Pateikti įrašai su kliūtys žyme.


Kliūtys dvasiniame kelyje

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманVisos kliūtys ateina ne iš žmonių, kurie tiesiog laikosi aukštesniojo valdymo nurodymų, o iš Kūrėjo, tam, kad už jų išvystume aukštesniąją jėgą. Kūrėjas didžiulis pavyduolis, ir siunčia mums grėsmes tam, kad kreiptumės į Jį. Taip Jis mus augina it tėvas, saugantis ir ugdantis vaikus.
Jei keliame Kūrėjo didybę, tai per kliūtį artėjame prie Jo, ir tuomet suprantame, kad problema yra siunčiama Kūrėjo, be kurio daugiau nieko nėra. Bet kol kas tai egoistinis veiksmas, juk renkamės Kūrėją, kaip stipresnį, kad mums būtų geriau. Čia dar nėra jokio davimo, tačiau žmogus bent jau nukreipia save Kūrėjo link.
Kitas etapas, kitas žingsnis – į savo veiksmus įtraukti šiek tiek davimo. Kol kas tik pakeičiau kryptį iš materialaus priešo į tikrąją priežastį – į Kūrėją, traukiantį mano dėmesį. Bet kaipgi žengti pirmąjį žingsnį šia kryptimi?
Tam reikia įsijungti į grupę, juk pirmasis žingsnis – tai jau davimo veiksmas. Todėl norint jį atlikti reikia būti grupėje ir pasiekti Kūrėjo didybės tarp draugų.
Šie etapai – tikrojo dvasinio darbo pradžia. Grėsmės kils tol, kol išsigąsime iki mirties ir suprasime, jog neturime jokios kitos išeities – tik atskleisti Kūrėją.

Iš 2018 m. gegužės 13 d. rytinės pamokos tema „Kūrėjo didybė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp paslėpties ir atskleidimo

Kliūtys ar pagalba kelyje

Nulenk galvą – ir imk kiek nori

Komentarų nėra

Neišleisti Kūrėjo iš akių

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar norint apsisaugoti nuo piktų jėgų galima kartoti savyje „Nėra nieko kito tik Jis“? Ar tai padės?
Atsakymas. Žinoma. Imkite tai kaip mantrą – „Nėra nieko kito tik Jis. Viskas išeina iš Jo. Noriu prilipti prie Jo“ – it mažas vaikas, net kaip vaisius motinos gimdoje.
Darykite taip, kad ir kas nutiktų, o po to imkite dirbti su visomis kliūtimis ir problemomis. Bet neišleiskite iš akių, kad taip esate susijęs su Kūrėju.
Klausimas. Mūsų pasaulyje būtina veikti, kaip priimta pagal egoistinio pasaulio įstatymus, ir vis vien mintyse galvoti, kad tai – iš Jo. Kodėl čia negalima veikti taip, tarsi visa tai iš Kūrėjo?
Atsakymas. Mūsų pasaulyje karaliauja absoliutus egoizmas. Kaip čia galima pajausti, jog tai kyla iš Kūrėjo? Niekaip.
Tad mūsų pasaulio lygmenyje reikia veikti taip, kaip čia priimta, ir tuo pat metu prisiminti, kad viskas kyla iš Kūrėjo ir tik tam, kad nepaisydami kliūčių priliptume prie Jo.

Iš 2017 m. lapkričio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Kodėl žmonės nesiekia atskleisti Kūrėjo?

Gali keikti, tik nepamiršk Manęs!

Komentarų nėra

Kūrėjas kovoja už mane

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманMūsų dideliame nore mėgautis yra kibirkštis – sielos užuomazga. Ir todėl viską, kas ateina iš Kūrėjo, reikia padalyti į dvi dalis: į tą, kuri veikia noro mėgautis atžvilgiu (ji vadinama „kūnu“, egoizmu) ir į tą, kuri veikia sielos, kūrimo tikslo atžvilgiu, idant išaugintume šį tašką ir paverstume jį panašiu į Kūrėją, keldami jį dvasinių laiptų pakopomis.
Mat ten, kur prasižengėliai klumpa, teisuoliai džiaugiasi ir keliasi. Juk prasižengėliai ir teisuoliai reiškia gerąjį ir blogąjį pradą.
Kūrėjui nedirbantis žmogus verkia dėl gyvenimo sunkumų, o kitas suvokia sunkumus ne kaip smūgiuojančius jį patį, bet jo egoistinį norą mėgautis, ir todėl mato juos kaip priemonę kilti Kūrėjo link. Taip Kūrėjas žadina jį, padėdamas anuliuoti savo egoizmą ir prilipti prie taško širdyje, prie aukštesniosios jėgos.
Kiekvieną gyvenimo akimirką reikia taip traktuoti. Kūrėjas kiekvienam siunčia „kliūtis“. Ir jeigu žmogus supranta, kad šie nemalonūs poveikiai siunčiami tam, kad nuslopintų jo egoistinį norą, tai jis džiaugiasi. Juk dabar turi galimybę šį smūgį susieti su egoizmu, o tašką širdyje pamėginti prilipdyti prie Kūrėjo ir pakelti jį dar aukščiau.
Išeitų, kad visos mūsų gaunamos kliūtys – tai kvietimas dėti pastangas, kad tinkamai įveiktume jas ir vis stipriau įsitvertume Kūrėjo. O nemieli pojūčiai veikia prieš mūsų egoizmą, nurodydami mums, kur jis mumyse, ir padėdami jį nuslopinti.
Iš žmogaus nereikalaujama kovoti, tik atskirti, filtruoti Kūrėjo poveikį, nukreipti blogą poveikį į savo egoizmą, o gerą – sau pagalbon, kad priliptume prie Kūrėjo ir pakeltume tašką širdyje. Todėl „ten, kur teisuoliai praeis, prasižengėliai suklups.“
Kūrėjas jau kovoja su žmogų tuo, kad siunčia jam kliūtis Nėra kliūčių karaliaus rūmuose, su kuriomis reiktų kovoti. Tereikia iš viršaus atsiųstas problemas susieti su savo egoizmu, kad vis labiau jį prispaustume, ir vis labiau pakeltume tašką širdyje.
Tuomet išvysime, kad Kūrėjas atlieka šį darbą, kuris vadinamas Kūrėjo darbu. Kūrėjas veda šį karą ir pats jį pabaigs. Jis viską atilieka, o man tereikia būti jautriam ir kaskart tinkamai išsiaiškinti, kur nukreipti nemielą Kūrėjo poveikį: kaip jis muša mano egoizmą ir kviečia mano tašką širdyje pas Save.
Žmogus visuomet turi dalyti save į du: į egoistinį norą, kurį reikia slopinti, apriboti, liautis išnaudojus, ir į tašką širdyje, kurį esant bet kokioms galimybėms reikia nukreipti į susiliejimą su Kūrėju.

Iš 2018 m. sausio 22 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp paslėpties ir atskleidimo

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Jis“

Kliūtys ar pagalba kelyje?

Komentarų nėra

Karas už laisvę

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманPati pavojingiausia būsena – ne pakilimai ar nuopuoliai, o abejingumas. Juk neturime jėgų iš jo išeiti: nei į viršų, nei į apačią. Tai vadinama mirtimi. Apačioje, nukritęs, žmogus išgyvena įvairiais problemas, negatyvius poveikius, pašalines mintis – tačiau jis gyvena, jis nėra miręs. Mirtis – tai abejingumas.
Kūrėjas sako: „Eime pas Faraoną!“, kitaip tariant, Jis kviečia išsiaiškinti, kiek esame priešingi aukštesniajai jėgai, dvasiniam pasauliui, davimui ir meilei. Ir tuomet turėsime instrumentus darbui: Šviesa atsiskleis tamsos fone.
Antraip neįstengsime jos atskirti ir pajausti. Todėl „Egipto tremtis“ buvo būtina, juk joje atsiskleidė, kiek esame priešingi Kūrėjui, mat Faraonas – tai priešinga Kūrėjo pusė. Ir kai žmogus pažįsta visą šią priešingybę, jis yra pasirengęs išeiti iš Egipto.
Tačiau mūsų problema ne šviesa ir tamsa, o pilkos sutemos, abejingumas. Šiuo atveju nieko nepadarysi. Jei sėdžiu kalėjime, tačiau jaučiuosi uždarytas, stengiuosi iš visų jėgų, kad iš ten pabėgčiau. Jeigu nesijaučiu surakintas, kalėjime, atskirtas nuo tikrojo gyvenimo, ir esu pasirengęs likti kameroje amžiams, tai nėra blogesnės būsenos. Tai ir yra tikrasis kalėjimas, ir čia tik aplinka gali padėti žmogui.
Geros ir blogos būsenos veda pirmyn, tačiau abejingumo būsena statiška ir užima 90 % viso laiko. Ji praryja mūsų gyvenimą, palikdama be jokios vilties pasiekti kūrimo tikslą. Todėl esame priverti kovoti su juo – čia ir yra mūsų valios laisvės erdvė.
Tai vidurinysis Tifėrėt trečdalis, kai mūsų neveikia nei jėgos iš viršaus, nei iš apačios, esame tarp jų ir negalime niekur pabėgti. Tai ir yra tikrasis kalėjimas.

Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Abejingumo dykynė

Belaukiant milžiniško efekto

Tegyvuoja neabejingumas!

Komentarų nėra

Abejingumo dykynė

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманEiti pirmyn reikia „nuo kliūčių prie pakilimų,“ tačiau kliūtys – ne itin tikslus pavadinimas. Juk, jeigu tikrovėje veikia tik viena jėga, tai bet kokie teigiami ar neigiami poveikiai ateina iš Kūrėjo – gero ir kuriančio gėrį.
Ir tik žmogaus atžvilgiu, šis poveikis dalijamas į du: į malonų, ir nemalonų, kas nurodo nepakankamą žmogaus išsitaisymą, jo nesutapimą su Kūrėju.
Juk visa, kad ateina iš Kūrėjo, turime jausti kaip gera, o Kūrėją kaip nešantį visišką gėrį. Jei kas akimirką nesijaučiame esą laimės ir gėrio vandenyne, it vaisius motinos įsčiose, iš visų pusių apsuptas meilės ir gailestingumo, vadinasi mūsų norai neištaisyti.
Problema, kad nejaučiame būtinybės taisytis, ir todėl nieko negalime ištaisyti. Iš pradžių reikia pajausti stiprų poreikį taisytis. Protu sutinkame su tuo, kad mums bloga dėl mūsų neišsitaisymo, tačiau tai neįpareigoja mūsų tučtuojau imtis veiksmų.
Poreikis taisytis gali ateiti iš aukščiau, kitaip tariant, kančių keliu, o gali ateiti dėl mūsų teisingo ryšio su aplinka, kai pasitelkę pavydą, aistrą ir garbės troškimą ištraukiame save iš šio pasaulio į dvasinį. Tai vadinama laiko spartinimu, kaip pasakyta: „Israel šventina laikus“. Kas yra nukreiptas „tiesiai į Kūrėją“ (jašar kel) – sutrumpina laiką.
Viskas priklauso nuo laiko trumpinimo, juk galutinio išsitaisymo būsena jau egzistuoja. Klausimas tik tas, kada jį pasieksime: dabar ar po daugybės kančių, po daugybės metų ir gyvenimų. Svarbiausias karas – su abejingumu – ta dykynė mus praryja.

Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Automtizmas ar sąmoningumas

Ilgas kelias vienybės link

Atėjo laikas pažvelgti tiesai į akis

Komentarų nėra

Kongreso „Įsijungiame į aukštesniąją pakopą“ rezultatai

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai

каббалист Михаэль ЛайтманKongreso rezultatas – išvada, kad „Nėra nieko kito, tik Kūrėjas.“ Kas akimirką savo gyvenime turime tai nuspręsti, turime būti įsitikinę, kad Jis geras ir kuria gėrį, kitaip tariant, pateisinti Jį visuose veiksmuose.
Tai pirmojo sąlyga, nuo kurios prasideda kabalos mokslas (nuo straipsnio „Nėra nieko kito, tik Jis“) ir visame kelyje iš mūsų reikalaujama tik to. Keičiasi tik sąlygos, mūsų vidinės bei išorinės būsenos. (Iš esmės tai viena būsena, mums tik atrodo, kad skirstoma į vidinę ir išorinę.)
Kad imtume gyventi šio principo viduje: „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“ būtina dirbti grupėje, sudarytoje iš dešimties žmonių. Ir ši būsena prasideda nuo stadijos „užuomazga“ (ibur), kai visur anuliuoju save šio principo atžvilgiu.
Tai reiškia, kad prilimpu prie aukštesniosios pakopos esant bet kokioms sąlygoms, kurias Jis sukuria, visiškai anuliuodamas save. Taip tampu dvasiniu embrionu.
Štai šią būseną norime pasiekti ir todėl kongrese kalbėjome vien apie tai: kaip realizuoti šią būseną, kokie turi būti mūsų tarpusavio santykiai grupėje, kuo kiekvienas turi padėti kitiems ir pan. Viskas tik apie tai, kaip pasiekti būseną „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“ embriono pakopoje.
Kodėl taip ilgai kalbėjome apie tai, ką galimą pasakyti per pusę minutės? Esmė ta, kad ši būsena realizuojasi ne viename žmoguje, o per ryšį tarp žmonių. Šio ryšio viduje atsiskleidžia problemos, juk mes atskleidžiame savo sudužimą.
Darbas, siekiant įtvirtinti principą „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“, prasideda prijungiant prie jo sudužusius norus, kad jis realizuotųsi tarp jų. Būtent „tarp“ mūsų, o ne kiekviename iš mūsų.
Nepakanka tiesiog pasakyti, kad prilipau prie Kūrėjo: ryte pabundu su mintimi apie Jį ir į viską, kas vyksta žiūriu, kaip į išeinantį iš Jo. Tai gerai, tačiau tai tėra abstrakčios žinios, o ne praktiniai veiksmai. Jei noriu iš tiesų realizuoti šį principą tinkamai, turiu tai įgyvendinti grupėje. Tai visas darbas.
Tad kongresas mums reikalingas bendram darbui. Nepakanka skaityti straipsnių pačiam ar net juos išmokti atmintinai, juk svarbiausia realizacija – tarp mūsų. Kartu iš straipsnių ištraukiame vis daugiau informacijos ir kaskart juos suvokiame naujai: vis giliau.

Iš 2018 m. sausio 7 d. pamokos „Darbas tobulumo būsenoje įeinant į ibur“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito tik Jis“

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Komentarų nėra

Darbas su kliūtimis

Dvasinis darbas

Klausimas: Kaip dirbti su kliūtimis?
Atsakymas: Būtent kliūtys padeda išvysti savo būseną ir dar labiau sustiprinti ryšį tarp mūsų. Kliūtis parodo, kurioje vietoje tu neatlikai darbo iki galo. Iš tikrųjų tai yra pagalba – mes tik vadiname tai kliūtimis. Taip atsiskleidžia tai, kas neištaisyta, ir ką dabar gali ištaisyti − juk būtent dėl to šitai ir atskleidžiama.
Viskas atsiskleidžia palaipsniui, pakopa po pakopos. Dar laukia daug kliūčių, su kuriomis tau teks susidurti kelyje. Bet kol kas tau duodama šitai. Nereikia to laikyti kliūtimi ir stengtis pabėgti – traktuok tai teisingai.
Nereiktų grimzti į problemą ir delsti, reiktų pasistengti ją nugalėti: pakilti aukščiau jos, „praryti“ ją – tiesiog praeiti virš jos.
Neištrinu šios problemos, neapsimetu tarsi ji neegzistuotų, nesiimu jokių triukų stengdamasis nekreipti į ją dėmesio. Priimu ją, kad virš jos dar labiau sustiprinčiau ryšį su kitais ir Kūrėju.
Tarkime, tavyje atskleidžiu kokias nors nemalonias savybes. Iki tol buvome draugai, o dabar man jau kažkas nepatinka. Tačiau turiu į tai žiūrėti tikėjimu aukščiau žinojimo, t. y. suprasti, kad tavo trūkumus matau, nes pats esu neištaisytas. Ir nepaisant nieko turiu norėti būti susijęs su tavimi tarsi tu būtum angelas. Juk visi svetimi trūkumai it veidrodyje man parodo mane patį.
Bet tai apie mūsų vidini darbą, o ne profesionalius platinimo įgūdžius.

Iš 2011 m. liepos 28 d. pamokos, pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Komentarų nėra

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Dvasinis darbas, Grupė, Realybės suvokimas

Pradedančiajam būdinga kovoti su kliūtimis ir bandyti jas pašalinti. Jis kol kas nesupranta, jog visos jos kyla iš „Nėra nieko, išskyrus Jį“ ir laiko jas paprasčiausiais atsitiktinumais bei gyvenimo nesėkmėmis.
Jis kol kas negali per šias kliūtis užmegzti ryšio su Kūrėju ir nemato, jog visi gyvenimo įvykiai ateina iš Jo. Todėl atstumia jas savo egoizme ir pyksta ant kitų, norėdamas susikurti ramų, laimingą gyvenimą, kaip kad šiame pasaulyje daro visi, kol kas nejaučiantys ryšio su Kūrėju. Tai pradiniai mūsų darbo žingsniai.
Bet po to, kai žmogus stengiasi, norėdamas įeiti į grupę, užmegzti ryšį su mokytoju, su knygomis – Šviesa ima jį stipriau veikti. Ir nors šito nejaučia, bet junta pokyčius savyje. Juk jis jau pradeda pastebėti savo ryšį su valdančiąja jėga, su visų įvykių priežastimi, esančia kažkur gamtoje, jo viduje, ir žadinančia jame norus, mintis.
Žmoguje yra kažkoks vidinis valdantis faktorius, ir tada jis pradeda megzti ryšį su juo, bandydamas suprasti, kodėl Jis visą tai daro, kokiu tikslu, ir kaip reikia reaguoti?
Žmogus gyvena labai ilgai, kol pajunta, jog visus įvykius sukelia tam tikros vidinės, Kūrėjo siunčiamos priežastys. Tada jis supranta, jog norint kuo greičiau praeiti šį paslėpties etapą iš tiesų reikia dėti daug pastangų grupėje, platinant kabalą, mokantis.
O kai jis jau nepamiršta, kad viskas kyla iš vidinės jėgos, kuri šitaip žadina ir nukreipia jį, tai jo darbas tampa sąmoningesnis, tikslesnis ir praktiškesnis. Šitaip jis pamažu kaupia savyje pakankamą norą atskleisti Tą, kuris viską aplinkui organizuoja, idant šis paslėptas ryšys pagaliau atsiskleistų.
Bet ir po to dar yra darbas, kuris iki pat ištaisymo pabaigos vyksta per kliūtis. Klausimas tik tas, kaip greitai žmogus galės atskirti jas ir laikyti kaip pagalbą susijungiant, susiliejant su Kūrėju.
Juk Šviesa išryškina mūsų neištaisytą norą, kas kartą atskleisdama vis gilesnius jo sluoksnius, ir tai yra vienintelis dalykas, kuris sukelia mums skausmą. Bet skausmas – tai ligos, atsiveriančio egoizmo, neišsitaisymo simptomas! Ir būtent tada turime galimybę išsitaisyti ir palenkti save ir visą pasaulį į nuopelnų pusę.
Todėl reikia dirbti su savimi, kad pateisintum bet kokias būsenas, kurios tampa vis aiškesnės, geriau juntamos, vis labiau erzinančios. Kuo toliau žmogus pažengia, tuo didesnės ir gilesnės kliūtys, tuo aiškiau juntami smūgiai. Bet kartu jis sukaupia patirtį ir jau supranta, kas vyksta. Nors teisuolis taip pat krenta ir tampa „nusidėjėliu“ − idant vėl pakiltų, idant vėl taptų teisuoliu.

Iš 2011 m. gegužės 5 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Gėda netapti žmogumi

Komentarų nėra