Pateikti įrašai su kritimas žyme.


Pakeliui į laisvę

Dvasinis darbas, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką turi jausti žmogus, kai yra teisingame kelyje?
Atsakymas. Jis jaučia, kad eina teisinga kryptimi, kad visi jo veiksmai, nors ir yra tiksliai ribojami dvasinio dėsnio, – tai absoliutus davimas, absoliuti sąveika, absoliutus ryšys tarp visų gamtos elementų.
Nors jį ir įpareigoja, jis jaučia absoliučią laisvę.
Klausimas. Kodėl jį meta į skirtingas būsenas, ir jis jaučia kritimus ir kilimus?
Atsakymas. Būtent tam, kad pajaustų, jog kaskart kyla į tą laisvę.
#256452

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip ilgai gausiu išbandymus?

Pirmas žingsnis laisvės link

Kelias į nubrėžtą tikslą

Komentarų nėra

Sveikinti tamsą kaip Šviesą

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманNėra kitos Šviesos, tik išeinanti iš tamsos. Mat kai ta pusė pavergiama, tai pakyla Kūrėjas į viršų <…> iš tamsos, ir tik iš blogio išteka gėris.
Kai žmogus, pradėjęs eiti blogu keliu jį palieka, tuomet Kūrėjas Savo šlovėje pakyla. Ir todėl viso ko tobulybė – tai gėris ir blogis drauge, kad paskui kreiptųsi į gėrį. Nėra gėrio, kuris neišeitų iš blogio, ir tame gėryje išaukštinta Kūrėjo šlovė. Tai ir yra tobulas tarnavimas Jam. (Zohar visiems, Tecavė skyrius, 86 p. )
Tobulas tarnavimas Kūrėjui – sutikti ir priimti, teisingai vertinti Šviesą kylančią iš tamsos ir suprasti, kad tamsa – tik priešinga Šviesos pusė, kitaip nejaustume Šviesos. Todėl reikia sveikinti tamsą kaip Šviesą, kaip kažką einantį prieš ją.
Jei nesu susijungęs su grupe, tai kritimą, tamsą jaučiu kaip blogį.
Jei esu susijungęs su grupe, mane veikia supanti Šviesa, ta mano būsima būsena. Tuomet savo dabartinę vidinę tamsą, tuštumą vertinu būsimos būsenos atžvilgiu, supančios Šviesos atžvilgiu. Ir todėl tamsa nenubloškia manęs žemyn, sveikinu ją.
Kiek esu susijungęs su grupe, su supančia Šviesa, tiek savo kritimus jaučiu ne kaip kritimus, o kaip būtiną kitos pakopos dalį. Ir čia galiu save patikrinti: ar esu susijęs su grupe, ar ne.
Mūsų teisingiausia reakcija į bet kokį reiškinį, kuris ne šviesa – siekti dešimtuko centro. Tik ten rasime teisingus atsakymus, jėgas, tinkamus poelgius. Viskas – dešimtuko centre.
#254976

Iš 2019 m. rugsėjo 8 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 7

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Pasinerti į tamsą, kad išvystum Šviesą

Plytelės iš šviesos ir tamsos

Komentarų nėra

Pakilti virš egoizmo

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Davimo jėga – tai Kūrėjo savybė. Yra kli (indas) ir yra klipot (netyri norai). Klipot – tai egoizmas. O kokia kli prigimtis?
Atsakymas. Kli/indo prigimtis – tai ištaisytas egoizmas. Iš pradžių jokio kli nėra, tėra vien egoizmas. Tai, ką iš jo galime ištaisyti, tampa kli, kitaip tariant, noru panašiu į Kūrėją ir gali duoti, pakilti virš savęs.
Šie norai atsiranda mumyse einant per pakilimus ir kritimus, jie tai nutolsta nuo mūsų, tai priartėja prie mūsų ir pan. Jais ir užsiimame.
O grupė duota tam, kad treniruotumės su ja, kiek galime pakilti virš egoizmo. Kiek galėsime pakilti virš savęs, tiek imsime jausti savyje Kūrėją.
#254237

Iš 2019 m. rugsėjo 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Siekti tiktai gero

Ar reikia vystyti egoizmą?

Išmokti mylėti

Komentarų nėra

Nepasiduoti liūdesiui!

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Aš dvejus metus esu kabaloje. Mane nuolat lydi pareigos jausmas, kaltė, kad per mažai dedu pastangų dėl dešimtuko. Mintis ir norus tenka filtruoti kiekvieną minutę. Aš nustojau būti laiminga. Ar tai teisinga? Juk jūs sakote, kad kabalistai – didžiausi egoistai, mėgsta gauti malonumą.
Atsakymas. Jokiu būdu negalima riboti malonumų. Kūrinio sukūrimo tikslas – juos pripildyti.
Nė vieną sekundę žmogus neturi būti prislėgtos būsenos. O jei ji ateina ir jį užvaldo, tai nėra gerai. Ji turi būti ribotą laiką ir riboto dydžio, nes liūdėdami jūs priekaištaujate Kūrėjui už tai, kad jis jus patalpino į kenčiantį pasaulį ir verčia kankintis.
Kas tada yra Jo davimo ir meilės savybė? Ji turi pasireikšti ir dabar. Bet kokiose būsenose kiekvienas iš jūsų ir visi kartu turime jaustis absoliučiai laimingi, nes Kūrėjas visą laiką nukreipia jus tik į gera. Todėl yra pasakyta: net jei virš tavęs pakibęs kardas, tu vis tiek turi tikėti, kad tai į gera, ir Kūrėjas tave gelbėja.
Būtent ši jėga veda mus pirmyn ir gelbsti. Jūs turite saugotis liūdesio būsenų, ypač grupėje. Jei grupė sėdi ir kenčia – tai baisus dvasinis nusikaltimas. Jokiu būdu! Priešinai – palaikyti džiaugsmą, optimizmą.
Klausimas. Kartais kritimo būsenoje rodosi, kad visas pasaulis griūva. Kaip dirbti su mintimis, esant tokios būsenos?
Atsakymas. Aš jus suprantu, pasaulis iš tiesų griūva. Bet tai visas pasaulis, o ne mes.
Mes žinome, kodėl jis egzistuoja ir kaip mes turime veikti, kad atneštume į pasaulį išsigelbėjimo, mūsų noro, mūsų ryšio metodiką.
Būtent nuo mūsų ryšio vienas su kitu ir su Kūrėju priklauso pasaulio išsigelbėjimas. Ir tada mes pasijusime Aukštesniajame pasaulyje.
#247595

Iš 2019 m. vasario 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudužimas būtinas

Šis darbas žmogui!

Naujos būsenos pradžia

Komentarų nėra

Ar galima eiti pirmyn be kritimų?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar galima eiti pirmyn be kritimų ir nusivylimų?
Atsakymas. Ne, negalime. Tačiau turime į tai žiūrėti ne kaip į kritimą, bet kaip į vis didesnio mūsų bendros sielos sudužimo atskleidimą. Tai ne kritimas, o problemos atskleidimas, kurį galiu ištaisyti kaskart iš naujo.
Dar daugiau, kodėl turiu į tai žiūrėti neigiamai, su baime: „Oi, dabar kažkas dar atsiskleis!“? Priešingai, sakoma, kad turi ieškoti, kur dar yra problemų, kaip senukas einantis ir ieškantis tarsi būtų kažką pametęs.
Jis žino, kad be tų problemų jis negali eiti pirmyn. Todėl jį vadina „senuku“, t. y. išmintingu, patyrusiu žmogumi.
Mums tereikia nusiteikti, kad gyvenime nėra problemų! Jame visuomet yra tik Kūrėjo santykis su manimi, Kūrėjas žadina mane, kad pajausčiau, kam man Jo reikia.
#251704

Iš 2019 m. vasario 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasivaikščiojimas kalneliais

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Patarimas iš asmeninės patirties

Komentarų nėra

Gedėti, nes nėra vienybės

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманAvo mėnesio 9-oji – tai diena, atspindinti labai svarbią, ypatingą kūrinio vystymosi būseną – sudužimą. Be šio sudužimo neįmanoma išsitaisyti. Tad, viena vertus, tai džiaugsmingas įvykis, kita vertus, tai gedulo diena, kai susimąstoma, kaip buvo galima išvengti griūties ar bent kovoti su ja.
Kaip įprasta dvasiniame pasaulyje dvi priešingybės jungiasi kartu į vieną įvykį. Todėl reikia sielvartauti dėl visų tragedijų, kurios lėmė dvasinėse šaknyse suplanuotą sudužimą.
Tačiau reikia ir džiaugtis tuo, kad praėjome sudužimą ir esame išsitaisymo procese. Ši galimybė mums duota jau nuo Ari laikų, ir jeigu iki šiol iš sudužimo neperėjome prie ištaisymo, tai tik dėl savo aplaidumo.
Štai jo ir reikia gailėtis per Avo mėn. 9 d. – ne prieš tūkstantį metų sugriautos Šventyklos, o tos, kuri iki šiol nepastatyta mūsų širdyje, ir todėl tarsi iš naujo griūna kiekvieną dieną. Šitai ir yra tikrasis gedulas bei katastrofa: kodėl ir šiandien skatiname griuvimą ir sudužimą? Juk pasakyta: „Kol Šventykla neatstatyta, ji kiekvieną dieną tarsi griūna iš naujo“. Štai apie ką reikia pagalvoti.
Tačiau mes verkiame dėl to griuvimo, kuris įvyko prieš du tūkstančius metų, tarytum būtume didžiuliai teisuoliai, o tie žmonės buvo prasižengėliais, jei jau leido sugriauti Šventyklą ir romėnams bei egiptiečiams paimti valdžią. Ne mums juos teisti, nesuprantame, kas tada įvyko. Tie įvykiai kaip tik buvo neišvengiami pagal pakopų raidos tvarką.
Bet jei ir dabar, kai jau praėjo tiek laiko po Ari ir atėjo metas taisytis bei atsiskleidė kabalos mokslas, mes iki šiol atmetame kabalą ir ištaisymo metodiką, nepripažindami vienijimosi būtinybės, – tai šitai ir yra tikroji griūtis mūsų viduje. Tikroji katastrofa ne ta, kuri įvyko praeityje, o ta, kuri vyksta mumyse kiekvieną dieną.
Mokytojas Akiva kvietė mylėti artimą kaip save patį. Tačiau griuvus Šventyklai, jis džiaugėsi tuo, nes tai reiškė taisymosi pradžią. Todėl reikia galvoti tik apie dabartį ir ateitį, o ne gailėtis dėl praeities.
Praeityje įvykusi griūtis buvo tarpusavyje kovojančių aukštesniųjų jėgų rezultatas. Nors mes suprantame, kad Šventykla turi sugriūti, visgi reikia priešintis griovimui. Negalima sutikti su išėjimu iš šventumo. Jeigu bent šiek tiek pasiekei dvasinio lygmens, negalima leisti sau iš jo nukristi į klipą.
Todėl mokytojas Akiva taip kvietė laikytis meilės artimui kaip sau pačiam. Kita vertus, jeigu griūtis įvyko, reikia suprasti, kad ji į naudą, ir nuo šio momento jau prasideda ištaisymas. Jeigu Šventykla sugriuvo, tai nereikia verkti dėl jos, o pradėti jos atstatymą su naujomis jėgomis.
Nėra nieko blogiau už sudužimą. Tačiau tik iš šios sudužusios būsenos galima pakilti ir atgimti, tad yra gerai, kai atskleidžiame savo sudužimą. Mes vėl stengiamės susivienyti, bet kas kartą pamatome, kaip mumyse dar stipriau nei anksčiau sukyla blogio jėgos. Kitaip tariant, atskleidžiame vis didesnį sudužimą.
Jis atsiskleidžia būtent tada, kai noriu susivienyti su draugais ir staiga pamatau, kad negaliu šito padaryti. Visą dieną svajojau apie tai, kaip rytoj susitiksiu su draugais ir tarp mūsų bus stipri vienybė.
O ryte prabundu ir išvis nepamenu, kad šiandien paskirtas susitikimas. Jau viską pamiršau! Visi mano geri ketinimai subyrėjo į šukes – tai ir vadinama sugriuvimu, šitaip jis mumyse atsiskleidžia.

* * *
Manyje pačiame nėra jėgų priešintis sudužimui. Vienintelis būdas – įsijungti į teisingą aplinką, kuri turi tokią jėgą. Draugai turi laikyti mane ir tempti paskui save ir taip patys sustiprėti. Juk aš pasitarnavau jiems kaip pretekstas susivienyti dėl mano išgelbėjimo. Išeitų, kad padėjau grupei!

* * *
Prieš du tūkstančius metų griuvo Šventykla ir nuo to laiko Izraelio tauta pradėjo savo klajones po pasaulį. Pripratome gyventi tremtyje tarp kitų tautų ir neretai mums net gerai sekdavosi. O kartais atvirkščiai, pasaulio tautos suvesdavo su mumis sąskaitas. Neapykanta žydams vis augo, banga po bangos, o pastaruoju metu kyla tikras antisemitizmo cunamis.
Problema ta, kad netaisome sudužimo. Antisemitizmas kyla dėl to, kad niekiname savo galimybę pasiekti išsitaisymą. Tremtis pasibaigė, bet tik potencialiai, o ne iš tikro.
Daugelis svajoja palikti Izraelio žemę ir grįžti tremtin. Juk šventumas yra tik toje vienybėje, kurią galime sukurti tarpusavyje. Be vienybės nėra šventumo, iki šiol esame griūtyje.

* * *
Iš tikrųjų, sugriuvimas buvo ištaisymas. Jo nepavadinsi gedimu, nes nieko dar nebuvo ištaisyta, ką būtų galima sugadinti. Tai buvo sienos tarp gavimo ir davimo norų, sienos tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp Kūrėjo ir kūrinio savybių sugriuvimas. Tad jis įvyko tik dėl ištaisymo.
Noras mėgautis egzistavo ir iki sudužimo, tik slapta. Jam atsiskleidus kūrinys jau gali pradėti dirbti su juo ir kilti pas Kūrėją. Kiekvieną kartą kūriniui atsiskleidžia, kuo jis skiriasi nuo Kūrėjo, o tai jam suteikia galimybę ištaisyti šitą skirtumą ir priartėti prie Jo.
Šis skirtumas jau egzistavo ir anksčiau, bet dabar atsiskleidė. Vadinasi, atskleidžiama kūrinio atžvilgiu, tarytum užsidėtume akinius ir pamatytume gedimą, kurio anksčiau nepastebėjome.

* * *
Šventyklos sugriuvimas reiškia Binos ir Malchut sumaišymą. Todėl buvo du griuvimai, atitinkantys du dvasinių parcufų lygmenis: dalėt-gimėl (4/3) ir gimėl-bėt (3/2). Pirmoji Šventykla buvo sugriauta Mochin dė Chaja lygmenyje, o Antroji – Mochin dė Nėšama lygmenyje.
Todėl Pirmosios Šventyklos griuvimas buvo žymiai stipresnis ir reikšmingesnis. Tačiau Antrosios Šventyklos griuvimas buvo reikšmingesnis tuo, kad reiškė visišką išėjimą iš dvasinio pasaulio.
Pirmoji Šventykla – tai dvasinė vienybė, kai visi norai sujungti kartu ketinimu duoti Kūrėjui Mochin dė Chaja pakopoje. Vyko didžiulė kova tarp žmonių ir kiekvieno su pačiu savimi už tai, kad išsaugotų šią vienybę ir nenukristų. Tačiau egoizmas visąlaik augo ir galiausiai vis dėlto įvyko sudužimas.
Izraelio tauta išėjo į tremtį, tai reiškia, kad pakopos atsiskyrė – dvasinis parcufas išsieikvojo. Po tremties tauta grįžta prie dvasingumo statydami naują Šventyklą. (Pirmoji Šventykla tai tarsi malchei DACHGAT, o antroji Šventykla – malchei TANIM Nekudim pasaulyje, kurie sudužo).
Antrosios Šventyklas sugriuvimas buvo jau galutinis išėjimas iš dvasingumo – visi krito į ketinimą dėl savęs. Nuo to laiko visa tauta, išskyrus ypatingus žmones – kabalistus, pateko į nenutrūkstamą kartų leidimosi procesą.
Neįmanoma sulyginti kartų, gyvenusių iš karto po pirmosios ar antrosios Šventyklos griuvimo, su mūsų amžininkais. Jie juto žymiai didesnį ryšį vieni su kitais. Šventumas dar švytėjo jiems iš toli, krito kibirkštys nuo ankstesnės Šventyklos griūties ir darė poveikį.
Todėl tose kartose dar buvo didžių žmonių, netgi sugriovus antrąją Šventyklą. Mes matome, kokias didžias knygas jie paliko mums: mišną, talmudą.
Daugelis dar jautė dvasinį pasaulį. Kritimas neįvyko akimirksniu, Šviesa išėjo iš parcufo palaipsniui, kol priartėjus Ari laikams atsidūrėme beveik visiškoje tamsoje.
Nuo Baal Šemo laikų prasidėjo jau pabudimas iš apačios. Baal Šem Tovas atliko didžiulį darbą, atgaivindamas dvasingumą. Po jo sekė Baal Sulamas. Buvo ir kitų kabalistų, gyvenusių laiko tarsnyje tarp jų. Paskutinis didis mūsų laikų kabalistas buvo Rabašas, palikęs mums visą išsitaisymo metodiką, kuria šiandien naudojamės.
#249883

Iš 2019 m. liepos 21 d. rytinės pamokos, tema „Av mėn. 9 d.“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Sunkus metas – galimybė vienytis

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Komentarų nėra

Įžiebti prigesusią kibirkštį

Dešimtukas, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманIš pasiruošimo kongresui pamokos (2018-06-18)
Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į savo dvasinę kibirkštį. Kai jaučiame, kada ji gęsta, bloškia mus žemyn ir kada pakelia, turime galimybę likti nepriklausomi nuo jos ir patys spręsti, kokios būsenos bus mumyse ši kibirkštis. Jei teisingai ją išnaudosime, tai ji visada trauks mus pirmyn.
Kibirkštis – tai mūsų ryšys su Kūrėju, su dvasine tikrove. Nesvarbu, teigiamas ar neigiamas ryšys, svarbiausia, kad jis yra! Turime padėkoti už blogą būseną, kaip už gerą. Priešingai, kai kibirkštis prigęsta, Kūrėjas suteikia mums galimybę patiems uždegti ją, uždegti pačius save.
Vystymasis materialiame pasaulyje taip pat reikalauja nesilaikyti įsikibus ankstesnių pasiekimų, jei nori judėti pirmyn. Taip vyksta bet kurioje vietoje. Kodėl gi mums taip sunku priimti dvasiniame vystymesi, kad vakarykščiai pasiekimai virsta į šiandienos kritimus, į pakopą, nuo kurios turime pakilti?
Materialiame vystymesi tai suvokiama kaip natūralus procesas, juk mus pirmyn stumia egoizmo jėga. O dvasiniame šį principą labai sunku priimti, nes tenka judėti vadovaujantis tikėjimu aukščiau žinojimo, per dvasinį nubudimą, o ne egoistinį (interesą).
Net jei egoizmas nemato jokios naudos sau, jokios perspektyvos, vien tamsą, ir nestumia mūsų pirmyn, reikia kažkaip paskatinti save, rasti dvasinės motyvacijos.
Tai įmanoma tik dešimtuke, mums susivienijant. Jei visi, išskyrus vieną, kuris patiria kritimą, sujungia savo taškus širdyje, nepaisydami savo egoizmo, pamindami jį, ir taip žvelgia į draugą, tai perduoda jam savo dvasinę jėgą.
Aptikus, kad vienas iš draugų išgyvena kritimą, kiti devyni sąmoningai aiškinasi savo egoizmą ir sumažina jo vertybes iki minimumo. O savo susijungimą, taškus širdyje, kūrimo tikslą ir Kūrėją – išaukština.
Ir tada šis potencialų skirtumas: tarp vienijimosi grupėje ir susipriešinimo joje, dvasingumo vertingumo ir jo ignoravimo, garantuoja įtampą, su kuria jie daro įtaką draugui, suteikdami jam dvasinę jėgą. Jis pabunda nuo šios jėgos ir gali naudotis ja, kad galėtų pajudėti ir įsijungti į dešimtuką. Iš esmės, jo kritimas pasitarnauja kaip priežastis bendram visų pakilimui.
#228603

Iš 2018 m. birželio 18 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakelti kritusį draugą

Aš gimdau Kūrėją

Vakarykščiai pasiekimai virsta į šiandienos kritimus

Komentarų nėra

Pakelti kritusį draugą

Dvasinis darbas

Iš pasiruošimo kongresui pamokos (2018-06-18)
Jei vieną draugą išmetė iš balno, kaip kiti gali jam padėti? Paprasti įkalbinėjimai ir bandymai jį įkvėpti – dar ne dvasinis darbas, – taip palaiko nusilpusį materialiame gyvenime. O dvasinė jėga – tai tikėjimas aukščiau žinojimo, davimas aukščiau gavimo, Bina aukščiau Malchut – potencialų skirtumas tarp dviejų taškų.
Kritimo metu šie du taškai sutampa, ir dingsta potencialų skirtumas – nėra viršaus ir apačios, viskas pilka.
Kai draugas nukritęs, mes jį palaikome ir pradedame veikti iš potencialų skirtumo tarp mūsų bendrų dvasinio ir materialaus polių, egzistuojančių mumyse. Mes pasakojame, kaip įsivaizduojame dvasinę aukštumą, jos unikalumą ir didingumą, lyginant su materialiuoju poliumi.
Dėl to mums, visų pirma, reikia pasiekti bendrą susitarimą, susijungimą, supratimą. Ir tada iš savo devynių Binos taškų ir devynių Malchut taškų paveikiame draugą ir atgaiviname jį. Šiuo potencialų skirtingumu pritraukiame Šviesą, grąžinančią į šaltinį, ir nukreipiame į draugą: jis prisijungia prie mūsų, ir mes visi kartu pakylame į naują pakopą.
Tai kuris kurį išgelbėjo? Dvasinis pakilimas visada vyksta tokiu būdu. Kūrėjas pagal bendrą sistemą renkasi, kam šią akimirką suteikti kritimą, kad per jį pasistūmėtų pirmyn visa grupė.
Nukritęs draugas pats negali pasikelti, jis tarsi numirė arba buvo įkalintas, sukaustytas savo egoizmo grandinėmis. Bet ateina draugai ir jį išgelbsti. Nėra taip svarbūs net patys žodžiai, svarbiausia – sujungti kartu mūsų taškus, kur juntama Kūrėjo, grupės didybė, ir tuos, kuriuose suprantamas noro mėgautis niekingumas.
Jei yra toks sutarimas tarp devynių draugų, tai dešimtasis nedelsiant pabus. Jis niekaip negali išvengti pabudimo, juk jie – pirmos devynios sfiros, o jis – Malchut. Jei jis dabar gavo kritimą, tai pats nieko negali padaryti, o jie – priešingai, gali padaryti viską, ko panorės. Ir tada jie išnaudos kritusįjį kaip svirtį, juk šią akimirką jis yra nauja grupės Malchut.
#228603

Iš 2018 m. birželio 18 d. rytinės pamokos

Komentarų nėra

Vakarykščiai pasiekimai virsta į šiandienos kritimus

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманIš pasiruošimo kongresui pamokos (2018-06-18)
Visi vakarykščiai pasiekimai turi pereiti į šiandieninį kritimą, kitaip – nieko nepasieksiu. Aš statau koją į priekį ir pajudu pirmyn dėl to, kad anksčiau priekyje buvusi koja atsilieka. Ir vėl žengiu pirmyn jau kita koja, ir judu taip, kad ji atsiliktų.
Todėl, jei ryte prabudau prastai nusiteikęs, jei mane nelabai įkvepia šiandieninė pamoka, neuždega kaip anksčiau, tai turiu suprasti, kad toks yra ženklas, jog judu pirmyn. Būtent taip reikia vystytis.
Todėl džiaugiuosi, kad atėjo širdies sunkumas ir kad nesižaviu viskuo tarsi mažas vaikas ar pradedantysis, ką tik atskleidęs kabalą. Man šiandien reikia pasiekti nors tokį pabudimą, koks buvo vakar, bet jau savo paties darbu, o ne padovanotą iš aukščiau, koks buvo vakar.
Reikia visą laiką tikrinti save: ar stengiesi pabusti, ar sieki, kad būtų svarbus tikslas, brangi vienybė, kuri turi tapti centriniu visos tikrovės tašku, ar ketini pats būti nukreiptas į tai.
Visa tai – darbas, bet jis džiugina, nes jei man sunku dirbti šiandien – vadinasi – aš gerai pasistūmėjau vakar. Kiekvieną akimirką tikrinuosi, ar galiu pasiekti bent vakarykščio įkvėpimo, bet jau savo pastangomis.
#228603

Iš 2018 m. birželio 18 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasivaikščiojimas kalneliais

Kritimas – tai džiaugsmas

Nuopoli? Tikrai ne!

Komentarų nėra

Nėra kritimo

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманEgoizmas nuolatos vystosi, nes nėra grįžimo atgal, nėra puolimo, yra kilimas kairioje linijoje. Egoizmas auga, ir todėl jaučiamės nepatenkinti, susipainioję, pavargę.
Bet tai dėl to, kad atlikome dvasinį darbą vienydamiesi, ir galiausiai atsidengė dar vienas bendro sudužusio egoizmo sluoksnis, dėl kurio mums taip bloga.
Užuot puolę į neviltį, netekdami jėgų ir vilčių, turime išanalizuoti protu ir suprasti, kad tai žaidimas su mumis iš aukščiau su tikslu atvesti mus į tikrąjį dvasinį darbą. Tad užuot verkę, turime džiaugtis, kad mus kelia į naują pakopą.
Visuomet po gero darbo jaučiame puolimą, nuovargį, tarsi nusiritome atgal. Tačiau nėra grįžimo atgal, tiesiog mums prideda naują egoistinį norą.
Pasakyta: „Į šventumą kelia, o nenuleidžia iš jo.“ Visuomet einame pirmyn, tai kairia linija, tai dešine, ir mums reikia jas surišti draugėn. Pasibaigus kongresui reikia tučtuojau prisiminti, kad dabar laukia nauja ataka.
Po gerai atlikto darbo atsiskleidė naujas egoizmas, ir reikia tai priimti su džiaugsmu, dėkingumu ir dar didesne jėga įveikti kliūtis. Susibūrimas, vienybė, pasiekta kongreso metu leidžia mums dabar atskleisti naują egoizmo sluoksnį, kad pakiltume virš jo ir taip priartėtume prie tikslo. Svarbiausia nepamiršti apie tai.
#237930

Iš 2018 m. gruodžio 17 d. rytinės pamokos pagal temą „Israel atsakingas už viso pasaulio išsitaisymą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pavojingas egoizmo pasitikėjimas savimi

Tarp dviejų pasaulių

Pasaulinės sielos uždegimo sistema

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai