Pateikti įrašai su Kūrėjas žyme.


Akmuo, panoręs pats save pakelti

Dvasinis darbas

Kūrinys – tai kažkas, esantis Kūrėjo išorėje. Ir iškyla problema: kaipgi tobulas Kūrėjas galėjo sukurti tobulą kūrinį, kuris skiriasi nuo Jo ir tarsi yra už tobulumo ribų? Panašiai kaip tas žymus filosofinis paradoksas: „Ar gali visagalis Kūrėjas sukurti akmenį, kurio Pats nesugebės pakelti?“
Todėl egzistuoja tik vienas kūrimo sumanymas, apimantis viską ir jame jau egzistuoja kūrinys, kuris dėl šios priežasties ir susideda iš dviejų priešingybių. Pirmoji jo savybė yra Kūrėjo išorėje – būtent tam, kad išlaikytų tobulumą ir išmoktų susitapatinti su Kūrėju susiliejant su Juo.
Kitaip tariant, ši vienintelė savybė, sukurta kaip noras mėgautis, savyje turi dvi apraiškas, kurios kartu susijungusios palaiko tobulumą. Viena negali egzistuoti be kitos − dvi priešingybės: noras mėgautis, priešingas Kūrėjui ir jo forma – davimo forma, panaši į Kūrėją.
Ir tuomet kūrinys, sukurtas sujungus dvi tokias priešingas savybes, gali egzistuoti likdamas Kūrėjo išorėje ir tuo pat metu visiškai susiliedamas su Juo! Kitais žodžiais tariant, egzistuoja vienas kūrimo sumanymas, kurio viduje − tobulas kūrinys.
Norint, kad kūrinys įgytų tobulą formą, duotas laikas gadinti ir taisyti, aiškintis. Ir visi šie laikai egzistuoja tik kūrinio viduje, kaip jame besikeičiančios savęs suvokimo būsenos arba Kūrėjo suvokimo, o tai tas pats, juk neįmanoma pajausti savęs Kūrėjo išorėje ir Kūrėjo − kūrinio išorėje.
Todėl mus visą laiką lydi dvi mūsų jaučiamos priešingybės: noro mėgautis medžiaga ir davimo forma, dvi kūrinio egzistavimo formos – jo savarankiškumas ir atsiskyrimas nuo Kūrėjo, jo įsijungimas į Kūrėją visiškai su Juo susiliejant. Taip mes vystomės ir vis labiau suvokiame tą vienintelę būseną, kurioje esame.
Viskas suvokiama esant priešybėms, laiko sampratai, t. y. keičiantis dviem būsenoms – medžiagai ir formai. Viskas priklauso nuo to, kas šiuo metu kūrinyje labiau reiškiasi: ar jo noras mėgautis, ar davimo forma − ar kūrinio savybė, ar Kūrėjo savybė.
Tai tęsis tol, kol kūrinys sukaups pakankamai tokių įspūdžių apie patirtas priešingas būsenas. Ir kuomet visa ši patirtis susikaupia, susijungia į viena, tai vadinama „zivug rav paalim umekabciel“, mes suvokiame visas šias sąvokas kaip vieną bendrą kūrimo sumanymą ir jį suprantame. Mes jaučiame, kaip ši mintis įsigaubia į mus, realizuojasi mumyse.

Iš 2011 m. rugpjūčio 1 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Komentarų nėra

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Dvasinis darbas, Grupė

Visada esame visiškai valdomi Kūrėjo ir Jis mus pripildo, sukeldamas mumyse tai Jo paties pajautimą, tai priešingumą Jam. Šis jausmas gali įsivilkti į daugybę įvairiausių pavidalų, bet iš esmės yra tik dvi būsenos.
Ir jeigu žmogus visąlaik bando taip aiškinti Kūrėją ir suvokia, kad veikia tik prieš Kūrėją – jis taupo laiką. Tuomet žmogus supranta, kad ir patirdamas pakilimus, ir kritimus, ir šlovindamas Kūrėją, ir pykdamas ant Jo, ir mylėdamas, ir kaltindamas Jį – jis yra Aukštesniosios jėgos rankose, kuri išmuša jį iš kelio arba, atvirkščiai, padeda.
Tai laikoma sėkme arba nusižengimais tik žvelgiant iš žmogaus pozicijų. O iš Kūrėjo pusės viskas šventa, nes reikia išsiaiškinti davimo savybę ir nėra nieko blogo šiame visame procese, kurį praeina žmogus.
Bet vis dėlto tau verta pasistengti, kad tavo aiškinimaisi būtų greiti ir stabilūs. Kaip Kūrėjas žaidžia su tavimi, taip ir tau reikia žaisti prieš Jį, kad neutralizuotum šį žaidimą. Kūrėjas pakelia tave arba nuleidžia, o tu taip išnaudok aplinką, tai duodamas jai, tai gaudamas iš jos, kad sušvelnintum savo kilimus ir kritimus.
Tarp šių kilimų ir kritimų padedant aplinkai reikėtų rasti sau kažkokią tarpinę, stabilią būseną, kuri nesikeistų. Kitaip tariant, reikėtų pasinaudoti aplinka kaip stabilizatoriumi, linge, jėgų akumuliatoriumi, kuris padeda tau išlaikyti pusiausvyrą tiek patiriant kilimus, tiek patiriant kritimus, kad iš vienos būsenos į kitą galėtum perlieti jėgas, ketinimus, norus ir kai esi pačioje didžiausioje gilumoje, ir kai esi pačiame didžiausiame aukštyje.
Vadinasi, aplinka veiks tarsi kintamosios srovės lygintuvas ir visi tavo kilimai ir kritimai susirinks į vieną būseną − Kūrėjo kaip vienos jėgos atskleidimą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 22 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešanti banga

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Kritimas – tai džiaugsmas

Komentarų nėra

Sudaužyk stabus savyje

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Mūsų darbas – tiksliai įsivaizduoti, kas yra aukščiausioji jėga. Šiame kelyje reikės nemažai išsiaiškinti. Iš pradžių žmogus aukščiausiąją jėgą įsivaizduoja kaip daugybę įvairių jėgų, dieviškų pavidalų, sudievina įvairiausius jam atsiskleidžiančius gamtos reiškinius.
Joms priskiria žmogiškų savybių, juk daugiau neturi iš kur imti pavyzdžių, įvairiems pavidalams suteikia dieviškos jėgos, o tai vadinama stabmeldyste.
Tai būtinas mūsų vystymosi etapas, nes egzistuojame savame egoistiniame nore su atvirkščiu realybės supratimu, pojūčiu ir analize. Taip aiškinamės aukščiausias savybes, kol nepradedame žiūrėti teisingai.
To pavyzdys – protėvis Abraomas, iš pradžių prekiavęs stabais. Iš esmės, jo istorija pasakoja apie mus visus. Visi pradedame gyvenimo kelią nuo įvairiausių gamtos jėgų garbinimo, manydami jas esant geromis ar blogomis, arba iš dalies geromis ir blogomis. Mes jas priskiriame kažkokiems žmonėms, aplinkai, aklam likimui, įvairiems atsitiktinumams.
Tokių išsiaiškinimų kupini visi mūsų gyvenimo ciklai, kol mumyse nenubunda taškas širdyje. Bet ir turint jį, mums dar tenka aiškintis daugybę apibrėžimų, priartinančių mus prie pirmojo dvasinio pasaulio suvokimo.
Kol kas dar nesuprantame, kas yra dvasinė realybė, ir kas yra Kūrėjas. Aiškindamiesi esame veikiami aplinkos, kuri gali pakreipti mus kita linkme, suklaidinti, supainioti – juk kol kas nejaučiame Kūrėjo ir negalime Jo laikytis.
Tačiau galų gale pasiekiame būseną, kai visi mūsų pakilimai, nuopuoliai ir painiava tam tikru būdu ima aiškėti, kaupiasi, susirenka draugėn: ir mes pradedame skirti realybę į dvi dalis: save patį – jaučiantįjį ir tai, ką jaučiu. Daugiau nieko nėra!
Jausti save galiu arba egoizme, t. y gaudamas, arba duodamas – kito pasirinkimo nėra. Būdamas egoistas, viską priskiriu tik sau ir savo pasauliui, ir tai nulemia mano būseną. O jeigu turiu davimo savybę, tai ji mane pripildo ir tai vadinama Kūrėju (Bo-rė) – „ateik ir pamatyk“.
Visą laiką gyvenu aiškindamasis šias dvi savybes. Galiausiai padarau išvadą, kad visa ateina iš Kūrėjo, kuris tai atsiskleisdamas, tai slėpdamasis žaidžia su manimi, ir šitaip duoda man pratimus, kad savo viduje kurčiau vis subtilesnius, vis tikslesnius apibūdinimus to, kas Jis toks yra!
Iš esmės, tokia yra mūsų darbo esmė.

Iš 2011 rugpjūčio 22 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai ne lošimas – tai gairės kelyje

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Mokytis matyti gėrį

Komentarų nėra

Kūrėjo architektas

Knyga „Zohar“, Kūrėjas

Knyga „Zohar“. Skyrius „Truma“. 637 p.: „O kai Kūrėjas panoro sukurti pasaulį, jis pažvelgė į Torą, kiekvieną jos žodį, ir pagal ją kūrė pasaulį. Kadangi visi pasaulio elementai ir veiksmai yra Toroje, Kūrėjas žvelgė į ją ir kūrė pasaulį.“
Baal Sulamas tai aiškina remdamasis žmogaus, norinčio pastatyti namą, pavyzdžiu. Pirmiausiai žmogui iškyla pati idėja, paskui jis ima galvoti: koks tai bus namas, į ką turėtų būti panšus,, kokią įgauti formą, kokios medžiagos tam reikalingos ir t.t.
Analogiška tam ir Aukštesnioji jėga, kuri veikia per sumanymą kurti pasaulį. Planas, pagal kurį Ji veikia, – tai Tora, modelis, pagal kurį Ji įkūnija savo veiksmus.
Kūrimo tikslas – tenkinti sukurtuosius. Tačiau tai,  kaip juos patenkinti, – tai jau kūrinio planas, programa. Pagal šią programą Kūrėjas sukūrė norą mėgautis, ir tą norą sudaro Jo programa, tik atvirkščia forma. Pasirodo, kūrinys ir Kūrėjas yra priešingi vienas kitam savo ketinimais. Tačiau išsitaisymo pabaigoje kūrinys pakeičia savo ketinimą ir  savo savybėmis tampa panašus į Kūrėją.
Todėl žmogus turi įvilkti save į Torą, stengtis tiksliai atitikti jos formatą. Pradžioje Aukštesnioji jėga per Torą, lyg per matricą sukūrė norą mėgautis. Tačiau po to noras pamažu ima prarasti šią formą, kol pavirsta į beformę mūsų pasaulio medžiagos masę.
Mes, ketindami vėl susivienyti tarpusavyje, kuriame iš savęs formą, vadinamą „Tora“. Tora – tai teisingo susijungimo tarp mūsų schema,  ištaisytų norų – priesakų visuma.

Iš 2011 m. liepos 18 d. pamokos pagal knygą „Zohar”

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvelgiant į gyvenimo knygą

Kiekvienas turi tapti kūrinio autoriumi!

Laikas veikti dėl Kūrėjo

Komentarų nėra

Kai saulė pasilieka zenite

Kūrėjas

Klausimas: Pagal apklausas 80 proc. žmonijos tiki viską valdančia Aukštesniąja jėga. Kodėl gi mums nepaaiškinti žmonėms, kokia tai jėga, ko ji nori? Juk tai žymiai įdomiau nei kvietimas mylėti.
Atsakymas: Mes neturime ką aiškinti. Aukštesnioji jėga – tai Gamta, Jėga, tokia pat nekintama kaip ir traukos jėga. Ji Absoliuti, gera, kurianti gėrį ir nekintanti.
Bet jei ši jėga nepajudinama, tai ji tarytum ir neegzistuoja. Pakitimų nebuvimas ją tarytum panaikina. Tai tas pats kaip gyventi po amžiams zenite užstrigusia saule. Kokia prasmė jos paisyti, jeigu ši buvo ir bus čia visada? Ji tiesiog yra ir tiek.
Gyvenime remiamės tuo, kas turi pasikeisti dėl postūmių, nuo kurių priklausome. Kitas reikalas, kai kalbama apie kažką nepajudinamo ir neišardomo, nuo ko nuolatos taip stipriai priklausome, jog šito ir nepriklausomybe jau nepavadinsi.
Štai kas yra „Kūrėjas“. Todėl mums yra taip sunku tai paaiškinti žmonėms. Iš tikro, meldžiamės ne Jam, o patiems sau. Mes ieškome kaip pasikeisti, o Jis visada pastovus. Žinoma, aš pasikeisiu, jeigu tik panorėsiu, dėl to man nereikia paisyti Jo. Jis yra Geras ir kuriantis gėrį, aš šalia Jo kaip išlepintas vaikas, kurį tėvai myli absoliučia meile, o jis daro, kas šauna į galvą, šokinėja jiems ant galvų, žinodamas, kad nieko blogo jam neatsitiks.
Vadinasi, mūsų rūpestis – kaip paaiškinti žmonėms, kad Kūrėjas tiesiog egzistuoja tarsi nepajudinama siena. Gali šokinėti priešais ją, mojuoti rankomis – tavo reikalas, ji išlieka aukščiau tavęs.
Žmogui sunku tai įsivaizduoti: „Su kuo aš tada turiu reikalą? Vadinasi, ir kreiptis nėra į ką?“ Kaip paaiškinti tiems, kurie tiki į Aukštesniąją jėgą, kad nėra tikslo melstis nepastoviam Kūrėjui, kuris šiandien padarys geriau nei vakar. Vadinasi, vakar Jis mane nuskriaudė?
Iš tikro, turime reikalų su Tuo, kuris yra geras ir kuria gėrį geriems ir blogiems. Bet žmogui tai reiškia, jog nesvarbu – geras jis ar blogas, – rezultatas bus tas pats.
Žmogus linkęs nuolatos keistis. Jis visą laiką lygina save su pasauliu, siekdamas apskaičiuoti vidinių bei išorinių pokyčių rezultatus. Jis nesupranta, kas yra universali, visuotina, didinga, nesikeičianti Jėga. Šito nepastebi mūsų jutimo organai, juk jie įgudę priimti permainas, o ne statiką. Tai, kas nesikeičia, dingsta iš regėjimo lauko – aš to paprasčiausiai nematau.
Štai kodėl negalime paaiškinti žmonėms, kas yra „Kūrėjas“. Kartais sakau, kad „Kūrėjas“ – tai Gamta, kad Jis pastovus ir nėra kam melstis, kad malda – tai savęs teisimas… Už tai jie pasiruošę mane sudraskyti. Tai ir yra problema: mes teisiame save, kiti tuo tarpu prašo Kūrėjo, kad Jis pasikeistų: „Aš įmečiau truputį į tavo taupyklę – tai saugok mane nuo nelaimių.“
Kalbėdami apie Kūrėją kaip apie nepajudinamą dėsnį, atimame iš žmogaus teisę kreiptis į Jį. Juk jis nemato reikalo keistis. Reikalinga nauja, stipri vystymosi „dozė“, kad žmogus pradėtų elgtis kitaip.
Apie ką bekalbėtume, taip pat ir apie krizę, iš esmės aiškiname žmonėms kančios kelią: „Alternatyva bus nelaimės, o jų kęsti neverta. Geriau pasikeiskime“. Tai ne melas, bet ir ne tiesa.
Juk žmogui, kuris ateina į kabalos mokslą, norėdamas pasiekti kūrimo tikslą, turime pasakyti kitą dalyką: „Tau reikia būti aukščiau šito. Nesvarbu, ar tai gerai, ar blogai – turi pakilti tikėjimu aukščiau žinojimo. Negalima, kad tavo veiksmus lemtų kančios arba malonumai. Tai jau ne davimas. Tikėjimas aukščiau žinojimo reiškia, kad pakyli aukščiau atlygio. Ar tu dirbi norėdamas išvengti blogio ir ateityje pasiekti gėrį? Nejaugi tu lauki malonumo? Nejaugi nori pats pasiekti kūrimo tikslą, ne dėl to, kad suteiktum malonumą Kūrėjui?
Kitą vertus, kam teikti malonumą, jeigu Kūrėjas – tai Dėsnis? Tai labai subtilus mūsų aiškinimų niuansas.

Iš 2011 m. birželio 17 d. pamokos pagal straipsnį „Pučiamasis Mozės ragas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Kaip patekti pas Vyriausiąjį Gydytoją?

Komentarų nėra

Nešanti banga

Dvasinis darbas, Grupė, Ketinimas, malda

Klausimas: Kaip pradėti reikalauti Kūrėjo, jeigu Jo atžvilgiu jaučiuosi visiškas nulis?
Atsakymas: Mūsų darbas − ne kapstytis savyje, o užsiiminėti savo aplinka. Daugiau mums nėra su kuo dirbti – tik ties santykiais, suartėjimu, susijungimu su kitais, nes indai buvo sudaužyti.
Kūrėjas – tai, kas atsiskleidžia mūsų ištaisytuose noruose. Jais mums ir reikia rūpintis, o Šviesa yra absoliučioje ramybėje. Kiek sutapatiname savo norus su Šviesa, davimo savybe, tiek jie atskleis šią davimo savybę, ir tai vadinsis Kūrėjo atsiskleidimu kūriniams.
Kaip radijo imtuvas gali priimti ir atkurti garsus – juk šių garsų ore nėra? Ir dėl to, kad radijo imtuve sužadiname tokią pat radijo bangą, kokia yra išorėje, abi šios bangos dėl savo formos panašumo susijungia ir įvyksta ,,rezonansas“. Taip imtuvo viduje jos abi sukelia jų bendrą rezultatą, kurį girdime kaip garsą.
Juk mes negalime girdėti radijo bangų, jų dažnių diapazonas mūsų ausiai yra nesuvokiamas. Bet šioje pagrindinėje, ,,nešančioje“ bangoje yra tam tikras priedas, ,,armonika“. Jei savybėmis supanašėjame su pagrindine banga, tai imame girdėti šią armoniką, viduje slypintį balsą.
Tokiu pat principu veikia visi mūsų jutimo organai, ir lygiai taip mes turime nukreipti save, kad užmegztume ryšį su Kūrėju.

Iš 2011 m. rugsėjo 22 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Nuolat šviečianti saulė

Pradėti nuo nulio

Komentarų nėra

„Kvieskite Jį, kol Jis arti!“

Dvasinis darbas, Grupė

Mes sukurti su egoistine prigimtimi ir nesugebame galvoti apie ką nors, išskyrus prisipildymo malonumą. Todėl, jeigu mums staiga kyla mintis apie davimą, šiek tiek pakelianti aukščiau primityvaus egoizmo, ir pradedame galvoti priešingai – tai, žinoma, sklinda ne iš mūsų vidinės prigimties, o ateina iš Šviesos, iš Kūrėjo.
Visatoje egzistuoja tik dvi šios jėgos: Kūrėjo jėga – noras duoti ir kūrinio jėga – noras mėgautis. Todėl, jeigu žmogui staiga nubunda siekis susimąstyti, kas yra aukščiau jo žemiškosios egzistencijos, t. y. apie savo gyvenimo prasmę, vadinasi, jį pradėjo veikti Aukštesnioji Šviesa.
Tada žmogų atveda į grupę arba jam patenka kokia nors knyga apie kabalos mokslą, arba jis staiga išgirsta kokį interviu – su kiekvienu tarsi „visiškai atsitiktinai“ vyksta koks nors susitikimas su kabala.
Tačiau reikia suprasti, kad jokio atsitiktinumo čia nėra. Kai žmogų atveda į reikiamą vietą ir suteikia jam galimybę būti susijusiam su mokytoju, knygomis, grupe – jos negalima praleisti.
Ne viskas nuo mūsų priklauso, ir kiekvienam teks pereiti tam tikrą procesą, bet jame yra dalis, kurią turime suorganizuoti patys. Jei Kūrėjas pašaukė mus dvasiškai vystytis, tai nuo tos akimirkos, kai suprantame šį iš aukščiau atsiųstą pakvietimą, neturime jo praleisti.
Todėl organizuojamės į grupes, kiekvieną dieną ateiname į pamokas, įkvepiame vienas kitą tikslo svarba, rengiame įvairius renginius. Visa tai turi įteigti šio dvasinio vystymosi proceso svarbą. Jeigu grupė nuolatos galvoja apie tai, kaip pasiekti tikslą, tai atsispindi kiekviename iš mūsų ir priverčia mus būti jautrius.
Taigi, jei man suteikiama nors kokia galimybė ir pabunda mintys apie kilimą ir dvasinio tikslo didybę – nedelsiant į tai reaguoju. Juk tai labai svarbios akimirkos! Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus atsakys į Kūrėjo kvietimą.
Iš tikrųjų, kiekvieną dieną gauname keletą tokių pakvietimų. Ir jei reaguojame teisingai, tai rytoj jų gausime dar daugiau! O poryt – dar daugiau! Taip galima pasiekti būseną, kai visą laiką jausi, kad bendrauji su Kūrėju. Kol visose šiose galimybėse, mintyse, troškimuose, kurie kaitaliojasi tavyje, pradėsi jausti nenutrūkstamą ryšį su Kūrėju.
Yra keletas tokio ryšio, kuris turi vis didėti ir įgyti įvairiausių pavidalų, lygių. Jis tai atsiranda, tai dingsta, kad pažadintų mums didesnį norą.
Tai tarsi žaidimas, flirtas, kuriuo Kūrėjas įžiebia mumyse troškimą, kad bėgtume paskui Jį. Kaip pasakyta: „Panašus mylimasis į elnią“, kuris bėgdamas visą laiką dairosi atgal – tai dingsta, tai priartėja. Taip Kūrėjas žaidžia su mumis.
Svarbiausia nepaleisti atsiradusios galimybės ir jautriai reaguoti. Tomis akimirkomis, kai pajunti pabudimą – turi nepamiršti, kad jis kyla iš aukščiau, ir atsakyti į kvietimą. Kaip pasakyta: „Kvieskite Jį, kol Jis arti!“

Iš 2011 m. birželio 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Komentarų nėra

Už paprastumo paslėpta išmintis

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Visa mūsų siela sudaryta iš paslėpties – iš to, kad slepiame norą mėgautis visokiausiais būdais. Pirma paslėptis – tai paprastas apribojimas. Tačiau vėliau imu tirti, ką apriboju, kokiame nore tampu kuklus ir ko iš savęs noriu.
Visas mano gavimas gali būti tik dėl davimo, t. y. statau 4 paslėpties lygius: paslėptis ant paslėpties ant paslėpties… – ir taip gaunu vis daugiau Kūrėjo didingumo.
Tačiau tikrųjų Jo aukštumų niekada negalėsime suprasti (galbūt kada nors naujoje realybėje, po visiško išsitaisymo). Juk kol kas ji visa susideda iš to, kiek įstengiame suvokti mūsų pastatytų paslėpčių viduje.
Negalime įvertinti nieko, kas mums aiškiai atsiveria, – tik slėpdami jį nuo savęs. Kai žmogus mums atsiveria ir mes pradedame atvirai iš jo gauti, tai nustojame jį aukštinę, nes viskas, ką turi jis dabar yra ir pas mane. Jis atsivėrė ir elgiasi su manimi paprastai – aš irgi elgiuosi su juo paprastai.
Visa vertė gimsta iš paslėpties. Bet dvasiniame pasaulyje nežaidžiame „politinių žaidimų“, o atskleidžiame save. Ir būtent kiti turi padaryti paslėptį savyje, kad mus suvoktų.
Pavyzdžiui, mokytojas mokinio atžvilgiu atveria save ir priartėja prie jo. O mokinys turi padaryti jo atžvilgiu paslėptį ir tik taip galės iš jo gauti. Kitaip, mokytojas atrodys jam paprastas, ir jis nesugebės perimti jo išminties.
Todėl kabalistai visada elgėsi labai paprastai, o mokinio pareiga – padaryti tam paslėptį.

Iš 2011 m. liepos  21 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Dvasingumą kuriame mes!

Paslėptis – mums į naudą

Komentarų nėra

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Klausimas: Kaip galime suteikti malonumą Kūrėjui? Kaip sužinoti, kas Jam teikia malonumą?
Atsakymas: Kūrėjas mėgaujasi, kai mėgaujamės mes. Todėl mums reikia pasirūpinti, kad mūsų norai vystytųsi.
Nepakanka likti ant „davimas dėl davimo“ (Binos) pakopos, juolab, ant varganos šio pasaulio pakopos – ant negyvosios dvasinio pasaulio pakopos (domėm de kduša). Šituo nevalia pasitenkinti.
Būti ant negyvosios dvasinio pasaulio pakopos – reiškia nedaryti jokio veiksmo savo iniciatyva, nesivystyti. Bet kūrimo tikslas – iš Kūrėjo gauti viską, ką Jis nori duoti. Jeigu Jis geras ir nori apdovanoti gėriu, kaip pasakyta: „Labiau nei veršiukas nori žįsti – karvė trokšta penėti“ – todėl privalau išvystyti savo norus iki begalybės, kad neturėtų ribų.
Tačiau pasiekti beribį dvasinį indą galima tik su sąlyga, kad gaunu dėl davimo. Tada visiškai atsiveriu Šviesai.
Bet, jeigu pripildymą gaunu egoistiškai, tai nesugebu mėgautis daugiau, nei Šviesos kibirkštimi, kuri vadinama „plona žvake“ (nėr dakik) – t. y. mėgautis savo gyvenimu šiame pasaulyje. Tai ir yra realybė, kuri atsiskleidžia mano egoistiniame nore.
O aukštesnė, dvasinė realybė gali būti nuliniame, „negyvame“ lygmenyje, kai žmogus sustabdo save ir nieko negauna, mėgaudamasis mažu. Tai vadinama „negyvuoju šventumo lygmeniu“ – pačia vystymosi pradžia.
Tačiau augalinio, gyvūninio ir žmogiškojo dvasinių pasaulio lygmenų pasiekimas priklauso nuo „baimės“ laipsnio – nuo noro duoti vystymosi.
Šis vystymasis vyksta pakopomis: vystome savyje baimę, t. y. davimo matą ir gauname, kad duotume, o po to ima augti mūsų noras mėgautis. Ir tada matome, kad mums nepakanka baimės! Ir vėl pradedame ją auginti. Toks vystymosi procesas.
Pats pirmasis „priesakas“, priklausantis mūsų išsitaisymui, apie kurį pasakoja knyga „Zohar“ – tai „šiurpo, baimės“ priesakas.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį „Jo turtas – baimė prieš Kūrėją“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?

Taškas, iš kurio ateina išgelbėjimas

Ilgas kelias į baimę

Komentarų nėra

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Paprastai darome labai paplitusią klaidą, galvodami, kad mums reikia atskleisti patį Kūrėją. Mes laukiame: „Na, kada gi Jis atsiskleis?!“ – tartum svarbiausia, kad Jis pasirodytų.
Tačiau šito niekada nebus. Atsirasti turi apribojimas, mūsų noras paslėpti Jį nuo savo ketinimų mėgautis, nuo savo supratimo, kad turėtume galimybę dirbti su Juo tik su sąlyga, kad taip suteikiame Jam malonumą.
Tada mūsų indu tampa paslėptis – tikrasis davimo siekis, kuris vadinasi lišma. O šioje paslėptyje galėsime suvokti Duodančiojo pavidalą ir suprasti, kas gi tas davimas. Kadangi veržiamės tik davimo link ir neturime jokio kito įsivilkusio į mūsų norus malonumo, tai imsime suprasti, kas yra dvasingumas.
Kiekvienas norėtų atskleisti Kūrėją „tremtyje“. Tačiau kalbama apie tai, kad būnant tremtyje reikia kaip tik prašyti Jo paslėpties – ir patiems saugoti šią paslėptį, aukštinti ją. Visos pakilimo pakopos skiriasi viena nuo kitos tuo, kiek norime save išlaikyti, slėpdami save nuo atskleidimo ir atskleisdami save tik davimui.
Šiame santykyje su aukštesniąja pakopa, mūsų nore Jį paslėpti, kuriame Jo pavidalą. Dėl paslėpties gimstantis mumyse Kūrėjo didingumas leidžia mums Jį vertinti ir pajausti Jo formą. Kitaip tariant, Kūrėjo forma nustatoma formos svarba, kurią sugebame Jam suteikti.
Šį aiškinimą labai nelengva suprasti, tačiau jis jau tiesiogiai paliečia kūrinio ir Kūrėjo santykius dvasiniame pasaulyje…

Iš 2011 m. liepos  21 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Aš – Kūrėjo veiksmas

Kūrėjas – kūrinio viduje

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai