Klausimas. Kaip pakelti tašką širdyje, jei jis egoizme ir yra jo valdomas?
Atsakymas. Šis taškas, mūsų dvasinio gyvenimo pagrindas, dabar yra egoizmo nelaisvėje. Turime išeiti iš egoizmo, pakeldami tašką širdyje virš jo.
Tai darydami neprarandate egoizmo, jis lieka, niekaip negalėsite jo nustumti nuo savęs. O pakilti virš jo galėsite, kad patys jį valdytumėte.
Klausimas. Ar pats taškas juda egoizme?
Atsakymas. Taip. Taškas širdyje – tai mūsų dvasinio kli (indo), mūsų sielos pagrindas. Bet ji – kaip sėklos lašas, iš kurio išsivysto embrionas. Tad turime imti jį vystyti, ir pamažu jis pakils virš ego.
Šio taško išėjimas iš egoizmo alegoriškai vadinamas „išėjimu iš Egipto“, iš faraono – mūsų egoizmo valdžios. Tik taip tapsime laisvais žmonėmis. Jei ir toliau ją auginsime, ji „išbrinks“, ir joje pajausime dvasinį pasaulį.
#239714

Iš 2018 m. spalio 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Dvasinis indas ir klipa

Sujungti taškus širdyje

Klausimas. Kokia dvasinė nauda gali būti iš pokalbių, diskusijų ir ginčų tarp žmonių, kurie kol kas nėra pasiekę dvasinio lygmens, tačiau jau pradėjo savo kelią kabalos moksle?
Atsakymas. Žmonės turi pasistengti rasti bendrą kalbą, susivienyti, suprasti, kokie jie skirtingi ir ką jie gali padaryti, kad suartėtų, padėtų vienas kitam. Jie turi labai daug kalbėti apie tai, studijuoti kabalistines knygas, ruošti bendras vaišes, kaip mes darydavome pas mano mokytoją Rabašą.
Kiekvieną savaitę, be užsiėmimų, mes susirinkdavome vakarais, skaitydavome jo straipsnius, kartais visi išvažiuodavome į įvairias vietas ir t. t. Tai yra ištisinė pratimų sistema, kurios užduotis pasiskirsto dviem lygmenimis.
Vienas lygmuo – grynai pasaulietinis, psichologinis, draugiškas, kai mes tiesiog suartėjame vienas su kitu, pažįstame vienas kitą, prisideriname prie vienas kito, galime atsistumti arba suartėti vienas su kitu, tačiau privalome tai daryti.
Tai taikoma ir vyriškoms, ir moteriškoms grupėms.
Antras lygmuo – tai apmokymas, kai mes studijuojame santykius ir ryšius tarp mūsų, tik gilesniame lygmenyje, kurio dar nejaučiame – kaip mūsų sielos dalelių ar dvasinės sistemos, ar parcufo darbą, nesvarbu, kaip tai pavadinsime.
Jei dešimt draugų pasiekia vidinį ryšį, tai tarp jų atsiranda sistema, kuri vadinasi „parcufas“ (dvasinis kūnas) ar „kli“ (indas), kuris susideda iš dešimties dalių – dešimties tinkamai susietų norų. Ir šiame tinkamame ryšyje – ne kiekviename iš dešimties norų, o jų ryšyje, pradeda atsiskleisti ypatinga jėga, vadinama „Kūrėju“.
Dešimt žmonių kartu jaučia ir ją atskleidžia. Tai ir vadinama Aukštesniojo pasaulio atskleidimu. Kūrėjo jėga juos valdo, veda į priekį, keičia aplinkybes aplink juos ir juose. Ji juos moko. Kai tik jie ją atskleidžia, ji nedelsiant pradeda su jais dirbti.
Ir visos jų metamorfozės tokios visapusiškos tarsi viena kitą panaikinančios, prieštaraujančios viena kitai ir tuo pačiu metu padedančios ir viską apimančios, todėl palaipsniui jų padedamas dešimtukas pakyla. Draugai vis labiau jaučia tarpusavio prieštaravimus ir kartu vis labiau juos siejančią bendrą jėgą.
Taigi, būtent iš didelių priešingybių, priklausomai nuo jų ir lygiagrečiai su jomis pradeda atsiskleisti bendra visa siejanti integrali jėga. Abi jėgos – atstumianti ir pritraukianti – sukuria tarpusavyje dvasinį jutimo organą, vadinamą „siela“. Ji pradeda juos mokyti, kaip sakoma „žmogaus siela jį moko“. Ir jie eina paskui ją.
Taip viskas sprendžiasi ryšyje tarp žmonių, ir ne tik dešimtuke. Juk kuo daugiau tokių dešimtukų ir kuo labiau jie susieti tarpusavyje, tuo geriau, nes visa žmonija turi pasiekti tokį susivienijimą.
Tame ir atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis, tik tokiu pavidalu. Jūs galite svajoti apie kokius norite asmeninius atskleidimus, tačiau jie neįvyks. Tik mūsų ryšyje, nes mes visi ateiname iš sistemos, vadinamos „Adomu“, kuri sudužo, o mes privalome ją atkurti.
#219929

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Pasaulis – tai, ką mes suvokiame

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Dvasiniame procese yra „latentinis periodas“, kai žmogus nemato, kad eina pirmyn ir kad kažką daro. Tarsi besilaukianti moteris, į kurią žiūrint iš pradžių nematyti, kad joje jau auga nauja gyvybė.
Esmė ta, kad dvasiniai veiksmai priskiriami davimo jėgai, o žmogus kol kas neturi šios jėgos, ir todėl nemato dvasinių veiksmų. Jeigu šalia jo yra kabalistas, tai jis savo davimo jėga gali išvysti, kas vyksta su žmogumi ir ką jam ruošia, nors pačiam žmogui to nematyti.
Kartais žmogus visiškai nejaučia savyje jokių permainų, nors jo viduje jau vyksta pasirengimas ir itin svarbūs pokyčiai, tačiau jie žemiau jo jautrumo slenksčio. Juk jis ant šios pakopos dar neturi davimo ketinimo.
Ir todėl niekada nemato kitos pakopos, tik kabalistas, esantis šalia jo, gali apie ją sužinoti. Tarsi tėvai žino apie vaiką, koks jis išaugs po metų dviejų, o patys vaikai to nesupranta.
Visa ši paslėptis tikslingai sukurta, kad suteiktų mums galimybę išvystyti davimo kli. Juk, jeigu kita pakopa būtų atskleista, negalėtume dirbti duodami, nes žinotume apie ją.
Laimė, kad įvyko sudužimas, kad yra paslėptis, dėl jų galime vystyti davimo, tikėjimo kelim. Nenoriu matyti ir žinoti! Netgi vėliau atsiskleidžiančių matymo ir žinojimo, galimybės išvysti visą pasaulių sistemą nuo krašto iki krašto, nepriimu į tuos kelim. Nenoriu gauti atsakymų, noriu duoti aukščiau jų.

Iš 2018 m. sausio 25 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotiniame norų kaleidoskope

Nori prisijungti prie tinklo? Pirmiausia įsigyk kompiuterį

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Surasti ryšį su dvasiniu pasauliu galime tik per indą / norą / kli. Dvasingumu yra vadinama Šviesa. Šviesa atsiskleidžia inde. Indas – tai sudužusios dalys, kurios susijungia tarpusavyje. Tuo atveju, kai, nugalėjusios savo pasipriešinimą šoreš / 0 lygmenyje, susijungia, jos atskleidžia savyje mažytę Šviesą, vadinamą „nefeš Šviesa“.
Jei jos jungiasi su didesne jėga, vadinama alef / 1, tai atskleidžia susijungimo, Šviesos, abipusio davimo, laidavimo, vadinamosios „ruach Šviesos“ galią.
Dar intensyviau susijungusios, jos atskleidžia Šviesą nešama, po to chaja ir jechida, kol tarp jų susiformuoja neribotas ryšys, o Šviesa jose vadinama Begalybės Šviesa.
Neturime nerimauti dėl Šviesos, juk ji egzistuoja visada. Tačiau negalime atskleisti šios Šviesos, ją pajausti, nes egzistuoja jos atskleidimo sąlygos – savybių panašumo dėsnis. Jei inde, kurį formuojame, jungdamiesi tarpusavyje, išvystome tokią pat savybę, kokia yra Šviesoje – tai jaučiame Šviesą mūsų inde.
Todėl mūsų darbas neturi jokio kito tikslo – tik rūpintis mūsų dvasinio indo susijungimu. Teisingas indo sujungimas vadinamas „laidavimu“, „davimu“, „meile“. Tik tuo turime rūpintis. Kiek pavyks susijungti tarpusavyje, tiek atskleisime savo naujos būsenos gyvenimą.
Dabartinis žmonių gyvenimas visuomenėje jau stumia mus link vienybės. Pasaulis tapo integralus, visos jo dalys tarpusavyje susijusios. Žmonės nenori šio tarpusavio ryšio, bet visa visuomenė, visa aplinka, visa visata, visa Gamta jau taip egzistuoja. Mes vieninteliai jo nenorime. Todėl visas šis fizinis pasaulis turi pastūmėti žmoniją link dvasingumo.
Tas pats vyksta su mumis, mūsų kelyje dvasingumo link. Tarpusavyje patiriame integralų ryšį, tačiau nenorime to pripažinti. Todėl kenčiame.
Priklausomai nuo to, kaip toliau formuosime teisingą tarpusavio ryšį, perduosime pasauliui gebėjimą teisingai jungtis tarpusavyje jų lygmenyje. Tokiu būdu visi patrauks ta pačia vienijimosi linkme, kol atskleis visą Šviesą, visą NaRaNCHaJ susijungime, laidavime.

Iš 2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tokia paprasta mechanika

Spinduliuoti pasauliui meilę

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Grupė turi nuolat dirbti su kiekvienu iš draugų, o draugai – su grupe. Štai ką turi daryti žmogus. Jeigu mes viską teisingai surikiuojame – pagreitiname laiką ir tada iš tiesų jaučiame vystymąsi.
Jeigu ne, vystymasis slenka taip lėtai, jog mes pametame priežastį ir tikslą, neskiriame kelio etapų, ir viskas vyksta be vidinės jėgos, be to vidinio veiksmo, kuris skatintų mūsų vystymąsi.
Todėl turime apskaičiuoti mūsų siekiamas būsenas, pakopas, veiksmus. Reikia stengtis, kad noras priklausytų nuo mūsų – ne nuo žmogaus asmeniškai, o nuo aplinkos.
Juk dvasinė realybė egzistuoja tik tuose kelim, kurie yra tarp žmonių. Tarkim, per specialų filtrą mes matome žmonių norus. Po to uždedame dar vieną filtrą ir išryškiname ne jų asmeninius, o bendrus norus, esančius tarp jų. Štai šie norai ir yra dvasinis kli.
Šių norų nebūna viename atskirame žmoguje – juos pažadinti galima tik bendrais veiksmais, laidavimu, laikantis principo: „nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum sulaukti“, „mylėk artimą, kaip save“. Vystydami šiuos norus, mes formuojame kli. Tai ta „pusė darbo“, kurią turi atlikti kūriniai.
Tačiau ir šiuo atveju nekalbama tiesiog apie norus. Kreipdamiesi į grupę matome, kad niekas neturi noro siekti dvasinio tikslo. Mes savyje tiesiog turime sužadinti prašymą, bendrą maldą – ir tai pritrauks Šviesą, formuojančią mūsų kli.
O po to kli pagal savo norą pradeda reikalauti ištaisymų ir tampa siela (nešama). „Siela“ –  tai ne asmeninis, individualus, vidinis žmogaus jausmas, o bendras, esantis tarp visų.
Materialiajame pasaulyje man atrodo, kad kiekvienas iš mūsų yra kli. O dvasiniame atvirkščiai: kli – tai tas bendras dalykas, kuris yra tarp mūsų. Materialieji kli – gaunantieji, viską traukiantys į vidų, o dvasiniai – atiduodantieji, ugdantys davimo savybę. Mes juk visada stebime išorę, todėl negalime pamatyti dvasinio pasaulio, negalime jo paaiškinti, atskleisti, pajusti. O ten viskas vertinama pagal visumą, bendrą jėgą.

Iš 2011 m. sausio 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne vien norėti

Davimo savybės detektorius

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Kūrinys – tai noras. Kūrėjas, Šviesa „po savimi“ sukūrė norą, kli. Kokio dydžio yra Kūrėjo noras suteikti malonumą, pripildyti, sukelti gėrio, šilumos, palaimos pojūtį, tokio pat dydžio yra Jo sukurtas troškimas, nukreiptas į Jį, į tas pačias savybes, kurias Jis nori atskleisti kūrinyje.
O kad šis noras nebūtų automatiškas, kad jis būtų valdomas, kad siektų, visai kaip Šviesa, ir kad jaustų save esantį, greta jo vystosi protas. Protas yra įgimtas, todėl jis geriausiai charakterizuoja žmogų: „Ko tu nori?“. Kalbama ne apie prigimtinį norą, o apie tai, ką aš savo protu suvokiu kaip gerą būseną.
Skirtumas tarp geidžiamo ir esamo yra bet kokių mūsų veiksmų vektorius. Pagal šį kriterijų ir vertinamas žmogus – pagal jo veiksmų, siekių, lūkesčių kryptį.
Veiksmus atliekame ne patys „iš savęs“ , o veikiami supančios aplinkos. Kita, geresnė būsena gali būti laisva, ir mes ją išsirenkame veikiami aplinkos. Tokiu būdu, visuomenė, į kurią patenkame, formuoja mus ir mūsų ateitį.
Todėl žmogui duotas protas ir trūkumo jautimas. Dabar padedamas supančios aplinkos žmogus gali nukreipti save į kitą būseną, kurią pasirinko pats.
Mus charakterizuoja siekio vektorius ir jo dydis. Todėl niekada nevertiname žmogaus pagal jo dabartinę būseną – ji duodama jam iš aukščiau. Ne, mes vertiname žmogų pagal veiksmą, kurį jis atlieka grupės atžvilgiu, idant tam tikra linkme nukreiptų savo mintis, norus, atvesiančius jį į kažkokią naują būseną.
Todėl privalome aplink save susikurti tokią aplinką, kuri tiksliai nulems mūsų būsimą būseną, − tai, ko link veržiamės. Atsižvelgdami į būsimą vaizdą, kuris piešiamas mūsų vaizduotėje, mes iš tolo, iš anksto vertiname save ir grupę.
Žmogus kaip ir grupė yra vertinami tik pagal vektorių: kur jis veržiasi ir su kokia jėga. Jeigu grupė nori kažkaip save kontroliuoti, jeigu žmogus trokšta suprasti, kur link jis krypsta, tai privalo visada prieš save matyti kitą laukiamą vaizdą. Tik į jį reikia sutelkti dėmesį, tik jame gyventi. Tuomet į priekį judėsime greitai, o mintys ir rešimot, kurie kyla mumyse, akimirksniu realizuosis.
Todėl visų svarbiausia – „dirbti“ su mintimi, teisingai ir kaip galima ryškiau įsivaizduoti kitą būseną. Mintis kuria, formuoja mūsų ateitį. Ji pagrindžia mūsų veiksmą ir tokiu būdu paverčia jį realybe.

Iš 2011 m. sausio  17 d. pamokos, pagal knygą „Šamati“, 153 straipsnis, „Mintis – tai noro pasekmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Troškulį malšiname minties jėga

Mintis – norų tarnaitė

Kiekvieną akimirką rinktis aplinką

Klausimas: Kas yra tikrasis dvasinis indas (kli)?
Atsakymas: Tikrasis kli – tai noras, pasirengę išsitaisymui.
Aš turiu visiškai išsiaiškinti, ką galiu jame ištaisyti į davimą, o ko ištaisyti negaliu ir turiu paprasčiausiai apriboti.
Tarkime, man suteikė norą ir aš išsiaiškinau, kad 20% jo galiu ištaisyti į davimą, o 80% turiu apriboti ir padaryti iš jo sof, parcufo pabaigą.
Tai reikš, jog aš ištaisiau visą šį norą. Visada yra ir tokie norai, ir kitokie – tačiau man turi būti aišku, ką su jais daryti.
Tačiau manyje gali nubusti tokie norai, kurie man nesuprantami. Mane pasiekianti Šviesa gali būti nepakankama, kad iki smulkmenų išryškintų visus norus.
Todėl lieka neišaiškinti norai, kurie vadinami Chaš ir Mal, Noga.
Aš esu tarsi rūke, ir man nevalia prisiliesti prie šių norų. Man tereikia gaivinti juos kaip klipot, kad juose palaikyčiau kažkokią gyvybę.
Aš turiu leistis į tokius kompromisus dėl bejėgiškumo ir nesugebėjimo atlikti ištaisymą.
Todėl skirtingai nuo išaiškintų norų, kurie vadinami „šaknis“, „siela“, „kūnas“, – šie norai vadinami „apvalkalais“ ir „rūmais“, t.y. tai tarsi ne mano, ne tikrasis noras.
Po to, pačioje išsitaisymo pabaigoje, šis noras virs tikru mano noru.
Jis prisijungs prie to, kas vadinama „smegenimis“, „kaulais“, „gyslomis“ ir taps mano vientisu dvasiniu indu – pasirodys, kad visa tikrovė yra mano viduje.
O ne kaip dabar, kai man atrodo, jog esu aš ir išorinis pasaulis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvejetainė skaičiavimo sistema“

„Altruistinio ketinimo būtinumas“

„Kaip norus paversti tikrove“

Bet kokią būseną nustato du parametrai: Šviesa ir noras (kli).
Kai jau nėra Šviesos ir jos troškimo (todėl Šviesa ir pasitraukė), man lieka Šviesos ir noro prisiminimas, „įrašas“ (rešimot).
Tarkime, kad turėjau norą ir patyriau jame malonumą, o dabar būsena pasikeitė – nėra nei buvusios Šviesos, nei noro.
Patirdamas naują būseną turiu naują norą, bet kaip man nustatyti, kokią Šviesą į jį priimti?
Turiu norą – tam tikrą, jaučiamą tiesiog dabar, bet Šviesos į jį dar negavau, juk ji turi ateiti iš išorės.
Ir tada naudojuosi informacija (rešimot) apie Šviesą iš buvusios būsenos, o informacija apie norą – iš dabartinės.
Tarkime, vakar buvau restorane, mėgavausi vaišėmis, kainavusiomis 100 litų, o šiandien ateinu į tą patį restoraną tik su 80 litų ir nežinau, ką už juos užsisakyti.
Todėl tenka daryti apskaičiavimą pagal vakar dienos įvykius, bet suprantu, kad taip, kaip vakar, šiandien užsisakyti negaliu – o truputį mažiau. Dabar turiu skaičiuoti – kiek mažiau.
Malonumą (Šviesą) prisimenu iš vakar dienos, ir daugiau neturiu kuo remtis, nes Šviesa visada ateina iš išorės. Tik pinigai (kli) – jie yra mano kišenėje, ir žinau, kad šiandien jų yra mažiau.
Todėl kiekviena dvasinė būsena visuomet apima informaciją apie norą (rešimot de avijut) ir informaciją apie įėjusią į buvusį norą Šviesą (rešimot de itlabšut).
Pagal šiuos du rešimot visada galima suprasti, kas vyksta. O be šių rešimot (prisiminimų) žmogus tarsi praranda atmintį, o kartu su ja ir protą.
Juk jis nežinos, kas įvyko akimirką prieš tai, ir nesupras, kaip elgtis dar po akimirkos.
Mes veikiame tik pagal rešimot –mumyse glūdinčius duomenis, pagal kuriuos atliekame visus palyginimus ir apskaičiavimus.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip pajusti supančią Šviesą?“

„Kaip norus paversti tikrove“

„Kaip sutvarkyti mintis?“

Klausimas: Kaip veikia Šviesa, grąžinanti prie šaltinio, kai skaitome knygą „Zohar“?
Atsakymas: Turiu norą – suprasti, kas parašyta knygoje „Zohar“. Prašau Šviesos suteikti man šią galimybę.
Ką ji daro? Ji pakeičia manyje norą, ketinimą panaudoti jį taip, kad šio noro viduje pradedu suprasti, kas parašyta knygoje „Zohar“.
Viskas, ką dabar jaučiu, matau ir galvoju – įsivaizduoju savo noro viduje. Jame visa mano tikrovė.
Jeigu skaitau knygą ir nesuprantu , taip yra todėl, kad mano noras, mano jutimo organas (kli) nesuvokia to, kas parašyta knygoje.
Aš noriu tai suvokti! Kaip tai  padaryti? Tik tada, kai atsiras kokia nors jėga ir pakeis mano norą. O kitaip – ne. Juk visa mano tikrovė įsikūnija  į mano norą. Šviesa, šviečianti noro viduje, sukuria visas formas. Todėl visi mano siekiai, visi kreipimaisi turi būti skirti Šviesai, kad pakeistų šias formas. O ji jas keičia, keisdama norą.
Pakeisto noro viduje pradedu jausti naujas, tobulesnes savybes, kitas pakopas. O pati Šviesa – nekintanti.
Kiek pasikeičia mūsų noras, tiek mes ir pradedame suvokti naują, kitokią tikrovę. Būtent to mums ir reikia.
Juk viskas – pokyčių manyje rezultatas. O juos atlieka Šviesa.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur nusipirkti norą?“

„Pats natūraliausias mokymosi metodas“

„Nuolat grąžinti save į gyvenimą“

Klausimas: Jei žmogus nestudijuoja kabalos, o tik skaito knygą „Zohar“, ką jis gaus?
Atsakymas: „Zohar“ – tai pagrindinė kabalos mokslo knyga. Mums knyga „Zohar“ su „Sulam“ komentarais – pats stipriausias šaltinis sielai ištaisyti.
Kiekviename mūsų yra sudužusi siela, visiškai paslėpta viduje. Mes nežinome, kokia ji. Tai didžiulis, begalinis noras (kli), egzistuojantis kiekviename žmoguje. Privalome atrasti jį, atskleisti ir ištaisyti, ir jame pajusti tą amžiną realybę, vadinamą „Kūrėju“.
Pajusdamas ir atskleisdamas ją, susitapatinu su ja. Ir tuomet aš ir Kūrėjas tampame viena visuma.
Visa tai vyksta tik dėl Aukštesniosios jėgos – jėgos, veikiančios mane ir vystančios manyje pojūtį, kad esu ne tik šiame pasaulyje, bet ir dvasinėje sistemoje.
Jeigu žmogus kartu su mumis skaito knygą „Zohar“ – to nepakanka. Juk Baal Sulamas knygai „Zohar“ parašė keturias pratarmes.
Ir jos ne šiaip sau parašytos kaip knygos „Zohar“ pratarmės, ne kaip atskiri kūriniai.
„Įvadas į kabalos mokslą“ iš tikrųjų įveda žmogų į kabalos mokslą.
„Įvadas į knygą Zohar“ suteikia skaitytojui teisingą požiūrį į knygą „Zohar“, kad jis galėtų ją atskleisti.
„Įvadas į komentarą Sulam“ visą dvasinės sistemos sandarą aprašo per tris linijas.
„Pratarmėje knygai Zohar“ kalbama apie bendrą kūrimo sistemą, apie tyrinėjimus ir esminius klausimus, apie tris kūrinio būsenas, pakopas, kuriomis kyla siela.
Po šių keturių pratarmių ir  knygos „Zohar“ žmogui nieko daugiau nebereikia – čia yra viskas.
Žinoma, dar yra viena ypatinga pratarmė – „Pratarmė Mokymui apie dešimt sfirot“. Bet kai žmogus studijuos knygą „Zohar“, jis suvoks, kas parašyta „Mokyme apie dešimt sfirot“ ir knygos pratarmėje.
Jis atras tuos pačius paaiškinimus, kuriuos Baal Sulamas pateikė kituose straipsniuose. Visas šias išvadas ir faktus jis atras knygoje „Zohar“ – bet kartu su keturiomis jos pratarmėmis.
Todėl prieš knygos „Zohar“ studijas turėtume praeiti ypatingą kursą. Žmogus gali studijuoti „Zohar“ su mumis, bet kartu turėtų praeiti ir tokį kursą. To pakaks.

Ištrauka iš 2010-02-14  d. pamokos pagal knygą „Zohar“