Matome, kad šiuolaikiniame pasaulyje moterų vaidmuo auga: moterys stiprėja ir įgyja vis didesnę įtaką. Jos geriau kontroliuoja savo norus ir siekia tikslų.
Moterų silpnybė yra ta, kad jų tikslams įgyvendinti reikalinga vyro parama. Tačiau kai tik moterys gauna tokią paramą, jos sugeba atlikti tokias užduotis, kurių vyras nesugeba.
Tikiuosi, kad ateityje moterys turės daugiau galimybių vadovauti pasauliui, teisingai ir natūraliai bendradarbiaudamos su vyrais.
Tada pasaulis nebebus toks primityvus ir sugedęs, koks buvo, kol jam vadovavo vyrai, o moterys sėdėjo namuose ir užsiiminėjo tik vaikais ir namų ūkiu. Matome, kad dabar vyksta atvirkščiai: kuo toliau pasaulis juda išsitaisymo pabaigos link, tuo daugiau jėgų įgyja moterys.
Kiekvienas vyras šiek tiek prisibijo savo žmonos. Dėl to, kad moteris rūpinasi namais, ji juos valdo.
Tai būdingas mūsų laikmečiui. Rabašas juokavo: „Tai šventas vyras: jis nebijo nieko, išskyrus Kūrėjo ir savo žmonos“. Ir tai tikrai yra tiesa.
Dabar daug kur miesto mere renkama moteris. Kodėl gi ne? Jei moteris gali valdyti namus, tada ji gali valdyti miestą. Vyras labiau išsiblaškęs ir nelabai tinkamas šiam vaidmeniui. Vyras stipresnis, bet moteris protingesnė ir geba vienu metu palaikyti skirtingas sistemas.
Lygiai taip, kaip ji namuose susitvarko su visomis savo pareigomis: skalbimu, valgio gaminimu, vaikais ir tūkstančiu skirtingų dalykų, ir visur tvarka. Pabandykite išimti moterį iš namų, kad vienas vyras šeimininkautų juose, ir po savaitės butas virstų sąvartynu.
Taip ir parašyta: „Moteris yra namai“. Bet ar šalis ir pasaulis nėra mūsų namai? Moteriai trūksta tik vyro palaikymo, ir viskas susitvarkys. Esu tikras, kad jei moterys būtų visų vyriausybių viršūnėse, jos užtikrintų taiką pasaulyje. Kad ir kaip sunku būtų moterims susitarti tarpusavyje, tačiau jos susitartų, nes moteris yra pasirengusi susitarti ir nusileisti dėl taikos.
* * *

Vyrai ir moterys turėtų jaustis kaip lygiaverčiai partneriai, kiekvienas protingai suvokdamas savo vaidmenį ir žinodamas, kad jei su tomis jėgomis ir savybėmis, kurias mums suteikė gamta, mes papildysime vienas kitą iki visiško tobulumo, tai ir bus išsitaisymas.
Knygoje „Sfat Emet“, „Pinchas“ skyriuje, parašyta: „Apie Adomą sakoma, kad buvo sukurti du kūriniai, tai yra žmogaus jėgoms patraukti šviesą iš būsimo pasaulio. Vyriška jėga traukia šviesą iš aukštesniojo pasaulio, o moteriška jėga užbaigia taisymo veiksmus šiame pasaulyje.“ Moteris yra indas, gaunantis šviesą, o vyro stiprybė yra pritraukti šią šviesą, kad atiduotų, t. y. per ketinimą.
#261312

Iš viršaus ateina smūgis iš karto visam pasauliui, visai žmonijai. Ir tai yra aiškus ženklas, kad esame paskutinėje kartoje ir pasiekėme vieną bendrą sistemą.
Iš aukštai į mus nebežiūri pavieniui, atskirai į kiekvieną šalį, o laiko mus kaip vieną organizmą, skatina grįžti į žmogaus, Adam, t. y. vienos sielos, pavidalą.
Bet kaip galima pripažinti, kad mano asmeninis noras ir visos visuomenės, visos žmonijos noras yra vienodai svarbūs, ir aš turiu teisę rūpintis savimi tik tiek, kiek rūpinuosi žmonija? Tai itin sunku, juk suduoda per skausmingiausią egoistinį tašką. Tačiau būtent tokia integrali atskaitos sistema, veikianti paskutinėje kartoje, ir turime prie jos prieiti.
Jei kiekviena tobulo organizmo ląstelė galvoja apie visą kūną kaip apie save, tai yra ženklas, kad kūnas sveikas.
Dvasinis pasaulis yra toje pačioje vietoje kaip ir materialus, tame pačiame nore mėgautis, kuris neišnyksta, ir tik pasipildo ketinimu, keičiančiu jo naudojimą. Žmogus lieka žmogumi, klausimas tik tas, kaip jis naudoja savo norą: artimo naudai ar vien savo labui.
Žinoma, ir toliau galvosime apie save, bet ar galime pradėti truputį galvoti apie kitus? Kitaip, gausime smūgius, vieną virusą po kito, kurie privers mus taisytis ir pamažu imsime galvoti integraliai, globaliai, kaip apie vientisą, tarpusavyje susijusią sistemą.
Bet tai bus sunkus kančios kelias. Vienas virusas paveikia visą pasaulį, ir jei nepradėsime galvoti vieni apie kitus, epidemija nesiliaus ir tik plėsis.
Kitas virusas bus toks, kad ne man reikės nuo jo saugotis užsidėjus kaukę ir laikantis atstumo, o saugoti kitus. Jei negalvosiu apie kitus, bus blogai man pačiam: ką nors užkrėsiu šiuo virusu, o kai tas pats virusas nuo jų sugrįš man, tuomet tikrai rimtai susirgsiu.
Tai išmokys mane rūpintis kitais: jaudinsiuosi tik dėl to, kad visi aplinkiniai būtų sveiki ir niekas neužsikrėstų mano virusu.
Juk jeigu perduosiu šį virusą kam nors, o paskui jį gausiu atgal, tai bus tikras smūgis. Štai tuomet susimąstysime, kaip neperduoti artimui ko nors blogo. Šie virusai ištaisys mūsų ketinimus, išmokys nekenkti kitiems. Gamta turi daugybę priemonių mums mokyti.
#264284

Iš 2020 m. gegužės 4 d. pamokos „Pasaulio vienybė paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Jei norime būti sveiki…

Atvesti visą pasaulį į pusiausvyrą

Klausimas: Koronavirusas atskleidė dar vieną problemą. Viena vertus, gamta atskiria mus vienus nuo kitų, kita vertus, vis daugiau laiko turime praleisti su artimaisiais. Tarkime Kinijoje, pasibaigus epidemijai, prasidėjo skyrybos. Ką gamta nori mums tuo pasakyti?
Atsakymas: Nesu labai gerai susipažinęs su Kinija ir galiu pasakyti tik viena. Jei anksčiau žmonės dirbo 12 valandų per parą ar net daugiau, kas kinams yra natūralu, o epidemijos metu jie turėjo praleisti namuose 24 valandas per parą, galbūt jiems tai pasirodė nepakeliama našta.
Kinai darboholikai, jie negali gyventi kaip europiečiai. Neįsivaizduoju kinų, kurie visą dieną sėdėtų namuose ir junginėtų televizijos kanalus. Jie labai kryptingai siekia kokio nors tikslo, pelno. Ir jei staiga viskas dingo, tai, žinoma, vyksta skyrybos arba savižudybės, kas nors čia turėtų būti.
Klausimas: Esmė net ne Kinija. Nemažai socialinių problemų kyla būtent šeimoje. Dabar gamta atitolino mus nuo nepažįstamų žmonių, tačiau visą dieną praleidžiame su savo artimaisiais ir nuolat juos matome. Gal tai kokia nors užuomina, kad pirmiausia turime ištaisyti santykius su artimaisiais, nes tai paprasčiau, lengviau?
Atsakymas: Visų pirma, tiesiog turime suprasti, ką daryti.
Šiandien žmogus nežino, kodėl jis dalyvauja visame šiame gamtos žaidime. Jis nesupranta, ką gamta daro su mumis, koks jos tikslas. Jis mato, kad jau nuo seno einame tam tikra įvykių grandine.
O kam šie įvykiai – nesupranta, kas su juo vyksta – nežino. Žmogus mato, kad tobulėjame techniškai ir drauge plėtojame šeimos, socialinius ir valstybinius santykius. Bet jis neįsisąmonina gamtos sumanymo, nemato kodėl ir kam tai yra.
Žmogui reikia atmerkti akis, papasakoti, kur mus veda mūsų raida. Juk tai nėra tik kvailas gamtos vystymasis, kai gamta evoliucionuoja pagal tam tikrus neva mechaninius dėsnius. Joje yra sumanymas, ir neįmanoma atlikti jokio veiksmo, jei iš pradžių neįsivaizduojate to daugiau ar mažiau išbaigtu pavidalu.
Mums, kaip mažiems vaikams, atrodo: „Štai ką nors padarysiu, ir kas nors išeis“. Gamtoje taip nėra. Jos pirminis sumanymas glūdi pirminiame ketinime.
Šis sumanymas – atvesti visą gamtą į integralumą, kai pradžia, visi veiksmai ir pabaiga absoliučiai papildo vienas kitą, yra susiję vienas su kitu. Gamta siekia tapti integralia, visiškai sujungta visose savo dalyse ir visuose lygmenyse. To link vystomės.
O kai pažeidžiame gamtos dėsnį, vedantį viską į panašumą, integralumą, tarpusavio priklausomybę, imame jausti gamtą kaip nukreiptą prieš mus. Todėl atsiranda įvairiausių virusų, bunda ugnikalniai, dega miškai, siaučia uraganai ir t. t.
#262716

Iš 2020 m. kovo 19 d. TV laidos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas ir yra virusas

Suprasti gamtos reikalavimus

Pergalė prieš žmoniją

Klausimas. Sakote, kad ėmę galvoti apie kitus, atsižvelgdami į jų norus, neutralizuosime virusą?
Atsakymas. Ne, nesiūlau jums to daryti dabar, nes neįstengsite atsikratyti savo egoistinių ketinimų. Jūs, kaip jums atrodo, taikysite kitokį, neva neegoistinį požiūrį į kitus, tačiau niekaip negalėsite išeiti iš egoizmo, tai jūsų prigimtis.
Yra metodika, kaip išeiti iš egoizmo, pakilti virš jo. Ją nagrinėja ypatingas mokslas – kabalos mokslas. Tai neduota paprastam žmogui, to reikia mokytis.
Jei galvojate apie tai, kaip išeiti iš savęs, kaip pakilti virš savęs, pradėti jausti kitokią prigimtį – aukštesnįjį pasaulį, tuomet turėtumėte rimtai susidomėti kabala. Apsilankykite mūsų svetainėje ir pasidomėkite, kaip tai daroma.
Kai tik iš tikrųjų pradėsime suartėti – ne fiziškai ir ne egoistiniu siekiu savo labui, bet dėl kitų, ne dėl savo interesų ir, galbūt, netgi kenkiant sau, tuomet visi neigiami reiškiniai mūsų pasaulyje iškart išnyks, nes jie yra mūsų egoistinių santykių produktas.
#262991

Iš 2020 m. kovo 19 d. TV laidos ,,Koronavirusas keičia tikrovę”

Daugiau šia tema skaitykite:

Universalūs skiepai nuo visų virusų

Pergalė prieš žmoniją

Pakilti virš visuotinio egoizmo

Koronavirusas – Egipto bausmių pradžia?
Klausimas. Šiuo metu – Pesacho šventės išvakarės, o šios šventės simbolis – dešimt faraono smūgių. Ar koronoviruso epidemija nėra kataklizmų serijos pradžia?
Atsakymas. Be abejo, esame labai įdomioje mūsų vystymosi atkarpoje, kuri šiandien reikalauja iš mūsų teisingesnio suartėjimo. Ne tarpusavio prekybos, ne abipusio pelno, kai naudojamės vieni kitais, norėdami pasipelnyti kito sąskaita, bet gerų tarpusavio santykių. Tada skraidyk, judėk, vienykis, kiek tik nori.
Klausimas. Kitaip tariant, kalbate apie kažkokius vidinius jausminius santykius?
Atsakymas. Apie ketinimus.
Klausimas. Išties šiandien jaučiame didžiulę visų priklausomybę nuo kiekvieno. Jei anksčiau kažkur tirpo ledynas arba vyko karas, tai apskritai niekaip nebuvo jaučiama. Tačiau nūnai tai veikia visą pasaulį ir visi, be abejo, patiria nerimą. Čia pasireiškia santykinis solidarumas, tačiau jis yra tarsi neigiamas: nenoriu būti priklausomas nuo kitų.
Kaip pereiti nuo prievartinės integracijos, kai jaučiame šią priklausomybę, prie pozityvios?
Atsakymas. Nieko negalime padaryti. Galime tik mokytis iš senovės Egipto pavyzdžio. Ten taip pat viskas vyko gaunant smūgius – dešimt Egipto bausmių.
Įsivaizduokite: jeigu nebus koronoviruso, bus kas nors kita. Tarkime, gyvename ramiai, kaip prieš porą mėnesių.
Ir staiga kažkur Afrikoje ar Lotynų Amerikoje, nesvarbu kur, prasideda karas, nutraukiama tam tikrų žaliavų, pavyzdžiui, retųjų metalų, gavyba. Ir dėl kokių poros kilogramų per metus išgaunamos žaliavos visa ekonomika gali sustoti. Ką tokiu atveju darysime?
Visos vyriausybės beregint ims spausti tas dvi tarpusavyje kariaujančias valstybes, kurios stabdo visam pasauliui būtinų medžiagų eksportą. Pasaulis vis tiek atskleis globalią priklausomybę ir privalės imtis priemonių, kad santykiai tarp visų būtų lygūs ir geri. Kitaip nieko nebus.
Komentaras. Beje, Vikipedijoje pateiktas toks tarpusavio priklausomybės apibrėžimas: „Tarpusavyje priklausomi santykiai – tai tokie santykiai, kai visi dalyviai emociškai, ekonomiškai, ekologiškai, moraliai ir kitais būdais vienas kitam daro įtaką.“ Taigi priklausomybė – ne tik fizinė, bet ir moralinė.
Atsakymas. Taip, priklausomybė pasireiškia visuose lygmenyse.
Klausimas. Vadinasi, visuomenei trūksta supratimo apie šią priklausomybę?
Atsakymas. Tai yra pats svarbiausias dalykas. Mat norėdami pakenkti vieni kitiems, nustojame prekiauti, net jeigu tai kenkia mums patiems. Kad tik kitam būtų blogiau.
Klausimas. Kokį skausmą, jūsų manymu, šiandien jaučia žmonės? Kaip virusas juos veikia? Kokią būseną patiria žmonija?
Atsakymas. Šiandien žmonės dar iki galo nesupranta šios problemos esmės. Jie ją virškina, bet vis tiek nėra taip labai to slegiami ar itinusirūpinę: „Na, taip, žinoma, yra virusas. Na, iš 100 milijonų miršta 100 žmonių. Tai kas?“ Suprantate, tai nėra tas mastas, kuriuo galima sukrėsti pasaulį.
Komentaras. Juk Egipte smūgiai irgi prasidėjo palengva. Bet mes turime galimybę susiprotėti.
Atsakymas. Taip. Skleisdami integralaus vienijimosi metodą, galime paaiškinti, kad visa tai įmanoma sustabdyti.
#261940

Iš 2019 m. kovo 12 d. TV programos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas keičia tikrovę I dalis

Antikūnai prieš egoizmą

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Tau netrūksta nieko, tik išeiti į „lauką, kurį palaimino Kūrėjas“, surinkti visas tas atitrūkusias nuo tavo sielos dalis ir sujungti jas į vieną kūną. (Baal Sulamas, Laiškas Nr. 4)
„Laukas, kurį palaimino Kūrėjas“ – tai būsena tarp mūsų. Tai neliestas laukas, kurį žmogus turi pamažu suarti, apsėti ir gauti derlių.
Sunkiausia – įsitikinti, kad turime surinkti visas atitrūkusias bendros sielos dalis ir sujungti jas į vieną kūną. Esame pasirengę studijuoti kabalą, įvairias išmintis, užduoti suktus klausimus, neva vystyti protą. Netgi esame pasirengę jausti ne kitus, o savo asmeninius išgyvenimus, bet visa tai – visiškai ne tai, ko reikia.
Mums reikia galvoti tik apie tai, kaip savo vidiniais norais prisijungti prie Kūrėjo. Kiekviename iš mūsų yra toks noras, Kūrėjas iš anksto davė jį mums; ir tai didžiulė dovana. Tačiau mums reikia visus siekius sujungti draugėn.
Kaip galime įsitikinti, kad mums reikia susijungti su draugais tik savo norais, nukreiptais į Kūrėją: mano, tavo, jo(s), visų? Viso kito nepaisome, visa kita – gyvūninė dalis.
Kaip sujungti visus tuos norus, siekius, ketinimus į vieną bendrą norą? Nusivylimas – tegu būna mūsų visų bendru nusivylimu, siekis – bendru siekiu, ir visa tai nukreipsime į Kūrėją. Kitaip tariant, dirbsime su Juo: štai tai galime, to ne, to prašome, dėl šito esame nusivylę, dėl šito verkiame ir pan.
Tai ir reiškia „surinkti visas tas dalis, kurios atitrūko nuo tavo sielos, ir sujungti jas į vieną kūną.“ Šie mėginimai jau iššauks Šviesos poveikį ir tuomet susijungsime.
#253429

Iš 2019 m. rugsėjo 6 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 1

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela – viena visiems?

Siela, panaši į kūrimo sistemą

Ar yra ryšys tarp žmonių sielų?

Klausimas. Kas yra grupės malda? Mes turime susėsti prie vieno stalo ir dirbti kaip seminare? Ar skaityti maldaknygę (Sidur), ar kažką iš pirminių šaltinių?
Atsakymas. Grupės malda – kai jūs jaučiate vieną temą. Kiekvieno draugo širdyje – viena tema.
Daug mėnesių kalbate apie būtinybę būti susijusiems su Kūrėju, kaip Jį pasiekti, kaip Jį sužadinti, kaip susijungti ir susirišti su Juo, kitaip tariant, atkreipti Jo dėmesį į grupę. Nuolat susikoncentruodami į tai, jūs tarsi kreipiatės į Jį. Norite nustatyti ryšį su Juo, iš Jo to ryšio prašote. Tai ir yra malda.
Žinoma, jūs galite skaityti maldų rinkinį (Sidur). Jį prieš du su puse tūkstančio metų sudarė Didžiojo susirinkimo dalyviai, kurie buvo dideli kabalistai. Jie aprašė tai, ką jautė ir matė, todėl jų maldos – absoliučios, jos skirtos kiekvienam. Kiekvienas, kas jas ištaria, atlieka tam tikrą veiksmą. Bet mes turime daugiau kreiptis iš savo širdies – iš grupės širdies.
#247475

Iš 2019 m. balandžio 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar Kūrėjas mus girdi?

Teišgirsta tave Kūrėjas!

Kūrėjas girdi kiekvieno maldą

Klausimas. Kas yra pinigai? Ar tai – tikslo siekimas? Kaip pakeisti įpročius? Ką apie tai sako kabalos mokslas?
Atsakymas. Labai paprasta. Pinigai – tai padengimas, ivrito kalboje „kesef“, nuo žodžio „kisuf“, yra „danga“, t. y. mano norų padengimas. Pinigai – tai ne popierėliai, kurie saugomi banke. Jei aš galiu savo norus, siekius padengti „ekranu“, vadinasi, „moku“ už savo norus ir dėl to galiu pakilti virš jų, iš noro gauti į norą duoti, ir kartu juos užpildyti.
Klausimas. Pinigais galiu patenkinti savo norus. O ką reiškia „padengti norus ekranu“?
Atsakymas. „Padengti“ reiškia patenkinti norus, pakeisti ketinimą dėl savęs į ketinimą dėl kitų. Jei norime tinkamai užsidirbti, užsidirbti gyvenimą, tai turime žinoti, kas yra pinigai, kas yra padengimas, kas yra ketinimo pakeitimas, kas yra ekranas, kuriuo padengiu savo egoistinius norus, pakeičiu juos į altruistinius ir tada gaunu aukštesnįjį užpildymą. Tai ir yra turtas.
Klausimas. Žmogaus mintys formuoja jo gyvenimą?
Atsakymas. Taip.
Klausimas. Kas yra mintys? Ir kaip pakeisti minčių eigą, kad gyvenimas pagerėtų?
Atsakymas. Žmogaus mintys formuoja jo gyvenimą, jo požiūrį į tai, kas jis, kas aplink jį, kokia jo paskirtis ir t. t. Visa tai yra jo mintys. Jis turi atsakyti į klausimus: „Kodėl aš egzistuoju, kas su manimi, kaip aš užbaigsiu gyvenimą?“ Šie klausimai kyla iš egoizmo, ir žmogus nori gauti atsakymus. Jis turi prisiminti: jei užsiims tik savo egoizmo patenkinimu, tai taip ir tęs, kol mirs. Tokiu atveju tik fizinis, gyvūninis kūnas lemia mūsų gyvenimą.
Jei noriu pakilti į aukštesnį lygmenį ir gyventi ne gyvūniniame, o dvasiniame kūne, man reikia gyventi visai kitomis vertybėmis: ne užpildyti savo fizinį kūną ir tame matyti gyvenimo tikslą, o užsipildyti davimo ir meilės savybėmis, Kūrėjo savybėmis. Tai jau – visai kita vertybių sistema.
Dėl to žmogui iškyla didelė problema. Tarsi jis yra milžiniškame lauke, kur viskas skirta jam ir jis turi ištyrinėti: kam tai, kodėl, kaip atsikratyti savo praeities vertybių – turtų, pinigų, įsivaizduojamos laimės, egoistinės sėkmės – ir pradėti mąstyti kitaip.
Klausimas. „Mes – savo įpročių vergai. Pakeisk savo įpročius ir tada pasikeis tavo gyvenimas“. O į ką juos reikia pakeisti?
Atsakymas. Juos reikia pakeisti dvasiniais veiksmais, dvasiniais santykiais. Aš iš pradžių turiu juos ištyrinėti, sužinoti, iš kur jie, kaip jie atsiras ir kaip aš galiu tai padaryti.
Klausimas. Kas yra geri žmogaus įpročiai?
Atsakymas. Gerų įpročių nėra. Gerumo įprotyje būti negali. Įprotis visada blogas. Gerumas atsiranda tada, kai nuo vieno teigiamo veiksmo pereiname prie dar teigiamesnio, o tai ne įprotis, tai – priešinga mūsų įpročiui. Tai sunkus darbas su savimi.
Klausimas. Taigi, turime turėti kažkokį tolimą tikslą, kad galėtume pastoviai įveikinėti savo įprotį?
Atsakymas. Taip. Ir be tolimo tikslo dar reikia turėti mažą bendruomenę, kurioje galėsi tai daryti.
Komentaras. „Didžiausios kliūtys gyvenime – tai nepasitikėjimas savimi ir baimė. Mūsų abejonės mus paraližuoja“.
Atsakymas. Mūsų abejonės ir baimė gena mus į priekį, tai labai geros mūsų prigimtinės savybės. Jei ne abejonės ir baimė, niekur nejudėtume. Užsikastume tame, kas yra, kad minimaliai jaustume blogį ir truputį gėrio, kad jokiu būdu nekiltų baimė ir abejonės. Tegul kyla abejonės ir baimė, – jos mus ves, stums į priekį!
Jei aš esu tinkamoje aplinkoje, tai visos mano abejonės ir baimės realizuosis teisingai, ir aš judėsiu į priekį. Gamtoje nėra nieko sukurta veltui, todėl nieko negalima užtušuoti, ištrinti ar sunaikinti!
Komentaras. „Tikslai turi būti aiškūs, paprasti ir užrašyti ant popieriaus“.
Atsakymas. Žmogui, kuris vystosi, jokio aiškumo nėra, jis visą laiką painiojasi ir aiškinasi. Ir kai tik kažką išsiaiškina, atsiranda nauja painiava. Žmogus, jei iš tiesų yra žmogus, visą laiką yra painiavoje ir aiškinimuose. Jam kyla vis daugiau norų, abejonių, minčių. Jis visą laiką ieško: „Kaip aš galiu atrasti gyvenimo tikslą, dėl ko verta gyventi?“
Komentaras. Vienoje iš laidų jūs piešėte koordinačių sistemą, kurioje žmogus juda sinusoide nuo mažesnio atotrūkio į tikslą iki didesnio. Aš papasakojau apie tai savo pažįstamai, kuri paklausė: „Ar reikia nukristi į dugną, kad pasikeltum?!“
Atsakymas. Taip, žinoma. Ir patys didžiausi kabalistai prieš galutinį išsitaisymą būdavo pačiame žemiausiame taške!
Klausimas. Kas žmogų pakelia iš dugno?
Atsakymas. Aplinka ir Aukštesnioji šviesa, kurią gauna per ją.
Komentaras. Viena iš paskutinių citatų: „Raskite savyje jėgų eiti prieš srovę ir praturtėti“.
Atsakymas. Turima omenyje, eiti prieš egoizmą. Tai galima padaryti. Tačiau žinok, kad tu – silpnas, ir nieko nepajėgsi. Nereikia eiti prieš, jei esi vienas. Privalai sukurti sistemą, kuri padės tau pasiekti tikslą. Ši sistema turi būti tarp vienminčių grupėje, kurie turi aiškų tikslą ir kartu, pastoviai artėdami vienas prie kito, jį pasiekia.
Komentaras. Pabaigai: „Vargšas, nevykėlis, nelaimingas ir nesveikas – tai tas, kuris dažnai sako „rytoj“.
Atsakymas. Na, taip. Mes neturime teisės nieko atidėti rytdienai. Bet ne tik ten problema. Silpnumas – ne tik atidėjimas rytdienai. Silpnumas, kad tu užmerki akis ir nenori vienytis su kitais.
Atidėti rytdienai ar ne – kur problema? Visi žmogaus veiksmai priklauso nuo jo sąveikos su aplinkiniais. Jei jo aplinka tinkama, jis neatidės rytdienai, jis ir šiandien neatidės, jis veiks dabar. Jį įpareigos supanti aplinka. Taigi, svarbiausia – rasti tinkamą kontaktą su teisinga aplinka. Turi būti grupė. Ir tada jis judės į priekį. Viską lemia grupė. Radai grupę – radai laimę.
#247423

Iš 2019 m. vasario 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas. Kad taptume panašūs į Kūrėją, mums suteikta visuomenė. Kitaip tariant, aplink mane vaikšto dar keletas milijardų žmonių, ir viskas, ko man reikia – elgtis jų atžvilgiu altruistiškai? Ir tada aš galėsiu tapti panašus į aukštesniąją būtybę?
Atsakymas. Jokios aukštesniosios būtybės nėra! Yra aukštesnioji davimo ir meilės savybė. Tai – emanacijos jėga, vystymosi jėga, davimo jėga, teigiamo poveikio jėga.
Klausimas. Ta jėga yra tokio tipo kaip traukos jėga, t. y. bendras dėsnis, kuris veikia visus, norime to ar ne?
Atsakymas. Mūsų prigimtyje nėra tokios jėgos, apie kurią kalbame. Dvasinė prigimtis – tai noras atlikti kažką tik kažkieno kito labui, dėl jo visiško gėrio, be jokio ryšio su savimi. Kai aš atsiplėšiu nuo savęs (ši būsena vadinama „cimcum“ – savo noro sumažinimu) ir noriu duoti kitam viską, kad jam būtų gerai, nelaukdamas grįžtamojo ryšio, – taip aš atlieku dvasinį veiksmą.
Klausimas. Vadinasi, aplink mane yra žmonių, ir aš turiu jiems kažką duoti? Ką gi duoti, juk nieko neturiu?
Atsakymas. Tu neturi ką duoti, o jiems nėra ko gauti. Mes tik turime teisingai nukreipti mūsų norus. Jei aš nukreipiu visus savo norus į kitus, aš tampu laidininku, vamzdžiu, pro kurį į juos pratekės aukštesnioji gausa, Šviesa. Bet mano kryptis, nusistatymas jų atžvilgiu, turi būti absoliučiai nesavanaudiškas.
Klausimas. Vadinasi, kalbama apie ketinimą, o ne apie veiksmus?
Atsakymas. Žinoma.
Klausimas. Dabar esu susitelkęs į save, kiekvieną sekundę aš automatiškai galvoju apie tai, kaip pagerinti savo būseną. Taip žmogus rūpinsis ir kitais?
Atsakymas. Taip. Tokiu atveju jis bus dvasiniame pasaulyje, dvasiniame veiksme, ir tada jis pamatys visą pasaulį visai kitokį.
#247187

Iš 2018 m. lapkričio 26 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sujungti dvigubą pasaulio vaizdą

Kur yra dvasinis pasaulis?

Nupieškime tobulą pasaulį!

Klausimas. Kabalos mokslo tyrimo objektas – tai žmogaus vidinė dalis – ketinimas. Nė vienas kitas mokslas to netiria.
Tarkime, psichologija tiria tik jausmus, emocijas, tam tikras žmogaus reakcijas, norus.
Atsakymas. Ne tik. Psichologija taip pat tiria ketinimą, tačiau tai nėra mokslas, nes mūsų pasaulyje nėra tikslių būdų išmatuoti kokius nors psichologinius žmogaus parametrus, juos pasverti, sugretinti ir pan.
O kabala, kaip mokslas apie ketinimą, suteikia mums instrumentą pasitelkti visiškai kitokią prieigą. Paprastai vertiname žmogų pagal jo veiksmus ir pagal rezultatus, o kabala žmogų vertina pagal jo ketinimą. Tai ir yra skirtumas. Juk mūsų pasaulyje su geru ketinimu galiu daryti blogus veiksmus, ir priešingai, blogi ketinimai kartais gali paskatinti gerus veiksmus.
Bendrai tariant, svarbiausia – atskleisti žmogaus ketinimą. Juk jo ketinimas – tai jis pats, o jo veiksmai ir norai nuo jo nepriklauso, jie kyla pamažu, priklausomai nuo žmogaus fizinės raidos.
#250922

Iš 2018 m. gruodžio 13 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimo jėga

Kaip sukurti tinkamą ketinimą?

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei