Klausimas: Žinau, kad kabala tyrinėja ketinimus, kurie, jos požiūriu, yra veiksmai. Kaip turėtų būti derinami ketinimas ir veiksmas, juk ne visada pagal veiksmą galima nustatyti, ar ketinimas yra geras?
Atsakymas: Privalome auklėti žmogų, kad jis elgtųsi pagal savo ketinimus. Ir tada per išorinius veiksmus suprasime vidinį jo sumanymą.
Klausimas: Ir vis dėlto turime vertinti žmogų pagal poelgius?
Atsakymas: Nepavyks. Iš tikrųjų nežinome, kokie jo ketinimai.
Rabašas pateikia labai gerą pavyzdį: vaikas verkia, isteriškai krenta ant grindų, o šalia stovintis tėvas nieko nedaro. Praeiviai klausia: „Kodėl taip elgiesi su vaiku?“ Tėvas atsako: „Mano mažasis sūnus prašo smeigtuko akiai pasikrapštyti. Aš pasiruošęs nuvesti jį pas gydytoją, bet jis nenori.“
Šis pavyzdys rodo, kad išorinis supratimas apie išorės veiksmus nieko nesako.
Klausimas: Vadinasi, ketinimas paslėptas nuo mūsų. Pagal išorinius poelgius negalime nustatyti žmogaus moralės. Kokia išeitis?
Atsakymas: Išeitis – pasiekti būseną, kai pajausime vidinius žmonių norus, ketinimus, poelgius; ne išoriškai, kaip matome šiame pasaulyje, o iš vidaus. Dėl to reikia pakilti į aukštesnį pasaulį ir pamatysime žmogaus ketinimus, o ne jo fizinius veiksmus.
Klausimas: Ar jūs niekada nežiūrite į išorinius žmogaus poelgius? Jums jie nesvarbūs?
Atsakymas: Man svarbūs išoriniai žmogaus poelgiai, juk gyvename tokiu taisymo laikotarpiu, kai šie poelgiai veikia kitus ir nukreipia juos tinkama kryptimi. Tad turime patikrinti, kiek jie kitiems rodo teisingą kelią.

#274614

Iš 2020 m. spalio 9 d. TV programos „Komunikavimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogaus ketinimas – tai jis pats

Ketinimas – aukščiau materijos

Veiksmas ir ketinimas

Klausimas. Ar teisingai suprantu, kad mūsų pasaulyje laisviausi – vaikai, kol juos imame auklėti? Jiems nesvarbu, kuo apsirengti, kaip valgyti. Ar teisingai suprantu, kad mums reikia iš jų imti pavyzdį ir studijuoti aukščiausią mokslą – kabalą: mylėti vieni kitus, šokti ir dainuoti, džiaugtis it vaikai?
Atsakymas. Vaikai yra visiškai priklausomi nuo savo norų ir ketinimų. O laisvė, kurią jie jaučia, – tai menama laisvė. Iš tikrųjų jie nežino, kad yra nelaisvi, kad aklai paklūsta savo norams ir instinktams.
Vos tik imi juos riboti ar sakai, kad jie turi riboti save, jie iškart ima stipriai priešintis, verkia. Tad vaikai – ne pavyzdys.
#256533

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. pamokos rusų k.