Klausimas. Sakote, kad mūsų laikais egoizmas skiriasi tuo, kad į pasaulį nusileido žemos sielos, egoizmas išaugo, šoktelėjo aukštyn. Ką turite omenyje?
Atsakymas. Turiu omenyje, kad pasiekėme būseną, kai mums reikia veržtis į Aukštesnįjį pasaulį.
Su mūsų mažu egoizmu, nukreiptu į tai, kaip daugiau užsidirbti ir kad kur nors pasisektų, šito nepasieksi. Per gyvenimą tau iškyla visokių tikslų, pirmenybių, vertybių, ir visą gyvenimą maskatuojiesi tarp jų.
Tačiau žemiški tikslai – tai ne egoizmas. Tikrasis egoizmas atsiranda dvasinės žmonių tarpusavio vienybės atžvilgiu – ten, kur rimtos kliūtys.
Klausimas. Ar yra egoizmas Kūrėjo atžvilgiu?
Atsakymas. Dar ir koks – noriu būti Jo vietoje! Juk Kūrėjas sukūrė egoizmą lygiu sau, todėl ego jaučia tokį impulsą.
Klausimas. Vadinasi, kabalistai turi ryšį su Kūrėju, ir jie nori Jį išnaudoti sau?
Atsakymas. Jei jau esi šioje sistemoje ir turi ryšį su Kūrėju, tai dvasinis egoizmas vadinasi „klipa“, ir tai visiškai kitokios, ypatingos kliūtys, kurias reikia ištaisyti.
#234982

Iš 2018 m. birželio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis

Buitinis ir dvasinis egoizmas

Artimas ryšys su Kūrėju

Yra pasakyta, kad „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“ – Šviesa yra absoliučioje ramybėje ir visada veika mus gėriu. Iš kitos pusės, kalbama: „Praris pabaisa ir išvems“, ir matome, kad ir kiek stengtumės – viskas pradingsta. Slenka mėnesiai, dirbame, stipriname  ketinimą, kiek leidžia mūsų jėgos, o negauname jokios naudos.
Tačiau negali būti, kad gamtoje būtų veiksmas, kuris neduotų jokio rezultato  –  nei gero, nei blogo. Žinoma, rezultatas visada yra ir niekur nedingsta. Tik atrodo, kad jis išnyksta: užsimiršta ankstesni veiksmai ir mintys, kiekvieną akimirką aš – tarsi naujas žmogus.
Kur gi visa tai saugoma? Mūsų nore, pačioje jo gilumoje! Jeigu atliekame kažkokį veiksmą su savo noru, ketinimu, pastangomis, su visa tikrove, kurią piešia mums šis noras, teisingas jis ar neteisingas, jis jau nedingsta.
Viską, ką daro bet kuris žmogus, kiekvienas kūrinijos elementas, bet kuri jos dalelė: negyvoji, augalinė, gyvūninė, žmogaus pagal savo lygį –  viskas praryjama į Malchut vidų, to pačio noro, kuris egzistuoja kūrinyje.
Jei žmogus siekia įgyti davimo jėgą, jo veiksmai tampa ypatingi. Netgi jei jis kol kas veikia dėl savęs (lo lišma), pamiršta apie tai, kad turi suteikti Kūrėjui džiaugsmo ir nežinia, kada jis to pasieks.
Visus žmogaus veiksmus (grupėje, mokslo atžvilgiu), kol kas visiškai egoistinius, praryja „blogoji jėga“ (klipa), t. y. jo egoistiniai troškimai, kuriuose jis tą akimirką veikė. Jo norai ir mintys buvo nukreiptos savo naudai ir veiksmas išėjo egoistinis, tačiau viskas išlieka, niekas nedingsta. Juk vis tik žmogus stengėsi toje būsenoje, kuri jam buvo suteikta, todėl turi palaipsniui augti.
Kai jis pasiekia etapą, kuriame visų pastangų suma, jo stengimasis ir grupė, kurią jis susiorganizavo, duoda rezultatą – tuomet visos jo sankaupos, kurios saugomos bloguose noruose, netgi be jo žinios, staiga išryškėja ir išplaukia ištaisytų norų pavidalu. Tada jis gauna juos ir su jais juda pirmyn.
Taip vyksta visą laiką, ir tai labai svarbus principas. Turime suprasti, kad kiekvienas veiksmas, net ir egoistinis, yra naudingas. Visi mūsų veiksmai, atlikti per daugelį mėnesių, galiausiai susikaupia, kad staiga atsiskleistų.
O kai žmogui kartais pasiseka kažkiek daugiau siekti davimo, netgi dar „lo lišma“, bet jau arčiau „lišma“, jis visada pradeda geriau suprasti bei jausti praeitį ir suvokia, ką jis praėjo, kas su juo nutiko.

Iš 2011 m. liepos 19 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visus nusikaltimus uždengs meilė

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiau žinojimo

Kaip mokomasi skraidyti

Klausimas: Kodėl Kūrėjas mano atžvilgiu dalinasi į tokią daugybę visokiausių jėgų – kad galėčiau palyginti Jį su įvairiais savo norais bei savybėmis, kad galėčiau Jį suvokti?
Atsakymas: Tai teisinga. Jeigu mano ego, norai mėgautis, yra aukščiau Kūrėjo, tai vietoj Jo, pradedu priešais save įsivaizduoti stabus, t. y. kažkokias kitas jėgas, bet tik ne Kūrėją.
Mano neištaisytų egoistinių norų atspaudas atrodo man kaip „kiti dievai“. Jeigu tam tikro noro atžvilgiu neduodu, jei neveikiu ištaisyta forma, tai ta forma, kurioje mano noras piešia man Kūrėją, – vadinama „stabais“.
Tai skirtumas tarp 10 netyrų sfirų (klipa) ir 10 šventumo (davimo) sfirų. Jeigu žvelgdamas pro jas iš savo neištaisytos Malchut įsivaizduoju sau neištaisytą Keter, tada šitai vadinama „kitais dievais“, stabais. O tai, kokią sfirą Keter matau žiūrėdamas iš ištaisytos Malchut, yra vadinama Kūrėju.
Jis atitinka tą pakopą, ant kurios galiu susisiekti su Juo, atverti Jį. Tačiau tai − ta pati aukštesnioji jėga, tik ji atitinka mano pakopą. Todėl „stabai“ – tai neištaisytos formos, kuriose man vaizduojama vienintelė aukštesnė jėga, pagal tai, kaip ją piešia ego mano ydų viduje.
Todėl, jeigu žmogus teisingai žiūrės į visas šių „stabų“ formas – jos virs jam rodyklėmis kelyje. Jis supras, kad nieko nėra sukurta veltui ir būtent pasitelkęs jas galės eiti pirmyn. Kaip parašyta: „Faraonas“ priartina mus prie Kūrėjo.
Būtent pereidamas nuo vieno klaidingo stabo prie kito priartėju prie tiesos! Kad ir kaip tai būtų nemalonu ir priešinga tikrajai būsenai – bet būtent su šia priešingybe galime dirbti. Juk kol kas neturime ryšio su davimu, „šventumu“.

Iš 2011 m. liepos 7 d. iš pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį „Ką reiškia kiti dievai darbe“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Naujas šventumo ir netyrumo apibrėžimas

Reikia suprasti, kad be baimės, kuri yra teisingas santykis su Kūrėju, – mums daugiau nieko nereikia! Nuo to ir prasideda žmogaus darbas, kai jis ima atskirti „šventumą“ (davimą) nuo „netyrumo“ (klipos, egoizmo).
Būti šventume – reiškia visą laiką rūpintis tuo, kad Kūrėjas mus palaikytų ir leistų išlaikyti teisingą požiūrį Jo atskleidimo, Jo meilės mums pasireiškimo atžvilgiu. Šis rūpestis nuolatos turi būti apėmęs žmogų, juk jeigu šiame kelyje žmogus palūš ir kurią nors sekundę būdamas kokios nors būsenos mes šį darbą, tai iš karto kris į egoizmą, į klipą.
Jis iš karto ims naudotis Kūrėjo geru ir mylinčiu santykiu jo atžvilgiu – dėl naudos sau. Jeigu jis bent akimirką pasimėgaus šia meile dėl savęs – tai jau klipa.
O jeigu jis baiminasi, ar sugebės visą atsiskleidžiančią Duodančiojo meilę paversti į atsakomąjį ryšį Jo atžvilgiu, norėdamas grąžinti Jam tokią pat meilę ir davimą, tai tada šitai yra „šventumas“.
Tokiu būdu žmogus pakelia save į tokį „šventumo ir netyrumo“ lygmenį, kuris apibrėžiamas jo gebėjimu priimti Kūrėjo meilę. Jeigu jis tai daro tik bijodamas, jog negrąžins tokios paties santykio, – tai šitai vadinasi davimu, „šventumu“. Bet jeigu jis nori pats mėgautis Kūrėjo meile – tai laiko šitai „netyru noru“, klipa.
Tai vadinama „ekranu“, kurį jis visą laiką turi saugoti virš savęs ir rūpintis tuo, kad tik „atspindėtoje Šviesoje“ atskleistų Šviesą, Kūrėją. Ši atspindėta Šviesa ir apibrėžia „baimės“ pakopą.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką gi tu išsirinksi?

Ilgas kelias į baimę

Visi pasauliai – mano viduje

Klausimas: Kodėl kabalos mokslas taip ilgai buvo paslėptas nuo masių? Ar todėl, kad nepakenktų tiems, kurie dar nepasirengę? Ir kas pasikeitė dabar, kad jau esame pasirengę ir jis gali mums padėti?
Atsakymas: Žmonės galėjo pradėti ją naudoti egoistiškai, kad paprasčiausiai gautų iš jos malonumą. O tai – klipos, nešvaraus naudojimo, rūšis.
Reikalas tas, kad kol žmogaus noras nesubrendo kabalos mokslui, jam neverta artintis prie jos, nes jo nesubrendęs noras paverstų kabalą į visai kitą užsiėmimą. Matome, kiek žmonių kabalos vardu vadina (ir parduoda) įvairius tikėjimus, religijas, meditacijas. Bet jeigu noras subrendo dvasiniam vystymuisi, tuomet jis nukreipia žmogų tame bendrame sielų lauke, kurį užpildo Šviesa, ir žmogus tarsi elektros krūvis lauke juda ir pasiekia reikiamą vietą. Taip žmogus vystosi.
Todėl per visą istoriją mums teko laukti, kol žmonių norai daugiau ar mažiau išsivystys, ir bus galima jiems atskleisti kabalos mokslą. O dabar jau nuo kiekvieno žmogaus priklauso, kaip jis save realizuos.
Bet kabala buvo slepiama, kol sielos nebuvo subrendę ją naudoti. Žmogaus noras nebuvo jai pasirengęs, dar nebuvo aišku, į ką jis nukreiptas. Tuo metu, kai noras pasiekia brandą, tampa aišku, kam jis priklauso: savęs paties ištaisymui, kabalos mokslui, ar masėms, kurios paprasčiausiai seka paskui kabalistus.
Bet kol visos sielos nebuvo visiškai susimaišę vienos su kitomis, nebuvo įmanoma to pasakyti.

Iš 2011 m. vasario 20 d. pamokos pagal straipsnį „ Pratarmė knygai Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ištaisyti egoizmą – nedraudžiama

Piramidė

Visgi kodėl kabala buvo uždrausta?

Klausimas: Kaip nore mėgautis gali atsiskleisti jam visiškai priešinga savybė, kuri tarsi jį sunaikina?
Atsakymas: Jeigu tai būtų dviejų tipų medžiaga: materija ir antimaterija – tai iš tikrųjų jų nebūtų galima sujungti kartu. Bet jeigu medžiaga ir priešingas jai ketinimas, tada yra įmanoma. O be to, šitai galiu atskleisti tik esant vienai sąlygai: kad galiu juos sujungti tik vidurinėje linijoje.
Todėl mano prigimtinis noras mėgautis ir ketinimas duoti veikia dviejose skirtingose plotmėse: vienas nore, o kitas – ketinime. Ir visi mano išskaičiavimai, visa mano vidinė kova skirta tam, kad juos sujungčiau draugėn.
Tarkim, aš turiu norą mėgautis, kuriame gyvenu. Be jo gaunu ketinimą duoti, kuris gali būti:
1) žemiau noro mėgautis
2) viename lygyje su juo
3) aukščiau jo.
Dabar turiu juos kažkaip sujungti. Ketinimą gaunu tik iš „Šviesos, grąžinančios į šaltinio“, supančios Šviesos. Aš ją galiu pritraukti, tik turėdamas siekį duoti, „tašką širdyje“, kurį vystau padedamas grupės.
Aš, grupė ir mano noras mėgautis – visa yra mano nore ir susijungia draugėn. Jeigu mano noras pagal svarbumą lieka apačioje, o grupė ir „taškas širdyje“ viršuje, ir iš jų duoti, tai pakeliu šitą savo prašymą (MAN). O kaip atsaką į savo prašymą aš gaunu supančią Šviesą, kuri man suteikia ketinimą duoti.
Dabar, gavęs ketinimą duoti, galiu rinktis:
1) nuleisti jį žemiau savojo noro, tai yra, panaudoti jį dėl savo noro mėgautis, dėl naudos sau − tai vadinama netyrumu, klipa.
2) ketinimą laikyti viename lygmenyje su noru, juos sujungti – tai neišsiaiškinta būsena.
3) ketinimą iškelti aukščiau už norą – tai „šventumas“, davimas.
Būtent toks yra mano darbas – išsirinkti, kurioje iš šių trijų būsenų gebu būti.
Jeigu žmogus atkreips dėmesį ir pajaus, kas su juo iš tiesų vyksta, tai supras, kad jis visą laiką gali rinktis, tarsi būtų ant svarstyklių lėkštės. Iš vienos pusės – gavimas, iš kitos – davimas, o viduryje – klausiantis aš: ką pasirinkti?!

Iš 2011 m. sausio 21 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kurianti mintis

Universali gamtos formulė

Laisvas davimo veiksmas

Klausimas: Ar dvasiniame kelyje turiu ieškoti kančių, ar atvirkščiai – jų vengti?
Atsakymas: Apie kančias niekada nereikia galvoti. Jeigu žmogus jaučia kančias, tai jis privalo žinoti, kad jo blogų pojūčių metu virš jo viešpatauja bjaurastis, klipa.
Nes iš Kūrėjo nekyla kančios. Jis yra geras ir kuria gėrį. Viskas, ką jaučiu, yra iš Jo, nors man ir atrodo, kad mane veikia iš įvairių pusių.
Taigi, jeigu mano pojūčiai priešingi gėriui, jeigu jie yra nemalonūs, kvaili, reiškia, kad mane valdo klipa, egoistinis noras. Jis neutralizuoja Kūrėjo gerą poveikį ir paverčia jį iš šviesos į tamsą. Todėl man ir blogai.
Taigi, bloga savijauta yra tam, kad man parodytų, kiek aš paniręs į blogį. Tai mane turėtų stumtelėti į tai, kad aš pakreipčiau savo pojūčius į gėrį. Ir jeigu esu teisingoje aplinkoje, galiu iš karto to pasiekti. Grupės palaikymas skatina mane nedelsiant pakeisti blogus pojūčius į gerus.

Iš 2011 m. sausio 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie bausmę

Veržtis pirmyn net nuo lengvo pliaukštelėjimo

Kaip įgyti Aukščiausiąjį protą

Klausimas: Ruošdamiesi kongresui jaučiame, kaip sunku gauti jėgų iš aplinkos. Kaip atliekant fizinius veiksmus, neprarasti ryšio su vidiniu tikslu?
Atsakymas: Pirmiausia, gerai, kad žmonės jaučia ketinimo trūkumą, juk be vidinės sudedamosios dalies, t. y. ketinimo duoti, išờrinės pastangos siekiant atskleisti Kūrėją negali būti sėkmingos. Kur gi gauti teisingą ketinimą susijungti ir sukurti ryšį, kurio viduje veiksime?
Reikia stengtis – kaip stengiasi mažas vaikas būti suaugusiu – iš visų jėgų išlaikyti ketinimą ir nepamiršti, kad visus išorinius veiksmus atliekame remdamiesi vidinėmis pastangomis. O kiek tai pavyks, jau nepriklauso nuo mūsų sėkmės.
Galbūt mums norima parodyti, kad mes iš tikrųjų esame maži ir nesėkmingi, idant liautumėmės savimi didžiavęsi ir pajaustume, kad be pagalbos iš aukščiau mumyse ketinimas nesusidarys, kad savo jėgomis negalėsime susijungti.
Jei sugebėtume susitvarkyti patys, mums nereikėtų Kūrėjo ir nepasiektume būsenos „eime pas faraoną“.
Iš esmės, žmogus niekada neturėtų skųstis gaunamomis būsenomis. Jos atsiskleidžia kaip judėjimo į priekį pasekmė, todėl visada yra teisingos. Klausimas − kaip su grupės pagalba sugebėti sukurti su jomis teisingą santykį.
Daugeliu atvejų priekaištaujame sau dėl praeities: pasielgėme neteisingai, negerai, praleidome, nesugebėjome ir t. t. Taip veikia netyra jėga/klipa, kuri grąžina mus į praeitį. Tas pats ir kalbant apie nusivylimą savo savybėmis: kokia prasmė kaltinti save, jeigu iš anksto aišku, kad esame egoistai ir kaskart tik tai atskleidžiame? Virš šios būsenos turime suformuoti teisingą požiūrį.
Todėl viskas priklauso nuo pastangų. Gali būti, kad žmogus yra nepatenkintas ir norėtų kažko kito, bet tai nesvarbu, nes pojūčiai nusileidžia iš aukščiau. Naujokams parodoma, kaip jiems sekasi, palaikant ir skatinant juos lyg mažus vaikus. O tiems, kurie juda į priekį, parodo jų trūkumus ir klaidas, kad… ne patys taisytųsi, o reikalautų ištaisymo. Taigi visos reakcijos mums yra naudingos.
Vertėtų atskirti žmogaus vidinį darbą grupės atžvilgiu nuo veiksmų organizuojant mokymąsi, kongresus, platinimą. Jie skiriasi: vidiniai pakilimai ir kritimai neturi daryti įtakos išoriniam darbui. Turi būti dienotvarkė/programa pagal kuriuos dirbame, nors ir nėra noro.
Vidiniame darbe stengiamės, kiek galėdami, o kokį pojūtį (gerą ar blogą) gauname priklauso nuo to, ką būtent mums reikia pajausti. Jeigu nejaučiame įkvėpimo, susižavėjimo ir bendro palaikymo, reiškia tokiais pojūčiais mums padeda atsijungti nuo egoizmo.
Nusivylimas patiriamomis būsenomis rodo žmogui, kad egoistiniai norai nepalaiko jo ir žmogus natūraliai nuo jo nusisuka. Pats egoizmas padaro taip, kad jo atsisakome ir tai vadinama „pagalba prieš save patį“.
Dirbant patiriamas mumyse nemalonus jausmas yra pagalba iš priešingos pusės, kol nesugebėsime pakilti virš savo prigimties ir pažiūrėsime į ją iš aukščiau, kartu su Kūrėju. Tai reiškia, kad aš su Kūrėju stoviu prieš faraoną. Tuo pačiu pakylu virš jo ir pereinu machsomą.

Iš 2010 m. gruodžio 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Branginkite kiekvieną minutę

Kaip tapti didvyriu

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Knyga „Zohar“. Pratarmė. Skyrius „Itro“, straipsnis „O tu žvelk į veido paslaptį“, 100 p.: Dovydo giminėje spalvų įvaizdžiai keičiasi į priešingus. Todėl apsiriko Šmuelis, kaip parašyta: „Nežvelk į jo išorę“. Nes Eliave buvo kita pusė, tai, ko nebuvo Dovyde. Dovydo bruožai paslėpti, nes kitos pusės bruožai įlieti į jo bruožus, kitos pusės įvaizdis matomas nuo pat pradžių ir jis akimirksniu iškyla prieš akis, ir širdis baiminasi ir dreba.
Mes klystame: labai stengiamės, kad suprastume, apie ką kalba „Zohar“, bet žymiai mažiau stengiamės dėl ketinimo, minčių apie tai, jog turime susijungti ir tarpusavio ryšyje atskleisti „Zohar“. Juk tik tiek, kiek tarpusavyje susijungsime, tiek ir atsivers mums Kūrėjas, visiškai nepanašus į tą, kurį galime įsivaizduoti iki susijungimo.
Mūsų susijungimas – tai bilietas, leidžiantis pamatyti ir pajausti dvasinius įvaizdžius ir savybes, apie kurias pasakoja „Zohar“. Visa tai kartu mums pateikia Kūrėjo paveikslą. O jei be tarpusavio ryšio paieškų norime atpažinti tai, ką studijuojame, – tai vadinama išoriniu mokymusi, klipa, mirtinais nuodais.
Jei besimokydamas stengiuosi įžvelgti vaizdą to, ką mokausi, – tai klipa. O jeigu aš pirmiausiai noriu tą vaizdą atverti per susijungimo su grupe, su aplinka prizmę, ir tik po susijungimo stengiuosi atskleisti tą dvasinį paveikslą, apie kurį kalba „Zohar“ – tada tai šventumas, davimas, dvasingumas. Juk galų gale aš ieškau susijungimo / davimo formos, ir tai svarbiausia. Pirmuoju atveju aš ieškau gavimo paveikslo / formos.
Todėl pirmiausiai reikia susirūpinti tuo, kaip aš pereinu šią prizmę, – ketinimu, susijungimu su grupe ir aplinka. Tai labai svarbu! Be to neverta atversti knygos „Zohar“, juk ji gali tapti arba mirtinais nuodais, arba gyvybės eliksyru.

Iš 2011 m. sausio 5 d. pamokos pagal knygos „Zohar“ pratarmę.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvybės eliksyras arba mirtini nuodai

Lakmuso juostelė dvasingumui

Žmogus – tai ryšio formulė