Pateikti įrašai su Kūrėjas žyme.


Dėl ko kenčiame? 4 d.

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Tikrasis tikslas – išsiaiškinti kančių šaltinį, jų funkciją ir išmokti jas teisingai naudoti gėriui.
Kančių šaltinis – tai pagrindas visos kūrinijos. Kančios sukurtos Šviesos, Aukštesniosios jėgos, kuri nori pripildyti kūrinį, dėl to veda ir jį vysto. Mes galime vystytis tiktai kančių padedami, jos galų gale atveda prie klausimo apie gyvenimo prasmę.
Žmogus turi pakilti virš kūniškų malonumų: maisto, sekso, šeimos, pinigų, valdžios, žinių ir suprasti, kad egzistuoja tikrasis ir amžinasis užpildymas. Ta pati Šviesa, kuri sukūrė kančią, dabar jas užpildys.
Nesvarbu, nuo ko kenčiame, bet kuri kančia – tai užpildymo trūkumas. Dėl to šiandien taip paplito narkotikai. Juk norų tiek daug! Pavartojęs narkotikų, jis jau nieko nenori, ir jam pavyksta nuraminti kančias.
Narkotikai atjungia protą, veikdami smegenų receptorius, o Aukštesnioji šviesa, užpildanti norą, padidina jį ir priverčia norėti vis daugiau, kad pasiektume amžiną ir tikrą pripildymą.
Aš nepanaikinu kančios: kančia ir šviesa veikia kartu. Tai vadinama pripildymu viduriniojoje linijoje, kuomet rūpinuosi, kad kančios (noras) išliktų: nesiekiu tiktai prisipildyti ir jas užgesinti, kad netekčiau visų norų.
Branginu kančias, duodančias galimybę visą laiką jas pripildyti ir mėgautis, pereinant nuo kančios prie prisipildymo, lig malšinant alkį. Kaip prieš maistą stengiamės sužadinti apetitą: pasivaikščioti, suvalgyti ko nors aštraus, pakalbėti apie maistą. Teisingai naudojamos kančios atneša malonumą.
Žmonės pasiruošę mokėti nemažus pinigus, kad atgautų apetitą, seksualinį geismą, moka psichologams, kad palaikytų norą turėti šeimą, išvengti skyrybų. Visi norai atneša naudos, ir jų negalima užgniaužti. Net gi skausmas yra gerai, nes praneša apie ligą ir verčia eiti pas gydytoją ir pasirūpinti gydymu.
Kančios atlieka labai svarbią funkciją, dėl to negalima jų nuimti, o reikia jomis teisingai pasinaudoti. Tuo ir užsiima kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame, 1 dalis

Kodėl mes kenčiame, 2 dalis

Kodėl mes kenčiame, 3 dalis

Komentarų nėra

Kas lieka po gyenimo?

Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Klausimas. Jeigu žmogus nori iš esmės susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą, tai ką galime laikyti gyvenimo šiukšlėmis?
Atsakymas. Žmogus gyvenimo pabaigą turi pasitikti, sukūręs ryšį su kitais žmonėmis, per kuriuos atsiskleidė Kūrėjas. Tai vienintelis dalykas, kuris lieka po gyvenimo, o visa kita – visiškas šlamštas!
Deja, praktiškai visi pragyvena gyvenimą veltui, išskyrus tuos, kas laiku ateina į kabalą ir teisingai ją praktikuoja.
Klausimas. Kodėl žmogus kuria šeimą?
Atsakymas. Jeigu jis gyvena dėl to, kad pasiektų egzistavimo tikslą, atskleistų Kūrėją šitame gyvenime, tuomet visi jo veiksmai pateisinami ir turi teisingą kryptį.
Kūrėjo atskleidimas kūriniams – tai suvokimas visos kūrinijos sistemos, sistemos valdančios mūsų ir visus likusius pasaulius. Žmogui atsiskleidžia tarsi didelis kompiuteris ir jame veikiantis protas, su kuriuo jis visiškai susijungia ir identifikuojasi. Jis iki galo supranta tą protą, yra susijęs su juo ir taip pat pradeda jį valdyti.
Būtent tokios būsenos turi pasiekti kiekvienas, kaip pasakyta: „Nugalėjo Mane Mano sūnūs“. Mes turime įgyti aukštesnįjį protą, ir tai galima padaryti gyvenimo bėgyje. Kviečiu!

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesniosios jėgos, arba kaip pakeisti likimą

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Komentarų nėra

Teisiame Kūrėją

Kūrėjas, gyvenimo prasmė

Kiekvienas žmogus pasaulyje skundžiasi savo gyvenimu ir, žinoma, kiekvienas kažkiek teisus. Juk ne jis pats sukuria visus nemalonumus, o jo prigimtis, nesupratimas, nematymas ateities, pasaulio nenuspėjamumas.
Tai kaip mes galime už tai priekaištauti žmogui? Jeigu žvelgsime į žmogaus likimą, elgesį, pamatysime, kad kiekvienas iš mūsų gimė, gyvena ir mirs ne savo valia. Ir mūsų poelgiai priklauso nuo aplinkybių, nuo mūsų savybių, kurių nepasirenkame. Visi esame nelaisvi.
O jeigu taip yra, tai negalime savęs kaltinti!
Tačiau šiuo atveju ir atsiskleidžia visko, kas vyksta, kaltininkas, Tas, kuris viską sukūrė, ir Jis pasiruošęs, kad reikalautume Jo atsakyti. Jis pasiruošęs mūsų teismui.
Nes teisdami Kūrėją, su visomis mūsų pretenzijomis ir kaltinimais, sužinome Jo požiūrį į mus, priežastį, kodėl Jis sukūrė mus tokius niekingus, baudžiančius save ir baudžiamus gamtos. Sužinome mūsų sukūrimo tikslą ir likimą. Kodėl gimstame, gyvename ir mirštame kančiose.
Galų gale pradedame suprasti, kad visos mūsų pretenzijos skirtos Kūrėjui ir Jam mes norime surengti teismą!
Tai vienintelis veiksmas pasaulyje.
Kabalos mokslas aiškina žmogaus ir Kūrėjo santykį, todėl tai – svarbiausias mokslas pasaulyje, nėra nieko svarbesnio, nei išsiaiškinti šiuos santykius, visa kita neturi reikšmės. Nes gamtoje daugiau nieko nėra!
Viską daro Kūrėjas – o tu, ar gali atleisti, o vėliau ir dėkoti Jam už viską, ką Jis daro su tavimi, kad atvestų į tobulą būseną?

Daugiau šia tema skaitykite:

Dievas įvykdė teroro aktą

Laikyk ryšį!

Gali keikti, tik nepamirš Manęs

Komentarų nėra

Visų likimas vienas

Vyras ir moteris, gyvenimo prasmė

Klausimas. Koks skirtumas tarp moters ir vyro likimų? Ar toks padalijimas kabalos moksle nepriimtinas?
Atsakymas. Visų žmonių likimas yra vienodas: Kūrėjas kiekvienam žmogui suteikia galimybę prie Jo prisiartinti. Šios galimybės realizavimas – sėkmingas likimas, nerealizavimas – nesėkmingas. Tik tai yra žmogaus likimas, visa kita neturi reikšmės.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš anksto nulemtas kelias

Už ką žmogus atsakingas?

Atitolti, kad suartėtume

Komentarų nėra

Ko iš mūsų reikalauja Kūrėjas

Dvasinis darbas

Klausimas. Daugelis šaltinių teigia, kad kuriame savo likimą mintimis: jei vyrauja pozityvios mintys, kuriame pozityvius įvykius, ir priešingai. Ar tai tiesa?
Atsakymas. Tam tikra prasme taip. Pozityvus mąstymas yra gėris, skirtas kitiems, o ne šiaip linksmybės, juokas, šypsenos. Mes kalbame apie gėrio kūrimą.
Tačiau pozityvas nėra tai, ko iš mūsų reikalauja Kūrėjas. Kūrėjas reikalauja tapti panašiais į Jį, tačiau, kaip matome, Jis turi labai įdomią nuomonę apie gėrį: mes patys nejaučiame, kad Jis geras, nors yra vadinamas Absoliučiu Gėriu. Todėl turime sužinoti, ką reiškia „dvasinis gėris“. Kabaloje ši sąvoka šiek tiek skiriasi nuo įprastinės.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Už visko yra Kūrėjas

Pasaulis kilimo tako gale

Karma ar sąmoningas judėjimas?

Komentarų nėra

Už visko yra Kūrėjas

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Kongresas Maskvoje. 4 pamoka
Užsiimdami dvasiniu darbu, turime laikytis pirmojo pagrindinio kabalos principo „Nieko nėra, išskyrus Jį“ – nėra kūrinių, nėra nieko. Aš turiu reikalą tik su Kūrėju, ir tik aš vienas egzistuoju ir nuolat esu priešais Jį.
Pagal tai, ką Kūrėjas rodo man mano viduje ir išorėje, aš suvokiu, kad visa tai Jis rodo man, kad aš įgyčiau reikiamų pojūčių ir geriau atskleisčiau Kūrėją.
Jis nori auklėti mane, kaip kūdikį, kurį laikome ant rankų ir stengiamės išjudinti, parodyti, išmokyti, kad jis kuo greičiau taptų protingesnis, labiau išsivystęs, supratingesnis.
Todėl, kai prisirišu prie „Nieko nėra, išskyrus Jį“ ir tiksliai susitelkiu į tokį suvokimą, pradedu suvokti viską, kas vyksta pasaulyje, kaip Kūrėjo vaizdinį manyje.
Jis nori, kad aš atskleisčiau Jį teisinguose santykiuose su visais, kitaip tariant, žiūrėčiau į juos taip, kaip į Kūrėją. Juk viskas, kas vyksta aplink mane – Jo išraiška.
Iš čia kyla sąlygos „pamilk artimą, kaip save“ ir „nuo meilės kūriniams – į meilę Kūrėjui“. Mums nepavyks Jo atskleisti, jei nesuprasime, kad nėra nei svetimo, nei artimo – nieko! Tiesiog Kūrėjas iš toliau ar iš arčiau pasireiškia man įvairiomis formomis.
Aš matau Jį mokinių, negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos, visos žmonijos pavidaluose. Ir tiek, kiek aš galiu visus šiuos elementus priartinti prie savęs, žvelgdamas į juos, kaip į Kūrėjo išraišką, man išryškėja labai paprastas vaizdas: pasaulis, užpildytas tik Kūrėju.
O kur visi kiti? Pasirodo, jie – mano sielos dalys, kurios atskleidžia man Kūrėją. O kas aš pats esu? Tik taškas, iš kurio tai atskleidžiu.
Mes turime reikalą su Kūrėju! O techninius klausimus deriname tarpusavyje, nes esame normalaus materialaus pasaulio rėmuose ir privalome tai daryti. Mes žinome, kad už kiekvieno draugo yra Kūrėjas! Ir jei meluojame draugui, mes meluojame Kūrėjui.
Taip aš visą laiką turiu įsivaizduoti, kad Kūrėjas yra tarp mūsų, arba už draugų, arba save kartu su draugais, priklausančiais Kūrėjui. Mes turime kiekvieną kartą tai aiškintis. Ir kiekvieną kartą tai atrodys kitaip.
Tokiose situacijose žmogus ugdo reikiamus pojūčius, kuriuose paskui atsiskleidžia Kūrėjas. Jei vietoj to žmogus atsiduoda įprastam gyvenimui ir savyje nesuvirškina viso to, ką Kūrėjas jam siūlo suvokti, kad galėtų atsiskleisti, jei neieško, kaip teisingai sureaguoti į Kūrėjo kvietimus, jo minutės, dienos, mėnesiai, metai praeina veltui ir net blogiau, nei paprastų žmonių.
Juk paprasti žmonės nepuoselėja vilties suvokti aukštesnįjį pasaulį, o šis galvoja, kada jam atsiskleis Kūrėjas, tačiau visiškai nesirūpina kiekvieną minutę auklėti save taip, kad jaustų Kūrėją – tuo, kas jam suteikiama kiekvieną akimirką.
Todėl, kai žmogui kyla įvairiausių problemų, kurios painioja ir atitolina jį nuo tikslo, – tai reiškia, kad Kūrėjas daugiau dirba su juo. Ir jis turi padėkoti Kūrėjui už visas tas problemas ir kliūtis.
Reikia teisingai priimti tai, kas vyksta, nereikia ieškoti ramybės, o bandyti maksimaliai efektyviai išnaudoti laiką, ir tikrai nereikia gilintis į savo charakterį, nekristi į sąstingio, „mirties“ būseną, nes tokia forma nieko neįstengs padaryti.
Tai labai įdomus, kūrybinis darbas, ypač, kai pasineri vidun ir supranti, kad priešais tave – nuostabi sistema, kurioje Kūrėjas moko mus, kaip mažus vaikus: žiūrėk dar ir dar, iš ko tu sudarytas.
Mes suvokiame šį pasaulį savyje. Be mūsų nieko nėra! Sukaupę iš aplinkos pakankamą įvairiausių problemų kiekį ir pojūčių kokybę, mes atskleidžiame tame Kūrėją.

Iš 2016 m. gegužės 3 d. ketvirtosios pamokos Maskvos kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Trys pasaulio suvokimo būsenos

Pasaulis, kuriame “Nėra nieko kito, išskyrus Jį”

Komentarų nėra

Trys pasaulio suvokimo būsenos

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Kongresas Maskvoje. 4 pamoka
Tėra trys būsenos:
•    Žmogaus būsena mūsų pasaulyje, kai jis suvokia tik tai, ką jaučia savo penkiais pojūčių organais. Tai visiškas atitrūkimas nuo bet kokio Aukštesniojo pasaulio, sistemos, valdomos Kūrėjo.
•    Būsena, kuomet žmogus jaučia, kad jam neužtenka, trūksta Kūrėjo, t. y. jis jaučia Kūrėjo paslėptį, Kūrėjas jam reikalingas.
•    Būsena, kai žmogus atskleidžia Kūrėją.
Kiekvieną gyvenimo akimirką mes turime aiškiai suprasti, kurią iš trijų būsenų išgyvename.
Arba aš gyvūnas ir daugiau nieko nenoriu jausti, išskyrus tai, ką dabar jaučiu, kad tik būtų kiek patogiau, ir viskas.
Arba aš jaučiu, kad mane kamuoja būtinybė atskleisti Kūrėją: suprasti, pajausti, pačiupinėti Jį, bet kol kas negaliu to padaryti. Tokia būsena vadinasi ,,ištrėmimu“, ir išeiti iš jos galima, tik padedant sistemai, aiškinančiai, kaip pasiekti Aukštesniąją jėgą.
Arba aš jau atskleidžiu, kad Kūrėjas egzistuoja ir užpildo visą pasaulio paveikslą.
Kaip surasti ryšį tarp šių būsenų: žmogus mūsų pasaulyje, žmogus be susijungimo su Kūrėju ir žmogus, susiliejęs su Kūrėju? Kaip nuolat kontroliuoti, kokioje būsenoje esu? Jeigu neatsakau sau, kaip aš suvokiu supantį pasaulį, tai aš – kaip gyvūnas, atrajojantis pievoje. Taigi mano požiūris į pasaulį lemia, kas aš.
Kiekvieną akimirką turiu aiškiai suvokti, ar aš atsijungęs nuo pasaulio, ar įsijungęs į jį, suvokiu jį tik gyvūninėje būsenoje, ar jaučiu, kad man trūksta Kūrėjo, ir siekiu jo, vystau tam tikrus norus, padėdamas sau įvairiomis priemonėmis: grupe, mokymusi, supančiąja šviesa, galimybe tiesiogiai suvokti kitų norus.
Iš principo yra daug skirtingų pagalbinių instrumentų, padedančių išsiugdyti siekius, sugebėjimus atskleisti Kūrėją. Juk šita jėga egzistuoja ir užpildo visą visatą, tiktai aš neturiu aiškių, stiprių, teisingai suformuotų norų, galinčių ją išaiškinti.
Mums duota šita tikrovė, kad privestų mus prie visiškos savikontrolės, ir joje aš turiu palaipsniui pereiti iš nesąmoningos būsenos į sąmoningą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apsiginkluoti aukštesniąja Gamtos jėga

Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Komentarų nėra

Kūrėjas laukia, kol kreipsimės į Jį

Ketinimas, malda

Klausimas. Kam paprastam žmogui kištis į Dievo reikalus, ar kabalos mokslas skirtas ne visiems, o tik ypatingai žmonijos daliai?
Atsakymas. Kūrėjas specialiai mus muša, tampo, pakiša įvairių nemalonumų, krizių. Jis tai daro, nes nori, kad mes kreiptumės į Jį pagalbos, kad Jis ištaisytų mūsų likimą. Tik tokiu tikslu Jis siunčia mums visus nemalonumus.
Ir jei nesikreipiame į Jį, o stengiamės patys kažką daryti šiame gyvenime, tai nuo to mums tik blogiau: mes verčiame Jį siųsti dar vieną kančių porciją, kad, galų gale, vis tiek kreiptumės į Jį.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonija privalo turėti tikslą

Už ką baudžia Dievas?

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Komentarų nėra

Už ką baudžia Dievas

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Klausimas iš „Facebook“. Jeigu viską valdo Dievas, tuomet už ką reikia bausti žmogų, juk jis neturi laisvės veikti?
Atsakymas. Jeigu viską valdo Dievas, tuomet mums lyg ir nebėra ką veikti. Tegu Jis ir galvoja apie viską, o mes patogiai prigulsime ir palauksime, kas bus.
Bet reikalas tas, kad mums duotas egoizmas, priešingas Kūrėjui, o mes turime pakeisti jį pagal Kūrėjo pavyzdį, – toks mūsų darbas. Jei mes jį dirbame, iš Kūrėjo sulaukiame gero atsako, o jei ne – kančių, priverčiančių tą daryti. Štai ir visa valdymo sistema.
Kūrėjas veda mus į supratimą, kur esame, kas mus veikia ir ko iš mūsų reikalaujama. Bet ir mes turime atlikti savo darbą poroje su Juo – Jis ir aš, kiekvienas iš mūsų.
Todėl reikia įsivaizduoti, kad esame priešais Kūrėją, Jis veikia mus, sukeldamas visas mūsų mintis ir judesius. Viskas, ką kalbame, galvojame, jaučiame – kyla iš Jo. Tačiau drauge Jis reikalauja iš mūsų atitinkamos reakcijos.
Ir nors mūsų reakciją taip pat užsako Kūrėjas, turime tai suvokti ir susijungti su ja. Tada būsime susilieję su Juo. Štai taip reikia gyventi nuolat.
Tada mūsų gyvenime staiga ims skleistis naujos būsenos, pamatysime, kaip jis tampa ramus, patogus, pusiausviras ir saugus. Viskas, ko mums reikia – būti ryšyje su Kūrėju. O tai mes galime.

Iš 2016 m. lapkričio 30 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio pakilimo šaltinis

Nusitaikyti į Kūrėją

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“?

Komentarų nėra

Kas valdo smegenis

Kabala ir kiti mokslai, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Komentaras. Neurochirurgas akademikas, smegenų tyrinėtojas Arnoldas Smejanovič,  viename interviu pasakė: „Matau prieš save medžiagą, kurios ląstelės pripildytos tokiu žinių kiekiu, kad kaip Niutonas noriu kelti savo skrybėlę prieš kiekvieną jos tyrinėtoją.
Neaišku, kaip ji „dirba“. Signalas iš nervų, ausų ar akių sukuria joje „paveikslą“. Tačiau kaip žmogus galiausiai supranta, kad tai – beždžionė, šitai – lempa, o tai – jis pats? Akivaizdu, kad smegenys yra daug galingesnės nei superkompiuteris. Įspūdingiausias dalykas, kad sąmonė neturi vietos kūne, o smegenų ir minties ryšys – apskritai neįmenama paslaptis. Atsakymą tikriausiai turi tik Kūrėjas.“
Atsakymas. Šiandien mokslininkai nebebijo kalbėti apie „Kūrėjo“ sąvoką, tuo patvirtindami, kad jis aukščiau mūsų supratimo, sąmonės, modeliavimo.
Kitaip tariant, jie supranta, kad tam tikri veiksmai sužadina atitinkamas smegenų sritis, ir tarp jų atsiranda ypatingas, sudėtingos konfigūracijos ryšys. Kas toliau? Jie nežino.
Čia dėžutė, ten dėžutė, tarp jų užsimezgė ryšys, dar kažkur kažkas, tačiau esmė neaiški! Nesuprantama, kas vyksta viduje! Kokia gi mintis atsispaudžia žmoguje ir leidžia jam pajausti, kad esąs tam tikroje erdvėje.
Mintis piešia žmogui tam tikrą vaizdą, kuris jį veikia ir kažkur atsideda, o žmogus veikia ją ir vyksta informacijos apdorojimas. Kur visa tai?! To nėra smegenyse.
Tiesą sakant, yra vienas didžiulis „protas“, pavadinčiau jį jėgų lauku, kuriame egzistuoja absoliučiai viskas! Jis vadinamas Kūrėju. O mes prijungti prie šio lauko, nuolatos esame jame: tai aktyvesni, tai pasyvesni.
Reikia tik pasistengti neapsiriboti pilkąja mase ar kažkokiomis jos smulkiomis detalėmis ir suprasti, kad be šio lauko daugiau nieko nėra. Deja, nesuvokiame jo viso, nematome, kaip viskas tarpusavyje susiję į vieną visumą, tikrasis pasaulio vaizdas prasprūsta pro mus. Todėl mums atrodo, jog niekas neaišku: iš kur ir kaip.
Būtent suvokimas, kad smegenų savybės begalinės ir kad jos tėra kontaktinė dalis, biologinis, dvasinis superkompiuteris, atskleis mums faktą, jog esame Kūrėjo viduje (vadinkime tai Kūrėjo lauku). Žmonijos užduotis – atskleisti mūsų ryšį su Juo.
Klausimas. Nobelio premijos laureatas, fiziologijos ir medicinos daktaras John Eccles sako, kad „smegenys negeneruoja minčių, o priima jas iš išorės. Kur gimsta teorijos, hipotezės, atradimai – kol kas fiziologams neaišku. Aš irgi manau, kad smegenys – būtybė būtybėje, paslaptis už septynių užraktų“.
Atsakymas. Viskas teisinga. Tad būtina studijuoti kabalos mokslą!
Klausimas. Didis rusų chirurgas Pirogovas rašė: „Atskiro žmogaus smegenys tarnauja pasaulinės minties organui. Reikia pripažinti, jog egzistuoja ne tik smegenų mintis, bet ir kita – aukštesnė, pasaulinė.“
Atsakymas. Taip, savaime suprantama. Todėl mes visi susieti per vadinamąsias smegenis. Bet tai ne smegenys, tai siela.
Komentaras. Tiesa, apie sielą. Kada akademiko Smejanovičiaus paklausė, kur sielos vieta: galvos smegenyse, stuburo smegenyse ar širdyje, jis atsakė: „Man atrodo, šiai substancijai nereikia vietos. Jeigu ji šeimininkauja visame kūne“.
Atsakymas. Ne, siela – tai milžiniškas jėgos laukas, Aukščiausiojo proto laukas, kuriame egzistuojame.
Klausimas. Neįmanoma pasakyti, kur jos vieta?
Atsakymas. Visų pirma aukščiausiajame pasaulyje nėra vietos, erdvės, judėjimo. Antra, nėra ir mūsų kūnų. Tai mumyse piešiama iliuzija. Knyga „Zohar“ ir kabalos mokslas atvirai teigia, kad įsivaizduojame save ir mūsų pasaulį itin ribotu mastu ir forma, kurių iš tiesų nėra – tai iliuzija.
Klausimas. Ar akademikai įstengs prie to prieiti?
Atsakymas. Ne. Spekuliatyviai jie kažkaip tai nuspės, bet moksliškai nepagrįs. Tam reikalingas kitoks regėjimas.
Pamažu jie atras kabalos mokslą, atmes savo „pilkąją masę“ į šalį ir ims suvokti pasaulį per norą duoti, norą gauti.
Dabar jie pažįsta pasaulį per protą, o turi pažinti per vieną vienintelį norą; tiek, kiek į jį įsijungia, žmogus ima jausti tikrąjį pasaulį.

Iš 2016 m. liepos 4 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai mokslas bejėgis – atsako kabala!

Amžinai nauja mano siela

Smegenys – vyriausias koordinatorius

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai