Pateikti įrašai su Kūrėjas žyme.


Apčiuopti Kūrėjo pavidalą

Dvasinis darbas, Grupė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką reiškia „pajausti Kūrėją per grupę“? Kaip tai vyksta?
Atsakymas. Jei neįsijungiu į grupę, tai negaliu pajausti Kūrėjo. Juk tesu vienas mažas parametras. Norint pajausti Kūrėją, be manęs turi būti dar devyni tokie pat parametrai, ir tuomet turėsiu modelį, kuris vadinasi AVAJA (Kūrėjo vardas).
Todėl būtinai turi susijungti su dar devyniais draugais. Drauge mes, kad ir kokia tai būtų būsena, turime mėginti būti tarpusavyje susiję, kad it lokatorius mėgintume pagauti tarpusavyje tokias būsenas, kurios pagautų Kūrėjo pavidalą.
Tai vyksta su sąlyga, kad visi nusižeminame kitų atžvilgiu ir mėginame padėti vieni kitiems, susisiejame kolektyvine atsakomybe – abipusiu laidavimu, ir esame susivieniję, sąjungoje („brit“).
Tai tos sąlygos, apie kurias mums rašo Rabašas. Jei esame daugiau mažiau į jas nukreipti, ir mėginame susitelkti, kas jų laikytumės – viskas! 100% pagavome Kūrėją.
#251417

Iš 2019 m. vasario 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nusitaikyti į Kūrėją

Rato centre tarp mūsų

Ar galima judėti pirmyn be grupės?

Komentarų nėra

Susiliejimas

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманIš pamokos tema „Susiliejimas“
Kai žmogus pradeda studijuoti kabalos mokslą, jis tarsi šoka į jūrą ir iš pradžių nesuvokia gilių, subtilių apibrėžimų. Kaip naujagimis, kuris pirmomis dienomis nieko nesupranta, nemato, negirdi. Svarbiausia, jis tvirtai susietas su savo noru mėgautis, egoizmu. Pirmas dvasinio darbo etapas yra atsiplėšti nuo šio egoizmo, atsitolinti nuo jo ir pažiūrėti į jį iš šono.
Reikia daug metų, kad Grąžinanti į šaltinį šviesa padarytų savo darbą su žmogumi ir jį pakeistų. Pirmi pokyčiai – kad mes pradedame girdėti, apie ką kalba kabalistai.
Tam, kad įeitum į dvasingumą, reikia išeiti iš savęs, padaryti save nuliu, t. y. išeiti iš savo noro mėgautis, iš savo siekių, lūkesčių kažką pasiekti dėl savęs. T. y. aš sutinku su viskuo, ką gaunu, ir nieko nekritikuoju.
Viskas ateina iš Kūrėjo ir yra geriausia man. Todėl aš apie tai visai negalvoju: Kūrėjas veikia tik gerai. Taip aš žiūriu į materialų gyvenimą.
Ir dėl dvasingumo aš gaunu viską optimaliai. Tačiau juk nieko neturiu?! Ir puiku, tai geriausia, nes aš tai gaunu iš Kūrėjo – gero ir kuriančio gėrį!
Žmogus prieina prie tokios išvados, priimdamas savo materialią padėtį, kaip optimaliausią ir nereikalauja jokio priedo, visiškai save anuliuodamas. Viena, ko prašau materialume ir dvasingume – kad Kūrėjas darytų su manimi, ką nori, ir padėtų man su tuo sutikti.
Pirmoji dvasinė pakopa – tai sugebėjimas visiškai prisilipinti prie Kūrėjo dieną ir naktį, šviesoje ir tamsoje, nelaimėje ir džiaugsme, nesvarbu, kas vyksta. Jei aš taip anuliuojuosi, tai patenku į dvasinį pasaulį, atsistoju ant jo pirmojo laiptelio. Tai – pakilimas tarp dviejų būsenų: apačioje – žinojimas, viršuje – tikėjimas virš žinojimo.

* * *
Viskas ateina iš Kūrėjo, kuris žino, ko man reikia. O mano darbas – visa tai priimti. Tai nereiškia, kad aš užmirštu apie materialias reikmes: privalau rūpintis savo šeima ir sveikata.
Bet kad ir kokia būtų mano vidinė būsena – tamsa ir neviltis, sumišimas ir nesusipratimas, painia ir jausmų atbukimas – sutinku su viskuo, ką siunčia man Kūrėjas, ir esu pasiruošęs likti tame amžinai.
Reikia prašyti ne pakeisti mano būseną, o pakeisti mano požiūrį į šią būseną. T. y. aš noriu sutikti su tuo ir nieko nereikalauti. Jei tai atėjo iš Kūrėjo, man daugiau nieko nereikia.
Aš nieko neturiu nei dabar, nei perspektyvoje, – visiška tamsa, pasaulis išnyko. Viena, už ko aš laikausi, tai būsena, kurią atsiuntė Kūrėjas – geras, darantis gėrį, ir nelaukiu jokių pasikeitimų. Aš nereikalauju, kad tamsa išsisklaidytų ir būčiau pažinime bei atskleidime, aš pasiruošęs būti šioje būsenoje, kiek tik reikia.
Taip aš sukuriu savo pakopą Keter, davimo indą (kli). Juk apatinė aukštesniojo pakopa – tai Malchut, kurioje nieko nėra. Ir jei aš priimsiu su džiaugsmu tą aukštesniojo karalystę (Malchut) tokiu pavidalu, kokiu ji pasireiškia – tamsa, beviltiškumu – ir dabar, ir ateityje, tai ji tampa mano Keter pakopa, pačiu subtiliausiu, duodančiuoju kli, kuris man šviečia ir leidžia keliauti toliau.
Visose pakopose iki pat ištaisymo pabaigos mums reikia anuliuotis savo pakopoje, ir tada iš viršaus gausime papildomas aukštesniąsias pakopas. Tai įėjimas į dvasinį pasaulį ir pirmas aukštesniojo kontaktas su žemesniuoju. Aukštesnysis tampa mano pirmąja dvasine būsena.
#247269

Iš 2019 m. birželio 1 d. pamokų

Komentarų nėra

Kodėl Kūrėjas turi daug vardų?

Kūrėjas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jei Kūrėjas Vienas, Vienintelis, tai kodėl Jis turi daug vardų?
Atsakymas. Priklausomai nuo to, kaip žmogus suvokia Kūrėją, jis suteikia Jam vardus. O kada žmogus Jį atskleidžia, tai vardas iš viso išnyksta, lieka tik keturių raidžių pavadinimas, kuris parodo, kaip mes Jį suvokiame savo pojūčiuose. Kitaip tariant, egzistuoja šaknis, arba nulinė stadija, po to pirma, antra, trečia ir ketvirta.Visos jos, išskyrus šaknį, yra Kūrėjo vardai, t. y. Kūrėjo pasireiškimas mumyse. Šaknis – tai davimo savybė, tai yra tai, kas išeina iš Kūrėjo. Vėliau tai įeina į mūsų norą.
Klausimas. Net jei aš jaučiu, kad Jis žiaurus ir taip Jį vadinu, tai irgi Kūrėjo vardas?
Atsakymas. Taip. Tai, ką tu jauti, ir yra Kūrėjo vardai. Be to, ir tai, ką tu dabar jauti kasdieniniame gyvenime, tai irgi Kūrėjas ir Jo pasireiškimai tavo noruose. Taigi, nėra nieko, išskyrus Jį, ir dabar taip pat.
Kyla klausimas: kaip galima įsivaizduoti Kūrėją, vietoj to, kas vyksta aplink mus negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame pasaulio lygmenyse, kaip Jo savybių pasireiškimą mūsų atžvilgiu? Jei mes tinkamai visa tai įtraukiame į save, tai mus veikia tik šaknis.
#246214

Iš 2019 m. sausio 27 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra

Laisvė – siekiant Kūrėjo lygmens

Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Per visą mano sąmoningą gyvenimą – laisvė man visuomet buvo svarbi. Daug ką aukojau dėl asmeninės laisvės, tačiau pernai supratau, kad esu laisvės vergovėje. Kur riba tarp laisvės ir vergystės tai laisvei?
Atsakymas. Neteisingai apibrėžiate laisvę.
Laisvė – tai pasirinkti tinkamą, nuo mūsų nepriklausantį gyvenimo tikslą, kuris mums duotas gamtos. Šis tikslas – pasiekti Kūrėjo lygmens.
Kai žmogus išnaudoja visas turimas priemones, kad pasiektų šią būseną, tuomet jis gali laikyti save laisvu.
#250421

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar aš laisvas?

Tikroji laisvė – greičiau tapti žmogumi

Kaip tapti laisvam?

Komentarų nėra

Pirmas ir paskutinis

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманIš Baal Sulamo straipsnio „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“: „Išsilaisvinimas priklauso nuo kabalos platinimo tarp masių, kas taip puikiai žinoma iš „Zohar“ ir visų knygų apie kabalą.
Pačios masės to nepakenčia ir vengia. Net visi tie, kurie studijuoja Torą, atlikdami bet kokią malonę, daro tai dėl savęs. Tuomet Mašijacho dvasia palieka ir negrįžta į pasaulį: išminties dvasia (Chochma) ir supratimo dvasia (Bina), minties ir narsos dvasia (Gvura), žinių dvasia (Daat) ir drebulys prieš Kūrėją… “
Problema ta, kad žmonės viską, kas vyksta, atskiria nuo aukščiausios šaknies ir nenori pastebėti, kad visur veikia aukštesnė jėga. „Nėra laisvos nuo Kūrėjo vietos“, nėra veiksmo, kuris būtų atliekamas be Jo dalyvavimo. Taip vyksta kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką.
Žmogus turi įsisąmoninti, kad visus jo norus, mintis, poelgius, net pačius blogiausius, diktuoja Kūrėjas, ir išsiaiškinti savo požiūrį į Jo veiksmus. Ir tuomet būdamas savo dabartinės būsenos jis susilies su aukščiausia jėga.
Žmogus pateisina Kūrėją, suprasdamas, kad šis veikia norėdamas ištaisyti žmogaus požiūrį į tai, kas vyksta. Kūrėjas praveda jį per visas įmanomas būsenas, kurių nepateisintum iš gyvūninės, racionalios logikos pozicijų.
Tačiau stengdamasis viską priskirti Kūrėjui, nes „nėra nieko, išskyrus Jį“ žmogus keičia savo požiūrį į tai, kas vyksta. Jam svarbiausia – viską priskirti Kūrėjui, kad Jį pradžiugintų. Jis neatsižvelgia į savo nemalonias būsenas, baimes, suvaržytą išdidumą ir pan.
Pirmiausia jis nusprendžia, kad viskas ateina iš Kūrėjo, bet negali pateisinti Jo dėl savo skausmo. Paskui jis sutinka su nemalonia būsena, suvokdamas, kad tai būtina. Kitaip tariant, jis jau pateisina Kūrėją, kuris taip jį ištaiso, bet jam vis dar blogai.
Ir galų gale žmogus pakyla virš kartaus jausmo pasitelkęs tikslo svarbą, kuri padengia materialų skausmą, jaučiamą nore mėgautis. Taip jis pasiekia atsidavimą Kūrėjui.
Visos ankstesnės pakopos vadinamos „vergu“, „tarnaite“, padedančia „šeimininkei“, t. y. jo ištaisytam norui, Malchut.
* * *
Būdamas lo lišma būsenos visus veiksmus priskiriu Kūrėjui, stengiuosi prilipti prie Jo visomis savo mintimis ir norais, susiedamas su Juo viską, kas vyksta pasaulyje. Juk „Nėra kito, išskyrus Jį“.
Bet tuo pat metu vis dar pridedu savo jausmus, išgyvendamas malonius ir nemalonius įvykius, norėdamas vienų ir nenorėdamas kitų. Prie visko, kas vyksta, sąmoningai ar nesąmoningai prisijungia mano asmeninis interesas.
Pagaunu save galvojant, kad norėčiau kitokios įvykių baigties ir apgailestauju dėl to, kas atsitiko. Liūdesys ir apgailestavimas rodo, kad esu nepatenkintas Kūrėjo valdymu. Nėra jokių abejonių, kad tik Jis mane valdo, bet kol kas nesutinku su Juo, nesu Jam atsidavęs. Jei nesidžiaugiu būdamas bet kokios būsenos (blogos ar geros), tai reiškia, kad nesu susiliejęs su Kūrėju.
Ši būsena vadinama lo lišma, juk norėčiau kiekvieną būseną pakreipti taip, kad ji būtų malonesnė mano jausmams ir supratimui. Tai rodo, kad trūksta susiliejimo.
* * *

Praktiškai būtina nuspręsti, ar visos būsenos, kurias jaučiu, kyla iš Kūrėjo? Čia galimi skirtingi etapai: daugiau paslėpties ar daugiau atskleidimo. Šis sprendimas priimamas protu. Be to, būtina išsiaiškinti pojūčius: tai, kas vyksta, man malonu ar nemalonu, ar sutinku su Juo daugiau ar mažiau, ar džiaugiuosi?
Turiu sutikti savo protu, širdimi, jausmais ir sąmone, kad viskas ateina iš Kūrėjo, ir viskas nuostabu, kitaip tariant, Kūrėjas geras ir kuria gera, ir nėra nieko, išskyrus Jį. Geras ir kuriantis gera – remiantis mano jausmais, ir nėra kito, išskyrus Jį – remiantis pagrįsta išvada, veiksmais. Tai viskas, ką turime padaryti.
Ir jeigu to dar nepasiekėme, per dešimtuką privalome pritraukti kuo daugiau grąžinančios į Šaltinį Šviesos ir kreiptis į Kūrėją su malda. Svarbiausia didinti Kūrėjo svarbą, Jo unikalumą visur: Jis pirmas ir Jis paskutinis – viskas tik iš Jo.
#241960

Iš 2019 m. kovo 1 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Komentarų nėra

Žingsnis kairėn, žingsnis dešinėn = žingsnis pirmyn

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманSukurti naujus jutimo organus dvasiniam pasauliui atskleisti – reiškia sukurti ryšį tarp mūsų, kurio viduje galėsime atskleisti Kūrėją ir taip Jam suteikti malonumą. Šis naujas suvokimas vadinasi „tikėjimas aukščiau žinojimo“, Binos, davimo pakopa, altruistinis ketinimas.
Rengdamas mus šiam taisymui Kūrėjas pamažu paslepia dvasinius pasaulius, nuleidžia juos iki šio pasaulio lygmens, kur gali egzistuoti kūrinys, ir sudaužo bendrą sielą į daugybę dalių.
Taisymo pradžioje turime užmegzti ryšį materialiame lygmenyje, kitaip tariant, egoistiškai, žinodami. O paskui reikia pakilti virš to, kad visi mūsų ryšiai būtų ne egoistiniai, kad kiltų ne iš noro mėgautis, bet iš davimo prigimties.
Tačiau taip mes nesunaikiname savo noro mėgautis, priešingai, kaskart pasitelkiame jį kaip pavyzdį, tai vadinama kaire linija, ir kuriame priešingą formą, dešinę liniją, norą duoti.
Išeitų, kad neįmanoma pakilti į meilės ir davimo pakopą, kol neatskleisime neapykantos, atstūmimo, susiskaidymo, egoizmo visomis jo formomis. Ir virš viso to kuriame dešinę liniją: vienybę, meilę, artumą, tarpusavio supratimą, kaip pasakyta: Visus prasižengimus uždengs meilė. Nėra prasižengimų – nėra meilės, reikia ir vieno ir kito, vieno paskui kitą: žingsnis kairėn žingsnis dešinėn.
Pirmiausia turi atsiskleisti trūkumas kairėje pusėje, o jau iš jo suprasime kokia turi būti priešingybė, kaip „Šviesos pranašumas iš tamsos“, ir galėsime kurti dešinę liniją, teisingą vienybę.
Dabar nežinome, kad yra teisingas ryšys, tam neturime jokio pasirengimo. Tad lieka tik sekti kabalistų patarimais, tik taip galėsime tarp mūsų sukurti naujus ryšius, kurie bus dvasiniai. Juk šių iš esmės ypatingų ryšių viduje mums atsikleis davimo ir meilės jėga, ir tai vadinsis Kūrėjas.
Toks ir yra žmogaus darbas. Visas mokymasis – tai pasirengimas praktiškai realizuoti, sukurti ryšius kitame lygmenyje, pagal kitą davimo prigimtį, kur nėra nė lašo šiandien mus valdančio egoistinio noro.
Dabar nežinome, kad yra davimas. Kad ir kiek prievartautume save, nepavyks nieko išspausti – tik egoizmas. Iš esmės viskas itin paprasta: tereikia savo norą prilyginti Kūrėjo norui.
Jei pasistengsime įeiti į artimo norą ir iškelsime jį aukščiau savo egoizmo, paversdami jį stipresniu ir svarbesniu už savo norą (nepaisydami to, jog tai prieštarauja asmeniniam interesui) tuomet galėsime vieną prigimtį pakeisti kita. Taip suprasime, ką reiškia įveikti save ir eiti aukščiau savo nuomonės, savo jausmų ir proto.
Mano paties pojūčiai ir protas lieka, tačiau papildomai įgyju draugų, grupės širdį ir protą. Einu paskui draugus užmerktomis akimis, juk negaliu patikrinti ir sugretinti jų norų su savaisiais. Tiesiog reikia atiduoti draugui „paskutinius marškinius“, kitaip tariant, jo noras turi nulemti visus mano veiksmus.
Savo kūną naudoju kaip mašiną, kurios viduje veikia grupės noras. Taip eisiu pirmyn, kol atskleisiu, kad tai Kūrėjo noras, kuris jau yra manyje ir mane valdo. Atlikdamas veiksmus, imsiu Jį pažinti, juk tai Kūrėjas veikia manyje.
Jei suteiksiu Jam tokią galimybę savo laisvu pasirinkimu, tai šiuose veiksmuose atskleisiu Jo prigimtį, charakterį, programą, prieigą ir tapsiu panašus į Jį. Taip susiliejame su aukštesniąja jėga, Kūrėjas įsivelka į kūrinį.
Atėjo metas šį darbą atlikti rimtai, praktiškai, intensyviau. Tikiuosi, kad jau žengėme pirmąjį pusę žingsnio pirmyn.
#235866

Iš 2018 m. lapkričio 4 d. rytinės pamokos, tema „Darbas žinant ir aukščiau žinojimo“

Komentarų nėra

Pasinerti į tamsą, kad išvystum Šviesą

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманŽmogaus darbas – savybėmis supanašėti su aukščiausia jėga, susilieti, suartėti, pamilti Kūrėją. Visa tai, iš esmės, yra vienas ir tas pats. Norint pasiekti šį tikslą, turime atitolti nuo egoistinio ketinimo ir įgyti ketinimą duoti, o tai yra savybių panašumas, t. y. nuo gavimo veiksmų pereiti prie davimo.
Kitaip tariant, turime vertinti Kūrėjo jėgą labiau už kūrinio jėgą, norą mėgautis, blogą egoistinį pradą. O tiksliau, turime nuspręsti, kad mūsų prigimtis bloga, o Kūrėjo prigimtis – gėris.
Tad Kūrėjo didybė atskleidžiama kūrinio menkumo, nereikšmingumo atžvilgiu. Tai dviejų rūšių darbas, tačiau kabalistai pataria nesikapstyti blogyje, netgi tam, kad atskleistume jo menkumą. Pagrindinis darbas turėtų būti nukreiptas į Kūrėjo didybės įsisąmoninimą, o pakeliui, be abejo, teks pasinerti į tamsą, kad atskleistume Šviesos pranašumą iš jos.
Bet į tamsą įeiname, nes mus panardina ten iš viršaus, nuleidžia, kad pajaustume visas mūsų egoizmo blogybes. Tai labai nemalonūs, sunkūs laikotarpiai, kai jaučiame baimę, savo nereikšmingumą, tačiau po jų kaip tik ir prasideda priešingas laikotarpis, kai labai vertiname davimo norą, artumą Kūrėjui, mūsų ryšį, Kūrėjo didybę.
Todėl mūsų darbas siejamas ne su įvairiausiomis blogio apraiškomis, bet su įvairiausiomis gėrio formomis, daugiausia dėmesio skiriant Kūrėjo didybei tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Neužsiimame priešinga puse, kūrinio nereikšmingumu, nebent iš aukščiau duodama tokia būsena, kai siekiama padidinanti norą mėgautis, t. y. parodomos suskilusios sielos dalys, kurios pamažu turėtų būti ištaisomos.
Užsiimame tik Kūrėjo didybe ir svarba, visąlaik ieškome, kaip ją padidinti: it susilenkęs senukas, kuris eina tarsi būtų kažką pametęs. Akivaizdu, kad jis ieško ne savo sudužusių norų, bet kur dar gali pridėti prie Kūrėjo didybės. Kitaip tariant, ieškome tikslo, o ne priemonių. Priemonės atsiskleidžia pačios, o aš nenoriu nė akimirkai susieti savęs su sudužusiais norais, egoizmu bet kokia jo forma.
Tad Kūrėjo didybė – pagrindinė mūsų tema, kurios negalima palikti nė akimirkai. Ir tuomet Jo šviesoje pamatysime Šviesą: visi sudužę, žemiški norai atsiskleis Kūrėjo šviesoje, šviesos, o ne kančių keliu, ne atskirtyje nuo Jo
#226621

Iš 2018 m. gegužės 11 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra žmogus?

Ketinimas, nešantis sėkmę

Pakilti į lygmenį „Žmogus“

Komentarų nėra

Kad ateitis nebejaudintų

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Šiuo metu savo ateitį jaučiu kaip ne itin gerą. Kaip dirbti su šia būsena?
Atsakymas. Jei atsiduosite į Kūrėjo rankas, tai savo būseną jausite kaip nuostabią, nes turėsite už ko įsitverti, prilipti ir ateitis jūsų nebejaudins.
Tai nereiškia „užmerkti akių“. Tai reiškia iš tikrųjų būti susijusiam su aukštesniuoju jūsų lemties šaltiniu.
Klausimas. Jei dabar galvoju apie Kūrėją kaip apie aukštesnės dvasinės būsenos šaltinį, ar tai jau keičia mano ateitį?
Atsakymas. Taip. Jau susisiejate su šaltiniu, jau esate susitelkę į Jį. O dabar jums reikia tą nuo labai mažo kontakto prasidėjusį ryšį išplėsti, t. y. Užtikrinti absoliučią komunikaciją abiejose pusėse.
#250658

Iš 2019 m. balandžio 28 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Patiems kurti ateitį

Pamatyti ateitį kaip gerą

Ateitis kuriama dabartyje, IV dalis

Komentarų nėra

Kelias į laisvę

Dvasinis darbas, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Koks tikslas Kūrėjui stebėti jau nulemtą tikrovę?
Atsakymas. Labai paprastas – kad suteiktų žmogui galimybę įgyti tikrąją valios laisvę. O tam žmogus turi pakilti virš savo esybės, virš savo prigimties – tai pirma.
Antra, jis turi pakeisti savo prigimtį Kūrėjo prigimtimi, nes laisvas tik Kūrėjas.
Ir tuomet, pakilus į tą lygmenį ir įgijus Kūrėjo savybę jis galės visą laiką matuoti save Kūrėjo atžvilgiu. Visiškai laisvo Kūrėjo lygmens pasiekimas ir yra viso mūsų darbo rezultatas.
#250338

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kūrėjo vergas”

Žaisti norimą būseną

Kaip tapti laisvam?

Komentarų nėra

Kūrėjo vardas

Dvasinis darbas, Kūrėjas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kada atskleidžiu Kūrėjo vardą: kritimo ar kilimo metu?
Atsakymas. Bet kokia mano būsena sudaryta iš noro gauti ir Šviesos, kuri jį užpildo.


Bendras jų derinys, t.y. kli/indas, užpildytas Šviesa, vadinasi „Kūrėjo vardas“.
Kūrėjo vardas – tai ta būsena, kurią pasiekiau, ir pagal savo būseną vienaip ar kitaip įvardiju Kūrėją. Iš esmės Jis visuomet lieka Acmuto – Pats Savaime.
#248131

Iš 2019 m. vasario 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar Kūrėjas turi pavidalą?

Dvi kūrimo sumanymo pusės

„Jūs Mane sukūrėte“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »