Pateikti įrašai su Ketinimas, malda žyme.


Verslininko malda

Ketinimas, malda

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš „Facebook“. Aš verslininkas ir kiekvieną minutę meldžiu Dievo sėkmės. Jei meldžiuosi, tai sandoris pavyksta; jei nustoju ir pradedu manyti, kad viską aš darau, – viskas žlunga. Tai – dvasingumas?
Atsakymas. Tai nėra dvasinė būsena, nes jūs prašote sėkmės sandoriuose, sėkmės materialiame gyvenime. Niekas jums to daryti nedraudžia. Jeigu jums toliau tai pavyksta ir esate tuo patenkintas, tai ir tęskite. Tačiau tai nėra dvasingumas.
Dvasingumas – tai būsena, kuomet pradedate jausti Kūrėją, išeinate į tapatų Kūrėjui ketinimų, norų, minčių lygį. O Jo visos mintys ir norai – kaip duoti kitiems, susijungti su kitais ir padėti jiems prisipildyti Aukštesniąja šviesa. Manau, kad savo sandoriuose apie tai nemąstote.
Taigi, jūsų užsiėmimai nėra dvasiniai. Bet sėkmės, jeigu jums patinka tai daryti. Iš principo, kabala į visa tai žiūri, kaip į mažą žaidimą, kuriuo žmogus užsiima, kol egzistuoja. Viskas priklauso nuo to, kokio tikslo siekia žmogus.
#228514

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo ypatinga šiuolaikinė karta?

Kuo mus „maitina“?

Kodėl neįmanoma susitarti su Kūrėju?

Komentarų nėra

Nuo fizinių veiksmų prie ketinimų

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

каббалист Михаэль ЛайтманNegaliu pakeisti prigimties ir savo noro dydžio – tai ne mano valdžioje. Tačiau privalau ištaisyti savo požiūrį į kiekvieną pabundantį manyje norą, kitaip tariant, ketinimą. Svarbu ne tai, ar išnaudoju norą, bet noriu jį išnaudoti ar ne, ir dėl ko, kam.
Kol Šviesa, grąžinanti į Šaltinį, ištaisys mūsų ketinimus, negalime jų valdyti. Kol kas tegalime veikti, o „už veiksmų eis širdys“, bus pritraukta grąžinanti į Šaltinį Šviesa. Sėdime dešimtuke, esame suglumę, kam ji mums reikalinga, studijuojame kabalistinius tekstus, nesuprasdami jų prasmės: „Atik, Arich Anpin, Aba ve Ima….“
Rengiame bendras vaišes, drauge dainuojame, platiname kabalą. Kam visa tai darome, jei tam neturime jokio noro? Laikomės tokių elgesio taisyklių, kabalistų išminčių (jie žino, kaip sudaryta pasaulių sistema) patarimų. Veikiame kaip maži vaikai, kurie klausosi tėvų.
Tačiau vaiką klausytis suaugusiojo įpareigoja jo gyvūninė prigimtis, o mes per jėgą turime nusilenkti, protu suvokdami šią būtinybę. Atliekame veiksmus ir prie jų prijungiame ketinimą kiek tai įmanoma: savo norą priartėti prie davimo, pajausti Kūrėją, gyventi dvasiniame pasaulyje.
Ir po kurio laiko jaučiame, kad imame keistis. Šiuos pokyčius atlieka ypatinga jėga, kurią pažadiname savo teisingais veiksmais, net jeigu neturime teisingo ketinimo.
Imame daugiau suprasti, daugiau klausyti, gauti žinių, vidinių pojūčių. Pamažu nuo veiksmų pereiname prie ketinimų, kitaip tariant, prie teisingų minčių, požiūrio į savo veiksmus. Ir todėl veiksmas mums ne fizinė veikla: bendras valgis, draugų susirinkimas, mokymasis, platinimas, bet ketinimas.
Kūrėjas žadina manyje įvairiausius norus, o aš aiškinuosi kaip į juos žiūrėti. Mano santykis su norais – tai ketinimas. Todėl iš pradžių, kol neturime teisingų ketinimų, tiesiog veikiame: sėdime, mokomės, mėginame pritraukti grąžinančią į Šaltinį Šviesą.
Bet vėliau prie fizinių veiksmų, kurie irgi svarbūs, prisijungia ketinimas: kam tai darau ir kodėl. Kaskart klausiu savęs apie ketinimą: ko noriu pasiekti tokiu veiksmu?
Veiksmas gali būti tas pats: darbas virtuvėje, ėjimas į dykumą. Tačiau šiuose veiksmuose dalyvauja žmonės, atėję pas mums prieš savaitę, ir tie, kurie mokosi dvidešimt metų. Jų veiksmai vienodi, tačiau skirtumas – ketinimas, požiūris į tai, kas vyksta: kam jie tai daro. Veiksmas tikrinamas ketinimu. O paskui ketinimas virsta veiksmu.
#241933

Iš 2019 m. vasario 28 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Komentarų nėra

Ketinimo įtaka Žemės ekologijai

Ketinimas, malda, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar žmogaus ketinimas padaryti kitam žalą veikia negyvąją ir augalinę gamtą? Kabalos mokslas sako, kad gamta į tai reaguoja visa griaunančiais uraganais ir kitomis stichinėmis nelaimėmis. Kaip tai suprasti?
Atsakymas. Visa gamta yra neatskiriama ir tarpusavyje susijusi, todėl mūsų poveikis bet kuriai jos daliai turi įtakos visoms likusioms dalims. Kuo aukštesnis gamtos lygmuo, kurį mes veikiame, tarkim žmonių, tuo labiau tai atsiliepia visuose ankstesniuose lygiuose: gyvūniniame, augaliniame ir negyvajame.
Ir atvirkščiai, jei mes veikiame tik negyvąjį sluoksnį, tada mažesniu mastu tai paliečia augalinę gamtą, dar mažiau gyvūninę ir dar mažiau – žmogų.
Pasirodo, mano blogas požiūris į kitą žmogų persmelkia visą piramidę. Čia ir atsiskleidžia ekologinė ir kitos problemos: mes patys sukeliame uraganus, stichines nelaimes ir kitas bėdas.
Anksčiau negalėjome savo ketinimais kažko keisti, bet nuo praeito amžiaus pradžios viskas pasikeitė. Pažvelkite, ką padarėme per XX a.! Ir viskas todėl, kaip sako kabalistai, kad žmonija pasiekė visiškai naują būvį.
Jei XX a. pradžioje pasaulyje buvo 2 mlrd. gyventojų, ir tai yra maždaug tiek, kiek planeta gali išlaikyti, tai šiandien yra 8 mlrd. žmonių. Tai rodo, kad per pastaruosius 100 metų mes rimtai išvedėme mūsų sistemą iš pusiausvyros.
Klausimas. Tai reiškia, kad 2 mlrd. žmonių negali atlaikyti dabartinio egoizmo lygmens ir todėl turi būti 8 mlrd.?
Atsakymas. Jei mes vystytumės tinkamai, tai mums nereikėtų 8 milijardų žmonių.
#230746

Iš 2018 m. kovo 25 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra

Kabalistinės knygos ir jų autoriai

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

каббалист Михаэль ЛайтманSkaitydami kabalistines knygas, prilimpame prie jų autoriaus. Norime turėti tokius pačius ketinimus, kaip ir jis, tokį pat santykį su dvasiniu pasauliu, Kūrėju, tas pačias mintis ir ketinimus. Knygose neieškome mechaninių žinių tarsi universiteto studentai, o norime gauti tokį požiūrį į gyvenimą, kaip knygą parašiusio žmogaus.
Tai reiškia, kad norime iš jo išmokti gyvenimo išminties – perimti ne teorines žinias, o požiūrį, kuris vadinamas ketinimu.
Būtent ketinimas veikia, juk Kūrėjas žaidžia norais, kelia jį, nuleidžia. O mums reikia kiekvienam norui prilipdyti ketinimą, kaip kad parduotuvėje ant kiekvieno gabalo mėsos ar žuvies prilipdo kainą, kad būtų aiški jo vertė. Kūrėjas atskleidžia manyje naują norą, o aš jam prilipdau ketinimą, dar noras ir dar ketinimas. Taip reikia visuomet saugoti teisingus ketinimus.
#241933

Iš 2019 m. vasario 28 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo „Įvadą į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistinių knygų efektas

Pro pasaulį išvysti Kūrėją

Prašyti ateičiai

Komentarų nėra

Kaip veikti, kai viskas dėl savęs

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKaip galima eiti toliau su ankstesne jėga ir užsidegimu, jei atskleidi, kad visi tavo veiksmai egoistiniai, vedini valdžios, garbės troškimų, pasipūtimo, kitaip tariant, priešingi teisingam ketinimui?
Suprantame, kad veikiame egoistiškai ir visi mūsų ketinimai bei veiksmai būtinai bus dėl savęs. Tačiau tuo pat metu norime eiti pirmyn priešinga kryptimi – tai ir yra išėjimas iš Egipto tremties.
Esame valdomi savo egoizmo, ketinimų dėl savęs, egoistinio požiūrio į grupę. Reikia tai suprasti ir drauge toliau veikti, tikintis, kad mūsų veiksmai bus dėl davimo. Tegu kol kas ne ketinimai, o tik veiksmai, ir taip pritrauksime gražinančią į Šaltinį Šviesą.
Jeigu mūsų ketinimai jau būtų dėl davimo, dirbtume su vidine Šviesa, o taip dirbame su supančia Šviesa – tai skirtumas: kad kol kas nėra ketinimo duoti. Net jeigu esame egoizme, ketinimuose dėl savęs, tai organizuojame savo veiksmus dėl davimo, ir taip pažadiname supančią Šviesą.
Todėl ir esame veiksmų pasaulyje. Juk galime pažadinti grąžinančią į Šaltinį Šviesą būdami jam priešingos būsenos. Tuo skiriasi žmonės, turintys tašką širdyje. Jie gali pajausti, kad yra davimas, Kūrėjas, altruistinė vienybė, tačiau viso to neįstengia atlikti.
Kitaip tariat, jie supranta, kad yra davimas, tačiau patys yra priešingos būsenos. Ir todėl jie savo veiksmais gali pritraukti poveikį iš davimo pakopos, kuri vadinasi grąžinanti į Šaltinį Šviesa.
Tai prieinama tik žmonėms, kurie turi egoizmą ir „tašką širdyje“ egoizmo viduje – dvi priešingas savybes. Egoizme jie veikia priverstinai, dėl savo prigimties, būdami tremtyje, Faraono vergovėje.
Tačiau tuo pat metu, taško širdyje šaukiami jie siekia davimo, pabėgti iš vergystės, išeiti iš tremties. Vos nušvinta kokia nors viltis, o jie ir vėl įsitikina, kad negali išeiti iš egoizmo. Ir taip kaskart. Kol „sušuks Izraelio sūnus nuo tokio darbo“.
Dvi priešingas savybes turi tik „Israel“, žmogus, siekiantis Kūrėjo. Jis įsisąmonina, kad yra valdomas noro mėgautis, bet drauge gali galvoti apie davimą, kaip pakilti virš savęs. Ir jam tai ne filosofija ir ne psichologija, o realus gyvenimo tikslas. Jam duotas toks noras noro viduje, dvasinis taškas egoizme.
#240116

Iš 2019 m. sausio 27 d. rytinės pamokos rengiantis kongresui dykumoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Teisingai kreiptis į Kūrėją

Nepaperkamasis taškas širdyje

Ištraukos iš 2018 m. liepos 1 d. rytinės pamokos

Komentarų nėra

Visuomenės įtaka

Ateities visuomenė, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманO kadangi tai priešinga mūsų prigimčiai – reikalinga visuomenė, kurioje visi kartu sudarys didelę jėgą, kad galėtume kartu dirbti, siekdami anuliuoti norą gauti, vadinamąjį „blogį“, nes jis trukdo pasiekti tikslą, kuriam sukurtas žmogus. (Rabašas, „Šlavej Sulam“, „Grupės tikslas(1.2)“)
Klausimas. Kaip turėtų veikti visuomenė, kad žmogus jaustų kančias, viliojančias į priekį, o ne vejančias iš nugaros?
Atsakymas. Visuomenė turi nuolat skleisti tikslo didybę, ji svarbiausia. Tada mes natūraliai sieksime tikslo, nes mūsų akyse jis bus didis.
Kančios turi kilti ne dėl to, kad aš dirbu su savo egoizmu, o kad nepasiekiu tikslo, todėl vis veržiuosi į priekį. Tai jau kitos kančios – meilės kančios. Jos pasireiškia, veikiant visuomenei, kuri rodo, koks tu turi būti.
Klausimas. Mane sukūrė kaip visišką egoistą, kurio nedomina niekas, išskyrus jį patį. Dirbant grupėje kažkas keičiasi mano nore?
Atsakymas. Žinoma. Tavo egoistinės savybės, tokios kaip savigarba ir kt., skatina tave siekti esminio suvokimo. Tu pradedi matyti jį Kūrėjo atskleidime, suprasdamas, kad Jis priešingas tavo egoizmui.
Išeina, kad egoizmas, kuris paskatino tave atrasti gyvenimo prasmę, pats nusistatęs prieš tą prasmę. Štai ir kyla paradoksas: kaip vis dėlto veikti?
Pasireiškia labai įdomi ypatybė: egoizmo reikia atsikratyti, o norą – vystyti. Kitais žodžiais tariant, turime numarinti egoistinį ketinimą, o norus užauginti ir jiems užvilkti altruistinį ketinimą.
Veikiant visuomenei ir Supančiajai šviesai reikia save įtikinti, kad turime pakeisti tik ketinimą, bet ne norą, pastarasis visą laiką didės, kaip pasakyta: „Kiekvienas, kuris didesnis už kitą, (jo) ir norai didesni“. O štai ketinimai – keičiasi.
Mes turime stengtis pakeisti ketinimą ir – svarbiausia – suprasti, kad bendromis pastangomis galime pritraukti Aukštesniąją jėgą, kuri vadinama „Supančia šviesa“, ir tada neturėsime problemų. Kitaip – nieko neišeis. Dvasiniame vienas – ne karys, tik dešimtukas.
Klausimas. Mes dedame pastangas, kad patys gautume ketinimą duoti, ar galvojame apie draugus, kad jie gautų ketinimą duoti?
Atsakymas. Neturi reikšmės, nes mes visi įsijungiame vienas į kitą, į dešimtuką, ir viskas užsibaigia rate tarp mūsų.
Klausimas. Kaip žmogui pasiekti, kad visuomenė jį veiktų kuo stipriau? Nuo ko tai priklauso?
Atsakymas. Tai priklauso ir nuo jo, ir nuo visuomenės. Čia susilieja dvi kryptys: kiek žmogus gali save prilenkti prieš likusius ir kiek kiti suvokia savo įtaką kiekvienam.
Klausimas. Jei žmogus jaučia, kad visuomenė jo neveikia, ką jis gali padaryti?
Atsakymas. Jis turi reikalauti, kad jie jį paveiktų. Tam jis atėjo į grupę, kad grupė darytų jam įtaką.
Klausimas. Jūs aiškiai jaučiate, kad ir paskutinioji karta bus sudaryta iš dešimtukų?
Atsakymas. Kitaip ir negali būti, nes tai atitinka mūsų prigimtį. Taip buvo visais laikais. Pirmasis dešimtukus, vadinamus „minjan“, organizavo Mozė einant iš Egipto.
#228812

Iš 2018 m. sausio 2 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis stimuliatorius – žingsnis į ateities visuomenę

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

Kančios skiriasi

Komentarų nėra

Daryti daugiau gerų darbų

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманNeįmanoma mėgautis susijungimu, kol nepadarysi gerų darbų, kurie tai lems, kol nesilaikysi visų sąlygų, reikalaujančių suteikti malonumą Kūrėjui.
Kitais žodžiais tariant, žmogus turi džiaugtis malonumu, kurį suteikia Kūrėjui, vykdydamas jo įsakymus. O patyrus malonumą iš veiksmų, galima Kūrėją suprasti būtent per šį malonumą. (Baal Sulamas „Paskutinioji karta“)
Norint suteikti malonumą Kūrėjui, reikia atlikti gerus darbus aplinkiniams, juk nesvarbu, ar tu juos atlieki žmonėms, ar Kūrėjui.
Tačiau mūsų egoizmas sukyla prieš tokius veiksmus. Kūrėjo atžvilgiu tu tarsi ir esi pasiruošęs atlikti gerus darbus, nes egoizmas tam pritaria. Bet jei tu tikrai nori, kad jie būtų skirti Kūrėjui, tai galima pasiekti, tik darant gerus darbus žmonėms.
Klausimas. Vadinasi, be veiksmų aš negaliu susilieti su Kūrėju ketinimais?
Atsakymas. Negali! Visi ketinimai tik apgaudinėja tave, o veiksmai tiksliai parodo, ar tavo ketinimai teisingi.
Svarbiausi yra veiksmai, kai tu organizuoji žmones, kad jie būtų susiję tarpusavyje gerais ryšiais.
#227406

Iš 2017 m. gruodžio 19 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar žmogus turi gėrio pradą?

Ketinimo kontrolė

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?

Komentarų nėra

Požiūris į tikrovę – iš dviejų lygmenų

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманTikėjimas aukščiau žinojimo remiasi pojūčiais, tačiau jie mums tarsi nėra natūralūs. Natūralus pojūtis, gautas gimus, vadinamas racionaliu žinojimu.
Tačiau dabar prašau papildomo požiūrio į tikrovę, kad sukurčiau jos naują lygmenį, vadinamą „davimu“, Bina, tikėjimu, kuris nesiremia materialiu žinojimu.
Remiuosi vien gavimu, nes mano pagrindas – egoizmas. Tačiau prašau man duoti tokį požiūrį į tikrovę, tarsi joje jausčiau Kūrėją, tarsi Jo davimo jėga atsiskleidė visame pasaulyje, ir visi meilėje, duoda, ir aš noriu toks būti.
Suprantu, kaip mano noras nutolęs nuo tikrovės, tačiau trokštu taip save sukurti, kad į ją žvelgčiau iš dviejų lygmenų – gavimo jėgos ir davimo jėgos. Viena vertus, kaip teisėjas vadovaujuosi tik tuo, ką mato mano akys, ir regiu realų pasaulį. Kita vertus, pasaulį suvokiu kaip ištaisytą, kurioje viešpatauja tik viena Kūrėjo jėga ir be jos nėra nieko daugiau.
* * *
Jeigu Kūrėjas įsivilktų į mane ir perduotų man savo davimo ir meilės jėgą, pakeisdamas egoistinę gavimo jėgą, kuri mane valdė anksčiau, tapčiau angelu. Tik duočiau ir visus mylėčiau, taip pat nesąmoningai, kaip dabar noriu iš visų gauti. Manyje viena prigimtis pasikeistų kita.
Tačiau to niekada nebus. Tikslas tas, kad likdamas tuo pačiu kūriniu, koks esu, prilygčiau Kūrėjui, kitaip tariant, apimčiau savyje du lygmenis.
Ir todėl po daugybės metų nusivylimų nesėkmingai bandant įgyti davimo jėgą, pajausti meilę, dvasinį pasaulį, pagaliau suprantu, kad to visiškai nenoriu. Man nereikia davimo jėgos, kuri visa užvaldys mane, kaip kad dabar valdo egoizmas – tai nieko neduos. Tikrasis davimas – likus su gavimo jėga įgyti gebėjimą davimo jėga pakilti virš jo.
Ko nors nekęsdamas gaunu gebėjimą gerai su juo elgtis. Nenoriu tapti angelu ir visų mylėti. Lieku tuo pačiu egoistu, kokiu mane sukūrė Kūrėjas, nesunaikinu savo noro mėgautis, tačiau virš jo, atlikęs apribojimą, turėdamas ekraną ir atspindėtą Šviesą, kuriu savo davimo santykį virš gavimo.
Nereikalauju jokio atlygio ar kompensacijos, tiesiog noriu su visais elgtis taip, kaip su jais elgiasi Kūrėjas. Kitaip tariant, mano ketinimai sąlygiškai nesavanaudiški.
* * *
Turime atskleisti visą savo blogį ir virš jo įgyti davimo, Binos jėgą. Negalime tapti Kūrėjais, galime tik prilygti Jam. Todėl mūsų davimo jėga gali egzistuoti tik virš gavimo jėgos, tarsi duotume.
Davimo jėga – tai Kūrėjo jėga. Tegalime ją atspausti savyje, ir todėl vadinamės „žmogumi“, Adam, kitaip tariant, panašiais į Kūrėją (adam hebrajiškai iš žodžio domė – panašus). Savo norą mėgautis paauksuojame. Po auksu liekia visa statula, visas mūsų egoizmo blogis. Tai vadinama noro „avijut“ ir ekranu virš jo.
#235390

Iš 2018 m. spalio 22 d. rytinės pamokos, tema – „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Geras įprotis – siekis duoti

Žmogus ir jo aplinka

Komentarų nėra

Apie norus, ketinimą ir prašymą

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

каббалист Михаэль ЛайтманReikia patiems prašyti Kūrėjo, kad mums tiesiogiai neatsiskleistų, ir kurti antiegoistinį skydą, saugantį ekraną, idant gautume galimybę už šio ekrano prilygti Kūrėjui.

* * *
Norų nereikia taisyti – tik ketinimus. Reikia tiksliai padalyti norus bei ketinimus ir dirbti, kad taisytum ketinimą – pakreipti jį nuo savęs paties į draugą, Kūrėją.

* * *
Dualus santykis su Kūrėju: prašymas valdyti mus, bet tik tiek, kiek prašome. Apribojame Kūrėjo poveikį, kad Jis pakeistų mums tik ketinimus, su kurias galėsime naudoti savo norus. Tai tarsi vairuoti automobilį pakaitom spaudžiant stabdžio ir greičio pedalą.
Prašome Kūrėjo apsaugoti mus, kad netaptume nei savo egoizmo, nei Šviesos (nei noro mėgautis, nei noro duoti) vergais. Nenorime, kad Šviesa nekontroliuojamai mus valdytų, norime būti aukščiau to, ir todėl prašome Šviesos tinkamai mus ugdyti.

* * *
Mes tarsi sijojame norus ir ketinimus, atskiria viena nuo kito. Norai lieka laukimo būsenos, „užšaldyti“ tol, kol nesukursime jiems teisingo ketinimo ir tuomet galėsime naudoti.
#234086

Iš 2018 m. rugsėjo 28 d. rytinės pamokos, tema „Malda“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sukurti tinkamą ketinimą?

Ekranas – tavo indėlis į dvasinę tikrovę

Ketinimas ir noras

Komentarų nėra

Pro pasaulį išvysti Kūrėją

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar siekis viską susieti su vienintele, viską sukūrusia jėga – teisingas noras?
Atsakymas. Taip, tai teisingas ketinimas. Visa, ką matau aplink, – tai pasaulio paveikslas, kuris specialiai man duotas, kad per jį rasčiau tik Kūrėją.
Klausimas. Kaip suprasiu, kad radau Kūrėją? Ar yra kokie nors ženklai?
Atsakymas. Už visų reiškinių ir objektų turi matyti gėrio ir meilės savybę, kuri tave supa.
#233891

Iš 2018 m. gegužės 13 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai