Kaipgi Kūrėjas sudaužo kli? Tai atlieka parcufas Išsūt, įasmeninantis motiną, motinišką prieglobstį, visą begalinį Kūrėjo gerumą, skirtą kūriniui – ir jis prilaiko parsą, žinodamas, kad kelim dėl to suduš…
Jis žino, kad Šviesa dabar išnyks, ir kelim nukris iš davimo savybės į egoistinę gavimo savybę – o tai mirtis!
Supraskite, kad šios aukštesnės sistemos prisiima sau visas kančias, susitraukimus, idant įvykdytų sudužimą.
Sudūžtama dėl to, kad Galutinio ištaisymo (Gmar Tikun) Šviesa ateina į visiškai atvertus kelim, kurie idant duotų trokšta priimti ją visą nuo viso Šeimininko padengto stalo.
O aš – Jo svečias, ir esu visiškai tikras, kad gausiu visus šiuos valgius tik dėl Jo! Aš imu juos, pripildau save ir mėgaujuosi tuo, kad duodu Šeimininkui, ir man atrodo, kad visiškai išsitaisiau ir esu Begalybės pasaulyje, kad turiu visa uždengiantį ekraną!
Ir staiga pastebiu, kad iš viso niekam neturiu ekrano… Juk gavau Šviesą chochma iš viršaus apačion, o ji niekados negali įeiti į gaunančius kelim, tai neįmanoma!
O aš maniau, kad tai įmanoma – ir suklydau. Jeigu būčiau suklydęs 10-20%, bet padariau tai, kas visiškai neleistina…
Kaipgi gaunantis kli gali priimti Šviesą? Kli turi susijungti su Bina. Štai tai ir vyks paskui išsitaisymo pasaulyje…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip suklijuoti sudužudį indą“

„Šviesa išteka per tarpus tarp mūsų“

„Senasis ir naujasis „Aš“

Klausimas: Kaip žinoti, kad mano pojūčiai „Zohar“ skaitymo metu – teisingi?
Atsakymas: Tai nesvarbu. Svarbiausia – sekti tekstą, pasiduoti jo tėkmei, o šis sūkurys kaip nors iškels tave į paviršių.
Gilindamasis į „Zohar“ žmogus patiria labai sunkias būsenas, kartais jaučiasi susipainiojęs, kartais iš viso nesupranta, kas su juo vyksta.
Turime būti iš anksto tam pasiruošę, juk įgydami kitą pakopą, nutriname visa, kas buvo ant praėjusiosios. Tarsi spaustume kompiuterio klaviatūros klavišą „Delete“ („Pašalinti“) – ir tuomet pakylame ant kitos pakopos! Tai pojūčiai, kurių mūsų pasaulyje nėra. Mes kol kas nepatiriame tokių intensyvių, tikrų, rimtų perėjimų, bet jaučiame, kad staiga susipainiojame, nustojame suprasti žodžius, pasijuntame tarsi rūke.
Taip atsitiks kiekvienam – ir besimokančiam akivaizdiniu būdu, ir stebinčiam pamokas internetu. Būtent taip mes augame!
Mums jau neteks mirti ir vėl gimti, mirti ir vėl gimti – tuos gyvenimų ratus mes praeiname šiame savo gyvenime. O naujas gyvenimo ratas – tai visada naujas „kli“: nauja žemė ir naujas dangus, viskas nauja.
Todėl iš anksto nieko negali žinoti – reikia tik visiškai atsiduoti sąlygoms, kurioms mus įpareigoja „Zohar“, ir jei eini kartu su šia knyga, tėkmė išneš tave iš visų sudėtingų būsenų.
Ateis naujos sumaištys ir nušvitimai, o senieji pasimirš ir pradings, ir taip pasikeisi, kad net neatsiminsi, kad kažkada buvai kitoks.
Todėl kol kas nereikia į save žiūrėti kritiškai – reikia tiesiog tęsti.
Kabalistai žmogui, kuris susipainiojo, pataria dar labiau gilintis į mokymąsi, veržtis toliau, lauk iš šios ūkanotos būsenos. Tiesiog reikia dar labiau stengtis, ir būsena pasikeis. Jeigu žmogus atsitraukia ir nori atsipūsti, nutolti nuo mokymosi, jis nubloškiamas atgal, ir vėl privalės žengti tuos pačius žingsnius pirmyn, tik jau daug sunkesnėmis sąlygomis.
Todėl, kai tik pajutai, kad susipainiojai ir esi rūke, žinok, jog tai nuostabi būsena, naujos pakopos pradžios ženklas, – ir iš visų jėgų spausk greičio pedalą!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Zohar“ padeda mums augti“

„Zohar“ – tai siauras tiltas į dvasingumą“

Moters noras (Nukva) viską gauna iš savo vyro (Zeir Anpin): ir ištaisymo Šviesą, kuri iš jos formuoja indą (kli) – tai vyksta naktį, ir pripildymo Šviesą, kai Nukva pasiekia didžiąją būseną ir gauna Šviesą davimui – tai vadiname diena.
Dienos valandos – skirtingos būsenos, kai Nukva šios Šviesos gauna mažiau ar daugiau.
Laikas – tai švytėjimo Nukvoje pasikeitimas, vykstantis dėl jos gebėjimo susijungti su Zeir Anpin, ir atsižvelgiant į tai, kiek ji iš jo gauna ištaisančios Šviesos.
Laikas – tai Nukvos ištaisymo etapai, kuriuos ji pamažu turi praeiti. Ji nenustato būsimojo periodo – tik greitį, kuriuo ja praeina visi laikai.
Po ryto būtinai ateis vidurdienis, po vidurdienio – vakaras, o po to naktis. Pakeisti šios sekos ji negali.
Bet greitis, kuriuo jie keis vienas kitą, priklauso tik nuo jos prašymo (itaruta de-letata – „pažadinimas iš apačios“). Jeigu ji nepanorės – niekas iš aukščiau neateis.
Toks dėsnis veikia dvasiniame pasaulyje, santykiuose tarp aukštesniojo ir žemesniojo, Kūrėjo ir kūrinio, tą patį stebime ir mūsų pasaulyje.
Mums tik atrodo, kad pasaulį valdo vyriškasis noras, – iš tiesų jį formuoja moters noras. Būtent jis keičia pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šiandien atsiskleidžia moterų dvasingumas“

„Dvasinė moters misija“

„Kam kabalistui moteris?“

Dvasinis pasaulis – tai veikiančių pagal dėsnius jėgų pasaulis. Dalį šių dėsnių mes suprantame, o dalies – ne, kaip ir įprastuose moksluose, kurie tyrinėja šio pasaulio gamtą: dalį dėsnių žinome, dalį – suprantame, o dalis – paslėpta, neaiški.
Bet požiūris į dvasinio pasaulio tyrinėjimą, žinių kaupimą ir darbą su dvasinėmis jėgomis privalo būti griežtai mokslinis, reikia vadovautis sveiku protu kaip ir dera tyrinėjant gamtą. Juk tai, kas šiandien paslėpta, atsiskleis rytoj!
Kabalos mokslas suteikia man tyrinėjimo instrumentus (kelim) – tą manyje esantį mikroskopą, per kurį galiu „išvysti“ dvasines, davimo jėgas, pajausti jas.
Todėl man pačiam reikia turėti davimo jėgą, kad išmatuočiau, pamatyčiau ir pažinčiau šias jėgas. Juk pažinimo procesas vyksta žmogaus viduje.
Įgijęs davimo jėgą ją vystau ir, kaip itin jautrų mikroskopą, galiu nukreipti ją įvairiais būdais, prasiskverbti į materijos (noro) gilumą ir atskirti joje visokiausius reiškinius (gavimo – davimo), priklausomai nuo mano suvokimo indo (kli) jautrumo.
Moksle mes visuomet esame tik instrumentai, nes viską suvokiame vien savo atžvilgiu. Bet kabalos moksle mes sąmoningai tampame tyrinėjimo instrumentu, o pats tyrinėjimas yra griežtai mokslinis. Juk tyrinėjimuose išeidami iš savo prigimties tampame absoliučiai objektyvūs.
Apie tai įvairūs kabalistų pasakymai: „Iš Tavo veiksmų pažįstu Tave“, „Pažink savo Kūrėją ir tarnauk Jam“, „Ir pažins Mane visi – ir mažas, ir didelis“.
Visoje kūrinijoje yra tik dvi jėgos, dvi savybės: noras mėgautis (gavimo savybė) ir jį sukūrusi Šviesa (davimo savybė). Visa kita kyla iš jų.
Taip yra ir matematikoje: yra nulis ir kažkas, kas skiriasi nuo jo. Iš čia kyla visas skaičiavimas. Ir fizikoje taip pat: yra dvi tarpusavyje skirtingos jėgos.
Taip ir Šviesoje – vos tik pasirodo už Šviesą šiek tiek tamsesnis taškas, atsiranda dvi savybės – ir čia prasideda visas vystymasis, kabalos mokslas irgi prasideda nuo šio reiškinio.
Todėl kabalos moksle prieiga lygiai tokia pat, kaip ir bet kuriame kitame moksle – tiriamas skirtumas tarp dviejų jėgų (reiškinių): galima tyrinėti skirtumą jį padidinus, kaip su mikroskopu – tai vadinasi „analize“, arba, atvirkščiai, galima tirti šių dviejų jėgų sąjungą, susiderinimą – tai vadinama „sinteze“.
Visas mokslas susideda tik iš to, kad tyrinėja santykį tarp dviejų jėgų – Kūrėjo (davimo) ir kūrinio (gavimo) visuose jų pasireiškimo lygiuose (bendrame nore – materijoje).
Neįmanoma atrasti ir ištirti vieną jėgą be kitos. Todėl analizės ir sintezės pagalba mes tiriame šių jėgų tarpusavio sąveiką, ir pagal tai darome išvadas apie kiekvieną iš jų. Bet „Nėra Kūrėjo be kūrinio ir kūrinio be Kūrėjo“.
Todėl kalbėti tik apie vieną jėgą, savybę – neteisinga, tai jau ne mokslinė išvada, o samprotavimai apie abstrakčią formą.
Aš sakau: „Davimo savybė“. Kas yra „davimo savybė?“. Kam duodama? Ką veikia? Kur ji pasireiškia? Kaip tu žinai, jog tai davimas? Iš priešingybės.
Tu gali pamatyti jos veikimą tik iš to, kas jai priešinga – iš to, kas gauna. Negalime tiesiog pasakyti: „Tai pliusas“. Kieno atžvilgiu tai yra „pliusas“? O kur „minusas?“
Tu negali išskirti kažko vieno, jeigu nėra kažko kito. Visas mokslas grindžiamas sugretinimu. Visoje kūrinijoje nėra nieko išskyrus dvi jėgas.
Todėl tokios prieigos griežtai laikomasi kabalos moksle. O jeigu atsiplėši nuo materijos ir įvilktos į materiją formos– tai jau mistika.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Prisilietimas prie amžinybės“

„Kabala – šiuolaikinis mokymas“

„Kuo pagrįstas kabalos mokslas“

Turi įsivaizduoti savyje Nojų, o priešais jį – kupiną nusidėjėlių pasaulį. Abi šios savybės tavyje.
Kūrėjas sako Nojui, davimo savybei, kaip reikia pasislėpti arkoje, Binos, davimo savybėje.
Pasislėpti Binoje – reiškia visiškai save anuliuoti prieš davimo savybę, kaip vaisius motinoje.
Kūrėjas nurodo Nojui tavyje, kaip jam, šiai savybei, išlikti ir augti: dabar tu privalai pastatyti tokią Nojaus arką, kurioje galėtų tilpti visos rūšys, visos tavo kli dalys.
Privalai paklusti davimo savybės, Binos, viešpatavimui, jos valdžiai, kad ji karaliautų tavyje visu 100 procentų.
Kad stovėtų  prieš visas tavo egoistines savybes, kurios auga tavo akyse, kildamos aplinkui tave (tavyje) lyg potvynio vandenys, lyg naikinanti jėga.
Ir jeigu laikysies Binos viduje ir išbūsi ten reikiamą dienų skaičių, tik tada gimsi! Išeisi į naują pasaulį!
Tai labai didelis darbas, kurį turi atlikti Nojus, ši mažytė savybė, kuri vos šiek tiek siekia Binos, davimo.
Tačiau dabar, dėl potvynio ir šio didžiulio darbo, kai turėjo pasislėpti Binos viduje – jis augina save. Jis  kuria save likusių išorėje nuosidėjėlių sąskaita.
Ir tada jis išeina, įžengia į naują žemę ir ima daugintis visuose lygmenyse: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogiškame – visa tai yra jo viduje, visose jo savybėse. Taip prasideda naujas pasaulis!
O visas savybes, kurios nuskendo jūroje, potvynio vandenyse, jam dar prireiks kada nors grįžti ir ištaisyti.
Tačiau kol kas jam šios savybės neegzistuoja, jos nepasireiškia! Vėliau jos vėl atgims.
Pasistenk savyje parašyti savąjį romaną. Ir įsivaizduodamas visus šiuos dalykus nepamiršk, kad „Nėra nieko, išskyrus Jį“.
Įsivaizduok save, grupę ir visą pasaulį, kuris tau atrodo išorėje, nors iš tikrųjų tavyje.
Svarbiausia nesusipainioti, laikytis vieno vaizdo, kai kalbama apie vieną būseną, nupieštą skirtingomis spalvomis.
Lyg kurtum paveikslą, po to simfoniją, o dar vėliau pasakojimą, tik jie visi pasakoja apie vieną ir tą pačią būseną.

Kli (indas) – tai forma, kurią Šviesa įspaudė noro viduje, tai kažkokios ypatingos būsenos, pripildymo siekimas.
Jeigu ieškau kažkokio konkretaus prisipildymo, vadinasi, savo noro viduje jau jaučiu jo formą, savybę.
Ši Šviesa jau yra manyje, bet kaip informacinis įrašas, rešimot, kaip tam tikra tuštuma, tuščia forma. Aš nejaučiu jos kaip pripildymo, kaip malonumo.
Dvasiniame pasaulyje – tai dvi gretimos būsenos. Tas pats ir materialiame pasaulyje: jeigu ko nors noriu, matau tai, jaučiu, įsivaizduoju. Tad ko gi man trūksta, kad galėčiau tai gauti? Tiktai pastangų!
Kitaip tariant, man reikia savo noro viduje sustiprinti troškimą, kad mažoje Šviesoje, kuri vadinasi rešimo, atskleisčiau didelę Šviesą, vadinamą pripildymu. Šviesos dydis priklauso nuo noro dydžio.
Aš jaučiu, kad trūkta pripildymo, nes jis jau yra ir šviečia man iš toli, pažadindamas manyje rešimot ir priversdamas jo siekti.
Rešimot ir pripildymą skiria tik mano troškimo stiprumas, nes Šviesa yra visada ir ji nekinta.
Rešimot – tai Šviesa manyje, bet ji dar nėra aiškiai juntama mano nore.
Todėl turiu stengtis padidinti norą ir rešimot viduje atskleisti pripildymą, kuris manyje jau yra, bet dėl nepakankamo noro jaučiamas kaip rešimot, kaip pripildymo nebuvimas.
Aš be perstojo egzistuoju amžinos, nekintančios ir beribės Šviesos okeane. Tačiau neturėdamas su ja jokio kontakto, jokios bendros savybės – jos nejaučiu.
Jeigu nors šiek tiek panorėsiu Šviesos – ją pajausiu.
Šis mažytis pojūtis, viena vertus, leidžia man žinoti, kad Šviesa yra, o kita vertus, priverčia gailėtis, jog nejaučiu jos visos.
Šis apgailestavimas ir rodo, jog trūksta pripildymo, šis trūkumas (chisaronas) verčia mane stengtis jį užpildyti.
Ir jeigu stengiuosi labiau, tai ta Šviesa, kurią savo mažame nore jaučiau kaip rešimot, virsta mano pripildymu.
Šviesa nekinta, bet kadangi mano noras padidėjo – tai, ko trokštu, virsta tikrove.
Aš visada esu Šviesos okeane ir tik daugiau ar mažiau atsiveriu pojūčiams.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasingumo dualumas ir vienovė“

„Aš – juodas taškas šviesos vandenyne“

„Pradedančiųjų klausimai – 7“

Klausimas: Ar būna kolektyvinis, grupinis Kūrėjo pajautimas?
Atsakymas: Yra dalinis, asmeninis suvokimas, ir yra grupinis. Mes kol kas esame asmeninio suvokimo etape ir stengiamės pereiti prie grupinio suvokimo.
Tai ir yra pasaulio ateitis, pradedant mūsų karta ir tolimesnėmis. Šiandien kabalos mokslas atsiskleidžia būtent per grupinį (pasaulinį) suvokimą.
Štai kodėl mes pradedame studijuoti knygą „Zohar“, kurią parašė grupė ir kuri atsiskleidžia tik grupėje. Būtinas žmonių tarpusavio ryšys – kaip Rabi Šimono grupėje, kuri parašė šią knygą.
Pasaulis stovi ant naujos epochos slenksčio, kai suvokimas turi tapti grupinis. Juk iš esmės visas pasaulis – grupė. Tas pats įvyko ir išeinant iš Egipto prie Sinajaus kalno.
Tarp žmonių tvyrojo neapykanta (hebrajų kalba sina), bet jiems buvo pasakyta: „Jeigu jūs dabar nepareikalausite Kūrėjo, tai čia, šioje neapykantoje tarp jūsų, būsite ir palaidoti“.
Nepaisant neapykantos, jiems buvo iškelta sąlyga – susivienyti tarsi būtų vienas žmogus su viena širdimi. Bet juk tai neįmanoma! Aš nekenčiu visų taip, kad net gresiant mirčiai negaliu į juos žiūrėti!
Štai tada ir atsiskleidžia Kūrėjas, Aukštesnioji jėga, kuri įveda taiką tarp šių priešingybių. Egoistinio noro gelmė iš apačios, ekranas iš viršaus – ir Šviesa, viešpataujanti juose. Tai ir yra dvasinis indas, kli.
Reikia pasiekti tokią būseną, kai, pirma, nekenčiame vienas kito, o antra, mylime vienas kitą, ir trečia, reikalaujame atskleisti davimo jėgas tarp mūsų.
Štai kas laukia mūsų kartos. Nuo šiol procesas juda globalaus vienijimosi link, todėl pradėjome „Zohar“ studijas.
Be jokios abejonės, mes tam jau pasiruošę. Tikime, kad ir pasaulis suvoks šią galimybę taikiu keliu…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Įkvėpkite mane dvasingumu!“

„Vaikai klausia – suaugę pavydi (6)“

„Kūrėjas – tarp mūsų“

Žmogus pradeda savo kelią kaip mažas gyvūnas, kuris tejaučia, gera jam ar bloga. Taip jis pajunta Šviesą kli – savo nore.
Tačiau pamažu jame atsiskleidžia rešimot (informaciniai duomenys), kurie, be analizės „gera-bloga“, priartina jį prie papildomos analizės „tiesa-melas“.
Gera-bloga tai natūralus kūrinijos pojūtis. Bet koks kūrinys reaguoja į gerą arba blogą poveikį: susitraukia arba plečiasi – kaip negyvoji gamta, išsiskleidžia ar susiskleidžia – kaip žiedas, gyvena ir miršta – kaip gyvūnas. Tai natūrali medžiagos reakcija į šviesą ar jos nebuvimą.
Kai kūrinija atskleidžia, jog priklauso nuo aplinkos ir ima su ja sieti pojūtį gera-bloga, tai joje ir kyla šis papildomas pojūtis: tiesa-melas.
Kūrinyje gimsta du skirtingi būdai (analizės), leidžiantys vertinti jo būseną, kuri priklauso:
– nuo aplinkos,
– nuo jo asmeniškai.
Tiesą-melą vertiname atsižvelgdami į visuomenės gerovę, o gera-bloga (saldu-kartu) – atsižvelgdami į savo gerovę.
Aiškinantis tarp vidinio ir išorinio noro (kli) mumyse vystosi „žmogus“, Adomas, kuris panašus į Kūrėją.
Žmogus nuo gyvūno mumyse skiriasi tuo, kad savo pojūčiais iškyla į „išorę“, į supančią jį visuomenę.
Žmogus tas, kuris sugeba pajausti Kūrėją, kažką aukštesnio – tai, kas ne jo kūne, o visuomenė, aplinka ar Kūrėjas yra vienas ir tas pats.
Nes egoizmui vienodai nerūpi tai, kas yra išorėje.
Kažko išorinio jutimas lyginant su savęs jautimu atskiria dvasinį vystymąsi nuo žemiškojo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nuo „lo lišma“ prie „lišma“

„Piramidė“

„Kūrėjas – kūrinio viduje“

Sakoma, kad viskas priklauso nuo noro. Taip pat sakoma, kad viską sukuria Šviesa, o noras – tai tik jos atspaudas.
Kaipgi šitaip? Esmė ta, kad kartais kalbama iš Šviesos, o kartais iš kli pozicijų.
Tačiau nereikia pamiršti, kad visada egzistuoja šis dvilypumas: niekada nekalbame apie Šviesą atskirtą nuo noro ir norą atskirtą nuo Šviesos.
Mes kalbame apie norą, keisdami savo formas, jaučiame Šviesą. Šias formas ir vadiname Šviesa.
Viena forma kitos formos atžvilgiu įvardijama kaip Šviesa prieš kli. Šviesa laikomas ir aukštesnės pakopos kli žemesnės pakopos kli atžvilgiu.
Juk kalbama apie sąlygines savybes. Aukštesnis – labiau duodantis ir todėl vadinamas Šviesa žemesniojo, labiau gaunančiojo, besivadinančiojo indu (kli), atžvilgiu.
Mes pripratome, kad indas turi būti kažkuo panašus į metalinį arba stiklinį, o pripildymas jo viduje – tai Šviesa. Tačiau dvasiniame pasaulyje visai ne taip.
Davimo savybė, esanti indo viduje, vadinama Šviesa. O gavimo savybė – kli.
Visa tai – noro savybės, ir kalbama tik apie jį, apie jo pakilimus ir nusileidimus. Jo aukštesnės formos vadinamos Šviesa, o žemesnės – kli.
Todėl Kūrėjas (Bore) taip ir vadinamas bo-re (ateik ir pamatyk). Juk mes Jį matome savo kli viduje. Davimo forma, atspausta kli viduje, vadinama Šviesa, Kūrėju.
Tai labai svarbios sąvokos, kadangi jos nukreipia mus į teisingą pusę, kad, išmokę teisingai elgtis su savo norais, atskleistume uždangą į dvasinį pasaulį.
Visi jie – tai tik įvairios gavimo arba davimo formos.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip rasti Šviesą?“

„Nematoma jėga, neleidžianti sustoti“

„Šviesos jėga“

Gali būti, kad 5% žmonijos aprūpins visą pasaulį tuo, kas „būtina egzistavimui“, o likusi dalis reklamuos dvasingumo svarbą.
Arba visa žmonijos užsiims išsitaisymu, o dėl to, kas „būtina egzistavimui“, dirbs po valandą per dieną.
Dvasinių ryšių tarp visų sielų vystymas – nepertraukiamas darbas. Kūrėjas turi atsiskleisti šiame pasaulyje, kitaip tariant, kiekvienas žmogus šiame pasaulyje turi būti įkvėptas tavo dvasingumo siekiu, svarba, ir atitinkamai įkvėpti tave savo noru. Priklausomai nuo įspūdžio, jūs panorėsite ir įstengsite susijungti.
Šiandien platindami kabalą esame tik pradinėje šio darbo stadijoje. Platinimas nėra paprastas žinių skleidimas (knygos, internetas, TV), o ryšių tarp kiekvieno žmogaus ir visų likusių užmezgimas, t. y., ištaisymo realizavimas.
Tą reikės atlikti visiems, juk ši ryšių sistema yra bendrame kli, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas, dvasinis pasaulis. Platinimas – tai galimybė kiekvienam įsijungti į ištaisytą sistemą.
Todėl mums būtina suvokti, jog kabalos platinimas – ne pareiga, o pats ištaisymo (ryšio tarp manęs ir pasaulio) veiksmas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Partnerystė su Kūrėju“

„Platinimas – dvasiniam pakilimui“