaukiant kritinės ribos

Klausimas: Kodėl tokia didelio masto katastrofa Japonijoje man vis tiek atrodo tokia tolima?
Atsakymas: Mano egoizmas atitolina nuo manęs „svetimas“ nelaimes. Kuo jis stipresnis, tuo tolimesnė man atrodo katastrofa Japonijos salose. Ir atvirkščiai, pagal savo išsitaisymo laipsnį pajausčiau ją artima.
Kartą panašioje padėtyje Rabašo paklausė, kodėl tiesiog per pamoką jis laksto klausyti naujienų per radiją? „Argi ten jūsų vaikai?“ „Taip, − atsakė jis, − tai mano vaikai“.
Artimųjų nelaimes reikia jausti kaip savo vaikų nelaimes.

Iš 2011 m. kovo 13 pamokos 4 dalies, „Ekologinė problema ir jos sprendimo kelias“

Daugiau šia tema skaitykite:

Karų arba geranoriško bendradarbiavimo kelias

Visiems kartu pro vieną „langą“ bežiūrint

Gaisras sieloje

Klausimas iš Japonijos: Koks turi būti mūsų vidinis darbas ekstremaliose situacijose? Kol žiūriu pamoką, požeminiai smūgiai nesiliauja.
Atsakymas: Šiomis dienomis turime dar labiau susitelkti į vienybę ir būti tikri, kad būtent dėl vidinių pastangų galėsime išvengti panašių katastrofų pasaulyje – Japonijoje ir visuose regionuose, kur žmonės dabar kenčia.
Kodėl jie kenčia? Kodėl išsitaisymo link neina teisingu keliu? Kodėl nepabunda ir neišeina į gatves su šūkiais: „Mesijas dabar!“? Kitaip tariant, kodėl jie nereikalauja ištaisymo, permainų, naujos būsenos? Kodėl vietoj to ragina keisti vyriausybę? Kaip jiems tai padės? Niekam nuo to geriau nebus, net jeigu pasitrauks Libijos diktatorius. Susidariusį atotrūkį užpildys islamo radikalizmas ar dar kažkas, tačiau tai tebus akla psichologinė kompensacija. Iš tikrųjų žmonėms nebus geriau. Tai kančių kelias.
Pastaruoju metu pasaulis sparčiai ginkluojasi. Vėl atnaujiname nutrūkusias lenktynes, tarsi norėdami pasverti jėgas. Kokia kvailystė pyktis it mažiems vaikams! Bet pažvelk, kiek tai atima jėgų ir išteklių.
Galiausiai viskas priklauso nuo mūsų, nuo visų mūsų draugų visame pasaulyje, gavusių impulsą taisytis. Patys turime susijungti viduje, pajausti save kaip vieną visumą. Tada norėdami sutelkti draugėn visą pasaulį padėsime ir kitiems priartėti. Juk jie mūsų pasyvioji dalis, jie savo jėgomis nesugeba priartėti, kol nesuteiksime jiems galimybės užmegzti su mumis ryšį.
Gavęs prabudimą, tašką širdyje, žmogus ateis pas mus ir prisijungs prie visų tų, kurie aktyvina ir greitina vystymąsi, adaptuodamas savo darbo tempą prie naujų rešimot atsiradimo tempo. Tada jokios jėgos, jokie cunamiai, revoliucijos, karai ir kt., neprivers judėti neigiama forma.
Viskas priklauso nuo mūsų pastangų, nuo to, kokiu mastu veikiame, kad susijungtume. Pasaulis neturi kito sprendimo.

Iš 2011 m. kovo 13 d. pamokos 4 dalies, „Ekologinė problema ir jos sprendimų kelias“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvengti gamtos smūgių

Žinoti – reiškia duoti

Sujungti vienu tinklu

Klausimas: Brangus Mokytojau, mes Jūsų mokiniai iš Japonijos norėtume žinoti Jūsų nuomonę apie mus užklupusios nelaimės − žemės drebėjimo ir cunamio − priežastis. Anot pranešimų, artimiausiu metu dar laukiama smūgių. Ar visi kartu galime išvengti tokių įvykių pas mus ir pasaulyje apskritai?
Atsakymas: Gamta evoliucijos keliu veda mus, kol išsivystę tapsime panašūs į ją. Mūsų jaučiami smūgiai ir kančios yra gamtos reakcija į tai, kad jos neatitinkame. Vienintelis visų krizių sprendimas – pasiekti pusiausvyrą su gamta.
Apskritai šitai pasiekiama taisant mūsų egoizmą. O mūsų egoizmas vertinamas pagal ryšį su visa žmonija kaip viena visuma. Nes būtent taip gamta jaučia mus − kaip vieną visumą. Ir kol tokiais netapsime, nelaimes persekios mus.
Knygoje „Zohar“ pasakyta („Įvadas į knyga Zohar“, 66-81 punktas), kad jos prasideda nuo geriausiųjų − šiuo atveju nuo Japonijos. Tačiau stiprėjant smūgiams, pasieks ir blogesnius… O sprendimas vienas − susijungti meilėje artimui ir kaip visa gamta tapti globalia integralia sistema. Ir tada savyje pajausime užpildantį mus Kūrėją.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas ant ugnikalnio

Tegul kitas smūgis būna meilė

Nelaukime smūgių