Pateikti įrašai su kli žyme.


Dvejetainė skaičiavimo sistema: noras ir Šviesa

Dvasinis darbas

Bet kokią būseną nustato du parametrai: Šviesa ir noras (kli).
Kai jau nėra Šviesos ir jos troškimo (todėl Šviesa ir pasitraukė), man lieka Šviesos ir noro prisiminimas, „įrašas“ (rešimot).
Tarkime, kad turėjau norą ir patyriau jame malonumą, o dabar būsena pasikeitė – nėra nei buvusios Šviesos, nei noro.
Patirdamas naują būseną turiu naują norą, bet kaip man nustatyti, kokią Šviesą į jį priimti?
Turiu norą – tam tikrą, jaučiamą tiesiog dabar, bet Šviesos į jį dar negavau, juk ji turi ateiti iš išorės.
Ir tada naudojuosi informacija (rešimot) apie Šviesą iš buvusios būsenos, o informacija apie norą – iš dabartinės.
Tarkime, vakar buvau restorane, mėgavausi vaišėmis, kainavusiomis 100 litų, o šiandien ateinu į tą patį restoraną tik su 80 litų ir nežinau, ką už juos užsisakyti.
Todėl tenka daryti apskaičiavimą pagal vakar dienos įvykius, bet suprantu, kad taip, kaip vakar, šiandien užsisakyti negaliu – o truputį mažiau. Dabar turiu skaičiuoti – kiek mažiau.
Malonumą (Šviesą) prisimenu iš vakar dienos, ir daugiau neturiu kuo remtis, nes Šviesa visada ateina iš išorės. Tik pinigai (kli) – jie yra mano kišenėje, ir žinau, kad šiandien jų yra mažiau.
Todėl kiekviena dvasinė būsena visuomet apima informaciją apie norą (rešimot de avijut) ir informaciją apie įėjusią į buvusį norą Šviesą (rešimot de itlabšut).
Pagal šiuos du rešimot visada galima suprasti, kas vyksta. O be šių rešimot (prisiminimų) žmogus tarsi praranda atmintį, o kartu su ja ir protą.
Juk jis nežinos, kas įvyko akimirką prieš tai, ir nesupras, kaip elgtis dar po akimirkos.
Mes veikiame tik pagal rešimot –mumyse glūdinčius duomenis, pagal kuriuos atliekame visus palyginimus ir apskaičiavimus.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip pajusti supančią Šviesą?“

„Kaip norus paversti tikrove“

„Kaip sutvarkyti mintis?“

Komentarų nėra

Prašykite – ir suprasite!

Zohar

Klausimas: Kaip veikia Šviesa, grąžinanti prie šaltinio, kai skaitome knygą „Zohar“?
Atsakymas: Turiu norą – suprasti, kas parašyta knygoje „Zohar“. Prašau Šviesos suteikti man šią galimybę.
Ką ji daro? Ji pakeičia manyje norą, ketinimą panaudoti jį taip, kad šio noro viduje pradedu suprasti, kas parašyta knygoje „Zohar“.
Viskas, ką dabar jaučiu, matau ir galvoju – įsivaizduoju savo noro viduje. Jame visa mano tikrovė.
Jeigu skaitau knygą ir nesuprantu , taip yra todėl, kad mano noras, mano jutimo organas (kli) nesuvokia to, kas parašyta knygoje.
Aš noriu tai suvokti! Kaip tai  padaryti? Tik tada, kai atsiras kokia nors jėga ir pakeis mano norą. O kitaip – ne. Juk visa mano tikrovė įsikūnija  į mano norą. Šviesa, šviečianti noro viduje, sukuria visas formas. Todėl visi mano siekiai, visi kreipimaisi turi būti skirti Šviesai, kad pakeistų šias formas. O ji jas keičia, keisdama norą.
Pakeisto noro viduje pradedu jausti naujas, tobulesnes savybes, kitas pakopas. O pati Šviesa – nekintanti.
Kiek pasikeičia mūsų noras, tiek mes ir pradedame suvokti naują, kitokią tikrovę. Būtent to mums ir reikia.
Juk viskas – pokyčių manyje rezultatas. O juos atlieka Šviesa.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur nusipirkti norą?“

„Pats natūraliausias mokymosi metodas“

„Nuolat grąžinti save į gyvenimą“

Komentarų nėra

Geriausia priemonė sielai ištaisyti

Zohar

Klausimas: Jei žmogus nestudijuoja kabalos, o tik skaito knygą „Zohar“, ką jis gaus?
Atsakymas: „Zohar“ – tai pagrindinė kabalos mokslo knyga. Mums knyga „Zohar“ su „Sulam“ komentarais – pats stipriausias šaltinis sielai ištaisyti.
Kiekviename mūsų yra sudužusi siela, visiškai paslėpta viduje. Mes nežinome, kokia ji. Tai didžiulis, begalinis noras (kli), egzistuojantis kiekviename žmoguje. Privalome atrasti jį, atskleisti ir ištaisyti, ir jame pajusti tą amžiną realybę, vadinamą „Kūrėju“.
Pajusdamas ir atskleisdamas ją, susitapatinu su ja. Ir tuomet aš ir Kūrėjas tampame viena visuma.
Visa tai vyksta tik dėl Aukštesniosios jėgos – jėgos, veikiančios mane ir vystančios manyje pojūtį, kad esu ne tik šiame pasaulyje, bet ir dvasinėje sistemoje.
Jeigu žmogus kartu su mumis skaito knygą „Zohar“ – to nepakanka. Juk Baal Sulamas knygai „Zohar“ parašė keturias pratarmes.
Ir jos ne šiaip sau parašytos kaip knygos „Zohar“ pratarmės, ne kaip atskiri kūriniai.
„Įvadas į kabalos mokslą“ iš tikrųjų įveda žmogų į kabalos mokslą.
„Įvadas į knygą Zohar“ suteikia skaitytojui teisingą požiūrį į knygą „Zohar“, kad jis galėtų ją atskleisti.
„Įvadas į komentarą Sulam“ visą dvasinės sistemos sandarą aprašo per tris linijas.
„Pratarmėje knygai Zohar“ kalbama apie bendrą kūrimo sistemą, apie tyrinėjimus ir esminius klausimus, apie tris kūrinio būsenas, pakopas, kuriomis kyla siela.
Po šių keturių pratarmių ir  knygos „Zohar“ žmogui nieko daugiau nebereikia – čia yra viskas.
Žinoma, dar yra viena ypatinga pratarmė – „Pratarmė Mokymui apie dešimt sfirot“. Bet kai žmogus studijuos knygą „Zohar“, jis suvoks, kas parašyta „Mokyme apie dešimt sfirot“ ir knygos pratarmėje.
Jis atras tuos pačius paaiškinimus, kuriuos Baal Sulamas pateikė kituose straipsniuose. Visas šias išvadas ir faktus jis atras knygoje „Zohar“ – bet kartu su keturiomis jos pratarmėmis.
Todėl prieš knygos „Zohar“ studijas turėtume praeiti ypatingą kursą. Žmogus gali studijuoti „Zohar“ su mumis, bet kartu turėtų praeiti ir tokį kursą. To pakaks.

Ištrauka iš 2010-02-14  d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Komentarų nėra

Kaipgi Kūrėjas sudaužo „kli“?

Kabala

Kaipgi Kūrėjas sudaužo kli? Tai atlieka parcufas Išsūt, įasmeninantis motiną, motinišką prieglobstį, visą begalinį Kūrėjo gerumą, skirtą kūriniui – ir jis prilaiko parsą, žinodamas, kad kelim dėl to suduš…
Jis žino, kad Šviesa dabar išnyks, ir kelim nukris iš davimo savybės į egoistinę gavimo savybę – o tai mirtis!
Supraskite, kad šios aukštesnės sistemos prisiima sau visas kančias, susitraukimus, idant įvykdytų sudužimą.
Sudūžtama dėl to, kad Galutinio ištaisymo (Gmar Tikun) Šviesa ateina į visiškai atvertus kelim, kurie idant duotų trokšta priimti ją visą nuo viso Šeimininko padengto stalo.
O aš – Jo svečias, ir esu visiškai tikras, kad gausiu visus šiuos valgius tik dėl Jo! Aš imu juos, pripildau save ir mėgaujuosi tuo, kad duodu Šeimininkui, ir man atrodo, kad visiškai išsitaisiau ir esu Begalybės pasaulyje, kad turiu visa uždengiantį ekraną!
Ir staiga pastebiu, kad iš viso niekam neturiu ekrano… Juk gavau Šviesą chochma iš viršaus apačion, o ji niekados negali įeiti į gaunančius kelim, tai neįmanoma!
O aš maniau, kad tai įmanoma – ir suklydau. Jeigu būčiau suklydęs 10-20%, bet padariau tai, kas visiškai neleistina…
Kaipgi gaunantis kli gali priimti Šviesą? Kli turi susijungti su Bina. Štai tai ir vyks paskui išsitaisymo pasaulyje…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip suklijuoti sudužudį indą“

„Šviesa išteka per tarpus tarp mūsų“

„Senasis ir naujasis „Aš“

Komentarų nėra

Svarbiausiai – nelėtink greičio!

Zohar

Klausimas: Kaip žinoti, kad mano pojūčiai „Zohar“ skaitymo metu – teisingi?
Atsakymas: Tai nesvarbu. Svarbiausia – sekti tekstą, pasiduoti jo tėkmei, o šis sūkurys kaip nors iškels tave į paviršių.
Gilindamasis į „Zohar“ žmogus patiria labai sunkias būsenas, kartais jaučiasi susipainiojęs, kartais iš viso nesupranta, kas su juo vyksta.
Turime būti iš anksto tam pasiruošę, juk įgydami kitą pakopą, nutriname visa, kas buvo ant praėjusiosios. Tarsi spaustume kompiuterio klaviatūros klavišą „Delete“ („Pašalinti“) – ir tuomet pakylame ant kitos pakopos! Tai pojūčiai, kurių mūsų pasaulyje nėra. Mes kol kas nepatiriame tokių intensyvių, tikrų, rimtų perėjimų, bet jaučiame, kad staiga susipainiojame, nustojame suprasti žodžius, pasijuntame tarsi rūke.
Taip atsitiks kiekvienam – ir besimokančiam akivaizdiniu būdu, ir stebinčiam pamokas internetu. Būtent taip mes augame!
Mums jau neteks mirti ir vėl gimti, mirti ir vėl gimti – tuos gyvenimų ratus mes praeiname šiame savo gyvenime. O naujas gyvenimo ratas – tai visada naujas „kli“: nauja žemė ir naujas dangus, viskas nauja.
Todėl iš anksto nieko negali žinoti – reikia tik visiškai atsiduoti sąlygoms, kurioms mus įpareigoja „Zohar“, ir jei eini kartu su šia knyga, tėkmė išneš tave iš visų sudėtingų būsenų.
Ateis naujos sumaištys ir nušvitimai, o senieji pasimirš ir pradings, ir taip pasikeisi, kad net neatsiminsi, kad kažkada buvai kitoks.
Todėl kol kas nereikia į save žiūrėti kritiškai – reikia tiesiog tęsti.
Kabalistai žmogui, kuris susipainiojo, pataria dar labiau gilintis į mokymąsi, veržtis toliau, lauk iš šios ūkanotos būsenos. Tiesiog reikia dar labiau stengtis, ir būsena pasikeis. Jeigu žmogus atsitraukia ir nori atsipūsti, nutolti nuo mokymosi, jis nubloškiamas atgal, ir vėl privalės žengti tuos pačius žingsnius pirmyn, tik jau daug sunkesnėmis sąlygomis.
Todėl, kai tik pajutai, kad susipainiojai ir esi rūke, žinok, jog tai nuostabi būsena, naujos pakopos pradžios ženklas, – ir iš visų jėgų spausk greičio pedalą!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Zohar“ padeda mums augti“

„Zohar“ – tai siauras tiltas į dvasingumą“

Komentarų nėra

Kūrėjas girdi moters norą

Moters dvasingumas, Vyras ir moteris

Moters noras (Nukva) viską gauna iš savo vyro (Zeir Anpin): ir ištaisymo Šviesą, kuri iš jos formuoja indą (kli) – tai vyksta naktį, ir pripildymo Šviesą, kai Nukva pasiekia didžiąją būseną ir gauna Šviesą davimui – tai vadiname diena.
Dienos valandos – skirtingos būsenos, kai Nukva šios Šviesos gauna mažiau ar daugiau.
Laikas – tai švytėjimo Nukvoje pasikeitimas, vykstantis dėl jos gebėjimo susijungti su Zeir Anpin, ir atsižvelgiant į tai, kiek ji iš jo gauna ištaisančios Šviesos.
Laikas – tai Nukvos ištaisymo etapai, kuriuos ji pamažu turi praeiti. Ji nenustato būsimojo periodo – tik greitį, kuriuo ja praeina visi laikai.
Po ryto būtinai ateis vidurdienis, po vidurdienio – vakaras, o po to naktis. Pakeisti šios sekos ji negali.
Bet greitis, kuriuo jie keis vienas kitą, priklauso tik nuo jos prašymo (itaruta de-letata – „pažadinimas iš apačios“). Jeigu ji nepanorės – niekas iš aukščiau neateis.
Toks dėsnis veikia dvasiniame pasaulyje, santykiuose tarp aukštesniojo ir žemesniojo, Kūrėjo ir kūrinio, tą patį stebime ir mūsų pasaulyje.
Mums tik atrodo, kad pasaulį valdo vyriškasis noras, – iš tiesų jį formuoja moters noras. Būtent jis keičia pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šiandien atsiskleidžia moterų dvasingumas“

„Dvasinė moters misija“

„Kam kabalistui moteris?“

Komentarų nėra

Dvasinis mikroskopas

Kabala ir kiti mokslai

Dvasinis pasaulis – tai veikiančių pagal dėsnius jėgų pasaulis. Dalį šių dėsnių mes suprantame, o dalies – ne, kaip ir įprastuose moksluose, kurie tyrinėja šio pasaulio gamtą: dalį dėsnių žinome, dalį – suprantame, o dalis – paslėpta, neaiški.
Bet požiūris į dvasinio pasaulio tyrinėjimą, žinių kaupimą ir darbą su dvasinėmis jėgomis privalo būti griežtai mokslinis, reikia vadovautis sveiku protu kaip ir dera tyrinėjant gamtą. Juk tai, kas šiandien paslėpta, atsiskleis rytoj!
Kabalos mokslas suteikia man tyrinėjimo instrumentus (kelim) – tą manyje esantį mikroskopą, per kurį galiu „išvysti“ dvasines, davimo jėgas, pajausti jas.
Todėl man pačiam reikia turėti davimo jėgą, kad išmatuočiau, pamatyčiau ir pažinčiau šias jėgas. Juk pažinimo procesas vyksta žmogaus viduje.
Įgijęs davimo jėgą ją vystau ir, kaip itin jautrų mikroskopą, galiu nukreipti ją įvairiais būdais, prasiskverbti į materijos (noro) gilumą ir atskirti joje visokiausius reiškinius (gavimo – davimo), priklausomai nuo mano suvokimo indo (kli) jautrumo.
Moksle mes visuomet esame tik instrumentai, nes viską suvokiame vien savo atžvilgiu. Bet kabalos moksle mes sąmoningai tampame tyrinėjimo instrumentu, o pats tyrinėjimas yra griežtai mokslinis. Juk tyrinėjimuose išeidami iš savo prigimties tampame absoliučiai objektyvūs.
Apie tai įvairūs kabalistų pasakymai: „Iš Tavo veiksmų pažįstu Tave“, „Pažink savo Kūrėją ir tarnauk Jam“, „Ir pažins Mane visi – ir mažas, ir didelis“.
Visoje kūrinijoje yra tik dvi jėgos, dvi savybės: noras mėgautis (gavimo savybė) ir jį sukūrusi Šviesa (davimo savybė). Visa kita kyla iš jų.
Taip yra ir matematikoje: yra nulis ir kažkas, kas skiriasi nuo jo. Iš čia kyla visas skaičiavimas. Ir fizikoje taip pat: yra dvi tarpusavyje skirtingos jėgos.
Taip ir Šviesoje – vos tik pasirodo už Šviesą šiek tiek tamsesnis taškas, atsiranda dvi savybės – ir čia prasideda visas vystymasis, kabalos mokslas irgi prasideda nuo šio reiškinio.
Todėl kabalos moksle prieiga lygiai tokia pat, kaip ir bet kuriame kitame moksle – tiriamas skirtumas tarp dviejų jėgų (reiškinių): galima tyrinėti skirtumą jį padidinus, kaip su mikroskopu – tai vadinasi „analize“, arba, atvirkščiai, galima tirti šių dviejų jėgų sąjungą, susiderinimą – tai vadinama „sinteze“.
Visas mokslas susideda tik iš to, kad tyrinėja santykį tarp dviejų jėgų – Kūrėjo (davimo) ir kūrinio (gavimo) visuose jų pasireiškimo lygiuose (bendrame nore – materijoje).
Neįmanoma atrasti ir ištirti vieną jėgą be kitos. Todėl analizės ir sintezės pagalba mes tiriame šių jėgų tarpusavio sąveiką, ir pagal tai darome išvadas apie kiekvieną iš jų. Bet „Nėra Kūrėjo be kūrinio ir kūrinio be Kūrėjo“.
Todėl kalbėti tik apie vieną jėgą, savybę – neteisinga, tai jau ne mokslinė išvada, o samprotavimai apie abstrakčią formą.
Aš sakau: „Davimo savybė“. Kas yra „davimo savybė?“. Kam duodama? Ką veikia? Kur ji pasireiškia? Kaip tu žinai, jog tai davimas? Iš priešingybės.
Tu gali pamatyti jos veikimą tik iš to, kas jai priešinga – iš to, kas gauna. Negalime tiesiog pasakyti: „Tai pliusas“. Kieno atžvilgiu tai yra „pliusas“? O kur „minusas?“
Tu negali išskirti kažko vieno, jeigu nėra kažko kito. Visas mokslas grindžiamas sugretinimu. Visoje kūrinijoje nėra nieko išskyrus dvi jėgas.
Todėl tokios prieigos griežtai laikomasi kabalos moksle. O jeigu atsiplėši nuo materijos ir įvilktos į materiją formos– tai jau mistika.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Prisilietimas prie amžinybės“

„Kabala – šiuolaikinis mokymas“

„Kuo pagrįstas kabalos mokslas“

Komentarų nėra

Nojus ir Sodoma – tai tu

Zohar

Turi įsivaizduoti savyje Nojų, o priešais jį – kupiną nusidėjėlių pasaulį. Abi šios savybės tavyje.
Kūrėjas sako Nojui, davimo savybei, kaip reikia pasislėpti arkoje, Binos, davimo savybėje.
Pasislėpti Binoje – reiškia visiškai save anuliuoti prieš davimo savybę, kaip vaisius motinoje.
Kūrėjas nurodo Nojui tavyje, kaip jam, šiai savybei, išlikti ir augti: dabar tu privalai pastatyti tokią Nojaus arką, kurioje galėtų tilpti visos rūšys, visos tavo kli dalys.
Privalai paklusti davimo savybės, Binos, viešpatavimui, jos valdžiai, kad ji karaliautų tavyje visu 100 procentų.
Kad stovėtų  prieš visas tavo egoistines savybes, kurios auga tavo akyse, kildamos aplinkui tave (tavyje) lyg potvynio vandenys, lyg naikinanti jėga.
Ir jeigu laikysies Binos viduje ir išbūsi ten reikiamą dienų skaičių, tik tada gimsi! Išeisi į naują pasaulį!
Tai labai didelis darbas, kurį turi atlikti Nojus, ši mažytė savybė, kuri vos šiek tiek siekia Binos, davimo.
Tačiau dabar, dėl potvynio ir šio didžiulio darbo, kai turėjo pasislėpti Binos viduje – jis augina save. Jis  kuria save likusių išorėje nuosidėjėlių sąskaita.
Ir tada jis išeina, įžengia į naują žemę ir ima daugintis visuose lygmenyse: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogiškame – visa tai yra jo viduje, visose jo savybėse. Taip prasideda naujas pasaulis!
O visas savybes, kurios nuskendo jūroje, potvynio vandenyse, jam dar prireiks kada nors grįžti ir ištaisyti.
Tačiau kol kas jam šios savybės neegzistuoja, jos nepasireiškia! Vėliau jos vėl atgims.
Pasistenk savyje parašyti savąjį romaną. Ir įsivaizduodamas visus šiuos dalykus nepamiršk, kad „Nėra nieko, išskyrus Jį“.
Įsivaizduok save, grupę ir visą pasaulį, kuris tau atrodo išorėje, nors iš tikrųjų tavyje.
Svarbiausia nesusipainioti, laikytis vieno vaizdo, kai kalbama apie vieną būseną, nupieštą skirtingomis spalvomis.
Lyg kurtum paveikslą, po to simfoniją, o dar vėliau pasakojimą, tik jie visi pasakoja apie vieną ir tą pačią būseną.

Komentarų nėra

Kaip norus paversti tikrove

Dvasinis darbas

Kli (indas) – tai forma, kurią Šviesa įspaudė noro viduje, tai kažkokios ypatingos būsenos, pripildymo siekimas.
Jeigu ieškau kažkokio konkretaus prisipildymo, vadinasi, savo noro viduje jau jaučiu jo formą, savybę.
Ši Šviesa jau yra manyje, bet kaip informacinis įrašas, rešimot, kaip tam tikra tuštuma, tuščia forma. Aš nejaučiu jos kaip pripildymo, kaip malonumo.
Dvasiniame pasaulyje – tai dvi gretimos būsenos. Tas pats ir materialiame pasaulyje: jeigu ko nors noriu, matau tai, jaučiu, įsivaizduoju. Tad ko gi man trūksta, kad galėčiau tai gauti? Tiktai pastangų!
Kitaip tariant, man reikia savo noro viduje sustiprinti troškimą, kad mažoje Šviesoje, kuri vadinasi rešimo, atskleisčiau didelę Šviesą, vadinamą pripildymu. Šviesos dydis priklauso nuo noro dydžio.
Aš jaučiu, kad trūkta pripildymo, nes jis jau yra ir šviečia man iš toli, pažadindamas manyje rešimot ir priversdamas jo siekti.
Rešimot ir pripildymą skiria tik mano troškimo stiprumas, nes Šviesa yra visada ir ji nekinta.
Rešimot – tai Šviesa manyje, bet ji dar nėra aiškiai juntama mano nore.
Todėl turiu stengtis padidinti norą ir rešimot viduje atskleisti pripildymą, kuris manyje jau yra, bet dėl nepakankamo noro jaučiamas kaip rešimot, kaip pripildymo nebuvimas.
Aš be perstojo egzistuoju amžinos, nekintančios ir beribės Šviesos okeane. Tačiau neturėdamas su ja jokio kontakto, jokios bendros savybės – jos nejaučiu.
Jeigu nors šiek tiek panorėsiu Šviesos – ją pajausiu.
Šis mažytis pojūtis, viena vertus, leidžia man žinoti, kad Šviesa yra, o kita vertus, priverčia gailėtis, jog nejaučiu jos visos.
Šis apgailestavimas ir rodo, jog trūksta pripildymo, šis trūkumas (chisaronas) verčia mane stengtis jį užpildyti.
Ir jeigu stengiuosi labiau, tai ta Šviesa, kurią savo mažame nore jaučiau kaip rešimot, virsta mano pripildymu.
Šviesa nekinta, bet kadangi mano noras padidėjo – tai, ko trokštu, virsta tikrove.
Aš visada esu Šviesos okeane ir tik daugiau ar mažiau atsiveriu pojūčiams.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasingumo dualumas ir vienovė“

„Aš – juodas taškas šviesos vandenyne“

„Pradedančiųjų klausimai – 7“

Komentarų nėra

Priešingybių vienybė

Dvasinis darbas

Klausimas: Ar būna kolektyvinis, grupinis Kūrėjo pajautimas?
Atsakymas: Yra dalinis, asmeninis suvokimas, ir yra grupinis. Mes kol kas esame asmeninio suvokimo etape ir stengiamės pereiti prie grupinio suvokimo.
Tai ir yra pasaulio ateitis, pradedant mūsų karta ir tolimesnėmis. Šiandien kabalos mokslas atsiskleidžia būtent per grupinį (pasaulinį) suvokimą.
Štai kodėl mes pradedame studijuoti knygą „Zohar“, kurią parašė grupė ir kuri atsiskleidžia tik grupėje. Būtinas žmonių tarpusavio ryšys – kaip Rabi Šimono grupėje, kuri parašė šią knygą.
Pasaulis stovi ant naujos epochos slenksčio, kai suvokimas turi tapti grupinis. Juk iš esmės visas pasaulis – grupė. Tas pats įvyko ir išeinant iš Egipto prie Sinajaus kalno.
Tarp žmonių tvyrojo neapykanta (hebrajų kalba sina), bet jiems buvo pasakyta: „Jeigu jūs dabar nepareikalausite Kūrėjo, tai čia, šioje neapykantoje tarp jūsų, būsite ir palaidoti“.
Nepaisant neapykantos, jiems buvo iškelta sąlyga – susivienyti tarsi būtų vienas žmogus su viena širdimi. Bet juk tai neįmanoma! Aš nekenčiu visų taip, kad net gresiant mirčiai negaliu į juos žiūrėti!
Štai tada ir atsiskleidžia Kūrėjas, Aukštesnioji jėga, kuri įveda taiką tarp šių priešingybių. Egoistinio noro gelmė iš apačios, ekranas iš viršaus – ir Šviesa, viešpataujanti juose. Tai ir yra dvasinis indas, kli.
Reikia pasiekti tokią būseną, kai, pirma, nekenčiame vienas kito, o antra, mylime vienas kitą, ir trečia, reikalaujame atskleisti davimo jėgas tarp mūsų.
Štai kas laukia mūsų kartos. Nuo šiol procesas juda globalaus vienijimosi link, todėl pradėjome „Zohar“ studijas.
Be jokios abejonės, mes tam jau pasiruošę. Tikime, kad ir pasaulis suvoks šią galimybę taikiu keliu…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Įkvėpkite mane dvasingumu!“

„Vaikai klausia – suaugę pavydi (6)“

„Kūrėjas – tarp mūsų“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »