Pateikti įrašai su koronavirusas žyme.


Kaip išsivaduoti nuo neapykantos

Koronavirusas

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras: Kartais jaučiu, kad realybė yra daug jausmingesnė, stipresnė nei bet koks filmas ar scenarijus. Dabar perskaitysiu jums adresuotą laišką.
„Gerbiamas Michaeli Laitmanai, esu Stanislavas. Klausausi jūsų pokalbių, nepraleidžiu nė vieno. Ir tik paskatintas savo žmonos. 28 metus su ja gyvenome nepriekaištingai. Neturėjome vaikų, tad įsivaikinome. Jį užauginome. Labai mylėjome, ypač žmona, kuri nieko jam negailėjo.
Koronaviruso metu labai saugojomės. Su žmona dirbome iš namų ir klausėmės jūsų pokalbių. Abu jūsų nuomonei pritarėme. Tačiau sūnus tai priėmė kaip iššūkį. Jis ėjo į lauką, nedėvėjo kaukės, šaipėsi iš mūsų. Nieko negalėjome jam paaiškinti, jis neklausė.
Esmė ta, kad jis mus užkrėtė. Aš sirgau lengvai, žmonai buvo sunku. Ji mirė prieš du mėnesius.
Negaliu žiūrėti į sūnų, nekenčiu jo! Suprantu, kad žmonos nesugrąžinsiu; nenoriu gyventi nekęsdamas sūnaus, juolab, kad jis jaučiasi esąs kaltas. Bet negaliu sau padėti. Žiūriu į jį, nukreipiu akis, vos susilaikau, kad jo neaprėkčiau. Mano viduje nėra meilės, nėra meilės! Kaip ją sugrąžinti? Ką daryti? Kaip jam atleisti? Nežinau. Padėkite man!“
Atsakymas: Tiesiog jaučiu, koks pragaras yra žmogaus viduje…
Jis turi suprasti, kad tai kyla tik iš aukštesniojo lygmens, aukštesniojo sprendimo, tad sūnus yra visiškai nekaltas!
Komentaras: Bijau, kad būnant tokios būsenos žmogui sunku tai išgirsti.
Atsakymas: Nieko. Jis turi išgirsti, nes būtent tai išgelbės jį nuo neapykantos. Neapykanta yra baisiausias dalykas.
Komentaras: Jis jaučia, kad neapykanta jį ėda. Jis nori pabėgti ir negali.
Atsakymas: Todėl galime jam pasakyti: tai kyla iš viršaus, tad nė vienas nėra kaltas, išskyrus tai, kad nepripažįstame savo klaidų. Turime iš jų mokytis. Ką Kūrėjas atskleidžia – mokykis.
Klausimas: Kokia jo klaida?
Atsakymas: Jis turi sau pasakyti: „Užteks!“ Būtina pakelti mintį iki veiksmo. Jis negali to tęsti, tai neteisinga. Jis degina save ir viską aplinkui.
Klausimas: Ar kada nors taip nekentėte, kad viskas tiesiog degė?
Atsakymas: Taip. Tačiau supratau, kad tai neteisinga.
Klausimas: Vadinasi, turime tai jausti? Kokia mano pirmoji mintis?
Atsakymas: „Nėra nieko kito, išskyrus Jį!“ Esu įpareigotas visa priskirti Kūrėjui, kad ir kas tai būtų! Ten, pas Jį, Jo lygmenyje yra visi sprendimai: ir dėl šios nelaimingos moters, jos sūnaus, holokausto, žmogžudysčių, ir visų baisių mūsų pasaulio veiksmų. Absoliučiai viskas!
Viskas yra aukštesniajame lygmenyje. Turite ten pakilti, tada pamatysite, kad viskas priešingai. Pasirodo, tai ne koks nors aukščiausias žiaurumas, bet didžiausias gailestingumas.
Klausimas: Kitaip sakant, ne bausmė, o gailestingumas?
Atsakymas: Taip. Neįmanoma viso to įsivaizduoti. Dabar turime pamažu pradėti tai girdėti, tada suprasime.
Klausimas: Ar žmogui duodama tiek, kiek jis gali ištverti?
Atsakymas: Ištverti nėra baisu. Tarsi žmogui suleidžiami nuskausminamieji ir jis viską ištveria. Ištverti reikia ne šiame lygmenyje, o kai žmogus mato, supranta visą kūriniją nuo pradžios iki galo ir įstengia tai pateisinti žiūrėdamas iš Kūrėjo pusės. Prilygdamas Kūrėjui, gali pateisinti viską, kas vyksta. Viską!
Antraip, graušime save. Kiek žmogus sau priekaištauja dėl to, ką padarė gyvenime!
Komentaras: Pažiūrėkite, kiek neapykantos pasaulyje. Pasaulis laikosi ant neapykantos.
Atsakymas: Tiesą sakant, įsitikinsime, kad tai – ne neapykanta, o meilė. Viskas priešingai. Nereikia toliau kurstyti neapykantos.

#271914

Iš 2020 m. liepos 27 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilėje virš neapykantos

Neapykanta – Šviesos nebuvimas

Koronavirusas – abipusės neapykantos pasekmė

Komentarų nėra

2020 m. – naujosios žmonijos gimimo metai

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманŽmonijos atmintyje 2020-ieji bus įrašyti kaip itin keisti ir neįprasti. Jie užgriuvo mus kaip smūgis, sustabdęs visą mūsų įprastą gyvenimą. Gyvenome pagal nusistovėjusią rutiną: darbas, pramogos, kelionės, kitaip tariant, maksimaliai išnaudojome savo egoizmą.
Ir staiga ateina toks smūgis kaip koronavirusas, kuris neleidžia mums išeiti iš namų, keliauti po pasaulį, linksmintis. Uždaromi teatrai, kino teatrai, parkai, restoranai, barai. Koronavirusas nutraukė mūsų gyvenimo lenktynes, kuriose žiūrėjome vieni į kitus ir bandėme neatsilikti.
Tai nereiškia, kad turėjome natūralų norą eiti į barą, kiną, teatrą ar keliauti. Žmogus stebėjo, ką daro kiti, ir mėgdžiojo dėl paprasto siekio nebūti blogesniam už kitus, dėl bandos jausmo. Bet kas kontroliavo šią bandą? Žmonės, turintys pinigų, valdžią ir norintys mus išsiųsti į koncertus, barus, restoranus, keliauti į įvairias pasaulio šalis, kad užsidirbtų pinigų.
Bet viskas baigėsi, ir niekada nebebūsime, kokie buvę. Net tada, kai atrodys, kad bus galima grįžti į seną gyvenimą, nepavyks. Net vykdami į kelionę negalėsime ja mėgautis kaip anksčiau. Ateisime į restoraną ar barą ir pamatysime, kad viskas ne taip, tai atrodys vargana ir beprasmiška.
Taip bus visur. Gamta mus ugdo, moko kitokio požiūrio į gyvenimą, į gamtos išteklius, į žmonių visuomenę. Pamažu įsisąmoninsime, kad koronaviruso epidemija ir 2020 m. buvo unikalūs naujos žmonijos gimimo metai.
2020-ieji primena automobilio vairavimą be vairo ar stabdžių. Kaip vėl paimti vairą į savo rankas? Visų pirma, reikia suprasti, kad tai nebuvo žmogaus rankose, bet atėjo iš aukščiau. Štai kodėl viskas įvyko akimirksniu, mūsų neatsiklausus. Aukštesnė jėga, gamtos jėga, spaudė mus iš visų pusių ir iš naujo performatavo visą mūsų gyvenimą.
2020 m. – tai durys į naująjį pasaulį, kuriame gyvensime pagal naujas vertybes. Mums bus svarbu, kaip priartėti vieniems prie kitų, susidraugauti, sužinoti savo gyvenimo tikslą ir jo prasmę. Visa tai reikia pereiti ir įsisąmoninti. Kol kas dar nejaučiame ypatingo ryšio, kuris dabar atsirado tarp mūsų. Bet tai bus nauja žmonija, susieta naujais santykiais tarpusavyje ir su gamta.
Tai bus geras gyvenimas. Šį smūgį reikėtų vertinti kaip vaistą, juk sakoma, kad „Kūrėjo smūgiai gydo“. Gydymas jau vyksta ir yra labai sėkmingas.

#276202

Iš 2020 m. gruodžio 27 d. laidos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepamirštami 2020 metai

2021 – žmonijos praregėjimo metai

Pasiekti pasaulinio teatro scenaristo lygmenį

Komentarų nėra

2021 – žmonijos praregėjimo metai

Krizė, globalizacija, Pamokos, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманŽengiame į 2021 metus, kurie atskleis mums, koks pasaulis uždaras, susijęs į vieną sistemą, kenčiantis kartu, todėl sprendimas irgi turi būti bendras.

Visa tai atsiskleis 2021 metais, kurie taps žmonijos praregėjimo metais. Kiekvienam taps aišku, kad neįmanoma pasiekti sėkmės išnaudojant savo egoizmą. Priešingai, visa sėkmė priklausys nuo to, ar sudaužysime mus skiriančias egoistines pertvaras.

Kiek mums tai pavyks atlikti dešimtukuose, tiek galėsime paveikti visą pasaulį. Ir visas pasaulis ims jausti, kad gana švaistyti pinigus ginklavimuisi. Verta investuoti tik į žmonių vienybę.

Nereikės jokių vakcinų ir vaistų prieš virusą. Juk tai ne koronos epidemija, o globalaus, pasaulyje atsiskleidžiančio egoizmo epidemija. Ir šiai ligai gydyti tik vienas vaistas – mūsų vienybė.

#276189

Iš 2020 m. gruodžio 30 d. rytinės pamokos tema „Susitaikymas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Besitaisanti karta

Koks turėtų būti pasaulis po koronaviruso?

Virusas ir toliau dirbs su mumis

Komentarų nėra

Nepamirštami 2020 metai

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманNaujųjų metų išvakarėse įprasta apibendrinti besibaigiančių metų rezultatus. 2020-ieji metai įeis į istoriją kaip koronaviruso epidemijos, apėmusios visą pasaulį, simbolis.
Be to, šie metai kupini ir kitų įvykių: karai, pilietiniai neramumai skirtingose pasaulio vietose, stichinės nelaimės, didžiuliai miškų gaisrai Kalifornijoje ir Australijoje, ekonominė krizė, baisus nedarbo augimas visame pasaulyje.
Ir nepaisant to, kaip kabalistas galiu įvertinti 2020 metus kaip progresyviausius metus per visą istoriją. Juk žmonija ėmė purtyti nuo savęs nereikalingus įpročius: nebesivaikoma pinigų, pramogų, restoranų, atsikratoma siekio prisipildyti malonumais ir negalvoti apie nieką kitą.
Ir štai gamta trenkė mums antausį, priversdama sustoti. Mums neliko nieko kito, kaip sustabdyti šias lenktynes ir išsiskirstyti po namus. Epidemija privertė mus atsiskirti ir apmąstyti savo gyvenimą arba bent jau atsikratyti ankstesnių įpročių. Ir tai yra gerai, juk žmonija buvo priversta pereiti nuo gyvenimo, kur siekiama pinigų ir valdžios, prie kitų laikų su naujomis vertybėmis.
Šiemet mums tai pavyko, nors ne savo pasirinkimu, bet paliepus iš aukščiau. Šia prasme koronavirusas mums tikrai padarė didžiulę paslaugą, ir šiandien esame visiškai kitos būsenos.
Uždarėme daugybę nereikalingų verslų. Nustojome nuodyti ir naikinti gamtą, kirsti medžius, naikinti gyvūnus, bent jau smarkiai sumažinome žalą. Žemės rutulys pradėjo po truputį atsigauti nuo niokojimo, kuriam pasmerkėme jį per pastaruosius dešimtmečius.
Labai tikiuosi, kad šie teigiami pokyčiai vyks ir toliau. Epidemija nesibaigs tiesiog taip, juk tai ne katastrofa, o didžiulė gamtos pagalba. Sakoma, kad „Kūrėjas mus gydo savo smūgiais“. Koronaviruso epidemija buvo vaistas nuo mūsų hipertrofuoto egoizmo. Tad labai tikiuosi, kad padarysime teisingas, reikiamas išvadas ir vystysimės toliau.

#276154

Iš 2020 m. gruodžio 27 d. laidos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko mus moko koronavirusas?

Pradėkime pagaliau gyventi!

Koronavirusas: pokyčių laikas

Komentarų nėra

Verslas iš širdies į širdį

Ateities visuomenė, Dešimtukas, Pamokos

каббалист Михаэль ЛайтманGyvename naujoje eroje, sena niekada nebegrįš. Todėl nėra prasmės sėdėti ir liūdėti dėl praėjusio gyvenimo kaip seniui, su ašaromis prisimenančiam savo jaunystę. Šis laikas praėjo, baigėsi! Mus išmetė iš ankstesnės būsenos, durys už mūsų uždarytos ir kelio atgal nėra.
Nūnai pasaulyje nieko neįmanoma valdyti senomis sistemomis. Lieka tik įsitikinti, kad jos neveikia. Per ateinantį pusmetį ar metus pamatysime, kad žlugo daugelis mūsų kurtų sistemų: finansų, pramonės, švietimo. Jos subyrės mūsų akyse it kortų namelis.

O kaip tada egzistuoti? Turėsime atsisakyti visų per pastarąjį šimtmetį sukurtų sistemų (įmonių, bankų, pramonės, prekybos, sveikatos priežiūros, švietimo) ir pereiti prie naujos sistemos.
Nusiraminkite, draugai, nepanikuokite ir nesinervinkite! Užaugome, kad dabar sąmoningai pereitume į naują būseną ir išlaikytume valdymą savo rankose.
Viską valdė mūsų egoizmas pagal vieną programą (laimėti kuo daugiau reiškė sėkmę), dabar ji nebeveikia. Gamta atneša mums naują programą. Ir ankstesni brangūs dalykai nebeduoda pelno. Koronavirusas sąmoningai trukdo mums išlaikyti senas sistemas.
Jau esame naujojoje sistemoje, tik nemokame ja naudotis. Naujoji sistema yra dešimtukas, pasaulinė kabalistinė grupė. Joje reikia pradėti kurti naują žmoniją, naujus santykius iš širdies į širdį. Be šito, nieko kito nereikia. Pagal naujus vidinius neegoistinius santykius paaiškės, kaip kurti verslo santykius. Jie turės atitikti santykius iš širdies į širdį.
Naujas noras atneš naujus ryšius versle. Viskas pasikeis: sena žlugs, tačiau nauja gamyba augs dar labiau nei anksčiau, tačiau tik dėl davimo, abipusio dalyvavimo. Principas turi būti kitoks: visų labui ir niekam nekenkti! Niekas neturėtų laimėti daugiau už kitus svetima sąskaita, viskas tik geresniam ryšiui.
Ir tada verslas ims augti mūsų akyse, kaip sakoma: „Daigai pasirodė iš žemės“, ir vėl bus nauja sėja, naujas derlius. Tai vadinama „Kūrėjo palaimintu lauku“. Vienijimosi principus galima paimti tik iš dešimtuko, tarpusavio ryšio.

#268899

Iš 2020 m. rugpjūčio 5 d. pamokos ruošiantis kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas laimingas per koronaviruso pandemiją?

Koronavirusas: pokyčių laikas

Vienoje valtyje

Komentarų nėra

Rekonstruojant pasaulį

Ateities visuomenė, Ekonomika ir pinigai, Koronavirusas, Krizė, globalizacija, Pasaulio problemos

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Viešoji nuomonė išmokė žmones gyventi pagal nesibaigiančio vartojimo principus, neva tai ir yra civilizacijos viršūnė. Kaip dabar nesuklysti, kuriant naujus santykius visuomenėje?
Atsakymas: Pandemija yra tik pradžia, pirmasis nedidelis smūgis. Net ne smūgis, o lengvas paspaudimas, kad mus šiek tiek išjudintų. Bet vis tiek koronavirusas mus pertvarkys baisiausiu būdu: išvysime sugriuvusį pasaulį, kurio nebegalime kontroliuoti senaisiais svertais. Nei gamyklos, nei avialinijos – niekas neveiks taip, kaip turėtų. Viskas turi praeiti rekonstrukciją ir deramai prisitaikyti  prie naujų kylančių sąlygų.
Koronavirusas kažkuo pavertė pasaulį integralesniu. Ir dėl to, matome,  kad nesame prisitaikę prie šio pasaulio. Net nesuprantame, kaip galime grįžti į praeitį. O grįžti ten negalima.
Bet tokiu atveju du milijardai žmonių liks be darbo. Kaip jie maitinsis? Arba kaip jiems tieksime tai, ko būtinai reikia?
Šiandien valstybės išleidžia šimtus milijardų dolerių, kad kaip nors viską nuramintų. Šie doleriai išnyksta, negalėsime jų sugrąžinti atgal į valstybės iždą. Todėl matome, kad šio pasaulio turtingieji turi tik jėgą, bet neturi galvos. Priešais mus labai didelė problema.

#268608

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonijos diagnozė

Ką rodo virusas?

Atkreipkite dėmesį į gamtos veiksmus

Komentarų nėra

Integralaus pasaulio link

Izraelis šiandien, Koronavirusas, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Dabar pasaulyje prasideda kita koronaviruso banga. Dauguma šalių ruošiasi antrajam karantinui. Ekonomika griūva, pasaulis atsinaujina. Kaip žmonėms gyventi naujame pasaulyje?
Atsakymas: Pirmiausia reikia suprasti, kad iš tiesų gyvename naujame pasaulyje, kuris galų gale neįtikėtinai skirsis nuo ankstesniojo. Juk mes iš fizinio pasaulio pereiname prie virtualaus. Tam yra techninės, moralinės, etinės ir kitos prielaidos.
Ateityje viskas priklausys nuo moralinių žmogaus pastangų: kiek jie supras ir ims realizuoti savo gerus santykius vieni su kitais. Galbūt, tai atrodo neįtikėtina, tačiau į tokį pasaulį turime ateiti.
Kalbama apie mūsų egoizmo taisymą, apie žmogaus siekį būti arčiau kitų ir veikti visų labui. Iš ankstesniojo susiskaidžiusio pasaulėlio žmonija eina prie to, kad taptų integralia, viena visuma. Gamta mus daro tokiais. Privalome suprasti šią tendenciją ir tam tikru mastu ją atitikti.
#272511

Iš 2020 m. rugsėjo 27 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujame pasaulyje gimdome pačius save

Laiminga pabaiga žmonijos istorijai

Pandemija: ne išgyventi, o nugalėti

Komentarų nėra

Kur slypi laisvas pasirinkimas?

Koronavirusas, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip dabartinė pandemija paveiks mūsų vystymąsi? Ar ji skatina žmogaus laisvą valią? Mes matome, kad ji tarsi atima iš jo pasirinkimą, juk elgiamės pagal išorines aplinkybes. Kur gi čia yra laisvė?
Atsakymas: Mes ir neturėjome laisvo pasirinkimo, juo niekada nesivadovavome ir veikėme tik dėl savo egoizmo. Priimdami vienokius ar kitokius apribojimus, kuriuos mums primetė aplinka, mes veikėme tik varomi mūsų egoizmo, kad pripildytume ir patenkintume jį kiekvieną akimirką.
Komentaras: Anksčiau buvo nors laisvės pasirinkimo iliuzija.
Atsakymas: Tiesa, iliuzija dingo. Bet būtent dėl to, kad jos nėra, mes gavome galimybę pasiekti tikrą laisvą pasirinkimą. Tai yra pakilimas aukščiau mūsų egoizmo, kuris sukausto mūsų rankas, kojas ir neleidžia jokiu būdu būti laisviems. Kitaip tariant, laisvas pasirinkimas – tai, visų pirma, laisvė nuo savo egoistinės prigimties, kuri mums suteikta iš aukščiau.
Klausimas: Kodėl daugelyje šaltinių yra rašoma, kad valios laisvė slypi teisingos aplinkos pasirinkime?
Atsakymas: O tai jau yra įrankis. Jei aš manau, kad privalau išsilaisvinti iš mane spaudžiančio egoizmo, tai ieškau, kokiomis priemonėmis galiu tai pasiekti. Pasirodo, kad tai galima padaryti tik sukūrus tinkamą aplinką, kuri teisingai veiktų mane.
Klausimas: Bet kurioje egoistinėje visuomenėje gavimas iš jos man teikia malonumą, o davimas visuomenei sukelia nepasitenkinimą. Aš nenoriu jai duoti arba noriu duoti tiek, kiek iš jos gaunu. Bet staiga visuomenėje pradeda keistis vertybės, ir man sako, kad duoti – tai gerai. Ir aš pradedu dirbti tarsi prieš savo egoizmą. Tai ir yra laisvas pasirinkimas, apie kurį jūs sakote?
Atsakymas: Laisvės pasirinkimas, tai mano sąlytis su teisinga aplinka, kurioje davimo savybė laikoma aukščiausia, dominuojančia gavimo savybės atžvilgiu.
Tada, įsijungdamas į šią visuomenę kaip mažas vaikas, užmerkęs akis, pasiduodamas jai, aš galiu pakeisti savyje šiuos du lygius, kad davimo savybė man būtų svarbesnė, geresnė, didingesnė, lyginant su gavimo savybe.
Klausimas: Vadinasi, viena vertus, aš einu prieš tikruosius savo polinkius gauti. Kita vertus, visuomenė man suteikia tam tikras vertybes, kurios man sako, kad verta jai duoti. Ir šis konfliktas pateikia man tam tikrą veiksmų spektrą, kur aš laisvas rinktis?
Atsakymas: Visiškai teisingai.
#268221

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie valios laisvę

Virusai sustojo į eilę

Valios laisvės beieškant, III dalis

Komentarų nėra

Koks bus ateities miestas

Ateities visuomenė, Koronavirusas, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras: Darbas internetu, pandemija, koronavirusas, plintantis po visą planetą, miestietišką gyvenimą daro atgyvena. Daugelis ekspertų mano, kad miestai gali išnykti, tapti vaiduokliais.
Atsakymas: Manau, kad iki to dar toli. Miestų sukūrimas buvo būtinas, kad labiau suartėję žmonės geriau organizuotų savo gyvenimą. Manau, kad žmonės vis dėlto ims suprasti, kaip turi elgtis tarpusavyje, kaip pertvarkyti visą, net ir viso pasaulio bendruomenę, kad viskas būtų patogu ir gera.
Komentaras: Istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kai milžiniški, sėkmingi miestai su išsivysčiusia civilizacija, augant vidinėms ambicijoms, išdidumui ir kitiems neigiamiems žmonių santykiams, žlugo. Ir tada prireikė daug laiko ne tik miestų, bet ir ištisų civilizacijų atkūrimui. Kas dabar padės miestams išgyventi irimo, nykimo etapą?
Atsakymas: Manau, kad tai bus ne irimas ar nykimas, o tempimas. Miestai tarsi išsitemps.
Klausimas: Po deindustrializacijos vyriausybės ir miestų merai investavo į miesto paslaugų plėtrą. Į ką dabar turėtų investuoti vyriausybė ir miestų vadovai: į miestą ar į žmones?
Atsakymas: Kadaise gyvenome urvuose ir buvome labai artimi vienas kitam. Tai buvo didžiulė kelių dešimčių ar net kelių šimtų žmonių šeima. Vėliau visi tai pamažu ėmė sklaidytis, virsti kaimu, kaimas – miestu ir t. t. Taip pamažu nutolome fiziškai vienas nuo kito.
Po to atsirado susiskirstymas į specialybes, specializacijas, tai irgi mus vieną nuo kito atitolino. Atskirai egzistavo ligoninės, mokyklos, gamyklos, ganyklos ir žemės ūkis. Taip vis labiau tolome vienas nuo kito.
Dabar vyksta kitoks procesas: matome, kad atstumas mums netrukdo, esame taip virtualiai susiję, kad mums visiškai nekyla klausimų.
Klausimas: Ar šis priverstinis atotrūkis nepaveiks žmonių vidinio atotrūkio?
Atsakymas: Kol galvosiu, kaip neužsikrėsti, man bus sunku išeiti ir bendrauti su kitais. Bet kai tik imsiu galvoti, kaip neužkrėsti kitų, man pasidarys lengva ir nebebus jokių ribų. Mes galėsime būti kartu ir mieste, ir kaime, ir bet kur.
Klausimas: Vienoje iš laidų sakėte, kad Jeruzalės sienos buvo statomos iš plytų, tačiau šios plytos atspindėjo žmonių norus. Todėl anksčiau miestas žmogui buvo savotiška apsauga, bastionas – tiek jo vidiniam jausmui, tiek išoriniam. Kas yra miestas kabalos mokslo požiūriu? Ką gilaus jis turi savyje? Kodėl žmonės vis tiek norės likti mieste ir statyti naują miestą?
Atsakymas: Čia susiduriame su ypatinga dvasine būsena. Miestas reiškia gyvenvietę žmonių, puoselėjančių ypatingą santykį su gamta, tikrove, kūryba, Kūrėju. Ir todėl juos tarsi saugo vadinamosios sienos. Vėliau jie iš tikrųjų pradėjo statyti sienas aplink miestus.
Apskritai siena – tai mūsų bendras noras būti kartu ir atstumti priešiškus sau. Taigi, siena iš esmės buvo dvasinė. Vėliau imtos statyti akmeninės sienos, bastionai ir pan.
Vadinasi, miestas yra simbolis to, kad apsiribojame tarpusavio ryšiu ir į jį nenorime priimti nieko svetimo.
Todėl yra miestas, apsuptas sienos. Dvasiniu požiūriu – tai bendruomenė žmonių, kurie jungiasi vienas su kitu ir jaučia, kaip yra susiję. Aplink miestą yra net tam tikri atstumai, kuriuos jis tarsi išvalo: 70 metrų, o paskui dar 2000 metrų. Taigi miestas saugosi nuo bet kokios svetimos įtakos, minčių, norų. Jis gyvena savo vidinį gyvenimą. Tai vadinama „miestu“.
Klausimas: Ką tai reiškia: miestas saugo savo gyventojus nuo svetimų norų ir minčių? Kas yra „svetimas“?
Atsakymas: Miesto viduje mes galvojame tik apie abipusę pagalbą vienas kitam, o „svetimas“ nenori taip veikti, būti su visais susijęs, todėl jo neįleidžiame.
Manau, kad ateityje miestas nustos egzistuoti, nes „miesto“ sąvoka išplis po visą Žemę. Žmonių tarpusavio santykiai bus geri. Ir tada išnyks visokios sienos – ir valstybių, ir teritorijų, ir miestų. Gyvenk kur nori. Gali eiti bet kur, užmegzti bet kokius santykius su kitais žmonėmis. Ir visi supras tave, o tu suprasi juos. Noriu pamatyti tokią ateitį.
Klausimas: O ko reikia, kad žmogus norėtų atsisakyti savo tapatybės, savo miesto, savo žemės sklypo?
Atsakymas: Jis tiesiog nenorom jausis visur savo vietoje. Štai ir viskas. Nereikia užsitverti, nebus taip: „Aš esu savo rajone, tu – savo, aš turiu tokį socialinį ratą, o tu – tokį“. Visi gali vystytis ramiai, kiekvienas bet kurioje vietoje.
Komentaras: Atvirkščiai, matome, kad dabar vyksta šalių, net ir kai kurių miestų, konfrontacija.
Atsakymas: Tai vis dar vyksta, nes išgyvename savo prigimties blogio suvokimo laikotarpį. Vėliau to nebus. Tiesiog suprasime, kad tai yra blogis, ir turime pakilti virš jo į visuotinį, abipusį, teisingą bendravimą ir visuotinį gėrį.
Klausimas: Ar kada nors buvo idealus miestas, apie kurį kalbėjo kabalistai?
Atsakymas: Izraelyje buvo keli tokie miestai. Tai Safedas, Tiberijas, Jeruzalė.
Klausimas: Kas juose buvo taip vertinga, kas siejo miestą ir jo gyventojus, dėl ko jie buvo vadinami idealiais?
Atsakymas: Žmonės juto vidinį ryšį tarp savęs ir Kūrėjo. Mes turėsime pastatyti tokį patį miestą visame pasaulyje, kuriame visi gyventojai jaustųsi artimi vienas kitam savo dvasia, suprastų vienas kitą. Ir nebūtų jokio skirtumo, kur gyvenu, kokioje vietovėje, mieste ar kaime.
Klausimas: Ko galite palinkėti žmonėms, kurie šiais laikais iškeičia miestus į kaimą, tolsta vienas nuo kito? Ką jie turėtų daryti: sustoti, pagalvoti? Apie ką?
Atsakymas: Nedvejokite – išvykite! Štai ką aš galiu jiems pasakyti. Nieko neprarasite. Nes bet kuris šiuolaikinis miestas yra blogio terpė. Nutolę nuo jo rasite gėrio. Būsite arčiau gamtos – tapsite geresni.
#271771

Iš 2020 m. rugpjūčio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu”

Daugiau šia tema skaitykite:

Optimalaus egzistavimo link

Pandemija: ne išgyventi, o nugalėti

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Komentarų nėra

Pandemija: ne išgyventi, o nugalėti

Izraelis šiandien, Koronavirusas, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманMes stengiamės bendrą bėdą išgyventi atskirai. Tai net ne išskaičiavimas – tai bėgimas nuo tikrovės. Po vieną – pralaimėsime. Kartu – laimėsime.
Iliuzinė pergalė prieš pirmąją bangą susuko mums galvą, pasirodo, kad tai yra spąstai. Pasiekę „sėkmę“, per daug pasitikėjome savimi – ir iškart ėmėme ristis žemyn. Skaudu tai pripažinti, bet be sąžiningos savianalizės mums neišsikapanoti. Galite kaltinti vieni kitus ar vyriausybę, kiek norite – sprendimo nebus, kol nepakilsime virš šio savo absurdo teatro.
Dabar jau aišku: vien karantino priemonių nepakanka – turime realiai rūpintis vieni kitais. Virusas negali būti sustabdytas be šio rūpesčio. Juk susiduriame su daugiau nei epidemija – su pačia Gamta.
Kas tai yra?
Gamta nėra abstrakcija, tai yra universali sistema, kuri mus pagimdė ir kurioje gyvename. Dabar. Tiktų toks šiuolaikinės amerikiečių literatūros klasiko Deivido Fosterio Wallace’o palyginimas: plaukia dvi jaunos žuvys, sutinka senesnę, kuri linkteli ir sako: „Sveiki, vaikinai. Na, kaip vanduo?“ Jaunos žuvys plaukia toliau, o po kurio laiko susižvalgo: „Koks vanduo?“
Taigi, jaunystė baigėsi. Vanduo staiga pasidarė drumstas, bet dabar jį galima pamatyti. Apsižvalgykite: mes kapanojamės ne pandemijos bangose, o savo pačių santykių krizėje. Mes negalime draugiškai susitarti dėl nieko ir nesame pasirengę keistis, nors tai liečia mūsų pačių interesus. Pandemijos veidrodyje mes matome save.
Štai kodėl negalėsime tiesiog išgyventi šios krizės. Jau nuo pradžių ji neturi tradicinio sprendimo. Juk to, kas vyksta, priežastys slypi tarp mūsų, o mes jau ne vaikai, jau galime tai suprasti, ir Gamta automatiškai pakelia atsakomybės kartelę. „Reikalas ne viruse, o tavyje“, – sako ji.
Neverta pasitikėti tais, kurie ketina sutvarkyti situaciją politinėmis, organizacinėmis ir net medicininėmis priemonėmis. Visa tai iš esmės neišsprendžia problemos, neatsižvelgia į Gamtos dėsnius ir reikalavimus. Mes atidžiai sekame jos rodomąją lazdelę, užuot stebėję tai, į ką ji rodo. O rodo ji bendrą moralinę ir socialinę mūsų nesėkmę.
Atėjo laikas atverti akis ir širdis, nusimesti vidinius akidangčius, protu ir jausmu suvokti, kas su mumis vyksta. Tai nėra iššūkis kiekvienam atskirai, o visai tautai.
Apie teisingumą ir tiesą
Koronakrizė gana aiškiai primena žydų tautos egzistavimo prasmę. Ji tiesiog baksnoja mus nosimi į šią baltą dėmę, kurią taip atkakliai stūmėme iš sąmonės. Tai nepadėjo: viskas, ką pamiršome, nuskandinome atminties dugne, iškyla į paviršių.
Pažvelkite į šias rietenas. Šventyklų laikais mes darėme lygiai tą patį – kivirčijomės net nepaisydami galimo susinaikinimo. Tokia ta Izraelio tauta – besiremianti stipria vienybe ir kankinama nesutaikomų skirtumų. Žmonės, kurių tikrąją išmintį gožia užsispyrimas, susiskaldymas, ambicijos ir pasipūtimas. Tai yra mūsų bėda, tikrasis mūsų negalavimas, prieš kurį politikai ir farmakologai yra bejėgiai. Politika mus visada skaldė, o šiandien mus skaldo net sveikatos priežiūra. Į tai ir rodo virusas. Ir jis neatsitrauks, kol nepradėsime suprasti jo vaidmens. „Jūs visi esate paskendę tremtyje, vidiniame susvetimėjime, – sako jis. – Jūs visi neteisūs, nes visi linkę ginčytis, įrodinėti savo tiesą, kurti lygybę kitų sąskaita. Ir aš priversiu jus pasikeisti.“
Kai verčia suaugti, skauda. Geriau pačiam užaugti. Tam pirmiausia reikia suprasti: tiesa yra tik žmonių vienybėje, ir ši vienybė slypi aukščiau bet kurio konkretaus teisumo, kad ir koks jis būtų įtikinamas ir nekintamas. Be vienybės viskas veda į žlugimą tiesiog dabar.
Čia nėra nieko pompastiško, nieko prigalvoto. Kalbu apie tikrus dalykus, apie mūsų ateitį, apie mūsų vaikų ateitį, apie gyvenimą ir mirtį. Atėjo laikas veikti. Veikti kartu, nesilaikant dviejų tūkstančių metų primestų politikos dogmų ir stereotipų.
Galų gale, čia susirinko tiesiog nepažįstami žmonės. Mus visus sieja viena bendra aplinkybė – bėgimas iš karčios tremties. Tačiau tai yra tik išorinė vienybė. Milžiniškoms pastangoms šiame kelyje, kupiname kliūčių, kylančių iš visų be išimties tautos dalių, reikalinga vienybė, nesunaikinama ir stipri kaip plienas. (Baal Sulamas, 1940).
Po aštuoniasdešimties metų tai matome savo akimis. Taigi ar vėl nusisuksime nuo akivaizdžios tiesos ir mokėsime didžiulę kainą? Negalima palikti žmonių likimo įvairių suinteresuotų asmenų malonei. Mums reikia kažko daugiau nei svetimšalių. Izraelis negali išsilaikyti be kiekvieno rūpesčio ir dalyvavimo. O „kiekvienas“ reiškia „aš“.
Mano laisvė
Ne atsitiktinai virusas mus atitolina vienus nuo kitų. Dėl to pradedame matyti, kaip smarkiai esame susipriešinę viduje, atskirti savo pačių rietenų. Ir gerai, kad matome. Juk nepripažinus ligos neįmanoma išgyti.
Karantino ribojimai tarsi kėsinasi į mūsų laisvę, o iš tikrųjų atriboja mus nuo smaugiančių vartotojiškų santykių. Kaip tik dabar, koronaviruso sumaištyje, gavome galimybę patys sukurti tarpusavyje kažką teisingo, tikro, nesugriaunamo. Kaip tik dabar tapome laisvi daryti svarbų darbą.
„Tikras pasaulis – pasaulis žmonių valdžios ir pinigų – džiugiai niūniuoja sau po nosimi, pakinkyti baime, pykčiu, nusivylimu, suvaržymais ir savimeile“, – pasakė David Foster Voles. – „Ta laisvė, kuri tikrai svarbi, susijusi su jautrumu, sąmoningumu, mokymusi, gebėjimu tikrai rūpintis kitais – žmonėmis, duoti“.
Kaip gi realizuoti šią laisvę?
Naudojantis vienijimosi metodika, kurią žydai turi nuo senų senovės. Kabalistine metodika, pradėta Abraomo ir sudarančia mūsų esmę. Taip, mes galime ją įgyvendinti, jei tik panorėsim. Ir jei tapsime, pagaliau, realistais.
Juk žmonijos ateitis – vienybė virš visų skirtumų ir prieštaravimų, interesų bendrystėje, pusiausvyroje. Įsilieję į šią srovę, išsigelbėsime patys ir ištrauksime pasaulį. O jei delsime, risimės toliau, ir niekas mūsų nepasigailės. Priešingai, pasaulis pajaus, kad mus galima pribaigti, ir krizės priveiktas susivienys šiuo tikslu.
Suteikime žmonėms suvienijimą geruoju, tapkime tauta, pradėjusia dvasinį pakilimą, kuri visiems palengvina kelią ir visus pakelia. Dabar, kai braška senojo pasaulio siūlės, reikia pastatyti tiltą į naująjį pasaulį. O kas tai padarys, jei ne mes?
Audringas srautas neša žmoniją į priekį. Grįžimo nebus. Ir viskas priklauso nuo mūsų, nuo tautos, vadinamos „Izraeliu“. Bet tai priklauso ne nuo mūsų smegenų, sugebėjimų, technologijų, išradimų, bet nuo širdžių suartėjimo ir gero tarpusavio ryšio.
Be šio pagrindo mes prapulsime. Mes neturime poros tūkstančių metų rezervo tremtyje. Mes išnaudojome visus avansus ir paskolas. Laikas grąžinti skolą. Tik duodami kitiems išsaugosime ir sustiprinsime save. Ir jei nematome prošvaistės priekyje, tai tik todėl, kad dar nesutikome dėl to viduje ir vis tiek tikimės tiesiog numušti temperatūrą, nesivargindami gydyti priežasčių.
Gamtoje nėra stebuklingų išgijimų. Ji paskyrė mums gydymo kursą, ir klausimas ne tas, ar mes jį priimsime, o kada. Kuo vėliau, tuo bus skaudžiau. Ir dėl to mūsų poliarizuota, atomizuota visuomenė vis tiek taps visaverte bendruomene, o kiekvieno žmogaus žinios lygiomis teisėmis įsilies į bendrą sąmonę, į bendrą srovę. Ir tai bus ne diktatas, o išsivadavimas, ne našta, o proveržis.
Galbūt mums trūksta tikėjimo savimi. Galbūt pasitikėjimo gamta. Tačiau iš tikrųjų tai tik pasiteisinimai. Mes turime viską, ko mums reikia, ir galime naudoti krizę kaip galingą postūmį vienybei. Viskas priklauso nuo mūsų.
#268357

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką rodo virusas?

Kova, kurioje dalyvauja visi

Kas mus privers pakeisti gyvenimo vertybes?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai