Pateikti įrašai su kli žyme.


Kas Šviesos? Mes paskui jus!

Dvasinis darbas, Laidavimas

Surasti ryšį su dvasiniu pasauliu galime tik per indą / norą / kli. Dvasingumu yra vadinama Šviesa. Šviesa atsiskleidžia inde. Indas – tai sudužusios dalys, kurios susijungia tarpusavyje. Tuo atveju, kai, nugalėjusios savo pasipriešinimą šoreš / 0 lygmenyje, susijungia, jos atskleidžia savyje mažytę Šviesą, vadinamą „nefeš Šviesa“.
Jei jos jungiasi su didesne jėga, vadinama alef / 1, tai atskleidžia susijungimo, Šviesos, abipusio davimo, laidavimo, vadinamosios „ruach Šviesos“ galią.
Dar intensyviau susijungusios, jos atskleidžia Šviesą nešama, po to chaja ir jechida, kol tarp jų susiformuoja neribotas ryšys, o Šviesa jose vadinama Begalybės Šviesa.
Neturime nerimauti dėl Šviesos, juk ji egzistuoja visada. Tačiau negalime atskleisti šios Šviesos, ją pajausti, nes egzistuoja jos atskleidimo sąlygos – savybių panašumo dėsnis. Jei inde, kurį formuojame, jungdamiesi tarpusavyje, išvystome tokią pat savybę, kokia yra Šviesoje – tai jaučiame Šviesą mūsų inde.
Todėl mūsų darbas neturi jokio kito tikslo – tik rūpintis mūsų dvasinio indo susijungimu. Teisingas indo sujungimas vadinamas „laidavimu“, „davimu“, „meile“. Tik tuo turime rūpintis. Kiek pavyks susijungti tarpusavyje, tiek atskleisime savo naujos būsenos gyvenimą.
Dabartinis žmonių gyvenimas visuomenėje jau stumia mus link vienybės. Pasaulis tapo integralus, visos jo dalys tarpusavyje susijusios. Žmonės nenori šio tarpusavio ryšio, bet visa visuomenė, visa aplinka, visa visata, visa Gamta jau taip egzistuoja. Mes vieninteliai jo nenorime. Todėl visas šis fizinis pasaulis turi pastūmėti žmoniją link dvasingumo.
Tas pats vyksta su mumis, mūsų kelyje dvasingumo link. Tarpusavyje patiriame integralų ryšį, tačiau nenorime to pripažinti. Todėl kenčiame.
Priklausomai nuo to, kaip toliau formuosime teisingą tarpusavio ryšį, perduosime pasauliui gebėjimą teisingai jungtis tarpusavyje jų lygmenyje. Tokiu būdu visi patrauks ta pačia vienijimosi linkme, kol atskleis visą Šviesą, visą NaRaNCHaJ susijungime, laidavime.

Iš 2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tokia paprasta mechanika

Spinduliuoti pasauliui meilę

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Komentarų nėra

Siela: ne tai, ką jūs galvojote

Dvasinis darbas, Grupė, Kūnas ir siela

Grupė turi nuolat dirbti su kiekvienu iš draugų, o draugai – su grupe. Štai ką turi daryti žmogus. Jeigu mes viską teisingai surikiuojame – pagreitiname laiką ir tada iš tiesų jaučiame vystymąsi.
Jeigu ne, vystymasis slenka taip lėtai, jog mes pametame priežastį ir tikslą, neskiriame kelio etapų, ir viskas vyksta be vidinės jėgos, be to vidinio veiksmo, kuris skatintų mūsų vystymąsi.
Todėl turime apskaičiuoti mūsų siekiamas būsenas, pakopas, veiksmus. Reikia stengtis, kad noras priklausytų nuo mūsų – ne nuo žmogaus asmeniškai, o nuo aplinkos.
Juk dvasinė realybė egzistuoja tik tuose kelim, kurie yra tarp žmonių. Tarkim, per specialų filtrą mes matome žmonių norus. Po to uždedame dar vieną filtrą ir išryškiname ne jų asmeninius, o bendrus norus, esančius tarp jų. Štai šie norai ir yra dvasinis kli.
Šių norų nebūna viename atskirame žmoguje – juos pažadinti galima tik bendrais veiksmais, laidavimu, laikantis principo: „nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum sulaukti“, „mylėk artimą, kaip save“. Vystydami šiuos norus, mes formuojame kli. Tai ta „pusė darbo“, kurią turi atlikti kūriniai.
Tačiau ir šiuo atveju nekalbama tiesiog apie norus. Kreipdamiesi į grupę matome, kad niekas neturi noro siekti dvasinio tikslo. Mes savyje tiesiog turime sužadinti prašymą, bendrą maldą – ir tai pritrauks Šviesą, formuojančią mūsų kli.
O po to kli pagal savo norą pradeda reikalauti ištaisymų ir tampa siela (nešama). „Siela“ –  tai ne asmeninis, individualus, vidinis žmogaus jausmas, o bendras, esantis tarp visų.
Materialiajame pasaulyje man atrodo, kad kiekvienas iš mūsų yra kli. O dvasiniame atvirkščiai: kli – tai tas bendras dalykas, kuris yra tarp mūsų. Materialieji kli – gaunantieji, viską traukiantys į vidų, o dvasiniai – atiduodantieji, ugdantys davimo savybę. Mes juk visada stebime išorę, todėl negalime pamatyti dvasinio pasaulio, negalime jo paaiškinti, atskleisti, pajusti. O ten viskas vertinama pagal visumą, bendrą jėgą.

Iš 2011 m. sausio 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne vien norėti

Davimo savybės detektorius

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Komentarų nėra

Kurianti mintis

Dvasinis darbas, Grupė

Kūrinys – tai noras. Kūrėjas, Šviesa „po savimi“ sukūrė norą, kli. Kokio dydžio yra Kūrėjo noras suteikti malonumą, pripildyti, sukelti gėrio, šilumos, palaimos pojūtį, tokio pat dydžio yra Jo sukurtas troškimas, nukreiptas į Jį, į tas pačias savybes, kurias Jis nori atskleisti kūrinyje.
O kad šis noras nebūtų automatiškas, kad jis būtų valdomas, kad siektų, visai kaip Šviesa, ir kad jaustų save esantį, greta jo vystosi protas. Protas yra įgimtas, todėl jis geriausiai charakterizuoja žmogų: „Ko tu nori?“. Kalbama ne apie prigimtinį norą, o apie tai, ką aš savo protu suvokiu kaip gerą būseną.
Skirtumas tarp geidžiamo ir esamo yra bet kokių mūsų veiksmų vektorius. Pagal šį kriterijų ir vertinamas žmogus – pagal jo veiksmų, siekių, lūkesčių kryptį.
Veiksmus atliekame ne patys „iš savęs“ , o veikiami supančios aplinkos. Kita, geresnė būsena gali būti laisva, ir mes ją išsirenkame veikiami aplinkos. Tokiu būdu, visuomenė, į kurią patenkame, formuoja mus ir mūsų ateitį.
Todėl žmogui duotas protas ir trūkumo jautimas. Dabar padedamas supančios aplinkos žmogus gali nukreipti save į kitą būseną, kurią pasirinko pats.
Mus charakterizuoja siekio vektorius ir jo dydis. Todėl niekada nevertiname žmogaus pagal jo dabartinę būseną – ji duodama jam iš aukščiau. Ne, mes vertiname žmogų pagal veiksmą, kurį jis atlieka grupės atžvilgiu, idant tam tikra linkme nukreiptų savo mintis, norus, atvesiančius jį į kažkokią naują būseną.
Todėl privalome aplink save susikurti tokią aplinką, kuri tiksliai nulems mūsų būsimą būseną, − tai, ko link veržiamės. Atsižvelgdami į būsimą vaizdą, kuris piešiamas mūsų vaizduotėje, mes iš tolo, iš anksto vertiname save ir grupę.
Žmogus kaip ir grupė yra vertinami tik pagal vektorių: kur jis veržiasi ir su kokia jėga. Jeigu grupė nori kažkaip save kontroliuoti, jeigu žmogus trokšta suprasti, kur link jis krypsta, tai privalo visada prieš save matyti kitą laukiamą vaizdą. Tik į jį reikia sutelkti dėmesį, tik jame gyventi. Tuomet į priekį judėsime greitai, o mintys ir rešimot, kurie kyla mumyse, akimirksniu realizuosis.
Todėl visų svarbiausia – „dirbti“ su mintimi, teisingai ir kaip galima ryškiau įsivaizduoti kitą būseną. Mintis kuria, formuoja mūsų ateitį. Ji pagrindžia mūsų veiksmą ir tokiu būdu paverčia jį realybe.

Iš 2011 m. sausio  17 d. pamokos, pagal knygą „Šamati“, 153 straipsnis, „Mintis – tai noro pasekmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Troškulį malšiname minties jėga

Mintis – norų tarnaitė

Kiekvieną akimirką rinktis aplinką

Komentarų nėra

Dvasinis indas ir klipa

Kabala

Klausimas: Kas yra tikrasis dvasinis indas (kli)?
Atsakymas: Tikrasis kli – tai noras, pasirengę išsitaisymui.
Aš turiu visiškai išsiaiškinti, ką galiu jame ištaisyti į davimą, o ko ištaisyti negaliu ir turiu paprasčiausiai apriboti.
Tarkime, man suteikė norą ir aš išsiaiškinau, kad 20% jo galiu ištaisyti į davimą, o 80% turiu apriboti ir padaryti iš jo sof, parcufo pabaigą.
Tai reikš, jog aš ištaisiau visą šį norą. Visada yra ir tokie norai, ir kitokie – tačiau man turi būti aišku, ką su jais daryti.
Tačiau manyje gali nubusti tokie norai, kurie man nesuprantami. Mane pasiekianti Šviesa gali būti nepakankama, kad iki smulkmenų išryškintų visus norus.
Todėl lieka neišaiškinti norai, kurie vadinami Chaš ir Mal, Noga.
Aš esu tarsi rūke, ir man nevalia prisiliesti prie šių norų. Man tereikia gaivinti juos kaip klipot, kad juose palaikyčiau kažkokią gyvybę.
Aš turiu leistis į tokius kompromisus dėl bejėgiškumo ir nesugebėjimo atlikti ištaisymą.
Todėl skirtingai nuo išaiškintų norų, kurie vadinami „šaknis“, „siela“, „kūnas“, – šie norai vadinami „apvalkalais“ ir „rūmais“, t.y. tai tarsi ne mano, ne tikrasis noras.
Po to, pačioje išsitaisymo pabaigoje, šis noras virs tikru mano noru.
Jis prisijungs prie to, kas vadinama „smegenimis“, „kaulais“, „gyslomis“ ir taps mano vientisu dvasiniu indu – pasirodys, kad visa tikrovė yra mano viduje.
O ne kaip dabar, kai man atrodo, jog esu aš ir išorinis pasaulis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvejetainė skaičiavimo sistema“

„Altruistinio ketinimo būtinumas“

„Kaip norus paversti tikrove“

Komentarų nėra

Dvejetainė skaičiavimo sistema: noras ir Šviesa

Dvasinis darbas

Bet kokią būseną nustato du parametrai: Šviesa ir noras (kli).
Kai jau nėra Šviesos ir jos troškimo (todėl Šviesa ir pasitraukė), man lieka Šviesos ir noro prisiminimas, „įrašas“ (rešimot).
Tarkime, kad turėjau norą ir patyriau jame malonumą, o dabar būsena pasikeitė – nėra nei buvusios Šviesos, nei noro.
Patirdamas naują būseną turiu naują norą, bet kaip man nustatyti, kokią Šviesą į jį priimti?
Turiu norą – tam tikrą, jaučiamą tiesiog dabar, bet Šviesos į jį dar negavau, juk ji turi ateiti iš išorės.
Ir tada naudojuosi informacija (rešimot) apie Šviesą iš buvusios būsenos, o informacija apie norą – iš dabartinės.
Tarkime, vakar buvau restorane, mėgavausi vaišėmis, kainavusiomis 100 litų, o šiandien ateinu į tą patį restoraną tik su 80 litų ir nežinau, ką už juos užsisakyti.
Todėl tenka daryti apskaičiavimą pagal vakar dienos įvykius, bet suprantu, kad taip, kaip vakar, šiandien užsisakyti negaliu – o truputį mažiau. Dabar turiu skaičiuoti – kiek mažiau.
Malonumą (Šviesą) prisimenu iš vakar dienos, ir daugiau neturiu kuo remtis, nes Šviesa visada ateina iš išorės. Tik pinigai (kli) – jie yra mano kišenėje, ir žinau, kad šiandien jų yra mažiau.
Todėl kiekviena dvasinė būsena visuomet apima informaciją apie norą (rešimot de avijut) ir informaciją apie įėjusią į buvusį norą Šviesą (rešimot de itlabšut).
Pagal šiuos du rešimot visada galima suprasti, kas vyksta. O be šių rešimot (prisiminimų) žmogus tarsi praranda atmintį, o kartu su ja ir protą.
Juk jis nežinos, kas įvyko akimirką prieš tai, ir nesupras, kaip elgtis dar po akimirkos.
Mes veikiame tik pagal rešimot –mumyse glūdinčius duomenis, pagal kuriuos atliekame visus palyginimus ir apskaičiavimus.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip pajusti supančią Šviesą?“

„Kaip norus paversti tikrove“

„Kaip sutvarkyti mintis?“

Komentarų nėra

Prašykite – ir suprasite!

Knyga „Zohar“

Klausimas: Kaip veikia Šviesa, grąžinanti prie šaltinio, kai skaitome knygą „Zohar“?
Atsakymas: Turiu norą – suprasti, kas parašyta knygoje „Zohar“. Prašau Šviesos suteikti man šią galimybę.
Ką ji daro? Ji pakeičia manyje norą, ketinimą panaudoti jį taip, kad šio noro viduje pradedu suprasti, kas parašyta knygoje „Zohar“.
Viskas, ką dabar jaučiu, matau ir galvoju – įsivaizduoju savo noro viduje. Jame visa mano tikrovė.
Jeigu skaitau knygą ir nesuprantu , taip yra todėl, kad mano noras, mano jutimo organas (kli) nesuvokia to, kas parašyta knygoje.
Aš noriu tai suvokti! Kaip tai  padaryti? Tik tada, kai atsiras kokia nors jėga ir pakeis mano norą. O kitaip – ne. Juk visa mano tikrovė įsikūnija  į mano norą. Šviesa, šviečianti noro viduje, sukuria visas formas. Todėl visi mano siekiai, visi kreipimaisi turi būti skirti Šviesai, kad pakeistų šias formas. O ji jas keičia, keisdama norą.
Pakeisto noro viduje pradedu jausti naujas, tobulesnes savybes, kitas pakopas. O pati Šviesa – nekintanti.
Kiek pasikeičia mūsų noras, tiek mes ir pradedame suvokti naują, kitokią tikrovę. Būtent to mums ir reikia.
Juk viskas – pokyčių manyje rezultatas. O juos atlieka Šviesa.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur nusipirkti norą?“

„Pats natūraliausias mokymosi metodas“

„Nuolat grąžinti save į gyvenimą“

Komentarų nėra

Geriausia priemonė sielai ištaisyti

Knyga „Zohar“

Klausimas: Jei žmogus nestudijuoja kabalos, o tik skaito knygą „Zohar“, ką jis gaus?
Atsakymas: „Zohar“ – tai pagrindinė kabalos mokslo knyga. Mums knyga „Zohar“ su „Sulam“ komentarais – pats stipriausias šaltinis sielai ištaisyti.
Kiekviename mūsų yra sudužusi siela, visiškai paslėpta viduje. Mes nežinome, kokia ji. Tai didžiulis, begalinis noras (kli), egzistuojantis kiekviename žmoguje. Privalome atrasti jį, atskleisti ir ištaisyti, ir jame pajusti tą amžiną realybę, vadinamą „Kūrėju“.
Pajusdamas ir atskleisdamas ją, susitapatinu su ja. Ir tuomet aš ir Kūrėjas tampame viena visuma.
Visa tai vyksta tik dėl Aukštesniosios jėgos – jėgos, veikiančios mane ir vystančios manyje pojūtį, kad esu ne tik šiame pasaulyje, bet ir dvasinėje sistemoje.
Jeigu žmogus kartu su mumis skaito knygą „Zohar“ – to nepakanka. Juk Baal Sulamas knygai „Zohar“ parašė keturias pratarmes.
Ir jos ne šiaip sau parašytos kaip knygos „Zohar“ pratarmės, ne kaip atskiri kūriniai.
„Įvadas į kabalos mokslą“ iš tikrųjų įveda žmogų į kabalos mokslą.
„Įvadas į knygą Zohar“ suteikia skaitytojui teisingą požiūrį į knygą „Zohar“, kad jis galėtų ją atskleisti.
„Įvadas į komentarą Sulam“ visą dvasinės sistemos sandarą aprašo per tris linijas.
„Pratarmėje knygai Zohar“ kalbama apie bendrą kūrimo sistemą, apie tyrinėjimus ir esminius klausimus, apie tris kūrinio būsenas, pakopas, kuriomis kyla siela.
Po šių keturių pratarmių ir  knygos „Zohar“ žmogui nieko daugiau nebereikia – čia yra viskas.
Žinoma, dar yra viena ypatinga pratarmė – „Pratarmė Mokymui apie dešimt sfirot“. Bet kai žmogus studijuos knygą „Zohar“, jis suvoks, kas parašyta „Mokyme apie dešimt sfirot“ ir knygos pratarmėje.
Jis atras tuos pačius paaiškinimus, kuriuos Baal Sulamas pateikė kituose straipsniuose. Visas šias išvadas ir faktus jis atras knygoje „Zohar“ – bet kartu su keturiomis jos pratarmėmis.
Todėl prieš knygos „Zohar“ studijas turėtume praeiti ypatingą kursą. Žmogus gali studijuoti „Zohar“ su mumis, bet kartu turėtų praeiti ir tokį kursą. To pakaks.

Ištrauka iš 2010-02-14  d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Komentarų nėra

Kaipgi Kūrėjas sudaužo „kli“?

Kabala

Kaipgi Kūrėjas sudaužo kli? Tai atlieka parcufas Išsūt, įasmeninantis motiną, motinišką prieglobstį, visą begalinį Kūrėjo gerumą, skirtą kūriniui – ir jis prilaiko parsą, žinodamas, kad kelim dėl to suduš…
Jis žino, kad Šviesa dabar išnyks, ir kelim nukris iš davimo savybės į egoistinę gavimo savybę – o tai mirtis!
Supraskite, kad šios aukštesnės sistemos prisiima sau visas kančias, susitraukimus, idant įvykdytų sudužimą.
Sudūžtama dėl to, kad Galutinio ištaisymo (Gmar Tikun) Šviesa ateina į visiškai atvertus kelim, kurie idant duotų trokšta priimti ją visą nuo viso Šeimininko padengto stalo.
O aš – Jo svečias, ir esu visiškai tikras, kad gausiu visus šiuos valgius tik dėl Jo! Aš imu juos, pripildau save ir mėgaujuosi tuo, kad duodu Šeimininkui, ir man atrodo, kad visiškai išsitaisiau ir esu Begalybės pasaulyje, kad turiu visa uždengiantį ekraną!
Ir staiga pastebiu, kad iš viso niekam neturiu ekrano… Juk gavau Šviesą chochma iš viršaus apačion, o ji niekados negali įeiti į gaunančius kelim, tai neįmanoma!
O aš maniau, kad tai įmanoma – ir suklydau. Jeigu būčiau suklydęs 10-20%, bet padariau tai, kas visiškai neleistina…
Kaipgi gaunantis kli gali priimti Šviesą? Kli turi susijungti su Bina. Štai tai ir vyks paskui išsitaisymo pasaulyje…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip suklijuoti sudužudį indą“

„Šviesa išteka per tarpus tarp mūsų“

„Senasis ir naujasis „Aš“

Komentarų nėra

Svarbiausiai – nelėtink greičio!

Knyga „Zohar“

Klausimas: Kaip žinoti, kad mano pojūčiai „Zohar“ skaitymo metu – teisingi?
Atsakymas: Tai nesvarbu. Svarbiausia – sekti tekstą, pasiduoti jo tėkmei, o šis sūkurys kaip nors iškels tave į paviršių.
Gilindamasis į „Zohar“ žmogus patiria labai sunkias būsenas, kartais jaučiasi susipainiojęs, kartais iš viso nesupranta, kas su juo vyksta.
Turime būti iš anksto tam pasiruošę, juk įgydami kitą pakopą, nutriname visa, kas buvo ant praėjusiosios. Tarsi spaustume kompiuterio klaviatūros klavišą „Delete“ („Pašalinti“) – ir tuomet pakylame ant kitos pakopos! Tai pojūčiai, kurių mūsų pasaulyje nėra. Mes kol kas nepatiriame tokių intensyvių, tikrų, rimtų perėjimų, bet jaučiame, kad staiga susipainiojame, nustojame suprasti žodžius, pasijuntame tarsi rūke.
Taip atsitiks kiekvienam – ir besimokančiam akivaizdiniu būdu, ir stebinčiam pamokas internetu. Būtent taip mes augame!
Mums jau neteks mirti ir vėl gimti, mirti ir vėl gimti – tuos gyvenimų ratus mes praeiname šiame savo gyvenime. O naujas gyvenimo ratas – tai visada naujas „kli“: nauja žemė ir naujas dangus, viskas nauja.
Todėl iš anksto nieko negali žinoti – reikia tik visiškai atsiduoti sąlygoms, kurioms mus įpareigoja „Zohar“, ir jei eini kartu su šia knyga, tėkmė išneš tave iš visų sudėtingų būsenų.
Ateis naujos sumaištys ir nušvitimai, o senieji pasimirš ir pradings, ir taip pasikeisi, kad net neatsiminsi, kad kažkada buvai kitoks.
Todėl kol kas nereikia į save žiūrėti kritiškai – reikia tiesiog tęsti.
Kabalistai žmogui, kuris susipainiojo, pataria dar labiau gilintis į mokymąsi, veržtis toliau, lauk iš šios ūkanotos būsenos. Tiesiog reikia dar labiau stengtis, ir būsena pasikeis. Jeigu žmogus atsitraukia ir nori atsipūsti, nutolti nuo mokymosi, jis nubloškiamas atgal, ir vėl privalės žengti tuos pačius žingsnius pirmyn, tik jau daug sunkesnėmis sąlygomis.
Todėl, kai tik pajutai, kad susipainiojai ir esi rūke, žinok, jog tai nuostabi būsena, naujos pakopos pradžios ženklas, – ir iš visų jėgų spausk greičio pedalą!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Zohar“ padeda mums augti“

„Zohar“ – tai siauras tiltas į dvasingumą“

Komentarų nėra

Kūrėjas girdi moters norą

Moters dvasingumas, Vyras ir moteris

Moters noras (Nukva) viską gauna iš savo vyro (Zeir Anpin): ir ištaisymo Šviesą, kuri iš jos formuoja indą (kli) – tai vyksta naktį, ir pripildymo Šviesą, kai Nukva pasiekia didžiąją būseną ir gauna Šviesą davimui – tai vadiname diena.
Dienos valandos – skirtingos būsenos, kai Nukva šios Šviesos gauna mažiau ar daugiau.
Laikas – tai švytėjimo Nukvoje pasikeitimas, vykstantis dėl jos gebėjimo susijungti su Zeir Anpin, ir atsižvelgiant į tai, kiek ji iš jo gauna ištaisančios Šviesos.
Laikas – tai Nukvos ištaisymo etapai, kuriuos ji pamažu turi praeiti. Ji nenustato būsimojo periodo – tik greitį, kuriuo ja praeina visi laikai.
Po ryto būtinai ateis vidurdienis, po vidurdienio – vakaras, o po to naktis. Pakeisti šios sekos ji negali.
Bet greitis, kuriuo jie keis vienas kitą, priklauso tik nuo jos prašymo (itaruta de-letata – „pažadinimas iš apačios“). Jeigu ji nepanorės – niekas iš aukščiau neateis.
Toks dėsnis veikia dvasiniame pasaulyje, santykiuose tarp aukštesniojo ir žemesniojo, Kūrėjo ir kūrinio, tą patį stebime ir mūsų pasaulyje.
Mums tik atrodo, kad pasaulį valdo vyriškasis noras, – iš tiesų jį formuoja moters noras. Būtent jis keičia pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šiandien atsiskleidžia moterų dvasingumas“

„Dvasinė moters misija“

„Kam kabalistui moteris?“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai