Jei atliksime teisingą, tikrą išskaičiavimą, iškart taps aišku, kad negalima prašyti už save. Juk taip atskiriu save nuo bendros sielos, kurioje yra Kūrėjas, nuo Šchinos. Prašydamas sau atskiriu save nuo Šchinos.
Reikia prašyti už visus. Kiek galiu susijungti su Šchina ir nuskęsti tame bendrume, pajausiu, kad tai Šchina, kur gyvena Kūrėjas ir galėsiu Jį atskleisti, priartėti prie Jo ir net susilieti su Juo. Viskas priklauso nuo to, kaip aš vis labiau prisijungiu prie bendro kli.
Todėl prašyti už save – tai atkirsti save nuo gyvenimo šaltinio. Tik mes šito nejaučiame ir painiojamės. Tačiau matantis sistemą žmogus supranta, kad ji itin paprasta ir joje yra Kūrėjas. Reikia prašyti tik vieno: priklausyti tai Šchinai, sistemai, į kurią visi esame sujungti, tik to neįsisąmoniname dėl paslėpties. Kvaila prašyti sau, juk šiuo prašymu žmogus atitolina save nuo gėrio.
#248734

Iš 2019 m. liepos 1 d. rytinės pamokos, tema „Dešimtukas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ryšys, skirtas sielai gimti

Kaip veikti, jei viskas dėl savęs?

Išprašyti Kūrėjo šviesti mums

Klausimas. Kuomet žmogus mokosi muzikos, pradžioje jis išmoksta natų gramatikos ir tik po ilgų pratybų su instrumentu įgyja savybę peržvelgdamas natas pajausti melodiją. Tačiau mokantis kabalos, man atrodo, viskas vyksta šiek tiek kitaip. Kuomet mokomės „Įvadą į kabalą“ (Ptichą), užsiimame ketinimu, ir tai kabaloje yra ,,natų gramatika“, kuri turi likti prote (smegenyse), bet kažkodėl nuteka nuo mūsų. Šitiek metų mokomės ir iki šiol negalime prisiminti dinamikos, vykstančios su dvasiniais objektais! Ar būtina kokia nors bazinė Ptichos žinių sistema (jos dinamika, sąveika tarp dvasinių objektų, jų perėjimas iš vienos būsenos į kitą), prieš pervedant tai į jausmus?
Atsakymas. Ne. Tam nėra jokios būtinybės. Pabandykite įsivaizduoti, ką reiškia sumažinimas (cimcum), po to išstūmimas šviesos iš savęs, gėdos pajautimas ir sprendimas priimti šviesą tik dėl Kūrėjo. Tai pati pradžia „natų gramatikos“, be kurios negalima išmokyti groti, t. y. gauti Šviesos, išstumti Ją, priimti Ją naujuose apvalkaluose ir taip toliau. Kas gi gali būti elementariau?
Mes stovime prie dvasinio pasaulio slenksčio ir turime tai pradėti jausti, turime pradėti žaisti. Teoriškai mes praėjome tai daug kartų, tiktai netapatinome mūsų jausmų su žodžiais, nesuteikėme žodžiams jausmų, ir dėl to neįėjome į Aukštesnįjį pasaulį, nelietėme savo sielos. O dabar mums būtina tai daryti, reikia bandyti kokiais nors būdais sukelti tai savyje.
Tuomet pradėsite jausti, kiek jūs esate įsitraukę arba ne, jaudinsitės dėl to, dirbsite veiksmingiau. Galbūt dalis iš jūsų pasitrauks, nes nepajaus būtinybės. Galbūt kažkas nepriims šito jausmiškai, o grynai mechaniškai mokysis dar keletą metų ir tiktai vėliau prisijungs prie grupės jausminio vystymosi.
Dėl to nereikia nieko nei varyti lauk, nei versti, nei raginti. Tačiau aš judėsiu į priekį. Aš orientuojuosi į labiausiai pasistūmėjusią dvasiniame kelyje pasaulinės grupės dalį. Man rodos, kad kiekvienoje pasaulio grupėje yra žmonių, pasiruošusių galvoti jausmais, o ne vien žodžiais, veiksmais, mūsų pasaulio objektais. Būtent aukštesniaisiais dvasiniais jausmais.
Klausimas. Kuomet patiriame tuštumos būsenas arba jaučiame, kad leidžiamės, kaip išsaugoti pusiausvyrą tarp pakilimo ir kritimo, tarp ištuštėjimo ir užsipildymo?
Atsakymas. Tiktai grupės viduje. Dėl to, kad tokioje būsenoje, kuomet esate grupės viduje, viskas kompensuojasi. Jūs galite praeiti bet kokias būsenas, tačiau jos niekada jums nekenks, jūsų neišmes ir neužlaikys. Vienos natos prisidės prie kitų, ir visada bus harmonija.
#245759

Daugiau šia tema skaitykite:

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Sielos vystymosi taškas

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Klausimas. Kad ir kiek teigiamų minčių siųstume į erdvę, vis tiek neigiamų minčių kur kas daugiau. Kodėl jos slopina, gesina teigiamas mintis?
Atsakymas. Jūs neteisingai siunčiate savo mintis. Turite jas siųsti per grupę Kūrėjui, ir prašyti Jo, kad Jis nukreiptų visą grupę, jog ši priartėtų prie Jo.
Komentaras. Norime pakeisti pasaulį, kad visi pažintų Kūrėją. Tačiau viskas eina taip lėtai. Norėtųsi greičiau!
Atsakymas. Tai žinoma itin geri ketinimai. Negalvokite, kad iš jūsų pastangų kas nors pradingsta. Pasaulyje absoliučiai visas uždara, niekas nepradingsta.
Tačiau reikia tinkamai sutelkti savo ketinimus – per grupę, o ne šiaip kažkur į erdvę.
#247677

Iš 2019 m. vasario 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai ne šiaip sau žaidimas

Mintys: geros ir blogos

Mintis – norų tvarkytoja

Klausimas. Dvasinio indo (kli) atskleidimas priklauso nuo visų prašymo dešimtuke? Ar aš vienas prašau už mūsų vienybę ir pats atskleidžiu šį kli?
Atsakymas. Arba aš prašau, arba visi prašo, arba kiekvienas iš mūsų atskirai – visa tai susideda į vieną. Svarbiausia, kad aš prašau per visus ir už visus. Ką daro kiti, su manim, žinoma, susiję. Aš noriu, kad tai darytų ir kiti. Bet, iš esmės, asmeniškai man užtenka to, kad aš prašau už visus. Tai ir yra kolektyvinė malda, tokia ir yra būtina sąlyga jai.
Be to niekas nepadės. Galite daužyti galvą į sieną, rėkti ir raudoti paromis, bet negausite absoliučiai jokios reakcijos. Taip, deja, gyvena milijonai žmonių pasaulyje. Mūsų laikais mažiau, bet per tūkstantmečius jų buvo labai daug.
Kodėl Kūrėjas jiems neatsako? Todėl kad jie neteisingai kreipiasi. Jis negali jų išgirsti. Kūrėjas yra „visur“, bet kaip „visur“ turima mintyje organizuotame dešimtuke, tai yra parcufe. Apie tai kalba kabala.
Todėl mūsų pasaulyje daugybė žmonių visiškai neigia Kūrėjo buvimą. Ir tai tiesa, nes tokio Kūrėjo, kokį tie žmonės Jį įsivaizduoja, nėra.
Kūrėjas – tai bendra pripildanti, mus gyvus daranti vidinė gamtos jėga, sudaryta iš noro. Kūrėjas užpildo šį norą. Bet kreiptis į Jį galima tiktai iš vientiso kaip Jis noro. O elementarus panašumas į Kūrėją – tai dešimtukas. Iš to, kaip Kūrėjas sukūrė mus, per keturias tiesioginės Šviesos stadijas mes ir galime kreiptis į Jį. Ne kitaip.
Klausimas. Kai atvykstame į kongresą, kiekvieną pamoką turime naują dešimtuką. Kaip elgtis? Neprisirišti prie fizinio dešimtuko?
Atsakymas. Galite neprisirišti prie dešimtuko, bet kreiptis į Kūrėją turite tiktai per konkretų savęs ištirpinimą kituose. Kai sakoma „dešimtukas“, turima mintyje būtent ištirpimas kituose.
#241830

Iš 2019 m. sausio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai už sienos Kūrėjas

Ar mes pasiruošę atskleisti Kūrėją?

Kaip tinkamai suformuluoti maldą?

Klausimas iš „Facebook“. Aš verslininkas ir kiekvieną minutę meldžiu Dievo sėkmės. Jei meldžiuosi, tai sandoris pavyksta; jei nustoju ir pradedu manyti, kad viską aš darau, – viskas žlunga. Tai – dvasingumas?
Atsakymas. Tai nėra dvasinė būsena, nes jūs prašote sėkmės sandoriuose, sėkmės materialiame gyvenime. Niekas jums to daryti nedraudžia. Jeigu jums toliau tai pavyksta ir esate tuo patenkintas, tai ir tęskite. Tačiau tai nėra dvasingumas.
Dvasingumas – tai būsena, kuomet pradedate jausti Kūrėją, išeinate į tapatų Kūrėjui ketinimų, norų, minčių lygį. O Jo visos mintys ir norai – kaip duoti kitiems, susijungti su kitais ir padėti jiems prisipildyti Aukštesniąja šviesa. Manau, kad savo sandoriuose apie tai nemąstote.
Taigi, jūsų užsiėmimai nėra dvasiniai. Bet sėkmės, jeigu jums patinka tai daryti. Iš principo, kabala į visa tai žiūri, kaip į mažą žaidimą, kuriuo žmogus užsiima, kol egzistuoja. Viskas priklauso nuo to, kokio tikslo siekia žmogus.
#228514

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo ypatinga šiuolaikinė karta?

Kuo mus „maitina“?

Kodėl neįmanoma susitarti su Kūrėju?

Negaliu pakeisti prigimties ir savo noro dydžio – tai ne mano valdžioje. Tačiau privalau ištaisyti savo požiūrį į kiekvieną pabundantį manyje norą, kitaip tariant, ketinimą. Svarbu ne tai, ar išnaudoju norą, bet noriu jį išnaudoti ar ne, ir dėl ko, kam.
Kol Šviesa, grąžinanti į Šaltinį, ištaisys mūsų ketinimus, negalime jų valdyti. Kol kas tegalime veikti, o „už veiksmų eis širdys“, bus pritraukta grąžinanti į Šaltinį Šviesa. Sėdime dešimtuke, esame suglumę, kam ji mums reikalinga, studijuojame kabalistinius tekstus, nesuprasdami jų prasmės: „Atik, Arich Anpin, Aba ve Ima….“
Rengiame bendras vaišes, drauge dainuojame, platiname kabalą. Kam visa tai darome, jei tam neturime jokio noro? Laikomės tokių elgesio taisyklių, kabalistų išminčių (jie žino, kaip sudaryta pasaulių sistema) patarimų. Veikiame kaip maži vaikai, kurie klausosi tėvų.
Tačiau vaiką klausytis suaugusiojo įpareigoja jo gyvūninė prigimtis, o mes per jėgą turime nusilenkti, protu suvokdami šią būtinybę. Atliekame veiksmus ir prie jų prijungiame ketinimą kiek tai įmanoma: savo norą priartėti prie davimo, pajausti Kūrėją, gyventi dvasiniame pasaulyje.
Ir po kurio laiko jaučiame, kad imame keistis. Šiuos pokyčius atlieka ypatinga jėga, kurią pažadiname savo teisingais veiksmais, net jeigu neturime teisingo ketinimo.
Imame daugiau suprasti, daugiau klausyti, gauti žinių, vidinių pojūčių. Pamažu nuo veiksmų pereiname prie ketinimų, kitaip tariant, prie teisingų minčių, požiūrio į savo veiksmus. Ir todėl veiksmas mums ne fizinė veikla: bendras valgis, draugų susirinkimas, mokymasis, platinimas, bet ketinimas.
Kūrėjas žadina manyje įvairiausius norus, o aš aiškinuosi kaip į juos žiūrėti. Mano santykis su norais – tai ketinimas. Todėl iš pradžių, kol neturime teisingų ketinimų, tiesiog veikiame: sėdime, mokomės, mėginame pritraukti grąžinančią į Šaltinį Šviesą.
Bet vėliau prie fizinių veiksmų, kurie irgi svarbūs, prisijungia ketinimas: kam tai darau ir kodėl. Kaskart klausiu savęs apie ketinimą: ko noriu pasiekti tokiu veiksmu?
Veiksmas gali būti tas pats: darbas virtuvėje, ėjimas į dykumą. Tačiau šiuose veiksmuose dalyvauja žmonės, atėję pas mums prieš savaitę, ir tie, kurie mokosi dvidešimt metų. Jų veiksmai vienodi, tačiau skirtumas – ketinimas, požiūris į tai, kas vyksta: kam jie tai daro. Veiksmas tikrinamas ketinimu. O paskui ketinimas virsta veiksmu.
#241933

Iš 2019 m. vasario 28 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Klausimas. Ar žmogaus ketinimas padaryti kitam žalą veikia negyvąją ir augalinę gamtą? Kabalos mokslas sako, kad gamta į tai reaguoja visa griaunančiais uraganais ir kitomis stichinėmis nelaimėmis. Kaip tai suprasti?
Atsakymas. Visa gamta yra neatskiriama ir tarpusavyje susijusi, todėl mūsų poveikis bet kuriai jos daliai turi įtakos visoms likusioms dalims. Kuo aukštesnis gamtos lygmuo, kurį mes veikiame, tarkim žmonių, tuo labiau tai atsiliepia visuose ankstesniuose lygiuose: gyvūniniame, augaliniame ir negyvajame.
Ir atvirkščiai, jei mes veikiame tik negyvąjį sluoksnį, tada mažesniu mastu tai paliečia augalinę gamtą, dar mažiau gyvūninę ir dar mažiau – žmogų.
Pasirodo, mano blogas požiūris į kitą žmogų persmelkia visą piramidę. Čia ir atsiskleidžia ekologinė ir kitos problemos: mes patys sukeliame uraganus, stichines nelaimes ir kitas bėdas.
Anksčiau negalėjome savo ketinimais kažko keisti, bet nuo praeito amžiaus pradžios viskas pasikeitė. Pažvelkite, ką padarėme per XX a.! Ir viskas todėl, kaip sako kabalistai, kad žmonija pasiekė visiškai naują būvį.
Jei XX a. pradžioje pasaulyje buvo 2 mlrd. gyventojų, ir tai yra maždaug tiek, kiek planeta gali išlaikyti, tai šiandien yra 8 mlrd. žmonių. Tai rodo, kad per pastaruosius 100 metų mes rimtai išvedėme mūsų sistemą iš pusiausvyros.
Klausimas. Tai reiškia, kad 2 mlrd. žmonių negali atlaikyti dabartinio egoizmo lygmens ir todėl turi būti 8 mlrd.?
Atsakymas. Jei mes vystytumės tinkamai, tai mums nereikėtų 8 milijardų žmonių.
#230746

Iš 2018 m. kovo 25 d. pamokos rusų kalba

Skaitydami kabalistines knygas, prilimpame prie jų autoriaus. Norime turėti tokius pačius ketinimus, kaip ir jis, tokį pat santykį su dvasiniu pasauliu, Kūrėju, tas pačias mintis ir ketinimus. Knygose neieškome mechaninių žinių tarsi universiteto studentai, o norime gauti tokį požiūrį į gyvenimą, kaip knygą parašiusio žmogaus.
Tai reiškia, kad norime iš jo išmokti gyvenimo išminties – perimti ne teorines žinias, o požiūrį, kuris vadinamas ketinimu.
Būtent ketinimas veikia, juk Kūrėjas žaidžia norais, kelia jį, nuleidžia. O mums reikia kiekvienam norui prilipdyti ketinimą, kaip kad parduotuvėje ant kiekvieno gabalo mėsos ar žuvies prilipdo kainą, kad būtų aiški jo vertė. Kūrėjas atskleidžia manyje naują norą, o aš jam prilipdau ketinimą, dar noras ir dar ketinimas. Taip reikia visuomet saugoti teisingus ketinimus.
#241933

Iš 2019 m. vasario 28 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo „Įvadą į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistinių knygų efektas

Pro pasaulį išvysti Kūrėją

Prašyti ateičiai

Kaip galima eiti toliau su ankstesne jėga ir užsidegimu, jei atskleidi, kad visi tavo veiksmai egoistiniai, vedini valdžios, garbės troškimų, pasipūtimo, kitaip tariant, priešingi teisingam ketinimui?
Suprantame, kad veikiame egoistiškai ir visi mūsų ketinimai bei veiksmai būtinai bus dėl savęs. Tačiau tuo pat metu norime eiti pirmyn priešinga kryptimi – tai ir yra išėjimas iš Egipto tremties.
Esame valdomi savo egoizmo, ketinimų dėl savęs, egoistinio požiūrio į grupę. Reikia tai suprasti ir drauge toliau veikti, tikintis, kad mūsų veiksmai bus dėl davimo. Tegu kol kas ne ketinimai, o tik veiksmai, ir taip pritrauksime gražinančią į Šaltinį Šviesą.
Jeigu mūsų ketinimai jau būtų dėl davimo, dirbtume su vidine Šviesa, o taip dirbame su supančia Šviesa – tai skirtumas: kad kol kas nėra ketinimo duoti. Net jeigu esame egoizme, ketinimuose dėl savęs, tai organizuojame savo veiksmus dėl davimo, ir taip pažadiname supančią Šviesą.
Todėl ir esame veiksmų pasaulyje. Juk galime pažadinti grąžinančią į Šaltinį Šviesą būdami jam priešingos būsenos. Tuo skiriasi žmonės, turintys tašką širdyje. Jie gali pajausti, kad yra davimas, Kūrėjas, altruistinė vienybė, tačiau viso to neįstengia atlikti.
Kitaip tariat, jie supranta, kad yra davimas, tačiau patys yra priešingos būsenos. Ir todėl jie savo veiksmais gali pritraukti poveikį iš davimo pakopos, kuri vadinasi grąžinanti į Šaltinį Šviesa.
Tai prieinama tik žmonėms, kurie turi egoizmą ir „tašką širdyje“ egoizmo viduje – dvi priešingas savybes. Egoizme jie veikia priverstinai, dėl savo prigimties, būdami tremtyje, Faraono vergovėje.
Tačiau tuo pat metu, taško širdyje šaukiami jie siekia davimo, pabėgti iš vergystės, išeiti iš tremties. Vos nušvinta kokia nors viltis, o jie ir vėl įsitikina, kad negali išeiti iš egoizmo. Ir taip kaskart. Kol „sušuks Izraelio sūnus nuo tokio darbo“.
Dvi priešingas savybes turi tik „Israel“, žmogus, siekiantis Kūrėjo. Jis įsisąmonina, kad yra valdomas noro mėgautis, bet drauge gali galvoti apie davimą, kaip pakilti virš savęs. Ir jam tai ne filosofija ir ne psichologija, o realus gyvenimo tikslas. Jam duotas toks noras noro viduje, dvasinis taškas egoizme.
#240116

Iš 2019 m. sausio 27 d. rytinės pamokos rengiantis kongresui dykumoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Teisingai kreiptis į Kūrėją

Nepaperkamasis taškas širdyje

Ištraukos iš 2018 m. liepos 1 d. rytinės pamokos

O kadangi tai priešinga mūsų prigimčiai – reikalinga visuomenė, kurioje visi kartu sudarys didelę jėgą, kad galėtume kartu dirbti, siekdami anuliuoti norą gauti, vadinamąjį „blogį“, nes jis trukdo pasiekti tikslą, kuriam sukurtas žmogus. (Rabašas, „Šlavej Sulam“, „Grupės tikslas(1.2)“)
Klausimas. Kaip turėtų veikti visuomenė, kad žmogus jaustų kančias, viliojančias į priekį, o ne vejančias iš nugaros?
Atsakymas. Visuomenė turi nuolat skleisti tikslo didybę, ji svarbiausia. Tada mes natūraliai sieksime tikslo, nes mūsų akyse jis bus didis.
Kančios turi kilti ne dėl to, kad aš dirbu su savo egoizmu, o kad nepasiekiu tikslo, todėl vis veržiuosi į priekį. Tai jau kitos kančios – meilės kančios. Jos pasireiškia, veikiant visuomenei, kuri rodo, koks tu turi būti.
Klausimas. Mane sukūrė kaip visišką egoistą, kurio nedomina niekas, išskyrus jį patį. Dirbant grupėje kažkas keičiasi mano nore?
Atsakymas. Žinoma. Tavo egoistinės savybės, tokios kaip savigarba ir kt., skatina tave siekti esminio suvokimo. Tu pradedi matyti jį Kūrėjo atskleidime, suprasdamas, kad Jis priešingas tavo egoizmui.
Išeina, kad egoizmas, kuris paskatino tave atrasti gyvenimo prasmę, pats nusistatęs prieš tą prasmę. Štai ir kyla paradoksas: kaip vis dėlto veikti?
Pasireiškia labai įdomi ypatybė: egoizmo reikia atsikratyti, o norą – vystyti. Kitais žodžiais tariant, turime numarinti egoistinį ketinimą, o norus užauginti ir jiems užvilkti altruistinį ketinimą.
Veikiant visuomenei ir Supančiajai šviesai reikia save įtikinti, kad turime pakeisti tik ketinimą, bet ne norą, pastarasis visą laiką didės, kaip pasakyta: „Kiekvienas, kuris didesnis už kitą, (jo) ir norai didesni“. O štai ketinimai – keičiasi.
Mes turime stengtis pakeisti ketinimą ir – svarbiausia – suprasti, kad bendromis pastangomis galime pritraukti Aukštesniąją jėgą, kuri vadinama „Supančia šviesa“, ir tada neturėsime problemų. Kitaip – nieko neišeis. Dvasiniame vienas – ne karys, tik dešimtukas.
Klausimas. Mes dedame pastangas, kad patys gautume ketinimą duoti, ar galvojame apie draugus, kad jie gautų ketinimą duoti?
Atsakymas. Neturi reikšmės, nes mes visi įsijungiame vienas į kitą, į dešimtuką, ir viskas užsibaigia rate tarp mūsų.
Klausimas. Kaip žmogui pasiekti, kad visuomenė jį veiktų kuo stipriau? Nuo ko tai priklauso?
Atsakymas. Tai priklauso ir nuo jo, ir nuo visuomenės. Čia susilieja dvi kryptys: kiek žmogus gali save prilenkti prieš likusius ir kiek kiti suvokia savo įtaką kiekvienam.
Klausimas. Jei žmogus jaučia, kad visuomenė jo neveikia, ką jis gali padaryti?
Atsakymas. Jis turi reikalauti, kad jie jį paveiktų. Tam jis atėjo į grupę, kad grupė darytų jam įtaką.
Klausimas. Jūs aiškiai jaučiate, kad ir paskutinioji karta bus sudaryta iš dešimtukų?
Atsakymas. Kitaip ir negali būti, nes tai atitinka mūsų prigimtį. Taip buvo visais laikais. Pirmasis dešimtukus, vadinamus „minjan“, organizavo Mozė einant iš Egipto.
#228812

Iš 2018 m. sausio 2 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis stimuliatorius – žingsnis į ateities visuomenę

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

Kančios skiriasi