Pateikti įrašai su kritimas žyme.


Pakelti kritusį draugą

Dvasinis darbas

Iš pasiruošimo kongresui pamokos (2018-06-18)
Jei vieną draugą išmetė iš balno, kaip kiti gali jam padėti? Paprasti įkalbinėjimai ir bandymai jį įkvėpti – dar ne dvasinis darbas, – taip palaiko nusilpusį materialiame gyvenime. O dvasinė jėga – tai tikėjimas aukščiau žinojimo, davimas aukščiau gavimo, Bina aukščiau Malchut – potencialų skirtumas tarp dviejų taškų.
Kritimo metu šie du taškai sutampa, ir dingsta potencialų skirtumas – nėra viršaus ir apačios, viskas pilka.
Kai draugas nukritęs, mes jį palaikome ir pradedame veikti iš potencialų skirtumo tarp mūsų bendrų dvasinio ir materialaus polių, egzistuojančių mumyse. Mes pasakojame, kaip įsivaizduojame dvasinę aukštumą, jos unikalumą ir didingumą, lyginant su materialiuoju poliumi.
Dėl to mums, visų pirma, reikia pasiekti bendrą susitarimą, susijungimą, supratimą. Ir tada iš savo devynių Binos taškų ir devynių Malchut taškų paveikiame draugą ir atgaiviname jį. Šiuo potencialų skirtingumu pritraukiame Šviesą, grąžinančią į šaltinį, ir nukreipiame į draugą: jis prisijungia prie mūsų, ir mes visi kartu pakylame į naują pakopą.
Tai kuris kurį išgelbėjo? Dvasinis pakilimas visada vyksta tokiu būdu. Kūrėjas pagal bendrą sistemą renkasi, kam šią akimirką suteikti kritimą, kad per jį pasistūmėtų pirmyn visa grupė.
Nukritęs draugas pats negali pasikelti, jis tarsi numirė arba buvo įkalintas, sukaustytas savo egoizmo grandinėmis. Bet ateina draugai ir jį išgelbsti. Nėra taip svarbūs net patys žodžiai, svarbiausia – sujungti kartu mūsų taškus, kur juntama Kūrėjo, grupės didybė, ir tuos, kuriuose suprantamas noro mėgautis niekingumas.
Jei yra toks sutarimas tarp devynių draugų, tai dešimtasis nedelsiant pabus. Jis niekaip negali išvengti pabudimo, juk jie – pirmos devynios sfiros, o jis – Malchut. Jei jis dabar gavo kritimą, tai pats nieko negali padaryti, o jie – priešingai, gali padaryti viską, ko panorės. Ir tada jie išnaudos kritusįjį kaip svirtį, juk šią akimirką jis yra nauja grupės Malchut.
#228603

Iš 2018 m. birželio 18 d. rytinės pamokos

Komentarų nėra

Vakarykščiai pasiekimai virsta į šiandienos kritimus

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманIš pasiruošimo kongresui pamokos (2018-06-18)
Visi vakarykščiai pasiekimai turi pereiti į šiandieninį kritimą, kitaip – nieko nepasieksiu. Aš statau koją į priekį ir pajudu pirmyn dėl to, kad anksčiau priekyje buvusi koja atsilieka. Ir vėl žengiu pirmyn jau kita koja, ir judu taip, kad ji atsiliktų.
Todėl, jei ryte prabudau prastai nusiteikęs, jei mane nelabai įkvepia šiandieninė pamoka, neuždega kaip anksčiau, tai turiu suprasti, kad toks yra ženklas, jog judu pirmyn. Būtent taip reikia vystytis.
Todėl džiaugiuosi, kad atėjo širdies sunkumas ir kad nesižaviu viskuo tarsi mažas vaikas ar pradedantysis, ką tik atskleidęs kabalą. Man šiandien reikia pasiekti nors tokį pabudimą, koks buvo vakar, bet jau savo paties darbu, o ne padovanotą iš aukščiau, koks buvo vakar.
Reikia visą laiką tikrinti save: ar stengiesi pabusti, ar sieki, kad būtų svarbus tikslas, brangi vienybė, kuri turi tapti centriniu visos tikrovės tašku, ar ketini pats būti nukreiptas į tai.
Visa tai – darbas, bet jis džiugina, nes jei man sunku dirbti šiandien – vadinasi – aš gerai pasistūmėjau vakar. Kiekvieną akimirką tikrinuosi, ar galiu pasiekti bent vakarykščio įkvėpimo, bet jau savo pastangomis.
#228603

Iš 2018 m. birželio 18 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasivaikščiojimas kalneliais

Kritimas – tai džiaugsmas

Nuopoli? Tikrai ne!

Komentarų nėra

Nėra kritimo

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманEgoizmas nuolatos vystosi, nes nėra grįžimo atgal, nėra puolimo, yra kilimas kairioje linijoje. Egoizmas auga, ir todėl jaučiamės nepatenkinti, susipainioję, pavargę.
Bet tai dėl to, kad atlikome dvasinį darbą vienydamiesi, ir galiausiai atsidengė dar vienas bendro sudužusio egoizmo sluoksnis, dėl kurio mums taip bloga.
Užuot puolę į neviltį, netekdami jėgų ir vilčių, turime išanalizuoti protu ir suprasti, kad tai žaidimas su mumis iš aukščiau su tikslu atvesti mus į tikrąjį dvasinį darbą. Tad užuot verkę, turime džiaugtis, kad mus kelia į naują pakopą.
Visuomet po gero darbo jaučiame puolimą, nuovargį, tarsi nusiritome atgal. Tačiau nėra grįžimo atgal, tiesiog mums prideda naują egoistinį norą.
Pasakyta: „Į šventumą kelia, o nenuleidžia iš jo.“ Visuomet einame pirmyn, tai kairia linija, tai dešine, ir mums reikia jas surišti draugėn. Pasibaigus kongresui reikia tučtuojau prisiminti, kad dabar laukia nauja ataka.
Po gerai atlikto darbo atsiskleidė naujas egoizmas, ir reikia tai priimti su džiaugsmu, dėkingumu ir dar didesne jėga įveikti kliūtis. Susibūrimas, vienybė, pasiekta kongreso metu leidžia mums dabar atskleisti naują egoizmo sluoksnį, kad pakiltume virš jo ir taip priartėtume prie tikslo. Svarbiausia nepamiršti apie tai.
#237930

Iš 2018 m. gruodžio 17 d. rytinės pamokos pagal temą „Israel atsakingas už viso pasaulio išsitaisymą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pavojingas egoizmo pasitikėjimas savimi

Tarp dviejų pasaulių

Pasaulinės sielos uždegimo sistema

Komentarų nėra

Kas vyksta pereinant machsomą

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas vyksta su žmogumi, pereinant machsomą?
Atsakymas. Žmogus ištirpsta kituose. Jis neišeina iš fizinio kūno, o palieka savo vidinę egoistinę prigimtį ir pradeda augti dvasinėje.
Klausimas. Jis nustoja bijoti dėl savęs?
Atsakymas. Baimė išryškėja kritime ir nublanksta pakilime, nes žmogus vėl susilieja su Kūrėju. Ir taip – visą laiką. Būsena, kai žmogus atsijungia nuo Kūrėjo, vadinasi kritimu, o susiliejimas su Kūrėju vadinamas pakilimu.
#225916

Iš 2017 m. gruodžio 31 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia pereiti machsomą?

Be pastangų machsomo nepereisi

Pirmasis susitikimas su Šviesa

Komentarų nėra

Šiek tiek nukristi, kad pakiltum iki begalybės

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманNorus iš pradžių sukūrė Kūrėjas, ir daugiau nieko naujo neatsiranda, tačiau viskas priklauso nuo žmogaus sąmoningumo: kaip jis juos atpažįsta, atskiria, sujungia tarpusavyje. Nukritęs jis atskleidžia, esąs tremtyje, ir pagal šio sąmoningumo gylį gali pasiekti išsilaisvinimą.
Viskas priklauso nuo sąmonės. Kūdikis yra tame pačiame pasaulyje, tačiau, ar daug jis mato palyginus su suaugusiu žmogumi? Štai kodėl įsisąmoninimas, iškęstas tremtyje, padeda mums išsilaisvinti. Juk tai vyksta tuose pačiuose suvokimo organuose, tik apverstuose atvirkščiai ir išplėstuose mūsų pastangomis 620 kartų.
Jei tremtį jaustume tokiu mastu, kokiu pajausime išsilaisvinimą, niekada negalėtume išeiti iš jos. Tačiau dirbdami grupėje, pritraukdami grąžinančią į Šaltinį Šviesą, pasiekiame 620 kartų stipresnį pakilimą nei buvo kritimas. Nejaučiame nuopuolio minus begalybės lygmenyje, kaip paskui pajausime kilimą plius begalybės lygmenyje.
Kūrėjas padarė taip, kad pakilimą pajausime 620 kartų stipriau nei kritimą. Tokia sudužimo prasmė. Nukritę suprantame, kad nesugebame susivienyti, ir kiekvienas jaučia šią būseną savo asmeniniame menkame egoizme. O kildami, susivieniję, atskleidžiame mūsų bendrą norą, kuriame susideda visos mūsų pastangos, troškimai, maldos. Ir tada jų galia išauga 620 kartų.
Kitaip tariant, net neįmanoma palyginti kritimų ir pakilimų. Nors kritimai mums atrodo labai stiprūs, nemalonūs, gilūs, bet jie yra niekas palyginus su pakilimais, kurie yra 620 kartų stipresni.

Iš 2018 m. kovo 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Sukūręs iš manęs stebuklą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Plytelės iš šviesos ir tamsos

Komentarų nėra

Pasivaikščiojimas kalneliais

Dvasinis darbas

Klausimas: Ką patarti žmogui, pavargusiam nuo pakilimų ir kritimų? Ar yra atokvėpių šiame kelyje ar taip tęsis iki pat išsitaisymo pabaigos?
Atsakymas: Kuo toliau eisi pirmyn, tuo didesniu dažnumu kartosis pakilimai ir kritimai ir tuo stipresni jie bus. Tačiau tau reikia įtikinti save, kad jais mėgaujiesi.
Viskas priklauso nuo požiūrio. Koks skirtumas tarp to, kad išėjau pasivaikščioti pats arba einu tuo pačiu keliu, bet per prievartą.Viskas priklauso nuo to, kaip žiūriu į patį kelią.
Yra žmonių, kurie kopia į kalnų viršūnes, deda neįtikėtinas pastangas, rizikuoja savo gyvybe, tačiau jiems tai pramoga, malonumas. O yra žmonių, kurie dirba savo darbą, jų sąlygos kur kas paprastesnės, tačiau jiems tai atrodo kančia. Viskas priklauso nuo suvokimo.
Ir iš tikrųjų žmogaus dvasiniame kelyje yra toks laikotarpis, kai jis bijo kristi. Kritimai nugramzdina jį į tokią neperšviečiamą tamsą ir atskirtį, kad jis to nenori: „Nenoriu nei kančių, nei apdovanojimų už jas“. Jis jaučia skausmą visame kūne, tamsą, yra pasimetęs, jam taip bloga, tarsi sirgtų kažkokia liga ar netgi dar blogiau. Visa tai tam, kad suformuotų savo požiūrį į kritimus ir pakilimus, ir nuspręstų, jog visa tai nori panaudoti tam, kad išaukštintų Kūrėją virš visko.

Iš 2012 m. liepos 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti, jei nukritai…

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Kai atslenka tamsa

Komentarų nėra

Apsauga nuo visų bėdų

Dvasinis darbas

Klausimas: Kaip galima išlaikyti teisingą ketinimą mūsų įprastiniame, kasdieniame gyvenime? Ir kaip žmogus turi reaguoti į jam nutinkančius nemalonumus?
Atsakymas: Parašyta, kad žmogus turi dėti visas pastangas, kad atskleistų savo ryšį su Kūrėju ir ryšį su pasauliu, kad ir kas nutiktų: „Jeigu ne aš sau, tuomet kas man?“
Jis dar nesupranta priežasčių, tačiau viską, kas vyksta, turi suvokti kaip būtiną ir geriausią dalyką jo dvasiniam vystymuisi. Reikia prašyti savo ir visos pasaulinės grupės galvoti, kad nė vienas iš mūsų savo mintyse neatitrūktų nuo aukščiausiosios jėgos „Nėra nieko, išskyrus Jį“.
Kaip tik susijungsime kartu su Kūrėju, nė su vienu iš mūsų negali nutikti nieko blogo. Juk tada mes įžengiame į procesą, vadinamą „priesako vykdymu“, o vykdantis priesaką negali nukentėti.
Jeigu žmogus išsitaiso, jam negali padaryti jokios žalos. Netgi jei patirs nuopuolį – tai bus nuopuolis dėl pakilimo. Nuopuolis be kurio neįmanoma pakilti!

Iš 2011 m. vasario 24 d. pirmosios kongreso Mecukei Dargot pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sutikti su Kūrėjo valdymu?

Neprašykite „nusidėjėlių“ mirties…

Geriausia priemonė nuo visų ligų

Komentarų nėra

Kritimų neturi būti!

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai

Klausimas: Kaip mums po kongreso išlikti tos būsenos, kurią ten pasiekėme, juk paprastai visada nukrentame?
Atsakymas: Mes negalime sau to leisti, panašiai kaip motina su mažu vaiku ant rankų negali pasakyti, kad ji serga. Yra tokių situacijų, kada būtinybė užgožia viską. Ir tik jeigu mama yra prie mirties, kažkas kitas pasirūpins jos vaiku.
Mūsų atveju – mes neturime laiko poilsiui, gražbyliavimui, nuopuoliams. Pasaulis aplink mus vystosi labai greitai, o mes atsiliekame ir privalome „eiti koja kojon“ pagal jo tempą.
Mes vis labiau pradėsime jausti, kiek visa, kas bloga pasaulyje, yra susieta su mumis, nes vėluojame taisytis.
Todėl net neleidžiu sau galvoti apie nuopuolį po kongreso – to negali būti!
Be to, iki pat vasaros mums nusimato daugybė svarbių įvykių: kongresai Italijoje, Ispanijoje, Maskvoje. Turime visi kartu susitelkti ir jiems ruoštis. Todėl neturime jokių pertraukų, viskas labai suspausta laike. Ir tai gerai, nes atitinka pasikeitimų pasaulyje tempą.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pokalbio apie kongresą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo išmintis: mėgautis kiekviena akimirka

Kai atslenka tamsa

Kritimas – tai džiaugsmas

Komentarų nėra

Kylam į naujas viršūnes!

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai

Brangūs draugai!

Visi žinome pokongresinį bendro kritimo sindromą.
Aišku, ir šį kartą jo neišvengsime, BET TIKTAI TUO ATVEJU, JEI SUSILPNINSIME TARP MŪSŲ PASIEKTĄ VIENYBĘ!
Nedelsdami kreipkitės į mane per pamokas su klausimais, kaip išvengti kritimo. Privalome nuopuolį paversti būsimu pakilimu.
Kol kas rekomenduoju po keletą kartų perklausyti mūsų kongreso pamokas.

Apkabinu jus visus,
ravas

Komentarų nėra

Pabėgimas būnant vietoje

Dvasinis darbas, Grupė, Ketinimas, malda

Klausimas: Iš patirties žinome, kad dvasiniame kelyje būna pakilimų ir kritimų. Kas padės man nepabėgti iš kovos lauko?
Atsakymas: „Pabėgti“ nereiškia išeiti namolei. Ne, tu sėdi pamokose toliau, esi draugiškas ir geranoriškas su savo draugais, vykdai visus grupės nurodymus, dalyvauji budėjimuose, moki maaserą, nors iš esmės jau seniai pabėgai į kitą vietą savo mintimis ir jausmais. O galbūt įprotis būti grupėje tapo tau antrąja prigimtimi. Tai ir yra pabėgimas.
Fiziškai esi vietoje, tačiau mes sprendžiame ne pagal kūnus, o pagal troškimus ir ketinimus, o tavieji tikriausiai seniai nuplaukė už jūrų marių. Vadinasi, tu ne čia. Kitaip tariant, per pamokas tu neįdedi proto ir jausmų, norų ir minčių, kad nusipelnytum grąžinančios į šaltinį Šviesos. Štai ir išeina, kad tu pabėgai.
Kelerius metų trini čia savo kelnes, o paskui klausi: „Tai kur yra mano atlygis?“ Kitaip tariant, tavo egoistiniai įsivaizdavimai apie atlygį nė per nago juodimą nepasikeitė.
Tad žmogus turi tikrinti save: pabėga jis ar ne? Ir šis darbas vyksta nepertraukiamai, kiekvieną sekundę. Kaip Baal Sulamas rašo „Įvado į Mokymą apie dešim sfirų“ 18 punkte: svarbu nenukrypti nuo svarbiausio – nuo paslėptos Toroje Šviesos, kuri grąžina į Šaltinį.
Ir pirmiausia – pamokos metu. Juk netgi pasiruošęs, žmogus gali per pamoką mintimis pabėgti nuo tikslo. Jeigu penkias minutes laikei ketinimą, o paskui paleidai, tai visos trys valandos praėjo veltui.

Iš 2011 m. vasario 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbu kokybė

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Nepakišk Kūrėjui savęs

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai