Pateikti įrašai su klipot žyme.


Kas yra bloga dvasinė šaknis?

Pasaulio struktūra

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra bloga dvasinė šaknis?
Atsakymas. Mumyse nėra blogų šaknų. Tėra artimesnės ar tolimesnės nuo Kūrėjo.
Blogos šaknys, vadinamosios „klipot“, yra tik tamsiųjų pasaulių sistemoje. Jie yra Kūrėjo rankose ir nurodo mums į priešingas joms savybes. Be jų to nesuprastume. Visada esame tarp juodo ir balto.
#237963

Iš 2018 m. rugpjūčio 19 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Nuo ko saugo klipa?

Kabala

Klausimas: Nuo ko mus saugo klipa (žievė, netyra jėga)?
Atsakymas: Klipa saugo mus nuo Kūrėjo! Būdami išdidūs negalime su Juo susijungti, ir visada vystomės veikiami dviejų jėgų: viena jėga padedant Šviesai vysto mane viduje, o kita laiko ir stabdo mane, kad likčiau savo nore mėgautis dėl savęs – tai ir yra klipa.
Tačiau, kai išaugame iki kitos būsenos, reikia nuimti ir išmesti klipą, kad galėtume vartoti subrendusį vaisių – žmogaus maistui. Todėl priimta nuo vaisių nulupti žievę ir jos nevalgyti…

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis

Visi pasauliai – mano viduje

Gyvenimas – tai susiliejimas su Kūrėju

Komentarų nėra

Lynu – tiesiai pas Kūrėją

Dvasinis darbas, Grupė, Kūrėjas

Visas blogis mums paruoštas dar sielos dužimo viršuje metu. Todėl kaip galima sakyti, jog kūrinys nusideda, jeigu jis yra Kūrėjo kūrinys, Jo veiksmų rezultatas?
Kad ir ką žmogus darytų, tai visada bus Kūrėjo pasekmė. Visada galima nurodyti šaltinį, iš kurio viskas kyla.
Net ir Jis pats pripažįsta, kad sukūrė Blogį ir tiktai Blogį – „Aš sukūriau Blogį“ (Barati jecer ha ra!)
Vienintelė valios laisvė, leidžianti mums rinktis tarp gėrio ir blogio ir pareikalauti Kūrėjo ištaisyti blogį mumyse, realizuojama per aplinką.
Kreipdamasis į grupę žmogus pamatys, jog turi savyje „tuščią erdvę“, nepriklausančią nei Kūrėjui, nei kūriniui, – „klipat noga“. Ten nėra nei gėrio, nei blogio, tu ją formuoji savo laisva valia.
Dirbdamas su grupe pamatysi, jog yra kažkas, ką Kūrėjas tau paliko, kad priimtum sprendimus. Tai ypatingas, tavo nepriklausomybės taškas.
Tu vadinsies žmogumi, jeigu iš šio „balto“, laisvo taško imsi formuoti Kūrėjo pavidalą, apsispręsi, jog nori tapti tokiu kaip Jis.
Tačiau tau dar teks atskleisti šį tašką. Kol kas tavyje atsiveria dužimo rešimo (prisiminimai).
Šis taškas jau yra ekrano užuomazga, o jį tu turi suformuoti iš rešimo. Šis taškas atsiveria mums dirbant su grupe.
Savo vidinėmis pastangomis valome įvairiausių žievių (klipot) ir įpročių antplūdį – ir staiga po jomis randame Kūrėjui nepriklausančią vietą. Tai iš tiesų stebuklas.
Šiame taške žmogus turi pasakyti:„Nuo manęs priklauso visas pasaulis. Aš savo sprendimu kiekvieną akimirką lenkiu jį į gėrio arba į blogio pusę“.
Tada žmogus visą laiką it akrobatas stovi ant lyno ir kas kartą, kad nenukristų, turi priimti naują sprendimą į gėrio pusę. Tai reiškia, kad kiekviena akimirką jis pasirenka eiti tiesos keliu.
Todėl Baal Sulamas sako, kad kelias pas Kūrėją – itin plonas siūlelis, ir juo žengiantis žmogus turi labai saugotis, kad nepalinktų nei į dešinę, nei į kairę.
Bet visa tai tik su sąlyga, kad jis atveria lyno pradžios tašką – savo pasirinkimo laisvę darbe su aplinka.
O po to visi kiti taškai, kuriais jis žingsniuoja, – tai jo teisingo susijungimo su aplinka, kurią jis pasirenka realizuodamas valios laisvę, taškai.
Žmogus pats formuoja šią virvę – iš taškų, kuriuos atveria. Jis pats jais žengia, nes kaskart pats palinksta ir palenkia visą pasaulį į gėrio pusę.
Juk priešais jį nieko nėra – nei paties taško, kurį jis atveria, nei iš šių taškų sudaryto lyno – tiesaus kelio Kūrėjo link. Juk jis nesidriekia mums nuo Kūrėjo.
Mes gauname tik rešimot, kurie liko kiekvienoje pakopoje leidžiantis iš viršaus žemyn. Bet lyno nėra, mes patys jį formuojame iš apačios į viršų. Galų gale būtent jis ir vadinasi „žmogumi“.
Visi tie parcufai, kuriuos atkuriame iš apačios į viršų, – tai ne tie parcufai, kurie egzistuoja leidžiantis iš viršaus žemyn.
Juk kildami pakopomis mes kiekvieną pakopą atveriame 620 kartų didesnę nei ji buvo leidžiantis žemyn. Tai visiškai kita pakopa, mes patys ją formuojame.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šiame pasaulyje nuodėmių nėra“

„Vakar-šiandien-rytoj“

Komentarų nėra

Kas yra klipa?

Kabala

Klausimas: Kas yra klipa?
Atsakymas: Nekudim pasaulyje sudužus kelim (norams), tie sudužę norai, kuriais galima naudotis, yra atrenkami ABEJA pasaulių kūrimui.
O viskas, kas liko po šios atrankos, vadinasi klipa (žievė), netyrais norais.
Klipa – tai norai, kurių negalima naudoti (ištaisyti) iki pat Taisymo proceso pabaigos.
Klipa atsiranda aiškinantis ligos priežastį ir atskiriant ją nuo viso likusio kūno.
Serga visas kūnas (sudužusi siela) – skauda ir galvą, ir kojas, ir rankas, ir širdį, ir plaučius, visur jaučiamas tam tikras skausmas. Bet kodėl?
Išsiaiškinu, jog yra kažkokia mažytė negaluojanti sritis, kuri nuodija visą kūną, nes organizme viskas susiję.
Ir jeigu tą dalį, kurioje yra ligos šaltinis, atskiriu nuo viso likusio kūno, tai ta dalis vadinasi klipa.
Visą likusį kūną galima atgaivinti, ištaisyti – išskyrus šią sugadintą dalį. Ir aš visą laiką rūpinuosi, kad ši bloga dalis nesusimaišytų su kūnu, netrukdytų jam ir vėl neimtų skleisti jame ligos. Toks tad mūsų darbas su klipot.
Mes kaskart išaiškiname jas kiekvienoje savybėje, juk sielos kūne ši liga pažeidė kiekvieną ląstelę, kiekvieną organą, ir man reikia atskirti ligos šaltinį, o tai, kas liko – išvalyti ir ištaisyti.
Ir tada aš atstatau viską, kas tik įmanoma, išskyrus šią ydingą vietą, kurią išraunu, atskiriu nuo savęs.
Kitaip tariant, klipa tai norai, kuriuos man reikia išaiškinti, atskirti nuo sveiko kūno ir daugiau nesinaudoti, tada galėsiu ištaisyti kūną.
O kai atlieku šį darbą visu 100% ir visiškai padaliju norus į dvi  atskiras dalis: į sveiką ir sergančią – ateina Taisymo pabaiga (Gmar tikun), ir matau, jog klipą taip pat galima ištaisyti.
Kaip sužinosiu, kur geri norai, o kur klipa? Ateina AB-SAG Šviesa ir nuo klipos atskiria norus, kuriais galima naudotis.
Kiekviename nore ji mums parodo, ar noras „kad duotų“, ar „kad gautų“. Tai leidžia mums nustatyti kiekvieno noro vietą ir pagal jų panašumą Šviesai sukonstruoti iš jų kopėčias.
Kai Šviesa nušviečia norus, iš karto matyti, kurie iš jų Šviesos atžvilgiu artimesni, o kurie tolimesni, arba iš viso jai priešingi. Ir kad tai pamatytume, mums tereikia Šviesos!

Iš 2010-04-19 d. pamokos pagal knygą „Bei Šaar Kavanot“

Komentarų nėra

Gyvenimas – tai susiliejimas su Kūrėju

Kabala, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Ką gi vadiname gyvenimu ar mirtimi? Kabalos moksle šios sąvokos apibrėžiamos tik kalbant susiliejimo su Kūrėju atžvilgiu.
Būsena, panaši į Kūrėjo, vadinasi gyvenimu, o priešinga Jam – mirtimi.
Todėl egoistiniai norai (klipot) vadinasi mirusiais, o „mirtini nuodai“ – tai jėga, skirianti Kūrėją ir kūrinį.
Mirtis nėra egzistavimo praradimas kaip kad stebime mūsų pasaulyje formos išnykimą (mūsų pakopoje).
Kadangi visa, kas sukurta, noras, keičiasi tik „atitolimo – suartėjimo“ su Kūrėju atžvilgiu, keičiasi tik kūrinio ketinimas duoti, o visur kitur, savo nore, nesikeičia, tad atitolinimas nuo Kūrėjo, susivienijimo su Juo praradimas, vadinasi mirtimi.
O susivienijimas su Kūrėju, davimo savybės įgijimas vadinasi „gyvenimu“.
Straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“ Baal Sulamas rašo, kad kabalos mokslas – tai priemonė, skirta atskleisti Kūrėją kūriniams šiame pasaulyje. Atskleisti Kūrėją reiškia savybėmis tapti panašiu į Jį.
Nors gyvename negyvos, augalinės ir gyvūninės materijos pasaulyje, tačiau žmogaus lygmenyje supanašėję su Kūrėju, juntame save ir savo egzistencija amžiną ir tobulą – kaip Kūrėjo.
Kabalos mokslas keičia mus tol, kol pakylame į kitą lygmenį, pakopą – tada matome, kad mes ne išnykstame, o keičiame savo egzistencijos lygmenį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ir tai ne gražūs pažadai!“

„Pajusti amžinybės alsavimą“

„Amžinasis gyvenimo apytakos ratas“

Komentarų nėra

Protas turi remtis jausmais

Dvasinis darbas

Aiškindamas knygą „Zohar“ kabalos terminais, Baal Sulamas norėjo, kad vystytųsi ne mūsų protas,  o  siela.
Tai problema, nes kabalistinė kalba labai tiksli ir logiška, mokslinė ir sausa, ir yra pavojus, kad žmogus ja susivilios.
Ypač tai aktualu mūsų laikais, kai egoizmas stipriai išsivystęs (o jis remiasi žemiškuoju protu), todėl šiuolaikinis žmogus linkęs ieškoti mokslinio paaiškinimo, o ne bandyti pajusti Aukštesnįjį savo ištaisytuose noruose. Vadinasi, gaudamas paaiškinimą, žmogus rizikuoja pakliūti į netyros jėgos (klipa) pinkles.
Juk jeigu jis viską priims pernelyg racionaliai ir vykstančius reiškinius pradės aiškinti, nesiedamas to su savo pojūčių ištaisymu, jis nesieks dvasinio pasistūmėjimo, o pasitenkins žemiškojo proto lygmens aiškinimu. O tai stabdys jo dvasinį vystymąsi.
Be to, jis gali supainioti ir tuos, kas nesupras, jog už gražių žodžių nėra jokio dvasinio tobulėjimo, tik abstrakčios žinios.
Todėl mano mokytojas Rabašas vedė pamokas taip, kad mokiniai išeidavo sutrikę ir nesuprantantys, –jie nesiekė gauti išgrynintų žinių, o laukė, kada pajus skaitomą medžiagą.
Bet yra ir kitas dėstymo būdas, kai mokinys džiaugiasi po pamokos, kad gavo kažkokių žinių ir geba viską gražiai susieti į vieningą pasaulio vaizdą.
Tai du visiškai skirtingi būdai. Tačiau gyvenimas viską sustatys į savo vietas – pasaulinė krizė, kančios, problemos, egoizmo vystymasis privers nusivilti mokslu.
Žmonės taps išmintingesni – juk kokia nauda iš abstraktaus žinojimo, kuris neišsprendžia mano problemų. Turiu atskleisti dvasinį pasaulį ir pajusti jį, o ne kurti teorijas iš to, kas išdėstyta knygose. Tik kai protas auga per jausmus, įmanoma atskleisti tikrąją gamtą, Kūrėją.
Nes kai vietoje tikro dvasinio darbo vystomas tik protas, tuomet tai vadinasi: „Daugiau proto nei veiksmų“ („chochmato merube mi maasav“), ir tai stabdo žmogaus dvasinį vystymąsi.
Jis lieka postringauti visiškoje tamsoje, nejausdamas to, apie ką kalba. Todėl kiekvieną noriu apsaugoti nuo susižavėjimo abstrakčiais komentarais ir linkiu siekti tik ištaisymo, realaus atskleidimo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Atverti save Šviesos poveikiui“

„Įsigilinti į kabalos mokslą“

„Į visus klausimus atsako Šviesa“

Komentarų nėra

Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas: Pasakyta, kad „šis pasaulis“ – pats žemiausias Asija dvasinio pasaulio laiptelis. Tai kas gi yra mūsų pasaulis, kuriame gyvename?
Atsakymas: Mūsų pasaulis neegzistuoja dvasiniame pasaulyje, jis – mūsų įsivaizduojama „realybė“. Turime pasiekti pirmąjį, patį žemiausią dvasinio pasaulio laiptelį, o nuo jo jau imsime kilti tarsi plonyčiu Šviesos vamzdeliu į viršų, į savo šaknį.
Dabar mums atrodo, jog esame didžiuliame pasaulyje, Visatoje, bet visa tai kaip taškas, atspaudas, žemiausio dvasinio laiptelio šešėlis. Jis pats neegzistuoja, kaip neegzistuoja šešėlis pats sau.
Tačiau mes „gyvename“ šio šešėlio viduje, kaip gyvename sapne, kol vietoj šešėlio nepasieksime originalo, pirmosios dvasinės pakopos, kuri vadinama „Šis pasaulis“, o tai ir yra dvasinių pakopų pradžia.
Sudėtingiausia – pakilti ant šios pirmosios pakopos, juk ji visiškai priešinga mums, o todėl – paslėpta. Jeigu tau pasakytų, kad gausi galimybę duoti kitiems viską, net savo gyvenimą – argi tu pagalvotum, jog verta to siekti?
Todėl nuo tavęs tai slepia „netyros jėgos“, apgaudinėja pagal principą „žievė (klipa) saugo vaisių“. Klipa (netyra jėga) sako tau: „Verta atskleisti dvasinį pasaulį, čia malonumas!“ – ir tu tiki ja! Taip ji padeda tau ateiti pas Kūrėją.
Žmogus svyruoja: tai veržiasi į dvasingumą, tai abejoja, ar yra kas nors gero ten, o tuo metu, eina pirmyn. Bet svarbiausia – leisti Šviesai dirbti su tavimi.
Atlik viską, ką parašė Gydytojas, leisk jam atlikti operaciją. O mes gudraujame ir neleidžiame Šviesai dirbti su mumis…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Be operacijos išgydyti neįmanoma“

„Suderink save su Begalybe!“

„Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!“

Komentarų nėra

Kaip pakilti ant aukštesnės pakopos

Dvasinis darbas

Klausimas: Kaip taip gali būti, kad žmogus pateisina visa, kas vyksta šiame pasaulyje?
Atsakymas: Yra už mūsų pasaulį aukštesnė pakopa. Sakykime, kad esame Asija pasaulio malchut, bet yra aukštesnė pakopa – Asija pasaulio jesod (žr. Baal Sulamo „Įvadas į knygą Zohar“). Visa, kas egzistuoja šiame pasaulyje, ateina pas mus iš šios aukštesnės pakopos.
Pakilti į šią pakopą reiškia prilygti jai, susijungti su ja, anuliuoti save jos atžvilgiu, mylėti ją, tapti tokiam, kaip ji.
Argi galiu susijungti su tuo, ko nekenčiu? Ne! Kitaip tariant, norint pakilti į aukštesnę, kitą pakopą – reikia sutikti su viskuo, kas vyksta šioje pakopoje (tavo pasaulyje), nes viską gauni iš tos aukštesnės pakopos.
Mums teks anuliuoti savo egoizmą ir su aukštesniąja pakopa susilieti visur kur. Ne su aukštesniąja pakopa turėtum nesutikti, tau turėtų būti skaudu tik dėl vieno – kad dar turi neištaisytų norų (klipot, savyje), trukdančių tau realizuoti (savo pasaulio) visišką ištaisymą. Tai jų reikia nekęsti, o visa kita – mylėti.
Be to, neapykanta klipot atžvilgiu turi būti tiksliai nukreipta, suprantant, jog tai kairioji linija, ateinanti iš Kūrėjo. Reikia norėti ne sunaikinti jas, o – ištaisyti.
Visiškas sutikimas su Kūrėju – būtina susiliejimo (susijungimo, pakilimo) su Juo sąlyga.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aš – juodas taškas šviesos vandenyne“

„Kam save bausti“

„Tavo gerovės sąlyga“

Komentarų nėra

Visi pasauliai – mano viduje

Kabala, Realybės suvokimas

Klausimas: Kas yra klipot sistema?
Atsakymas: Visi mano neištaisyti norai vadinasi „klipa“. Visi mano ištaisyti norai vadinasi „šventumu“. Nėra nieko, išskyrus mane. Tik man atrodo, kad visa, kas išorėje, yra išorėje. Tai mano vidiniai pojūčiai, tik aš kol kas jaučiu juos kaip išorinius. Pasiekęs Acilut pasaulį, toliau Adam Kadmon ir Begalybės pasaulius randu, kad pasaulių nėra, kad viskas manyje.
Bet jeigu žmogus nesistengia užmegzti ryšio su Šviesa, tai tarp jo ir Šviesos – pasaulių nėra. Žmogus pats „pakloja“ šiuos pasaulius. Turėdamas teisingą ryšį su Šviesa, jis tarp savęs ir Šviesos sukuria paslėpties laipsnius, kurie ir vadinasi pasauliais (paslėpties laipsniai). O jeigu paslėpties jau nebėra, jeigu žmogus visiškai prilygsta Šviesai, – paslėptis išnyksta, ir pasaulių nebelieka.
Pasauliai – tai kažkas griežtai egzistuojantis. Jie egzistuoja tavyje kaip paslėptis, kuri nepriklauso nuo tavęs (pakopos iš viršaus į apačią), arba tu pats juos sukuri (pakopos iš apačios į viršų). Bet visa tai – tavo viduje, išorėje nieko nėra. Mūsų vidinė sandara suskirsto mūsų pojūčius į „mane“ ir į „mane supantį pasaulį“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Visas gyvenimas – vaidinimas!“

„Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė“

„Visa visata – mūsų viduje (video klipas)“

Komentarų nėra