Naujųjų metų išvakarėse įprasta apibendrinti besibaigiančių metų rezultatus. 2020-ieji metai įeis į istoriją kaip koronaviruso epidemijos, apėmusios visą pasaulį, simbolis.
Be to, šie metai kupini ir kitų įvykių: karai, pilietiniai neramumai skirtingose pasaulio vietose, stichinės nelaimės, didžiuliai miškų gaisrai Kalifornijoje ir Australijoje, ekonominė krizė, baisus nedarbo augimas visame pasaulyje.
Ir nepaisant to, kaip kabalistas galiu įvertinti 2020 metus kaip progresyviausius metus per visą istoriją. Juk žmonija ėmė purtyti nuo savęs nereikalingus įpročius: nebesivaikoma pinigų, pramogų, restoranų, atsikratoma siekio prisipildyti malonumais ir negalvoti apie nieką kitą.
Ir štai gamta trenkė mums antausį, priversdama sustoti. Mums neliko nieko kito, kaip sustabdyti šias lenktynes ir išsiskirstyti po namus. Epidemija privertė mus atsiskirti ir apmąstyti savo gyvenimą arba bent jau atsikratyti ankstesnių įpročių. Ir tai yra gerai, juk žmonija buvo priversta pereiti nuo gyvenimo, kur siekiama pinigų ir valdžios, prie kitų laikų su naujomis vertybėmis.
Šiemet mums tai pavyko, nors ne savo pasirinkimu, bet paliepus iš aukščiau. Šia prasme koronavirusas mums tikrai padarė didžiulę paslaugą, ir šiandien esame visiškai kitos būsenos.
Uždarėme daugybę nereikalingų verslų. Nustojome nuodyti ir naikinti gamtą, kirsti medžius, naikinti gyvūnus, bent jau smarkiai sumažinome žalą. Žemės rutulys pradėjo po truputį atsigauti nuo niokojimo, kuriam pasmerkėme jį per pastaruosius dešimtmečius.
Labai tikiuosi, kad šie teigiami pokyčiai vyks ir toliau. Epidemija nesibaigs tiesiog taip, juk tai ne katastrofa, o didžiulė gamtos pagalba. Sakoma, kad „Kūrėjas mus gydo savo smūgiais“. Koronaviruso epidemija buvo vaistas nuo mūsų hipertrofuoto egoizmo. Tad labai tikiuosi, kad padarysime teisingas, reikiamas išvadas ir vystysimės toliau.

#276154

Iš 2020 m. gruodžio 27 d. laidos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko mus moko koronavirusas?

Pradėkime pagaliau gyventi!

Koronavirusas: pokyčių laikas

Gyvename naujoje eroje, sena niekada nebegrįš. Todėl nėra prasmės sėdėti ir liūdėti dėl praėjusio gyvenimo kaip seniui, su ašaromis prisimenančiam savo jaunystę. Šis laikas praėjo, baigėsi! Mus išmetė iš ankstesnės būsenos, durys už mūsų uždarytos ir kelio atgal nėra.
Nūnai pasaulyje nieko neįmanoma valdyti senomis sistemomis. Lieka tik įsitikinti, kad jos neveikia. Per ateinantį pusmetį ar metus pamatysime, kad žlugo daugelis mūsų kurtų sistemų: finansų, pramonės, švietimo. Jos subyrės mūsų akyse it kortų namelis.

O kaip tada egzistuoti? Turėsime atsisakyti visų per pastarąjį šimtmetį sukurtų sistemų (įmonių, bankų, pramonės, prekybos, sveikatos priežiūros, švietimo) ir pereiti prie naujos sistemos.
Nusiraminkite, draugai, nepanikuokite ir nesinervinkite! Užaugome, kad dabar sąmoningai pereitume į naują būseną ir išlaikytume valdymą savo rankose.
Viską valdė mūsų egoizmas pagal vieną programą (laimėti kuo daugiau reiškė sėkmę), dabar ji nebeveikia. Gamta atneša mums naują programą. Ir ankstesni brangūs dalykai nebeduoda pelno. Koronavirusas sąmoningai trukdo mums išlaikyti senas sistemas.
Jau esame naujojoje sistemoje, tik nemokame ja naudotis. Naujoji sistema yra dešimtukas, pasaulinė kabalistinė grupė. Joje reikia pradėti kurti naują žmoniją, naujus santykius iš širdies į širdį. Be šito, nieko kito nereikia. Pagal naujus vidinius neegoistinius santykius paaiškės, kaip kurti verslo santykius. Jie turės atitikti santykius iš širdies į širdį.
Naujas noras atneš naujus ryšius versle. Viskas pasikeis: sena žlugs, tačiau nauja gamyba augs dar labiau nei anksčiau, tačiau tik dėl davimo, abipusio dalyvavimo. Principas turi būti kitoks: visų labui ir niekam nekenkti! Niekas neturėtų laimėti daugiau už kitus svetima sąskaita, viskas tik geresniam ryšiui.
Ir tada verslas ims augti mūsų akyse, kaip sakoma: „Daigai pasirodė iš žemės“, ir vėl bus nauja sėja, naujas derlius. Tai vadinama „Kūrėjo palaimintu lauku“. Vienijimosi principus galima paimti tik iš dešimtuko, tarpusavio ryšio.

#268899

Iš 2020 m. rugpjūčio 5 d. pamokos ruošiantis kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas laimingas per koronaviruso pandemiją?

Koronavirusas: pokyčių laikas

Vienoje valtyje

Klausimas: Viešoji nuomonė išmokė žmones gyventi pagal nesibaigiančio vartojimo principus, neva tai ir yra civilizacijos viršūnė. Kaip dabar nesuklysti, kuriant naujus santykius visuomenėje?
Atsakymas: Pandemija yra tik pradžia, pirmasis nedidelis smūgis. Net ne smūgis, o lengvas paspaudimas, kad mus šiek tiek išjudintų. Bet vis tiek koronavirusas mus pertvarkys baisiausiu būdu: išvysime sugriuvusį pasaulį, kurio nebegalime kontroliuoti senaisiais svertais. Nei gamyklos, nei avialinijos – niekas neveiks taip, kaip turėtų. Viskas turi praeiti rekonstrukciją ir deramai prisitaikyti  prie naujų kylančių sąlygų.
Koronavirusas kažkuo pavertė pasaulį integralesniu. Ir dėl to, matome,  kad nesame prisitaikę prie šio pasaulio. Net nesuprantame, kaip galime grįžti į praeitį. O grįžti ten negalima.
Bet tokiu atveju du milijardai žmonių liks be darbo. Kaip jie maitinsis? Arba kaip jiems tieksime tai, ko būtinai reikia?
Šiandien valstybės išleidžia šimtus milijardų dolerių, kad kaip nors viską nuramintų. Šie doleriai išnyksta, negalėsime jų sugrąžinti atgal į valstybės iždą. Todėl matome, kad šio pasaulio turtingieji turi tik jėgą, bet neturi galvos. Priešais mus labai didelė problema.

#268608

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonijos diagnozė

Ką rodo virusas?

Atkreipkite dėmesį į gamtos veiksmus

Klausimas: Dabar pasaulyje prasideda kita koronaviruso banga. Dauguma šalių ruošiasi antrajam karantinui. Ekonomika griūva, pasaulis atsinaujina. Kaip žmonėms gyventi naujame pasaulyje?
Atsakymas: Pirmiausia reikia suprasti, kad iš tiesų gyvename naujame pasaulyje, kuris galų gale neįtikėtinai skirsis nuo ankstesniojo. Juk mes iš fizinio pasaulio pereiname prie virtualaus. Tam yra techninės, moralinės, etinės ir kitos prielaidos.
Ateityje viskas priklausys nuo moralinių žmogaus pastangų: kiek jie supras ir ims realizuoti savo gerus santykius vieni su kitais. Galbūt, tai atrodo neįtikėtina, tačiau į tokį pasaulį turime ateiti.
Kalbama apie mūsų egoizmo taisymą, apie žmogaus siekį būti arčiau kitų ir veikti visų labui. Iš ankstesniojo susiskaidžiusio pasaulėlio žmonija eina prie to, kad taptų integralia, viena visuma. Gamta mus daro tokiais. Privalome suprasti šią tendenciją ir tam tikru mastu ją atitikti.
#272511

Iš 2020 m. rugsėjo 27 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujame pasaulyje gimdome pačius save

Laiminga pabaiga žmonijos istorijai

Pandemija: ne išgyventi, o nugalėti

Klausimas: Kaip dabartinė pandemija paveiks mūsų vystymąsi? Ar ji skatina žmogaus laisvą valią? Mes matome, kad ji tarsi atima iš jo pasirinkimą, juk elgiamės pagal išorines aplinkybes. Kur gi čia yra laisvė?
Atsakymas: Mes ir neturėjome laisvo pasirinkimo, juo niekada nesivadovavome ir veikėme tik dėl savo egoizmo. Priimdami vienokius ar kitokius apribojimus, kuriuos mums primetė aplinka, mes veikėme tik varomi mūsų egoizmo, kad pripildytume ir patenkintume jį kiekvieną akimirką.
Komentaras: Anksčiau buvo nors laisvės pasirinkimo iliuzija.
Atsakymas: Tiesa, iliuzija dingo. Bet būtent dėl to, kad jos nėra, mes gavome galimybę pasiekti tikrą laisvą pasirinkimą. Tai yra pakilimas aukščiau mūsų egoizmo, kuris sukausto mūsų rankas, kojas ir neleidžia jokiu būdu būti laisviems. Kitaip tariant, laisvas pasirinkimas – tai, visų pirma, laisvė nuo savo egoistinės prigimties, kuri mums suteikta iš aukščiau.
Klausimas: Kodėl daugelyje šaltinių yra rašoma, kad valios laisvė slypi teisingos aplinkos pasirinkime?
Atsakymas: O tai jau yra įrankis. Jei aš manau, kad privalau išsilaisvinti iš mane spaudžiančio egoizmo, tai ieškau, kokiomis priemonėmis galiu tai pasiekti. Pasirodo, kad tai galima padaryti tik sukūrus tinkamą aplinką, kuri teisingai veiktų mane.
Klausimas: Bet kurioje egoistinėje visuomenėje gavimas iš jos man teikia malonumą, o davimas visuomenei sukelia nepasitenkinimą. Aš nenoriu jai duoti arba noriu duoti tiek, kiek iš jos gaunu. Bet staiga visuomenėje pradeda keistis vertybės, ir man sako, kad duoti – tai gerai. Ir aš pradedu dirbti tarsi prieš savo egoizmą. Tai ir yra laisvas pasirinkimas, apie kurį jūs sakote?
Atsakymas: Laisvės pasirinkimas, tai mano sąlytis su teisinga aplinka, kurioje davimo savybė laikoma aukščiausia, dominuojančia gavimo savybės atžvilgiu.
Tada, įsijungdamas į šią visuomenę kaip mažas vaikas, užmerkęs akis, pasiduodamas jai, aš galiu pakeisti savyje šiuos du lygius, kad davimo savybė man būtų svarbesnė, geresnė, didingesnė, lyginant su gavimo savybe.
Klausimas: Vadinasi, viena vertus, aš einu prieš tikruosius savo polinkius gauti. Kita vertus, visuomenė man suteikia tam tikras vertybes, kurios man sako, kad verta jai duoti. Ir šis konfliktas pateikia man tam tikrą veiksmų spektrą, kur aš laisvas rinktis?
Atsakymas: Visiškai teisingai.
#268221

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie valios laisvę

Virusai sustojo į eilę

Valios laisvės beieškant, III dalis

Komentaras: Darbas internetu, pandemija, koronavirusas, plintantis po visą planetą, miestietišką gyvenimą daro atgyvena. Daugelis ekspertų mano, kad miestai gali išnykti, tapti vaiduokliais.
Atsakymas: Manau, kad iki to dar toli. Miestų sukūrimas buvo būtinas, kad labiau suartėję žmonės geriau organizuotų savo gyvenimą. Manau, kad žmonės vis dėlto ims suprasti, kaip turi elgtis tarpusavyje, kaip pertvarkyti visą, net ir viso pasaulio bendruomenę, kad viskas būtų patogu ir gera.
Komentaras: Istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kai milžiniški, sėkmingi miestai su išsivysčiusia civilizacija, augant vidinėms ambicijoms, išdidumui ir kitiems neigiamiems žmonių santykiams, žlugo. Ir tada prireikė daug laiko ne tik miestų, bet ir ištisų civilizacijų atkūrimui. Kas dabar padės miestams išgyventi irimo, nykimo etapą?
Atsakymas: Manau, kad tai bus ne irimas ar nykimas, o tempimas. Miestai tarsi išsitemps.
Klausimas: Po deindustrializacijos vyriausybės ir miestų merai investavo į miesto paslaugų plėtrą. Į ką dabar turėtų investuoti vyriausybė ir miestų vadovai: į miestą ar į žmones?
Atsakymas: Kadaise gyvenome urvuose ir buvome labai artimi vienas kitam. Tai buvo didžiulė kelių dešimčių ar net kelių šimtų žmonių šeima. Vėliau visi tai pamažu ėmė sklaidytis, virsti kaimu, kaimas – miestu ir t. t. Taip pamažu nutolome fiziškai vienas nuo kito.
Po to atsirado susiskirstymas į specialybes, specializacijas, tai irgi mus vieną nuo kito atitolino. Atskirai egzistavo ligoninės, mokyklos, gamyklos, ganyklos ir žemės ūkis. Taip vis labiau tolome vienas nuo kito.
Dabar vyksta kitoks procesas: matome, kad atstumas mums netrukdo, esame taip virtualiai susiję, kad mums visiškai nekyla klausimų.
Klausimas: Ar šis priverstinis atotrūkis nepaveiks žmonių vidinio atotrūkio?
Atsakymas: Kol galvosiu, kaip neužsikrėsti, man bus sunku išeiti ir bendrauti su kitais. Bet kai tik imsiu galvoti, kaip neužkrėsti kitų, man pasidarys lengva ir nebebus jokių ribų. Mes galėsime būti kartu ir mieste, ir kaime, ir bet kur.
Klausimas: Vienoje iš laidų sakėte, kad Jeruzalės sienos buvo statomos iš plytų, tačiau šios plytos atspindėjo žmonių norus. Todėl anksčiau miestas žmogui buvo savotiška apsauga, bastionas – tiek jo vidiniam jausmui, tiek išoriniam. Kas yra miestas kabalos mokslo požiūriu? Ką gilaus jis turi savyje? Kodėl žmonės vis tiek norės likti mieste ir statyti naują miestą?
Atsakymas: Čia susiduriame su ypatinga dvasine būsena. Miestas reiškia gyvenvietę žmonių, puoselėjančių ypatingą santykį su gamta, tikrove, kūryba, Kūrėju. Ir todėl juos tarsi saugo vadinamosios sienos. Vėliau jie iš tikrųjų pradėjo statyti sienas aplink miestus.
Apskritai siena – tai mūsų bendras noras būti kartu ir atstumti priešiškus sau. Taigi, siena iš esmės buvo dvasinė. Vėliau imtos statyti akmeninės sienos, bastionai ir pan.
Vadinasi, miestas yra simbolis to, kad apsiribojame tarpusavio ryšiu ir į jį nenorime priimti nieko svetimo.
Todėl yra miestas, apsuptas sienos. Dvasiniu požiūriu – tai bendruomenė žmonių, kurie jungiasi vienas su kitu ir jaučia, kaip yra susiję. Aplink miestą yra net tam tikri atstumai, kuriuos jis tarsi išvalo: 70 metrų, o paskui dar 2000 metrų. Taigi miestas saugosi nuo bet kokios svetimos įtakos, minčių, norų. Jis gyvena savo vidinį gyvenimą. Tai vadinama „miestu“.
Klausimas: Ką tai reiškia: miestas saugo savo gyventojus nuo svetimų norų ir minčių? Kas yra „svetimas“?
Atsakymas: Miesto viduje mes galvojame tik apie abipusę pagalbą vienas kitam, o „svetimas“ nenori taip veikti, būti su visais susijęs, todėl jo neįleidžiame.
Manau, kad ateityje miestas nustos egzistuoti, nes „miesto“ sąvoka išplis po visą Žemę. Žmonių tarpusavio santykiai bus geri. Ir tada išnyks visokios sienos – ir valstybių, ir teritorijų, ir miestų. Gyvenk kur nori. Gali eiti bet kur, užmegzti bet kokius santykius su kitais žmonėmis. Ir visi supras tave, o tu suprasi juos. Noriu pamatyti tokią ateitį.
Klausimas: O ko reikia, kad žmogus norėtų atsisakyti savo tapatybės, savo miesto, savo žemės sklypo?
Atsakymas: Jis tiesiog nenorom jausis visur savo vietoje. Štai ir viskas. Nereikia užsitverti, nebus taip: „Aš esu savo rajone, tu – savo, aš turiu tokį socialinį ratą, o tu – tokį“. Visi gali vystytis ramiai, kiekvienas bet kurioje vietoje.
Komentaras: Atvirkščiai, matome, kad dabar vyksta šalių, net ir kai kurių miestų, konfrontacija.
Atsakymas: Tai vis dar vyksta, nes išgyvename savo prigimties blogio suvokimo laikotarpį. Vėliau to nebus. Tiesiog suprasime, kad tai yra blogis, ir turime pakilti virš jo į visuotinį, abipusį, teisingą bendravimą ir visuotinį gėrį.
Klausimas: Ar kada nors buvo idealus miestas, apie kurį kalbėjo kabalistai?
Atsakymas: Izraelyje buvo keli tokie miestai. Tai Safedas, Tiberijas, Jeruzalė.
Klausimas: Kas juose buvo taip vertinga, kas siejo miestą ir jo gyventojus, dėl ko jie buvo vadinami idealiais?
Atsakymas: Žmonės juto vidinį ryšį tarp savęs ir Kūrėjo. Mes turėsime pastatyti tokį patį miestą visame pasaulyje, kuriame visi gyventojai jaustųsi artimi vienas kitam savo dvasia, suprastų vienas kitą. Ir nebūtų jokio skirtumo, kur gyvenu, kokioje vietovėje, mieste ar kaime.
Klausimas: Ko galite palinkėti žmonėms, kurie šiais laikais iškeičia miestus į kaimą, tolsta vienas nuo kito? Ką jie turėtų daryti: sustoti, pagalvoti? Apie ką?
Atsakymas: Nedvejokite – išvykite! Štai ką aš galiu jiems pasakyti. Nieko neprarasite. Nes bet kuris šiuolaikinis miestas yra blogio terpė. Nutolę nuo jo rasite gėrio. Būsite arčiau gamtos – tapsite geresni.
#271771

Iš 2020 m. rugpjūčio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu”

Daugiau šia tema skaitykite:

Optimalaus egzistavimo link

Pandemija: ne išgyventi, o nugalėti

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Mes stengiamės bendrą bėdą išgyventi atskirai. Tai net ne išskaičiavimas – tai bėgimas nuo tikrovės. Po vieną – pralaimėsime. Kartu – laimėsime.
Iliuzinė pergalė prieš pirmąją bangą susuko mums galvą, pasirodo, kad tai yra spąstai. Pasiekę „sėkmę“, per daug pasitikėjome savimi – ir iškart ėmėme ristis žemyn. Skaudu tai pripažinti, bet be sąžiningos savianalizės mums neišsikapanoti. Galite kaltinti vieni kitus ar vyriausybę, kiek norite – sprendimo nebus, kol nepakilsime virš šio savo absurdo teatro.
Dabar jau aišku: vien karantino priemonių nepakanka – turime realiai rūpintis vieni kitais. Virusas negali būti sustabdytas be šio rūpesčio. Juk susiduriame su daugiau nei epidemija – su pačia Gamta.
Kas tai yra?
Gamta nėra abstrakcija, tai yra universali sistema, kuri mus pagimdė ir kurioje gyvename. Dabar. Tiktų toks šiuolaikinės amerikiečių literatūros klasiko Deivido Fosterio Wallace’o palyginimas: plaukia dvi jaunos žuvys, sutinka senesnę, kuri linkteli ir sako: „Sveiki, vaikinai. Na, kaip vanduo?“ Jaunos žuvys plaukia toliau, o po kurio laiko susižvalgo: „Koks vanduo?“
Taigi, jaunystė baigėsi. Vanduo staiga pasidarė drumstas, bet dabar jį galima pamatyti. Apsižvalgykite: mes kapanojamės ne pandemijos bangose, o savo pačių santykių krizėje. Mes negalime draugiškai susitarti dėl nieko ir nesame pasirengę keistis, nors tai liečia mūsų pačių interesus. Pandemijos veidrodyje mes matome save.
Štai kodėl negalėsime tiesiog išgyventi šios krizės. Jau nuo pradžių ji neturi tradicinio sprendimo. Juk to, kas vyksta, priežastys slypi tarp mūsų, o mes jau ne vaikai, jau galime tai suprasti, ir Gamta automatiškai pakelia atsakomybės kartelę. „Reikalas ne viruse, o tavyje“, – sako ji.
Neverta pasitikėti tais, kurie ketina sutvarkyti situaciją politinėmis, organizacinėmis ir net medicininėmis priemonėmis. Visa tai iš esmės neišsprendžia problemos, neatsižvelgia į Gamtos dėsnius ir reikalavimus. Mes atidžiai sekame jos rodomąją lazdelę, užuot stebėję tai, į ką ji rodo. O rodo ji bendrą moralinę ir socialinę mūsų nesėkmę.
Atėjo laikas atverti akis ir širdis, nusimesti vidinius akidangčius, protu ir jausmu suvokti, kas su mumis vyksta. Tai nėra iššūkis kiekvienam atskirai, o visai tautai.
Apie teisingumą ir tiesą
Koronakrizė gana aiškiai primena žydų tautos egzistavimo prasmę. Ji tiesiog baksnoja mus nosimi į šią baltą dėmę, kurią taip atkakliai stūmėme iš sąmonės. Tai nepadėjo: viskas, ką pamiršome, nuskandinome atminties dugne, iškyla į paviršių.
Pažvelkite į šias rietenas. Šventyklų laikais mes darėme lygiai tą patį – kivirčijomės net nepaisydami galimo susinaikinimo. Tokia ta Izraelio tauta – besiremianti stipria vienybe ir kankinama nesutaikomų skirtumų. Žmonės, kurių tikrąją išmintį gožia užsispyrimas, susiskaldymas, ambicijos ir pasipūtimas. Tai yra mūsų bėda, tikrasis mūsų negalavimas, prieš kurį politikai ir farmakologai yra bejėgiai. Politika mus visada skaldė, o šiandien mus skaldo net sveikatos priežiūra. Į tai ir rodo virusas. Ir jis neatsitrauks, kol nepradėsime suprasti jo vaidmens. „Jūs visi esate paskendę tremtyje, vidiniame susvetimėjime, – sako jis. – Jūs visi neteisūs, nes visi linkę ginčytis, įrodinėti savo tiesą, kurti lygybę kitų sąskaita. Ir aš priversiu jus pasikeisti.“
Kai verčia suaugti, skauda. Geriau pačiam užaugti. Tam pirmiausia reikia suprasti: tiesa yra tik žmonių vienybėje, ir ši vienybė slypi aukščiau bet kurio konkretaus teisumo, kad ir koks jis būtų įtikinamas ir nekintamas. Be vienybės viskas veda į žlugimą tiesiog dabar.
Čia nėra nieko pompastiško, nieko prigalvoto. Kalbu apie tikrus dalykus, apie mūsų ateitį, apie mūsų vaikų ateitį, apie gyvenimą ir mirtį. Atėjo laikas veikti. Veikti kartu, nesilaikant dviejų tūkstančių metų primestų politikos dogmų ir stereotipų.
Galų gale, čia susirinko tiesiog nepažįstami žmonės. Mus visus sieja viena bendra aplinkybė – bėgimas iš karčios tremties. Tačiau tai yra tik išorinė vienybė. Milžiniškoms pastangoms šiame kelyje, kupiname kliūčių, kylančių iš visų be išimties tautos dalių, reikalinga vienybė, nesunaikinama ir stipri kaip plienas. (Baal Sulamas, 1940).
Po aštuoniasdešimties metų tai matome savo akimis. Taigi ar vėl nusisuksime nuo akivaizdžios tiesos ir mokėsime didžiulę kainą? Negalima palikti žmonių likimo įvairių suinteresuotų asmenų malonei. Mums reikia kažko daugiau nei svetimšalių. Izraelis negali išsilaikyti be kiekvieno rūpesčio ir dalyvavimo. O „kiekvienas“ reiškia „aš“.
Mano laisvė
Ne atsitiktinai virusas mus atitolina vienus nuo kitų. Dėl to pradedame matyti, kaip smarkiai esame susipriešinę viduje, atskirti savo pačių rietenų. Ir gerai, kad matome. Juk nepripažinus ligos neįmanoma išgyti.
Karantino ribojimai tarsi kėsinasi į mūsų laisvę, o iš tikrųjų atriboja mus nuo smaugiančių vartotojiškų santykių. Kaip tik dabar, koronaviruso sumaištyje, gavome galimybę patys sukurti tarpusavyje kažką teisingo, tikro, nesugriaunamo. Kaip tik dabar tapome laisvi daryti svarbų darbą.
„Tikras pasaulis – pasaulis žmonių valdžios ir pinigų – džiugiai niūniuoja sau po nosimi, pakinkyti baime, pykčiu, nusivylimu, suvaržymais ir savimeile“, – pasakė David Foster Voles. – „Ta laisvė, kuri tikrai svarbi, susijusi su jautrumu, sąmoningumu, mokymusi, gebėjimu tikrai rūpintis kitais – žmonėmis, duoti“.
Kaip gi realizuoti šią laisvę?
Naudojantis vienijimosi metodika, kurią žydai turi nuo senų senovės. Kabalistine metodika, pradėta Abraomo ir sudarančia mūsų esmę. Taip, mes galime ją įgyvendinti, jei tik panorėsim. Ir jei tapsime, pagaliau, realistais.
Juk žmonijos ateitis – vienybė virš visų skirtumų ir prieštaravimų, interesų bendrystėje, pusiausvyroje. Įsilieję į šią srovę, išsigelbėsime patys ir ištrauksime pasaulį. O jei delsime, risimės toliau, ir niekas mūsų nepasigailės. Priešingai, pasaulis pajaus, kad mus galima pribaigti, ir krizės priveiktas susivienys šiuo tikslu.
Suteikime žmonėms suvienijimą geruoju, tapkime tauta, pradėjusia dvasinį pakilimą, kuri visiems palengvina kelią ir visus pakelia. Dabar, kai braška senojo pasaulio siūlės, reikia pastatyti tiltą į naująjį pasaulį. O kas tai padarys, jei ne mes?
Audringas srautas neša žmoniją į priekį. Grįžimo nebus. Ir viskas priklauso nuo mūsų, nuo tautos, vadinamos „Izraeliu“. Bet tai priklauso ne nuo mūsų smegenų, sugebėjimų, technologijų, išradimų, bet nuo širdžių suartėjimo ir gero tarpusavio ryšio.
Be šio pagrindo mes prapulsime. Mes neturime poros tūkstančių metų rezervo tremtyje. Mes išnaudojome visus avansus ir paskolas. Laikas grąžinti skolą. Tik duodami kitiems išsaugosime ir sustiprinsime save. Ir jei nematome prošvaistės priekyje, tai tik todėl, kad dar nesutikome dėl to viduje ir vis tiek tikimės tiesiog numušti temperatūrą, nesivargindami gydyti priežasčių.
Gamtoje nėra stebuklingų išgijimų. Ji paskyrė mums gydymo kursą, ir klausimas ne tas, ar mes jį priimsime, o kada. Kuo vėliau, tuo bus skaudžiau. Ir dėl to mūsų poliarizuota, atomizuota visuomenė vis tiek taps visaverte bendruomene, o kiekvieno žmogaus žinios lygiomis teisėmis įsilies į bendrą sąmonę, į bendrą srovę. Ir tai bus ne diktatas, o išsivadavimas, ne našta, o proveržis.
Galbūt mums trūksta tikėjimo savimi. Galbūt pasitikėjimo gamta. Tačiau iš tikrųjų tai tik pasiteisinimai. Mes turime viską, ko mums reikia, ir galime naudoti krizę kaip galingą postūmį vienybei. Viskas priklauso nuo mūsų.
#268357

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką rodo virusas?

Kova, kurioje dalyvauja visi

Kas mus privers pakeisti gyvenimo vertybes?

Klausimas: Kaip jūs manote, kada vyriausybės supras, apie ką jūs kalbate?
Atsakymas: Niekada. Jie negali suprasti. Ir jūs, būdami jų vietoje, elgtumėtės taip pat. Bet aš – optimistas. Jie turės tokią galimybę tik tokiu atveju, jei pajaus gyventojų spaudimą – visų kartu. Tada pasikeis jų norai ir mintys.
Klausimas: Situacija su koronavirusu suteikta mums išsilaisvinimui ar revoliucijai?
Atsakymas: Jokių revoliucijų! Jėgos metodai negali išspręsti jokių klausimų. Virusas skirtas vidinei revoliucijai, kad mes panorėtume būti susiję vienas su kitu.
Visi virusai, kuriuos dabar gauname ir dar gausime ateityje, ruošia mus vidiniam tarpusavio ryšiui norais ir ketinimais. Kai mes artėsime vienas prie kito suprasdami ir užjausdami, tada darysime poveikį visiems žmonėms pasaulyje, įskaitant ir mūsų vyriausybes.
Nors mums atrodo, kad jų niekaip neįmanoma paveikti, galėsime tai padaryti. Tada, kai susivienysime, mūsų mintys ir jausmai paveiks visus, ir mes pradėsime taisyti viską, kas egzistuoja. Ir vyriausybės nieko negalės padaryti. Jie priims mūsų jausmus ir mintis, mūsų širdis ir protą, ir mes pradėsime vadovauti.
#266082

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką rodo virusas?

Pasaulis dar nepasirengęs

Nelaukime, kol lazda atvys į laimę

Klausimas: Kovodamas su koronavirusu, akivaizdu, pasaulis jau gavo globalias smegenis: informacija ir patirtis plinta visose šalyse. O kaip pajusti globalią širdį? Kaip pajausti kitus? Ir apie kokius jausmus jūs kalbate? Ar gydytojai, gelbstintys gyvybę dirbdami po 16 valandų per dieną, nedaro to iš jausmo? Juk daugelis galėtų ir nedirbti.
Atsakymas: Nemanau, kad gydytojai turi pasirinkimą, dirbti ar ne. Nemanau, kad jie patys nusprendė sėdėti namuose. Iš esmės, jų profesija ir esamos aplinkybės susijusios su pasiaukojimu.
Atėjo laikas suprasti, kad esame susiję vienas su kitu, todėl valstybės nebegali atskirai rūpintis tik savimi, nes virusas plinta be sienų. Kaip jis perduodamas ir kaip atsiranda, mes vis dar nežinome, todėl absoliučiai visi dalyvauja kovoje su juo, o tai yra didžiausias pandemijos nuopelnas.
#268086

Iš 2020 m. kovo 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Komentaras: Kai kurie ekonomistai sako, kad vartotojų visuomenė žlunga. Pirmoji priežastis – nepasitikėjimas, labai stabdantis prekybos ir ekonominius santykius.
Atsakymas: Bet tai galima įveikti.
Komentaras: Antroji priežastis – aplinkos tarša, nes dar neturime pakankamai technologijų, kad galėtume perdirbti visas susidarančias atliekas.
Atsakymas: Kam tai rūpi? Jei bus technologijos, bus galima gaminti dar daugiau.
Komentaras: Trečioji priežastis – riboti gamtos ištekliai.
Atsakymas: Tai irgi niekam neįdomu. Rasime. Nuskrisime į Mėnulį ir parsigabensime jų iš ten.
Komentaras: Ketvirta priežastis – auganti nelygybė tarp vargšų ir turtingųjų. Net ir po koronaviruso pastebima, kad turtingieji turtėja. Visų egoizmas didžiulis, ir vargu ar žmonės tai pakęs.
Atsakymas: Žinoma, kad nepakęs. Turtingieji turės sumokėti kokią nors savo didžiulių pajamų procentinę dalį, kad nuslopintų vargšų nepasitenkinimą.
Komentaras: Penkta priežastis – netikrumas. Sakoma, kad yra terminas „turto efektas“. Net pasiturintys žmonės dėl netikrumo bijo išlaidauti, todėl vartojimo ekonomika eina į pabaigą.
Atsakymas: Nėra kur išleisti! Pasiūlykite jiems ką nors gaminti ir užsidirbti pinigų.
Komentaras: Jie bijo išlaidauti, nes nežino, kas bus rytoj su darbu, nėra tikri dėl ateities.
Atsakymas: Tuomet tai nėra tikrai turtingi žmonės. Turtingas žmogus tas, kuris turi praktiškai neribotas galimybes patenkinti ne tik savo gyvybinius poreikius.
Komentaras: Šeštoji priežastis – technologijų vystymasis, dėl to dar labiau padidės atskirtis tarp turtingų ir vargšų, taip pat ir nedarbas.
Atsakymas: Žinoma, nes nėra vartojimo. Todėl periodiškai kyla dideli karai. Tačiau šiais laikais jie yra labai brangūs, ir nežinia, kaip baigsis.
Iš esmės, seniau karai išspręsdavo problemas, tačiau dabar ne, nes nėra sienų: gali keliauti ir gyventi, kur nori. Galima nusipirkti bet kokį pasą. Todėl nebėra objektyvių priežasčių kariauti. Liko tik religiniai, ideologiniai karai.
Klausimas: Septintoji priežastis – vidinių žmogaus poreikių pasikeitimas. Ar, jūsų nuomone, tai yra pagrindinė priežastis?
Atsakymas: Taip. Ji žudo visa kita. Tai yra vartojimo ekonomikos pabaiga.
Dabar virusas naikina didžiulę pramonės sritį, kurią skatino turizmas ir kelionės. Viešbučiai visame pasaulyje, lėktuvai, garlaiviai, gidai ir galybė prekių, susijusių su šia pramone – to jau nebėra ir nebebus. Žmonės nebenorės blaškytis po pasaulį. Jų niekuo nebesuviliosi.
Teks kažką daryti su tūkstančiais nereikalingų lėktuvų. Gal nugabenti kur nors į dykumą. Sakoma, kad jie ten gerai laikosi. Ir kas gi ten bus? Mūsų epochos muziejus? Bet niekur nedingsi. Tiesiog viskas baigėsi! Turime suprasti, kad naudodamiesi senaisiais įrankiais negalime kurti naujo pasaulio.
#270214

Iš 2020 m. birželio 4 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Besaikio vartojimo epochos pabaiga

Žvilgsnis į artimiausią perspektyvą

Koronavirusas: pokyčių laikas